Byla 2A-190/2014
Dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais ir žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-783-413/2012 pagal ieškovų A. B. ir V. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais ir žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydami pripažinti, kad Panevėžio apygardos teismas ir teisėjas L. M. pažeidė ieškovų teises į teisingą civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 nagrinėjimą, veiksmingą teisinę gynybą ir taikė dvigubus teisingumo standartus bei vykdė diskriminaciją Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010; priteisti ieškovams iš atsakovo po 25,32 Lt turtinės žalos ir po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; sprendimą pavesti vykdyti atsakovo atstovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

5Nurodė, kad kreipėsi teisminės gynybos į Panevėžio apygardos teismą dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir konstitucinių teisių pažeidimo pripažinimo ir pažeidimų pašalinimo bei teisingo atlygio priteisimo dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų A. U. ir H. J. neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4838-104/2010. Panevėžio apygardos teismo teisėjas L. M. 2010 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010 ne tik pašalino atsakovus teisėjus A. U. ir H. J. iš bylos, bet ir nepateikė atsakovui kartu su ieškiniu ir dubliku pateiktų trijų rašytinių įrodymų: 2010 m. balandžio 21 d. rašto Nr. CR-119; 2010 m. gegužės 14 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. raštų Nr. 2-438-104/2010, tokiu būdu suteikiant atsakovui privilegiją nepateikti tinkamų atsikirtimų į ieškovų reikalavimus pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-4883-l04/2010 nagrinėjimo metu buvo pažeista ieškovų teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir saviraiškos laisvę, dėl ko, ieškovų nuomone, jų atžvilgiu buvo vykdoma diskriminacija ir taikomi dvigubi teisingumo standartai, bei reikalavimus pripažinti, kad minėti pažeidimai buvo pašalinti 2010 m. gegužės 31 d. Vilniaus apygardos teismo raštu tik padavus 2010 m. gegužės 21 d. ieškinį Panevėžio apygardos teismui. Tokiais neteisėtais veiksmais teisėjas L. M. iš anksto siekė bylą išnagrinėti neobjektyviai ir nevisapusiškai. Ieškovų nuomone, šias aplinkybes patvirtina 2010 m. balandžio 21 d., 2010 m. gegužės 21 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. raštai, 2010 m. rugpjūčio 19 d. atsiliepimas, 2010 m. spalio 18 d. dublikas, 2010 m. lapkričio 8 d. triplikas, 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4883-104/2010 ir ieškovų patikslinto ieškinio antro reikalavimo neišnagrinėjimo bei ieškinio ir patikslinto ieškinio pagrindo bei dalyko neteisėto pakeitimo faktai.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovų V. B. ir A. B. valstybei po 39,90 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

8Teismas konstatavo, jog ieškovai žalos atlyginimą kildina iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. procesinių veiksmų (neveikimo) išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010, tai yra, kad teisėjas be įstatymu nustatyto pagrindo pašalino iš byloje dalyvaujančių asmenų (atsakovų) Vilniaus apygardos teismo teisėjus A. U. bei H. J., ir antra, kad nepateikė atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atstovui ieškovų kartu su ieškiniu ir dubliku pateiktų trijų rašytinių įrodymų: 2010 m. balandžio 21 d. rašto Nr. CR-119; 2010 m. gegužės 14 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. raštų Nr. 2-438-104/2010.

9Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, įgyvendindamas civilinio proceso tikslus, jau pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, nepažeisdamas nešališkumo principo, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 160 str., 179 str. 225 str.). Civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 duomenimis, Panevėžio apygardos teismo teisėjas L. M., 2010 m. liepos 9 d. nutartimi nustatydamas ieškovams terminą ieškinio trūkumams pašalinti, be kita ko, išaiškino, kad pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 6 dalį teisėjas ar teismas neatsako už žalą, atsiradusią proceso šaliai dėl to, kad byloje priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas. Todėl ieškovai be pagrindo įtraukė į bylą atsakovais Vilniaus apygardos teismą ir šio teismo teisėjus A. U. bei H. J.. Ištaisę ieškinio trūkumus ir pateikdami teismui patikslintą ieškinį, ieškovai Vilniaus apygardos teismo ir šio teismo teisėjų atsakovais į bylą neįtraukė, taigi ieškovų argumentai, jog teisėjas L. M. pašalino teisėjus A. U. ir H. J. iš bylos dalyvių, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog CK 6.272 straipsnio taisyklės įtvirtina teisėjo imunitetą nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas ir reiškia, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu. Todėl valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais, procese neužimtų atsakovų procesinės padėties. Civilinėje byloje atsakovais patraukti teismas ir teisėjas bylą nagrinėjančio teismo nutartimi iš proceso turi būti pašalinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-796/2012).

10Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kad teismui (teisėjui L. M.) neišsiuntus atsakovui ieškovų į bylą pateiktų 2010 m. balandžio 21 d. rašto Nr. CR-119; 2010 m. gegužės 14 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. raštų Nr. 2-438-104/2010, atsakovui buvo suteikta privilegija nepateikti tinkamų atsikirtimų į ieškovų reikalavimus ir tokiu būdu pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-4883-l04/2010 nagrinėjimo metu buvo pažeista ieškovų teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir saviraiškos laisvę. Visų pirma, ieškovai neturi jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad atsakovas, gavęs minėtus raštus, būtų pripažinęs ieškinį, kadangi šalis turi teisę laisvai nuspręsti dėl jai pareikštų reikalavimų pagrįstumo, tai yra sutikti su ieškiniu, ar nesutikti (CPK 13 str., 42 str. 1 d.). Antra, ieškovų nurodomų 2010 m. balandžio 21 d. rašto Nr. CR-119; 2010 m. gegužės 14 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. raštų Nr. 2-438-104/2010 turinio pagrįstumas buvo civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010 išnagrinėto ginčo pagrindas, kurioje ieškovų ieškinys atmestas. Pirmosios instancijos teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas tikrinamas CPK numatyta specialia instancine tvarka. Civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 duomenimis, ieškovų argumentai dėl teisėjo L. M. padarytų procesinių pažeidimų tiriant ir aiškinant minėtus raštus buvo šios bylos ieškovų apeliacinio skundo dalyku, kurį išnagrinėjus apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-279/2012 Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovų argumentus, nenustatė nei procesinės, nei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl ko Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. sprendimą (veiksmus, neveikimą) civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010 pripažinti neteisėtais nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju nenustačius kaltės ir priežastinio ryšio tarp ieškovų įrodinėjamo žalos fakto ir teismo veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, ir ieškovams nepateikus teisėjo L. M. tyčios įrodymų, ieškinys atmestas kaip nepagrįstas.

11Ieškinį atmetus, valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistos 79,80 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 3 p., 96 str. 2 d.)

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13Kauno apygardos teismo teisėjo rezoliucija (191 b. l.) priimtas ieškovo A. B. apeliacinis skundas (191-192 b. l.), kuriuo prašoma CPK 326 straipsnio pagrindu panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-783-413/2012 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; CPK 324 straipsnio pagrindu apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir užtikrinti apelianto dalyvavimą teismo posėdyje; CPK 314 straipsnio pagrindu išreikalauti ir prijungti Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-122-656/2012, kuri yra Lietuvos apeliaciniame teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

  1. Pažeistos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktų normos, nes teismas neišnagrinėjo visų pareikštų reikalavimų ir nenurodyti motyvai, kuriais neišnagrinėti reikalavimai atmesti, todėl neatskleista bylos esmė. Ieškinio dėl neteisėtų Panevėžio apygardos teismo ir teisėjo L. M. veiksmų (dėl jo kaltės tyčia pažeidus Konstitucijos 29, 30, 109 straipsnius ir civilinėje byloje nenagrinėjus ir nevertinus Vilniaus apygardos teismo ir teisėjų A. U. ir H. J. neteisėto kišimosi į teisėjos N. C. nagrinėtą bylą) pagrįstumui įrodyti ieškovai prašė išreikalauti Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-122-656/2012, tačiau byla nebuvo išreikalauta ir toks veiksmas nebuvo motyvuotas.
  2. Netinkamai taikytos CPK 13, 18 straipsnių, 42 straipsnio 1 dalies, 225 straipsnio nuostatos, nes sprendime pažeidžiami CPK 6, 7, 14, 21, 142 straipsnių ir 274 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Sprendime nepagrįstai nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-279/2012 yra išnagrinėti visi Panevėžio apygardos teismo ir teisėjo L. M. padaryti pažeidimai civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010 ir atmetus apeliacinį skundą nepripažinti neteisėtais teisėjo L. M. veiksmai ir kaltė ir todėl ieškinys atmestas. Tokia išvada prieštarauja CPK 296 straipsnio 1 dalies 4, 11 punktams, nes nustačius, kad teisme išnagrinėta byla dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, turėtų būti priimtas sprendimas palikti ieškinį nenagrinėtą. Nesutinka su sprendimo motyvais, dėl atsakovo teisės spręsti sutikti ar ne su ieškiniu ir kad nurodytų raštų turinio pagrįstumas išnagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-279/2012. Ši aplinkybė patvirtina, kad ne tik Panevėžio apygardos teismas ir teisėjas L. M., bet ir Lietuvos apeliacinis teismas suteikė privilegiją atsakovui nepateikti tinkamų atsikirtimų į ieškinį, kadangi dengė vieni kitų neteisėtus veiksmus nuo atsakomybės pažeidus ieškovų teises ir vykdžius diskriminaciją. Pagal CPK 225 straipsnio 1 dalies 2 punktą pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškinį, privalo nusiųsti atsakovui ne tik pareikšto ieškinio nuorašą, bet ir ieškinio priedų nuorašus, nes pagal CPK 142 straipsnį atsiliepimas turi atitikti procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus ir privaloma nurodyti ne tik sutikimą ar nesutikimą su pareikštu ieškiniu, bet ir nesutikimo motyvus ir įrodymus, kuriais grindžiami nesutikimo motyvai. Dėl teisėjo L. M. neteisėtų veiksmų ir kaltės, atsakovui buvo suteikta privilegija nepateikti nesutikimo motyvų ieškinio priedų atžvilgiu ir nepateikti įrodymų, kuriais grindžiami nesutikimo motyvai. Šio ginčo neišsprendė 2012 m. birželio 18 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas ir todėl netinkamai skundžiamame sprendime išsprendė pirmosios instancijos teismas. Todėl sprendimas naikintinas, nes teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus ir Lietuvos apeliacinis teismas neturi teisės atleisti atsakovą nuo tinkamo atsiliepimo į ieškinį.
  3. Sprendime netinkamai taikomi CK 6.272 straipsnis ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, nustatant, kad pirmosios instancijos teismas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį ir Panevėžio apygardos teismas ir teisėjas L. M. pašalino iš atsakovų A. U. ir H. J., nes jie neįtraukti į patikslintą ieškinį. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, neturi atgalinės galios ir negali būti taikoma sprendime. Pagal CPK 45 straipsnį tik bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam atsakovui, teismas turi teisę su ieškovo sutikimu pakeisti tinkamu atsakovu, tačiau ieškovui nesutikus, ieškinys išnagrinėjamas iš esmės. Teisėjas L. M. jau ieškinio priėmimo stadijoje šališkai ir priklausomai šalino iš atsakovų Vilniaus apygardos teismą ir minėtus teisėjus, kas patvirtina sprendimo neteisingumą ir pagrindą jį panaikinti.
  4. Teismas netinkamai taikė CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nes ieškovai buvo atleisti nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

  1. Nesutinka su apelianto motyvais, kad neišreikalavus civilinės bylos Nr. 2-122-656/2012 teismas padarė procesinius pažeidimus ir negalėjo tinkamai išnagrinėti ieškinio reikalavimų. Byloje nustatyta, kad išnagrinėjus ieškovų skundą apeliacine tvarka dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-279/2012, Panevėžio apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tokiu būdu aukštesnės instancijos teismas nenustatė nei procesinės teisės, nei materialinės teisės pažeidimų, dėl ko Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. sprendimą (veiksmus, neveikimą) nepripažino neteisėtu. O pagal CK 6.272 straipsnį atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo kaltei.
  2. Apeliaciniu skundu siekiama peržiūrėti ne tik skundžiamą sprendimą, bet ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-279/2012. Tokiam tikslui CPK įtvirtinti kasacijos ir proceso atnaujinimo institutai.
  3. Ieškinys buvo pareikštas CK 6.272 straipsnio pagrindu. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, yra išaiškinęs, kad ieškovo teisė pasirinkti atsakovais bet kuriuos procesinį teisnumą ir veiksnumą turinčius asmenis savaime nelemia, kad procesas prieš šiuos asmenis visais atvejais bus pradėtas. Jeigu teismas nustatė, kad ieškovo pasirinktas atsakovas negali būti traukiamas civilinėn atsakomybėn dėl jam taikomų imunitetų, procesas prieš tokį asmenį negali prasidėti. Šiuo atveju CPK 45 straipsnis netaikytinas, nes tinkama šalis – valstybė, jau įtraukta į bylą.
  4. Teismas nepadarė apeliaciniame skunde nurodomų CPK straipsnių pažeidimų.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose bei į tai, kad apeliantas nenurodė jokių argumentų dėl žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra.

17Apeliacinis skundas netenkintinas.

18CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktų nuostatas, kadangi išspręsti ne visi byloje pareikšti reikalavimai, neišreikalauta byla ir toks veiksmas nemotyvuotas. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

20Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo tarpu jei teismo sprendimo motyvai ir būtų neišsamūs, šis pažeidimas galėtų būti pripažintas esminiu tik tuo atveju, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs kaltės ir priežastinio ryšio tarp ieškovų įrodinėto žalos fakto ir teismo veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, joje išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Todėl negalima sutikti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

21Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų ieškinio reikalavimų (CPK 329 str. 2 d. 7 p.). Apeliantas patikslintu ieškiniu (1 t., 34 b. l.) prašė pripažinti, kad Panevėžio apygardos teismas ir šio teismo teisėjas L. M. pažeidė ieškovų teises į teisingą civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 nagrinėjimą, veiksmingą teisinę gynybą ir taikė dvigubus teisingumo standartus bei vykdė diskriminaciją Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010; priteisti ieškovams iš atsakovo po 25,32 Lt turtinės žalos ir po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio veiksmų (teisės į teisingą civilinės bylos nagrinėjimą, veiksmingą teisinę gynybą ir dvigubų teisingumo standartų, diskriminacijos vykdymo) pripažinimas apskritai nėra savarankiškas materialinis reikalavimas, jis yra tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės – neteisėti veiksmai – sąlygų, kurią konstatavus bei esant nustatytoms kitoms CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytoms sąlygoms spręstina dėl žalos atlyginimo iš atsakovo. Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo apelianto nurodytus argumentus ir laikė juos nepagrįstais sprendime išdėstytais motyvais, dėl ko visą ieškinį atmetė, kas, beje, bet kuriuo atveju reikštų, kad ir kiekvienas reikalavimas skyrium paimtas yra atmestas. Dėl šios priežasties taip pat negalima sutikti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

22Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neišreikalavo prašomos bylos ir to nemotyvavo. Prašymą išreikalauti civilinę bylą Nr. 2-122-656/2012 apeliantas teikia ir apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prašymas išreikalauti civilinę bylą Nr. 2-122-656/2012 pripažintas nepagrįstu ir netenkintas 2012 m. spalio 4 d. nutartimi (1 t., 159-160 b. l.). Apeliacinės instancijos teismui suformuluotas prašymas dėl minėtos bylos išreikalavimo atmestinas, nes apeliantas nenurodo, kokie konkrečiai įrodymai iš minėtos bylos ir kokias konkrečiai jo ieškinyje nurodytas aplinkybes patvirtina. Pagal bendrąją taisyklę civiliniame procese įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 str.). Įstatymas numato, kad rašytinius įrodymus gali pateikti dalyvaujantys byloje asmenys arba šie įrodymai gali būti išreikalauti teismo CPK nustatyta tvarka (CPK 198, 199 str.). CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas gali išreikalauti tuos įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti patys. Tuo tarpu apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis, buvęs proceso šalimi, pats neturi galimybės pateikti konkrečių įrodymų, patvirtinančių jo išdėstytas aplinkybes (pavyzdžiui, atitinkamų dokumentų kopijų), ir faktiškai to netgi nenurodo, taip pat nenurodo ir kokie konkrečiai toje byloje esantys įrodymai reikšmingi nagrinėjamai bylai. Kartu pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamas ieškinys yra pareikštas dėl apelianto teisių pažeidimo nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-876-425/2010 Panevėžio apygardos teisme. Tuo tarpu prašoma išreikalauti byla nagrinėta Vilniaus apygardos teisme, byloje kelti klausimai dėl Jonavos rajono apylinkės bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų veiksmų. Teismas neprivalo visais atvejais reikalauti visų šalies prašomų duomenų, nes gali būti priimami nagrinėti tik tie įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, neišreikalaudamas minėtos bylos, pažeidė procesinės teisės normas ar dėl kokių nors priežasčių minėtą bylą būtina išreikalauti apeliacinio skundo nagrinėjimui. Be to, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1219/2013, išnagrinėjęs ieškovo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-122-656/2012, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą (CPK 179 str. 3 d.).

23CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Tačiau, ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

24Kaip minėta, apeliantas patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti, kad Panevėžio apygardos teismas ir šio teismo teisėjas L. M. pažeidė ieškovų teises į teisingą civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 nagrinėjimą, veiksmingą teisinę gynybą ir taikė dvigubus teisingumo standartus bei vykdė diskriminaciją Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010; priteisti ieškovams iš atsakovo po 25,32 Lt turtinės žalos ir po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinio reikalavimai grindžiami tuo, kad Panevėžio apygardos teismo teisėjas L. M. civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010 be įstatymu nustatyto pagrindo pašalino iš byloje dalyvaujančių asmenų (atsakovų) Vilniaus apygardos teismo teisėjus A. U. bei H. J., ir kad nepateikė atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atstovui ieškovų kartu su ieškiniu ir dubliku pateiktų trijų rašytinių įrodymų: 2010 m. balandžio 21 d. rašto Nr. CR-119; 2010 m. gegužės 14 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. raštų Nr. 2-438-104/2010, todėl Lietuvos Respublika privalo atlyginti patirtą 50,64 Lt turtinę ir 100 000 Lt neturtinę žalą. Taigi, iš esmės yra pareikštas vienas materialinis reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, nes reikalavimai dėl apelianto nurodomų pažeidimų pripažinimo vertintini kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas. Todėl nagrinėtina, ar Panevėžio apygardos teismas (teisėjas L. M.), nagrinėdamas minėtą civilinę bylą Nr. 2-876-425/2010, nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių civilinių bylų nagrinėjimą, taip pat ar nebuvo pažeista apelianto teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, veiksmingą teisinę gynybą bei ar nebuvo vykdoma diskriminacija apelianto atžvilgiu. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų motyvacijos, išvadų, teisės aktų taikymo peržiūrėjimas jų pagrįstumo ir teisėtumo aspektais nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai iš esmės neanalizuotini.

25Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

26Pirmosios instancijos teismas civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 duomenimis nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo teisėjas L. M., 2010 m. liepos 9 d. nutartimi nustatydamas ieškovams terminą ieškinio trūkumams pašalinti, be kita ko, išaiškino, kad pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 6 dalį teisėjas ar teismas neatsako už žalą, atsiradusią proceso šaliai dėl to, kad byloje priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas. Todėl ieškovai be pagrindo įtraukė į bylą atsakovais Vilniaus apygardos teismą ir šio teismo teisėjus A. U. bei H. J. (civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 25 b. l.). Ištaisę ieškinio trūkumus ir pateikdami teismui patikslintą ieškinį, ieškovai Vilniaus apygardos teismo ir šio teismo teisėjų atsakovais nebenurodė (civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 30 b. l.). Todėl bylos medžiaga patvirtinama pirmosios instancijos teismo išvados, kuria ieškovų argumentai, kad teisėjas L. M. pašalino teisėjus A. U. ir H. J. iš bylos dalyvių, pripažinti nepagrįstais ir neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių, pagrįstumą ir teisėtumą.

27Apeliantas neteisus, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo sprendime vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, kaip neturinčia atgalinės galios. Pažymėtina, kad teismas vadovavosi įstatymo nuostatomis, įtvirtinančiomis teisėjo imunitetą nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas ir reiškiančiomis, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu (CK 6.272 str.), kurios nesikeitė nuo pat 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Seimui patvirtinus civilinį kodeksą. Taigi teismas taikė ir aiškino nekitusias teisės normas, kurių prasmės platesnis atskleidimas buvo pateiktas minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje.

28Apeliantas kvestionuoja skundžiamame sprendime nustatytą aplinkybę, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-279/2012 yra išnagrinėti visi Panevėžio apygardos teismo ir teisėjo L. M. padaryti pažeidimai civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010 ir atmetus apeliacinį skundą teisėjo L. M. veiksmai nepripažinti neteisėtais. Pasak apelianto, tokia teismo išvada prieštarauja CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 ir 11 punktams. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje paduotu ieškiniu iš esmės yra pareikštas vienas materialinis teisinis reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, o reikalavimai dėl apelianto nurodomų pažeidimų pripažinimo vertintini kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 296 straipsnio nuostatas.

29Pirmosios instancijos teismas teisingai, kaip nepagrįstus, vertino ieškinio argumentus dėl neva atsakovui suteiktos privilegijos nepateikti tinkamų atsikirtimų į ieškovų reikalavimus ir tokiu būdu pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-4883-l04/2010 nagrinėjimo metu buvo pažeista ieškovų teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir saviraiškos laisvę, kadangi teismas (teisėjas L. M.) neišsiuntė atsakovui ieškovų į bylą pateiktų 2010 m. balandžio 21 d. rašto Nr. CR-119; 2010 m. gegužės 14 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. raštų Nr. 2-438-104/2010.

30Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovai neturi jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad atsakovas, gavęs minėtus raštus, būtų pripažinęs ieškinį. Šalis turi teisę laisvai nuspręsti dėl jai pareikštų reikalavimų pagrįstumo, tai yra sutikti su ieškiniu, ar nesutikti (CPK 13 str., 42 str. 1 d.). Civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 medžiaga patvirtina nedviprasmišką atsakovo Lietuvos Respublikos poziciją – nesutikimą su pareikštu ieškiniu. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nurodytų raštų turinio pagrįstumas buvo civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010 išnagrinėto ginčo pagrindas, kurioje ieškovų ieškinys atmestas 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimu. Pirmosios instancijos teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas tikrinamas CPK numatyta specialia instancine tvarka – pateikus apeliacinį skundą. Šia tvarka apeliantas pasinaudojo teikdamas apeliacinį skundą minėtoje byloje (civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 106-107 b. l.). Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-279/2012, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovų argumentus, nenustatė nei procesinės, nei materialinės teisės normų pažeidimų. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovų nurodytų Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. veiksmų (neveikimo) nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-876-425/2010 pripažinti neteisėtais nėra pagrindo.

31Kaip minėta, pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, tuo tarpu byloje nenustatyti neteisėti veiksmai, kurie sąlygotų apelianto teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą. Apelianto teiginiai apie diskriminaciją jo atžvilgiu yra deklaratyvaus pobūdžio. Taigi, apeliantas neįrodė vienos iš būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos – neteisėtų teisėjo veiksmų, todėl vien jau dėl to nėra pagrindo pripažinti apelianto reikalavimą dėl žalos priteisimo pagrįstu. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei ir būtų pagrindas pripažinti neteisėtus veiksmus, apeliantas nenurodo kokiu aspektu pasireiškė neturtinė žala.

32Dėl bylinėjimosi išlaidų.

33Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš ieškovų valstybei priteista po 39,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, inter alia išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 3 p.). Pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį ieškinio atmetimo atveju bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Apelianto teigimu, jis atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalį apskritai ir jos 6 punktą konkrečiai ieškovai yra atleisti (tik) nuo žyminio mokesčio mokėjimo, taigi, ne nuo visų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš apelianto valstybei priteista 39,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, yra pagrįsta ir teisėta.

34Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, ir įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Todėl skundžiamas Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

35Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

36Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydami pripažinti,... 5. Nurodė, kad kreipėsi teisminės gynybos į Panevėžio apygardos teismą dėl... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė;... 8. Teismas konstatavo, jog ieškovai žalos atlyginimą kildina iš Panevėžio... 9. Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, įgyvendindamas civilinio... 10. Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kad teismui (teisėjui L. M.)... 11. Ieškinį atmetus, valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistos 79,80 Lt... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 13. Kauno apygardos teismo teisėjo rezoliucija (191 b. l.) priimtas ieškovo A. B.... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio... 17. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 18. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 19. Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios... 20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 21. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas... 22. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neišreikalavo prašomos... 23. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl... 24. Kaip minėta, apeliantas patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo... 25. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo.... 26. Pirmosios instancijos teismas civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 duomenimis... 27. Apeliantas neteisus, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo sprendime... 28. Apeliantas kvestionuoja skundžiamame sprendime nustatytą aplinkybę, kad... 29. Pirmosios instancijos teismas teisingai, kaip nepagrįstus, vertino ieškinio... 30. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovai neturi jokio... 31. Kaip minėta, pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti... 32. Dėl bylinėjimosi išlaidų.... 33. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo... 34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai... 35. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 36. Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą....