Byla 2A-443/2014
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimo pripažinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-321-154/2013 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimo pripažinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu (t.1, b.l. 1), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (Šiaulių apygardos teismas 2012-10-01 nutartimi iš atsakovų tarpo pašalino Lietuvos apeliacinį teismą, Vilniaus apygardos teismą ir ieškinyje nurodytus teisėjus), 218 414 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat pripažinti jo teisės į veiksmingą teisinę gynybą, teisingą teismo procesą ir diskriminacijos draudimo pažeidimą. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo teisėja ir Lietuvos apeliacinis teismas tyčia vilkino ieškinio priėmimą ir bylos išnagrinėjimą civilinėje byloje Nr. 2-4074-392/2011. Vilniaus apygardos teismo teisėjas 2011-01-18 nutartimi įpareigojo jį iki 2011-02-08 pateikti rašytinius įrodymus, nors parengiamąjį teismo posėdį paskyrė tik 2011-09-13., Pranešimą teisėjas faksu apie 2011-10-03 teismo posėdį ieškovui atsiuntė tos pačios dienos rytą, kai ieškovas jau buvo išvykęs. Vilniaus apygardos teismo 2011-10-03 nutartimi, ieškovui nežinant apie paskirto teismo posėdžio vietą ir laiką, ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, o nutartis ieškovui atsiųsta 2011-10-10, t.y. tą pačią dieną, kai baigiasi terminas paduoti atskirąjį skundą. 2011-10-12 ieškovui padavus atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismo teisėjas 2011-10-18 nutartimi atsisakė atnaujinti terminą paduoti atskirąjį skundą, o 2012-01-12 nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas formaliu pagrindu ieškovo atskirąjį skundą atmetė nenurodant motyvų, ar dvi dienas praleistas terminas atskirajam skundui paduoti yra ilgas terminas ir ar ieškovo nurodytos priežastys atnaujinti terminą gali pateisinti tokį praleidimą.

5Ieškinio faktines aplinkybes, padarytą 218 414 Lt turtinę žalą bei 100 000 Lt neturtinę žalą patvirtina civilinės bylos Nr. 2-4074-392/2011 medžiaga, kuri įrodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjai tyčia vilkino civilinės bylos Nr. 2-4074-392/2011 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir atsisakė apginti ieškovo pažeistas turtines teises ir turtinius interesus, tuo padarydami ieškovui žalą, kurią privalo atlyginti atsakovas - Lietuvos Respublika.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Šiaulių apygardos teismas 2013-03-19 sprendimu (t.1, b.l. 152-159) ieškinį atmetė.

8Teismas nurodė, kad valstybei atsakomybė už neteisėtus teisėjų ar teismų veiksmus kiltų tik ieškovui įrodžius deliktinės atsakomybės sąlygas, t.y. teismų ir teisėjų veiksmais padarytą žalą, nuostolius, neteisėtus jų veiksmus ir kaltę, priežastinį ryšį tarp veiksmų ir kilusios žalos. Tačiau ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kodėl atsakovas yra atsakingas už žalą, kurios padarymu buvo kaltinami dar ir kiti atsakovai kitoje civilinėje byloje, t.y. visiškai neįrodė priežastinio ryšio tarp šiame ieškinyje nurodytų teismų ir teisėjų veiksmų ar neveikimo bei kilusios žalos, kai Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-4074-392/2011 žalos padarymu buvo kaltinami kiti asmenys, kitose bylose ir visai kitais veiksmais. Vien pažeistas bendrasis teisinio tikrumo interesas nesuponuoja ieškovo nurodytos neturtinės žalos padarymo. Ieškovas į teismo posėdį neatvyko, o nurodymas remtis kitos bylos medžiaga ir eiga įvertintinas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas teismui. Teismas neturi pareigos rinkti už bylos šalį įrodymus. Spręsdamas klausimą dėl prašomų prijungti civilinių bylų Nr. 2-1066/2004, Nr. 2-581-568/2005, Nr. 2-11342-615/2008, teismas pripažino, kad šių bylų sąsajų su nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais nenustatyta. Ieškovui nepatikslinus ieškinyje nurodytos žalos fakto bei dydžio, priežastinio ryšio tarp kilusios žalos ir atsakovo veiksmų ar neveikimo, teismas rėmėsi prijungtos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-4074-392/2011 duomenis. Teismo vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių civilinės bylos Nr. 2-4074-392/2011 išnagrinėjimą tiek pirmąja, tiek apeliacine instancija per neproporcingai ilgą laiką ar pažeidžiant lygybės principą. Nenurodyti ir nepateikti įrodymai, kad teismai tyčia vilkino ieškinio priėmimą ir bylos išnagrinėjimą, nes ieškovas buvo kelis kartus įpareigotas detalizuoti savo ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-4074-392/2011 ir jį pagrįsti įrodymais. To ieškovas nepadarė, skundė jam teismo nustatytus įpareigojimus, o pats ieškinys taip ir liko neaiškus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad teismo veiksmų ir priimtų procesinių dokumentų teisėtumas yra tikrinamas specialia instancine tvarka, o instancine tvarka nėra konstatuoti neteisėti teismo veiksmai ar kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Ieškovas A. B. apeliaciniu skundu (t.2, b.l. 12-13) prašo Šiaulių apygardos teismo 2013-03-19 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

111. Priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1,6,13,14 protokolų nuostatos, CK 6.246 straipsnio, CPK 177, 178, 185, 263, 270 straipsnių nuostatos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 109 straipsnių nuostatos.

122. Teismas nevertino Lietuvos teismų veiksmų dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo jo atžvilgiu įvykdytų nusikaltimų civilinių bylų Nr. 2-1066/2004 ir Nr. 2-581-568/2005 nagrinėjimo metu ir nepagrįstai atsisakė prijungti kitų civilinių bylų medžiagas.

133. Sprendimas priimtas nemotyvuojant, kodėl buvo atmesti įrodymai – 2008-05-10, 2008-07-10, 2008-09-18, 2008-12-31, 2009-04-09, 2009-11-13, 2010-04-22, 2010-06-10, 2010-12-27 nutartys, patvirtinančios neteisėtus teismų ir teisėjų veiksmus.

144. Ieškinio reikalavimas pripažinti apelianto teisės į teisingą teisminę gynybą pažeidimą, į diskriminacijos uždraudimą nebuvo išnagrinėtas ir įvertintas remiantis rašytiniais įrodymais, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

155. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tiek turtinė, tiek neturtinė žala neįrodyta, kadangi tiek civilinių bylų Nr. 2-1066/2004 ir Nr. 2-581-568/2005 (arba Nr. 2-11342-615/2008), tiek civilinės bylos Nr. 2-4074-392/2011 ilgas nagrinėjimas lėmė turtinius ir neturtinius suvaržymus bei nepatogumus. Moralinė ir materialinė žala, kaip negautos pajamos, įrodyta išnagrinėtoje civilinėje byloje.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.2, b.l. 16-18) atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo šį skundą atmesti, palikti Šiaulių apygardos teismo 2013-03-19 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į skundą grindžia tokiais argumentais:

171. Ieškovas su ieškiniu nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie civilinės bylos Nr. 2-4074-392/2011 nagrinėjimą tiek pirmąją, tiek apeliacine instancija neproporcingai ilgą laiką ir pažeidžiant lygybės principą.

182. Nėra procesinio dokumento, kuriuo būtų konstatuota teismų ar teisėjų kaltė, neteisėti veiksmai.

193. Apelianto motyvas dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, nevertinant civilinių bylų Nr. 2-1066/2004, Nr. 2-581-568/2005 arba Nr. 2-11342-615/2008 duomenų yra nepagrįstas ir vertintinas kaip naujas apeliacinio skundo pagrindas.

20IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

21Apeliacinis skundas netenkintinas.

22Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

23Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas klausimas ar kyla valstybės teisinė atsakomybė dėl Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-4074-392/2011 tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, ir ar apeliantui buvo neužtikrinta teisė į teisingą teismo procesą bei veiksmingą gynybą, diskriminuojant apeliantą.

24Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

25Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, vienu iš argumentų nurodė, kad šis sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas - neišnagrinėtas jo ieškinio reikalavimas pripažinti teisės į teisingą teisminę gynybą, bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, diskriminavimo uždraudimą, pažeidimą.

26Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismų praktikoje bylose, susijusiose su apeliantu, jau pasisakyta, kad taip suformuluotas reikalavimas (teisės į teisingą civilinės bylos nagrinėjimą, veiksmingą teisinę gynybą, diskriminacijos uždraudimą pripažinimas ar nepripažinimas esant pažeidimui) apskritai nėra savarankiškas materialinis reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-09 nutartis c.b. Nr. 2A-1219/2013; 2014-02-11 nutartis c.b. Nr. 2A-190/2014). Civilinio proceso įstatymo tikslas – asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas (CPK 2 str. 1 d.). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t.y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-241/2013). Toks apelianto reikalavimas yra tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės – neteisėti veiksmai - sąlygų, kurią konstatavus bei esant kitoms CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytoms sąlygoms spręstina dėl žalos atlyginimo iš atsakovo. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas analizavo apelianto nurodytas faktines aplinkybes bei teiktus įrodymus ir konstatavo ieškinio reikalavimo nepagrįstumą sprendime išdėstytais motyvais, dėl ko visą ieškinį atmetė, kas reiškia, kad ir kiekvienas reikalavimas, paimtas skyrium, yra atmestas.

27Apeliantas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumo, nurodė, kad nėra teismo motyvų dėl ko priimant skundžiamą sprendimą buvo atmesti įrodymai – įvairios 2008-05-10, 2008-07-10, 2008-09-18, 2008-12-31, 2009-04-09, 2009-11-13, 2010-04-22, 2010-06-10, 2010-12-27 teismų nutartys. Pažymėtina, kad CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi CPK nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-31/2014).

28Tokio teisinio reglamentavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos kontekste teisėjų kolegija neturi prielaidų sutikti su skundo argumentais, kad kuris nors reikalavimas nebuvo išnagrinėtas ar dėl jo netenkinimo teismo sprendime nepasisakyta (nemotyvuota). Priešingai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas žalos atlyginimo klausimą dėl per ilgo civilinės bylos Nr. 2-4074-392/2011 nagrinėjimo, analizavo nurodytos civilinės bylos duomenis (tame tarpe ir apelianto nurodytas nutartis) ir, remdamasis jų visuma, priėmė tokį sprendimą. Teismo procesinis dokumentas yra laikomas motyvuotu, jeigu iš jo matyti teismo sprendimo motyvai ir argumentai. Todėl nesutiktina su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, atskirai nepasisakydamas (neaptardamas) dėl kiekvieno apelianto įrodymu vadinamo teismo procesinio dokumento (teismo priimtų nutarčių civilinėje byloje Nr. 2-4074-392/2011). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui pagrindo nėra ir apie tai taip pat kalbama kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-12 nutartis c.b. Nr. 3K-3-58/2013). Kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas nepažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalies, 291 straipsnio 1 dalies reikalavimų procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje glaustai nurodyti įrodymus ir motyvus.

29Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų pažeidimo

30Apeliantas skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Konstitucijos 23, 29, 109 straipsnių nuostatas. Minėtuose straipsniuose yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, asmenų lygybės principas, teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas. Kokiu būdu ar forma pirmosios instancijos teismas paneigė minėtus principus, apeliaciniame skunde net nenurodoma, tokie teiginiai yra deklaratyvūs ir visiškai neargumentuoti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, kokiais veiksmais ar neveikimu šie principai ar teisės buvo pažeisti, nagrinėjant šią civilinę bylą. Vien tai, kad buvo priimtas apeliantui nepalankus sprendimas, o pastarasis buvo įpareigotas laikytis visų procesinių teisės normų, teikiant procesinius dokumentus, įrodymus bei nagrinėjant pačią civilinę bylą, negali būti traktuojama kaip Konstitucijoje nurodytų principų pažeidimas. Tik tada, jeigu byla išnagrinėjama laikantis CPK nuostatų, tai garantuoja efektyvią teisminę gynybą ir užtikrina visų asmenų lygybės prieš įstatymą užtikrinimą. Be to, apeliantas nenurodė CPK 65-66 straipsniuose nurodytų aplinkybių, kurios iš tiesų galėtų kelti abejones teismo šališkumu. Aplinkybė, kad apeliantas anksčiau nepasinaudojo CPK numatyta teise reikšti nušalinimą, patvirtina, kad teismo nešališkumą grindžia vien tik nepalankaus sprendimo jam priėmimu. Apelianto teiginiai dėl EŽTK nuostatų (1,6,13,14 protokolų) pažeidimo, priimant skundžiamą teismo sprendimą, taip pat atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nėra detalizuotas išvardintų nuostatų pažeidimas.

31Dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo

32Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia ir CPK 177, 178, 185, 263, 270 straipsnių pažeidimu, kurie iš esmės reglamentuoja įrodinėjimą civiliniame procese bei priimto galutinio procesinio dokumento pagrįstumą teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 str.). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 str. 2 d.). Taigi egzistuoja net tik teismo pareiga įvertinti bylos įrodymus, bet, pirmiausiai, suinteresuoto asmens (ginčo šalies) pareiga juos į bylą pateikti.

33Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, neprijungdamas reikalaujamų bylų medžiagos, teisiškai nepagrįsti. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nurodė motyvus, dėl kurių nebuvo išreikalautos prašomos civilinės bylos (reikalavimas pareikštas baigus pasirengimo stadiją; bylos prijungtos prie kitos bylos; neaiškus reikalavimas; prašomos išreikalauti bylos galimai nėra susijusios su šioje byloje pareikštais reikalavimais). Antra, procesinės nuostatos numato, kad rašytinius įrodymus gali pateikti dalyvaujantys byloje asmenys arba šie įrodymai gali būti išreikalauti teismo CPK nustatyta tvarka (CPK 198 str. -199 str.). CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas gali išreikalauti tuos įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti patys. Tuo tarpu apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie būtų sudarę jam kliūtis pateikti konkrečius rašytinius įrodymus iš civilinių bylų, kuriose jis pats buvo proceso šalimi (pavyzdžiui, atitinkamų dokumentų kopijų), taip pat nenurodė ir kokie konkrečiai tose bylose esantys įrodymai reikšmingi nagrinėjamai bylai. Pažymėtina ir tai, kad šis ieškinys buvo pareikštas dėl apelianto teisių pažeidimo nepagrįstai ilgai nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-4074-392/2011 Vilniaus apygardos teisme pagal apelianto ieškinį Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, Klaipėdos apylinkės teismo teisėjams. Iš teismų informacinės LITEKO duomenų matyti, kad civilinėse bylose Nr. 2-1066/2004 ir Nr. 2-581-568/2008 apeliantas buvo pareiškęs ieškinius atitinkamai dėl turto padalijimo ir dėl buto 1994-09-16 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Taigi tų bylų ir civilinės bylos Nr. 2-4074-392/2011 teisinio ryšio, reikšmingo vertinant valstybės atsakomybės buvimą ar nebuvimą dėl procesinių veiksmų pastarojoje byloje atlikimo apskritai neįmanoma įžvelgti (bent jau apeliantas jo nei jo prašyme, nei apeliaciniame skunde nepagrindė). Teismas neprivalo visais atvejais reikalauti visų šalies prašomų duomenų, nes gali būti priimami nagrinėti tik tie įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos, neišreikalaudamas minėtų bylų, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo institutą, ar nepagrįstai apribojo apelianto procesines teises. Visų apelianto pageidaujamų bylų išreikalavimas būtų perteklinis ir netikslingas, neproporcingai apsunkinantis tos bylos procesą (CPK 180 str., 181 str. 2 d.). kadangi byla pati savaime nėra įrodinėjimo priemone (CPK 177 str.), ja gali tapti tik kuris nors joje esantis dokumentas (ar dokumento kopija).

34Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų

35Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodyta jo patirta turtinė ir neturtinė žala, tvirtindamas, jog civilinių bylų Nr. 2-1066/2004, Nr. 2-581-568/2005 (arba Nr. 2-11342-615/2008) ir Nr. 2-4074-392/2011 nagrinėjimo vilkinimas lėmė turtinius ir neturtinius suvaržymus bei nepatogumus, sąlygojo negautas pajamas.

36CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų ir kaltų veiksmų. Tačiau ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t.y. jam tenka pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-319/2008).

37Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškinyje nurodytų Vilniaus apygardos teismo ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo bei teisėjų neteisėti veiksmai ar, juo labiau, kaltė, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-4074-392/2011, neįrodyti. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiukščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 str.); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis c.b. Nr. 3K-3-207/2011). Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. Apeliantas nenurodo, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjai, priimdami atitinkamus procesinius dokumentus (nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4074-392/2011) būtų padarę akivaizdžias, šiurkščias klaidas, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti, tokių jų konkrečių veiksmų apskritai neįvardina. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija reglamentuota įstatymuose (pvz., Teismų įstatyme, baudžiamojo ir civilinio proceso kodeksuose ir kt.). Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę į apeliaciją ir kasaciją, kad žemesnės instancijos teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Priimti Vilniaus apygardos teismo teisėjų procesiniai dokumentai (Vilniaus apygardos teismo 2008-05-10, 2008-09-18 ir 2008-12-31, 2009-11-13, 2010-06-10, 2011-10-18 nutartys - c.b. Nr. 2-4074-392/2011, b.l. 13-14; 34-36; 52-54; 79-80; 116; 266) buvo peržiūrimi instancine tvarka, o aukštesnės instancijos teismas taip pat tokių akivaizdžių ir šiurkščių klaidų nenustatė. Teisėjai, tame tarpe ir Lietuvos apeliacinio teismo, priėmė savo kompetencijos ribose atitinkamus procesinius sprendimus.

38Apeliantas teisėjų veiksmų neteisėtumą taip pat grindžia nepagrįstai ilgu civilinės bylos Nr. 2-4074-392/2011 nagrinėjimu, su kuo vėlgi negalima sutikti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos, kuriomis remiasi apeliantas, tame tarpe ir 6 straipsnio 1 dalis, aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos formuojamais kriterijais, vertinant teismo proceso trukmę. Atsižvelgiama į konkrečios bylos sudėtingumą, pareiškėjo elgesį, valdžios institucijų elgesį organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę pareiškėjui ir kt. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad trejus metus trukęs procesas buvo sąlygotas išskirtinai tik paties apelianto netinkamų procesinių veiksmų, vengiant tikslinti ieškinio pagrindą ir dalyką bei skundžiant praktiškai kiekvieną priimamą teismo procesinį dokumentą. EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinėje teisėje įtvirtinti bylų išnagrinėjimo terminai neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar proceso trukmė nacionaliniame teisme buvo per ilga. Nacionalinėje teisėje nustatytų terminų nesilaikymas pats savaime nereiškia, kad buvo padarytas konvencijos pažeidimas (1992-02-27 sprendimas byloje G. prieš Italiją; bylos Nr. 12787/87).

39Kita vertus, apeliantas neįrodė ir jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos fakto bei dydžio. Apeliacinės instancijos teismas atmeta skundo argumentą dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos įrodymo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi abstraktus patirtos žalos fakto bei dydžio nurodymas ieškinyje, vėliau apeliaciniame skunde, to nepagrindžiant konkrečiais įrodymais, nėra tinkamas savo teisių gynimas. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų. Pagal CPK 12, 178 straipsnius, 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą ieškovas privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tiek turtinė, tiek neturtinė žala neįrodyta, teisingai atkreipus dėmesį į tai, kad žalą apeliantas kildino ne iš skundžiamų Vilniaus apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiksmų, o iš kitų asmenų, kurie nurodomi 2008-05-03 ieškinyje (c.b. Nr. 2-4074-392/2011) veiksmų. Apelianto argumentas, kad turtinė ir neturtinė žala įrodyta kaip negautos pajamos dėl ilgų teismų procesų ne tik civilinėje byloje Nr. 2-4074-392/2011, bet ir civilinėse bylose Nr. 2-1066/2004 ir 2-581-568/2005, atmetamas kaip teisiškai ydingas, nes toks žalos pagrindimas nebuvo ieškinio, o tuo pačiu ir bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme, todėl jis negali būti bylos nagrinėjimo dalykas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 str.).

40Atsižvelgiant į išdėstytą bei priimant domėn faktą, kad instancine tvarka nėra konstatuoti jokie neteisėti teismų/teisėjų veiksmai ir kaltė, darytina išvada, kad apeliantas neįrodė būtinųjų (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala) šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygų, o neįrodžius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, nepažeidė procesinės teisės normų, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Taigi skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

41Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

42Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu (t.1, b.l. 1), kuriuo prašė... 5. Ieškinio faktines aplinkybes, padarytą 218 414 Lt turtinę žalą bei 100 000... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Šiaulių apygardos teismas 2013-03-19 sprendimu (t.1, b.l. 152-159) ieškinį... 8. Teismas nurodė, kad valstybei atsakomybė už neteisėtus teisėjų ar teismų... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Ieškovas A. B. apeliaciniu skundu (t.2, b.l. 12-13) prašo Šiaulių apygardos... 11. 1. Priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir... 12. 2. Teismas nevertino Lietuvos teismų veiksmų dėl ikiteisminio tyrimo... 13. 3. Sprendimas priimtas nemotyvuojant, kodėl buvo atmesti įrodymai –... 14. 4. Ieškinio reikalavimas pripažinti apelianto teisės į teisingą teisminę... 15. 5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tiek turtinė, tiek neturtinė žala... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.2, b.l. 16-18) atsakovas Lietuvos... 17. 1. Ieškovas su ieškiniu nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima... 18. 2. Nėra procesinio dokumento, kuriuo būtų konstatuota teismų ar teisėjų... 19. 3. Apelianto motyvas dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo,... 20. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 21. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 22. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio... 23. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas klausimas ar kyla valstybės teisinė... 24. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų... 25. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, vienu iš... 26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismų praktikoje bylose,... 27. Apeliantas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumo,... 28. Tokio teisinio reglamentavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos kontekste... 29. Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių... 30. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas,... 31. Dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo... 32. Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia ir... 33. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines... 34. Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl... 35. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo... 36. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl... 37. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo... 38. Apeliantas teisėjų veiksmų neteisėtumą taip pat grindžia nepagrįstai... 39. Kita vertus, apeliantas neįrodė ir jam padarytos turtinės ir neturtinės... 40. Atsižvelgiant į išdėstytą bei priimant domėn faktą, kad instancine... 41. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 42. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą....