Byla 2A-69-516/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1267-467/2016 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui, Lietuvos bankui, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pripažinimo draudimo objektu ir draudimo išmokos išmokėjimo arba nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė pripažinti jo 6 204,93 Eur (21 424,40 Lt) nominalios vertės obligacijas draudimo objektu bei įpareigoti atsakovę valstybės įmonę „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID) išmokėti priklausančią draudimo išmoką; priteisti jam padarytų tiesioginių nuostolių 6 204,93 Eur (21 424,40 Lt) sumą iš atsakovų BAB banko Snoro, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Finansų ministerijos, ir Lietuvos banko, jei ieškovo obligacijos nebus pripažintos draudimo objektu ir nebus išmokėta draudimo išmoka; įpareigoti BAB banką Snorą pateikti reikiamus duomenis IID, reikalingus draudimo kompensacijai išmokėti.
  2. Ieškovas nurodė, kad 2011 metais gegužės–rugsėjo mėn., atvykus į atsakovės BAB banko Snoro Šiaulių filialą prasitęsti arba pasidėti indėlį, banko vadybininkai aktyviai siūlė ieškovui pirkti obligacijas, įtikinėjo, jog obligacijas pirkti labiau apsimoka, o jokios rizikos nėra. Ieškovui abejojant, banko vadybininkai padavė perskaityti „Indėlių investicijų atmintinę“, išleistą IID, kurioje buvo parašyta, kad už investicijų apsaugą moka finansų maklerio įmonės, valdymo įmonės, bankai. Kadangi ieškovo suma palyginus nedidelė, tai pagal šio lankstinuko informaciją jis suprato, kad blogiausiu atveju gali prarasti 10 procentų nuo sumos, viršijančios 3 000 Eur, nors vadybininkai įtikinėjo, jog ir tokios rizikos nėra, nes jų bankas pripažintas geriausiu Lietuvoje. Ieškovo teigimu, vadybininkas neužsiminė, kad yra įstatymas, kuris ne visiškai atitinka lankstinuko informaciją.
  3. Ieškovas paaiškino, kad, patikėjęs informacija, obligacijas jis nusipirko. IID interneto svetainėje ieškovas dar pasitikrino, ar lankstinukas nėra klastotė – rado tą patį lankstinuką, kurį pateikė atsakovo darbuotojas, todėl galutinai nusiramino, kad obligacijas pirkti už nedidelę sumą nėra rizikinga. Ieškovo teigimu, su investicijų prospektu jo niekas banke nesupažindino ir net neužsiminė, kad yra toks prospektas ir jog jis turi su juo susipažinti. Ieškovas akcentavo, kad daugiau kaip 20 metų jam skaityti reikalingi akiniai, kuriuos jis laiko darbe ir namuose. Tuo metu ieškovas dirbo ir į banką galėjo ateiti tik pietų pertraukų metu arba po darbo, kai jau banko darbo valandos baigiasi, todėl akivaizdu, kad, atėjęs prasitęsti indėlio, žmogus net neturi fizinės galimybės per kelias minutes susipažinti su tokios apimties dokumentais, nes prie vadybininkų pastoviai būna eilės. Be to, net perskaitęs, vargu ar ieškovas suprastų, kad ten slypi klasta, nes nesitikėtų, jog banke pardavinėjami „mirtinai pavojingi produktai“, kai padėjęs pinigus, gali visus juos prarasti. Ieškovas taip pat nesutinka su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika Snoro obligacijų klausimais.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublika pasirinko pasinaudoti 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Indėlių direktyva) 7 straipsnio 2 dalyje ir jos I priedo 12 punkte numatyta išimtimi ir netaikyti šios direktyvos numatytų garantijų tam tikriems vertybiniams popieriams. Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo (nagrinėjamu atveju – banko) išleisti skolos vertybiniai popieriai. Taigi, priešingai nei nurodo ieškovas, IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies turinys atitinka Indėlių direktyvos turinį. Teismas pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina ir ieškovas neturi teisės gauti indėlininko draudimo išmokos už turėtas banko obligacijas.
  3. Teismas taip pat konstatavo, kad 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva) neapima investicinės rizikos ir neapima vertybinių popierių emitento rizikos. Jos tikslas – apsaugoti investicines paslaugas teikiančių įmonių (įskaitant kredito įstaigas) paslaugomis besinaudojančius asmenis (investuotojus) nuo sukčiavimo, administracinio aplaidumo ar operacinių klaidų, dėl kurių tokia investicines paslaugas teikianti įmonė negali klientams grąžinti turto, rizikos. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas draudžiamojo įvykio metu neprarado banko obligacijų – jos buvo ir yra apskaitomos jo finansinių priemonių sąskaitose. Dėl to, teismo vertinimu, nagrinėjamas atvejis nepapuola nei į Indėlių direktyvos, nei į Investuotojų direktyvos, nei į IĮIDĮ apsaugos sritį. Potenciali žala investuotojui kyla ne Investuotojų direktyvos 2 straipsnyje numatytais draudimo išmokos mokėjimo pagrindais, todėl jam netaikoma investuotojų draudimo apsauga.
  4. Teismas pažymėjo, kad nėra jokių abejonių, jog ieškovas suprato sudaromų sutarčių pobūdį ir galimas įgyjamų finansinių priemonių rizikas, ką patvirtina ne tik paties ieškovo pripažinimas, bet ir tai, kad ieškovas su banku buvo sudaręs 6 obligacijų sutartis. Pirmąją obligacijų pasirašymo sutartį ieškovas pasirašė dar 2009 m. birželio 8 d., be to, visos 6 obligacijų sutartys buvo sudarytos skirtingu metu paeiliui. Ieškovas, teismo vertinimu, žinojo obligacijos, kaip vertybinio popieriaus esmę, šio finansinio produkto pobūdį ir rizikas, kurios gali kilti. Teismas pastebėjo ir tai, kad ieškovas net neginčija obligacijų pasirašymo sutarčių teisėtumo.
  5. Teismas taip pat priėjo išvadą, kad ieškovas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nė vienam iš atsakovų. Teismas nurodė, kad ieškovas nėra atsisakęs viso ar dalies savo reikalavimo bankroto byloje. Pagal konstatuotas faktines aplinkybes (bankroto byla nėra baigta, kreditoriaus reikalavimo tenkinimo klausimas nėra išspręstas), teismas priėjo išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas yra netekęs turto (į obligacijas investuotų piniginių lėšų), todėl nėra pagrindo ir konstatuoti, kad ieškovui buvo padaryta būtent 21 424,40 Lt žala. Teismo vertinimu, ieškovas iš esmės prašo apginti teisę, kuri dar tik ateityje gali būti pažeista.
  6. Teismas konstatavo, kad ieškovas dar 2009 m. birželio 8 d., sudarydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, raštu patvirtino, jog gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, o, sudarydamas 2011 metais obligacijų pasirašymo sutartis, raštu patvirtino, kad susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Todėl, teismo įsitikinimu, atsakovė BAB bankas Snoras iš esmės tinkamai vykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti su obligacijų įsigijimo sandoriais susijusią riziką bei suteikė tinkamą informaciją. Be to, Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.13 punkte aiškiai nurodyta, kad šiose sutartyse neaptarti su obligacijomis susiję klausimai reglamentuoti Prospekte ir Emisijos galutinėse sąlygose. Teismas akcentavo, kad Baziniai prospektai buvo viešai skelbiami banko interneto puslapyje, ką pripažino ir ieškovas. Teismas pastebėjo ir tai, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 7.7 punkte yra numatyta, jog klientas gali gauti informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą Finansinių priemonių rizikos aprašyme, bet kuriame banko klientų aptarnavimo padalinyje, taip pat banko interneto puslapyje. Toks informavimo būdas, teismo įsitikinimu, visiškai atitinka 2007 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5–7 punktuose nustatytus reikalavimus.
  7. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad nagrinėjamu atveju ieškovas taip pat neįrodė Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas akcentavo, kad ieškovas neįvardijo, koks konkretus valstybės subjektas netinkamai reglamentavo obligacijų draudimo ir kompensavimo mechanizmą, kokie konkrečiai to asmens veiksmai (neveikimas) yra neteisėti, taip pat neįrodė priežastinio ryšio. Nors ieškovo teigimu, šių sąlygų įrodinėjimo pareigą teismas turėtų nustatyti atsakovams, teismas tokį ieškovo teiginį atmetė kaip nepagrįstą, nes civilinės bylos teismuose yra nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo ir kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.
  8. Teismas taip pat pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir LBĮ) nuostatomis, ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kiek tai susiję su Lietuvos banko ar jo tarnautojų veiksmais, gali būti tenkinamas tik nustačius visas keturias civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas. Tačiau ieškovo argumentai dėl neva netinkamos ir žalą jam padariusios buvusio Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus K. R. veiklos apsiriboja tik deklaratyviu teiginiu, kad jis netinkamai vykdė banko Snoro priežiūrą ir nesuteikė informacijos apie šio banko realią finansinę padėtį. Teismo vertinimu, ieškovas nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kada konkrečiai ir kokius konkrečiai veiksmus atliko arba turėjo atlikti, tačiau neatliko buvęs Lietuvos banko tarnautojas, kokios konkrečios teisės aktų normos buvo pažeistos tokiais veiksmais ir kitas veiklos neteisėtumui konstatuoti būtinas aplinkybes. Teismo įsitikinimu, teiginiai, kad buvusiam Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriui yra iškelta baudžiamoji byla dėl piktnaudžiavimo tarnyba, kad jis atleistas iš darbo, patys savaime, nesiejant jų su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, nėra pakankami konstatuoti, kad Lietuvos bankas (jo tarnautojai) yra atlikę kokius nors neteisėtus, ieškovui žalą padariusius, veiksmus.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovas R. P. apeliaciniame skunde prašo išnagrinėti bylą iš esmės ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje ieškovo 2016 m. balandžio 18 d. paaiškinimai ir 2016 m. kovo 22 d. patikslinto ieškinio esminiai argumentai neatsispindėjo. Tačiau ši sprendimo dalis nepaprastai išplėsta atsakovų pateiktų paaiškinimų tekstu, kuris daugeliu atveju nėra ieškovo ginčijamas, todėl tai nėra ginčo dalykas ir teismas turėjo tai atmesti. Ieškovas niekur neteigė, kad obligacijos su fiksuota palūkanų norma yra indėlių draudimo objektas. Nors obligacijos nėra indėlių draudimo objektas, nenurodyta, kad obligacijos su fiksuota palūkanų norma nėra ir investuotojų kompensavimo sistemų draudimo objektu. Praktika, kaip taikyti įstatymus dėl obligacijų su fiksuota palūkanų norma, dar nesuformuota, nepaskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje, todėl pirmosios instancijos teismai turėtų taikyti įstatymus ir galiojančius teisės aktus, kurie neprieštarauja įstatymams.
    2. Obligacijos su fiksuota palūkanų norma nėra susietos su įmonių veiklos rezultatais ir jas išperkant turėtų būti taip, kaip parašyta CK 6.873 straipsnio 6 dalyje, t. y. paskolos gavėjas privalo grąžinti tik nominalią sumą bei išmokėti palūkanas. Pagal Taisyklių 33 ir 34 punktus rizikos aprašymas turi atitikti konkretų finansinės priemonės tipą. Banko Snoro 2010 ir 2011 m. baziniuose prospektuose obligacijos su fiksuota palūkanų norma nurodytos kaip atskiras finansinių priemonių tipas. Obligacijų sutarties 1.18. punkte parašyta, kad obligacijų išpirkimo dieną bankas įsipareigoja išpirkti obligacijas už išpirkimo kainą, kuri bus ne mažesnė nei nominali vertė, todėl akivaizdu, kad CK ir sutartyse nėra nuostatos, jog išperkant ar mokant kompensacijas, nominali vertė gali būti vienašališkai mažinama (nuvertėti). Banko Snoro atstovas teismo posėdyje retoriškai pasakė, ar „atsiskaitymo“ ir „likvidumo“ rizikos nėra tinkamas įspėjimas, kad bankas gali neatsiskaityti, tačiau neatsakė, koks čia yra ryšys su kompensacijos nemokėjimu. Kompensacijų nemokėjimo atvejai turėjo būti atskleisti draudimo įstatyme, o investuotojai turėjo būti tinkamai pardavėjo informuoti iš anksto. Obligacijų pelningumas lyginant su kitomis investavimo priemonėmis yra pats mažiausias (paprastesnių ir nerizikingesnių nėra), jos priskiriamos prie nerizikingų finansinių priemonių ir jei jų vartotojams netaiko kompensacijos, tai, manytina, kad investuotojams kompensacijos visai netaikomos. Tada Investuotojų direktyva nebuvo įgyvendinta.
    3. Kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kuria remiasi IID, nenurodyta, kad ten yra kalbama apie obligacijas su fiksuota palūkanų norma, tačiau nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas nuostolius patyrė dėl banko bankroto nulėmusio obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Tačiau obligacijos su fiksuota palūkanų norma nėra susietos su banko veiklos rezultatais, todėl jis negali nulemti jų nuvertėjimo. Pagal IĮIDĮ 9 straipsnį vertybinių popierių vertė apskaičiuojama pagal vertę buvusią draudžiamojo įvykio dieną. Šią dieną vertė nustatyta banko bankroto byloje ir obligacijoms su fiksuota palūkanų norma ji nepakito, taigi bankrotas nenulėmė jų nuvertėjimo. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje kalba ne apie obligacijas su fiksuota palūkanų norma, todėl atsakovai šiuo metu nagrinėjamoje byloje negali remtis civiline byla Nr. 3K-7-602-684/2015.
    4. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2015 m. birželio 25 d. sprendime pripažino, kaip netinkamai perkeltą į nacionalinę teisę, nes sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodyta, kad tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje numatytos apsaugos sistemos netaikymo. Taigi pirmosios instancijos teismas nesivadovauja galiojančiais teisės aktais bei nepaiso ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimo, taip pažeisdamas Teismų įstatymo 33 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis.
    5. Kai įvyksta draudžiamasis įvykis, turi būti išmokama kompensacija. Tai ne tas pats, kas investicine rizika. Investavimo rizika pagal IĮIDĮ – tai tikimybė patirti nuostolių dėl to, kad investicija neduos pelno arba praras vertę. Obligacijos su fiksuota palūkanų norma tokios rizikos neturi, nes jos nesusietos su banko veiklos rezultatais – jų palūkanos yra fiksuotos. Tokia rizika joms nenurodyta Baziniame prospekte ar kituose sąlygų dokumentuose. Ieškovas niekur neteigė ir neginčijo, kad nesuvokė obligacijų su fiksuota palūkanų norma rizikų, tik teigia ir ginčija tai, jog obligacijų tipui su fiksuota palūkanų norma išleidimo į apyvartą Prospekte ar kituose dokumentuose nėra nurodyta „investicinė rizika“, o jei tokią riziką gali turėti obligacijų su fiksuota palūkanų norma tipas, tai tokia rizika turi būti nurodyta šiam tipui, nes pagal Taisyklių 33–34 punktuose nustatytus reikalavimus rizikos aprašymas turi atitikti konkretų finansinės priemonės tipą.
    6. Ieškovas neteisėtus visų atsakovų veiksmus nurodė patikslintuose ieškiniuose ir paaiškinimuose. Priežastinis ryšys akivaizdus iš pačios situacijos, nes bankas bankrutavo ir rezultatas aiškus – suėjus terminui, neatsiskaitoma su skolintojais, o kompensacija investuotojams nesumokėta. Žala yra tokia, kokia nustatyta teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartyje bankroto byloje. Ieškovas manė, kad tai aišku ir akivaizdu, ir nereikia įrodinėti akivaizdžių dalykų. Jei teismo nuomone toks formalumas buvo būtinas, tai jis, turėdamas būti aktyvus vartotojų bylose, turėjo inicijuoti šių sąlygų aiškinimąsi, nurodyti, kokių dar įrodymų reikia. Jei investuotojų apsauga būtų tinkamai reglamentuota IĮIDĮ, tai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją kompensacija investuotojams galėjo būti išmokėta. Jei obligacijos su fiksuota palūkanų norma neturi įsipareigojimų investuotojams draudimo, tai ieškovas nebūtų pirkęs jų ir patyręs žalos. Taigi jei būtų tinkamai reglamentuota, tai akivaizdu, kad nebūtų šios bylos ir ginčų.
    7. Įstatymuose nėra reikalavimų, kad reiktų atsisakyti finansinio reikalavimo bankroto byloje, siekiant gauti atlyginimą draudimo kompensacijos ar žalos atlyginimo forma. Tam, kad tai nebūtų kliūtis, yra IĮIDĮ 11 straipsnis, kuriame numatyta, kaip reikia elgtis, kai draudimo įmonė išmoka draudimo išmokas. Todėl kreditoriaus reikalavimas netrukdo reikalauti draudimo išmokos ar žalos atlyginimo. Tam, kad nebūtų išmokėta du kartus, išmokėjimus vykdantys atsakovai turi vesti tinkamą apskaitą. Be to, ieškovas prašė bylą nagrinėti iš esmės paskirti teismo posėdyje, kai bus galimybė tinkamai nustatyti žalos faktą ir dydį. Kadangi teismas posėdį paskyrė, ieškovas laikė, kad teismas pripažįsta, jog nebėra tikimybės, kad bus atsikaityta su 4 eilės kreditoriais. Be to, tikėtis tokio teismo sprendimo leidžia CK 6.249 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Kai iki šiol IID ir bankas Snoras sumokėjo tik kiek daugiau nei pusę sumos ir pagal likusį turtą nerealu tikėtis, kad sumokės visą sumą, tikėtis, jog dar bus kiek nors atsiskaityta su 4 eilės kreditoriais visiškai nerealu.
    8. Bankas Snoras neįrodė, kad obligacijoms su fiksuota palūkanų norma egzistuoja tokia rizika, kuri paneigtų investuotojų kompensavimo sistemų numatytą kompensavimą. Bankas taip pat neįrodinėjo, kad jis nekaltas ir tinkamai atskleidė imperatyvias IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatas. Bankas nesuteikė pilnos būtinos informacijos, nurodytos IĮIDĮ, kad ieškovas galėtų suprasti ar būtų supratęs, jog reikia ieškoti informacijos apie galinčias iškilti kliūtis, kai reikės gauti kompensaciją už neišperkamas obligacijas. Ieškovas banko neteisėtus veiksmus nesieja su buvusio vadovo ir pagrindinio akcininko veiksmais, tačiau jei bankas Snoras nori įrodyti, kad jis nekaltas, tai jis ir turėjo pateikti tokius duomenis, nes bankas, kaip juridinis asmuo, privalo vykdyti apskaitą ir yra atsakingas už apgaulingos apskaitos vedimą, banko apskaitą veda ne vadovas ar akcininkas. Iš viešai prieinamų duomenų akivaizdu, kad banke sukčiavimas buvo, todėl nėra pagrindo nemokėti kompensacijos net jei Investuotojų direktyvoje būtų nuostata draudžianti mokėti kompensacijas jei nebuvo sukčiavimo. Banko ieškovui padaryta žala yra tiesioginė, atsiradusi nesuteikus imperatyviai įstatymų nustatytos informacijos.
    9. Ieškovas Lietuvos valstybę kaltina tuo, kad į IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį netinkamai perkėlė Indėlių ir Investuotojų direktyvų nuostatas, kur nurodė, kad „Draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai<...>“, o dėl IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostatos įrašė: „<...>Investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios <...>“. ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendime pripažino tai, kaip netinkamą perkėlimą į nacionalinę teisę. Pagal Finansų ministerijos nuostatus, ji įpareigota rengti įstatymų projektus, koordinuoti indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos įgyvendinimą, perkelti į nacionalinę teisę ir įgyvendinti Europos Sąjungos teisę. CK 6.271 straipsnis nustato civilinę atsakomybę be kaltės. Finansų ministeriją ieškovas taip pat kaltina ir dėl to, kas nustatyta Valstybinio audito 2014 m. vasario 13 d. ataskaitoje Nr. VA-P-60-9-2: „teisės aktuose nėra reglamentuota, kokiais būdais, forma ir priemonėmis draudėjai turi informuoti indėlininkus ir investuotojus apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimą. Todėl įmonė ne visuomet užtikrina, kad draudėjai aiškiai ir suprantamai informuotų gyventojus“. Priežastinis ryšys yra akivaizdus, nes jei būtų tinkamas reglamentavimas, nebūtų kilę kliūčių kompensacijai išmokėti. Be to, jei būtų nustatyta tinkama informavimo forma, ieškovas būtų tinkamai informuotas.
    10. Aplinkybė, kad Lietuvos bankas, vykdantis bankų priežiūrą, nepastebėjo, jog Snoro ir Ūkio bankuose realiai prarasta apie pusę banko turto, kurio suma viršija 5 milijardų Lt (apie 1,5 milijardų Eur), yra gana akivaizdus ir rimtas valdžios institucijų diskrecijos ribų pažeidimas. Ypač jis akivaizdus pirmam ieškovo kaltinimui Lietuvos bankui, kad nuo 2009 iki 2011 metų Lietuvos bankas nesiėmė reikiamų veiksmų išaiškinti virš milijardo Lt vertybinių popierių pervedimą ne į banko, o į privačias sąskaitas. 2009 m. inspektavimo metu įtarus, kad šiais vertybiniais popieriais Snoras nedisponuoja, iki 2011 metų neatlikta bendradarbiavimo prievolė bei nesikreipta į kompetentingas teisėsaugos institucijas. Ieškovui nesvarbu, kas bus pripažintas labiau kaltu K. R. ar Lietuvos banko valdybos pirmininkas, nes pagal CK 6.271 straipsnį civilinė atsakomybė nesiejama su konkretaus valstybės ar savivaldybės darbuotojo kalte. Antras kaltinimas Lietuvos bankui yra tai, kad 2011 m. sausio 18 d. Valdybos nutarimu Nr. 03-2 Nr. S 2016/(21.527.2100)-12-266 uždraudus sudaryti (arba pratęsti) terminuotus indėlius iš gyventojų, pagal kuriuos buvo mokama didesnė palūkanų norma, obligacijų tai nepalietė, nors už jas buvo mokamos dar didesnės palūkanos. Bankas Snoras 2009, 2010 ir 2011 metais buvo pasitvirtinęs Bazinius prospektus, todėl turėjo teise leisti obligacijas. Tam, kad būtų patvirtinti Prospektai, iš Lietuvos banko turėjo būti gautos išvados apie finansinę Snoro būklę, todėl Lietuvos bankas negalėjo nežinoti, kad 2011 m. galėjo būti parduodamos obligacijos. Tokia nepriežiūra skatino Snoro vadovą ir pagrindinį akcininką su banko turtu elgtis kaip jie nori. Rezultate – banko bankrotas, dėl kurio ieškovo patirtą žalą nustatė bankroto teismas, taigi priežastinis ryšys akivaizdus.
  2. Atsakovė IID atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškovas, įgydamas obligacijų, savo valia ir noru perdavė bankui ieškovui priklausiusias lėšas mainais už įgyjamas obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų lėšų savininkas, o ne saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovui, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) bankroto. Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo, nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsauga negali būti taikoma.
    2. Priešingai nei nurodo apeliantas, šioje byloje turi būti remiamasi kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nes joje pasisakoma dėl indėlių draudimo ir įsipareigojimų investuotojams draudimo taikymo vertybiniams popieriams, taigi ir banko obligacijoms, todėl bylų ratio decidendi sutampa. Obligacija yra perleidžiamasis vertybinis popierius, taigi šiuo konkrečiu atveju (banko Snoro draudžiamojo įvykio) įsipareigojimų investuotojams draudimo apsauga negali būti taikoma. Apeliantas neteisingai supranta ir interpretuoja tam tikras teisės normas bei jų išaiškinimus. ESTT sprendime iš tikrųjų kalbama, kad pasinaudojimas Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta išimtimi negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje numatytos apsaugos netaikymo. Tačiau minėtas išaiškinimas savaime nereiškia, kad tuo atveju, kai yra taikoma Indelių direktyvos išimtis, automatiškai yra taikomas įsipareigojimų investuotojams draudimas. Investuotojų direktyvoje numatyta apsauga yra taikoma tais atvejais kai yra išpildomos visos Investuotojų direktyvoje nurodytos sąlygos.
    3. Vilniaus apygardos teismas yra patvirtinęs 21 424,40 LT dydžio ieškovo reikalavimą banko bankroto byloje. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovas suprato, kad jo įgytoms obligacijoms nėra taikoma draudimo apsauga, todėl ir pareiškė finansinį reikalavimą bankroto byloje. Kol bankroto byla nėra baigta, yra tikimybė, jog su ieškovu šioje byloje bus atsiskaityta, todėl teismui nusprendus patenkinti ieškovo reikalavimą šioje byloje, gali susidaryti situacija, kad ieškovas gaus dvigubą patenkinimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir šiuo pagrindu. Apeliantas neįrodė, kad ieškinio pareiškimo metu patyrė žalą. Kol bankroto byla nebaigta, nėra galimybių nustatyti žalos fakto ir dydžio, taigi nėra vienos iš civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos.
    4. Ieškovo pasirašytų obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punktai patvirtina, kad apeliantas buvo supažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutiko. Ieškovas patvirtino ir tai, kad visos sudaromų sutarčių sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, jis su sąlygomis sutinka ir sąlygos išreiškia jo valią. Aplinkybę, kad ieškovas suprato sudaromų sutarčių pobūdį ir galimas įgyjamų rizikas patvirtina tai, jog ieškovas iš viso su banku sudarė 6 obligacijų pasirašymo sutartis, pirmoji buvo sudaryta dar 2009 m. birželio 8 d. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus dėl obligacijų, kaip vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamo finansinio produkto, bei į ieškovo turimą šių sutarčių sudarymo praktiką, ieškovas žinojo obligacijos, kaip vertybinio popieriaus, esmę, šio produkto pobūdį ir rizikas, kurios gali kilti. Apeliantas parašu taip pat yra patvirtinęs, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiamos su obligacijomis susijusios rizikos, įskaitant ir banko, kaip emitento, bankroto ir nemokumo rizika, t. y. kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų. Taigi nėra pagrindo teigti, kad apeliantui nebuvo suteikta sutartims sudaryti reikšminga informacija, remiantis kuria jis galėjo priimti spendimą. Baziniame prospekte taip pat nurodyta rizika, kad bankas gali neatsiskaityti su investuotojais, t. y. negrąžinti investuotojams jų bankui sumokėtų už obligacijas pinigų.
    5. Ieškovo nurodomoje Valstybės kontrolės parengtoje 2014 m. vasario 13 d. Valstybinio audito ataskaitoje buvo identifikuotos tam tikros probleminės sritys ir pateiktos atitinkamos rekomendacijos. Tačiau rekomendacijos savo esme nėra privalomai vykdytinos, t. y. siūlymai pakoreguoti tam tikras sritis. Tuo atveju, jei kontrolė būtų identifikavusi rimtus teisės aktų pažeidimus, ji būtų priėmusi administracinį aktą – sprendimą, tačiau šiuo atveju taip nebuvo. Nurodytoje ataskaitoje nėra informacijos, kad būtent bankas Snoras atliko netinkamus, neteisėtus veiksmus, informuodamas savo klientus. Ataskaitoje kalbama bendrai apie draudėjus, kurių labai daug. Taigi neįmanoma nustatyti, ar Lietuvos valstybės veiksmai lėmė ieškovo nurodomos žalos padarymą. Savo ruožtu faktas, kad Lietuvos banko licenciją turintis bankas tapo nemokus, savaime neįrodo, jog Lietuvos bankas tinkamai nevykdė banko priežiūros.
    6. Vadovaujantis teismo sprendimo turiniui keliamais reikalavimais, teismas neturi pareigos atkartoti to, kas buvo nurodyta procesiniuose dokumentuose. Ieškovas savo ieškinyje, dublike pateikė argumentus, kurie, jo nuomone, yra esminiai, tačiau tai yra tik ieškovo nuomonė, o teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
  3. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Tam, kad būtų pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti žalos padarymo faktą bei dydį, o nagrinėjamoje byloje ieškovas to nepadarė. Ieškovo teiginiai, kad nerealu tikėtis, jog bus atsikaityta su 4 eilės banko kreditoriais, yra vien ieškovo prielaidos. Kai kurie ieškovo nurodomi viešai skelbiami duomenys, visuomenės informavimo priemonių pranešimai, priešingai nei teigia ieškovas, nepaneigia, kad bent dalis ieškovo reikalavimo galėtų būti patenkinta bankroto byloje. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nebuvo pareiškęs prašymų stabdyti bylos nagrinėjimą ar priimti tarpinį sprendimą, nors teismas ne kartą buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą ir siūlęs ieškovui pasitelkti teisinę pagalbą galinčius suteikti asmenis.
    2. Ieškovas, savo reikalavimus vienur siedamas su K. R. veikla, kitur tokį siejimą neigdamas, taip pat neaiškiai formuluodamas savo reikalavimus ir juos pagrindžiančius argumentus, keisdamas, papildydamas jau pateiktus arba į bylą teikdamas vis naujus dokumentus, labai apsunkino tiek atsakovų teisę į gynybą, tiek ir teismo galimybes sprendime detaliai aptarti kiekvieną ieškovo argumentą. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių išsakyta argumentą.
    3. Skundžiamame sprendime teisingai konstatuota, kad ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kiek tai susiję su Lietuvos banko ar jo tarnautojų veiksmais, gali būti tenkinamas tik ieškovui įrodžius visas keturias civilines atsakomybes sąlygas. Ieškovo kaltinimai Lietuvos bankui negali būti vertinami kitaip kaip deklaratyvūs. Ieškovas niekaip nepagrindžia to, kad 2009 metais neva buvo nustatyta reikšmingų banko Snoro turto trūkumų, dėl kurių buvo būtina imtis kitų, negu nurodyta Lietuvos banko į bylą pateiktuose dokumentuose, priemonių, nenurodo, kokių konkrečių priemonių turėjo imtis atsakovas, tačiau nesiėmė 2009-2011 metais, kokiuose teisės aktuose buvo nustatyta pareiga tokių imtis. Visuomenės informavimo priemonių pranešimai negali būti laikomi tinkamais įrodymais byloje, nes juose pateikiamos politikų, žurnalistų, kitų asmenų nuomonės, įvairios prielaidos, o ne objektyvūs faktai, be to, jie nepatvirtina, kad 2009 metais buvo nustatyta kokių nors reikšmingų turto trūkumų Snoro banke. Pranešimuose minimi pasisakymai apie 2011 metais nustatytus vertybinių popierių trūkumus ir kitus pažeidimus, už kuriuos šiam bankui 2011 m. lapkričio mėnesį ir buvo pritaikytos griežčiausios poveikio priemonės ir vėliau iškelta bankroto byla.
    4. Antras ieškovo kaltinimas, kad Lietuvos bankas turėjo apriboti ir banko platinimų obligacijų palūkanas, taip pat visiškai deklaratyvus, nepagrįstas jokiomis teisės normomis. Taip pat nėra niekaip pagrįstas priežastinio ryšio egzistavimas, t.y. kad kokia noras žala buvo patirta būtent dėl neteisėtų Lietuvos banko ar jo tarnautojo veiksmų. Galiausiai, pagal LBĮ 45 straipsnio 1 dalį, žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar jos tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jei nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar jo tarnautojų kaltės (tyčios ar didelio neatsargumo). Ieškovas nepateikė jokių konkrečių argumentų dėl Lietuvos banko kaltės.
  4. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime, be IID atsiliepime išdėstytų argumentų, taip pat papildomai nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Apeliantas grindžia savo skundą neteisingai aiškinamomis bei neteisingai taikomomis analizuojamiems teisiniams santykiams materialinės bei procesinės tesės normomis, įvairiomis prielaidomis, o ne faktais. Investuotojų direktyva neapima investicinės rizikos, jos tikslas nėra apsaugoti investuotojus nuo vertybinių popierių nuvertėjimo dėl jų emitento nemokumo. Investuotojų direktyvos tikslas yra apsaugoti investuotojus nuo sukčiavimo, administracinio aplaidumo ar operacinių klaidų, teikiant investicines paslaugas, dėl kurių investicinė įmonė negali klientams gražinti turto, rizikos. Tai būtų atvejai, kada dėl investicinių paslaugų teikėjo (jo darbuotojų) klaidų, neteisėtų veiksmų (pavyzdžiui, klientams priklausančių vertybinių popierių vagystė, sukčiavimas šių vertybinių popierių atžvilgiu), informacinių sistemų sutrikimo ar panašių priežasčių investicinių paslaugų teikėjo saugotas kliento turtas (pinigai arba finansinės priemonės) iš viso yra prarastas ir dėl investicinių paslaugų teikėjo nemokumo nebegali būti atkurtas arba jokiais kitais būdais nebegali būti kompensuoti kliento turėti nuostoliai. Nagrinėjamu atveju nieko panašaus neįvyko. Ieškovo piniginės lėšos obligacijų įsigijimo momentu tapo banko nuosavybe ir ieškovui nebepriklausė, o įsigytos obligacijos buvo apskaitomos ieškovo finansinių priemonių sąskaitose, kuriose nebuvo vykdomos jokios ieškovo nesankcionuotos debeto operacijos.
    2. Ieškovas neteisingai supranta kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 minimo investicinės įmonės sukčiavimo, nuo kurio apsaugo Investuotojų direktyva, esmę. Sukčiavimas turi būti aiškinamas numatytų šios direktyvos 2 straipsnio 2 punkte atvejų kontekste. Tai reiškia, kad net nepagrįstai konstatavus, jog ieškovo turėtos finansinės priemonės tapo banko sukčiavimo objektu, tam kad galima būtų pripažinti investuotojo teisę į draudimo išmoką, byloje turėjo būti nustatyta, jog bankas negali grąžinti ieškovui priklausančių finansinių priemonių. Tačiau tokiai išvadai nėra pagrindo, nes ieškovas savo turėtų obligacijų neprarado.
    3. Byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ieškovo ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos dėl analogiško finansinio produkto kaip ir šioje metu nagrinėjamoje byloje, t. y. dėl fiksuotų palūkanų obligacijų įsigijimo, taigi bylų ratio decidendi sutampa.
    4. Atsakovė nei tiesiogiai, nei solidariai su kitais atsakovais negali būti pripažinta atsakinga pagal ieškovo reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Pagal šiuo metu esamas faktines aplinkybes (bankroto byla nėra baigta, kreditoriaus reikalavimo tenkinimo klausimas nėra išspręstas), nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas yra netekęs turto (į banko obligacijas investuotų piniginių lėšų), o tai reiškia, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškovui buvo padaryta būtent 6 204,93 Eur (21 424,40 Lt) žala. Atsakovė nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, nes tinkamai įvykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti ieškovui su obligacijų įsigijimo sandoriais susijusią riziką bei suteikė jam IĮIDĮ nurodytą informaciją. Iš dokumentų, susipažinimą su kuriais ieškovas patvirtino savo parašu, ieškovas privalėjo suvokti, kad obligacijų emitento bankroto atveju už jo įsigyjamas finansinės priemonės nebus mokama draudimo išmoka. Bankas niekada neteigė, kad obligacijoms galioja indėlių draudimas, arba jog jos yra draudžiamos tokiu pat būdu kaip ir terminuotieji indėliai.
    5. Net ir tuo atveju, jei byloje būtų įrodyta, kad egzistuoja banko deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (su kuo atsakovė kategoriškai nesutinka), pagal Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktą ieškovo iš delikto kylančių reikalavimų, kaip susidariusių iki nutarties iškelti bankui Snorui bankroto bylą priėmimo dienos, tvirtinimo finansinio reikalavimo forma klausimas turėtų būti sprendžiamas banko bankroto byloje, o ieškovo reikalavimų (jei tokie būtų pagrįsti) tenkinimas negalėtų būti atliekamas niekaip kitaip, kaip Bankų įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka bei eiliškumu.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo R. P. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl procesinių klausimų
  1. Ieškovas R. P. Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. liepos 25 d. pateikė dokumentą, pavadintą „Dėl argumentų ir samprotavimų į atsakovų atsiliepimus į apeliacinį skundą“. 2017 m. sausio 9 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovo R. P. raštas „Dėl banko Snoras esminio įvykio neatskleidimo vertinimo“.
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atkreipdama ieškovo dėmesį į tai, kad CPK nenumato proceso dalyviams galimybės teikti rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui dėl atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų, taip pat atsižvelgusi į CPK 323 straipsnį, nustatantį, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, yra draudžiama ne tik keisti, bet ir papildyti apeliacinį skundą, siekdama užtikrinti procesinį šalių lygiateisiškumą, pirmiau nurodytų apelianto 2016 m. liepos 25 d. ir 2017 m. sausio 9 d. dokumentų (papildomų paaiškinimų ir argumentų) nepriima ir jų šioje nutartyje neanalizuoja.
Dėl teisės gauti draudimo išmoką už banko obligacijas
  1. Kaip matyti iš ieškovo procesinių dokumentų turinio, ieškovo įsitikinimu, obligacijos su fiksuota palūkanų norma, kurias iš AB banko Snoro įsigijo ieškovas, yra indėlių ar įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas, o bankui laiku neatsiskaičius su ieškovu pagal pastarojo su banku pasirašytas obligacijų pasirašymo sutartis dėl bankui iškelto bankroto, apeliantui, vadovaujantis Investuotojų direktyva, turėjo būti sumokėta kompensacija.
  2. Nagrinėjamo klausimo kontekste, visų pirma pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nes, kaip ir nurodė atsakovė AB bankas Snoras, minėtoje byloje buvo ginčijamos Obligacijų pasirašymo sutartys, sudarytos dėl analogiško finansinio produkto, t. y. dėl obligacijų su fiksuota palūkanų norma, ir dėl draudimo apsaugą tokiam produktui (obligacijoms) nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kita vertus, skirtingai nei savo apeliaciniame skunde bando interpretuoti ieškovas, vien tik ta aplinkybė, kad ieškovas įsigijo obligacijas su fiksuota palūkanų norma (t. y. nesusieta su banko veiklos rezultatais), o Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.18 punkte bankas įsipareigojo obligacijų išpirkimo dieną išpirkti obligacijas už išpirkimo kainą, kuri bus ne mažesnė nei nominali vertė, savaime nereiškia, jog šioms obligacijoms nėra būdinga absoliučiai jokia investicinė rizika, be kita ko nėra galimas jų nuvertėjimas dėl banko, kaip jų emitento, bankroto. Apeliantas visiškai nepagrįstai fiksuotos palūkanų normos faktą savo procesiniuose dokumentuose bando traktuoti kaip investicinės rizikos buvimo galimybę paneigiančią aplinkybę, nes fiksuota palūkanų norma rodo tik tai, kad pati palūkanų norma yra nekintama, t. y. ji, kaip ir nurodė pats apeliantas, nepriklauso nuo emitento gaunamo pelno ar kitų rodiklių, tačiau palūkanų normos nekintamumas savaime nepaneigia grėsmės, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika).
  3. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, praktika, susijusi su AB banko Snoro fiksuotų palūkanų obligacijomis ir Investuotojų direktyvos numatytos kompensavimo sistemos taikymu AB banko Snoro bankroto atveju, yra aiškiai ir nedviprasmiškai suformuota, o taip pat nuosekliai plėtojama, be kita ko ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4-370/2016; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-890-370/2016).
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 išaiškino, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau tam, kad asmeniui būtų išmokėta kompensacija (draudimo išmoka), turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos (asmuo ne tik turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, bet ir turi būti įvykęs būtent Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis), savo ruožtu vertinamu atveju (bankrutavus vertybinių popierių emitentui, konkrečiai AB bankui Snorui) neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas – nenustatyta, kad atsakovė, kaip investicinė įmonė, negalėtų grąžinti ieškovui vertybinių popierių – jie tebėra ieškovo sąskaitoje ir atsakovės bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovo reikalavimas.
  5. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas Snoras) sutapo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgęs į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tokiu atveju (t. y. kai investuotojas nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl obligacijų emitento bankroto) direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.
  6. Esant pirmiau nurodytiems aiškiems ir nedviprasmiškiems kasacinio teismo išaiškinimams dėl obligacijoms (be kita ko, su fiksuota palūkanų norma) taikytinos draudimo apsaugos ir sąlygų draudimo išmokai gauti šiuo atveju nebuvimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija R. P. skundo argumentų dėl, jo nuomone, privalomai jam mokėtinos Investuotojų direktyvoje numatytos kompensacijos plačiau nenagrinėja ir išsamiau dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje, kurioje visiškai pagrįstai pripažinta, kad R. P. nepriklauso draudimo išmoka už jo įsigytas AB banko Snoro obligacijas, pateiktos motyvacijos nepasisako.
  7. Papildomai akcentuotina tik tai, kad apeliantas neteisingai supranta ir aiškina ne tik Investuotojų direktyvos ir IĮIDĮ normas, bet ir ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimą, nes ta aplinkybė, jog ESTT sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodė, kad kai nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte numatyta galimybe šiems reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis kartu negali lemti ir Investuotojų direktyvos numatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, savaime nereiškia, jog ESTT pripažino netinkamą šių direktyvos nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę ir tuo labiau automatiškai nelemia IID pareigos išmokėti ieškovui kompensaciją už obligacijas. Kaip teisingai pastebėjo atsakovė IID atsiliepime į apeliacinį skundą, pirmiau nurodytas ESTT išaiškinimas reiškia, kad išimtys, kurios nustatytos Indėlių direktyvoje, negali būti išimtimis Investuotojų direktyvos prasme (t. y. pasinaudojimas Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta išimtimi negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje numatytos apsaugos automatiško netaikymo), tačiau, kaip jau minėta pirmiau, tam, jog būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema (išmokėta draudimo išmoka), turi būti tenkinamos visos būtent šioje direktyvoje nustatytos jos taikymo sąlygos, kurios AB banko Snoro obligacijų atveju nebuvo tenkintos. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo jam sumokėti draudimo išmoką, nepažeidė nei Teismų įstatymo reikalavimus, nei ESTT išaiškinimus.
  8. Atsižvelgdama į ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo, teisėjų kolegija taip pat atkreipia ieškovo dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61), todėl šiuo atveju, atsižvelgus į ieškovo pateiktų procesinių dokumentų apimtį, kelis kartus atliktą ieškinio tikslinimą, procesiniuose dokumentuose pateiktos argumentacijos nenuoseklumą, pripažintina, kad ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, apelianto įsitikinimu, nepakankamai atsispindėjo ieškovo 2016 m. balandžio 18 d. paaiškinimuose ir 2016 m. kovo 22 d. patikslintame ieškinyje nurodyti ieškovo argumentai, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą vertinti, kaip neteisėtą ir (ar) nepagrįstą (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006).
Dėl reikalavimo atlyginti žalą
  1. Ieškovas taip pat pareiškė alternatyvų reikalavimą tuo atveju, jeigu nebūtų tenkintas jo reikalavimas įpareigoti IID išmokėti ieškovui draudimo išmoką už jo įsigytas AB banko Snoras obligacijas – priteisti iš atsakovų 21 424,40 Lt nuostolių sumą, t. y. sumą, kurią, ieškovo teigimu, sudaro Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtintas 21 424,40 Lt R. P. finansinis reikalavimas AB banko Snoro bankroto byloje: obligacijų nominali vertė (21 100 Lt) ir palūkanos, apskaičiuotos iki 2011 m. lapkričio 24 d.
  2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nė vienam iš atsakovų, todėl ir šis R. P. reikalavimas negali būti tenkintas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą ir bylos medžiagą, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
  3. Viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti yra žala (CK 6.249 straipsnis), kurios faktą bei konkretų dydį turi įrodyti būtent ieškovas.
  4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir apeliantas to neginčija, kad Vilniaus apygardos teismas yra patvirtinęs pirmiau nurodyto dydžio (21 424,40 Lt) R. P. 4 eilės reikalavimą AB banko Snoro bankroto byloje ir šio reikalavimo apeliantas nėra atsisakęs. Bankroto byla nėra pasibaigusi, o ieškovas, be savo deklaratyvių teiginių apie tikimybės, kad 4 eilės kreditorių reikalavimai bus patenkinti, nebuvimą, nepateikė absoliučiai jokių patikimų įrodymų, leidžiančių teisėjų kolegijai jau šiuo metu konstatuoti, jog su ieškovu bankroto byloje net iš dalies nebus atsiskaityta. Remiantis pirmiau nurodytais faktais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo metu pagrindo teigti, jog ieškovui padaryta 21 424,40 Lt žala – nėra.
  5. Apelianto skunde nurodoma CK 6.249 straipsnio 3 dalis, kuri taikytina tuo atveju, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus (ar ieškovas žalos padarymo faktą gali lengvai įrodyti), tačiau nėra įmanoma tiksliai apskaičiuoti jos dydžio, nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes nėra įrodytas ne tik žalos dydis, net ir pats žalos padarymo faktas, kaip būtina civilinės atsakomybės taikymo sąlyga – ieškovas pateiktu ieškiniu faktiškai prašo apginti teisę, kuri dar tik ateityje teoriškai galėtų būti pažeista.
  6. Pažymėtina, kad ieškovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl žalos fakto nebuvimo ir teigdamas, jog kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje netrukdo reikalauti žalos atlyginimo šioje byloje, visiškai nepagrįstai remiasi IĮIDĮ nustatytu reguliavimu (t. y. nuostata, kad išmokėjus indėlių draudimo išmoką, indėlių draudimo sistemos dalyvis draudimo įmonės nurodymu privalo sumažinti įsipareigojimus indėlininkams draudimo įmonės nurodytomis išmokėtomis indėlių draudimo išmokos dydžio pinigų sumomis ir šiomis sumomis padidinti įsipareigojimus Indėlių draudimo fondui), nes šiame įstatyme esantis reguliavimas (jame nustatyta tvarka) yra susijusi tik su draudimo išmokų pagal IĮIDĮ išmokėjimu ir atitinkamai kreditoriaus dėl įvykusio išmokėjimo pasikeitimu, o ne su žalos, padarytos tam tikro subjekto neteisėtais veiksmais, atlyginimo santykiais. Savo ruožtu, kaip nurodyta pirmiau, kompensacija pagal Investuotojų direktyvą (taigi ir IĮIDĮ) apeliantui šiuo atveju nemokėtina.
  7. Nors nesant vienos iš būtinųjų civilinei atsakomybei taikyti sąlygų, t. y. žalos fakto, ieškovo reikalavimas dėl nuostolių priteisimo nebegali būti tenkintas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako ir dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su kitomis civilinės atsakomybės taikymo sąlygomis.
  8. Apeliantas nurodo, kad AB bankas Snoras nesuteikė apeliantui visos būtinos informacijos, iš kurios ieškovas galėjo ir turėjo suprasti, jog iškils kokios nors kliūtys gauti draudimo išmoką už obligacijas, o Baziniame prospekte ir kituose sąlygų dokumentuose nėra nurodyta, kad obligacijų su fiksuotomis palūkanomis tipui yra būdinga kokia nors „investicinė rizika“, t. y. nuvertėjimas.
  9. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
  10. Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punkte ieškovas patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia jo valią. Nurodytu punktu investuotojas taip pat patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.
  11. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje ieškovas patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansų priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, o, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo IV skyriuje aiškiai nurodyta, kad investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika).
  12. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat teisingai nustatyta, kad Obligacijų baziniame prospekte bankas pakankamai išsamiai nurodė įvairius rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į obligacijas bei su banko veikla, be kita ko nurodė ir riziką, kad bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais.
  13. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės (obligacijų), jos rizikų, ieškovui buvo pateikta. Be to, Prospektai buvo viešai skelbiami banko interneto puslapyje, o kaip nurodė pats ieškovas, galimybę naudotis internetu jis turėjo ir turi bei buvo prisijungęs prie banko tinklalapio pasitikrinti banko darbuotojų jam nurodytą informaciją.
  14. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nors kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), atsižvelgdamas į tai, jog Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o pirmiau nurodytas Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas skirtas ne tik konkrečiai obligacijoms ir pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatavo, kad toks informavimas negali būti laikomas tinkamu, minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat pripažinta, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmiau nurodytus argumentus dėl atsakovės ieškovui suteiktos informacijos, taip pat išanalizavus aplinkybes, kad ieškovas su banku buvo sudaręs net 6 obligacijų pasirašymo sutartis, pirmoji iš kurių buvo sudaryta dar 2009 m. birželio 8 d., o kitos sudarytos skirtingu metu iš eilės, pradedant nuo 2009 m. birželio iki 2011 m. rugsėjo 28 d., be to, dalis Obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sėkmingai įvykdytos, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad bylos duomenis leidžia teigti, jog ieškovas iš tikrųjų suprato sudaromų sutarčių pobūdį ir galimas įgyjamų obligacijų rizikas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nors ir sutiktina su apeliacinio skundo motyvu, kad negalima konstatuoti, jog bankas visiškai tinkamai atliko savo informavimo pareigą, tai savaime nedaro įtakos bylos teisiniam rezultatui, nes taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl banko pasirinkto informavimo pobūdžio ieškovas nesuprato obligacijos, kaip vertybinio popieriaus esmės, šio finansinio produkto pobūdžio ir rizikų, kurios gali kilti, ir būtent jo netinkamas supratimas dėl obligacijų draudžiamumo ir (ar) galimos jų neišpirkimo rizikos nulėmė jo apsisprendimą pirkti obligacijas. Kitaip tariant, ieškovas neįrodė esant priežastiniam ryšiui tarp atsakovo nevisiškai tinkamai atliktos informavimo pareigos ir ieškovo apsisprendimo nusipirkti obligacijas bei atitinkamai jo nurodomos neva patirtos žalos (obligacijų nustatytu terminu neišpirkimo ir kompensacijos ieškovui neišmokėjimo).
  15. Savo ruožtu apelianto argumentai dėl banko, kaip juridinio asmens, vykdyto sukčiavimo ir tokiais veiksmais sukelto bankroto, nulėmusio ieškovo nurodomą žalą, atmestini, kaip nepagrįsti, nes ieškovo deklaratyvios prielaidos, paremtos visuomenės informavimo priemonių paskelbtų ir ieškovo iš bendro konteksto atskirai interpretuojamų teiginių, negali būti laikomos patikimais įrodymais civilinės atsakomybės sąlygoms konstatuoti.
  16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad nėra įrodytos civilinės atsakomybės sąlygos ir žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės priteisti.
  17. Nors ESTT 2015 m. birželio 25 d. spendime pripažino, kad IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką tik tuo atveju, jei investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, yra nesuderinama su Investuotojų direktyvos nuostatomis, ieškovas R. P. nepateikė jokių aiškių argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių (paaiškinančių), kaip konkrečiai šis netinkamas Investuotojų direktyvos perkėlimo atvejis nulėmė ar galėjo nulemti ieškovo nurodomą žalą. Kaip jau buvo išaiškinta pirmiau, draudimo išmokos AB banko Snoro obligacijas įgijusiems asmenims šiuo atveju pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nemokamos ne dėl rėmimosi IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata, o dėl to, kad nagrinėjamas atvejis neatitiko pačioje Investuotojų direktyvoje nurodytų draudimo išmokos mokėjimo sąlygų, t. y. nebuvo konstatuotas draudžiamasis įvykis, numatytas direktyvoje. Taigi, priešingai nei interpretuoja apeliantas, net jeigu į IĮIDĮ Investuotojų direktyvos nuostatos dar iki Ab banko Snoro bankroto būtų perkeltos visiškai tinkamai, kompensacija banko Snoro obligacijas įgijusiems asmenims negalėtų būti išmokėta, nes Investuotojų direktyva neapsaugo nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Taigi, skirtingai nei bando pateikti ieškovas, tarp ESTT bei atitinkamai kasacinio teismo pripažinto IĮIDĮ reguliavimo netobulumo ir draudimo išmokos ieškovui už obligacijas neišmokėjimo (tuo labiau obligacijų neišpirkimo) nėra jokio priežastinio ryšio.
  18. Ieškovo pozicijos niekaip nepagrindžia ir jo akcentuojama Valstybės kontrolės parengta 2014 m. vasario 13 d. Valstybinio audito ataskaita, nes, kaip visiškai pagrįstai pastebėjo atsakovė IID, minėtoje ataskaitoje numatytos rekomendacijos, pasiūlymai tobulinti tam tikras teisinio reglamentavimo sritis, tačiau nėra konstatuoti kažkokio konkretaus valstybės subjekto neteisėti veiksmai ir tuo labiau minėtos ataskaitos turinys neleidžia daryti išvados, kad buvus tinkamam reglamentavimui, jokių kliūčių išmokėti ieškovui kompensaciją nebūtų buvę ar ieškovas apskritai nebūtų pirkęs obligacijų.
  19. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad nėra sąlygų ir Lietuvos banko civilinei atsakomybei taikyti.
  20. Vien tik ta aplinkybė, kad AB bankas Snoras bankrutavo, o Lietuvos bankas pagal jam suteiktus įgaliojimus išduoda finansų rinkos dalyviams licencijas teikti licencines finansines paslaugas ir prižiūri jų veiklą, stebi ar laikomasi įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytų reikalavimų, tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų, tarptautinių organizacijų rekomenduojamų saugios ir patikimos veiklos reikalavimų, savaime nepagrindžia, kad Lietuvos bankas netinkamai atliko jam pavestas funkcijas.
  21. Visų pirma pažymėtina, kad ieškovo procesiniuose dokumentuose cituojamuos visuomenės informavimo priemonių pranešimuose pateiktos įvairių asmenų nuomonės, tų asmenų kalbose nurodomi duomenys, negali būti laikomi objektyviais ir patikimais įrodymais pagrįstais faktais atsakovo Lietuvos banko neteisėtiems veiksmams ir kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms konstatuoti, todėl ieškovo nurodomas argumentas, kad Lietuvos bankas nuo 2009 iki 2011 metų nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti virš milijardo litų vertės vertybinių popierių pervedimą ne į banko, o į kitas privačias sąskaitas, atmestinas kaip neįrodytas. Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo Lietuvos bankas, ieškovas, kaltindamas atsakovą netinkamai atliekama AB banko Snoro priežiūra, neveikimu, aiškiai nenurodo, kokių konkrečiai veiksmų Lietuvos bankas nesiėmė, kuriuos pagal teisės aktų jam suteiktus įgaliojimus galėjo ir turėjo atlikti.
  22. Savo ruožtu ieškovo kaltinimas, kad Lietuvos bankas, priimdamas valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimą Nr.03-2, kuriuo buvo apribotos indėlių ir indėlio sertifikato palūkanos, turėjo priimti analogišką nutarimą ir obligacijų atžvilgiu, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat visiškai nepagrįstas jokiais aiškiais argumentais ir patikimais įrodymais (CPK 178 straipsnis), išskyrus paties ieškovo deklaratyvius pamąstymus apie tai, kad obligacijų pardavimų uždraudimas buvo būtinas, nes jų palūkanos buvo dar didesnes nei indėlių ir indėlių sertifikatų.
  23. Be to, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių patikimai konstatuoti, kad būtent šis Lietuvos banko veiksmas (t. y. analogiško nutarimo obligacijų atžvilgiu nepriėmimas), jei jis ir būtų pripažintas neteisėtu, nulėmė AB banko Snoro bankrotą, dėl kurio su ieškovu nebuvo laiku atsiskaityta už jo įsigytas obligacijas. Taigi, priešingai nei nurodo ieškovas savo apeliaciniame skunde, priežastinis ryšys tarp ieškovo nurodomų Leistuvo banko veiksmų (neveikimo) ir ieškovo neva patirtos žalos nėra akivaizdus ir ieškovo šioje byloje neįrodytas.
  24. Remdamasi visais pirmiau nurodytais teisiniais ir faktiniais argumentais bei iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytomis išvadomis ir pateikta motyvacija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nedarančių įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui, plačiau nepasisako, ir konstatuoja, kad byloje nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai