Byla 2-4-370/2016
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, išnagrinėjo ieškovų A. N. ir V. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-972-611/2013 pagal ieškovų ieškinius atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei (toliau – BAB) bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“.

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas A. N. 2012-10-31 Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl ieškovo ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011-07-07 sudarytos Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110707S990007 pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovas reikalauja grąžinti sumokėtą 56 880,09 Eur sumą į jo sąskaitą BAB banke SNORAS, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovas V. N. 2012-11-23 Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl ieškovo ir atsakovo BAB banko SNORAS sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių - 2011-05-18 Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110518S990004, 2011-05-19 Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110519S990005, 2011-06-22 Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110622S990005 ir 2011-06-22 Indėlio sertifikato sutarties Nr. S007117 pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovas reikalauja grąžinti pagal šias sutartis sumokėtą bendrą 549 144,50 Lt (159 043,24 Eur) sumą į ieškovo sąskaitą BAB banke SNORAS, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6Ieškovai nurodė, kad buvo BAB banko SNORAS klientai, turėjo terminuotų indėlių. Ieškovams nusprendus pratęsti terminuoto indėlio sutartis, jiems buvo siūloma įsigyti obligacijas, motyvuojant didesne nauda bei tuo, kad nėra rizikos, nes obligacijos apdraustos kaip ir indėliai, todėl ieškovai su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovas V. N. nurodė, kad jį atsakovo darbuotoja taip pat įtikino įsigyti indėlio sertifikatą, paaiškinusi, kad tai iš esmės tas pats, kas indėlis, išskyrus tai, kad galima bet kada nutraukti sutartį ir neprarasti palūkanų, patikinusi, kad visi ieškovui siūlomi investicijų variantai yra saugūs ir apdrausti Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) nustatyta tvarka. Ieškovai pažymėjo, kad atsakovo darbuotoja prieš pasirašant ginčo sutartį, jų nesupažindino su galimais investavimo rizikos veiksniais, jiems nebuvo pateiktas programos prospektas ir emisijos galutinės sąlygos, kaip tai numatyta sutartyje, nepateiktas apibendrintų finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas.

7Ieškovai nurodė, kad ginčijamos sutartys neatitinka jų tikrosios valios, nes jie siekė saugių investicijų ir ketino pratęsti terminuotojų indėlių sutartis, o ne sudaryti naujas, atsakovo pasiūlytas sutartis. Ieškovai teigia, kad pasitikėdami atsakovo darbuotojų patikinimais, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkto nuostatomis, pasirašytose sutartyse neradę nuostatos, kad investicijos yra neapdraustos, buvo įsitikinę investicijų draustumu ir dėl to sudarė ginčo sutartis. Ieškovai V. ir A. N. pažymėjo, kad atsižvelgiant į jų amžių (atitinkamai – pirmojo brandų ir pastarojo jauną), teisinio išsilavinimo ir investavimo patirties stoką, jie negalėjo suvokti, kad sumokėtos lėšos pagal ginčo sutartis nėra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

8Ieškovai mano, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio reikalavimus surinkti informaciją, nesuteikė informacijos apie galimus rizikos veiksnius. Ieškovai ginčo sandorius sudarė dėl atsakovo apgaulės, nesąžiningo veikimo bei agresyvios atsakovo rinkodaros lemto esminio suklydimo, todėl sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsniais. Ieškovai taip pat mano atsakovą pažeidus CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą sąžiningumo principą, tyčia į Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis įrašant neteisingus duomenis. Ieškovai pažymi, kad pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, taikytina restitucija ir sumokėtos sumos grąžintinos į ieškovų sąskaitas atsakovo banke. Tokiu atveju lėšos taptų IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytu draudimo objektu.

9II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi ieškovų V. N. ir A. N. ieškinius atmetė ir civilinę bylą prijungė prie atsakovo bankroto bylos.

11Teismas vertino, kad atsakovas yra komercinis bankas, turėjęs teisę teikti licencines finansines paslaugas, o ieškovai - neprofesionalūs rinkos dalyviai. Teismas pažymėjo, kad įstatymai atsakovą, kaip leidžiamų vertybinių popierių platintoją ir finansų maklerį, įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 str. 3 d.). Taip pat įpareigoja prieš pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis (FPRĮ 22 str. 5 d.). Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovai atsisakė pateikti atsakovui informaciją apie save, tokios informacijos nepateikimo pasekmės jiems buvo išaiškintos. Atsakovų argumentas, kad jiems atsisakius pateikti informaciją apie save, atsakovas neturėjo teisės jiems parduoti obligacijas ar indėlio sertifikatą, yra nepagrįstas, nes atsakovas įvykdė įstatymo numatytą pareigą įspėti apie atsisakymo pasekmes (FPRĮ 22 str. 9 d.), įstatymas leido atsakovui ieškovams parduoti obligacijas (FPRĮ 22 str. 10 d.). Ieškovai neigia, kad buvo supažindinti su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis, o ieškovas V. N. - ir su indėlio sertifikatų emisijos aprašu. Atsakovas neįrodė, kad ieškovams išaiškino šių dokumentų turinį, nes įrašas ginčo sutartyje apie susipažinimą su šiais dokumentais yra neišskirta standartinė sutarties sąlyga, kurios patvirtinimą reiškia pats sutarties pasirašymo faktas, todėl tokia sąlyga yra nepakankama susipažinimo faktui patvirtinti. Minėtuose dokumentuose nėra nurodoma, ar obligacijos yra draudžiamos indėlio draudimu, ar ne, o IĮIDĮ nustato, kad obligacijos nėra jo draudimo objektas (IĮIDĮ 3 str. 4 d.). Ieškovai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede savo parašu patvirtino ir vėliau nepaneigė aplinkybės, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir jiems būdingos rizikos aprašymą ir kitus nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientu priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi atsakovo, kaip emitento, nemokumo rizika. Ieškovai teigia, kad atsakovo darbuotoja jiems nurodė, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, tačiau teiginius patvirtinančių įrodymų į bylą jie nepateikė, aplinkybę paneigė ieškovų iniciatyva apklausta liudytoja, tai neigia ir atsakovas – ši aplinkybė byloje neįrodyta. Obligacijų pasirašymo sutartyje, kituose aktualiuose dokumentuose nėra nuorodos, kad obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas. Teismas vertino, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra bendro pobūdžio, o sutarties priede pateikta nuoroda, kad banko įsipareigojimai apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai yra apdrausti – tai tik blanketinė norma, nukreipianti į įstatymo nuostatas. Atsižvelgdamas į nurodytas priežastis, teismas atmetė ieškovų teiginius, kad atsakovas juos suklaidino, o atsakovo darbuotoja nurodė, kad obligacijos apdraustos indėlių ir investicijų draudimu. Teismas pažymėjo, kad ieškovas V. N. yra UAB „Šeigas“ akcininkas ir vadovas, ši bendrovė 2010-07-14 buvo sudariusi neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir dar iki ieškovams sudarant ginčo sutartis taip pat investavo lėšas į atsakovo vertybinius popierius, tačiau bendrovė savo sandorių neginčijo. Ieškovas V. N. investavo į vertybinius popierius jau po jo vadovaujamos bendrovės investicijų, be to, ne vieną kartą, o nuolatos ir sistemingai, netgi nutraukdamas terminuoto indėlio sutartis anksčiau termino ar pervesdamas lėšas į atsakovo banką iš kitų bankų. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės paneigia ieškovo poziciją, kad ginčo sutartis sudarė tik atsakovo darbuotojų įkalbinėjamas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas investavo į vertybinius popierius didesnę sumą, nei pagal IĮIDĮ garantuojama ir draudžiama suma, o teismo posėdyje pripažino, kad AB banke Finasta anksčiau taip pat buvo pirkęs vertybinius popierius, padarė išvadą, ieškovas V. N. turėjo investavimo patirties į vertybinius popierius, yra verslininkas, todėl jam taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo standartai nei vidutiniam asmeniui. Teismas sprendė, kad minėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovui V. N. buvo atskleista ir žinoma atsakovo nemokumo rizika ir tai, kad obligacijoms ir indėlio sertifikatui netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ, tačiau jis sudarinėjo ginčo sutartis dėl didesnės grąžos. Ieškovo A. N. atveju teismas pasisakė, kad ginčo sutartis jam taip pat nebuvo pirmas tokio pobūdžio sandoris, ieškovas jau buvo investavęs į atsakovo obligacijas 2009 metais, tačiau minėto sandorio neginčijo, neįrodinėjo valios ydingumo. Teismo posėdyje ieškovas A. N. teigė, kad iš viso ginčo sutarties sudarymo metu praktiškai nieko nežinojo apie indėlių ir investicijų draudimą, apie jo taikymo sąlygas, todėl draudimo taikymas negalėjo būti jam esminė ginčo sutarties sąlyga. Teismas vertino, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų ginčijamų sutarčių esmės, kadangi pagal bylos duomenis jiems turėjo būti žinoma, kad draudimas netaikomas, taigi, investicijos draudimas jiems nebuvo esminė sutarčių sąlyga. Teismas pažymėjo, kad ieškovai, sudarydami ginčo sutartis ir turėdami visą informaciją apie rizikos veiksnius ir draudimo netaikymą, nesuteikdami šiai sąlygai reikšmės buvo nepakankamai atidūs ir rūpestingi, jų galbūt klaidingas tam tikrų sudaromų sutarčių sąlygų įsivaizdavimas ar tikėjimas, kad atsakovas nebankrutuos, negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorio esmės ar apgaule.

12III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13Atskirajame skunde ieškovai A. N. ir V. N. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinius tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas klaidingai konstatavo ir nenurodė, kokiais bylos duomenimis rėmėsi darydamas išvadą, kad ieškovai atsisakė atsakovui pateikti informaciją apie save ir jiems buvo paaiškintos tokio atsisakymo pasekmės. Ieškovai buvo nurodę, kad pats atsakovas nereikalavo ieškovų pateikti tokius duomenis, paaiškino, kad tai nereikalinga ir tiesiog parodė, kur ieškovams pasirašyti;
  2. Teismas vertino, kad informacija klientams apie banko pareigą surinkti jų duomenis ir kitas FPRĮ numatytas aplinkybes gali būti pateikiama standartizuota forma, tačiau nepagrįstai netaikė CK normų, reglamentuojančių standartines sutarčių sąlygas, nors standartinė informacija buvo įtraukta į sudaromą Aptarnavimo sutartį. Standartinės sutarties sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jei standartines sutarties sąlygas parengusi šalis jas tinkamai atskleidė (CK 6.185 str.). Aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006 ir kitos). Sudarant ginčo sandorius jokie papildomi dokumentai ieškovams pateikti nebuvo, o priešingų aplinkybių atsakovas neįrodė, tačiau įrodinėjimo pareiga teismo buvo nepagrįstai perkelta silpnesniajai ginčo šaliai – ieškovams, taip nukrypstant nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2012);
  3. Teismo išvada, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo pareigas yra nepagrįsta, be to teismas pažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalį, nekonstatavęs niekinio sandorio ex officio. Atsakovų pareigą surinkti informaciją apie ieškovų žinias ir patirtį nustato Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Dėl Finansinių priemonių rinkų (toliau – MIFID) 23 – 25 straipsniai, kurių taikymą nusako Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimas „Dėl investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 48 punktas, numatantis, kad finansų maklerio įmonė privalo surinkti iš klientų ir potencialių klientų visą informaciją, reikalingą esminiams faktams apie klientą nustatyti. Atsakovas tokios informacijos apie ieškovus nesurinko, todėl apskritai negalėjo suteikti jiems investicinių paslaugų. Teismas visiškai nevertino „investavimo rekomendacijos“, kaip paslaugos, suteikimo ieškovams aplinkybės, nors ieškovai teigė, kad atsakovas jiems suteikė šią paslaugą, po kurios ir buvo sudaryti ginčijami sandoriai, o atsakovas tai neigė, nurodydamas, kad suteikė tik bendro pobūdžio konsultaciją. Teismas, nepagrįsdamas savo pozicijos, nurodė, kad ši aplinkybė galbūt neturi įtakos ginčo sprendimui. Atsakovo darbuotojams primygtinai siūlant ieškovams įsigyti būtent banko platintas obligacijas ir indėlių sertifikatus, nesiūlant alternatyvų, pabrėžiant investuojamų sumų dydį, ieškovams būtent ir buvo suteikta investavimo rekomendacija, kaip paslauga, todėl atsakovas pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus sudarydamas ginčo sandorius su ieškovais;
  4. Ieškovo A. N. ginčijamas sandoris buvo sudarytas pažeidžiant iš esmės visas sutarčių sudarymą reglamentuojančias CK nuostatas bei principus, tačiau teismas šių aplinkybių nenustatinėjo. Ieškovas nedalyvavo atsakovui rengiant sutartis, su juo nebuvo derinta nė viena pasirašytos sutarties sąlyga, sutartį parengusi ir pasirašiusi atsakovo darbuotoja, kiti darbuotojai su ieškovu nebendravo ir visas sąlygas parengė savo iniciatyva, jų neaiškinant ieškovui. A. N. ginčijamas sandoris buvo sudarytas nesilaikant Aptarnavimo sutarties sąlygų: atsakovui neįsitikinus ieškovo asmens tapatybe, nesant tiesioginio ieškovo pavedimo, vienašališkai parengtą sutartį išsiunčiant ieškovui į kitą miestą ir pradedant vykdyti finansinę operaciją net negavus sandorio sudarymo patvirtinimo, be sutarčių sąlygų išaiškinimo ir derinimo su ieškovu. Teismas klaidingai konstatavo aplinkybes, kad V. N. tarpininkavo sudarant šį sandorį;
  5. Teismas klaidingai įvertino ieškovų lūkesčius sudarant ginčijamus sandorius ir padarė klaidingą išvadą, kad pinigų saugumas nėra susijęs su investicijų draudimu – ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad jų investicijos bus draustos IĮIDĮ nustatyta tvarka. Teismo pozicija prieštarauja ieškovų paaiškinimams, atsakovo darbuotojos liudijimui teismo posėdyje, kuriuo ji nurodė, kad neįspėdavo klientų prieš sudarant investicinius sandorius, kad investicijos nėra draustos IĮIDĮ nustatyta tvarka, o klientams paklausus apie draudimą, ji nurodydavo, kad investicijos draudžiamos banko turtu. Toks atsakovo darbuotojos elgesys sudarant investicinius sandorius klaidina neprofesionalius klientus, klientai negali tinkamai suvokti sudaromų sandorių esminių aplinkybių. Atsakovo darbuotoja nurodė klaidingas sandorio sąlygas bei galimas pasekmes, parduodant finansinius produktus, nesilaikė griežtų standartų ir nepateikė ieškovams būtinos informacijos apie siūlomą paslaugą, neįvykdė visų finansinės institucijos įstatymo nustatytų įsipareigojimų;
  6. Atsakovas ieškovui V. N. suteikė neprofesionalaus kliento kategoriją, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiam ieškovui turi būti taikomi griežtesni protingumo ir rūpestingumo standartai. Išvada neatitinka šalių tarpusavio santykių ir yra paremta iš esmės neleistinais įrodymais, kurie susiję su atsakovo ir byloje nedalyvavusio asmens tarpusavio santykiais, neįrodančiais konkrečių ieškovo žinių ir lūkesčių, susijusių su investavimu, todėl jų įrodomoji galia šio ginčo atveju abejotina.

14Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas BAB bankas SNORAS prašo skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Atsakovas FPRĮ 22 straipsnio bei Taisyklių 22 punkte numatytas pareigas įvykdė tinkamai, nes pateikė ieškovams visus būtinus dokumentus ir šių dokumentų gavimą ieškovai patvirtino savo parašais, o ieškovai nepateikė į bylą jokių duomenų, kuriais galėtų grįsti poziciją, jog dokumentų negavo. Atsakovas pažymi, kad dokumentai taip pat buvo prieinami viešai atsakovo interneto tinklalapyje, o ieškovai parašu sutartyje patvirtino, kad turi galimybę naudotis interneto ryšiu;
  2. Ieškovai buvo tinkamai informuoti ir žinojo ne tik apie indėlio sertifikato bei obligacijos kaip finansinių priemonių esmę, bet ir apie indėlio sertifikatams bei obligacijoms būdingą emitento bankroto riziką. Tokios rizikos atskleidimas turėtų būti suprantamas kaip IĮIDĮ nustatyto indėlių draudimo netaikymas. Įvertinus ieškovų paaiškinimus teismo posėdžio metu, akivaizdu, kad ieškovai tiek iki ginčijamų sandorių sudarymo, tiek ir po jų sudarymo nesuprato, kas yra indėlių ir investicijų draudimas, nežinojo ir nesidomėjo, kokiu pagrindu, kokie banko įsipareigojimai ir kokiomis sąlygomis yra garantuojami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas;
  3. Ieškovai nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų apie atsakovo darbuotojos neva teiktus patikinimus. Atsakovas kategoriškai neigia šias aplinkybes, atsakovo poziciją patvirtina ir teisme apklaustos liudytojos – buvusios banko darbuotojos – parodymai. Savo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, ieškovai neįvykdė;
  4. Atsakovas neginčija, kad Aptarnavimo sutartis ir ieškovų ginčijami sandoriai yra parengti kaip standartiniai dokumentai, tačiau tai laikytina natūraliu banko nuolatinės veiklos bruožu, atsižvelgiant į indėlio sertifikatų bei obligacijų platinimo mastą bei kaštų optimizaciją. Aplinkybė, kad aptarnavimo sutartis, ginčo sutartys yra standartinės, negali reikšti savaiminio įrodinėjimo naštos perkėlimo pasiūliusiai šią sąlygą ginčo šaliai. Ieškovai nepagrįstai remiasi teismų praktika: ieškovų nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių motyvų negalima suabsoliutinti sprendžiant individualius investuotojų ir banko ginčus, nutartys, priimtos bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai tarp draudikų ir draudėjų dėl draudimo sutarčių aiškinimo;
  5. Net konstatavus klaidingą sandorio aplinkybių įsivaizdavimą, tai nesudaro pakankamo pagrindo pagal CK 1.90 straipsnį pripažinti suklydimą dėl sandorio esmės – ieškovai neteigė ir neįrodinėjo, kad manė sudarantys terminuoto indėlio sutartis, o ne finansinių priemonių įsigijimo sutartis. Asmenys, kurie teisingai suvokė sudaryto sandorio esmę ir teisinę prigimtį, negali grįsti savo suklydimo įstatymų nežinojimu. Ieškovai teigia, kad suklydo ar buvo suklaidinti dėl indėlių draudimo taikymo jų įsigyjamiems finansiniams produktams, tačiau IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). CK 1.90 straipsnio 4 dalies nustato, kad suklydimas turi esminės reikšmės, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Ieškovai teigia, kad nesudarytų ginčų sandorių, jei būtų žinoję, jog banko obligacijos ir indėlio sertifikatai nėra draudimo objektas pagal IĮIDĮ – toks teiginys iš esmės reiškia, kad joks neprofesionalus investuotojas nepirktų banko obligacijų ir indėlio sertifikatų, nes šioms finansinėms priemonėms nėra taikomas indėlių draudimas. Ieškovų tikėjimas, kad atsakovas nebankrutuos, negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorio esmės ar apgaule;
  6. Ginčijamos sutartys nebuvo ieškovams pirmos tokio pobūdžio sutartys, jų sudarymo aplinkybės neturi teisinės reikšmės ginčui, nes negalėjo lemti galimo suklydimo. Ieškovų atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalį nepagrįsti ir atmestini, kadangi ginčijami sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, be to, ieškovai pirmosios instancijos teisme nekėlė reikalavimo pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu;
  7. Atsakovo BAB bankas SNORAS išleistų obligacijų bei indėlio sertifikatų įsigijimas neatitinka nei vienos iš FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytų paslaugų ir jų teikimui vykdytinų pareigų. Ieškovų pateikti duomenys, paaiškinimai nepagrindžia, kad banko darbuotoja būtų suteikusi ieškovams asmeninio pobūdžio rekomendaciją, pagrįstą ieškovams būdingomis asmeninėmis savybėmis, todėl konstatuotina, kad bankas reikalavimų (FPRĮ 22 str. 5 d. bei Taisyklių 53 p.) nepažeidė. Remiantis Taisyklių 58 punktu, ir obligacijos, ir indėlio sertifikatai laikomi nesudėtingomis finansinėmis priemonėmis;
  8. Ieškovai teigia buvę suklaidinti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties Specialiosios dalies priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto, kuriame įtvirtinta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje nėra kalbama apie jokias konkrečias kliento finansines operacijas ar investicijas, kurios aprašomos tik ginčo sandoriuose, todėl ieškovai turėjo suvokti, kad aptarnavimo sutartis yra bendrojo pobūdžio sutartis, o ginčijami sandoriai – konkrečių finansinių priemonių įsigijimo sutartys. Nagrinėjama Aptarnavimo sutarties sąlyga nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti – tai yra tik blanketinė norma, nukreipianti į IĮIDĮ nuostatas;
  9. Ieškovų teiginiai dėl atsakovo apgaulės sudarant ginčijamus sandorius neįrodyti, nes neįrodytas ne tik ieškovų suklydimas, bet ir atsakovo tyčia suklaidinti ieškovus. Banko darbuotoja, apklausta kaip liudytoja, paneigė, kad ieškovams yra teigusi apie banko obligacijų ar indėlio sertifikatų draustumą;
  10. Atskirojo skundo argumentai apie netinkamą aplinkybių, tokių kaip V. N. užimamos pareigos bei jo patirtis versle, įvertinimą yra atmestini. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, būtina atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes – pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir įvertino šias aplinkybes nutartyje.

15Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo teismo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, ieškovų atskirąjį skundą atmesti ir priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Atsakovas nepažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 5 dalyse įtvirtintų pareigų. Atsakovas, laikydamasis teisės aktų numatytos tvarkos, ieškovams pateikė visą FPRĮ 22 straipsnio numatytą informaciją ir rinko duomenis apie ieškovų patirtį investuojant, pajamas, išsilavinimą ir kita, tačiau ieškovai pasirašytinai atsisakė šią informaciją pateikti ir buvo tinkamai įspėti apie atsisakymo pateikti informaciją pasekmes;
  2. Ieškovai neįrodė savo suklydimo ginčijamų sutarčių sudarymo metu, todėl skundžiama nutartimi ieškiniai atmesti kaip nepagrįsti. Tai, kad ginčo sutartimis įsigyjamos atsakovo finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta IĮIDĮ, todėl ieškovai nepagrįstai teigia buvę suklaidinti. Ieškovai negali savo suklydimo pateisinti įstatymo nežinojimu. Akivaizdu, kad ieškovai nesitikėjo, kad atsakovas gali bankrutuoti, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti ieškovus klydusius sutarčių sudarymo metu dėl esminių sutarčių sąlygų;
  3. Ieškovai neįrodė, kad indėlių draudimo taikymas ar netaikymas atsakovo finansinėms priemonėms yra esminė sandorio sąlyga, dėl kurios jie suklydo. Priešingai – pačių ieškovų veiksmai ir parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad indėlių draudimo taikymas ar netaikymas obligacijoms bei indėlio sertifikatams nebuvo esminė sąlyga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė šią išvadą skundžiamoje nutartyje;
  4. Skundžiama nutartimi pagrįstai atmestas ieškovų reikalavimas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes ieškovai neįrodė atsakovo apgaulės. Ieškovų teiginiai, kad juos suklaidino banko darbuotoja, paneigti liudytojos parodymais, kitų aktualių duomenų ar įrodymų byloje nėra.
  5. Ieškovų argumentai, kad teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą dėl aplinkybės, ar ieškovai, prieš pasirašydami ginčo sutartis, skaitė prospektą ir galutines sąlygas, yra atmestini. Ieškovai, teigdami, kad atsakovas neįrodė susipažinimo aplinkybės, nesieja šio apeliacijos pagrindo su konkrečiomis ginčo aplinkybėmis, nenurodo, kaip šis tariamas pažeidimas lėmė netinkamą ginčo išsprendimą. Be to, pasirašydami ginčijamas sutartis, ieškovai negalėjo nematyti nuorodų į standartines sąlygas, kas reiškia jų akceptavimą. Ieškovai negalėjo nepastebėti ginčijamų sutarčių nuostatų apie susipažinimą su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, o ieškovas A. N. pats teikdamas parodymus patvirtino, kad šiuos dokumentus skaitė internete;
  6. Atskirajame skunde be kitų pateikiami ir argumentai, kurie turi būti atmesti CPK 312 straipsnio pagrindu, kadangi ieškovai pirmosios instancijos teisme nekėlė reikalavimo pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu;
  7. Atsakovas ieškovams neteikė investavimo rekomendacijų. Ieškovų atsisakymas suteikti apie save informaciją, atleidžia atsakovą nuo pareigos įsitikinti, kad konkreti siūloma finansinė priemonė atitinka ieškovų poreikius;
  8. Ieškovo A. N. su atsakovu sudarytos sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių ieškovai neginčijo, neginčijo sutarties, kaip sudarytos neįgalioto asmens ir pan. A. N. ieškinyje nurodytos aplinkybės susijusios tik su suklydimo dėl banko obligacijoms taikomo ar netaikomo pagal IĮIDĮ indėlių draudimo, o ne ginčų sutarties formos, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybių.

16IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ieškovas A. N. ir atsakovas BAB bankas SNORAS 2011-07-07 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110707S990007, kuria ieškovas įsigijo 569 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 6, LT1000410398 išleistos pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 56 880,09 Eur, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-08-01, obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02.

18Ieškovas V. N. ir BAB bankas SNORAS sudarė 3 obligacijų pasirašymo sutartis: 1) 2011-05-18 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110518S990004, pagal kurią ieškovas įsigijo 760 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 3, LT0000410383 išleistos pagal programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 75 989,89 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-05-30, obligacijų išpirkimo data – 2012-06-01; 2) 2011-05-19 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110519S990003, pagal ją ieškovas įsigijo 1 014 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 3, LT0000410383 išleistos pagal programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 101 386,51 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-05-30, obligacijų išpirkimo data – 2012-06-01; 3) 2011-06-22 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110622S990005, pagal ją ieškovas įsigijo 3 000 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 4, LT0000410409 išleistos pagal programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 299 960,1 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-07-04, obligacijų išpirkimo data – 2012-07-05.

19Ieškovas V. N. ir atsakovas 2011-06-22 sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, pagal ją ieškovas įsigijo 71 808 Lt vertės indėlio sertifikatą su 2,6 proc. fiksuota metine palūkanų norma iš banko indėlių sertifikatų emisijos Nr. 95(LTL); indėlio sertifikato įsigijimo data – 2011-06-27, indėlio sertifikato išpirkimo data – 2012-06-28.

20Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).

21Ieškovai su ieškiniais (2012-10-31 ir 2012-11-23) kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis ir indėlio sertifikato sutartį bei taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimus grindė CK 1.90 str., 1.91 str. 1 d., CK 1.5 str. nuostatomis. Atsakovas ir trečiasis asmuo nesutiko su ieškovų pozicija, prašė ieškinius atmesti. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 7 d. protokoline nutartimi sujungė bylas pagal ieškovo A. N. ieškinį ir V. N. ieškinį (b. l. 166). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi ieškovų ieškinius atmetė. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino ieškovų ieškinių, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas.

22Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių

23Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad V. N. ir atsakovas buvo sudarę tris obligacijų pasirašymo sutartis, o ieškovas A. N. – vieną obligacijų pasirašymo sutartį. Ieškovai šias obligacijų pasirašymo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis remiantis CK 1.90 str. ir 1.91 str., taip pat nurodė, kad jos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, atsakovui pažeidus jam įstatymo nustatytas pareigas ne tik tinkamai informuoti neprofesionalius klientus apie sudaromų sandorių rizikingumą, bet taip pat ir surinkti informaciją apie klientus.

24Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju civilinės bylos pagal ieškovų atskirąjį skundą teisingam išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, iki kurios priėmimo ir paskelbimo buvo sustabdyta nagrinėjama byla. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte - Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IĮIDĮ). Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, kad investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas Snoras) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

25Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad obligacijų pasirašymo sutartys yra pasirašytos ir įsigaliojusios, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimai kildinami dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

26Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (CPK 185 str.), nesutinka su atskirajame skunde ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir / ar apgaulės. Ieškovai procesiniuose dokumentuose laikėsi pozicijos, kad jie buvo suklaidinti dėl obligacijų draudžiamumo pagal IĮIDĮ. Nurodė, kad banko darbuotoja patikino apie obligacijų saugumą ir jų draudžiamumą, nurodant, kad obligacijos – tai alternatyvus terminuotiems indėliams, saugus investavimo būdas klientams, kurie siekia savo lėšas investuoti saugiai ir užsitikrinti stabilias palūkanas. Ši aplinkybė sutapo su sudarytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 p. nuostata, kurioje įtvirtinta, kad „Banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovams neįteikti papildomi dokumentai tarp jų ir Prospektas bei Galutinės sąlygos, jie nebuvo supažindinti su galimais rizikos veiksniais, todėl laikytina, kad atsakovas veikė nesąžiningai, nesilaikė pareigos suteikti visą reikiamą ir teisingą informaciją, nuslėpė svarbias aplinkybes, kurias žinodami ieškovai nebūtų sudarę ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių.

27Iš pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas skundžiamą nutartį priėmė įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir liudytojos parodymus, ieškovų elgesį sudarant sutartis ir po sutarčių sudarymo, banko įstatyme nustatytų pareigų vykdymo (ne)tinkamumą, susijusį su informavimo pareiga bei duomenų rinkimu, taip pat individualizavo ieškovus, atskleidė jų asmenines savybes. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta dėl obligacijų pasirašymo sutarčių, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotą poziciją.

28Kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje, nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kitaip tariant nors rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (FPRĮ 22 str.), tačiau ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas (ypatingai – apie jų draustumą pagal IĮIDĮ); 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmenį per vidutinio vartotojo etaloną ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį ar ne. Pažymėtina, kad didžiąją dalį ieškovų atskirojo skundo argumentų sudaro būtent aplinkybės, susijusios su informacijos, kurios pagrindu klientas galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, aiškiu ir suprantamu pateikimu, informacijos apie ieškovus išsiaiškinimu. Teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai dėl banko netinkamai atliktos pareigos informuojant ieškovus apie riziką, susijusią su įsigytų obligacijų draustumu indėlių draudimu iš esmės nėra teisiškai reikšmingi tuo aspektu, kad net ir konstatavus banko ne visiškai tinkamą informavimo pareigos atlikimą, tai nebūtinai lemia, jog obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

29Sprendžiant dėl ieškovų sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 str. pagrindu, svarbu įvertinti sudarytų sandorių aplinkybes, susiklosčiusias obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu, t. y., retrospektyviai, nes akivaizdu, kad šiuo metu, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų (tarp jų ir ieškovai), tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių. Pažymėtina, kad nors ieškovai nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jiems buvo svarbus investuotų pinigų saugumas (taigi ir draustumas), todėl jie visuomet lėšas investuodavo tik konservatyviai, šiuos teiginius paneigia teismo nustatytos ir bylos duomenimis grindžiamos aplinkybės.

30A. N., tapęs banko klientu, buvo sudaręs 2 terminuotojo indėlio sutartis – 2009-07-08 terminuoto indėlio sutartį Nr. DE20090708S990056 ir 2009-01-26 terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE20090126S990157 (b. l. 18-22). A. N. su banku 2009-08-18 taip pat sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. S994104, o 2009-08-18 A. N. ir atsakovas sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. SO20090818S990001 (b. l. 150), pagal ją A. N. įsigijo 522 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Snoras fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 16, LT1000401265 išleistos pagal 300 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijos 2009-06-11, bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 52 055,41 Eur, obligacijų įsigaliojimo data – 2009-09-07, obligacijų išpirkimo data – 2010-09-13. Ši sutartis buvo įvykdyta, t. y. bankas išpirko obligacijas. Minėtas aplinkybes patvirtina ir A. N. sąskaitos išrašas nuo 2005-07-25 iki 2012-10-02 (b. l. 15-17). Tai, kad bankas, pagal ieškovo prašymą pateikti detalią jo, kaip kliento, banko atliktų operacijų istoriją ir pasirašytų investavimo ir taupymo sutarčių dokumentų kopijas, nepateikė 2009-08-18 sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties, nepaneigia jos sudarymo fakto, kuris, kaip minėta, atsispindi ir banko ieškovui nurodytoje ( ir byloje esančioje) einamosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinėje (b. l. 139). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovas A. N. turi patirties ne tik terminuotų indėlių sutarčių sudaryme, tačiau taip pat ir investavime į vertybinius popierius, konkrečiai - į obligacijas. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandoris ieškovui nėra naujas, nežinomas sandoris, taip pat į kasacinio teismo išaiškinimą dėl obligacijos, kaip vertybinio popieriaus istoriškumą, darytina išvada, kad jam turėjo būti žinomi esminiai obligacijos ir terminuoto indėlio skirtumai, tarp jų ir draudžiamumo aspektas. Sprendžiant ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties negaliojimo klausimą, teismo vertinimu, teisiškai nereikšmingos ieškovo (-ų) procesiniuose dokumentuose, taip pat atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, jog A. N. ginčijamas sandoris buvo sudarytas nesilaikant Aptarnavimo sutarties sąlygų – atsakovui neįsitikinus ieškovo asmens tapatybe, nesant tiesioginio ieškovo pavedimo, vienašališkai parengtą sutartį išsiunčiant ieškovui į kitą miestą ir pradedant vykdyti finansinę operaciją net negavus sandorio sudarymo patvirtinimo ir kt., nes šios aplinkybės ieškovui neatrodė svarbios daugiau kaip metus (ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis sudaryta 2011-07-07, o į teismą su ieškiniu kreiptasi 2012-10-31), be to, nurodytos ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės nelėmė ieškovo valios, kaip tokios, sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį buvimo, t. y. jis pats savarankiškai sudarė ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį.

31Sprendžiant dėl V. N. sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojimo pagal CK 1.90 str., pirmosios instancijos teismas nustatė šias svarbias aplinkybes: V. N. yra UAB „Šeigas“ akcininkas ir vadovas, minėta bendrovė taip pat 2010-07-14 buvo sudariusi Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir dar iki ieškovams sudarant ginčo sutartis taip pat investavo lėšas į atsakovo vertybinius popierius, šių sandorių bendrovė neginčijo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas šių aplinkybių neneigė (b. l. 189), o byloje esantys duomenys patvirtina teismo nustatytus faktus, jog UAB „Šeigas“, kurio vardu sutartis pasirašydavo būtent ieškovas, buvo sudaręs ne tik indėlio sertifikatų bet ir obligacijų pasirašymo sutartį (b. l. 201-216). Be to, ieškovas pareigas ėjo ne tik UAB „Šeigas“, bet taip pat buvo ir UAB „Norteka“ valdybos narys (b. l. 121), turi aukštąjį išsilavinimą (techninių mašinų gamybos ir technologijų išsilavinimą (b. l. 184). Nors, kaip yra nurodęs ieškovas, minėtų įmonių tiesioginė veikla nėra susijusi su investicijomis, o ieškovo turimas išsilavinimas nėra finansų, ar teisės, tačiau byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovui investavimas į obligacijas nebuvo visiškai naujas ir nepažįstamas dalykas (atsižvelgiant į tai, kad UAB „Šeigas“ iki ieškovui sudarant ginčijamas sutartis, taip pat buvo sudaręs obligacijų pasirašymo sutartį), o jo turimas aukštasis išsilavinimas, darbinė patirtis, lemia, kad jis atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, kuris galėjo / turėjo žinoti esminius skirtumus tarp indėlių ir obligacijų, ypatingai draustumo aspektu. Be to, iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad V. N. ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis sudarė 2011-05-18, 2011-05-19, 2011-06-22, t. y. ne tą pačią dieną, pagal šias sutartis iš viso į banko išleistas obligacijas investavo 477 336,5 Lt, t. y. daugiau nei draudžiami indėliai pagal IĮIDĮ, o teismo posėdžio metu patvirtino, kad AB banke Finasta taip pat buvo pirkęs vertybinius popierius (b. l. 188).

32Teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad tiek A. N., tiek V. N. obligacijų draustumas (saugumas) nebuvo esminė aplinkybė, sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, sutarčių sudarymo aplinkybės patvirtina, kad jie siekė kuo didesnės finansinės naudos t. y. nepaisant to, jog bankas ne visiškai tinkamai įgyvendino pareigą suteikti išsamią informaciją apie įsigyjamas finansines priemones (obligacijas), su jomis susijusią riziką, ieškovams šis momentas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi jų apsisprendimą pasirašyti ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, o faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai, atsižvelgiant į jų asmenines savybes, turimą išsilavinimą ir patirtį, žinojo (turėjo žinoti) esminius indėlio ir obligacijos skirtumus.

33Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinti negaliojančiomis ir CK 1.91 str. pagrindu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovai neįrodinėjo ir neįrodė, kad ginčo sutarčių sudarymo ar ginčo obligacijų emisijos išleidimo metu bankas buvo nemokus. Nors ieškovai neigia gavę prospektą, galutines sąlygas ir rizikos veiksnius, tačiau Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovai parašu patvirtino, jog gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, kuriame atskleista su obligacijų įsigijimu susijusi atsakovo nemokumo (bankroto) rizika. Teisėjų kolegijos vertinimu, net jei ir būtų laikoma, kad ieškovai nesusipažino su finansinių priemonių ir joms būdingos rizikos aprašymu, tai vertintina kaip jų aplaidumas, neatidumas, o ne banko tyčiniai veiksmai, nes, kaip minėta, ieškovai parašu patvirtino, jog aprašymą gavo. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išaiškino, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų, tačiau tokie banko veiksmai nebuvo pripažinti kaip atlikti tyčia, siekiant suklaidinti asmenis. Nors ieškovai nurodo, kad buvo tyčia banko darbuotojos suklaidinti, jai teigiant, kad obligacijos yra saugi investicija, tačiau atsakovas su tuo nesutinka, o liudytoja apklausta banko darbuotoja, aptarnavusi ieškovus, nurodė, kad paaiškindavo terminuotų indėlių ir obligacijų skirtumus, nurodydavo, kad obligacijos draustos banko turtu, bet nedraustos indėlio draudimu. Pažymėjo, kad mokymų metu jiems buvo akcentuojama dėl obligacijų nedraudžiamumo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, kad ieškovai neįrodė, jog ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis sudarė būdami suklaidinti (apgauti), todėl nėra pagrindo ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas dėl apgaulės (CPK 178 str., 1.91 str.).

34Ieškovai atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama nutartimi teismas pažeidė CK 1.78 str. 5 d. įtvirtintą imperatyvią nuostatą, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio, nes nenagrinėjo aplinkybės, jog atsakovas, neturėdamas informacijos apie ieškovus, apskritai negalėjo suteikti jiems investicinių paslaugų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliantų pozicija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (LAT 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012 ir kt.). Teismas ex officio konstatuoja sandorį niekiniu tik tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (LAT 2011-02-25 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-73/2011; 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovai ieškinio reikalavimus grindė CK 1.90 ir 1.91 str. pagrindu, neįrodinėjo CK 1.80 str. įtvirtinto pagrindo sąlygų egzistavimo nagrinėjamu atveju. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiek A. N., tiek V. N. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F atsisakė pateikti prašomą nurodyti informaciją ir nurodė, kad supranta, jog bankas, neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos bei finansinės priemonės yra jam tinkamos. Aplinkybė, ar bankas turėjo atsisakyti ieškovams suteikti investicinio pobūdžio paslaugas šiems atsisakius suteikti informaciją, yra fakto klausimas, susijęs su rekomendacijos ir paprasto informavimo atribojimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad pirmosios instancijos šių aplinkybių nevertino ir neanalizavo. Priešingai, iš nutarties matyti, kad teismas ieškovų argumentą, jog jiems atsisakius pateikti informaciją apie save atsakovas neturėjo teisės jiems parduoti obligacijas, vertino kaip nepagrįstą, nustačius, kad atsakovas įvykdė FPRĮ 22 str. 9 d. nurodytą pareigą įspėti apie atsisakymo pateikti informaciją pasekmes, o minėto straipsnio 10 d. leido atsakovams parduoti obligacijas. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikit visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai patys prisiėmė neapgalvotą ir nepasvertą investavimo į obligacijas riziką, dėl to, nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, nėra pagrindo ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis.

35Dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties

36Kaip jau minėta ieškovas V. N. ir atsakovas 2011-06-22 sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, pagal ją ieškovas įsigijo 71 808 Lt vertės indėlio sertifikatą su 2,6 proc. fiksuota metine palūkanų norma iš banko indėlių sertifikatų emisijos Nr. 95(LTL); indėlio sertifikato įsigijimo data – 2011-06-27, indėlio sertifikato išpirkimo data – 2012-06-28. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas ieškovo ieškinio reikalavimą dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia iš esmės atmetė tais pačiais argumentais kaip ir obligacijų pasirašymo sutartis.

37Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pasisakydamas dėl draudimo apsaugą indėlio sertifikatus įsigijusiems asmenims reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad pagal Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punktą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintą IĮIDĮ 2 str. 4 d., indėliu pripažįstamas tiek bet koks asmens banko sąskaitoje esantis likutis, tiek ir sertifikatas, kuriuo patvirtinama kredito įstaigos skola. Abu nurodyti atvejai laikomi indėliais ir jiems taikytina indėlių garantijų sistemos apsauga. Atsižvelgiant į tai, kad Indėlių direktyva yra minimalaus suderinamumo, įstatymų leidėjas IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtino išimtį, nurodydamas, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, hipotekinės obligacijos, kai kurių kitų išvardytų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems, o sprendžiant, ar banko indėlio sertifikatui turi būti taikoma IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje ir Indėlių direktyvoje numatyta išimtis, turi būti įvertinta, ar indėlio sertifikatas atitinka pačios kredito įstaigos išleistam skolos vertybiniam popieriui keliamus reikalavimus. Teismas konstatavo, kad Indėlių direktyvoje „skolos patvirtintos“ kredito įstaigos išduotu sertifikatu sąvoka apibrėžiama nesiremiant MiFID įtvirtinta finansinės priemonės sąvoka, t. y. indėlis neprivalo atitikti visų finansinės priemonės požymių. Svarbu išanalizuoti, ar indėlio sertifikatas atitiko perleidžiamo vertybinio popieriaus požymius Indėlių direktyvos, nacionalinės Lietuvos Respublikos teisės ir faktinių bylos aplinkybių kontekste. Pagal nacionalinės teisės nuostatas indėlio sertifikatai, kurie nepatenka į FPRĮ sritį, galėtų atitikti nacionalinės teisės nuostatas tik, jei būtų vardiniai, o tai reikštų, kad jiems negalėtų būti netaikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Kitaip tariant kasacinis teismas nagrinėtoje byloje konstatavo, kad indėlio sertifikatui bus taikoma IĮIDĮ nustatyta apsauga (indėlių apsauga) ir jis nepateks į Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte ir IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį, jei negalės būti perleidžiamas tretiesiems asmenims laisvai ir be apribojimų, bankui nedalyvaujant tokiame sandoryje ir bus vardinis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju susiklostė analogiška situacija, t. y. sudaryta indėlio sertifikato įsigijimo sutartis atitinka aukščiau kasacinio teismo išskirtus požymius, kuriems egzistuojant taikytina indėlių apsauga pagal IĮIDĮ. Iš indėlio sertifikato sąlygų matyti, kad indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje nustatyti banko įsipareigojimai nukreipti į konkretų asmenį (šiuo atveju ieškovą V. N.), sutartyje nurodyta ieškovo sąskaita, o bankas įsipareigojo indėlio sertifikato išpirkimo datą išpirkti indėlio sertifikatą ir sumokėti sukauptas palūkanas, pervesdamas mokėtiną sumą į pirmiau nurodytą indėlio sertifikato savininko banko sąskaitą. Taigi, darytina išvada, kad siekiant perleisti indėlio sertifikatą kitam savininkui kaip vertybinį popierių, reikėjo atvykti į banką ir pakeisti sutarties nuostatas, nurodant šį sertifikatą įsigyjantį asmenį ir naujo indėlio sertifikato savininko banko sąskaitą, į kurią bankas turėtų pervesti lėšas suėjus indėlio sertifikato išpirkimo terminui. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovo sudaryta indėlio sertifikato įsigijimo sutartis yra vardinė, todėl jos negalima laisvai perleisti tretiesiems asmenims be banko žinios ir aktyvių veiksmų, konstatuotina, kad ieškovo su banku sudaryta indėlio sertifikato sutartis nepatenka į IĮIDĮ 3 str. 4 d., t. y. jai yra taikomas indėlių draudimas ir ieškovas turi teisę į draudimo sumą, lygią draudžiamojo įvykio dieną buvusiai banke, tačiau ne didesnę kaip 100 000 Eur. Dėl išdėstytų motyvų ir padarytų išvadų, apeliacinės instancijos teismas nepasisakys dėl ieškovo nurodytų aplinkybių, sudarančių pagrindą ginčijamą indėlių sertifikato įsigijimo sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str.

38Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, priimtos tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, nustačius visas reikšmingas bylos nagrinėjimui aplinkybes, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties draustumo pagal IĮIDĮ. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartis keistina (337 str. 1 d. 4 p.). Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo nutartį, iš naujo spręstinas pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 str. 5 d).

39Pagal CPK 93 str. 2 d. jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad V. N. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis ir indėlio sertifikato sutartį, laikytina, kad ieškovui iš atsakovo priteistina pusė pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. N. advokato padėjėjui 2012 m. lapkričio 22 d. pinigų priėmimo kvitu Nr. sumokėjo 1 000 Lt už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas. Atsižvelgiant į tai, ieškovui V. N. iš atsakovo priteistina 145 Eur suma (CPK 98 str., 93 str. 2 d.).

40Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

Nutarė

41Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį pakeisti.

42Nutarties dalį, kuria ieškovo V. N. ieškinio dalis - reikalavimas dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia atmestas, panaikinti ir ieškovo V. N. šią ieškinio dalį tenkinti.

43Pripažinti, kad nuo bankroto bylos iškėlimo BAB bankui SNORAS ieškovas V. N. yra įgijęs teisę į 100 procentų indėlio iki 100 000 Eur draudimo išmoką pagal 2011 m. birželio 22 d. sudarytą indėlio sertifikato sutartį Nr.S007117.

44Kitą nutarties dalį dėl V. N. ieškinio dalies, susijusios su obligacijų pasirašymo sutartimis, palikti nepakeistą.

45Ieškovui V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo BAB bankas SNORAS (į. k. 112025973) priteisti 145 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, kurios mokėtinos iš bankroto administravimo išlaidų.

46Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties dalį dėl ieškovo A. N. ieškinio atmetimo palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas A. N. 2012-10-31 Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį... 5. Ieškovas V. N. 2012-11-23 Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl... 6. Ieškovai nurodė, kad buvo BAB banko SNORAS klientai, turėjo terminuotų... 7. Ieškovai nurodė, kad ginčijamos sutartys neatitinka jų tikrosios valios,... 8. Ieškovai mano, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių... 9. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi ieškovų V. N.... 11. Teismas vertino, kad atsakovas yra komercinis bankas, turėjęs teisę teikti... 12. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 13. Atskirajame skunde ieškovai A. N. ir V. N. prašo Vilniaus apygardos teismo... 14. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas BAB bankas SNORAS prašo skundą... 15. Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir... 16. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 17. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ieškovas A. N. ir atsakovas BAB... 18. Ieškovas V. N. ir BAB bankas SNORAS sudarė 3 obligacijų pasirašymo... 19. Ieškovas V. N. ir atsakovas 2011-06-22 sudarė indėlio sertifikato įsigijimo... 20. Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d.... 21. Ieškovai su ieškiniais (2012-10-31 ir 2012-11-23) kreipėsi į teismą... 22. Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių... 23. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad V. N. ir atsakovas buvo... 24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju... 25. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad obligacijų pasirašymo sutartys... 26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (CPK 185 str.),... 27. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas skundžiamą... 28. Kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje, nagrinėjo iš esmės tapačias... 29. Sprendžiant dėl ieškovų sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių... 30. A. N., tapęs banko klientu, buvo sudaręs 2 terminuotojo indėlio sutartis –... 31. Sprendžiant dėl V. N. sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių... 32. Teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad tiek A. N., tiek V.... 33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo ginčijamų... 34. Ieškovai atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama nutartimi teismas... 35. Dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties... 36. Kaip jau minėta ieškovas V. N. ir atsakovas 2011-06-22 sudarė indėlio... 37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje... 38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 39. Pagal CPK 93 str. 2 d. jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame... 40. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 41. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį pakeisti.... 42. Nutarties dalį, kuria ieškovo V. N. ieškinio dalis - reikalavimas dėl... 43. Pripažinti, kad nuo bankroto bylos iškėlimo BAB bankui SNORAS ieškovas V.... 44. Kitą nutarties dalį dėl V. N. ieškinio dalies, susijusios su obligacijų... 45. Ieškovui V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo BAB bankas SNORAS... 46. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties dalį dėl...