Byla 2A-1232/2014
Dėl tyčinio dvigubų teisingumo standartų taikymo ir diskriminacijos vykdymo Šiaulių apygardos teisme civilinės bylos Nr. 2-688-357/2012 nagrinėjimo metu ir padarytos žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1248-232/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl tyčinio dvigubų teisingumo standartų taikymo ir diskriminacijos vykdymo Šiaulių apygardos teisme civilinės bylos Nr. 2-688-357/2012 nagrinėjimo metu ir padarytos žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad Šiaulių apygardos teismas ir teisėja R. B. pažeidė ieškovo teises ir interesus bei vykdė diskriminaciją ir taikė dvigubus teisingumo standartus civilinės bylos Nr. 2-688-357/2012 nagrinėjimo metu ir trukdė ieškovui gintis kitose civilinėse ir baudžiamosiose bylose; 2) pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas ir jų teisėjai dengė Šiaulių apygardos teismo ir teisėjos R. B. veiksmus nuo atsakomybės ir nedavė eigos ieškiniui civilinėje byloje Nr. 2-3386-661/2013; 3) priteisti ieškovui iš atsakovo 400 650 Lt žalos atlyginimą už ieškovo teisių pažeidinėjimą civilinėje byloje Nr. 2-688-357/2012 ir trukdymą ginti savo teises ir interesus kitose civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Ieškovas ieškinį grindžia neteisėtais Šiaulių apygardos teismo teisėjos R. B. veiksmais nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-688-357/2012 tuo pagrindu, kad teisėja skirdama šioje byloje posėdį į posėdį nekvietė trečiųjų asmenų Vilniaus apygardos teismo ir teisėjų A. K., N. C. ir A. U., byloje iš jų atsiliepimų nepareikalavo. Dėl to buvo pažeistas CPK 225 straipsnis, nepagrįstai suteiktos privilegijos tretiesiems asmenims išvengti atsakomybės. Ieškovas nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-688-357/2012 jis įrodinėjo Vilniaus apygardos teismo ir trijų teisėjų neteisėtais tyčiniais veiksmais ieškovui padarytą žalą su reikalavimu ją atlyginti. Pagal CK 6.272 straipsnį teismai ir teisėjai negali turėti civilinės atsakomybės imuniteto ir privalo dalyvauti kaip atsakovai ar tretieji asmenys bylose dėl jų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Be to, teisėja B. B. pažeidė ieškovo teisę į apeliaciją, kadangi nurodė, jog 2012 m. kovo 27 d. nutartis yra neskundžiama. Ieškovo teigimu, aukščiau minėtais neteisėtais veiksmais Šiaulių apygardos teismas ir teisėja R. B. tyčia taikė dvigubus teisingumo standartus ir vykdė diskriminaciją ieškovo atžvilgiu. Ieškovas taip pat nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas ir teisėjas A. B., Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-3386-661/2013 tyčia vilkino ieškinio priėmimą ir išnagrinėjimą iš esmės, kad ieškovui nebūtų atlyginta padaryta žala ir tokiu būdu padėjo tiek Vilniaus apygardos teismui ir jo teisėjams bei Šiaulių apygardos teismui ir jo teisėjams išvengti atsakomybės ir žalos atlyginimo už tyčinius neteisėtus veiksmus ir netinkamą pareigų atlikimą civilinių bylų nagrinėjimo metu. Nurodė, jog padarytą 300 650 Lt žalą įrodo tolimesnė civilinės bylos Nr. 2-688-357/2012 eiga ir medžiaga, nes, ieškovo teigimu, neteisėti teisėjos R. B. veiksmai tyčia iš anksto buvo nukreipti ieškiniui netenkinti. Ieškovas taip pat nurodė, jog jo patirtą 100 000 Lt neturtinę žalą sudaro: 25 000 Lt dėl teisės į teisingą civilinės bylos Nr. 2-688-357/2012 nagrinėjimą pažeidimo, 25 000 Lt dėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimo ir 50 000 Lt dėl dvigubų teisingumo standartų taikymo ir diskriminacijos vykdymo pažeidimo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 43-47). Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 27 d. nutartimi (teisėja R. B.) paskyrė civilinę bylą Nr. 2-688-357/2012 nagrinėti teismo posėdyje bei nutarė trečiųjų asmenų Vilniaus apygardos teismo bei šio teismo teisėjų A. U., N. C. ir A. K. į teismo procesą nekviesti, taip pat nurodė, kad nutartis neskundžiama. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismas trečiųjų asmenų iš bylos nepašalino, o nutartys, kuriomis teismas skiria bylą nagrinėti posėdyje ir patvarko, ką kviesti į žodinį bylos nagrinėjimą, neskundžiamos. Todėl teismas sprendė, kad nebuvo pažeistos galiojančios procesinio įstatymo normos. Teismas atkreipė dėmesį į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiško reikalavimo instituto esmę, kuri ne vieną kartą aptarta teismų praktikoje. Pavyzdžiui Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-612/2012, nurodyta, kad CPK 47 straipsnio 5 dalies nuostata leidžia daryti išvadą, kad įstatymo leidėjas įtvirtino teismui prerogatyvą jau ieškinio priėmimo stadijoje iš ieškinio reikalavimo (dalyko) ir faktinio pagrindo ex officio nuspręsti, ar ieškinyje tam tikri asmenys nurodyti kaip trauktini į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, iš tikrųjų turi netiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. CK 6.272 straipsnis nustato, jog žalą asmeniui nepriklausomai nuo teismo, teisėjo kaltės formos visais atvejais privalo atlyginti valstybė, kuri atlyginusi žalą asmeniui vėliau, priklausomai nuo byloje nustatytos kaltės formos įgyja arba ne atgręžtinio reikalavimo teisę į neteisėtus veiksmus atlikusį teisėją. Todėl, teismo vertinimu, teisėjų įtraukimas į bylą trečiaisiais asmenimis yra sąlygotas ne ieškovo, kuriam ieškinio patenkinimo atveju žalos atlyginimas būtų priteistas nepriklausomai nuo teisėjo kaltės formos, suinteresuotumo, bet minėtų teisėjų suinteresuotumo bylos baigtimi. LITEKO duomenimis teisėja R. B., iš kurios neteisėtų veiksmų ieškovas kildina jam neva padarytą neturtinę žalą, 2012 m. birželio 18 d. nutartimi nuo civilinės bylos Nr. 2-688-357/2012 nagrinėjimo nusišalino, byla buvo perduota nagrinėti kitai Šiaulių apygardos teismo teisėjai D. B., kuri 2012 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovas, skųsdamas šį Šiaulių apygardos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde buvo nurodęs ir motyvą, jog į bylą nebuvo išreikalauti trečiųjų asmenų atsiliepimai. Išnagrinėjęs šį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą paliko nepakeistą, pažymint, kad atsiliepimą į ieškinį privalo pateikti atsakovas, o tretieji asmenys turi tik tokią teisę (CPK 142 str. 1 d.). Taigi, teismas padarė išvadą, kad trečiųjų asmenų nekvietimas į bylą bei jų atsiliepimų neišreikalavimas, neturėjo reikšmės sprendžiant ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimą ir atitinkamai negalėjo padaryti žalos ieškovui, nes pats ieškinys įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas nepagrįstu. Tuo tarpu pats faktas, kad atsakovo skundas buvo išnagrinėtas Lietuvos apeliaciniame teisme, reiškia, kad apeliacijos teise jis turėjo galimybę pasinaudoti ir apeliaciniame skunde nurodyti visus pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumus bei procesinius pažeidimus. Todėl teismas laikė, jog ieškovo teisė į apeliaciją ne tik nebuvo apribota, bet ir buvo įgyvendinta.

7Teismas nesutiko su ieškinio dalimi, kuria ieškovo teigimu Vilniaus apygardos teismas ir teisėjas A. B., Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-3386-661/2013 tyčia vilkino ieškinio priėmimą ir išnagrinėjimą iš esmės. Civilinėje byloje Nr. 2-4886-661/2013 ieškovas pareiškė ieškinį prašydamas pripažinti, kad atsakovai Šiaulių apygardos teismas ir šio teismo teisėja R. B. pažeidė jo teises ir vykdė diskriminaciją bei taikė dvigubus teisingumo standartus civilinės bylos Nr. 2-688-357/2012 nagrinėjamo metu ir trukdė ieškovui ginti savo teises kitose civilinėse ir baudžiamosiose bylose; įpareigoti atsakovus Šiaulių apygardos teismą ir šio teismo teisėją R. B. pašalinti padarytus ieškovo teisių pažeidimus civilinėje byloje Nr. 2- 688-357/2012; priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos 400 650 Lt žalos atlyginimą už jo teisių pažeidimus civilinės bylos Nr. 2-688-357/2012 nagrinėjimo metu ir trukdymą ieškovui ginti savo teises kitose civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Ieškinys Vilniaus apygardos teisme gautas 2012 m. gegužės 29 d. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinio dalį dėl reikalavimų atsakovams Šiaulių apygardos teismui ir teisėjai R. B., kadangi tokie reikalavimai nenagrinėtini teisme, bei nustatė terminą pašalinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus. Vilniaus apygardos teisme 2012 m. birželio 11 d. gautas ieškovo atskirasis skundas, kuriuo jis apskundė minėtos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl reikalavimų atsakovams Šiaulių apygardos teismui ir teisėjai R. B.. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartimi atskirąjį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti. Ieškovui per beveik mėnesį laiko 2012 m. birželio 1 d. nutartyje nurodytų trūkumų nepašalinus, 2013 m. vasario 6 d. nutartimi teismas ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį ieškovui. Ieškovas atskiruoju skundu apskundė ir šią nutartį, tačiau ir šis jo atskirasis skundas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi atmestas. Procesas byloje tęsėsi nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. balandžio 4 d., nes ieškovas pasinaudojo teise į apeliaciją, bet ne dėl neteisėtų Vilniaus apygardos teismo teisėjo A. B. ar Lietuvos apeliacinio teismo veiksmų. Kitus ieškinyje nurodytus teiginius, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, teismas laikė deklaratyviais, abstrakčiais ir neparemtais faktais, todėl plačiau jų neaptarinėjo.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Ieškovas A. B. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (b.l. 62-63). Nurodo, kad sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pažeistos ir netinkamai pritaikytos procesinės ir materialinės teisės normos, todėl naikintinas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja L. U., kurie dengė nuo atsakomybės Vilniaus apygardos teismo ir jo teisėjų A. K., N. C., A. U. ir A. B. neteisėtus veiksmus. Vilniaus apygardos teismas ir teisėja L. U. negalėjo išnagrinėti pareikšto ieškinio iš esmės nešališkai ir nepriklausomai, todėl priimtas neteisingas šališkas ir priklausomas sprendimas, kuris naikintinas.
  2. Sprendimas negalioja dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.), nes nepagrįstai ir neteisėtai neišnagrinėti visi reikalavimai, nėra argumentų, kuriais būtų atmesti pateikti rašytiniai įrodymai.
  3. Sprendime neteisėtai ir nepagrįstai nenustatyta ir neįvertinta aplinkybė bei įrodymai, kad būtent neteisėti Šiaulių apygardos teismo ir teisėjos R. B. veiksmai, tyčia suteikiant privilegijas tretiesiems asmenims Vilniaus apygardos teismui ir teisėjoms nedalyvauti civilinės bylos nagrinėjime ir net nepateikti atsiliepimų į ieškinį, įtakojo, kad buvo pažeisti CPK 6, 7, 14, 17, 179, 185, 186 ir 263 straipsniai, bei tyčia apeliantui neleista ir suvaržyta įrodyti civilinėje byloje Nr. 2-688-357/2012 ieškovui padarytą žalą dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų ir kaltės. Todėl ši civilinė byla net nebuvo išnagrinėta iš esmės ir dėl to yra absoliutus neteisingo sprendimo negaliojimo pagrindas. Sprendime netinkamai taikoma ir aiškinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008 dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo neįtraukus į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų.
  4. Faktas, kad tiek šią civilinę bylą, tiek civilinę bylą Nr. 2-3386-661/2013 nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas ir jo teisėjai A. B. ir L. U. jau savaime yra neteisėtų ir tyčinių veiksmų įrodymas.

10Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 66-67). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliantas remiasi tik subjektyvia nuomone, nes procesinių veiksmų atlikimas ir nepalankaus apeliantui sprendimo priėmimas vadovaujantis įstatymais, savaime nereiškia esant teisėją šališką.
  2. Šiaulių apygardos teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinis teismas sprendimą paliko nepakeistą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje teismas nenustatė.

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas 1) pažeidė CPK 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Konstitucijos 109, 117 straipsnių nuostatas, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas; 2) pažeistos procesinės teisės normos teikia pagrindą konstatuoti absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; 3) pažeidžiant procesinės teisės normas nenurodomi argumentai, kuriais atmetami įrodymai (CPK 270 str. 4 d.), pažeisti CPK 178, 185 straipsniai netinkamai vertinant įrodymus.

14Apeliacinis skundas netenkintinas.

15Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

16Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktus, tai yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai – sprendime nėra motyvų (argumentų), kuriais atmesti pateikti rašytiniai įrodymai bei neišnagrinėti visi pareikšti reikalavimai. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

17Apeliantas pareikštu ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad Šiaulių apygardos teismas ir teisėja R. B. pažeidė ieškovo teises ir interesus bei vykdė diskriminaciją ir taikė dvigubus teisingumo standartus civilinės bylos Nr. 2-688-357/2012 nagrinėjimo metu ir trukdė ieškovui gintis kitose civilinėse ir baudžiamosiose bylose; 2) pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas ir jų teisėjai dengė Šiaulių apygardos teismo ir teisėjos R. B. veiksmus nuo atsakomybės ir nedavė eigos ieškiniui civilinėje byloje Nr. 2-3386-661/2013; 3) priteisti ieškovui iš atsakovo 400 650 Lt žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs apelianto pareikštus reikalavimus bei pateiktus įrodymus, sprendė, kad taikyti civilinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu nėra pagrindo, todėl ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtų veiksmų pripažinimas (pirmasis ir antrasis ieškinio reikalavimai) nėra savarankiški materialiniai reikalavimai, tai yra tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės sąlygų, kurią konstatavus bei esant kitoms nustatytoms CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytoms sąlygoms spręstina dėl žalos atlyginimo iš atsakovo. Dėl šios priežasties nelaikytinas pagrįstu apelianto argumentas, kad teismas neišnagrinėjo visų pareikštų reikalavimų ir yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

18Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad sprendime nėra argumentų (motyvų), dėl kurių atmesti rašytiniai įrodymai bei pareikšti reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Galima su jais sutikti arba nesutikti, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra be motyvų. Taigi, negalima pripažinti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

19Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

20Dėl argumentų, susijusių su teismo šališkumu

21Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad civilinę bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja L. U., kuri šališkai ir priklausomai neišnagrinėjo ieškinio iš esmės, kad nevertintų savo kolegų neteisėtos veikos. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

22Šiuo atveju ieškinys kildinamas iš Šiaulių apygardos teismo teisėjos, anot apelianto, neteisėtų veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-688-357/2012, taip pat iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-3386-661/2013.

23Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog apeliantas neįrodė teismų (teisėjų) kaltės ir neteisėtų veiksmų nagrinėjant jo nurodytas civilines bylas, savaime nelaikytina, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka apelianto atžvilgiu. Apelianto nurodomi deklaratyvūs teiginiai, kad grandinės principu „teisėjas dengė teisėją“, šios kategorijos bylose nepatenkinto bylos baigtimi asmens galimi iš esmės visais atvejais nepriklausomai nuo to, koks teismas benagrinėtų bylą.

24Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo ir teisėjos L. U. nušalinimo iš esmės tapačiais nagrinėjamame apeliaciniame skunde nurodomais argumentais klausimas nagrinėjamoje byloje jau buvo spręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad nėra pagrindo nušalinti Vilniaus apygardos teismo ir teisėjos L. U. nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo (b.l. 31-33). Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujai atsiradusių faktinių aplinkybių ar bent naujų įtikinamų argumentų, kurie leistų spręsti, kad atsirado pagrindas daryti kitokias išvadas nei padarytos minėtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Todėl vien tai, kad apeliantas ir toliau mano esant teisėją šališką, savaime neteikia pagrindo sutikti su jo nuomone. Apeliantui iš jo paties inicijuotų bylų buvo/yra žinoma teisminė praktika, kad tokios kategorijos bylose atsakovas yra ne konkretus teismas ar teisėjas, o valstybė, tuo tarpu sprendžiant byloje teisėjo (ne)šališkumo klausimą vertintina tai, ar yra/gali būti pagrindas manyti, kad tas teisėjas suinteresuotas bylos baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012).

25Nepagrįstas apelianto argumentas, kad šiuo atveju pažeidžiamas principas „niekas negali būti teisėju savo byloje“, nes byloje nebuvo keliamas klausimas dėl bylą nagrinėjusios teisėjos neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste atmestini apelianto argumentai ir dėl Teismų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nes, minėta, šiuo atveju nebuvo nagrinėjama kito to paties teisėjo, kurioje jis būtų proceso šalimi, byla.

26Dėl aukščiau paminėto apelianto argumentai dėl skundžiamą teismo sprendimą priėmusio teismo ir teisėjo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti (CPK 12 str., 178 str.).

27Dėl įrodymų vertinimo nustatant valstybės civilinės atsakomybės sąlygas

28Nagrinėjamu atveju atsakovo civilinė atsakomybė kildintina CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu, kuriame nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei tada, kai vykdomas teisingumas pagal CPK normas. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, kas yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

29Apeliantas ieškinio reikalavimus grindžia tuo, kad Šiaulių apygardos teismo teisėja R. B., civilinę bylą Nr. 2-688-357/2012 paskyrusi 2012 m. kovo 27 d. nutartimi nagrinėti teismo posėdyje 2012 m. gegužės 16 d., į jį nekvietė trečiųjų asmenų Vilniaus apygardos teismo ir teisėjų A. K., N. C., A. U., nereikalavo iš šių asmenų atsiliepimų į pareikštą ieškinį. Dėl minėtų veiksmų, apelianto teigimu, buvo pažeistas CPK 225 straipsnis bei suteiktos privilegijos minėtiems tretiesiems asmenims išvengti civilinės atsakomybės. Taip pat apeliantas teigia, kad Šiaulių apygardos teismas ir teisėja R. B. pažeidė jo teisę į apeliaciją, nes nutarė, kad minėta 2012 m. kovo 27 d. nutartis yra neskundžiama.

30Kaip jau minėta, nagrinėjamos kategorijos bylose valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais ar trečiaisiais asmenimis, procese neužimtų atsakovų ar trečiųjų asmenų procesinės padėties (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-612/2012, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-119/2012, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-125/2013 ir kt.). Todėl šios teisminės praktikos kontekste nebūtų pakankamo pagrindo spręsti, kad civilinėje byloje Nr. 2-688-357/2012, teismui nutarus trečiųjų asmenų į 2012 m. gegužės 16 d. teismo posėdį nekviesti, procesinės teisės normos buvo pažeistos. Dėl trečiųjų asmenų atsiliepimų į ieškinį neišreikalavimo pažymėtina tai, kad atsiliepimą į ieškinį privalo pateikti atsakovas, o tretieji asmenys tokios imperatyvios pareigos neturi (CPK 142 str. 1 d.). Kita vertus, netgi darant prielaidą, kad apelianto argumentai dėl jo nurodomų teisėjų įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, galėtų būti laikomi pagrįstais, tokiu atveju apeliantas turėtų įrodyti, kad neįtraukus trečiųjų asmenų į bylą, visų pirma, jam kilo žala, jos dydį, antra, žala kilo būtent dėl tų asmenų neįtraukimo, nes bet koks neteisėtas veiksmas pats savaime dar nereiškia žalos padarymo. Minėta, kad net ir įtraukti į bylą tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neprivalo teikti atsiliepimų. Akivaizdu ir tai, kad apelianto nurodomi asmenys, jeigu ir būtų įtraukti į bylą, savo procesiniu statusu objektyviai nebūtų trečiaisiais asmenimis, veikiančiais apelianto pusėje, ir negalėtų veikti prieš atsakovo (valstybės) interesus (CPK 47 str. 4 d.). Todėl apeliantui neįrodžius, kad būtent trečiųjų asmenų įtraukimas į bylą būtų lėmęs visiškai priešingą (apeliantui palankų) sprendimą toje byloje, t.y. priežastinio ryšio tarp šio veiksmo ir žalos (net ir nevertinant to, kokia iš tikrųjų žala kilo) nėra jokio pagrindo pripažinti, kad reikalavimas atlyginti žalą galėtų būti tenkinamas.

31Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad buvo pažeista jo teisė į apeliaciją teismui nutarus, jog 2012 m. kovo 27 d. nutartis yra neskundžiama. Kaip minėta, Šiaulių apygardos teismo teisėja R. B., manydama, kad civilinė byla Nr. 2-688-357/2012 parengta nagrinėti teisme, 2012 m. kovo 27 d. priėmė nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje nekviečiant ieškinyje nurodytų trečiųjų asmenų (CPK 232 str.). CPK 334 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad galima skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis CPK numatytais atvejais bei tuomet, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 3 d.). Taigi, CPK nenumato galimybės atskiruoju skundu apskųsti teismo nutarties (jos dalies) skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, trečiųjų asmenų į teismo posėdį (ne)kvietimo ir pan., be to, tokia teismo nutartimi neužkertama galimybė civilinės bylos tolesnei eigai. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad 2012 m. kovo 27 d. nutartis neskundžiama (CPK 233 str.).

32Apeliantas ieškinio reikalavimus taip pat grindžia tuo, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas A. B. bei Lietuvos apeliacinis teismas vilkino apelianto pareikšto ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-3386-661/2013 priėmimą, siekiant, kad jam nebūtų atlyginta padaryta žala, tuo padedant tiek Vilniaus apygardos teismui ir jo teisėjams, tiek Šiaulių apygardos teismui ir jo teisėjams išvengti atsakomybės.

33Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, apelianto ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-3386-661/2013 Vilniaus apygardos teisme gautas 2012 m. gegužės 29 d. Teisėjas A. B., spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, 2012 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinio dalį dėl reikalavimų atsakovams Šiaulių apygardos teismui ir teisėjai R. B. kaip nenagrinėtinus teisme bei nustatė terminą pašalinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliantui ieškinio trūkumų nepašalinus, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 6 d. nutartimi ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Apeliantui padavus atskirąjį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. ir 2013 m. vasario 6 d. nutarčių, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-3386-661/2013 teisėtumą ir pagrįstumą patikrinus apeliacine tvarka, konstatuota, kad Vilniaus apygardos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, todėl pagrįstai ieškinio dalį atsakovams Šiaulių apygardos teismui ir teisėjai R. B. atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme bei pagrįstai, apeliantui nepašalinus trūkumų, ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino apeliantui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręsti, kad civilinėje byloje Nr. 2-3386-661/2013 buvo vilkinamas ieškinio priėmimo klausimas nėra pagrindo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškinio priėmimo klausimas nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. tęsėsi ne dėl teismų kokių nors neteisėtų veiksmų, o dėl paties apelianto veiksmų (neveikimo). Taip pat nepagrįsti ir deklaratyvūs apelianto argumentai dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo A. B. padėjimo kitiems Vilniaus apygardos teismo bei Šiaulių apygardos teismo teisėjams išvengti atsakomybės (CPK 12 str., 178 str.), juo labiau, kad byloje keliamas valstybės, o ne teisėjų atsakomybės klausimas.

34Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog tiek vienoje, tiek kitoje civilinėje byloje konstatuotini neteisėti teismų (teisėjų) veiksmai, kurie būtų lėmę ir žalos atsiradimą. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodytiems teisės aktų pažeidimams nagrinėjant civilines bylas Nr. 2-688-357/2012 ir Nr. 2-3386-661/2013 įrodyti faktiškai nepateikė įrodymų, patvirtinančių neteisėtų veiksmų atlikimą, jie tokiais nurodomi ir vertinami deklaratyviai bei subjektyviai. Todėl jau vien dėl to nepagrįsti apelianto argumentai dėl įrodymų netinkamo vertinimo. Teismų priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas instancine tvarka, o ne reiškiant ieškinį, esant įsiteisėjusiems minėtose civilinėse bylose teismo procesiniams sprendimams ir instancine tvarka nenustačius jų teisės aiškinimo bei taikymo klaidų, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų viseto (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

35Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teismų neteisėtų veiksmų, ir įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė... 7. Teismas nesutiko su ieškinio dalimi, kuria ieškovo teigimu Vilniaus apygardos... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Ieškovas A. B. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus... 10. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos,... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 12. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos... 13. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas... 14. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 15. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų... 16. Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios... 17. Apeliantas pareikštu ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad Šiaulių... 18. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad sprendime nėra argumentų... 19. Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo... 20. Dėl argumentų, susijusių su teismo šališkumu... 21. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia,... 22. Šiuo atveju ieškinys kildinamas iš Šiaulių apygardos teismo teisėjos,... 23. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo... 24. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto pareiškimas dėl Vilniaus... 25. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad šiuo atveju pažeidžiamas principas... 26. Dėl aukščiau paminėto apelianto argumentai dėl skundžiamą teismo... 27. Dėl įrodymų vertinimo nustatant valstybės civilinės atsakomybės sąlygas... 28. Nagrinėjamu atveju atsakovo civilinė atsakomybė kildintina 29. Apeliantas ieškinio reikalavimus grindžia tuo, kad Šiaulių apygardos teismo... 30. Kaip jau minėta, nagrinėjamos kategorijos bylose valstybė, o ne teisėjas ar... 31. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad buvo... 32. Apeliantas ieškinio reikalavimus taip pat grindžia tuo, kad Vilniaus... 33. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų,... 34. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog... 35. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 37. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą....