Byla 2K-180-788/2016
Dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Olego Fedosiuko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutarties.

2Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, 151 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

4Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6E. G. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2010 m. gruodžio 12–13 d. naktį, savo motinai V. K. priklausančio gyvenamojo namo, esančio ( - ), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), žinodamas, jog O. S., gimusi ( - ), yra mažametė, lovoje, panaudodamas prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, t. y. jėga atsukęs ją į save, numovęs kelnes ir kelnaites, užguldamas ir prispausdamas ją savo svoriu ir neleisdamas pajudinti rankų, ranka užspausdamas burną, kad nerėktų, taip nukentėjusiajai atimdamas galimybę priešintis, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės (pagal savo amžių ir turimas žinias O. S. nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės, todėl negalėjo adekvačiai jiems priešintis), vieną kartą lytiškai santykiavo su mažamete O. S. prieš jos valią, taip ją išžagino.

7E. G. nuteistas pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2014 m. kovo 13 d.) už tai, kad 2010 m. gruodžio – 2013 m. lapkričio mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laikotarpiu, savo motinai V. K. priklausančio gyvenamojo namo, esančio ( - ), kambaryje, taip pat O. S. tėvams priklausančio gyvenamojo namo, esančio ( - ), kambaryje bei laukuose Alytaus r., panaudodamas psichinę prievartą, t. y. gąsdindamas, jog paviešins O. S. tėvams prieš tai tarp jų buvusius lytinius santykius, pasinaudodamas tuo, kad dėl savo amžiaus ir turimų žinių O. S. paviršutiniškai ir primityviai vertino su ja atliekamų veiksmų esmę, nenustatytą skaičių, tačiau ne mažiau nei dvidešimt kartų, privertė nepilnametę O. S., gimusią ( - ), lytiškai su juo santykiauti.

8Nuteistasis E. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; pripažinus, kad jis kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 151 straipsnio 2 dalyje, padarymo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirti jam švelnesnę negu sankcijoje numatyta bausmę arba, vadovaujantis BK 92 straipsniu, atidėti bausmės vykdymą.

9Kasatorius nurodo, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, abejones aiškino ne nuteistojo naudai, apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus vertino iš kaltinimui palankios pusės, neatsižvelgė į liudytojų, kurių parodymai prieštaravo kaltinimui, paaiškinimus, nepašalino prieštaravimų, taip pažeidė in dubio pro reo principą, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimų ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, turėjusį reikšmės netinkamai kvalifikuojant veiką pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

10Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 149 straipsnio 4 dalį. Fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo faktas iš esmės grindžiamas vien nukentėjusiosios parodymais. Tačiau, pasak kasatoriaus, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-118/2014 nustatyta, kad O. S. konstatuojamas lengvas protinis atsilikimas; tikslų bylos įvykio aplinkybių atgaminimą riboja ilgas laiko tarpas, praėjęs nuo minimų įvykių pradžios; nuoseklų jos parodymų davimą trikdo ir jos psichinė bei emocinė būsena. Kasatoriaus manymu, esant tokiai išvadai, nukentėjusiosios parodymai, kuriuose labai daug netikslumų, prieštaravimų, negali būti pripažinti lemiamu jo kaltės įrodymu. Kasatorius teigia, kad tarp jo, nukentėjusiosios, liudytojų V. K. ir J. K. duotų parodymų apie tai, kas, kur miegojo įvykio metu, yra prieštaravimų, kurie nebuvo pašalinti. Nuosprendyje išdėstyti nukentėjusiosios parodymai leidžia daryti išvadą, kad ji įvykio metu šaukė, be to, net ir spaudžiant jai burną, neįmanoma visiškai užslopinti garso, tačiau nė vienas iš apklaustų nakvojusių kambaryje asmenų negirdėjo jokio triukšmo. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs apeliaciniame skunde minimo prieštaravimo tyrimo, nepagrįstai atmetė skundą. Be to, nuosprendyje nustatyta: „užguldamas ir prispausdamas ją savo svoriu, tokiu būdu neleisdamas pajudinti rankų“, nors nukentėjusioji tokių aplinkybių nenurodė. Pasak kasatoriaus, teismo motyvai yra neaiškūs ir prieštaringi, išvadoms pagrįsti naudojamos sąvokos „neaktyvus pasipriešinimas“ ir pan. Kasatoriui kyla abejonių ir dėl to, ar fiziškai sveikas dvylikos metų vaikas bent garsu, judesiu ar kitaip negalėtų pasipriešinti prieš jo valią atliekamiems veiksmams.

11Be to, pagal nuosprendį nukentėjusioji O. Stravinskaitė parodė: „Pradžioje jai E. šiek tiek patiko“; liudytoja V. K. parodė: „Ryte pakėlusi savo lovose miegojusius vaikus, išleido juos į mokyklą. Kokio nors keisto jų elgesio nepastebėjo ir nieko neįtarė“; liudytoja J. K. parodė: „Po šitos nakvynės O. jai nieko nepasakojo, nekrito į akis, kad jos elgesyje kas nors būtų pasikeitę“; liudytoja D. M. parodė: „Su O. visada atvirai pasikalbėdavo, viena kitai viską išsipasakodavo“. Tačiau apie tariamą prievartą O. S. papasakojo jai tik po dvejų metų; liudytoja G. J. parodė: „S. K. buvo pasakojusi, jog O. dažnai ateina į E. namus bei rašinėja jam SMS žinutes. E. G. mama pasakojusi, jog O. juokaudama sakydavo, jog bus jo marti“. Pasak kasatoriaus, teismai visiškai nevertino ir nepaneigė šių parodymų, kurie ne tik sukelia abejonių dėl fizinės prievartos prieš nukentėjusiąją naudojimo, bet ir leidžia daryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad jos nebuvo.

12Teismai neįvertino ir kitos svarbios aplinkybės, kad, pasak kasatoriaus, baudžiamosios bylos atsiradimo priežastis yra ta, kad kai jis nutraukė santykius su nukentėjusiąja ir pranešė jai turintis panelę, nukentėjusioji jam ėmė rašyti SMS žinutes, kad norinti jį susigrąžinti, priešingu atveju nusižudys. Dėl šios priežasties ji nurodė ir apie prieš ją panaudotą fizinį smurtą. Tai paaiškina ir pareiškimo atsiradimą praėjus trejiems metams po įvykio. Kasatoriaus parodymus patvirtina ir liudytoja O. B. S.: „D. taip pat jai papasakojo, kad O. turi kažkokių santykių su kaimynu Eimantu, kuris esą pasigyręs, kad Vilkaviškyje turi kažkokią moterį su dviem vaikais, tai O. dėl to labai pergyvenusi ir už tai prisigėrusi vaistų“.

13Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad ekspertės D. Tvarijonytės išvada dėl nukentėjusiosios parodymų („tai labiau atitinka realią situaciją, negu išgalvotą“) nėra kategoriška. Be to, ekspertai galėjo vertinti tik baudžiamosios bylos medžiagą. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu netyrus galimo nukentėjusiosios keršijimo už įskaudinimą versijos, ekspertai negalėjo to tinkamai įvertinti, užduoti reikiamų klausimų. Pasak kasatoriaus, versiją, kad jo santykiuose su nukentėjusiąja nebuvo jokio smurto, netiesiogiai patvirtina ir tai, jog nebuvo pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo.

14Kasatorius abejoja ir santykiavimo pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle nustatymo teisingumu. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ar psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio (nukentėjusiojo) iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo 10 punktas). Taigi ši taisyklė nėra absoliuti ir gali būti paneigta, ypač tokiose bylose, kai mažamečio asmens partneris pats yra 14-16 metų amžiaus. Pasak kasatoriaus, nenustačius fizinės prievartos panaudojimo fakto, darytina išvada, kad santykiai įvyko abiejų partnerių sutikimu, taigi ir abiejų iniciatyva. Vertinant įrodomąją bylos medžiagą šiuo aspektu, svarbus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, kuriame rašoma, kad nukentėjusioji negalėjo visapusiškai teisingai suprasti su ja atliekamų seksualinio pobūdžio veiksmų reikšmės, todėl negalėjo adekvačiai jiems priešintis. Kasatoriaus manymu, logiškai nepaaiškinama, kaip iš pradžių galima nesuprasti to, kas vyksta, nesipriešinti, bet po to taip paniškai bijoti paviešinimo, kad trejiems metams visiškai pasiduoti kito asmens valiai. Be to, kompleksiškai įvertinus visumą įrodymų, susijusių su nukentėjusiosios fiziniu ir psichiniu išsivystymu bei socialine branda, negalima padaryti kategoriškos išvados, kad jos sutikimas nebuvo sąmoningas ar duotas nesuvokiant su ja daromų veiksmų pobūdžio ir esmės. Apie tai galima spręsti ir iš nukentėjusiosios elgesio, pavyzdžiui, savo pusseserei D. M. ji pasakojo bijojusi tėvų reakcijos, nes jie sakė, kad jei ji nebe mergaitė, išveš į kažkokią įstaigą. Tai įrodo, kad tėvai buvo su ja kalbėję lytinio gyvenimo temomis, ji puikiai žinojo padarinius. Anot jos, net jos baimė buvo grįsta tuo, kad nieko nesužinotų tėvai. Išvada apie neadekvatų priešinimąsi prieštarauja ir nukentėjusiosios parodymams, kad ji iš tikrųjų aktyviai priešinosi, teismo nustatytoms aplinkybėms. Kasatoriaus manymu, nenustačius būtinų veikai pagal BK 149 straipsnio 4 dalį kvalifikuoti požymių – fizinio smurto naudojimo, pasinaudojimo bejėgiška būkle – veika kvalifikuotina tik pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2014 m. kovo 13 d.).

15Kasatorius nurodo ir tai, kad jei ir būtų konstatuota jo kaltė padarius visus inkriminuotus nusikaltimus, jam buvo paskirta akivaizdžiai per griežta bausmė. Jis darydamas nusikalstamas veikas buvo nepilnametis (16 metų amžiaus). Pasak kasatoriaus, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, teismas pažeidė visas BK 80 straipsnio, nustatančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, nuostatas, nes jam paskirta bausmė nepadės pakeisti jo gyvenimo būdo, ugdyti asmenybės ir t. t. Teismas neatkreipė reikiamo dėmesio į tai, kad nusikalstamos veikos, už kurias kasatorius nuteistas, padarytos prieš penkerius metus, per visą šį laiką jis nebuvo nuteistas, dėl jo nebuvo atliekama ikiteisminių tyrimų, jis nepadarė kitų teisės pažeidimų. Iš to galima daryti pagrįstą išvadą, kad jis nekelia jokio pavojaus visuomenei. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika nesukėlė jokių rimtų padarinių: pagal ekspertų išvadą nukentėjusiajai sukeltas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, o apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusioji bandė žudytis dėl padarytos veikos, neginčijamai nenustatyta. Be to, teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad jis šiuo metu dirba, ruošiasi kurti šeimą, jo būsimoji sutuoktinė laukiasi. Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-2/2015, 2K-7-45/2007, 2K-432/2014 pateiktais išaiškinimas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies, 41 straipsnio nuostatų taikymo, teigia, kad atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę jis negalės rūpintis šeima, bus pažeisti prioritetiniai gimusio vaiko interesai bei teisingumo principas. Kasatoriaus manymu, pagrindinė priežastis skirti jam realią laisvės atėmimo bausmę buvo tai, kad jis nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Tačiau pagal BK 92 straipsnio nuostatas ir už tokių nusikaltimų padarymą nepilnamečiams gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas.

16Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į nuteistojo E. G. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

17Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir nurodo, kad E. G. kaltumas dėl nukentėjusiosios O. S. išžaginimo nustatytas remiantis leistinais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais, kurių visumos pakako priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, ištyrė ir išanalizavo liudytojų D. M., D. A., V. K., G. J., S. K., J. K., nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą O. B. S. parodymus, eksperčių D. Trijonytės, V. Kilikevičienės paaiškinimus teisme, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. lO3MS-118/2014, kt. Nukentėjusiosios parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių teismas įvertino kaip patikimus, nes pasakodama apie patirtą seksualinę prievartą ji tokias pat aplinkybes nurodė ir ekspertams ekspertizės atlikimo metu, liudytojoms D. M. ir D. A. Vertindamas nukentėjusiosios parodymus jų patikimumo aspektu, teismas vadovavosi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu ir eksperčių paaiškinimais, kad nesama duomenų apie nukentėjusiajai kitų asmenų darytą poveikį, kad jai nenustatytas ir polinkis fantazuoti, kad ji iki galo visapusiškai nesuprato su ja atliktų veiksmų reikšmės, todėl negalėjo adekvačiai priešintis, kad ji sąmoningai negali siekti apkaltinti E. G. tuo, ko ji pati negali iki galo suprasti, ir kad iš gyvenimiškos patirties labai mažai tikėtina, jog vienuolikos metų mergaitė pati siūlytų lytinius santykius. Teismas įvertino ir E. G. parodymus: ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs, kad su nukentėjusiąja ne vieną kartą turėjo lytinių santykių, pirmosios instancijos teisme savo parodymus pakeitė, nenurodydamas įtikinančių tokio elgesio priežasčių, ir jau tvirtino, kad su mažamete O. S. lytiškai niekada nėra santykiavęs, todėl teismas, nustatydamas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, vadovavosi tik tais jo parodymais ir tik ta apimtimi, kiek jie atitinka kitus bylos įrodymus. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčijo tik bylos įrodymų vertinimą, baudžiamojo įstatymo taikymą kvalifikuojant veiką pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir paskirtos bausmės dydį, jis nenurodė jokių aplinkybių, kurių neištyrė pirmosios instancijos teismas, ir neprašė jų ištirti apeliacinės instancijos teismo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

18Prokurorė nurodo, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį kaip mažamečio asmens išžaginimas. Lytinis santykiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tada, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Vieno iš asmenų nesutikimas lytiškai santykiauti turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis lytiškai santykiavo su mažamete nukentėjusiąją prieš ją panaudojęs fizinį smurtą, t. y. jėga atsukęs ją į save, numovęs kelnes ir kelnaites, užgulęs bei prispaudęs jos kūną savo svoriu, taip neleisdamas pajudinti rankų, ranka užspaudęs burną, kad nerėktų, taip atėmęs galimybę priešintis bei pasinaudojęs jos bejėgiška būkle dėl mažametystės. Be to, teismas, atsižvelgęs į nukentėjusiosios amžių nusikalstamos veikos padarymo metu, įvertinęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, ekspertės psichologės D. Trijonytės, ekspertės psichiatrės V. Kilikevičienės paaiškinimus teisme, padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis mažametę išžagino pasinaudojęs jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, nes būtent dėl savo amžiaus ir ribotų turimų žinių nukentėjusioji negalėjo adekvačiai priešintis nuteistojo veiksmams. Teismas nustatė, kad kaltinamasis žinojo, jog nukentėjusioji yra mažametė, nes jie buvo gerai pažįstami, lankė vieną mokyklą, jis pats teisme pripažino žinojęs jos gimimo metus ir supratęs, kad nusikalstamos veikos darymo metu 2010 m. jai tebuvo 11–12 m.

19Prokurorė nurodo, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam E. G., BK 54 straipsnio, nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, išdėstytų šio BK XI skyriuje, nepažeidė ir už kiekvieną nusikaltimą paskyrė teisingas, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. Nustatyta, kad E. G., veikdamas tiesiogine tyčia, ne tik išžagino mažametę, bet ir ne mažiau kaip 20 kartų privertė ją su juo lytiškai santykiauti. Įvertinęs kaltinamojo asmenybę ir veikų pavojingumą, teismas nusprendė, kad tik realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas padės pasiekti BK 80 straipsnyje numatytus tikslus.

20Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apygardos teismo argumentais dėl bausmės paskyrimo, be kita ko, nurodė, kad įvertinus nuteistojo amžių (sunkiausios nusikalstamos veikos padarymo metu jam buvo beveik 17 metų), išsilavinimą (įvykio metu mokėsi 9 klasėje), normalią psichikos būklę, dėl XXI amžiuje neišvengiamai didelės ir įvairiapusės informacijos sklaidos jo amžiaus jauno žmogaus neabejotinai turimą pakankamą informaciją apie lytinius santykius, nuteistasis negalėjo nesuvokti, kad jo elgesys su mažamete prieš jos valią yra nusikalstamas. Teismo manymu, toks apelianto elgesys ir pats apeliantas negali nekelti pavojaus visuomenei. Jis buvo pavojingas ir nukentėjusiajai: po padaryto sunkiausio nusikaltimo ilgą laiko tarpą daug kartų jis vertė ją lytiškai santykiauti, naudodamas psichinę prievartą, t. y. gąsdindamas, kad paviešins jos tėvams ankstesnius lytinius santykius.

21Teismai atsižvelgė ne tik į E. G. asmenines savybes, bet ir į aplinkybes, apibūdinančias jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, ir nenukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos šiuo klausimu. Jaunas amžius, ankstesnių teistumų nebuvimas, praėjęs ilgas laikas nuo nusikaltimo padarymo yra įprastos ir daugeliui bylų būdingos, tačiau ne išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytam pažeidimui bei kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą. Be to, prokurorė pažymi, kad kasatorius klaidina teismą nurodydamas, jog nusikalstamos veikos padarytos prieš penkerius metus, nes pagal nustatytas aplinkybes paskutinis privertimo lytiškai santykiauti epizodas buvo 2013 m. lapkričio mėn. – mažiau nei prieš dvejus metus iki nuosprendžio paskelbimo.

22Prokurorė, pasisakydama dėl kasacinio skundo argumento dėl BK 92 straipsnio taikymo ir bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui, nurodo, kad šio straipsnio nuostatų taikymas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. Bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2015). Pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006) teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir ginti. Skiriant bausmę taip pat negali būti neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.

23Pasak prokurorės, teismas nenustatė jokių E. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo pripažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdaus gailėjimosi, teisminio nagrinėjimo metu jis netgi neigė lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja abipusiu sutikimu, nors ikiteisminio tyrimo metu šią aplinkybę buvo pripažinęs, kaltino mažametę, kad ji pati siekė su juo lytinių santykių. Šios aplinkybės rodo nuteistojo nenuoširdumą, nesigailėjimą dėl padarytų nusikaltimų, tai leidžia tvirtinti, kad po nusikaltimų padarymo E. G. jokių išvadų dėl savo elgesio nepadarė, atkakliai neigia savo kaltę, nukentėjusiosios neatsiprašė. Dėl patirto seksualinio išnaudojimo nukentėjusiajai atsirado adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų sutrikimui.

24Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos 27 straipsniu siekiama užtikrinti, kad už šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas atsižvelgiant į nusikaltimų sunkumą. Tokios sankcijos apima su laisvės atėmimu susijusias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija. Be to, Konvencijos 28 straipsnis įtvirtina sunkinančias aplinkybes, kad vadovaujantis atitinkamomis vidaus teisės aktų nuostatomis į toliau nurodytas aplinkybes, jei jos dar nėra laikomos nusikaltimo sudedamąja dalimi, būtų galima atsižvelgti kaip į sunkinančias aplinkybes nustatant dėl šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų taikytinas sankcijas: nusikaltimu padaryta didelė žala fizinei arba psichinei aukos sveikatai; nusikaltimas padarytas pasirinkus ypač pažeidžiamą auką; nusikaltimą padarė bendrininkų grupė ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2014).

25Pasak prokurorės, nagrinėjamu atveju E. G. labai sunkų ir apysunkį tyčinius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarė prieš ypač pažeidžiamą auką, t. y. mažametę mergaitę, panaudodamas psichinę prievartą nuteistasis ją išnaudojo daug kartų ir ilgą laiką, dėl to jai išsivystė adaptacinis sutrikimas vyraujant emocijų sutrikimui, kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Darytina išvada, kad siekiant užtikrinti nuo nusikaltimo nukentėjusios mažametės teisėtus interesus ir juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti, taip pat atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatas, Lietuvos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus vaiko teisių apsaugos srityje (Europos socialinės chartijos, Europos konvencijos dėl vaikų teisių įgyvendinimo, Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo dėl kovos su vaikų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija (2004/68/TVR), Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (2001/220/TVR) bei teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-87/2014) E. G. pagrįstai netaikytos BK 92 straipsnio nuostatos.

26Nuteistojo E. G. kasacinis skundas atmestinas.

27Dėl įrodymų vertinimo ir lytinio santykiavimo su mažamečiu (vėliau – nepilnamečiu) asmeniu kvalifikavimo

28Kasaciniame skunde ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu nuteistasis buvo pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 151 straipsnio 2 dalį. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

29Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus žemesnių instancijų teismų nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl įrodymų ištyrimo ir vertinimo, padarytų išvadų pagrįstumo gali būti nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

30Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmojo lytinio santykiavimo su mažamete nukentėjusiąja (jai buvo vos 12 metų), tiek paskesnio jos šantažavimo ir vertimo su ja lytiškai santykiauti aplinkybės (kai jai buvo 12-15 metų) nustatytos leistinais, teismo patikrintais, pakankamais įrodymais: nukentėjusiosios, liudytojų, iš dalies paties kaltinamojo parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, eksperčių paaiškinimais teisme, informacija, gauta iš telekomunikacijų operatorių apie mobiliojo ryšio abonentų, kuriais naudojosi O. S. ir E. G., buvusius telekomunikacinius įvykius.

31Pažymėtina, kad pats E. G. iš dalies pripažino seksualinių santykių su dvylikamete nukentėjusiąja 2010 m. gruodžio 12-13 d. naktį buvimą, tačiau tvirtino, kad mergaitė pati pasiūlė jam pasimylėti ir kad jis tik nesėkmingai bandęs atlikti su ja lytinį aktą. Ši kaltinamojo versija, pavaizduojant nukentėjusiąją kaip aktyvią seksualinių santykių iniciatorę, byloje paneigta logiškais ir įtikinamais teismo argumentais. Byloje įrodyta, kad kaltinamasis žinojo nukentėjusiosios amžių. Jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie ankstyvą nukentėjusiosios lytinį subrendimą, padidintą susidomėjimą seksualiniais santykiais ar galbūt rodytą iniciatyvą tokiems santykiams, byloje nėra. Atvirkščiai, ekspertizės aktu ir ekspertės paaiškinimais teisme nustatyta, kad nukentėjusiosios protinis išsivystymo lygis, asmenybinis bei moralinis samprotavimas neatitinka jos amžiaus, bet atitinka mažesnį; sudėtingose situacijose ji yra pasyvi, vengiančio elgesio, pasimeta, aktyviai neieško pagalbos. Taigi kasatoriaus argumentai, kad lytinis santykiavimas su nukentėjusiąja neprieštaravo šios valiai, kad ji nebuvo bejėgiška, sąmoningai davė sutikimą tokiems santykiams ir net inicijavo juos, yra subjektyvūs ir neatitinkantys bylos duomenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagal byloje esančius įrodymus pagrįstai pripažino, kad nukentėjusioji dėl mažametystės nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės, negalėjo adekvačiai jiems priešintis, taigi buvo bejėgiška, o 16 metų amžiaus kaltinamasis, atsigulęs į jos lovą, panaudojęs fizinę jėgą prieš ją ir atlikęs su ja lytinį aktą, suprato, kad lytiškai santykiauja prieš nukentėjusiosios valią, ir to norėjo, taigi veikė tyčia. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nustatyti lytinio santykiavimo su dvylikamete mergaite faktai teisiškai įvertinti tinkamai ir minėta veika pagrįstai kvalifikuota kaip mažamečio asmens išžaginimas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

32Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl tolesnių nuteistojo veiksmų šantažuojant nukentėjusiąją (grasinant atskleisti jos tėvams lytinio santykiavimo su ja faktus, to ji labai bijojo) ir verčiant ją su juo lytiškai santykiauti. Teismas pagrįstai šiuos nuteistojo tęstinius veiksmus kvalifikavo pagal BK 151 straipsnio 2 dalį. Priešingai nei teigia kasatorius, tai, kad nesubrendusi ir pažeidžiama nukentėjusioji, po išžaginimo įtraukta į nuolatinius seksualinius santykius su kaltinamuoju, išgyveno sužinojusi, jog jis turi kitą moterį, neneigia nei prieš ją naudotos psichinės prievartos (grasino, kad viską papasakos jos tėvams), nei tyčinio seksualinio išnaudojimo aplinkybių.

33Dėl bausmės ir bausmės vykdymo atidėjimo

34Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. G. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną apysunkį, kitą – labai sunkų nusikaltimą; į jo asmenybę – kad teisiamas pirmą kartą, dirba, veikas padarė būdamas nepilnametsi, sunkiausią veiką – būdamas 16 metų amžiaus; į tai, kad po sunkiausios veikos padarymo praėjo nemažai laiko; į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad išžaginimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo padarymui; į tai, kad dėl kaltinamojo nusikalstamų veikų nukentėjusiajai išsivystė adaptacinis sutrikimas vyraujant emocijų sutrikimui, kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Atsižvelgęs į kaltinamojo asmenybę ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, teismas padarė išvadą, kad tik realios laivės atėmimo bausmės paskyrimas kaltinamajam padės pasiekti BK numatytus baudžiamosios atsakomybės taikymo nepilnamečiams tikslus (BK 80 straipsnis). Teismas už atskiras veikas paskyrė E. G. realias laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu yra mažesnės, negu sankcijose nustatytas bausmės vidurkis. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams, pagal 151 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Nustatęs BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytą pagrindą, teismas šias bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams. Taigi, vertinant paskirtos bausmės proporcingumą, iš esmės vertintina bausmė, paskirta už mažamečio asmens išžaginimą.

35Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė už mažamečio asmens išžaginimą (ketveri metai) yra neproporcinga, o teismo atsisakymas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (BK 92 straipsnis) – nepagrįstas ir nemotyvuotas. Mažamečio asmens išžaginimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl bausmės vykdymo atidėjimas, net ir turint galvoje tai, kad šį nusikaltimą padarė nepilnametis, gali būti taikomas tik esant tvirtam teismo įsitikinimui, kad nuteistasis nebekelia pavojaus, nuoširdžiai gailisi dėl to, ką padaręs, ir kad bausmės tikslus įmanoma pasiekti be jo izoliacijos nuo visuomenės. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis proceso metu nesigailėjo dėl padarytų nusikalstamų veikų, kėlė versiją, neva pati 12 metų nukentėjusioji ji suviliojo, neigė jos bejėgiškumo būklę, teisme keitė parodymus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, E. G. savo baigiamojoje kalboje pareiškė, kad pripažįsta, jog išžagino mergaitę (t. 2, b. l. 60), bet paduotame kasaciniame skunde vėl neigia tai padaręs, be to, tvirtina, jog nusikalstama veika nesukėlė jokių rimtų padarinių nukentėjusiajai. Visos šios aplinkybės rodo, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog E. G. nesigaili dėl to, ką padaręs nukentėjusiajai, pozityvių išvadų dėl savo elgesio nepadarė. Tokiomis aplinkybėmis kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti teismų sprendimų ir konstatuoti būtiną bausmės vykdymo atidėjimo sąlygą – kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 92 straipsnio 1 dalis).

36Pagal kasacinio skundo argumentus pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (BPK 369 straipsnis) nenustatytas.

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

38Nuteistojo E. G. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu E. G. nuteistas... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės... 4. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. Teisėjų kolegija... 6. E. G. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2010 m. gruodžio... 7. E. G. nuteistas pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2014... 8. Nuteistasis E. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio... 9. Kasatorius nurodo, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes,... 10. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK... 11. Be to, pagal nuosprendį nukentėjusioji O. Stravinskaitė parodė:... 12. Teismai neįvertino ir kitos svarbios aplinkybės, kad, pasak kasatoriaus,... 13. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad ekspertės D. Tvarijonytės... 14. Kasatorius abejoja ir santykiavimo pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios... 15. Kasatorius nurodo ir tai, kad jei ir būtų konstatuota jo kaltė padarius... 16. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 17. Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl BPK 20 straipsnio 5... 18. Prokurorė nurodo, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo... 19. Prokurorė nurodo, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam E. G.,... 20. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apygardos teismo argumentais... 21. Teismai atsižvelgė ne tik į E. G. asmenines savybes, bet ir į aplinkybes,... 22. Prokurorė, pasisakydama dėl kasacinio skundo argumento dėl BK 92 straipsnio... 23. Pasak prokurorės, teismas nenustatė jokių E. G. atsakomybę lengvinančių... 24. Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo... 25. Pasak prokurorės, nagrinėjamu atveju E. G. labai sunkų ir apysunkį... 26. Nuteistojo E. G. kasacinis skundas atmestinas.... 27. Dėl įrodymų vertinimo ir lytinio santykiavimo su mažamečiu (vėliau –... 28. Kasaciniame skunde ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, kurio... 29. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus žemesnių... 30. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmojo lytinio santykiavimo su mažamete... 31. Pažymėtina, kad pats E. G. iš dalies pripažino seksualinių santykių su... 32. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir teismo nustatytomis faktinėmis... 33. Dėl bausmės ir bausmės vykdymo atidėjimo ... 34. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. G. bausmę, atsižvelgė į tai,... 35. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad nuteistajam... 36. Pagal kasacinio skundo argumentus pagrindas naikinti ar keisti teismų... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 38. Nuteistojo E. G. kasacinį skundą atmesti....