Byla 2K-565-139/2015
Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. išteisinamąjį nuosprendį, D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei, nuteistajam D. R., gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. išteisinamąjį nuosprendį, D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

2Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

3D. R. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 19 d., apie 21.30 val., namo, esančio ( - ), kieme, pasinaudodamas nukentėjusiojo K. D. pažeidžiamumu dėl to, kad šis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo bei pragyvenimo šaltinio, taip siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią, įkalbinėdamas verbavo nukentėjusįjį vykti į užsienio valstybę vogti iš parduotuvių prekes, kurias D. R. pažadėjo parduoti ir dalį už jas gautų pinigų atiduoti nukentėjusiajam, taip pat nukentėjusįjį nuvežti į užsienio valstybę, ten apgyvendinti ir maitinti; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. birželio 24 d., apie 23 val., namo, esančio ( - ), kieme, reikalavo iš nukentėjusiojo K. D. vykti į užsienio valstybę vogti iš parduotuvių prekes, o nukentėjusiajam atsisakius tai daryti, grasino fiziškai susidoroti ir prievarta išvežti į užsienį; 2013 m. birželio 26 d. nukentėjusysis K. D., stengdamasis išvengti, kad jis būtų prievarta išvežtas į užsienį daryti nusikalstamas veikas, užsirakino namo, esančio ( - ), kambaryje Nr. 308, ir slėpėsi ten nuo D. R. apytiksliai nuo 14.30 iki 16.10 val., kol atvyko policijos pareigūnai; tokiais veiksmais D. R., pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu, panaudodamas grasinimus ir taip siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią bei atimti galimybę priešintis, verbavo K. D. vykti į užsienį, kad jis būtų išnaudojamas nusikalstamai veikai daryti, taip vykdė prekybą žmonėmis.

4Kasaciniu skundu nuteistasis D. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. apkaltinamąjį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. išteisinamąjį nuosprendį arba, palikus galioti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir bausmės vykdymą jam atidėti.

5Kasatorius nurodo, kad BK 147 straipsnis, pagal kurį jis nuteistas, numato atsakomybę už prekybą žmonėmis, šio nusikaltimo objektas – žmogaus laisvė, t. y. neteisėtas disponavimas kitu žmogumi: jį parduodant, perkant, neteisėtai įgyjant, gabenant ar kitaip laikant nelaisvėje. Nukentėjęs asmuo patenka ar jau yra faktiškai kaltininko kontroliuojamas, taip siekiant šią nukentėjusiojo asmens priklausomybę panaudoti išnaudojimo tikslais. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. D. yra pilnametis, nėra duomenų, kad jis turėtų sveikatos problemų, dirbdavo pas ūkininkus, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Kasatoriaus teigimu, jis niekaip nesinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu, tokiomis jo gyvenime susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nes jų nežinojo. Kasatoriui pažįstami asmenys buvo sakę, kad nukentėjusysis yra „neramios“ dūšios, turintis problemų su teisėsauga, darantis nusikaltimus, nukentėjusysis pats patvirtino, kad už nusikalstamas veikas buvo tik ką atlikęs bausmę. Tik dėl to kasatorius teigia siūlęs jam važiuoti daryti nusikaltimus į Prancūziją. Nukentėjusysis nebuvo priklausomas nuo kasatoriaus, turėjo pasirinkimo laisvę – važiuoti ar ne, jis nebuvo suvaržytas, jokios įtakos jam nebuvo daroma. Kasatorius teigia nei įkalbinėjęs, nei verbavęs nukentėjusįjį važiuoti į užsienį daryti nusikaltimus, nes su juo bendravo du kartus: pirmą kartą pasiūlė važiuoti daryti nusikaltimus į Prancūziją, jis sutiko; antrą kartą, susitikęs su juo, paklausė, ar jis važiuos, tada jis prie draugų atsisakė; trečią kartą – atvažiavo jo pasiimti, tačiau tada su juo nesusitiko, nes jis neįsileido į kambarį. Kasatorius teigia nebuvęs tikras, kad K. D. tikrai buvo apsisprendęs nevažiuoti, manęs, kad prie draugų jis tiesiog nenori pasakyti, jog sutinka. Kasatorius neneigia siūlęs užsienyje vogti iš parduotuvių kartu, bet nesutinka, kad, tik du kartus pasiūlius (ne reikalavus) ir po to paklausus, galima konstatuoti įkalbinėjimą ir verbavimą. Kasatorius sutinka, kad antro susitikimo metu, nukentėjusiajam atsisakius važiuoti, ištarė frazę „už bazarą reikia atsakyti“, tačiau tai nebuvo grasinimai. Nukentėjusiajam atsisakius važiuoti, kasatorius nurodo su juo daugiau nesusitikęs, taip pat nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teismuose. Tai patvirtino ir pats nukentėjusysis, be to, nei jis, nei apklausti liudytojai nenurodė, kad kasatorius K. D. grasino tada, kai šis neįsileido į bendrabučio kambarį. Kasatorius nurodo, kad, būdamas užsienyje sužinojo, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, paskambino liudytojai J. L., norėdamas sužinoti apie tai, tačiau jo išsakytos frazės nebuvo skirtos nukentėjusiajam. Kasatoriaus nuomone, jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnyje, sudėties požymių, o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 44 straipsnį, nes nepagrindė jo kaltės, padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, abejonių nekeliančiais, neginčijamais įrodymais, t. y. nesant kaltinamojo kaltumui visiškai ir besąlygiškai įrodytam, juolab kad visos abejonės turėjo būti vertinamos jo naudai.

6Kasatorius teigimu, priešingai apeliacinės instancijos teismo argumentams, skiriant bausmę pagal BK 147 straipsnio l dalį, byloje nėra duomenų apie jo teistumus Prancūzijoje ir Norvegijoje, jis 2012 m. dirbo AB „M.“, UAB „L.“, 2013 m. – AB „M.“, 2014 m. – UAB „K. a.“, 2015 m. – UAB „A.“, šiuo metu mokosi ir dirba UAB „H.“, kreipėsi į Lietuvos Respublikos kariuomenę dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atlikimo. Be to, kasatorius Tauragės miesto seniūno apibūdinamas teigiamai, Lietuvos Respublikoje neteistas, baudžiamųjų bylų jam neiškelta, todėl turėjo būti pritaikyta nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusi nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.

7Nuteistojo D. R. kasacinis skundas atmestinas.

8Dėl BK 147 straipsnio 1 dalies taikymo

9BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.

10Atsakomybę pagal šį straipsnį užtraukia bent vienas iš jame nurodytų alternatyvių veiksmų, atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas jame nurodytais arba kitais išnaudojimo tikslais.

11D. R. buvo inkriminuota ir jis nuteistas už tai, kad, pasinaudodamas nukentėjusiojo K. D. pažeidžiamumu bei panaudodamas grasinimus, verbavo žmogų siekdamas, kad nukentėjusysis būtų išnaudojamas nusikalstamai veikai daryti.

12Kasaciniame skunde nuteistasis, laikydamas, kad jo veiksmuose nėra BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, teigia, kad jam nesuprantama šiame straipsnyje vartojama pažeidžiamumo sąvoka. Jis pasiūlė nukentėjusiajam daryti nusikaltimus užsienyje žinodamas, kad šis turi problemų su teisėsauga, nukentėjusysis turėjo galimybę rinktis, nebuvo nuo jo priklausomas. Nuteistasis mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino verbavimo sąvoką ir abejoja, ar du susitikimai su nukentėjusiuoju, siūlant vykti į užsienį kartu daryti nusikaltimus, gali būti vertinami kaip verbavimas. Pasak nuteistojo, trečiasis susitikimas neįvyko, nes nukentėjusysis nuo jo pasislėpė, o jo pasakytus žodžius nukentėjusiajam teismas be pagrindo įvertino kaip grasinimą.

13Tokie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti ir neatitinka minėtų atsakomybės pagal BK 147 straipsnio 1 dalį nuostatų. D. R. nėra inkriminuotas pasinaudojimas nukentėjusiojo K. D. priklausomumu, todėl jo teiginiai šiuo klausimu viršija BPK 255 straipsnyje nustatytas nagrinėjimo teisme ribas. Pasinaudojimas nukentėjusio asmens pažeidžiamumu ir grasinimų panaudojimas ginčijami ne teisės taikymo, o faktinių bylos aplinkybių aspektu. Apeliacinės instancijos teismas nustatė ir priimtame nuosprendyje pateikė argumentus, kodėl laiko, kad nukentėjusysis dėl savo socialinės padėties buvo pažeidžiamas, o nuteistasis šią aplinkybę suprato ir ja pasinaudojo. Pats D. R. pripažino, kad jo pasirinkimą lėmė būtent tos aplinkybės, jog K. D. yra vargšas, neturi gyvenamosios vietos ir pragyvenimo šaltinio. Teismas plačiai argumentavo ir savo išvadą dėl nuteistojo grasinimų nukentėjusiajam. Kasatorius nenurodo ir nepateikia jokių teisinių argumentų, kad teismas, vertindamas bylos duomenis šiais klausimais, būtų pažeidęs BPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Kasatoriaus teiginys dėl BPK 44 straipsnio (dalis nenurodyta), nustatančio asmens teisių apsaugos garantijas, pažeidimo, nepagrindžiant jo kaltumo abejonių nekeliančiais įrodymais, yra deklaratyvus ir prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

14Pažymėtina, kad byloje nustatyti ir paties nuteistojo D. R. pripažįstami veiksmai nukentėjusiojo K. D. atžvilgiu, t. y. siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti, realizuoti pavogtas prekes ir dalimi gautų pinigų atsilyginti, teisingai įvertinti kaip nukentėjusiojo verbavimas nusikalstamai veiklai daryti.

15BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra formali ir laikoma baigta nuo joje nurodytų veiksmų atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo D. R. veiksmuose nustatė visus šios nusikalstamos veikos požymius ir juos kvalifikuodamas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

16Dėl BK 75 straipsnio taikymo

17Kaip alternatyvą tam atvejui, jeigu būtų atmestas jo prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistasis D. R. kelia klausimą dėl BK 75 straipsnio taikymo.

18Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės paskyrimo.

19Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

20Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe.

21Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, kuriuo D. R. nuteisė pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, nurodė išsamius bausmės skyrimo motyvus, atskirai aptardamas ir BK 75 straipsnio taikymo galimybę, nes nuosprendžio priėmimo metu jau galiojo nauja BK 75 straipsnio redakcija, suteikianti teismui galimybę atidėti laisvės atėmimo bausmės ne didesnės kaip ketverių metų, paskirtos už sunkų nusikaltimą, vykdymą. Teismas sprendė, kad taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo, argumentuodamas itin neigiama nuteistojo asmenybės charakteristika – ne kartą teistas užsienyje, po šio nusikaltimo vėl išvyko į užsienį, kur užsiiminėjo vagystėmis. Kasatorius su tokiais argumentais nesutinka, nurodydamas, kad byloje nėra atitinkamų teismų sprendimų.

22Kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Nors byloje iš tikrųjų nėra užsienio šalių teismų sprendimų, nuteistojo nusikalstamą veiką užsienyje patvirtina Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateikti Interpolo duomenys. Apie savo nusikalstamą veiklą užsienyje papasakojo ir pats nuteistasis D. R., duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme. Visi šie duomenys gauti BPK nustatyta tvarka ir teismas galėjo jais grįsti savo išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

23Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

24Atmesti nuteistojo D. R. kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą,... 3. D. R. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 19 d., apie 21.30 val., namo,... 4. Kasaciniu skundu nuteistasis D. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio... 5. Kasatorius nurodo, kad BK 147 straipsnis, pagal kurį jis nuteistas, numato... 6. Kasatorius teigimu, priešingai apeliacinės instancijos teismo argumentams,... 7. Nuteistojo D. R. kasacinis skundas atmestinas.... 8. Dėl BK 147 straipsnio 1 dalies taikymo... 9. BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pardavė,... 10. Atsakomybę pagal šį straipsnį užtraukia bent vienas iš jame nurodytų... 11. D. R. buvo inkriminuota ir jis nuteistas už tai, kad, pasinaudodamas... 12. Kasaciniame skunde nuteistasis, laikydamas, kad jo veiksmuose nėra BK 147... 13. Tokie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti ir neatitinka minėtų... 14. Pažymėtina, kad byloje nustatyti ir paties nuteistojo D. R. pripažįstami... 15. BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra formali ir laikoma... 16. Dėl BK 75 straipsnio taikymo... 17. Kaip alternatyvą tam atvejui, jeigu būtų atmestas jo prašymas panaikinti... 18. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau... 19. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.... 20. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma,... 21. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir... 22. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį, įrodymai baudžiamajame... 23. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 24. Atmesti nuteistojo D. R. kasacinį skundą....