Byla 2-1888-370/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-4917-794/206, kuria BUAB „Vispera“ bankrotas pripažintas tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-4917-794/206, kuria BUAB „Vispera“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjas BUAB „Vispera“ bankroto administratorius P. P. prašė BUAB „Vispera“ bankrotą pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 4 punkto, 5 punkto pagrindais.
  2. Bankroto administratorius nurodė, kad UAB „Vispera“ valdymo organai nevykdo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartyje nustatytos pareigos bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus, taip pat šių dokumentų nepavyksta gauti ir pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą dėl teismo įpareigojimo perduoti įmonės turtą. Dėl to neįmanoma nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o įmonės dokumentų, pagrindžiančių duomenis apie bendrovės realiai turėtą turtą ir jos įsipareigojimus, buvimo vieta nežinoma.
  3. Taip pat nurodė, kad vykdant bankroto procedūras, nustatyta, jog buvęs įmonės bankroto administratoriaus įgaliotas atstovas V. M. iš UAB „Vispera“ banko sąskaitos yra grynaisiais pinigais nuėmęs 58 000 Lt, nors neturėjo jokio teisinio pagrindo gauti bankrutuojančiai įmonei priklausančias sumas, tokiais veiksmais pažeidė įmonės grynųjų pinigų tvarkymo taisykles. Bankroto administratoriaus įgaliotam atstovui V. M. turėjo būti žinoma apie bendrovės skolas, tačiau jis nesigilino į atsiskaitymo mechanizmus, bendrovės veikla nesirūpino.
  4. Pasak bankroto administratoriaus, buvęs bankrutuojančios įmonės direktorius R. Ž. laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 8 d. grynaisiais pinigais iš įmonės sąskaitos nuėmė 28 261,2 Lt (8 184 Eur). Jis žinojo apie įmonės sunkią padėtį.
  5. Nei buvęs įmonės vadovas, nei buvęs bankroto administratorius nėra pateikę dokumentų, patvirtinančių paimtų iš įmonės sąskaitos lėšų panaudojimą įmonės reikmėms.
  6. Nurodė, kad įmonės kreditoriai buvo suklaidinti su jais 2014 m. liepos 10 d. sudarant taikos sutartį bankroto byloje. Buvęs įmonės vadovas ir buvęs bankroto administratorius vietoj to, kad atsiskaitytų su įmonės darbuotojais, iš įmonės sąskaitos nuėmė pinigus, neaišku kur juos panaudojo, o su kreditoriais (įmonės darbuotojais) liko neatsiskaityta.
  7. Būtent buvusiam bankroto administratoriui tenka atsakomybė už įmonės apskaitos duomenų neišsaugojimą, netinkamą apskaitos vedimą, už laikotarpį, kai jis atstovavo įmonei.
  8. Suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepime nurodė, kad pareiškimas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti ir bankroto administratoriui skirti CPK 95 straipsnyje numatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pateikiant nepagrįstą pareiškimą.
  9. Suinteresuotas asmuo R. Ž. prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog BUAB „Vispera“ dokumentus yra perdavęs buvusiai bendrovės buhalterei V. V., kuri iki šiol visų šių dokumentų negrąžina.
  10. VMI prie FM atsiliepime, atsižvelgiant į atlikto mokestinio patikrinimo rezultatus, prašė įmonės bankroto administratoriaus P. P. prašymą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu tenkinti.
  11. Suinteresuotas asmuo UAB „Skolvalda“ nesutiko su P. P. prašymu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, prašė jam skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi BUAB „Vispera“ bankrotą pripažino tyčiniu pagal ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 punktą (netinkamas įmonės vadovo pareigų vykdymas (dokumentų, turto neišsaugojimas, neperdavimas)) ir 5 punktą (netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas (neperduoti, neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai)).
  2. Teismas nustatė, kad įmonė neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2014 metus Juridinių asmenų registrui, nesilaikė norminiuose teisės aktuose numatytos Sodros įmokų mokėjimo tvarkos, VMI mokestiniam patikrinimui neteikė dokumentų, o pagal 2013 metų finansinę atskaitomybę, taip pat viešųjų registrų duomenis, skolas valstybės biudžetui, drastiškai sumažėjusį darbuotojų skaičių ir kt. aplinkybes sprendė, kad įmonė buvo nemoki jau 2013 metais.
  3. Teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu, nustatęs, kad buvęs bankrutuojančios įmonės vadovas nevykdo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties dėl įpareigojimo perduoti įmonės dokumentus ir turtą, o dokumentų ir turto nepavyko perimti ir vykdymo procese. Teismo vertinimu, tai patvirtina netinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, dokumentų neišsaugojimą, arba sąmoningą vengimą perduoti turimus dokumentus, t. y. konstatuotinas aplaidus ir (arba) netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl kurio bankroto administratorius negali nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusių operacijų, taip pat nustatyti tikrųjų įmonės bankroto priežasčių.
  4. Teismo vertinimu, R. Ž. nurodytos aplinkybės, jog visi dokumentai yra pas buvusią buhalterę V. V., nepašalina jo, kaip įmonės vadovo atsakomybės, o priešingai – patvirtina netinkamą įmonės vadovo pareigų vykdymą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.).
  5. Atsakingų asmenų neveikimas sudaro prielaidą konstatuoti, kad vengdami perduoti įmonės dokumentus ir turtą įmonės paskirtam administratoriui siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias BUAB „Vispera“ bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes.
  6. Pirmosios instancijos teismas sprendė nesant pagrindo bankroto administratoriui taikyti baudą (CPK 95 str.).
  1. Atskirojo skundo argumentai
  1. Suinteresuotas asmuo R. Ž. atskirajame skunde prašo: 1) atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 2) iškviesti ir apklausti liudytojus; 3) P. P. dalyvavimą nagrinėjant šią bylą pripažinti būtinu; 4) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį ir P. P. prašymą atmesti; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pagal teismų praktiką reikalinga ne tik nustatyti ĮBĮ įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, tačiau taip pat ir priežastinį ryšį tarp tyčinių neteisėtų veiksmų ir teisinių padarinių (įmonės nemokumo) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje nr. 2-1400-302/2015). Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šios praktikos, nenustatinėdamas priežastinio ryšio tarp konkrečių apelianto veiksmų ir įmonės nemokumo.
    2. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį (CPK 178 str., 185 str.). Apeliantas visus BUAB „Vispera“ buhalterinius dokumentus yra perdavęs buvusiai bendrovės buhalterei V. V., kuri šių dokumentų jam negrąžina, teigia, kad juos yra sunaikinusi. Nurodytos aplinkybės žinomos ir bankroto administratoriui. Aplinkybę, kad R. Ž. BUAB „Vispera“ buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė V. V., įrodo UAB „Skolvalda“ pateikti 2014 m. liepos 30 d. bankrutuojančios įmonės kasos išlaidų orderis Nr. 07-30 ir kasos pajamų orderio kvitas, pasirašyti buvusio vadovo ir buhalterės. 2014 m. birželio 30 d. balansas taip pat pasirašytas šių asmenų. Byloje nesant jokių įrodymų dėl buhalterinių dokumentų grąžinimo apeliantui, nėra jokio pagrindo teigti, kad jie yra apelianto žinioje ir iš jo turi būti išreikalauti.
    3. Bankroto bylose vyraujantis viešasis interesas suponuoja teismo aktyvumo pareigą. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė apelianto nurodytų aplinkybių, susijusių su buhalterinių dokumentų perdavimu V. V., lėmusių tai, kad jis objektyviai negali bankroto administratoriui pateikti šių dokumentų.
    4. Pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas jokių aiškių motyvų ir priežasčių, atmetė apelianto prašymus dėl buhalterinės apskaitos dokumentų išreikalavimo iš V. V., taip pat liudytojų apklausos ir tokiu būdu pažeidė rungimosi principą (CPK 12 str.).
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą bankroto administratorius P. P. teismo prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
  4. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis ir argumentais, kurie nurodyti prie ginčo esmės, todėl apeliacinės instancijos teismas nurodo tik tuos atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, kuriais atsiliepiama į apelianto procesiniame dokumente dėstomą poziciją:
    1. Nesutiktina su apelianto prielaidomis ir interpretacijomis, jog bankroto administratoriui yra žinomos įmonės dokumentų buvimo (praradimo) aplinkybės. Pareiga perduoti įmonės dokumentus nustatyta įmonės vadovui, jis jos iki šiol neįvykdė.
    2. Apeliantas negali liudytojų parodymais paneigti jam, kaip buvusiam įmonės vadovui, iš įstatymo kylančių pareigų netinkamo vykdymo, todėl su prašymu kviesti liudytojus bankroto administratorius nesutinka.
    3. Bankroto administratorius buvo teikęs prašymą iš buvusio direktoriaus (apelianto) ir buvusio bankroto administratoriaus įgalioto asmens V. M. išreikalauti duomenis, kokie dokumentai ir įmonės turtas 2014 m. birželio 2 d. nutartimi iškėlus UAB „Vispera“ bankroto bylą vadovo buvo perduoti bankroto administratoriui, tačiau šie duomenys nebuvo pateikti, todėl lieka neaišku, kokie dokumentai pirmą kartą įmonei iškėlus bankroto bylą buvo perduoti V. M..
    4. Iš byloje pateikto 2014 m. rugsėjo 18 d. įmonės dokumentų ir turto perdavimo-priėmimo akto matyti, kokius dokumentus įgaliotas atstovas V. M. sugrąžino apeliantui. Tarp jų nebuvo pagrindinių ūkinės-komercinės veiklos dokumentų (kasos knygos, apskaitos, PVM sąskaitų registrų, didžiosios knygos ir t. t.), nors įvertinus V. M. įsakymą dėl BUAB „Vispera“ ūkinės-komercinės veiklos tęsimo yra pagrindo teigti, kad jis tokius duomenis turėjo.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „Vispera“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų nenustatyta (CPK 320 str. 1, 2 d.).

5Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

  1. Atskirajame skunde apeliantas teismo prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tinkamai išnagrinėta byla – apklausti liudytojai, išklausyti apelianto bei bankroto administratoriaus paaiškinimai, patvirtinantys, jog buvęs įmonės vadovas nėra atsakingas dėl įmonės bankroto. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas pareigą būti aktyviu, minėtų veiksmų nesiėmė, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
  2. Pagal bendrąją taisyklę, atskirieji skundai apeliacinės instancijos teismo nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (CPK 336 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus numatytas išimtis (CPK 338 str.).
  3. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
  4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodyti motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta žodinio proceso tvarka, šalys aktyviai dalyvavo procese, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme taip pat gauti tiek apelianto, tiek bankroto administratoriaus procesiniai dokumentai, kuriuose aiškiai išdėstytos šalių pozicijos ir reikalavimai nagrinėjamu klausimu. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina, kad tik bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka gali lemti tinkamą ir teisingą civilinės bylos išnagrinėjimą, o toks aiškinimas, nenurodant kitų (papildomų) motyvų, laikytinas kaip neatitinkantis išimtinio bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme pobūdžio (CPK 322 str., CPK 185 str.).
Dėl tyčinio įmonės bankroto
  1. Pirmosios instancijos teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindais – įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių vengimas.
  2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo šių požymių egzistavimą nagrinėjamoje situacijoje ir jų pagrindu įmonės bankrotą pripažino tyčiniu (CPK 185 str.).
  3. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad:
    1. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis R. Ž. bendrovėje laikotarpiu nuo 2013-06-13 iki 2014-06-26 ir nuo 2014-09-18 iki 2015-12-10 buvo įmonės vadovas. Bendrovės buhalterinę apskaitą nuo 2013-07-01 iki 2013-12-02 tvarkė buhalterė O. K., o nuo 2014-06-13 iki 2014-10-31– buhalterė V. V. (b. l. 17).
    2. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartimi UAB „Vispera“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Skolvalda“. Šia nutartimi UAB „Vispera“ valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi civilinė byla Nr. B2-4468-781/2014 pagal ieškovės J. D. pareiškimą UAB „Vispera“ dėl bankroto bylos iškėlimo nutraukta patvirtinus taikos sutartį.
    3. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi UAB „Vispera“ antrą kartą iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas P. P., kuris ir kreipėsi į teismą su prašymu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Aplinkybių, kad UAB „Vispera“ valdymo organai nevykdo teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartyje nustatyto įpareigojimo bankroto administratoriui per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti visus įmonės dokumentus, taip pat, kad šių dokumentų nepavyko gauti ir priverstinio vykdymo metu pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą, apeliantas neginčija.
    4. Tiek byloje esantys duomenys (2014-09-18 UAB „Vispera“ dokumentų ir turto perdavimo-priėmimo aktas, pagal kurį UAB „Skolvalda“ perdavė, o R. Ž. priėmė įmonės dokumentus ir turtą), tiek VMI patikrinimo aktas, kuriame V. M. nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį ir nutraukus bankroto bylą, 2014-09-18 R. Ž. buvo grąžinti visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai (b. l. 16), patvirtina, kad buhalterinės apskaitos dokumentai įmonei nutraukus bankroto bylą buvo perduoti R. Ž.. Šių aplinkybių iš esmės neneigia ir pats apeliantas.
  4. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.).
  5. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.
  6. Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, o pagal to paties straipsnio 4 dalį, pasikeitus ūkio subjekto vadovui, apskaitos dokumentus, registrus, finansines ataskaitas turi perimti naujas vadovas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai.
  7. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pagal formuojamą teismų praktiką, netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėj byloje Nr. 2-217-370/2015).
  8. Byloje nustatytos aplinkybės taip pat ir atskirojo skundo argumentai patvirtina, jog apeliantas nevykdo teismo nustatytos pareigos bankroto administratoriui pateikti įmonės turtą ir dokumentus. Dėl to bankroto administratorius negali nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusių operacijų, nustatyti tikrųjų įmonės bankroto priežasčių.
  9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jo funkcijos pagal CPK apsiriboja pirmosios instancijos teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumo ir pagrįstumo pagal apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, patikrinimu, ir tai nėra instancija, skirta iš naujo vertinti aplinkybes, kurias ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliantui nenurodžius argumentų, patvirtinančių, jog žemesnės instancijos teismas padarė fakto ar teisės taikymo klaidų (CPK 301 str. 1 d., 320 str.). Nagrinėjamu atveju visi apelianto argumentai, susiję su dokumentų nepateikimo priežastimis (dokumentų buvimas pas buhalterę, kuri atsisako juos grąžinti) buvo žinomi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas naujų įrodymų, patvirtinančių jo poziciją, nepateikė, o atskirasis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, be pagrindo nekvietė liudytojų, galinčių patvirtinti bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 190 str.). Atsižvelgiant į tai, apeliantas prašo šiuos liudytojus apklausti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
  10. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai nelaikytini objektyviomis priežastimis, galinčiomis pateisinti jo, kaip buvusio įmonės direktoriaus, kuriam taikomi didesni atidumo ir protingumo standartai, aplaidų veikimą (neveikimą), taip pat jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
  11. Apeliantas nurodo, kad liudytojai gali patvirtinti, jog įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai yra pas V. V.. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl prašymo teismo posėdyje apklausti liudytojus, pažymi, kad sprendžiant prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014).
  12. Nagrinėjamu atveju apeliantas liudytojų parodymais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme siekė patvirtinti, kad buhalterinės apskaitos dokumentai yra pas buvusią įmonės buhalterę V. V., o apeliacinės instancijos teisme – paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 1 ir 5 p. pagrindais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, jis nepaneigia proceso šalių aktyvumo pareigos, civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo. Apeliantas, teigdamas, kad dokumentai yra ne jo žinioje ir jis negali jų atgauti nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog jis ėmėsi priemonių (veiksmų) šiuos įrodymus atgauti (pvz., raštu kreipėsi į V. V. ar ikiteisminio tyrimo instituciją), nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. V. buhaltere dirbo iki 2014-10-31, kai įpareigojimas bankroto administratoriui perduoti įmonės dokumentus nustatytas 2015-11-19. Atskirojo skundo motyvuose nurodoma tik tai, kad jis ne kartą telefonu prašė grąžinti dokumentus, tačiau įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius į bylą neteikė.
  13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto prašymas kviesti liudytoja V. V., neatitinka liudytojo apklausos instituto paskirties. Minėta, kad pagal CPK 190 straipsnį asmuo, prašantis šaukti liudytoją privalo nurodyti tas aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti ir jos turi būti susijusios su byla. Nagrinėjamu atveju pats apeliantas teigia, kad V. V. gali neigti įmonės buhalterinių duomenų turėjimo faktą, ši aplinkybė atsispindi ir VMI atliktame patikrinimo akte, kuriame V. V. paaiškino, jog neturi jokių bendrovės buhalterinių apskaitos dokumentų, darbo sutarčių ar kitų dokumentų, jie yra pas vadovą R. Ž. arba pas bankroto administratorių V. M. (b. l. 25). Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, kokias aplinkybes, patvirtinančias apelianto poziciją, ši liudytoja turėtų patvirtinti ir (ar) paneigti (CPK 185 str.). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas prašo bankroto administratoriaus dalyvavimą byloje pripažinti būtinu, teigiant, kad jam yra žinomos aplinkybės, susijusios su dokumentų perdavimu buhalterei, tačiau šiuos argumentus paneigia paties bankroto administratoriaus atsiliepime į atskirąjį skundą pateikta pozicija, todėl ir šis prašymas netenkintinas, kaip negalintis pagrįsti apelianto pozicijos.
  14. Teismas nesutinka ir su apelianto prašymu kviesti liudytojais kitus jo prašomus asmenis, kurie, pasak apelianto, turėtų patvirtinti faktą, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai yra pas V. V., o pagal nusistovėjusią praktiką, apeliantas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus nuveždavo ir juos perduodavo be jokių dokumentų priėmimo-perdavimo aktų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad O. K. tvirtinimas, jog ji, dirbdama buhaltere buhalterinę apskaitą tvarkė namuose pagal jai direktoriaus R. Ž. pateiktus bendrovės pirminius dokumentus, atsispindi ir VMI atliktame patikrinimo akte (b. l. 26), todėl jos apklausimas kaip liudytojos nėra tikslingas. Be to, tokios aplinkybės bet kokiu atveju negalėtų būti laikomos pagrindu konstatuoti dokumentų buvimo faktą pas V. V., taip pat kaip ir byloje esantys įrodymai, kuriais apeliantas grindžia poziciją apie dokumentų faktinį buvimą pas buhalterę – 2014 m. liepos 30 d. kasos išlaidų orderis Nr. 07-30, 2014-01-01 – 2014-06-30 balansas, kuriuose neatsispindi nei įmonės dokumentų buhalterei perdavimo faktas, nei tai, kad ji juos turi ir negrąžina (CPK 178 str., 185 str.).
  15. Be to, teismo vertinimu, toks buhalterinių dokumentų perdavimo būdas, kokį nurodo apeliantas, tik patvirtintų pirmosios instancijos teismo išvadą dėl neatsakingo įmonės valdymo, kai įmonės buhalteriniai dokumentai nėra tinkamai saugomi, o jų perdavimo, (ne)grąžinimo, egzistavimo faktą bandoma įrodinėti liudytojų parodymais (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.). Praktika egzistavusi anksčiau negali niekaip patvirtinti ar paneigti šioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių buvimo / nebuvimo, o aplinkybės, kurias, pasak apelianto, patvirtintų kitos liudytojos (tai, kad dokumentai buvo nuvežti V. V.), nepaneigtų nei vadovo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, vykdyti nustatytas pareigas, nei fakto, kad minėti buhalterinės apskaitos dokumentai yra pas V. V..
  16. Dėl nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia nesant pagrindo nagrinėjamu atveju tenkinti apelianto prašymą kviesti liudytojus, taip pat, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei nustačius, kad liudytojų apklausos tikslingumo klausimas buvo sprendžiamas pirmosios instancijos teismo 2016-08-04 metu, o skundžiamoje nutartyje teismas pažymėjo, kad R. Ž. nurodomos aplinkybės, jog visi dokumentai yra pas buvusią buhalterę, nepašalina jo kaip vadovo atsakomybės, kartu atmestini ir atskirojo skundo argumentai, kad teismas, pažeisdamas aktyvumo pareigą, taip pat be jokių aiškių motyvų ir priežasčių šiuos prašymus atmetė.
  17. Nustačius, kad R. Ž. nevykdo teismo nustatytos pareigos bankroto administratoriui pateikti visus dokumentus ir dėl to bankroto administratorius negali tinkamai vykdyti ĮBĮ procedūrų – nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusių operacijų, taip pat nustatyti tikrųjų įmonės bankroto priežasčių, o apeliantui objektyviais duomenimis (įrodymais) nepagrindus teismo nustatyto įpareigojimo objektyvaus nevykdymo priežasčių, taip pat atsižvelgiant į kitas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir byloje esančius duomenis (VMI patikrinimo aktas ir jame nustatytos dokumentų neperdavimas, Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai ir kitos aplinkybės, finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimas Juridinių asmenų registrui) patvirtina teismo išvadą, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vykdoma netinkamai, o dokumentai bankroto administratoriui neperduodami sąmoningai arba dėl jų neišsaugojimo, kartu pagrindžiančio ir netinkamą įmonės valdymo faktą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 ir 5 p.).
  18. Nustatytomis aplinkybėmis ir motyvais atmestinas ir atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir tuo pagrindu, jog tarp apelianto neteisėtų veiksmų ir teisinių padarinių nėra priežastinio ryšio. Įmonės vadovo neteisėti veiksmai gali pasireikšti ne tik neteisėtais veiksmais, bet ir aplaidžiu neveikimu. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įmonės turtas ir dokumentai bankroto administratoriui neperduoti sąmoningai ar dėl aplaidumo, tokiu būdu trukdant tinkamai vykdyti bankroto procedūras ir taip, galbūt, siekiant nuslėpti tikrąsias įmonės nemokumo priežastis.
  19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino įmonės tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

6Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

Nutarė

7Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai