Byla A2-1227-494/2012
Dėl potvarkių panaikinimo ir pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dalyje

1Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Dalia Zeniauskaitė, sekretoriaujant J.Vavruščak, dalyvaujant ieškovo atstovui V.Paulauskui, LR Generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei prokurorei S.Mickutei, atsakovo atstovui K.Baužai, atsakovui R. Č., jo atstovei adv. R.Laurinavičienei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą (buvęs Nr. 2-468-341/2008) pagal ieškovo Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus rajono savivaldybei, R. Č., trečiajam asmeniui Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei L. Š., dėl potvarkių panaikinimo ir pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dalyje ir

Nustatė

2Ieškovas Vilniaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2007-10-15 kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkio Nr. 26 dalį, kuriuo atsakovui R. Č. papildomai skirtas 500 kv. m. namų valdos žemės sklypas; 2) Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajone 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkio Nr. 1333 p dalį, kuriuo R. Č. leista pirkti papildomai skirtą 500 kv. m. namų valdos žemės sklypą; 3) pripažinti negaliojančia 1993 m. balandžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 2550, sudarytos Vilniaus rajono savivaldybės atstovės Z. P., veikiančios pagal Vilniaus rajono valdybos 1993 m. vasario 10 d. potvarkį Nr. 180p, ir R. Č., dalį, kuria R. Č. įsigijo namų valdos žemės sklypą, esantį ( - ), skl. Nr. 516; 4) R. Č. atžvilgiu taikyti restituciją natūra - priteisti valstybės naudai 2000 kv. m. žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), dalį, t. y. papildomai R. Č. skirtą 500 kv. m. žemės sklypą; 6) priteisti R. Č. iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 15 Lt.

3Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinys patenkintas visiškai. Teismas sprendime konstatavo, kad pagal Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu (1993 m. balandžio 15 d.) galiojusio Žemės reformos įstatymo 6 straipsnį, vykdant žemės reformą, žemės įsigijimo nuosavybėn būdai buvo nuosavybės teisės atstatymas (grąžinimas) ir pirkimas. Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos be konkurso miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos" (Žin., 1992. Nr, 13-353), kuris įsigaliojo nuo 1992 m. vasario 7 d. Šis nutarimas galiojo iki 1993 m. liepos 28 d. Minėto nutarimo 10 punktu miestų ir rajonų vaidybos buvo įpareigotos nuo nutarimo priėmimo dienos (t. y. nuo 1992 m. vasario 7 d.) nutraukti žemės sklypų skyrimą ne konkurso tvarka Lietuvos Respublikos miestu teritorijose, o kitose vietovėse - nuo 1992 m. kovo 15 d. Rajonų miestuose ir kitose vietovėse iki 1992 m. kovo 15 d. žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti bei kitai ne žemės ūkio veiklai vietos savivaldybės sprendimu galėjo būti suteikiami naudotis ta tvarka, kuri galiojo iki šio nutarimo priėmimo dienos (asmenims, kurie pagal šį nutarimą turėjo teisę įsigyti žemės sklypus ne konkurso tvarka, galėjo būti nustatyta pirmenybė). Tai reiškia, kad žemės sklypu skyrimo tvarka individualiųjų namų statybai tapo negalima miestų teritorijose nuo 1992 m. vasario 7 d., o kitose vietovėse - nuo 1992 m. kovo 15 d. Pagal to paties nutarimo 4.1.2 punktą valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami tiems piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos šie žemės sklypai buvo suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Kadangi ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkis Nr. 26 dėl papildomo žemės ploto skyrimo R. Č. priimtas po minėtų Vyriausybės nutarimo nuostatų įsigaliojimo, ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkio Nr. 26 bei Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-09-28 potvarkio Nr. 1333p dalys, kuriomis R. Č. ( - ) kaime leista pirkti 0,05 ha namų valdos žemės sklypą laikytinos neteisėtomis ir prieštaraujančiomis tuo metu galiojusiems teisės aktams.

4Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos pagrindų įstatymo (Žin. 1990, Nr. 7-170) 11 straipsnį, žemės skyrimą juridiniams ir fiziniams asmenims įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savo sesijoje galėjo svarstyti ir dėl to priimti sprendimus tik apylinkės, gyvenvietės (valsčiaus), rajono (apskrities), miesto taryba. Taigi, ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkis Nr. 26 prieštaravo ir tuo metu galiojusio Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 11, 12 straipsniams. Atsižvelgiant į tai, jog Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio l dalimi nustatyta, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, papildomas žemės sklypas R. Č. galėjo būti projektuojamas laisvo valstybinio fondo žemėje parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą, o ne taisant (tikslinant) ( - ) kaimo detalųjį planą. R. Č. papildomas 500 kv. m žemės plotas namų valdai leistas įsigyti nuosavybėn pažeidžiant 1993 m. balandžio 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusius teisės aktus. Todėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus rajono ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkio Nr, 26 dalį dėl papildomo 500 kv. m namų valdos žemės sklypo skyrimo R. Č., panaikinti Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkio Nr. 1333p dalį dėl leidimo pirkti R. Č. papildomai skirtą 500 kv. m namų valdos žemės sklypą bei pripažinti negaliojančia 1993 m. balandžio 15 d. pirkimo -pardavimo sutarties (reg. Nr. 2550) dalį, kuria R. Č. įsigijo papildomai skirtą 500 kv. m namų valdos žemės sklypą yra pagrįstas.

5Nurodė, kad pripažinus negaliojančiais dalyje ginčijamus ( - ) apylinkės viršaičio 1992-07-27 potvarkį Nr. 26 ir Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-09-28 potvarkį Nr. 1333p, kuriais neteisėtai R. Č. buvo suteiktas papildomas 500 kv. m, žemės sklypas, t. y., panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, negaliojančia dalyje, dėl R. Č. papildomai skirto 500 kv. m. žemės sklypo, pripažintina ir remiantis prašomais panaikinti potvarkiais 1993-04-15 sudaryta, Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis, reg. Nr. 2550, bei taikytina restitucija. Restitucija atsakovo R. Č. atžvilgiu vykdytina natūra (LR CK 6.146 str.), t.y. grąžinant iš jo valstybei minėtą 1993-04-15 Valstybinės žemės sklypo pirkimo — pardavimo sutartimi įgytą papildomai skirtą 500 kv. m. žemės sklypą, unikaliu Nr. ( - ), esantį ( - ). Teismas taip pat nurodė, jog taikant restituciją atsakovo R. Č. atžvilgiu ir priteisus valstybės naudai 500 kv. m. žemės sklypą, iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos R. Č. naudai priteistina 1993-04-15 pirkimo - pardavimo sutarties metu už šį žemės sklypą, sumokėta pinigų suma - 1500 rublių. Kadangi Lietuvos Respublikoje 1991-08-05 buvo įvesti laikinieji pinigai - talonai, kurie cirkuliavo kartu su rubliais, o nuo 1992-10-01 vienintele valiuta buvo talonai, 1993-06-25 įvedus nacionalinę valiutą - litus, pastarieji su talonais buvo keičiami santykiu 1:100, todėl 1993-04-15 pirkimo - pardavimo sutarties metu už žemės sklypą sumokėta pinigų suma- 1500 rublių šiuo metu prilyginama 15 litų.

6Teismas atsakovų LR Vyriausybės, Vilniaus rajono savivaldybės atžvilgiu ieškinį atmetė, remiantis tuo, kad pagal Žemės įstatymo 7 str. l d., apskrities viršininkas yra apskrities teritorijoje esančios valstybinės žemės patikėtinis. To paties straipsnio 6 d. numatyta, kad valstybinės žemės patikėtiniai valdo, naudoja jiems patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoja šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis visuomeninei naudai. Šio įstatymo 32 str. 3 d. 2, 8, 9 p., numatyta, kad apskrities viršininkas apskrities teritorijoje parduoda privačion nuosavybėn valstybinę žemę, veikia valstybės vardu valstybei įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn; tvirtina ir įgyvendina žemėtvarkos schemas, kitus žemėtvarkos planavimo dokumentus; atlieka valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą.

7Teismas nurodė, kad ginčo potvarkiai dėl papildomo žemės sklypo skyrimo bei sutartis dėl žemės pirkimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei ginčijami potvarkiai susiję su nuosavybės teisių į žemę suteikimu, kuriuo suinteresuota visuomenė, todėl laikytina, kad reikalavimas panaikinti skundžiamus potvarkius bei pirkimo - pardavimo sutartį dalyje siejamas ne su konkrečių asmenų teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, o su valstybės ir viešojo intereso gynimu. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų kolegijos 2005-12-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005, kuria išaiškinta, kad Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje išvardytos priemonės, kurių prokuroras gali imtis, jei yra pagrindas manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y. prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt., ir taip rinkti papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Dėl to terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį <...> prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Todėl teismas nurodė, kad ieškovas 2007-09-28 kreipęsis į teismą ir išsprendus ieškinio priėmimo klausimą pagal 2007-10-15 ieškinį nepažeidė bendrų ieškinio senaties terminų

8Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes bei įrodymus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas pažeistas nebuvo, todėl nebuvo ir teisinio pagrindo tenkinti ieškinį.

9Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija (toliau – kolegija) sprendime nurodė, kad Prokuroro teisė kreiptis į teismą su ieškiniu, ginant viešąjį interesą, yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. Įstatymų leidėjas nustatė, jog prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 d., nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Įstatymo leidėjas neatskleidė viešojo intereso sąvokos, tačiau suformuotoje teismų praktikoje viešojo intereso sąvoka yra apibrėžta. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kolegija konstatavo, kad kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės . Kolegija nurodė, kad, tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras asmens ar grupės asmenų interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą nagrinėjantis teismas, būtina tai motyvuoti sprendime. Prokuroras savo ieškininiame pareiškime pagrįsdamas savo teisę pareikšti ieškinį, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčijami potvarkiai, dėl papildomo žemės sklypo skyrimo bei sutartis dėl žemės pirkimo, buvo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, bei ginčijami potvarkiai yra susiję su nuosavybės teisių į žemę suteikimu, kuriuo suinteresuota visuomenė, todėl darytina išvada, kad reikalavimas, panaikinti skundžiamus potvarkius bei pirkimo-pardavimo sutartį dalyje, siejamas ne su konkrečių asmenų teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, bet su valstybės ir viešojo intereso gynimu. Kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje potvarkiai dėl papildomo žemės sklypo skyrimo bei sutartis dėl žemės pirkimo priimti pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, laikytina kad reikalavimas panaikinti skundžiamus potvarkius bei pirkimo-pardavimo sutartį dalyje būtų siejamas ne su konkrečių asmenų teisių pažeidimu, bet su valstybės ir viešojo intereso gynimu. Tačiu plačiau dėl viešojo intereso pažeidimo nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepasisakė, taigi tiek ieškovas, tiek pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje laikė, jog bet koks norminių aktų, reglamentuojančių žemės skirstymą, normų pažeidimas pažeidžia viešąjį interesą. Ieškovas savo ieškinį grindžia ( - ) apylinkės viršaičio 1992-07-27 potvarkio Nr. 26, kuriuo atsakovui buvo paskirtas papildomas 500 kv.m žemės sklypas prie jau turimo 1500 kv.m žemės sklypo, neteisėtumu. Nagrinėjamos bylos duomenimis, tuo pačiu ( - ) apylinkės viršaičio potvarkiu sklypai buvo papildomai paskirti 25 ( - ) gyvenvietės gyventojams, tačiau ieškovas įžiūrėjo viešojo intereso pažeidimą ir užginčijo tik potvarkio dalį dėl papildomo sklypo skyrimo atsakovui R. Č.. Todėl Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, kad faktiškai ieškovas laiko viešojo intereso pažeidimu ne bet kokį žemės skirstymo tvarkos pažeidimą. Apeliacinės instancijos teisme ieškovo atstovė papildomai paaiškino, kad skundžiamu potvarkiu atsakovui R. Č. buvo paskirta dalis viešosios paskirties žemės – kelio, ir viešąjį interesą sudaro Šaltinėlių gatvės vientisumas. Byloje taip pat yra duomenų, kad prokuratūra pradėjo domėtis atsakovui papildomai paskirtu žemės sklypu pagal atsakovo kaimynų skundus dėl jų teisių gynimo.

10Kolegija, analizuodama byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad, ginčijamas papildomas 500 kv.m dydžio žemės sklypas buvo suteiktas atsakovui R. Č. ( - ) apylinkės viršaičio 1992-07-27 potvarkiu Nr. 26. Atsakovas nurodė apeliaciniame skunde, kad vientisas žemės sklypas buvo jam parduotas pagal Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-07-27 potvarkį Nr. 26 (tokie duomenys yra užfiksuoti pirkimo-pardavimo sutartyje). Kolegija, tenkindama apelianto prašymą, išreikalavo papildomus įrodymus – žemės pirkimo-pardavimo sutartyje paminėtą Vyriausybės Vilniaus rajonui įgaliotinio potvarkį, kurio pagrindu buvo sudaryta paminėta sutartis. Notarė pateikė tą patį apylinkės viršaičio potvarkį. Kolegija atsižvelgdama į tai, kad ( - ) apylinkės viršaičio ir apeliaciniame skunde minimo Vyriausybės įgaliotinio potvarkio datos ir numeriai visiškai sutampa, bei atsižvelgdama į notarės pateiktus papildomus duomenis, padarė išvadą, kad Vyriausybės įgaliotinio potvarkio dėl vientiso žemės sklypo suteikimo atsakovui nebuvo, vientisas žemės sklypas atsakovui R. Č. buvo suteiktas dviejų dokumentų pagrindu – Vilniaus rajono ( - ) apylinkės viršaičio liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 58, kuriuo buvo patvirtintas 0,15 ha žemės sklypo suteikimas, ir ( - ) apylinkės viršaičio 1992-07-27 potvarkiu Nr. 26, o žemės sklypas parduotas remiantis Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-09-28 potvarkiu Nr. 1333p.

11Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas šio potvarkio teisėtumą, nurodė, kad šis potvarkis yra neteisėtas, nes buvo priimtas po Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ įsigaliojimo. Paminėto nutarimo 10 p. miestų ir rajonų valdybos buvo įpareigotos nutraukti žemės sklypų skyrimą ne konkurso tvarka rajonuose – nuo 1992-03-15; teismas padarė išvadą, kad žemės sklypų skyrimo tvarka individualių namų statybai tapo negalima; pagal to paties nutarimo 4.1.2 punktą – žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai buvo parduodami tiems piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos žemės sklypai buvo suteikti individualiems namams statyti. Teismas taip pat nurodė, kad potvarkis prieštaravo tuo metu galiojusio Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 11, 12 str. nuostatoms, nes sprendimas dėl papildomo žemės sklypo skyrimo buvo priimtas netinkamo subjekto. Tačiau paminėto Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 4.1.1 punktas nustatė, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami privatinėn nuosavybėn ne konkurso tvarka – privačių namų valdų savininkams, šioms valdoms faktiškai naudojami žemės sklypai, bet ne didesni už šio nutarimo 7.7 punkte nurodytus maksimalius, t.y. rajonuose – 0,25 ha. Tokiu būdu parduoto atsakovui žemės sklypo dydis – 0,20 ha, neviršija Vyriausybės nutarime numatyto maksimalaus žemės sklypo dydžio, šios imperatyvios Vyriausybės nutarime įtvirtintos normos nuostatai nepažeisti. Teismas taip pat konstatavo, kad Žemės reformos įstatymo 4 str. 1 d. nustatyta, jog žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, todėl papildomas žemės sklypas atsakovui R. Č. galėjo būti projektuojamas laisvo valstybinio fondo žemėje parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą, o ne taisant (tikslinant) ( - ) kaimo detalųjį planą. Apeliacinės instancijos teismui papildomai buvo pateikti Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986-11-21 sprendimo Nr. 415 nuorašas Dėl Vilniaus rajono ( - ) kt. centrinių gyvenviečių generalinių planų tvirtinimo, bei šio plano ištrauka (b.l. 120, 124, t.2); šių dokumentų analizė rodo, kad tuo metu kitoje ( - ) gatvės pusėje, priešais atsakovui skirtą žemės sklypą, kokių nors žemės sklypų individualiųjų namų statyboms suformuota nebuvo, faktiškai nuo atsakovo žemės sklypo ribos buvo laisva valstybinė žemė. Duomenų, kad Vykdomojo komiteto 1986-11-21 sprendimo Nr. 415 priedas dėl ( - ) gyvenvietės generalinio plano patvirtinimo buvo išviešintas kokiu nors būdu, nėra. Atsakovui suformuotas žemės sklypo projektas (kartu su papildomai suformuota žemės sklypo dalimi) buvo patvirtintas rajono vyr. architekto K. M. 1992-07-07 (b.l. 23, t.1) ir, kadangi žemės sklypai kitoje ( - ) gatvės pusėje nebuvo atmatuoti, atsakovas negalėjo žinoti, kad jam papildomai atmatuotas 500 kv.m žemės sklypas ateityje gali užimti dalį kelio tarp žemės sklypų, nes realiai kelio nebuvo nei sudarant vietovės detalųjį planą, nei parduodant atsakovui žemės sklypą.

12Kolegija sprendė, kad skiriant atsakovui papildomą 500 kv.m žemės sklypą nebuvo pažeistos imperatyvios normos, numatančios maksimalius sklypo dydžius kaimo vietovėje; buvo formaliai pažeista papildomo žemės sklypo skirstymo tvarka; suformavus atsakovui papildomą žemės sklypą, nebuvo parengtas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Tačiau pirmosios instancijos teismo konstatuotieji teisės normų pažeidimai sudarytų pagrindą ieškiniui tenkinti tuo atveju, jeigu tokio pobūdžio pažeidimai tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą. Kolegija pažymėjo, kad visi formalūs pažeidimai padaryti ne atsakovo; jis laikytinas sąžininga valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorio šalimi.

13Nurodė, kad sprendžiant, ar ieškovo ginčijama valstybinės žemės sklypo 1993-04-15 pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. 2550) dalis dėl papildomai R. Č. skirto 500 kv.m namų valdos žemės sklypo pardavimo nepažeidžia viešojo intereso, teisiškai reikšmingi yra faktai, nustatyti civilinėje byloje Nr. 2A-1187/06. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami ginčą pagal ieškovų K.A. L. ir D. S. ieškinį atsakovui R. Č. dėl pažeistų teisių gynimo ir servitutų nustatymo, reikalavimus dėl kelio servituto per papildomai skirtą atsakovui žemės sklypo dalį, atmetė; teismai konstatavo, kad ieškovas D. S. į savo žemės sklypą gali įvažiuoti iš kitos pusės, ką teismo posėdyje patvirtino ir pats ieškovas, nurodydamas, kad toks privažiavimas yra įmanomas, bet nepatogus dėl žemės reljefo. Nei vienas iš ieškovų nenurodė, kad jiems priklausančiais žemės sklypu ar namu jie negalėtų naudotis, nenustačius kelio servituto, todėl artimiausių atsakovui kaimyninių sklypų savininkų teisės nėra pažeistos; duomenų, kad iš esmės pažeistos kitų gyvenvietės gyventojų teisės byloje nėra. ( - ) gyvenvietės suplanavimo schemoje privažiavimas prie kiekvieno sklypo ir galimybė privažiuoti specialiųjų tarnybų transportui yra numatyti.

14Kolegija taip pat pripažino, jog ieškovo reikalavimo dėl restitucijos taikymo natūra nagrinėjamoje byloje tenkinimas, atsižvelgiant į ypatingas nagrinėjamos bylos aplinkybes, prieštarautų CK 6.145 str. 2 d. nuostatoms. Atsakovas įrodė, kad valdo nuosavybės teise ginčo žemės sklypo dalį nepertraukiamai nuo 1993 m., vien nekilnojamojo turto pagerinimai įvertinti 2007 m. spalio mėnesio kainomis sudaro 74 972 Lt. Ginčo sklypo dalyje įrengti dujotiekio įvadas, buitinių nuotekų valymo įrenginiai, laistymo sistema, pasodinti medžiai ir pan.; taigi restitucijos natūra atveju atsakovas privalėtų perkelti įrenginius į kitą savo sklypo dalį, kas pareikalautų ženklių investicijų iš atsakovo pusės, nes gyvenamojo namo eksploatavimas pagal paskirtį, be buitinių nuotekų valymo ir šalinimo sistemos, neįmanomas. Ieškinio patenkinimo atveju neigiamos pasekmės atsakovui būtų neadekvačios ieškovo nurodytam viešajam interesui – gatvės vientisumui; kadangi atsakovas yra sąžininga ginčijamos sandorio dalies šalis, užkrauti jam vienam tokias sunkias sandorio dalies pripažinimo negaliojančia pasekmes būtų nepagrįsta ir nesąžininga. Kolegija nesutiko su atsakovo A. Č. apeliaciniame skunde nurodytom aplinkybėm, kad jis yra sąžiningas nekilnojamojo turto įgijėjas CK 4.96 str. 2 d. prasme bei, kad ieškovas praleido ieškininės senaties terminą ieškiniui dėl ( - ) apylinkės viršaičio 1992-07-27 potvarkio Nr. 26 bei kitų aktų, bei žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalies nuginčijimo pareikšti ir juos atmetė. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2005-12-14 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005 nuostatas, ir pagrįstai laikė, kad pagrindas kreiptis į teismą ieškovui (prokurorui) atsirado jam gavus 2007-08-30 specialistų išvadą, t.y. ieškinio senaties terminas nepraleistas.

15Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su prašymu atnaujinti procesą šioje byloje ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą, palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu, t.y., jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka; generaliniam prokurorui šiame punkte numatytu pagrindu numatyta teisė paduoti prašymus dėl proceso atnaujinimo ir dėl teismo sprendimų (nutarčių), kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka. Sprendimas kasacine tvarka peržiūrėtas nebuvo.

16Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. birželio 1 d. gavo L. L. prašymą inicijuoti civilinės bylos atnaujinimą ir jos išnagrinėjimą kasacine tvarka, ginant ( - ) kaimo, ( - ) gatvių ir kitų gyventojų interesus. Nagrinėdamas pateiktą prašymą pareiškėjas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2008-12-10 sprendime, atmesdamas Vilniaus rajono prokuroro ieškinį, padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Prašomoje atnaujinti nagrinėjimą byloje buvo sprendžiama dėl administracinių aktų, kuriais R. Č. skirti ir parduoti valstybinei žemei priklausę sklypai, teisėtumo. Šie aktai priimti po to, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89, kuriame buvo nustatyta, kad miesto teritorijose nuo 1992 m. vasario 7 d. , o kitose vietovės – nuo 1992 m. kovo 15 d. negalima skirti valstybinės žemės sklypų ne ūkio veiklai. Be to, pagal tuo metu galiojusio Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 11 straipsnį žemės skyrimą juridiniams ir fiziniams asmenims įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka savo sesijoje galėjo svarstyti ir dėl to priimti sprendimus tik apylinkės gyvenvietės (valsčiaus), rajono (apskrities) taryba, todėl ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkis Nr. 26 laikytinas priimtu netinkamo subjekto. Papildomas sklypas R. Č. turėjo būti formuojamas laisvoje valstybinio fondo žemėje, parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą (Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tačiau to nepadaryta. R. Č. neteisėtai užėmus dalį valstybinės žemės sklypo, į kurį patenka ir ( - ) g., ir jį užtvėrus tvora, pažeista viena iš Konstitucijos saugomų vertybių – teisė netrukdomai ir laisvai naudotis keliu; valstybinės žemės suteikimą ir naudojimą reglamentuojančių aktų pažeidimai pažeidžia valstybės, kartu ir viešąjį interesą bei prieštarauja Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 1 p. nuostatai.

17Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija (toliau – Kolegija) 2008-12-10 sprendime padarė išvadą, kad skiriant atsakovui R. Č. papildomą 500 kv. m žemės sklypą nebuvo pažeistos imperatyvios normos, nustatančios maksimalius sklypo dydžius kaimo vietovėje tačiau atkreiptinas dėmesys, jog reikalavimo panaikinti administracinius aktus dėl imperatyvių normų, numatančių maksimalius sklypo dydžius kaimo vietovėje, pareikšta nebuvo. Kolegija pripažino, kad buvo tik formaliai pažeista papildomo žemės sklypo skirimo tvarka. Pagal tarptautinių žodžių žodyną, žodis „formalus“ reiškia paremtas forma, o ne turiniu ar esme (leidykla „Žodynas“, 2001 m., 308 psl.). Mano, kad, atsižvelgiant į ginčijamų aktų bei sandorio turinį, esmę bei pasekmes, paminėtų teisės aktų pažeidimų nėra pagrindo pripažinti formaliais. Kolegija konstatavo, kad visi formalūs pažeidimai padaryti ne atsakovo, jis laikytinas sąžininga valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sandorio šalimi, tačiau tokia išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai dėl sąžiningo įgijėjo. be to, kolegija sprendime nurodė, kad pirmosios instancijos teismo konstatuoti teisės normų pažeidimai sudarytų pagrindą ieškiniui tenkinti tuo atveju, jeigu tokio pobūdžio pažeidimai tuo pačiu pažeistų ir viešąjį interesą. Su tokia išvada sutikti negalima, kadangi viešasis interesa suprantamas plačiai ir teismas kiekvieną kartą turi nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgiant į visas konkrečias bylos aplinkybes., joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę. Žemė – svarbi gamtinės aplinkos dalis, o pagal Žemės įstatymo 1 str. 2 d., vienas žemės santykių reguliavimo tikslų yra racionalus žemės naudojimas. Todėl valstybė teisės aktais nustatydama valstybinės žemės suteikimo naudotis ir naudojimo tvarką, yra suinteresuota, kad valstybinė žemė būtų suteikiama naudotis ir naudojama nepažeidžiant šios teisės aktų nustatytos tvarkos. Valstybinės žemės suteikimą ir naudojimą reglamentuojančių aktų pažeidimai pažeidžia valstybės, o kartu ir viešąjį interesą. Atkreipė dėmesį, kad viešasis interesas turi būti ginamas tais atvejais, kai nustatoma, kad nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Nagrinėjamu atveju pažeidžiama teisė netrukdomai ir laisvai naudotis keliu.

182011-10-25 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo atmestas. Minėtoje nutartyje Vilniaus rajono apylinkės teismas pasisakė, kad proceso atnaujinimu iš esmės siekiama pakartotinio bylinėjimosi ir naujo – kito negu priimtas byloje sprendimo – priėmimo. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės iš esmės tapačios ieškovo Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro ieškinyje nurodytoms aplinkybėms ir faktiniam reikalavimo pagrindui, kurie jau buvo išsamiai nagrinėti ir įvertinti bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose. Teismo nuomone, ginčijamame Vilniaus apygardos teismo sprendime buvo detaliai pasisakyta dėl žemės sklypo suteikimo atsakovui R. Č. metu galiojusių teisės normų, jų taikymo konkrečiu atveju, šių normų pažeidimo (ne)buvimo ir tokio pažeidimo reikšmės, taip pat dėl viešo intereso šioje byloje ir jo pažeidimo nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas bylos sprendime detaliai pasisakė dėl kiekvieno iš ieškovo nurodyto galimai padaryto imperatyvių teisės normų pažeidimo, tačiau, teismo nuomone, šie pažeidimai sudarytų pagrindą ieškiniui tenkinti tik esant viešojo intereso pažeidimui, kurio šiuo atveju nebuvo. Teismo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą, viešojo intereso sąvoką analizavo tiek apskritai, tiek konkrečios bylos kontekste, atsižvelgdamas į ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje (2009-05-29 nutartis civ.b. Nr. 3K-3-2/2009) pagal ieškovų K.A. L. ir D. S. ieškinį atsakovui R. Č. dėl servitutų nustatymo, priimtus procesinius sprendimus bei konstatuotus faktus dėl ieškovų teisių pažeidimų nebuvimo ir objektyvaus galėjimo tiek ieškovams toje byloje, tiek ir specialiosioms tarnyboms įvažiuoti į jiems priklausančius žemės sklypus ir jais naudotis, duomenų apie kitų gyvenvietės gyventojų teisių pažeidimą nebuvimą, kurie negali būti kvestionuojami ir įgija res judicata galią, bei pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bet koks norminių aktų, reglamentuojančių žemės skirstymą, normų pažeidimas tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apylinkės teismas konstatavo, kad ieškinys buvo atmestas ne tiek dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo kiek dėl viešo intereso, kaip pagrindo prokurorui kreiptis į teismą su ieškiniu, nebuvimo, o taip pat suteikiant prioritetą teisinių santykių, susiklosčiusių prieš daugelį metų priimtų administracinės teisės aktų (be kita ko, sukėlusių teisinių padarinių ne tik atsakovui R. Č., bet ir daugeliui kitų šiuose aktuose nurodytų asmenų) pagrindu, stabilumui bei sąžiningo nuosavybės įgijėjo teisių bei teisėtų lūkesčių apsaugai. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjas teikė kasacinį skundą dėl 2008 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties, kurį buvo atsisakyta priimti, įrodė tai, kad kasacinis teismas nematė pagrindo peržiūrėti bylą kasacine tvarka nesant tokio materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusiam turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 str. 2 d. 1 p.).

192012-03-09 Vilniaus apygardos teismas nutartimi išnagrinėjęs pareiškėjo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atskirąjį skundą dėl 2011-10-25 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties, nutarė 2011-10-25 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-468-341/2008.

20Vilniaus apygardos teismas 2012-03-09 nutartyje nurodė, jog CPK 366 str. 1 d. 9 p. nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įstatyme neįvardijus, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, ši sąvoka laikytina vertinamąja, jos turinį konkrečiu atveju turi atskleisti prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas (CPK 370 str. 3 d.). Pagrindas atnaujinti procesą gali būti teisės normos taikymo klaida, padaryta teismui netinkamai taikant tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas. Kartu pažymėtina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t.y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-247/2010). Tokį kasacinio teismo aiškinimą iš esmės patvirtina ir nuo 2011 m. spalio 11 d. galiojanti nauja šio punkto redakcija, nustatanti, kad šiuo pagrindu atnaujinti procesą galima, jei teisės normos taikymo klaida galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, t.y. ne bet kokia byloje padaryta teisės normos taikymo klaida, o tik ta, kuri galėjo įtakoti neteisėto procesinio sprendimo priėmimą.

212012-03-09 Vilniaus apygardos teismas nutartyje taip pat akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju proceso atnaujinimu iš esmės siekiama pakartotinio bylinėjimosi ir naujo - kito negu priimtas byloje sprendimo - priėmimo. Teisminėje praktikoje yra akcentuota, kad proceso atnaujinimo institutas siekiant tik tokio tikslo negali būti naudojamas(tokia praktika nurodyta ir skundžiamoje nutartyje). Tačiau išvadą tik apie tokį prašymo dėl proceso atnaujinimo tikslą galima daryti kiekvienu atveju tik konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių viseto kontekste. Akivaizdu, kad viena situacija yra tuomet, kai iš pateiktų argumentų, įrodymų visumos matyti, kad asmuo, kurio atžvilgiu yra priimtas nepalankus sprendimas, siekia pakartotinio bylinėjimosi tik tam, kad užvilkinti jam nepalankaus sprendimo vykdymą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kitaip vertintina situacija, kai siekiama peržiūrėti sprendimą, kuris, kaip šiuo atveju, faktiškai buvusios iki ieškinio pareiškimo padėties nepablogino, t.y. nesukėlė nė vienam iš dalyvaujančių byloje labiau neigiamų pasekmių negu buvo iki bylos inicijavimo, nes tokiu atveju įžvelgti vien pakartotinio bylinėjimosi prasmę paprastai vargu ar būtų galima. Siekimas kitokio procesinio sprendimo tokioje byloje yra visiškai normalus proceso atnaujinimo tikslas – akivaizdu, kad kiekvienas asmuo šio instituto pagalba būtent ir tikisi kitokių, jam palankesnių teismo išvadų ir sprendimų, nes jeigu niekas nebūtų suinteresuotas kitokiu, negu yra priimtas, procesiniu sprendimu, apskritai nebūtų ir kreipimosi dėl proceso atnaujinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išvados, susijusios su viešo intereso pažeidimo nebuvimu, nėra pagrįstos.

22Kreiptis į teismą CPK 49 straipsnio tvarka prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą. Todėl, jei sutikti su apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentacija (su kuria iš esmės sutiko ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje), kad viešojo intereso pažeidimo byloje nėra, tai reikštų, kad ieškinys negalėtų būti tenkinamas vien dėl to net ir nepaisant kitų faktinių aplinkybių, nes tektų konstatuoti, jog tokiu atveju - nesant viešojo intereso pažeidimo - ieškovas apskritai neturėjo teisės pareikšti ieškinį. Tačiau ieškinys nėra atmestas dėl to, kad prokuroras dėl viešojo intereso nebuvimo negalėjo kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismo sprendime, nagrinėjant bylą iš esmės, buvo konstatuoti Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio, Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 11 straipsnio, Nutarimo Nr. 89 nuostatų pažeidimai. Šios normos yra privalomos vykdant valstybės turto - žemės pardavimą, nuomą, taigi, pagal savo pobūdį jos yra imperatyvios. Iš esmės tai nepaneigta ir apeliacinės instancijos teismo sprendime tik konstatuojant, kad pažeidimai sudarytų pagrindą ieškinio tenkinimui, jei jie tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą, ko apeliacinės instancijos teismas sprendime nekonstatavo. Tačiau jau 2003 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2003, kasacinis teismas buvo konstatavęs, kad Žemės reformos įstatymo normose yra išreikštas viešasis interesas, jog žemės reforma būtų vykdoma pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, kad būtų derinami visų suinteresuotų asmenų interesai, taip pat yra konstatavęs, jog imperatyviųjų teisės normų laikymasis yra vienas iš viešojo intereso užtikrinimo būdų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2005). Taigi, jau vien pats imperatyvių normų nesilaikymas tiek parduodant, tiek perkant valstybinę žemę per se yra susijęs su viešojo intereso pažeidimu, o įstatymas nustato, kad sandoris, kuris prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, laikomas negaliojančiu, jis yra niekinis (CK 1.80 str. 1 d.) net ir nepriklausomai nuo to, kokiu laipsniu šio sandorio šalis(šalys) gali būti vertinamos kaip sąžiningos (pastaroji aplinkybė tam tikrais atvejais galėtų būti reikšminga sprendžiant kitus, bet ne patį tokio pobūdžio sandorio (ne)galiojimo klausimus) ar kokiu laipsniu yra pažeistos imperatyvios įstatymų normos (o tuo pačiu ir viešasis interesas). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, konstatavus imperatyvių teisės normų pažeidimą, teismas neturi diskrecijos nuspręsti kokio lygmens pažeidimas laikytinas tik formaliu, t.y. nelemiančiu sandorio esmės, nes, kaip pažymėta teisminėje praktikoje, imperatyviosioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas, t. y. jų galiojimo ir taikymo negali pakeisti, apriboti ar panaikinti privatūs teisinių santykių subjektai savo susitarimu; jomis savo veikloje vadovautis ir užtikrinti jų įgyvendinimą atitinkamose viešojo administravimo srityse privalo viešieji subjektai (valstybės institucijos, pareigūnai ir kt.).

23Taip pat nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas suteikė prioritetą teisinių santykių, jau susiklosčiusių per daugelį metų stabilumui bei teisėtų lūkesčių apsaugai. Viešojo intereso sąvoka ir ribos nėra vienareikšmiškai nustatytos nei įstatymu, nei teisminėje praktikoje. Sutiktina, kad minėtos aplinkybės taip pat patenka į viešojo intereso turinį. Tačiau sutiktina ir su apelianto pateikiamais teisminės praktikos pavyzdžiais pagrįstais teiginiais, kad teisėti lūkesčiai dėl asmens teisių apsaugos turi būti pagrįsti būtent teisėtu tokių teisių įgijimu. Tuo tarpu dėl teisinių santykių stabilumo apsaugos santykio su kitais viešojo intereso elementais, t.y. kurie ir kodėl viešojo intereso turinio elementai nusveria kitus, apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nepasisakė, nes byloje apskritai nekonstatavo viešojo intereso pažeidimo, sprendime aptariamos tik galimos restitucijos įgyvendinimo pasekmės.

24CPK 370 str. 4 d. numatyta, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurios apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinis, juo nesiekiama išnagrinėti bylą visa apimtimi iš naujo, todėl civilinės bylos dalyviai nesinaudoja visomis teisėmis ta pačia apimtimi ir tvarka, kaip ir įprastinio civilinės bylos nagrinėjimo metu.

25Vadovaujantis CPK 370 str. 4 d. nuostatomis teismas bylą nagrinėja pakartotinai dėl tų aplinkybių ta apimtimi, kuri apibrėžta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegijos 2012-03-09 nutartyje, kuria nutarta atnaujinti šioje byloje procesą. Taigi atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pagrindas, pagal kurį procesas šioje byloje buvo atnaujintas.

26Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ieškovas Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą, palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu, t.y., jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.

27Nurodė, kad kaip konstatuota Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendime, atsakovui R. Č. parduodant ir formuojant ginčo sklypą buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, t. y. Žemės reformos įstatymo 4 str., 1990-02-07 Vyriausybės nutarimo Nr. 89 4.1.2 p., Vietos savivaldos įstatymo 11, 12 str. str. reikalavimai. Buvo padaryti ne formalūs, kaip nurodė Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 10 d. sprendime, o esminiai įstatymų pažeidimai bei tuo pačiu pažeistas viešasis interesas. Žemės santykiai reguliuojami taip, kad sudarytų sąlygas tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius, racionaliai naudoti žemę, vykdant jungtinę veiklą, saugoti žemės nuosavybės ir valdymo teises. Nagrinėjamu atveju, viešasis interesas pasireiškia tuo, kad atsakovo žemės sklypas užima žemę naudojamą gyventojų reikmėm, žmonės negali netrukdomai naudotis valstybei priklausančiu turtu, keliu.

28Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atstovas sutiko su Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroro, ginančio viešąjį interesą bei ieškovo Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą pozicija, kad buvo pažeisti Žemės reformos įstatymo 4 str., 1992-02-07 Vyriausybės nutarimo Nr. 89 4.1.2 p. reikalavimai.

29Atsakovas R. Č. bei jo atstovė, palaikė savo poziciją išdėstytą atsiliepime dėl proceso atnaujinimo. Prašė palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą kaip teisėtą. Nurodė, kad po ginčo žemės sklypo įsigijimo praėjo nemažai laiko, per tą laiką teritorija pasikeitė, sklypas buvo sutvarkytas, įrengti valymo įrenginiai, giluminis gręžinys, nutiestos dujos, vandentiekis, gauti visi leidimai. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovas yra nesąžiningas žemės sklypo įgijėjas. Realiai galima manyti, kad tikroji prievolė ginant viešąjį interesą yra ginti piliečius ir sustabdyti neteisėtų sandorių sudarymą. Atsakovo įgytas ginčo sklypas yra namų valda, o ne kelias.

30Atsakovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Vilniaus rajono savivaldybės atstovai, tretysis asmuo Vilniaus rajono 1 –ojo notarų biuro notarė L. Š. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.

31Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimas naikintinas, paliktinas galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimas.

32Valstybinės žemės savininkas yra Lietuvos valstybė, valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Žemės santykiai turi būti tvarkomi laikantis įstatyminių žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį, kt. principų. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatavimui, taip pat – teisė teisės aktų nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyminė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Žemės įstatymas, Žemės reformos įstatymas ir kt. specialieji įstatymai).

33Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų – dispozityvumo principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesniosios šalies, kuri ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar) teisėtus interesus Viešojo intereso gynimą civiliniame procese taip pat lemia kitos priežastys, viena iš jų – privatinių santykių įvairovė, nes yra tokių civilinės teisės pošakių ir institutų, kurių visuomeninis reikšmingumas yra didesnis negu kitų. Viešasis ir privatus interesai koegzistuoja bei iš dalies sutampa. Tokios sutapties buvimas – dar viena iš priežasčių, dėl kurių civiliniame procese turi būti ginamas viešasis interesas. Pažymėtina, kad ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, todėl būtina užtikrinti teisingą jų pusiausvyrą. Sprendimą, ar tam tikras interesas laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010 ir kt.).

34Nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimti aktai prieštarauja imperatyviosioms normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Dėl to prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktą, ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti įstatymo nustatytomis priemonėmis. Viena iš tokių priemonių yra CPK 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė inicijuoti civilinę bylą. Nagrinėjamu atveju civilinė byla buvo inicijuota viešajam interesui apginti. Ginant viešąjį interesą, kartu apginamas ir privatus interesas. Tai, kad viešojo intereso gynimas, atsiskleidžiantis ginčijant valdžios institucijų veiksmus perleidžiant valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą dėl jų atitikties imperatyviosioms įstatymo normoms, būdamas reikšmingas visuomenei ar jos grupėms, kartu gali nulemti ir privačių asmenų subjektines teises bei jų apimtį, ne kartą konstatuota kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2010).

35Aiški teisės taikymo klaida pagal CPK 366 str.1 d. 9 p., kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą gali būti imperatyvios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Jeigu kuri nors teisės norma taikoma teismui naudojantis diskrecijos teise įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008). taigi, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik nustačius, kad padaryta teisės normos taikymo klaida yra ne tik akivaizdi, bet ir esminė, daranti sprendimą (nutartį) neteisėtą.

36Esant aukščiau nurodytom aplinkybėm, teismo nuomone, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 11 d. sprendime tinkamai konstatavo, kad pagal ginčo Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu (1993 m. balandžio 15 d.) galiojusio Žemės reformos įstatymo 6 straipsnį, vykdant žemės reformą, žemės įsigijimo nuosavybėn būdai buvo nuosavybės teisės atstatymas (grąžinimas) ir pirkimas. Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos be konkurso miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos", kuris įsigaliojo nuo 1992 m. vasario 7 d. ir galiojo iki 1993 m. liepos 28 d. Šio nutarimo 10 punktu miestų ir rajonų vaidybos buvo įpareigotos nuo nutarimo priėmimo dienos (t. y. nuo 1992 m. vasario 7 d.) nutraukti žemės sklypų skyrimą ne konkurso tvarka Lietuvos Respublikos miestu teritorijose, o kitose vietovėse - nuo 1992 m. kovo 15 d. Rajonų miestuose ir kitose vietovėse iki 1992 m. kovo 15 d. žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti bei kitai ne žemės ūkio veiklai vietos savivaldybės sprendimu galėjo būti suteikiami naudotis ta tvarka, kuri galiojo iki šio nutarimo priėmimo dienos (asmenims, kurie pagal šį nutarimą turėjo teisę įsigyti žemės sklypus ne konkurso tvarka, galėjo būti nustatyta pirmenybė). Žemės sklypų skyrimo tvarka individualiųjų namų statybai tapo negalima miestų teritorijose nuo 1992 m. vasario 7 d., o kitose vietovėse - nuo 1992 m. kovo 15 d. Pagal nutarimo 4.1.2 punktą valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami tiems piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos šie žemės sklypai buvo suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Kadangi ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkis Nr. 26 dėl papildomo žemės ploto skyrimo R. Č. priimtas po minėtų Vyriausybės nutarimo nuostatų įsigaliojimo, ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkio Nr. 26 bei Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-09-28 potvarkio Nr. 1333p dalys, kuriomis R. Č. ( - ) kaime leista pirkti 0,05 ha namų valdos žemės sklypą laikytinos neteisėtomis ir prieštaraujančiomis tuo metu galiojusiems teisės aktams. Taip pat, kad ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m, liepos 27 d. potvarkis Nr. 26 prieštaravo ir tuo metu galiojusio Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 11, 12 str. bei, kad R. Č. papildomas 500 kv. m žemės plotas namų valdai leistas įsigyti nuosavybėn pažeidžiant 1993 m. balandžio 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusius teisės aktus.

37Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 11 d. sprendime pagrįstai pasisakė, kad ginčo potvarkiai dėl papildomo žemės sklypo skyrimo atsakovui bei sutartis dėl žemės pirkimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei ginčijami potvarkiai susiję su nuosavybės teisių į žemę suteikimu, kuriuo suinteresuota visuomenė, todėl laikytina, kad reikalavimas panaikinti skundžiamus potvarkius bei pirkimo - pardavimo sutartį dalyje siejamas ne su konkrečių asmenų teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, o su valstybės ir viešojo intereso gynimu (CPK 49 str.).

38Pagal Žemės įstatymo 1 str. 2 d., vienas žemės santykių reguliavimo tikslų yra racionalus žemės naudojimas. Todėl valstybė teisės aktais nustatydama valstybinės žemės suteikimo naudotis ir naudojimo tvarką, yra suinteresuota, kad valstybinė žemė būtų suteikiama naudotis ir naudojama nepažeidžiant šios teisės aktų nustatytos tvarkos. Todėl valstybinės žemės suteikimą ir naudojimą reglamentuojančių aktų pažeidimai pažeidžia valstybės, o kartu ir viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju, 2008-04-11 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-468-341/2008 buvo konstatuoti Žemės reformos įstatymo 4 str., Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 11, 12 str., 1992-02-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 89 nuostatų pažeidimai. Šios normos yra privalomos vykdant valstybės turto - žemės pardavimą, nuomą, taigi, pagal savo pobūdį jos yra imperatyvios, šioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas, jas privalo vykdyti ir jomis privalo vadovautis ne tik atskiri teisinių santykių subjektai bet ir valstybės pareigūnai, institucijos viešojo administravimo srityje.

39Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2008-12-10 sprendime padarydama išvadą, kad skiriant atsakovui R. Č. papildomą 500 kv. m žemės sklypą nebuvo pažeistos imperatyvios normos, nustatančios maksimalius sklypo dydžius kaimo vietovėje, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismo konstatuoti teisės normų pažeidimai buvo formalūs ir sudarytų pagrindą ieškiniui tenkinti tuo atveju, jeigu tokio pobūdžio pažeidimai tuo pačiu pažeistų ir viešąjį interesą (t.y. nebuvo konstatuota viešojo intereso pažeidimo); nurodydama, kad civilinėje byloje Nr. 2A-1187/06, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagal ieškovų K.A. L. ir D. S. ieškinį atsakovui R. Č. dėl pažeistų teisių gynimo ir servitutų nustatymo, reikalavimus dėl kelio servituto per papildomai skirtą atsakovui žemės sklypo dalį, atmetė, kad artimiausių atsakovo R. Č. kaimyninių sklypų savininkų teisės nėra pažeistos, bei laikydama atsakovą R. Č. sąžininga valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sandorio šalimi, padarė aiškią teisės taikymo klaidą CPK 366 str.1 d. 9 p., prasme, dėl ko, buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas teismo sprendimas.

40Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaujantis LR CPK 371 str.,

Nutarė

41Panaikinti 2008-12-10 Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir palikti galioti 2008-04-11 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-468-341/2008.

42Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Dalia... 2. Ieškovas Vilniaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas... 3. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinys... 4. Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vietos... 5. Nurodė, kad pripažinus negaliojančiais dalyje ginčijamus ( - ) apylinkės... 6. Teismas atsakovų LR Vyriausybės, Vilniaus rajono savivaldybės atžvilgiu... 7. Teismas nurodė, kad ginčo potvarkiai dėl papildomo žemės sklypo skyrimo... 8. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimu Vilniaus rajono... 9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija (toliau –... 10. Kolegija, analizuodama byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad, ginčijamas... 11. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas šio potvarkio teisėtumą,... 12. Kolegija sprendė, kad skiriant atsakovui papildomą 500 kv.m žemės sklypą... 13. Nurodė, kad sprendžiant, ar ieškovo ginčijama valstybinės žemės sklypo... 14. Kolegija taip pat pripažino, jog ieškovo reikalavimo dėl restitucijos... 15. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, ginantis viešąjį... 16. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. birželio 1 d. gavo L. L. prašymą... 17. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija (toliau... 18. 2011-10-25 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi pareiškėjo prašymas... 19. 2012-03-09 Vilniaus apygardos teismas nutartimi išnagrinėjęs pareiškėjo... 20. Vilniaus apygardos teismas 2012-03-09 nutartyje nurodė, jog CPK 366 str. 1 d.... 21. 2012-03-09 Vilniaus apygardos teismas nutartyje taip pat akcentavo, kad... 22. Kreiptis į teismą CPK 49 straipsnio tvarka prokuroras, gindamas viešąjį... 23. Taip pat nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas suteikė prioritetą... 24. CPK 370 str. 4 d. numatyta, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą... 25. Vadovaujantis CPK 370 str. 4 d. nuostatomis teismas bylą nagrinėja... 26. Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą,... 27. Nurodė, kad kaip konstatuota Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m.... 28. Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos... 29. Atsakovas R. Č. bei jo atstovė, palaikė savo poziciją išdėstytą... 30. Atsakovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Vilniaus rajono savivaldybės... 31. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimas naikintinas,... 32. Valstybinės žemės savininkas yra Lietuvos valstybė, valstybine žeme gali... 33. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad viešojo... 34. Nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimti aktai prieštarauja... 35. Aiški teisės taikymo klaida pagal CPK 366 str.1 d. 9 p., kaip pagrindas... 36. Esant aukščiau nurodytom aplinkybėm, teismo nuomone, Vilniaus rajono... 37. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 11 d. sprendime... 38. Pagal Žemės įstatymo 1 str. 2 d., vienas žemės santykių reguliavimo... 39. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija... 40. Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaujantis LR CPK 371 str.,... 41. Panaikinti 2008-12-10 Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir palikti galioti... 42. Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per...