Byla 2A-7-436/2015
Dėl skolos, palūkanų priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininko), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės E. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-653-91/2013 pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovei UAB “Įmonių reorganizavimo biuras“ dėl skolos, palūkanų priteisimo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Įmonių reorganizavimo biuras“ 54.449,00 Lt už automobilį sumokėtų įmokų, 5 procentus procesinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki pilno sprendimo įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodoma, kad 2009 m. lapkričio 11 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė už 57.690,00 Lt pardavė ieškovei automobilį KIA CEED 1,6 LX Plus. Šalys susitarė, kad pradinė avansinė įmoka sudarys 9.555,00 Lt, o likusi 48.135,00 Lt suma bus sumokėta per 60 mėnesių, mokant kas mėnesį pagal nustatytą grafiką. Ieškovė iki 2012 m. rugpjūčio 28 d. sumokėjo atsakovei iš viso 36.465,00 Lt. Šalys nusprendė atsiskaityti su lizingo bendrove anksčiau laiko, todėl nutarė automobilį parduoti už 20.000,00 Lt ir lizingo būdu įsigyti kitą automobilį, o gautus pinigus panaudoti kito automobilio įsigijimo pradinei įmokai sumokėti. Atsakovo paskaičiavimais likusi nesumokėta už automobilį suma buvo 17.984,00 Lt, kurią ieškovė sumokėjo 2012 m. rugpjūčio 29 d. Iš viso ieškovė atsakovei už automobilį yra sumokėjusi 54.449,00 Lt. Atsakovė automobilio ieškovei neperdavė, kito automobilio taip pat neįgijo, o ieškovės sumokėtas įmokas grąžinti atsisakė. Pagal sutarties 5.2 punktą, šalys buvo susitarę, kad tuo atveju, jeigu automobilis nebus perduotas ieškovei, atsakovė grąžins visas įmokas ir avansą, tačiau ieškovei nei automobilis nebuvo perduotas, nei grąžintos įmokos ir avansas.

42012 m. gruodžio 11 d. preliminariu sprendimu teismas ieškinį patenkino visiškai ir iš atsakovės UAB „Įmonių reorganizavimo biuras“ priteisė ieškovei E. P. 54.449,00 Lt skolos, 5 procentai procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2012-09-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 816,35 Lt bylinėjimosi išlaidų.

5Atsakovė pareiškė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriuose nurodė, kad atsakovės bendrovė 2009 m. spalio 29 d. su lizingo bendrove UAB „Swedbank lizingas“ sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, o netrukus 2009 m. lapkričio 11 d. atsakovė su ieškove sudarė to paties automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Abu šie sandoriai buvo sudaryti ieškovės ir jos sutuoktinio V. P. iniciatyva, kadangi lizingo bendrovės nesutiko parduoti jiems, kaip nepatikimiems klientams, automobilių išsimokėtinai. Atsakovo vardu įsigytu automobiliu faktiškai naudojosi ieškovė, o jį pardavė ieškovės sutuoktinis, kuriam įmonė buvo išdavusi įgaliojimą. Atsakovės įmonė supratusi, kad ieškovė su sutuoktiniu elgiasi nesąžiningai, kito automobilio tokiu pačiu būdu nesutiko pirkti, todėl ieškovė kreipėsi į teismą.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. preliminarų sprendimą ir ieškovės E. P. ieškinį kaip nepagrįstą atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė ir jos sutuoktinis V. P. neturėdami finansinių galimybių tiesiogiai sudaryti automobilio lizingo sutarties su lizingo bendrove, 2009 metais paprašė atsakovės tokią sutartį sudaryti savo vardu. Įsigytą automobilį pagal 2009 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė perdavė ieškovei naudotis. Ieškovė pagal grafiką turėjo mokėti tokio pačio dydžio įmokas, kokios buvo numatytos sutartyje tarp atsakovės ir lizingo bendrovės. Po kurio laiko ieškovė pasiūlė šį automobilį parduoti, nes ketino tokiu pačiu būdu įsigyti kitą automobilį. Atsakovo vadovė A. S. supratusi ieškovės ir jos vyro nesąžiningumą, automobilį parduoti nesutiko ir nepasirašė automobilio pardavimo bei eksporto dokumentų. Teismas vertino, kad atsakovės vadovės A. S. parašas ir antspaudas sutartyje tarp UAB „Durga“, teikiančios muitinės tarpininko paslaugas, ir atsakovės įmonės yra akivaizdžiai suklastoti. Liudytojo V. P. parodymus teismas vertino kaip neatitinkančius tikrovės, nes juos paneigė kiti liudytojai, kurie patvirtino, jog automobilio pardavimu Baltarusijos piliečiui rūpinosi būtent V. P.. Tai, kad parašą ir antspaudą galimai suklastojo V. P., teismo nuomone patvirtino atsakovės vadovės pateikta sutarties, kuri buvo gauta iš UAB „Durga“, kopija, kurioje antspaudo ir parašo nėra, tačiau kitoje sutarties kopijoje, taip pat gautoje iš UAB „Durga“ parašas ir antspaudas yra. Teismas laikė neginčijamai nustatyta aplinkybę, kad atsakovė niekada automobiliu nesinaudojo, juo naudojosi ieškovė ir jos sutuoktinis, automobilio pardavimu rūpinosi V. P., kuriam buvo išduoti įgaliojimai, todėl teismas sprendė, kad ieškovė ieškinio neįrodė.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6Apeliaciniu skundu ieškovė E. P. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti.

7Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tikrieji automobilio savininkai buvo ieškovė ir jos sutuoktinis V. P. ir, kad automobiliu faktiškai naudojosi būtent jie. Visų pirma, ieškovė savo reikalavimą kildino iš 2009 m. lapkričio 11 d. preliminarios automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią, nesudarius pagrindinės sutarties atsakovė privalėjo grąžinti įmokas už automobilį. Atsakovė jokio reikalavimo dėl 2009 m. spalio 29 d. pirkimo pardavimo sutarties nebuvo pareiškusi, todėl teismas neturėjo vertinti ir pasisakyti apie šios pirkimo–pardavimo sutarties pagrįstumą. Nei ieškovė, nei jos sutuoktinis niekada nebuvo ginčo automobilio savininkai ir jokių nuosavybės teisių į šį automobilį neturėjo. Teismo išvada, kad automobiliu naudojosi ieškovė ir jos sutuoktinis nepagrįsti, nes pagal panaudos sutartis šiuo automobiliu naudojosi UAB „Ilgakiemio malūnas“ ir UAB „Ratio Invest“. Šios įmonės remontavo automobilį, mokėjo už degalus ir šias aplinkybes patvirtino liudytojai D. A., V. P.. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos E. J. paaiškinimais, kadangi ieškovės šeimos ir jos santykiai yra priešiški, teisme nagrinėjamos bylos dėl skolos priteisimo, todėl šios liudytojos parodymai turėjo būti vertinami kritiškai.
  2. Teismo išvada, kad D. A. yra susijęs su ieškove ir jos sutuoktiniu, nepagrįsta. Priešingai, jis veikė pagal atsakovės įmonės išduotą įgaliojimą. Tarp D. A. ir atsakovės įmonės buvo sutartiniai santykiai, nes šis asmuo atsakovės įmonei teikdavo buhalterines paslaugas.
  3. Teismas nutylėjo labai svarbų faktą, kad ieškovė ir jos sutuoktinis žodiniu susitarimu su atsakovės direktore A. S. buvo susitarę nupirkti iš atsakovės įmonės akcijas, todėl už automobilį mokėjo įmokas ieškovė, kaip būsima atsakinga įmonės akcininkė, nes atsakovė galėjo būti nepajėgi susimokėti lizingo įmokas. Atsakovės įmonės kreditingumas gerėjo būtent ieškovės įmokų sąskaita.
  4. Teismo išvada, kad šalys buvo susitarę, jog automobilį parduos ieškovės sutuoktinis ir jį pardavė veikdamas pagal atsakovės išduotą įgaliojimą, neatitinka tikrovės. Šalys buvo nusprendę atsiskaityti anksčiau laiko su lizingo bendrove, automobilį parduoti už 20.000,00 Lt bei lizingo būdu įsigyti kitą automobilį, o gautus pinigus panaudoti kaip pradinę įmoką už naujai įsigyjamą automobilį. Ieškovės sutuoktiniui įgaliojimas buvo išduotas ne parduoti automobilį, o atstovauti atsakovę muitinėje ir išregistruoti įmonei priklausantį automobilį. Byloje yra atsakovo įmonės 2012 m. rugpjūčio 30 d. kasos pajamų orderis IRA Nr. 1217, kuris patvirtina, kad atsakovė iš automobilio pirkėjos gavo 12.000,00 Lt. Šis orderis pasirašytas A. S. ir buhalterės V. S., o tai reiškia, kad automobilį pardavė pati atsakovė. Teismas nevertino šio rašytinio įrodymo, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.
  5. Byloje nėra įrodymų, kad V. P. su lizingo bendrove tarėsi dėl kito automobilio pirkimo atsakovo vardu, todėl tokia teismo išvada nepagrįsta.
  6. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2012 m. rugpjūčio 30 d. sutarties nepasirašė atsakovės direktorė, kad ją suklastodamas parašą ir antspaudą pasirašė V. P.. Šią išvadą teismas padarė išimtinai remdamasis tik atsakovės direktorės paaiškinimais. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad šioje sutartyje yra suklastotas jos parašas. Teismas negalėjo sprendimo grįsti spėjimais ar abejonėmis, tai gali būti daroma tik byloje surinktų bei ištirtų įrodymų pagrindu. Bylos aplinkybės patvirtina, kad V. P. neturėjo priežasties klastoti parašą ir antspaudą, nes tiek A. S., teik įmonės buhalterė pasirašė, kad įmonė gavo 12.000,00 Lt.
  7. Teismas nepagrįstai liudytojo V. P. parodymus vertino kaip nepatikimus, nes byloje esantys įrodymai patvirtina liudytojo duotų parodymų nuoseklumą.
  8. Teismas priėmė sprendimą išimtinai vertindamas tik atsakovės atstovės paaiškinimus, tuo teismas išreikšdamas savo šališkumą.
  9. Teismo sprendime be pagrindo teigiama, kad 2009 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė nutraukė prieš laiką, nes tokios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos. Priešingai, ieškovė sutartį įvykdė, sumokėdama likusią 17.984,00 Lt įmoką, todėl sutartis pasibaigė prieš terminą.
  10. Teismo išvada, kad ieškovė nepareiškė ieškinio savo sutuoktiniui V. P., tuo pripažindama, kad jis veikė išimtinai šeimos interesais, yra nepagrįsta. Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp ieškovės, jos sutuoktinio ir Baltarusijos pilietės buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, todėl teigti, kad automobilį pardavė V. P. nėra jokio pagrindo.
  11. Teismo išvada, kad pardavus automobilį, atsakovė negavo jokios naudos yra nepagrįsti. Atsakovė savo ranka įrašė, kad likusi nesumokėta už automobilį suma yra 17.984,00 Lt, kurią sumokėjo ieškovė, tačiau automobilio neįgijo, t. y. jis nebuvo perduotas atsakovės nuosavybėn, priešingai, jis buvo parduotas tretiesiems asmenims, o gautą 12.000,00 Lt sumą gavo būtent atsakovė.
  12. Teismas visiškai nepasisakė dėl kasos išlaidų orderio, kuriame nurodyta, kad ieškovei grąžinamas 54.449,00 Lt avansas. Šis kasos išlaidų orderis yra išrašytas ir pasirašytas atsakovės įmonės vadovės ir jos buhalterės. Ieškovei atsisakius pasirašyti šį orderį, jis patvirtina ieškovės ieškinio pagrįstumą.

8Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Įmonių restruktūrizavimo biuras“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kad:

  1. Ieškovė apeliaciniame skunde prieštarauja savo pačios argumentams. Apeliacinio skundo pirmąjį argumentą, kad ieškovė ir jos sutuoktinis nesinaudojo automobiliu, paneigia ieškovės atsiliepime į atsakovo prieštaravimus nurodyti argumentai. Atsiliepime nurodoma, kad ginčo, jog automobiliu naudojosi ieškovė ir jos sutuoktinis nėra, būtent tuo pagrindu pagal sutarties 3.2 punktą buvo mokamos įmokos. Byloje yra įrodymai, kad ieškovė ir jos sutuoktinis yra UAB „Ilgakiemio malūnas“ ir UAB „Ratio invest“ akcininkai, o jų abiejų direktorius yra D. A.. Taip pat aplinkybę, kad automobiliu naudojosi ieškovė patvirtina Kelių policijos medžiaga, nes už Kelių eismo taisyklių pažeidimus buvo bausti būtent ieškovė su sutuoktiniu. Ieškinio pateikimo priežastis yra noras nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Tai, kad ieškovės finansinė padėtis labai sunki, patvirtina prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio. Ieškovės šeima savo vardu negali įregistruoti jokio turto, nes jis bus parduotas iš varžytynių skoloms padengti. Po teismo sprendimo priėmimo pradėtame ikiteisminiame tyrime ieškovė pripažino, jog kreipėsi į atsakovę dėl lizingo sutarties naujam automobiliui pirkti, kuriuo pati važinės ir mokės įmokas atsakovei, o atsakovė atsiskaitinės su lizingo bendrove.
  2. Tai, kad D. A. buvo susijęs su ieškove ir jos sutuoktiniu, patvirtina aplinkybė, kad jis buvo abiejų prieš tai minėtų ieškovei su sutuoktiniu priklausančių įmonių direktorius, vykdė jų nurodymus.
  3. Apeliacinio skundo argumentai dėl ketinimo pirkti atsakovės įmonės akcijas yra visiškai niekuo neparemti, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo pagrįstumui, be to, esant itin blogai ieškovės finansinei padėčiai, šie argumentai neįtikinami.
  4. Apeliantės argumentus, kad jos sutuoktinis nesusijęs su automobilio pardavimu, paneigia ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje yra liudytojos UAB „Durga“ darbuotojos D. Ž. parodymai. Ji paaiškino, kad visus automobilio pardavimo dokumentus tvarkė V. P., o sutartis su atsakovės įmone jam buvo perduota, kad ją pasirašytų atsakovės įmonės direktorė. Pasirašytą sutartį jis atsiuntė elektroniniu paštu, o sutarties originalo nepateikė.
  5. Tai, kad V. P. tarėsi dėl kito lizingo būdu automobilio pirkimo, patvirtina ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstyti paaiškinimai. Tai, kad V. P. galimai suklastojo sutartį, patvirtina pradėtas ikiteisminis tyrimas ir aplinkybės, jog būtent jis tvarkė visus automobilio pardavimo dokumentus. Apeliantės argumentai dėl teisėjo nešališkumo visiškai nepagrįsti, nes nušalinimas jam bylos nagrinėjimo metu nebuvo pareikštas.
  6. Tai, kad jokios naudos iš parduoto automobilio atsakovė negavo, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Be to, V. P. gavo 20.000 Lt, o ne 12.000 Lt kaip nurodyta. Kasos išlaidų orderio 54.449 Lt sumai ieškovė nepasirašė, nes atsakovė nesutiko lizingu pirkti dar vieno automobilio už 150.000 Lt, supratusi ieškovės ir jos sutuoktinio apgaulę.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Patikrinęs apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

11Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas dėl jų sudarytos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties kvalifikavimo ir vykdymo.

13Teismas turi įvertinti ne tik įrodymų įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Vadovaudamasis šiomis nuostatomis ir siekdamas visapusiškai išsiaiškinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, nustatyti tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą, apeliacinės instancijos teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartimi šios civilinės bylos nagrinėjimą buvo sustabdęs iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 64-1-01174-12, kuris buvo pradėtas pagal ieškovės atstovo advokato Aido Mažeikos pareiškimą dėl A. S. veiksmų apgaule įgyjant didelės vertės turtą. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros 2015 m. liepos 20 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, kadangi A. S. veikoje nebuvo nustatyta nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 222 str. 1 d., 300 str. 1 d. Šis nutarimas yra įsiteisėjęs ir pateiktas Kauno apygardos teismui. Kadangi ikiteisminiame tyrime dalyvavo tos pačios šalys, davė paaiškinimus dėl to paties ginčo esmės, priimto galutinio procesinio sprendimo turinys bylos šalims yra žinomas, teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, vadovaujasi šios civilinės bylos medžiaga ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis.

14Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad faktiniai automobilio savininkai ir naudotojai buvo ieškovė su sutuoktiniu V. P.. Apeliaciniame skunde pažymima, kad ieškinio reikalavimas kildinamas iš 2009 m. lapkričio 11 d. preliminarios automobilio pirkimo – pardavimo sutarties, pagal kurią, nesudarius pagrindinės sutarties atsakovė privalėjo grąžinti įmokas už automobilį. Teigiama, kad nei ieškovė, nei jos sutuoktinis niekada nebuvo ginčo automobilio savininkai ir jokių nuosavybės teisių į šį automobilį nebuvo įgiję. Atsakovės atstovė nurodo priešingas aplinkybes, kad ginčo automobilis išsimokėtinai iš lizingo bendrovės buvo įsigytas ieškovės prašymu ir perduotas jai naudotis. Atsakovė atliko tik tarpininko vaidmenį tarp ieškovės ir lizingo bendrovės.

15Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė UAB „Įmonių reorganizavimo biuras“, atstovaujama direktorės A. S., su lizingo bendrove UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „KIA AUTO“ 2009 m. spalio 29 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT085100/PPS dėl naujo automobilio KIA CEED 1,6 LX PLUS AT 126 AG (toliau – KIA CEED) įsigijimo išperkamosios nuomos būdu, kiekvieną mėnesį mokant nustatyto dydžio įmokas pagal grafiką. Pagal šios sutarties sąlygas pirmoji įmoka už išsiperkamą automobilį buvo nustatyta 9555,00 Lt (2178,13 Eur, 1 t., b. l. 147–149). Sutarties galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2014 m. spalio 30 d. (1 t., b. l. 145–159). 2009 m. lapkričio 11 d. ieškovė E. P. ir atsakovė, atstovaujama direktorės A. S., sudarė to paties automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią buvo susitarta ieškovei išsimokėtinai parduoti prieš tai minėtą automobilį KIA CEED už 57.690,00 Lt su PVM ir kartu įskaitytu Kasko draudimu (1 t., b. l. 27–28). Pagal šios sutarties 2.2 punktą ieškovė įsipareigojo sutarties pasirašymo dieną atsakovei sumokėti 9555,00 Lt dydžio avansą. 2009 m. lapkričio 13 d. kvitas (serija IRA Nr. 751) ir UAB „Įmonių reorganizavimo biuras“ sąskaitos 46 apyvartos žiniaraštis patvirtina, jog ieškovė atsakovei pradinę įmoką už automobilį pervedė (1 t., b. l. 92–93, 96). Kaip matyti iš sutarčių, įmokos kas mėnesį turėjo būti vykdomos tomis pačiomis dienomis tokiomis pačiomis sumomis kaip nustatyta lizingo sutartyje (1 t., b. l. 29-30, 149, 158). Iš byloje esančių kvitų matyti, kad ieškovė pinigus atsakovei mokėjo kaip avansą pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau sutarties datos ir numerio bei išsiperkamo automobilio markės mokėjimų dokumentuose nenurodydavo (1 t., b. l. 95–126). Sprendžiant iš šalių paaiškinimų, tarp jų buvo susitarta automobilį parduoti nelaukiant lizingo sutarties pabaigos, dalį gautų lėšų panaudoti galutiniam atsiskaitymui su lizingo bendrove, o likusias lėšas panaudoti avansiniam mokėjimui už kitą lizingo būdu perkamą naują automobilį. 2012 m. rugpjūčio 28 d. ieškovė iš viso už automobilį atsakovei buvo sumokėjusi 36.465,00 Lt. Likusi neišpirkto turto vertė sudarė 17.174,97 Lt ir vieno mėnesio įmoką - 807,00 Lt. Ieškovė 2012 m. rugpjūčio 29 d. sumokėjo atsakovei 17.984,00 Lt (Kasos pajamų orderis IRA Nr. 1215, 1 t., b. l. 95), kuri šią sumą pervedė lizingo bendrovei. Lizingo bendrovė UAB „Swedbank lizingas“ 2012 m. rugpjūčio 30 d. išdavė lizingo sutarties Nr. LT085100 pabaigos aktą, pagal kurį lizingo bendrovė atsakovei nuosavybės teise perdavė ginčo automobilį KIA CEED (2 t., b. l. 139). Tą pačią dieną (2012-08-30) atsakovė įgaliojo V. P. išregistruoti UAB „Įmonių reorganizavimo biuras“ priklausantį ginčo automobilį (1 bt., b. l. 161), o kitu įgaliojimu Nr. 2 įgaliojo V. P. registruoti muitinėje EORI kodą (1 t., b. l. 162). Teismo posėdžio metu apklausta muitinės tarpininkės UAB „Durga“ atstovė D. Ž. paaiškino, kad dėl automobilio KIA CEED pardavimo į jų įmonę atvyko V. P., turėdamas įgaliojimus ir prisistatęs, kaip UAB „Įmonių reorganizavimo biuras“ atstovas atsinešė paruoštą 2012 m. rugpjūčio 30 d. pažymą – sąskaitą su A. S. parašu, kurioje buvo įrašyta Baltarusijos pilietės pavardė ir nurodyta parduodamo automobilio kaina - 12.000,00 Lt (2 t., b. l. 140). Pardavimo tarpininko atstovė paaiškino, kad parduodant automobilį į trečias šalis turi būti pasirašyta sutartis. Kadangi tokios sutarties V. P. nepateikė, jam buvo pasiūlyta tai padaryti. Sutartis buvo sudaryta elektroniniu būdu tą pačią dieną, o V. P. pažadėjo atvežti originalą. Muitinės tarpininkų teisės aktai nedraudžia sudaryti elektronines sutartis, todėl automobilio pardavimo į Baltarusiją dokumentai buvo sutvarkyti. Nesulaukus sutarties originalo, po 2–3 savaičių muitinės tarpininko atstovė telefonu susisiekė su A. S., kuri patvirtino, kad tokios sutarties nėra pasirašiusi ir nepasirašys (2 t., b. l. 99).

16Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė aprašyto pobūdžio sandorių sudarė ir daugiau, todėl galimos tokių sandorių sudarymo pasekmės jai turėjo būti žinomos. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs byloje esančius įrodymus. Atsakovė UAB „Įmonių reorganizavimo biuras“ su lizingo bendrove UAB „SEB lizingas“ 2009 m. lapkričio 30 d. buvo sudariusi automobilio Škoda Octavia lizingo sutartį (2 t., b. l. 47–54). Tą pačią dieną ieškovė su atsakove sudarė to paties automobilio Škoda Octavia pirkimo–pardavimo sutartį analogiškomis sąlygomis kaip ir byloje analizuojamos sutarties atveju. Tokiu pačiu būdu 2011 m. gruodžio 12 d. automobilis Škoda Octavia buvo parduotas Moldovos piliečiui. Taigi, šios aplinkybės patvirtina atsakovės atstovės argumentus, kad prieš tai minėtų sutarčių sudarymai dėl automobilių pirkimo–pardavimo tarp šalių nebuvo vienkartiniai, kadangi iki iškilusio ginčo šalis siejo draugiški santykiai. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina atsakovės argumentus, kad lizingo bendrovės ieškovei E. P. tiesiogiai automobilių išsimokėtinai neparduodavo, kadangi jos finansinė padėtis nebuvo gera, jai ir jos vyrui priklausantis turtas įvairių institucijų buvo areštuotas bei apsunkintas hipoteka (1 t., b. l. 31–91).

17Apeliantė neigia, kad naudojosi ginčo automobiliu KIA CEED, tačiau šiuos jos argumentus paneigia byloje esantys įrodymai. Atsakovė su UAB „Ilgakiemio Malūnas“ 2009 m. lapkričio 16 d. sudarė ginčo automobilio KIA CEED panaudos sutartį, kuri šalių bendru sutarimu nuo 2010 m. rugpjūčio 7 d. buvo nutraukta (1 t., b. l. 163–164), o 2010 m. rugpjūčio 9 d. su UAB „Ratio Invest“ sudaryta to paties ginčo automobilio panaudos sutartis (2 t., b. l. 132–133). Iš UAB „KIA AUTO“ teismui pateiktų serviso dokumentų matyti, kad laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. ginčo automobilis KIA CEED buvo aptarnaujamas šiame servise. Darbų atlikimo užsakovu nurodytos įmonės UAB „Ilgakiemio Malūnas“ bei UAB „Ratio Invest“, tačiau kaip užsakovo atstovas dokumentus pasirašė ieškovės sutuoktinis V. P. (2 t., b. l. 38–43). Iš byloje esančių Sodros duomenų matyti, kad tiek ieškovė E. P., tiek jos sutuoktinis V. P. ginčo laikotarpiu dirbo minėtose įmonėse UAB „Ilgakiemio Malūnas“ bei UAB „Ratio Invest“ (2 t., b. l. 68–83) ir buvo UAB „Ilgakiemio Malūnas“ akcininkai, turintys 100 % akcijų. Be to, teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino aplinkybę, jog ginčo automobiliu naudojosi ieškovės sutuoktinis V. P., kaip UAB „Ilgakiemio Malūnas“ komercijos direktorius (2 t., b. l. 94). Taigi, visi byloje surinkti įrodymai patvirtina atsakovės argumentus, kad automobiliu KIA CEED naudojosi ieškovė ir jos sutuoktinis.

18Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje iš esmės yra iškilęs poreikis aiškinti šalių 2009 m. lapkričio 11 d. sudarytos sutarties tikrąsias sąlygas, kadangi sutarties šalys nesutaria dėl tam tikrų jos aspektų, kaip antai dėl sutarties pasibaigimo, tam tikrų sąlygų tikrosios prasmės bei svarbos šalims. Tai reiškia, kad šis klausimas tampa teisminio nagrinėjimo objektu.

19Sutarčių aiškinimas yra gana detaliai reglamentuotas CK 6.193-6.195 straipsniuose. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Atsižvelgtina ir į įprastines sąlygas, net jeigu jos sutartyje nenurodytos. Kai abejojama dėl sutarties sąvokų, joms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.

20Sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad aiškinant sutartis būtina vadovautis ne tik sąžiningumo reikalavimu, kuris tiesiogiai įvardytas CK 6.193 straipsnio 1 dalyje kaip pagrindinė sutarčių aiškinimo taisyklė, bet ir kitais CK 1.5 straipsnyje įvardytais bendraisiais teisės principais. Sutarčių aiškinimo paskirtis yra siekis kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą sudarant sutartis bei prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sutarčių aiškinimo taisyklės orientuoja į tai, kad šis aiškinimas neapsiribotų lingvistiniu pažodiniu sutarčių teksto aiškinimu, bet sistemiškai būtų įvertintas sutarties šalių elgesys tiek ikisutartinių, tiek sutartinių santykių stadijose, šalių subjektyvi nuomonė dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvęs jos sąlygų suvokimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. Agoratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

21Nagrinėjamoje byloje apeliantė nurodo, kad atsakovė pažeidė šalių sudarytos sutarties sąlygą, numatytą 5.2 punkte – pardavėjui neperdavus automobilio sutartyje nustatytais terminais ar dėl kitų priežasčių, už kurias atsakingas pardavėjas, grąžinti sumokėtą avansą, kuris šiuo atveju sudaro 54.449,00 Lt. Teismas prieš tai jau nustatė, kad ieškovė mokėjo įmokas atsakovei pagal sutartimi nustatytą grafiką už automobilį KIA CEED, o atsakovė mokėjo įmokas pagal grafiką lizingo bendrovei UAB „Swedbank lizingas“, t. y. šalims sudarant sutartį, ginčo automobilis KIA CEED pagal 2009 m. spalio 29 d. lizingo sutarties sąlygas nuosavybės teise atsakovei UAB „Įmonių reorganizavimo biuras“ nepriklausė. Turto perdavimo–priėmimo akto, kuris yra priedas prie lizingo sutarties Nr. LT085100 ir pagal kurį atsakovei buvo perduotas ginčo automobilis, 5 punkte nurodyta, kad nuo šio akto pasirašymo dienos lizingo bendrovei (UAB „Swedbank lizingas“) pereina automobilio KIA CEED nuosavybės teisė. Pagal to paties akto 8 punktą, lizingo bendrovė atsakovę UAB „Įmonių reorganizavimo biuras“ atitinkamame turto registre registruoja kaip automobilio naudotoją laikotarpiui iki 2014 m. spalio 30 d. (1 t., b. l. 153). Pagal 2009 m. spalio 29 d. lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 4.2.3 punktą atsakovė turėjo teisę lizinguojamą automobilį subnuomoti, leisti automobiliu naudotis neatlygintinai (duoti panaudai tik pagal lizingo bendrovės nustatytas sąlygas ir tik gavus raštišką leidimą). Subnuomos sutartis turėjo atitikti sutarties sąlygas, o atsakovė likti atsakinga už lizinguojamo automobilio būklę ir savalaikį sutartyje nustatytų mokėjimų vykdymą. Tos pačios lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 5.1.5 punkte nustatyta, kad lizingo sutarties pagrindu atsakovė buvo įsipareigojusi nedisponuoti turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), neturėdama raštiško lizingo bendrovės sutikimo. Nors atsakovė su ieškove 2009 m. lapkričio 11 d. sudarytą sutartį pavadino preliminaria automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau sistemiškai aiškinant abiejų sutarčių sąlygas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė ginčo automobilio KIA CEED nevaldydama nuosavybės teise, neturėjo teisės ir negalėjo šio automobilio parduoti ieškovei, tačiau turėjo teisę šį automobilį subnuomoti arba leisti naudotis panaudos sutarties pagrindu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė už jai perduotą naudotis automobilį KIA CEED atsakovei kas mėnesį mokėjo atitinkamas įmokas, todėl laikytina, kad nors dėl subnuomos ir nebuvo rašytinio lizingo bendrovės pritarimo, bet faktiškai tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę ginčo automobilio KIA CEED subnuomos teisiniai santykiai. Nors ieškovė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neturėjo vertinti ir pasisakyti dėl prieš tai minėtos 2009 m. spalio 29 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau visos byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad ieškovei akivaizdžiai buvo žinoma, jog sudarant sutartį su atsakove, ginčo automobilis nuosavybės teise atsakovei nepriklausė, o buvo lizingo bendrovės nuosavybė. Šią aplinkybę patvirtina pačioje šalių 2009 m. lapkričio 11 d. sudarytoje sutartyje 1.1 punkte įrašyta sąlyga, kad automobilis priklauso lizingo bendrovei UAB „Swedbank lizingas“. Atliekamo ikiteisminio tyrimo metu šias aplinkybes patvirtino ieškovės sutuoktinis V. P., kuris 2012 m. lapkričio 29 d. apklausos metu paaiškino, jog jis su žmona E. P. planavo pirkti automobilį lizingo būdu, tačiau kaip fiziniam asmeniui tai padaryti buvo sudėtinga, todėl E. P. kreipėsi į atsakovę ir susitarė, kad E. P. mokės įmokas už automobilį bendrovei, o bendrovė atsiskaitys su lizingo bendrove (3 t., b. l. 54). Prieš tai minėtoje šalių sudarytoje 2009 m. lapkričio 11 d. sutartyje 1.2 punkte nurodyta, kad atsakovei UAB „Įmonių restruktūrizavimo biuras“ nėra atimta ir/ar apribota jos teisė disponuoti ginčo automobiliu, tačiau šiame punkte nurodyta sąlyga prieštarauja 2009 m. spalio 29 d. lizingo sutarčiai, kuria atsakovė įsipareigojo nedisponuoti turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), neturėdama raštiško lizingo bendrovės sutikimo. Nustatyta, kad lizingo bendrovė raštiško sutikimo parduoti automobilį KIA CEED atsakovei nebuvo davusi. Taigi, įvertinus visas nustatytas aplinkybes, matyti, kad toks naujų automobilių naudojimo būdas atitiko tarp šalių susiklosčiusią praktiką, nes atsakovė analogiškos sutarties pagrindu perdavė ieškovei naudotis automobilį ŠKODA OCTAVIA, kuris jį išpirkus iš lizingo bendrovės analogišku būdu buvo parduotas užsienio šalies piliečiui.

22Pažymėtina, kad sudarant sutartį prisijungimo būdu, taip pat ją aiškinant, būtina atsižvelgti ir į tai, kad standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik tinkamai atskleisti šias sąlygas kitai sutarties šaliai, tačiau taip pat yra atsakinga už tai, kad jos parengtos standartinės sutarties sąlygos būtų aiškios ir nedviprasmiškos. Jeigu standartines sąlygas parengusi šalis to tinkamai nepadaro, kilus sutarties šalių ginčui, ši šalis negali remtis tokiomis standartinėmis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir atskleidimo kitai sutarties šaliai kyla abejonių. Pareiga įrodyti, kad standartinės sąlygos yra aiškios ir neturėjo būti klaidingai suprastos kitos sutarties šalies, taip pat kaip ir tai, kad jos kitai šaliai buvo tinkamai atskleistos, tenka standartines sąlygas parengusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2008). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 11 d. sutartį atsakovei pasirašyti pateikė ieškovė, kuri ir anksčiau sudarinėjo analogiškas sutartis. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė A. S. nurodė, kad jai buvo neaiškus sutarties 5.2 punktas, jame nebuvo išreikšta tikroji atsakovės valia, tačiau nežiūrint į tai, sutartį pasirašė pasitikėdama ieškove, tikėdamasi, kad neigiamų pasekmių sutartis nesukels (2 t., b. l. 96). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė įrodymais nepagrindė, kad jos pateiktos pasirašyti sutarties sąlygos atsakovei buvo visiškai aiškios ir negalėjo būti suprastos klaidingai. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina priešingas aplinkybes, kad atsakovė pasirašė 2009 m. lapkričio 29 d. sutartį dėl ginčo automobilio pardavimo ieškovei pastarajai neatskleidus tikrųjų savo ketinimų.

23Atsižvelgus į visas nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikuoja kaip automobilio subnuomos teisinius santykius, nes ginčo automobilis KIA CEED nuosavybės teise priklausė lizingo bendrovei UAB „Swedbank lizingas“, atsakovė sutartimi buvo įsipareigojusi automobiliu nedisponuoti, tačiau turėjo teisę automobilį subnuomoti. Ieškovės kas mėnesį mokamos atsakovei atitinkamo dydžio įmokos pripažintinos subnuomos mokesčiu už naudojimąsi automobiliu, nes bylos duomenys patvirtina, kad automobiliu naudojosi tiek ieškovė, jos sutuoktinis. Ieškovė negalėjo nežinoti, kad automobilis atsakovei nuosavybės teise nepriklauso ir pagrįstai tikėtis, kad įgis nuosavybės teisę į ginčo automobilį KIA CEED pagal 2009 m. lapkričio 11 d. šalių sudarytą sutartį, pavadintą pirkimo – pardavimo sutartimi. Nagrinėjamos bylos atveju tarp šalių susiklostę santykiai atitinka CK 6.477 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nurodyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Šios įstatymo nuostatos taikomos ir subnuomos teisiniams santykiams. Atsakovė 2012 m. rugpjūčio 29 d. visiškai atsiskaičiusi su lizingo bendrove, įgijo nuosavybės teisę į automobilį KIA CEED ir turėjo visas teises laisvai disponuoti ginčo automobiliu, tačiau tai nereiškia, kad neperdavusi šio automobilio ieškovės nuosavybėn ir negrąžinusi jai sumokėtų įmokų, atsakovė pažeidė šalių sudaryta sutartimi prisiimtus sutartinius įsipareigojimų, todėl jai nekyla pareiga grąžinti ieškovei jos sumokėtas įmokas už automobilio subnuomą.

24Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusios po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, kurios sudaro 4,93 Eur (CPK 96 str. 1 d.).

26Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

27Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28Priteisti iš ieškovės E. P. (a. k. ( - ) 4,93 Eur (keturis eurus 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660 ir mokėjimo paskirtį „bylinėjimosi išlaidos“.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB... 4. 2012 m. gruodžio 11 d. preliminariu sprendimu teismas ieškinį patenkino... 5. Atsakovė pareiškė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriuose... 6. Apeliaciniu skundu ieškovė E. P. prašo Marijampolės rajono apylinkės... 7. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Teismas... 8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Įmonių restruktūrizavimo... 9. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 10. Patikrinęs apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro... 11. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų,... 12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas dėl jų... 13. Teismas turi įvertinti ne tik įrodymų įrodomąją reikšmę, bet ir... 14. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas padarė nepagrįstą... 15. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė UAB „Įmonių... 16. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė aprašyto pobūdžio... 17. Apeliantė neigia, kad naudojosi ginčo automobiliu KIA CEED, tačiau šiuos... 18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje iš esmės yra... 19. Sutarčių aiškinimas yra gana detaliai reglamentuotas CK 6.193-6.195... 20. Sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra... 21. Nagrinėjamoje byloje apeliantė nurodo, kad atsakovė pažeidė šalių... 22. Pažymėtina, kad sudarant sutartį prisijungimo būdu, taip pat ją... 23. Atsižvelgus į visas nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija tarp šalių... 24. Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus... 25. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos priteistinos bylinėjimosi... 26. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326... 27. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą... 28. Priteisti iš ieškovės E. P. (a. k. ( - ) 4,93 Eur (keturis eurus 93 ct)...