Byla e2-889-516/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ir trečiojo asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ūkio banko investicinė grupė“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, civilinėje byloje Nr. e2-549-413/2018 pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį ir trečiojo asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ūkio banko investicinė grupė“ savarankiškus reikalavimus atsakovei likviduojamai užsienio įmonei „Vintage Holdings Limited“ dėl žalos, skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje – O. G.,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – BAB) Ūkio bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės likviduojamos užsienio įmonės „Vintage Holdings Limited“ 14 515 927,64 Eur žalos atlyginimo, 4 361 936,83 Eur palūkanų ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Ūkio banko investicinė grupė“ pareiškė savarankiškus reikalavimus ir prašė priteisti iš atsakovės likviduojamos užsienio įmonės „Vintage Holdings Limited“ 31 606 043 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 6 d. nutartimi ieškovės BAB Ūkio banko ieškinį ir trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ savarankiškus reikalavimus paliko nenagrinėtus.
  2. Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas pasižymi tarptautiniu elementu, nes ginčo šalių buveinės yra skirtingose valstybėse, t. y. ieškovės ir trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ buveinės yra Lietuvoje, o atsakovės – Meno saloje (angl. Isle of Man), atskiroje Jungtinės Karalystės teritorijoje, turinčioje specialų politinį statusą ir nepriklausančioje Europos Sąjungai. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) nuostatos. Teismas, remdamasis reglamento „Briuselis Ia“ 6 straipsniu, nurodė, kad jeigu atsakovo nuolatinė buveinės vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija, laikantis 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 2 dalies, 24 ir 25 straipsnių, nustatoma pagal tos valstybės narės teisę. Taip pat teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 787 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos CPK VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.
  3. Teismas nustatė, kad ieškovė prašomos priteisti žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų AB Ūkio banko valdymo organų veiksmų, kurie, naudodami sudėtingas sandorių schemas ir pasitelkę kitus trečiuosius asmenis, perleido atsakovei ieškovės lėšas. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl ieškovės ieškinio jurisdikcijos, yra aktuali vieta, kurioje įvyko nurodytas žalą sukėlęs įvykis ar kurioje jis galėjo įvykti. Teismas, remdamasis teismų praktika, konstatavo, kad svarbu įvertinti ne tik tai, kurioje vietoje turėtų būti laikomas kilęs žalą sukėlęs įvykis, bet ir tai, kurioje vietoje pasireiškė žalingi padariniai. Teismo nuomone, vieta, kur atsirado žalą sukėlusio įvykio neigiami padariniai, laikoma tiesioginės žalos atsiradimo vieta. Nors juridinio asmens organų sandoriai ir schemos, anot ieškovės, buvo sudaromi Lietuvoje, tačiau, teismo įsitikinimu, žala atsirado Meno saloje, nes būtent Meno saloje įsikūrusiai įmonei „Vintage Holdings Limited“ buvo pervesti pinigai, kurie iki šiol laikomi areštuoti viename iš Jungtinės Karalystės bankų. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, jog Lietuvoje kilo neteisėtos veikos schemos sumanymas, yra aplinkybės, kurias ieškovė tik siekia įrodyti, ir tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.
  4. Teismas vertino, kad ieškovės argumentas, jog Lietuvoje vyksta baudžiamasis procesas, kuriame aptariamas ir „Vintage Holdings Limited“ lėšų pasisavinimo epizodas, nėra reikšmingas, nes tai nesudaro pagrindo manyti, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas būtent dėl ginčo sandorių pagrindu pervestų lėšų. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo vertinti, jog dėl ikiteisminio tyrimo metu renkamų įrodymų ginčo ryšys su Lietuvos jurisdikcija yra stipresnis. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys yra teismingas Meno salos teismui.
  5. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ patirtus nuostolius kildina iš negrąžintų lėšų pagal paskolos sutartis, kuriose šalys susitarė, kad visi ginčai bus sprendžiami Lietuvoje. Teismas pažymėjo, kad pagal reglamento „Briuselis Ia“ 6 straipsnį jurisdikcija, laikantis 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 2 dalies, 24 ir 25 straipsnių, nustatoma pagal tos valstybės narės teisę. Pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnį, jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu.
  6. Pagal byloje esančius duomenis teismas nustatė, kad UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ nuo 2007 m. iki 2009 m. pervesdavo atsakovei pinigus paskolos sutarčių pagrindu. Bankroto byla UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ iškelta 2013 m. liepos 24 d. Teismas pažymėjo, kad nei iki bankroto bylos iškėlimo, nei po jos iki pat 2017 m. rugpjūčio 18 d. bankrutuojančio trečiojo asmens administratorius nesikreipė į atsakovę dėl skolos grąžinimo. Šiuo metu atsakovė „Vintage Holdings Limited“ yra likviduojama. Teismas nurodė, kad pagal Meno salos teisės aktus yra privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka dėl likviduojamos įmonės kreditorių reikalavimo pareiškimo. Dėl šios priežasties 2017 m. gruodžio 15 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo viešai paskelbta apie nustatytą terminą – iki 2018 m. sausio 25 d. – likviduojamos bendrovės „Vintage Holdings Limited“ kreditorių reikalavimams pateikti, o trečiojo asmens atstovas advokatas L. S. apie tai informuotas pasirašytinai 2017 m. gruodžio 19 d. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad potencialūs likviduojamos įmonės kreditoriai savo reikalavimus pirmiausia turėtų pareikšti teismo paskirtam (-iems) įmonės likvidatoriui (-iams), ir tik tada, jei Meno saloje reziduojančios įmonės likvidatorius (-iai) atsisakytų tvirtinti kreditorių reikalavimus, dėl tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo bei pagrįstumo gali būti kreipiamasi į teismą. Teismas atkreipė dėmesį, kad analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio 1 dalyje. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgdamas į ekonomiškumo ir protingumo principus, taip pat į aplinkybę, kad nagrinėjant bylą Lietuvos Respublikos teismuose vėliau gali kilti teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo problemų, teismas sprendė, kad trečiajam asmeniui BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ nesikreipus į atsakovės likvidatorius su kreditoriaus reikalavimu, sutartinis teismingumas netaikytinas, o byla pagal trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ savarankiškus reikalavimus teisminga Meno salos teismams.
  7. Teismas laikė nepagrįstais trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ argumentus, kad teismo sprendimas, priimtas Lietuvoje, būtų tinkamai įvykdytas. Teismas nurodė, kad Lietuva ir Meno sala nėra sudariusi dvišalės teisinės pagalbos sutarties. Aplinkybė, kad atsakovės lėšos areštuotos viename iš Jungtinės Karalystės bankų, teismo vertinimu, nėra pakankamas pagrindas manyti, jog sprendimas bus įvykdytas Jungtinėje Karalystėje, nes atsakovės buveinė yra Meno saloje.
  8. Nustatęs, kad ieškovės ieškinys ir trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ savarankiški reikalavimai yra neteismingi Lietuvos teismams, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti klausimo dėl ieškinių nagrinėjimo skirtingose bylose.

7III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

8

  1. Ieškovė BAB Ūkio bankas atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutarties dalį dėl ieškovės BAB Ūkio banko ieškinio atsakovei „Vintage Holdings Limited“ dėl žalos atlyginimo ir grąžinti bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Ieškinys pareikštas dėl žalos, patirtos dėl neteisėtų atsakovės veiksmų. Dėl tokių veiksmų, ieškovei bankrutuojant, nėra galimybės tenkinti kreditorių, tarp kurių yra ir valstybė, reikalavimų, todėl šioje byloje vyrauja viešasis interesas. Teismas nepagrįstai apribojo ieškovės galimybę apginti savo teises ir atgauti neteisėtai pasisavintas ieškovei priklausančias pinigų sumas.
    2. Teismas pažeidė CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes prašoma priteisti žala buvo padaryta Lietuvoje. Pagrindiniai veiksmai, atlikti siekiant pasisavinti ieškovės turtą, vėliau siekiant šiuos veiksmus paslėpti, buvo padaryti Lietuvoje. Neteisėtų veiksmų schema buvo inicijuota ir koordinuojama Lietuvoje. Žala buvo patirta taip pat Lietuvoje – ieškovės turtas yra sumažėjęs pasisavintų lėšų apimtimi, dėl to ieškovei buvo iškelta bankroto byla.
    3. Byla glaudžiausiai susijusi su Lietuvos Respublika, kurioje yra visi su bylos aplinkybėmis susiję įrodymai. Be to, Lietuvoje vyksta baudžiamasis procesas, kuriame aptariamas ir lėšų pasisavinimo epizodas, „Vintage Holdings Limited“ taikomos procesinės prievartos priemonės. Byla greičiausiai ir ekonomiškiausiai gali būti išnagrinėta Lietuvoje.
    4. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-18-178/2018. Ji nelaikytina precedentine nagrinėjamoje byloje, nes joje buvo aiškinami kiti teisės aktai, toje byloje ginčas kilo ir dėl sandorių negaliojimo, be to, nesutampa šių bylų faktinės aplinkybės. Naujesnėje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstamas reikalavimų dėl žalos atlyginimo panašiose situacijose teismingumas Lietuvos Respublikos teismams (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018).
    5. Priėmus ieškovei palankų sprendimą šioje byloje, ieškovė, būdama atsakovės kreditore, savo reikalavimą galėtų išieškoti iš atsakovės konfiskuotino turto Lietuvoje atliekamame baudžiamajame procese. Todėl būsimo teismo sprendimo pripažinimo klausimas yra nereikšmingas. Atsakovės turtas yra Jungtinėje Karalystėje. Todėl net jeigu ir būtų siekiama pripažinti būsimą teismo sprendimą, toks pripažinimas turėtų būti atliekamas Jungtinėje Karalystėje. Tačiau net jeigu ir kiltų poreikis teismo sprendimą pripažinti Meno saloje, jos nacionalinėje teisėje egzistuoja užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarka. Taigi, patenkinus ieškinį, problemų dėl teismo sprendimo įvykdymo nekiltų.
    6. Byla teisminga išimtinai Kauno apygardos teismui dėl ieškovės kaip bankrutuojančio subjekto statuso. Ieškovės reiškiamo ieškinio išimtinį teismingumą Kauno apygardos teismui lemia imperatyvios nacionalinės teisės normos (ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis). Tačiau Meno saloje vyksta ne bylos nagrinėjimas, o kreditorių reikalavimų tvirtinimas.
  2. Trečiasis asmuo BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutarties dalį, kuria trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir grąžinti bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Teismas 2017 m. gruodžio 4 d. nutartyje nustatė, kad trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ ieškinys yra teismingas Kauno apygardos teismui. Po nurodytos nutarties priėmimo byloje nebuvo pateikta jokių naujų duomenų dėl šio ieškinio teismingumo, todėl skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai paneigė savo paties įsiteisėjusioje nutartyje padarytas išvadas, taip pat pažeidė CPK 781 straipsnio 1 dalį.
    2. Teismas pažeidė šalių susitarimą dėl teismingumo, nesilaikė kasacinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. Šalių susitarimas dėl teismingumo yra privalomas ne tik šalims, bet ir teismams. Dalyvaujantys byloje asmenys neginčijo šalių susitarimų dėl jurisdikcijos. Teismas netinkamai pritaikė CPK 32 straipsnio 1 dalį, 781 straipsnį, 787 straipsnio 2 dalį.
    3. Šalių ginčas turi būti nagrinėjamas Lietuvos teisme, nes šalių susitarimas dėl teismingumo atitiko abiejų šalių valią, jų sudarytų sutarčių papročius. Bylos nagrinėjimas ne Lietuvos teismuose neatitiktų trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ valios, o ir atsakovė „Vintage Holdings Limited“ neteigia, kad susitarimas dėl teismingumo neatitinka jos valios.
    4. Šalių ginčas turi būti nagrinėjamas Lietuvos teisme ir dėl proceso ekonomiškumo bei teisingumo principų reikalavimų. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybių, kad šį ginčą ekonomiškai ir teisingai gali išnagrinėti tik Lietuvos teismas.
    5. Bylą nagrinėti Lietuvos teisme reikalaujama pagal Europos Sąjungos teisės normas, Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimus. Šalys susitarė dėl išimtinės jurisdikcijos, ir tik Lietuvos teismas turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti ginčą (2012 m. gruodžio 12 d. Reglamento 6 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnio 1 dalis).
    6. Teismas pažeidė 2005 m. birželio 30 d. Hagos konvencijos dėl teismo susitarimų pasirinkimo normas. Jurisdikciją turintis teismas negali atsisakyti įgyvendinti jurisdikcijos, remdamasis tuo, kad ginčą turėtų spręsti kitos valstybės teismas.
    7. Trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ ieškinys nėra susijęs su atsakovės „Vintage Holdings Limited“ bankroto byla, todėl nėra pagrindo jį nagrinėti atsakovės „Vintage Holdings Limited“ bankroto bylą nagrinėjančiame teisme.
    8. Teismas nepagrįstai nesirėmė nacionalinio teismingumo prioriteto principu. Atsakovė „Vintage Holdings Limited“ Kauno apygardos teisme reiškė materialinio pobūdžio reikalavimus trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ atžvilgiu ir neneigė, kad vykdys Kauno apygardos teismo sprendimą. Atsakovės „Vintage Holdings Limited“ atlikti procesiniai veiksmai sudaro savarankišką pagrindą Kauno apygardos teismo jurisdikcijai.
    9. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad trečiasis asmuo BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ privalėjo kreiptis į atsakovės „Vintage Holdings Limited“ likvidatorius su kreditoriaus reikalavimu. Trečiasis asmuo BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ negalėjo elgtis kitaip, kaip tik iš karto kreiptis su ieškiniu į Kauno apygardos teismą.
    10. Neegzistuoja jokių procedūrinių kliūčių įvykdyti Lietuvos teismo sprendimą. Dvišalės sutarties nebuvimas nesudaro pagrindo atsisakyti pripažinti Lietuvos teismo sprendimą Meno saloje.
    11. Ieškovės BAB Ūkio banko ieškinys gali būti nagrinėjamas tik kartu su trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ ieškiniu vienoje byloje. Abu ieškiniai yra tarpusavyje susiję, jų nagrinėjimas atskirai pažeistų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.
  3. Atsakovė „Vintage Holdings Limited“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovės ir trečiojo asmens reikalavimai turi būti nagrinėjami Meno saloje, kur yra atsakovės buveinė bei vykdomas atsakovės likvidavimo procesas.
    2. Ieškovė ir trečiasis asmuo savo reikalavimus pirmiausia turi pareikšti atsakovės jungtiniams likvidatoriams. Jeigu šie likvidatoriai atsisakytų tvirtinti tokius ieškovės ir trečiojo asmens reikalavimus, jie turėtų būti reiškiami kreipiantis į Meno salos teismą. Tokios išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos privalo laikytis tiek ieškovė, tiek ir trečiasis asmuo. Ieškovė atsakovės jungtiniams likvidatoriams yra pateikusi reikalavimus, tapačius šioje byloje pareikštiems reikalavimams, t. y. ieškovė savo elgesiu patvirtino tokios reikalavimų pareiškimo tvarkos privalomumą ir Meno salos teismų jurisdikciją dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų. Net ir raginamas trečiasis asmuo atsakovės jungtiniams likvidatoriams nepateikė jokio kreditoriaus reikalavimo.
    3. Teisinis reglamentavimas numato išimtinę bylų prieš likviduojamus Meno saloje įsteigtus juridinius asmenis jurisdikciją Meno salos teismuose. Meno salos teismas nėra išdavęs leidimo likviduojamos atsakovės atžvilgiu reikšti reikalavimus Lietuvos teisme, todėl jie privalo būti nagrinėjami Meno saloje.
    4. Ieškovė ir trečiasis asmuo neteisėtai bando atsakovės likvidavimo procesą perkelti iš Meno salos į Lietuvos teismą. Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti atsakovės likvidavimo bylos ar spręsti atsakovės kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimų, nes atsakovė yra Meno saloje reziduojantis likviduojamas subjektas.
    5. Lietuvos teismo sprendimas gali būti nepripažintas Meno saloje, todėl toks teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Meno sala yra atskiroje, greta Jungtinės Karalystės esančioje teritorijoje, kuriai nėra taikomos teismų bendradarbiavimo, susijusio su civilinėmis bylomis, priemonės, tarp jų ir teisės aktai, kuriais reglamentuojamas teismų jurisdikcijos ar ginčams taikytinos teisės nustatymas, be to, Lietuva su Meno sala nėra sudariusi dvišalės teisinės pagalbos sutarties. Dėl atsakovės kaip likviduojamo juridinio asmens statuso Meno saloje bus būtina pripažinti Lietuvos teismo sprendimą. Meno salos teismas gali nuspręsti nepripažinti Lietuvos teismo sprendimo kaip prieštaraujančio Meno salos teisės aktais įtvirtintai viešajai tvarkai.
    6. Nors ieškovė remiasi nuostata, kad Lietuvos teismų kompetencijai priskirtini ginčai, kurie kyla dėl žalos padarymo, kai žala atsirado ar buvo padaryta Lietuvoje, tačiau veiksmai, su kuriais ieškovė sieja žalos atsiradimą Lietuvoje, buvo atlikti ne atsakovės, o kitų fizinių ar Lietuvos juridinių asmenų, kuriems ieškovė skolino pinigines lėšas. Atsakovė neatliko jokių veiksmų, su kuriais ieškovė sieja žalos atsiradimą. Vietos, kurioje atsirado žala, sąvoka negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kurią vietą, kur jaučiami neigiami žalą sukėlusio įvykio padariniai. Todėl ieškovės reikalavimai gali būti teismingi tik atsakovės įsisteigimo / buveinės vietos teismams.
    7. Vien tai, kad Lietuvoje yra vykdomas ikiteisminis tyrimas buvusios ieškovės vadovybės atžvilgiu, nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovės reikalavimų teismingumą Lietuvos teismams. Be to, nėra jokio apsunkinimo ieškovės reikalavimus nagrinėti Meno saloje.
    8. Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2-18-178/2018 aplinkybės yra analogiškos ar labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, todėl teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartimi nurodytoje civilinėje byloje. Ieškovės pozicija jos reikalavimų teismingumą nustatyti vadovaujantis kita Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 nepagrįsta, nes nesutampa šių bylų faktinės aplinkybės.
    9. ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostata vertintina tik kaip nustatanti teritorinį bylos teismingumą Lietuvos Respublikoje, o ne bylų su užsienio elementu teismingumą Lietuvos teismams.
    10. Trečiasis asmuo iškraipo bylos faktines aplinkybes, netinkamai interpretuoja CPK nuostatas, kuriomis reglamentuojama teismo teisė palikti ieškinį nenagrinėtą. Trečiojo asmens elgesys patvirtina, kad jis neturi materialiųjų teisių į atsakovę, trečiajam asmeniui už perleistas reikalavimo teises yra atlyginta. Be to, jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.
    11. Aplinkybė dėl trečiojo asmens ir atsakovės sudaryto susitarimo ginčus spręsti Lietuvos teismuose nereiškia, kad trečiojo asmens reikalavimai gali būti nagrinėjami tik Lietuvos teismuose, ir nepanaikina privalomos Meno salos teismų jurisdikcijos.
    12. Trečiasis asmuo nepagrįstai teigia, kad jo reikalavimai turi būti nagrinėjami Lietuvos teisme, nes jie nėra susiję su atsakovės likvidavimo byla. Nors trečiasis asmuo cituoja Lietuvos teismų praktiką, aiškindamas Europos Sąjungos teisės normas dėl bylų jurisdikcijos nustatymo pagal Europos Sąjungos teisę, tačiau Meno salai Europos Sąjungos teisės aktai taikomi labai ribotai, o teisės aktai, kuriais reglamentuojamas teismų jurisdikcijos ar ginčams taikytinos teisės nustatymas, netaikomi.
    13. Atsakovė trečiajam asmeniui šioje byloje nereiškė jokių reikalavimų. Dokumentais dėl trečiojo asmens reikalavimo teisių perleidimo atsakovė rėmėsi tik kaip aplinkybe, patvirtinančia trečiojo asmens reikalavimų nepagrįstumą.
  4. Trečiasis asmuo O. G. atsiliepime į atskiruosius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės ir trečiojo asmens ieškiniai nėra teismingi Lietuvos teismams. Be to, šalims galioja išankstinė ginčų sprendimo tvarka. Kadangi atsakovė yra likviduojama, ieškiniams pirmiausia taikytina išankstinė bylos sprendimo ne teisme tvarka, o paskui teiktini ieškiniai ir spręstinas jurisdikcijos klausimas.
    2. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas užkirto kelią jai dalyvauti atsakovės likvidavimo procedūroje ir apginti savo bei valstybės interesus vien dėl to, kad neteisėtai veikę asmenys sukūrė nusikalstamą schemą. Šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs nė vienas apkaltinamasis nuosprendis dėl ieškovės nurodomų kaltinimų. Ieškinio palikimas nenagrinėto neužkerta kelio ieškovei ginti pažeistas teises, nes jai buvo išaiškinta teisė kreiptis į Meno salos teismą.
    3. Ieškinio priėmimas nėra absoliutus ieškinio nagrinėjimo jį priėmusiame teisme pagrindas, ir teismas turi perduoti bylą paaiškėjus, kad ji nėra teisminga ją nagrinėjančiam teismui, nepriklausomai nuo nagrinėjimo stadijos.
  5. Trečiasis asmuo BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ atsiliepime į ieškovės BAB Ūkio banko atskirąjį skundą prašo jį spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Byloje pareikšti Lietuvos subjektų reikalavimai sudaro viešąjį interesą ir pagrindą Lietuvos teismams pripažinti savo jurisdikciją. Teismas, atsisakęs jurisdikcijos, pažeidė viešąjį interesą – Lietuvos subjektų (atsakovės kreditorių) siekį skaidraus teismo proceso metu susigrąžinti iš atsakovės lėšas. Bylose, susijusiose su viešuoju interesu, privalo būti taikomas nacionalinio teismingumo prioriteto principas (CPK 781 straipsnis). Nagrinėjant bylą Meno salos teismuose nebus garantuotas nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos teisės taikymas.
    2. Teismas pažeidė CPK įtvirtintas jurisdikcines normas, netinkamai pritaikė CPK VII dalies LIX skyriaus normas. Ieškovė pagrįstai teigia, kad ši byla neturi nieko bendra su Meno sala, nes atsakovės kreditoriai padarinius dėl lėšų negrąžinimo patyrė Lietuvoje.
    3. Ieškovės argumentas, kad glaudus bylos ryšys su Lietuva yra savarankiškas pagrindas Lietuvos teismų jurisdikcijai, yra pagrįstas. Lietuvoje yra geriausia galimybė nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, gauti papildomų įrodymų. Lietuvos teismo jurisdikcijos atsisakymas pažeidė ekonomiškumo principą.
    4. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad nekiltų jokių problemų dėl sprendimo įvykdymo. Atsakovės turtas yra Jungtinėje Karalystėje, kur netaikomos jokios specialios Lietuvos teismo sprendimo pripažinimo procedūros. Be to, egzistuoja tikimybė, kad Lietuvos teismo sprendimas būtų vykdomas Lietuvoje.
    5. Teismas pažeidė nacionalinio teismingumo prioriteto principą, nepagrįstai nenustatęs jokių aplinkybių, kurios būtų leidusios netaikyti šio imperatyvo. Jeigu Lietuvos teismai pagal CPK nustatytas teismingumo taisykles yra kompetentingi nagrinėti civilines bylas, ši kompetencija neišnyksta net tada, kai ta pati byla gali būti nagrinėjama užsienio valstybės teisme.
    6. Patenkinus ieškovės atskirąjį skundą, savaime tenkintinas ir trečiojo asmens atskirasis skundas. Šioje byloje ieškovės ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų nagrinėjimas skirtingose jurisdikcijose pažeistų kreditorių lygiateisiškumo principą. Abu ieškiniai yra tarpusavyje susiję, jų nagrinėjimas atskirai pažeistų CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

12Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos

  1. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus pateikė duomenis apie ieškovės pareikštą finansinį reikalavimą atsakovės likvidavimo procese.
  2. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  3. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad finansinis reikalavimas pareikštas 2016 m. lapkričio 23 d., o tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis naujas įrodymas galėjo būti pateiktas. Atsakovė, pridėdama šį įrodymą, nenurodė, kodėl šio naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl pateiktą rašytinį įrodymą atsisakytina priimti (CPK 314 straipsnis).

13Dėl nutarties, kuria priimtas ieškinys, reikšmės sprendžiant dėl ieškinio teismingumo

  1. Trečiasis asmuo atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas

    142017 m. gruodžio 4 d. nutartyje nustatė, jog trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ ieškinys yra teismingas Kauno apygardos teismui. Po nurodytos nutarties priėmimo byloje nebuvo pateikta jokių naujų duomenų dėl šio ieškinio teismingumo, todėl skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai paneigė savo paties įsiteisėjusioje nutartyje padarytas išvadas, taip pat pažeidė CPK 781 straipsnio 1 dalį.

  2. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio priėmimo stadijoje tarptautinio teismingumo klausimu priimtos tarpinės teismo nutartys neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios, nes jomis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, jomis nėra pasisakoma dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Jos neužkerta kelio teismui vertinti byloje pareikštų reikalavimų tarptautinės jurisdikcijos klausimą bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, įskaitant procesą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme. CPK 782 straipsnyje teismui nustatyta pareiga ex officio vertinti tarptautinį bylos teismingumą ir, nustačius, kad byla Lietuvos Respublikos teismams neteisminga, palikti ieškinį nenagrinėtą nėra siejama su konkrečia proceso stadija (atsisakymas priimti ieškinį galimas tik ieškinio priėmimo stadijoje). Ieškinio priėmimo stadijoje priimta teismo nutartimi dėl tarptautinės jurisdikcijos teismas pasisako tik dėl to, ar pagal ieškinio priėmimo stadijoje nustatytas faktines aplinkybes jis turi kompetenciją spręsti ir pasisakyti dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Tiek CPK 782 straipsnyje nustatytas įpareigojimas, tiek ieškinio priėmimo stadijoje atliekamo patikrinimo ribos lemia tai, jog jis, toje pačioje byloje vėliau nustatęs, kad jurisdikcija prisiimta ar jos atsisakyta nepagrįstai, nėra saistomas priėmimo stadijoje padarytų išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016. Teismų praktika. 2016, 46, p. 212–230).
  3. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi turėjo teisę revizuoti tiek ieškovės ieškinio, tiek trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų teismingumo Lietuvos Respublikos teismams klausimą ir CPK 781 straipsnio 1 dalies nepažeidė.

15Dėl taikytinos teisės sprendžiant dėl ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams

  1. Civilinėje byloje, pradėtoje pagal BAB Ūkio banko ieškinį ir trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ savarankiškus reikalavimus atsakovei likviduojamai užsienio įmonei „Vintage Holdings Limited“, egzistuoja tarptautinis elementas, nes atsakove nagrinėjamoje byloje pripažįstama įmonė, kuri yra užsienyje registruotas juridinis asmuo (atsakovė registruota Meno saloje). Užsienio (tarptautinio) elemento civilinėje byloje egzistavimas lemia tam tikrus proceso teisės taikymo ypatumus ir suponuoja teismo pareigą pirmiausia išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą (CPK 782 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2007).
  2. Ieškinio priėmimo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas BAB Ūkio banko ieškinį ir trečiojo asmens BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ savarankiškus reikalavimus paliko nenagrinėtus, konstatavęs, kad ginčas yra neteismingas Lietuvos teismams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą teismo nutartį, su joje padarytomis išvadomis nesutinka.
  3. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį, kad ieškovės ieškinys ir trečiojo asmens savarankiški reikalavimai pareikšti atsakovei, kuri nėra Europos Sąjungos valstybės narės ūkio subjektas, t. y. atsakovė registruota Meno saloje, atskiroje Jungtinės Karalystės teritorijoje, kuriai negalioja Europos Sąjungos teisinis reglamentavimas (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 355 straipsnio 5 dalies c punktas, taip pat žr. U. Magnus and P. Mankowski, Brussels I Regulation, 1st ed., p. 30). Be to, Lietuvos Respublika ir Meno sala nėra sudariusios tarptautinės sutarties, kurios nuostatose būtų įtvirtinta atskira teismingumo nustatymo tvarka, todėl atsakovei likviduojamai Meno saloje registruotai įmonei „Vintage Holdings Limited“ pareikštų reikalavimų teismingumui nustatyti taikytinos CPK LIX skyriuje įtvirtintos bendrosios nuostatos, kuriomis reglamentuojamas tarptautinis civilinis procesas.
  4. Dėl anksčiau nurodytos priežasties atmestini gausūs šalių argumentai, susiję su Europos Sąjungos teisinio reglamentavimo taikymu ir aiškinimu, be kita ko, taikytu ir šalių nurodomose Lietuvos apeliacinio teismo civilinėse bylose Nr. 2-18-178/2018 ir Nr. 2-231-464/2018. Dėl tos pačios priežasties apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė reglamento „Briuselis Ia“ nuostatas ir vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-18-178/2018, nes nesutampa šios nutarties ir nagrinėjamo atvejo ratio decidendi bei bylose taikytina teisė.
  5. Šiuo atveju atsakovė savo pagrindiniu argumentu, kuriuo dėl trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, neigia Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją, nurodydama, kad Meno salos teisiniu reglamentavimu numatoma išimtinė bylų prieš likviduojamus Meno saloje įsteigtus juridinius asmenis jurisdikcija Meno salos teismuose. Atsakovė nurodo, kad Meno salos teismas nėra išdavęs leidimo likviduojamos atsakovės atžvilgiu reikšti reikalavimus Lietuvos teisme, todėl jie privalo būti nagrinėjami Meno saloje.
  6. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju dėl anksčiau nurodytų priežasčių Europos Sąjungos teisinio reglamentavimo, o konkrečiai – 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – Reglamentas Nr. 2015/848) netaikymas neleidžia išplėsti atsakovės likvidavimo proceso teisinių padarinių ir Lietuvos Respublikoje.
  7. Anksčiau nurodyta išvada grindžiama tuo, kad Reglamente Nr. 2015/848 įtvirtinta, jog bet kuris sprendimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, kaip numatyta 3 straipsnyje, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla (Reglamento Nr. 2015/848 19 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, netaikant Reglamento Nr. 2015/848 nuostatų, Meno saloje pradėtas atsakovės likvidavimo procesas teisinių padarinių Lietuvos Respublikoje savaime nesukuria, o šis sprendimas turi būti pripažintas Lietuvos Respublikoje. Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis, matyti, kad toks sprendimas Lietuvos Respublikoje nėra pripažintas (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
  8. Atitinkamai šiuo atveju, sprendžiant dėl bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, nėra pagrindo vadovautis atsakovės nurodoma reikalavimų pareiškimo tvarka jos likvidatoriams, o pareikštų reikalavimų teismingumui nustatyti taikytinos CPK LIX skyriuje įtvirtintos bendrosios nuostatos, kuriomis reglamentuojamas tarptautinis civilinis procesas.
  9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė (ir kitos šalys) šiuo atveju taip pat nepagrįstai akcentuoja ir analizuoja Lietuvos Respublikos teismo sprendimo ginčo byloje pripažinimo klausimą kaip pagrindą nepripažinti Lietuvos teismų jurisdikcijos. Sprendžiant dėl reikalavimų teismingumo užsienyje registruotam juridiniam asmeniui, priimto sprendimo pripažinimo ir vykdymo užsienyje klausimas nėra CPK LIX skyriuje įtvirtintas kriterijus, lemiantis reikalavimų (ne)teismingumą Lietuvos teismams. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad atsakovės pateiktas užsienio teisės turinys sudaro pagrindą kvestionuoti Lietuvos Respublikos teismuose priimto sprendimo pripažinimo tikėtinumą, tačiau šis klausimas yra hipotetinis ir sietinas tik su ieškovės ir trečiojo asmens pasirinkto teisių gynimo būdo veiksmingumu, o ne bylos teismingumu Lietuvos Respublikos teismams. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad šalis yra laisva pasirinkti savo teisių gynimo būdą, o pasirinkusi konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek ieškovė, tiek ir trečiasis asmuo nagrinėjamu atveju neneigia fakto, jog gali kilti sprendimo pripažinimo problema, tačiau pasirinko savo teises ginti būtent Lietuvos Respublikos teismuose.
  10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, toliau nagrinėtina, ar ieškovės ieškinys ir trečiojo asmens savarankiški reikalavimai teismingi Lietuvos teismams, taikant CPK LIX skyriuje įtvirtintas bendrąsias nuostatas, kuriomis reglamentuojamas tarptautinis civilinis procesas. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, ieškovės reikalavimas yra kildinamas iš delikto, o trečiojo asmens savarankiški reikalavimai kildinami iš sutarčių, kuriose aptartas ginčų teismingumas.

16Dėl trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų teismingumo Lietuvos Respublikos teismams

  1. Sprendžiant dėl trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų, nustatyta ir ginčo dėl to nekilo, kad paskolos sutartyse, kuriomis grindžiami trečiojo asmens savarankiški reikalavimai, trečiasis asmuo ir atsakovė susitarė, jog „bet kokie iš sutarties kylantys ar susiję ginčai, nesutarimai ar reikalavimai bus sprendžiami tik Lietuvos Respublikos teismuose“ (paskolos sutarčių 5.5 papunktis, CPK 787 straipsnio 2 dalis). Kaip jau minėta anksčiau, atsakovės likvidavimo procesas teisinių padarinių Lietuvos Respublikoje nesukuria, todėl sutartinio teismingumo nepakeičia (nutarties 25–26 punktai). Dėl šios priežasties taip pat nėra pagrįsta pirmosios instancijos taikyta ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalies analogija.
  2. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, kad nėra pagrindo remtis ieškovės nurodytomis ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kuriomis numatoma išimtinė bankroto bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcija, nes jos taikytinos sprendžiant tik dėl teritorinio bylos teismingumo Lietuvos Respublikoje, bet ne tarptautinio teismingumo klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014. Teismų praktika. 2014, 42, p. 199–215).
  3. Atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų pagrindu yra iškeltas turtinis ginčas, kurio teismingumas grindžiamas šalių sutartimis, paminėtos sutartys nėra ginčijamos ir nagrinėjamu atveju imperatyvių įstatymo reikalavimų nepažeidžia, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti sutartyse nustatyta jurisdikcija (CPK 32 straipsnis, 787 straipsnio 2 dalis). Šalys sutartyse aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė ginčų teismingumą, ši aplinkybė suteikia šaliai pagrįstus lūkesčius, kad kylantys ginčai bus nagrinėjami būtent sutartyse aptartame teisme. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teigtina, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus, kylančius iš paskolos sutarčių, pagal galiojantį šalių susitarimą dėl teismingumo.

17Dėl ieškovės ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams

  1. Įvertinus ieškinyje suformuluoto reikalavimo pobūdį – priteisti žalos atlyginimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomi CPK 787 straipsnyje nustatyti nacionalinio teismingumo ginčo teisenoje principai.
  2. CPK 787 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatyta, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, yra priskirtos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu: atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena (1 punktas); atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės (2 punktas); ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje (3 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CPK 787 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose apibrėžtų kriterijų tikslas yra nustatyti valstybę, su kuria pareikštą reikalavimą sieja glaudžiausias ryšys (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-72/2014).
  3. Šiuo atveju teismingumui nustatyti taikytinas CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas. CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto dalies „<...> prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje“ ypatumas yra tas, kad šis kriterijus nustato du atskirus jurisdikcijos nustatymo elementus – prievolės atsiradimo vietą arba prievolės įvykdymo vietą. Spręsdamas, kuris elementas taikytinas, teismas turi įvertinti, kuris iš jų yra artimesnis prievolės, iš kurios kildinami ieškovo reikalavimai, prigimčiai.
  4. Lietuvos teisės sistemoje prievolė gali kilti iš sutarties, delikto arba nepagrįsto praturtėjimo ar sutaupymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2 straipsnis, 6.242 straipsnis, 6.245 straipsnis). Prievolėms, kylančioms iš sutarties, būdinga tai, kad šalis sieja civiliniai teisiniai santykiai ir paprastai tokios prievolės įvykdymo vieta būna aiški ir pagal ją yra vertinamas teismingumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-692-706/2015, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).
  5. Priešingai, prievolė, atsirandanti iš delikto, nėra susijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl teismingumo, kai pareikšti reikalavimai kildinami iš delikto, turėtų būti vertinama prievolės atsiradimo vieta, nes ji artimesnė prievolės, kylančios iš delikto, prigimčiai. Atitinkamai, prievolės, kylančios iš delikto, atsiradimo vieta vertintina pagal visas delikto atsiradimo sąlygas, pirmiausia – pagal neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo vietą.
  6. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien tuo, kad neigiami padariniai atsirado Meno saloje, nes būtent Meno saloje įsikūrusiai įmonei „Vintage Holdings Limited“ buvo pervesti pinigai, nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes išnagrinėjo paviršutiniškai ir, kaip minėta anksčiau, vadovavosi ne CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktu, o Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje

    18Nr. 2-18-178/2018, kurioje buvo pasisakyta dėl reglamento „Briuselis Ia“ taikymo, kuris nagrinėjamam atvejui yra neaktualus.

  7. Nors pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala atsirado Meno saloje, yra iš esmės teisinga, tačiau, kaip minėta anksčiau, tai yra tik viena iš delikto atsiradimo sąlygų, kuri, taikant CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktą, savaime nenulemia ginčo teismingumo Meno salos teismams. Ieškovė pagrįstai akcentuoja ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kad ginčo dalykas – pervestos piniginės lėšos – neliko Meno saloje, o buvo toliau pervestos į Jungtinę Karalystę nekilnojamajam turtui Londono mieste įsigyti, o nekilnojamąjį turtą pardavus, lėšos laikomos banko, esančio Jungtinėje Karalystėje, sąskaitoje.
  8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsiribojo nuo žalą sukėlusio įvykio – lėšų pervedimo fakto ir šių veiksmų vietos. Kaip minėta anksčiau, CPK 787 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose apibrėžtų kriterijų tikslas yra nustatyti valstybę, su kuria ginčą sieja glaudžiausias ryšys (nutarties 37 punktas).
  9. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakove, kad ieškovės nurodomų neteisėtų veiksmų atlikimo vieta iš viso neturėtų būti vertinama. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakove, kad ieškovės nurodyti neteisėti veiksmai, iš kurių kildinama žala, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, sprendžiant dėl bylos teismingumo, netiriamas veiksmų, iš kurių kildinama žala, teisėtumas, o šios aplinkybės tik vertintinos sprendžiant dėl ginčo ryšio su Lietuvos Respublika, t. y. pagal ieškinio dalyką ir pagrindą nustatant, kokios aplinkybės bus įrodymų tyrimo dalyku civilinėje byloje.
  10. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai atskirajame skunde akcentuoja, o šios aplinkybės nėra paneigtos, kad būtent Lietuvos Respublikoje buvo sudarytos ginčo sutartys, atlikti mokėjimo nurodymai, vykdomi kiti susitarimai, iš kurių ieškovė kildina patirtą žalą. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškove, kad visi veiksmai, iš kurių naudą gavo atsakovė „Vintage Holdings Limited“, buvo inicijuoti ir vykdomi būtent Lietuvos Respublikoje. Pagal ieškinio pagrindą visi ginčui aktualūs įrodymai sietini su Lietuvos Respublika. Pastarosios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ignoruoti negalima, nes priešingu atveju būtų be pagrindo apsunkintas įrodymų tyrimas ir rinkimas.
  11. Akcentuotina ir tai, kad, priešingai nuo įrodinėjamų neteisėtų veiksmų (juos ieškovė siekia įrodyti sudėtingomis piniginių lėšų pasisavinimo schemomis), jų padarinių faktas įrodymų rinkimo ir tyrimo prasme yra kur kas paprastesnis klausimas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su ieškovės argumentais, kad, atsižvelgiant į šios nutarties 42 punkte nurodytas aplinkybes dėl piniginių lėšų pervedimo į Jungtinę Karalystę, Meno sala, be to, kad ji yra atsakovės buveinės vieta, su iškeltu ginču daugiau neturi nieko bendra. Kitoks aiškinimas galėtų lemti, kad bylą faktiškai nagrinėtų teismas, neturintis ryšio su ginčo dalyku ir efektyvių bylos aplinkybių nagrinėjimu.
  12. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad visi veiksmai, su kuriais ieškovė sieja jos nurodomos žalos atsiradimą Lietuvoje, buvo atlikti ne atsakovės, o kitų fizinių (O. G. ar kitų ieškovės vadovybės narių) ar Lietuvos juridinių asmenų, kuriems ieškovė skolino (nepriklausomai nuo to, ar pagrįstai) pinigines lėšas; šios aplinkybės galėtų būti reikšmingos bylos teismingumo nustatymo tikslais tik tuo atveju, jei reikalavimai būtų pareikšti ne atsakovei (Meno salos juridiniam asmeniui), o tokioms Lietuvos bendrovėms ar buvusiai ieškovės vadovybei. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovės argumentais nesutinka. Paminėti argumentai būtų aktualūs tik tuo atveju, jei teismingumo klausimas būtų sprendžiamas pagal atsakovės buveinės vietą, o šiuo atveju teismingumas tuo nėra grindžiamas.
  13. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atsakove, kad Lietuvoje vykstantis ikiteisminis tyrimas savaime negali būti aplinkybe, lemiančia bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams, tačiau ši aplinkybė vis dėlto sustiprina bylos ryšį su Lietuvos Respublika, nes byloje nėra paneigta, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas yra susijęs su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis – tiriamas ir ieškovės ieškinio pagrindą sudarantis lėšų pasisavinimo epizodas, o „Vintage Holdings Limited“ yra taikomos procesinės prievartos priemonės. Taigi neatmestina, kad ikiteisminiame tyrime gali būti nustatytos ir kitos, be ieškovės nurodytųjų, šiai bylai reikšmingos aplinkybės.
  14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovės ieškinio reikalavimai yra teismingi Lietuvos Respublikos teismams pagal prievolės atsiradimo vietos kriterijų (CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

19Dėl procesinės bylos baigties

  1. Remdamasis anksčiau nurodytomis išvadomis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, turėjo teisę kreiptis į Kauno apygardos teismą, o pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bendrąsias nuostatas, kuriomis reglamentuojamas tarptautinis civilinis procesas, ir nepagrįstai ieškovės ieškinį ir trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus paliko nenagrinėtus. Todėl skundžiama nutartis panaikintina ir byla pirmosios instancijos teismui grąžinama nagrinėti iš esmės (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

20Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

21Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Proceso dalyviai
Ryšiai