Byla 2A-144-516/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. N. ir A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1812-577/2016 pagal ieškovų D. N. ir A. N. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė D. N. kreipėsi į teismą, prašydama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažinti negaliojančia 2011 m. rugsėjo 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją – ieškovės už obligacijas sumokėtus 12 655,68 Eur (43 697,55 Lt) grąžinti į ieškovės, kaip indėlininkės, atidarytą sąskaitą, esančią bankrutavusioje akcinėje bendrovėje (toliau – ir BAB) banke Snore, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas A. N. kreipėsi į teismą, prašydamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažinti negaliojančia 2011 m. rugsėjo 13 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją – ieškovo už obligacijas sumokėtus 29 306,50 Eur (101 189,48 Lt) grąžinti į ieškovo, kaip indėlininko, atidarytą sąskaitą, esančią BAB banke Snore, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovė D. N. nurodė, kad 2003 m. kovo 3 d. sudarė su atsakove terminuotojo indėlio sutartį, kuri, atliekant tam tikrus pakeitimus, galiojo iki 2011 m. rugsėjo 19 d. Ieškovė paaiškino, kad 2011 m. rugsėjo 19 d. atvykus pratęsti terminuotojo indėlio sutarties termino, atsakovės darbuotoja pranešė, jog už terminuotuosius indėlius mokamų palūkanų dydis stipriai sumažėjo (nuo 4,7 iki 1,5 proc.) ir paaiškino, kad atsakovė siūlo geresnį produktą, t. y. obligacijas, kurias įsigijus, ieškovei būtų mokamos 3 kartus didesnės palūkanos nei pagal terminuotojo indėlio sutartį. Ieškovės teigimu, ji buvo patikinta, kad obligacijos tai toks pat patikimas ir saugus produktas, kaip ir terminuotas indėlis, tik užtikrinantis didesnių palūkanų gavimą. Ieškovės įsitikinimu, sandoris pripažintinas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl suklydimo.
  4. Ieškovas A. N. nurodė, kad jam 2011 m. rugpjūčio 24 d. atvykus pas atsakovę pratęsti terminuotojo indėlio sutarties, atsakovės darbuotoja pranešė, jog už indėlius mokamų palūkanų dydis sumažėjo ir paaiškino apie atsakovės taikomą taupymo programą „Laiptai“, vadovaujantis kuria, pinigai yra laikomi asmens banko sąskaitoje ir, priklausomai nuo sumos, atsakovė moka atitinkamo dydžio palūkanas. Ieškovo teigimu, jam taip pat buvo pasakyta, kad jeigu jo sąskaitoje esančių pinigų suma būtų didesnė nei 100 000 Lt, atsakovė mokėtų ieškovui 2,5 proc. metines palūkanas. 2011 m. rugsėjo 13 d. ieškovui atvykus pas atsakovę pateikti prašymą dėl programos „Laiptai“, ieškovui buvo pasiūlytas naujas produktas – obligacijos ir paaiškinta, kad palūkanų dydis būtų 4,5 proc., o tai 3 kartus daugiau negu mokama už terminuotąjį indėlį ir beveik du kartus daugiau nei dalyvaujant programoje „Laiptai“. Ieškovo teigimu, jis buvo patikintas, kad obligacijos tai toks pat patikimas ir saugus produktas kaip ir indėlis, tik užtikrinantis didesnių palūkanų gavimą. Ieškovo įsitikinimu, sandoris pripažintinas negaliojančiu, nes buvo sudarytas dėl suklydimo.
  5. Ieškovai akcentavo, kad obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo su abiem ieškovais metu, „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 dalies 6 pastraipoje buvo nurodyta, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis IID, taigi ieškovai turėjo pagrindą tikėti atsakovės darbuotojos teiginiais apie pasirenkamo produkto saugumą ir rinktis, kaip buvo ieškovams paaiškinta, savo esme panašų į kitus banko produktus, tačiau didesnę finansinę grąžą duodantį produktą – obligacijas. Ieškovai taip pat pažymėjo, kad buvo ilgamečiai atsakovės klientai, įsivaizdavo atsakovę kaip patikimą bendrovę, juolab sudarant ginčo sutartis, atsakovė buvo įvardijama kaip geriausias 2010 metų bankas Lietuvoje. Ieškovų teigimu, ginčo sutarčių sudarymo metu atsakovės darbuotojos pilnos informacijos apie obligacijas ieškovams nesuteikė, nesiteiravo dėl investavimo patirties, nesupažindino su jokiomis investavimo rizikomis bei galimybe netekti investuojamų pinigų, ieškovams nebuvo paaiškintos galimos neigiamos pasekmės, todėl, ieškovų įsitikinimu, obligacijų pasirašymo sutartis su atsakove jie sudarė dėl esminio suklydimo, nes, žinodami apie galimas neigiamas obligacijų pasirašymo sutarčių pasekmes, tokių sutarčių nebūtų sudarę.
  6. Ieškovai nurodė ir tai, kad nors obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte nurodyta, jog investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, nei Prospektas, nei Galutinės sąlygos ieškovams įteiktos nebuvo. Ieškovams, kaip silpnesnei sandorio šaliai, susidarė klaidingas įspūdis, kad įsigyjamos obligacijos yra apdraustos, t. y. joms galioja tokia pati draudimo apsauga kaip ir terminuotam indėliui. Ieškovai pažymėjo, kad jie neturi investavimo patirties ar specialių žinių, kurios leistų jiems taikyti didesnius atidumo ir rūpestingumo standartus, taigi jie negali būti laikomi profesionaliais investuotojais.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės ir ieškovo atsakovei po 150 Eur, o valstybei – po 3,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nurodė, kad nors abu ieškovai paaiškino, jog jie neturėjo finansinės patirties, vertintina tai, jog ieškovės išsilavinimas aukštasis, ji baigusi prekybos ekonomiką, o ieškovo išsilavinimas irgi aukštasis, jis medikas, dirbo viešosios įstaigos Klaipėdos psichiatrijos ligoninės vadovu, be to, ieškovė buvo įregistravusi individualią įmonę, dirbo UAB „Pamario vyturys“ vadove. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nurodė, jog atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis, įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovams.
  3. Teismas konstatavo, kad pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia ieškovus vertinti kaip vidutinius vartotojus, suvokiančius terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus, kuriems turėjo būti suprantama, jog obligacijos pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismas akcentavo, kad ieškovai nenurodė, jog buvo verčiami sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis būtent jų kreipimosi dėl terminuotųjų indėlių sutarčių pratęsimo metu ir, teismo vertinimu, jei ieškovai nebuvo tikri dėl siūlomų įsigyti obligacijų esmės ir rizikos, jie turėjo atidėti sutarčių sudarymą ir pasikonsultuoti dėl šių sutarčių su kompetentingais asmenimis. Teismas pastebėjo ir tai, kad ir po obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo ieškovai nesiekė visapusiškai įvertinti sudarytų sutarčių sąlygų, obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumo, nors nuo sutarčių sudarymo iki atsakovės veiklos apribojimo ir nemokumo konstatavimo praėjo pakankamai laiko, o reikalavimus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ieškovai pareiškė tik atsakovės bankroto proceso metu, praėjus maždaug dvejiems metams po sutarčių sudarymo.
  4. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš ieškovų paaiškinimų matyti, jog faktiškai obligacijų pasirašymo sutarties sudarymą lėmė tai, kad buvo pasiūlytos kur kas didesnės palūkanos nei pagal indėlio sutartį, todėl, nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovams nebuvo pakankamai atskleistas, teismo vertinimu, ieškovų apsisprendimą lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovai D. N. ir A. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Įvertinus aplinkybes, kad ieškovai neturėjo jokios investavimo patirties, jie yra garbaus amžiaus asmenys, siekę sukaupti lėšų, kurios palengvintų gyvenimą pensiniu laikotarpiu, taip pat aplinkybes, jog atsakovė pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie esminę sutarties sąlygą (siūlomam įsigyti bankiniam produktui taikomą draudiminę apsaugą), nesupažindino su visa aktualia informacija, nepateikė visų dokumentų, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovus galima vertinti kaip vidutinius vartotojus, kurie privalėjo suprasti terminuoto indėlio ir obligacijų skirtumus. Teismo išvados, kad eiliniai vartotojai, neturintys investavimo patirties, privalėjo suvokti ne tik indėlio ir obligacijų esmę bei skirtumus, bet ir taikomos draudiminės apsaugos apimtį, yra nelogiškos ir nesuprantamos, nes byloje aiškiai konstatuota, kad atsakovė netinkamai įvykdė savo pareigas, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kurios tiesmuka ir abejonių nekelianti formuluotė net nesudarė pagrindo kilti abejonėms dėl įsigyjamo produkto saugumo, patikimumo.
    2. Byloje be obligacijų pasirašymo sutartyse esančių ieškovų parašų, kuriais patvirtinama, kad ieškovai neva buvo supažindinti su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, nėra nurodyta, jog jie buvo supažindinti su pasirašomos sutarties rizikingumu lyginant su indėliais. Be to, net jei atsakovei ir pavyktų įrodyti, kad ieškovai buvo supažindinti su visa sutartine ir ją lydinčia dokumentacija, vertinant teismo cituojamą aprašo nuostatą, jog obligacijos neišperkamos, esant banko bankrotui arba nemokumui, negalėjo kilti abejonių, kad ieškovams gresia situacija, jog piniginės lėšos apskritai bus neatgautos. Sisteminis nuostatų aiškinimas lemia išvadą, kad tokiu atveju ir galioja draudiminė apsauga.
    3. Teismas nepagrįstai taikė ypatingai aukštus teisinio išprusimo standartus, nors ieškovai buvo sąmoningai atsakovės suklaidinti dėl sutartims taikomos draudiminės apsaugos ir būtent dėl patikinimo, kad lėšos bus saugios, ginčo sutartys ir buvo sudarytos. Neaišku, kaip teisinio išsilavinimo neturintiems subjektams galima taikyti analogiškus standartus bei reikalauti iš jų suprasti sudėtingus teisinius santykius, kurių analizei buvo pasitelktos net tarptautinės teisminės institucijos, teikusios tesės aktų išaiškinimus. Atmestini teismo motyvai, kad obligacijos yra pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu, nes teisminė praktika bei viešojoje erdvėje diskusijos dėl indėlių ir obligacijų skirtingos draudiminės apsaugos pasirodė tik po atsakovės bankroto proceso, taigi ieškovams net ir kreipusis dėl konsultacijų, nėra pagrindo konstatuoti, kad būtų gauta aiški informacija, paneigianti banko skleidžiamą informaciją bei sutartinę dokumentaciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo deklaruojama apie obligacijoms taikomą draudiminę apsaugą. Be to, atmestini motyvai, kad ieškovai teisminės gynybos kreipėsi tik po atsakovės bankroto, nes ieškovai neturėjo jokių realių galimybių iki bankroto identifikuoti savo teisių pažeidimą dėl pateiktos melagingos informacijos.
    4. Teismas turėjo atsižvelgti į sudarytus terminuotųjų indėlių sandorius, kuriais buvo siekiama saugaus lėšų senatvei sukaupimo. Ieškovės sudaryta indėlio sutartis su pakeitimais galiojo daugiau nei 8 metus, o ieškovo – 3 metus. Taigi teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovų tikslas buvo ne saugiai kaupti lėšas, o kuo daugiau uždirbti. Jei ieškovai būtų siekę rizikingų investicijų su didesne grąža, tai būtų pasirinkę investicinius produktus, kurių atsakovės deklaruojama finansinė grąža buvo dar didesnė.
    5. Teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, kad ieškovai atsisakė pateikti informaciją apie save. Atsisakymas teikti informaciją apie save neturi įtakos tam, kad atsakovė netinkamai informavo apie rizikas ir suteikė klaidinančią informaciją apie obligacijų draustumą. Be to, atsakovė nesurinko duomenų apie A. N. investavimo patirtį, nes Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 7 lapo skirsnyje „Duomenys apie klientą“ atsakovė nėra pažymėjusi, kad ieškovas atsisako pateikti aukščiau nurodytus duomenis.
  2. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Pagal kasacinio teismo praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui, tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų, pavyzdžiui, pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jos sąlygų ir pan. Apeliantai raštiškai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį ir patvirtino, kad supranta, jog atsakovė, neturėdama žinių apie jų investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir priemonės jiems yra tinkamos. Teismų praktikoje vidutinio vartotojo sąvokos atitikimas neprofesionalaus vartotojo sąvokai nėra akcentuojamas kaip esminis, sprendžiant analogiškas bylas. Kita vertus, analogiškose bylose vidutinio vartotojo sąvoka yra taikoma apibūdinant neprofesionalų investuotoją, jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir obligacijos.
    2. Lietuvos apeliacinis teismas analogiškose bylose yra nurodęs, kad amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti nepagrįstai suabsoliutinamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-29-330/2016), todėl apeliantų amžius nesudaro pagrindo teigti, jog apeliantai, būdami veiksniais asmenimis, neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų bei savo veiksmų padarinių. Apeliantai nenurodo dėl kokių priežasčių jie nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties, kuri yra trumpa ir aiški bei gali būti sudaryta internetu, ir obligacijų pasirašymo sandorių, kuriuos lydėjo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis su specialiais priedais.
    3. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu D. N. pažymėjo, kad sudarant ginčo sandorį, jai buvo aktualus už obligacijas mokamų palūkanų dydis. A. N. nurodė, kad investavo pinigus, kurie ateityje gaus grąžą, paaiškino, jog obligacijos už indėlį buvo vertingesnis produktas palūkanų atžvilgiu. Apeliantas nežinojo, kokia indėlių suma buvo draudžiama, o tai reiškia, kad indėlių draudimo sistema jis nesidomėjo ir jam ji nebuvo aktuali.
    4. Apeliantai nepaneigė prezumpcijos, kad buvo supažindinti su visais su ginčo sandoriais susijusiais dokumentais ir juos gavo. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad sutarčių pasirašymo metu ar vėliau kreipėsi į atsakovę dėl aptariamų dokumentų ir jų negavo. Vertinant ar sudarant sandorį buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius, o abejojantis dėl savo veiksmo teisinės reikšmės turėtų pasikonsultuoti su teisininku arba susilaikyti nuo tokio veiksmo. Jei to nepadaro, asmuo elgiasi aplaidžiai ir neatidžiai bei prisiima galimus neigiamus padarinius. Be to, indėlių draudimo įsigyjamoms obligacijoms taikymas negali būti pripažintas esminiu ginčo sandorių elementu. Ši aplinkybė galėjo tapti apeliantams esmine tik atsakovei tapus nemokia.
    5. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ir nerūpestingumo. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo. Obligacijų įsigijimo sutarčių 1.22 punkte, prieš pat šalių parašus, aiškiai matomoje vietoje yra sakinys, kad investuotojas buvo supažintinas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Be to, investuotojas patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Baziniame prospekte be kitų rizikų nurodyta atsiskaitymo rizika, t. y. kad bankas nustatytai terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede apeliantai taip pat patvirtino, kad yra gavę Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Šiame aprašyme informacija pateikiama aiškia ir suprantama kalba, nurodant, kad būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Taigi apeliantai nebuvo klaidinami, nepakankamai informuoti ar verčiami sudaryti ginčo sutartis.
  3. Trečiasis asmuo IID atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime, be atsakovės nurodytų, taip pat išdėstyti ir šie pagrindiniai argumentai:
    1. Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 3 straipsnio 4 dalis nustatė, kad draudimo objektas nėra paties draudėjo išleisti vertybiniai popieriai, taigi nuostata, jog obligacijos nėra draudimo objektas buvo expressis verbis įtvirtinta teisės akte, kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovų valios trūkumą sudarant ginčo sutartis. Obligacijų pasirašymo sutartyse nėra nurodyta, kad obligacijos draudžiamos indėlių draudimu.
    2. Ginčo sutartyse ieškovei ne vieną kartą buvo didžiosiomis raidėmis įvardinti kaip investuotojai. Ginčo sutartys tiek savo turiniu, tiek forma akivaizdžiai skirtingos nuo banko indėlio ar banko sąskaitos sutarties. Ieškovų turimas išsilavinimas ir gyvenimiška patirtis leido jiems suvokti jų veiksmus, sudarant sutartis, bei galinčias kilti pasekmes.
    3. Vien ta aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandorio asmuo nebuvo iki tol sudarinėjęs, savaime neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, pasidomėti konkretaus sandorio galimomis teisinėmis pasekmėmis ir rizikomis.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
  2. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pripažinti negaliojančiomis Obligacijų pasirašymo sutartis, kaip sudarytas dėl esminio suklydimo, nepagrįstai ieškovus vertino kaip vidutinius vartotojus, kurie turėjo suprasti indėlio ir obligacijų skirtumus, neįvertino aplinkybės, jog banko darbuotojai pateikė ieškovams tikrovės neatitinkančią informaciją ir nesupažindino ieškovų su pasirašomos sutarties rizikingumu ir taip suklaidino ieškovus, maniusius, kad jie įgyja visiškai analogiškus indėliui finansinius produktus.
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su apeliantų pozicija.
  4. Sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį tik tuo atveju, jei suklydimas yra esminis. Kaip įtvirtinta CK 1.90 straipsnio 4 dalyje, suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis.
  5. Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ir kt.)
  6. Taigi, kaip pagrįstai akcentavo atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė, net ir neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas pats savaime neatleidžia asmens nuo pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, patikrinti ir apsvarstyti, kokias pareigas ir teises pagal sudaromą sandorį asmuo įgis, rūpestingai įvertinti be kokio veiksmo galimus padarinius.
  7. Nagrinėjamam atvejui aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 jau buvo pripažinta, kad kadangi obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, bet šiuo atveju (banko Snoro bankroto atveju) nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, be kita ko ir vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, pačios savaime nėra neteisingos. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors minėtos nuostatos iš tikrųjų neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų ir kasacinio teismo jau buvo konstatuota, jog AB bankas Snoras, siūlydamas klientams obligacijas, pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmiau nurodyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje esanti formuluotė negali būti laikoma tikrovės neatitinkančia ar tuo labiau melaginga informacija, kuria bankas (jo darbuotojai) būtų siekę sąmoningai suklaidinti ieškovus. Kita vertus, nagrinėjamam ginčui išspręsti aktualu tai, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Svarbi pačių investuotojų galimybė įvertinti galimus sudaromos sutarties padarinius, jų elgesys sudarant sandorį ir vėliau, gyvenimiška bei santykių su bankais, investavimo patirtis ir pan.
  8. Kaip teisingai buvo nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, ieškovai, nors ir būdami jau pakankamai garbaus amžiaus ginčo sutarčių sudarymo metu, abu turi aukštąjį išsilavinimą (ieškovė – prekybos ekonomikos, ieškovas – medicininį), anksčiau ėjo vadovaujamas pareigas (A. N. buvo viešosios įstaigos Klaipėdos psichiatrijos ligoninės vadovu, o D. N. UAB „Pamario vyturys“ vadove), banko klientais buvo jau gana ilgą laiką (terminuoto indėlio sutartis ieškovė sudarinėjo (pratęsinėjo) 8 metus, o ieškovas – 3 metus), taigi turėjo pakankamai bendrųjų žinių ir gyvenimiškos patirties, leidžiančių pirmosios instancijos teismui juos (ieškovus) visiškai pagrįstai priskirti vidutinio vartotojo kategorijai, t. y. asmenų grupei galinčiai suprasti indėlio ir obligacijų skirtumus.
  9. Pažymėtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualioje kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015, Nr. 3K-3-7-687/2016, Nr. 3K-3-9-915/2016, Nr. 3K-3-11-969/2016, Nr. 3K-3-12-686/2016, vidutinio vartotojo standartas nėra siejamas su specialių žinių apie finansinių priemonių rinkos produktus turėjimu. Nurodytose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vidutinio vartotojo kategoriją aiškino kaip apdairaus, atidaus žmogaus elgesį atitinkamoje situacijoje ir vertino, ar teismų nustatytos ieškovų, CK 1.90 straipsnio pagrindu ginčijusių su AB banku Snoru sudarytas obligacijų įsigijimo sutartis, asmeninės savybės (amžius, išsilavinimas) bei kitos ginčo sandorių sudarymo aplinkybės leido juos priskirti vidutinio vartotojo kategorijai. Atsižvelgus į teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, atmestini apeliantų argumentai, kad jie nepagrįstai pripažinti vidutiniais vartotojais, galinčiais suprasti indėlių ir obligacijų skirtumus, nors jie neturėjo investavimo patirties, buvo eiliniai vartotojai, anksčiau neturėję jokių sąsajų su obligacijomis (taip pat žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-844-381/2016).
  10. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje taip pat buvo suformuota ir plėtojama pozicija, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl vidutiniam vartotojui priskirtinam asmeniui turi būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  11. Nors apeliantai akcentavo, kad jie buvo įsitikinę, jog obligacijos yra visiškai identiškas indėliui finansinis produktas, sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad vien tik obligacijų įsigijimo atveju pasirašomų dokumentų kiekis ir apimtis, palyginus su indėlio sutarties sudarymu, leidžia bet kuriam eiliniam, vidutiniškai apdairiam vartotojui (o tuo labiau ieškovams, turintiems nemažą gyvenimišką ir darbo patirtį) suvokti produktų netapatumą, o kur kas didesnių palūkanų nei indėlio atveju mokėjimas – ir didesnį siūlomo produkto rizikingumą. Savo ruožtu, kaip teisingai pažymėjo trečiasis asmuo, aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandorį asmuo sudarinėja pirmą kartą, savaime neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, įdėmiai skaityti pasirašomų dokumentų turinį, apsvarstyti galimas sudaromo sandorio pasekmes. Todėl tuo atveju, jeigu ieškovai, privalėję suvokti siūlomų produktų netapatumą, nebuvo tikri dėl konkrečios siūlomo finansinio produkto (obligacijų) rizikos, jo esmės, jie turėjo atidėti tokių sutarčių sudarymą iki išsiaiškins jiems reikšmingą informaciją, tuo labiau, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F ieškovai atsisakė pateikti prašomą nurodyti informaciją apie save, leidžiančią bankui visapusiškai nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos klientams (nors A. N. šio punkto nepažymėjo varnele, aplinkybė, kad iš karto po minėtu patvirtinimu dėl atsisakymo suteikti informaciją ieškovas pasirašė ir jokių kitų punktų toliau nebepildė, patvirtina jo apsisprendimą nesuteikti nurodytus anketoje duomenis). Tačiau, nors ieškovai nebuvo spaudžiami sudaryti ginčo sutartis iškart jų apsilankymo banke metu, kaip matyti iš pačių ieškovų paaiškinimų teismo posėdyje, jie ne tik neuždavinėjo banko darbuotojams jokių klausimų iki ginčo sutarčių pasirašymo ir gana skubotai, neįsigilinę į pateiktų dokumentų turinį, pasirašė sutartis, bet ir nesiekė visapusiškai įvertinti sudarytų sutarčių sąlygų, inter alia ir obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumo, vėliau, jau po sutarčių pasirašymo, turint pakankamai laiko nuodugniai išstudijuoti pasirašytus dokumentus.
  12. Pasirašydami Obligacijų pasirašymo sutartis, 1.22 punktais ieškovai patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jie su jomis sutinka ir jos išreiškia jų (investuotojų) valią. Tuo pačiu punktu ieškovai savo parašu patvirtino ir tai, kad susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, todėl, nors apeliaciniame skunde ir apeliuojama į tai, jog ieškovams minėti dokumentai nebuvo pateikti ir jie nebuvo iš tikrųjų su jais supažindinti, nepateikus į bylą jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), šie argumentai atmestini.
  13. Baziniame prospekte, kaip viena iš rizikų nurodyta atsiskaitymo rizika, pagal kurią investuotojas, įsigydamas pagal prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, kad bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais.
  14. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“, ieškovė ir ieškovas be kita ko patvirtino, kad taip pat gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, susipažino su šiuo dokumentu ir sutiko jo laikytis. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme nurodyta, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika).
  15. Nors apeliantai teigia, kad sisteminis pirmiau nurodytų ir kitų ginčo sutartis lydinčioje dokumentacijoje esančių nuostatų aiškinimas nesudarė pagrindo ieškovams abejoti dėl įsigyjamų obligacijų saugumo, patikimumo, o pirmosios instancijos teismas taikė ieškovams ypatingai aukštus teisinio išprusimo standartus, reikalaudamas iš ieškovų suprasti teisinius santykius, kurių analizei buvo pasitelktos net tarptautinės teisminės institucijos, teisėjų kolegija sprendžia, jog aplinkybė, kad vidutinis vartotojas paprastai negali savarankiškai aiškinti teisinio reguliavimo, neatleidžia net ir neprofesionalų investuotoją nuo pareigos elgtis rūpestingai ir atsakingai ir tokiu atveju, kai sudaromos sutarties sąlygos yra neaiškios ar nesuprantamos, konsultuotis dėl jų su atitinkamą kvalifikaciją turinčiais asmenimis. Priešinga situacija, t. y. sutarties sudarymas nesuvokiant jos sąlygų ar apskritai jų neskaitant ir tiesiog tikintis išvengti neigiamų padarinių, neatitiktų sąžiningo, atidaus ir rūpestingo civilinių teisinių santykių subjekto elgesio, o dėl to kilusios nepageidautinos neigiamos pasekmės tenka pačiam tokio elgesio subjektui. Lietuvos apeliacinio teismo analogiškose bylose jau ne kartą buvo išaiškinta, kad bendrųjų pareigų elgtis atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai neeliminuoja nei ginčo sandorių specifika, nei apeliantams, kaip neprofesionaliems investuotojams santykyje su atsakove – finansų įstaiga, teisės aktais suteikta papildoma teisių ir interesų apsauga (FPRĮ 22 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-844-381/2016). Pirmiau nurodytų išvadų teisingumo nepaneigia deklaratyvios apeliantų prielaidos, kad jiems kreipusis dėl konsultacijų, nebūtų gauta aiški ir nedviprasmiška informacija.
  16. Apeliantų ginčijamą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad faktiškai obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymą lėmė tai, jog buvo pasiūlytos kur kas didesnės palūkanos, nei pratęsiant indėlio sutartį, pagrindžia pačių ieškovų teismo posėdyje duoti parodymai, kuriuose jie nurodo, kad banko darbuotojos jiems pasiūlė vertingesnį palūkanų atžvilgiu produktą nei indėlis, kurio palūkanos tuo metu buvo sumažėjusios, o jokių klausimų dėl obligacijų draudžiamumo ir apsaugos taikymo apimties jie atskirai neuždavinėjo. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, inter alia pirmiau nurodytas apeliantų elgesio ginčo sutarčių sudarymo metu ir po jų pasirašymo aplinkybes, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantams obligacijų draudiminė apsauga nebuvo esminė ginčo sandorių sudarymo aplinkybė, taigi nors ji ir nebuvo detaliai aptarta su ieškovais, nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų, o esant kitoms aplinkybėms, jie nebūtų sudarę analogiškų sutarčių.
  17. Remdamasi pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.
  18. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
  19. Atsakovės bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlyginamos, pastarajai nepateikus jos išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų (CPK 98 straipsnis).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai