Byla 2A-844-381/2016
Dėl obligacijų pasirašymo ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. G., S. M., O. A., D. Č., E. Č., D. V., L. K., S. B., I. B., A. Š., A. S., J. D., V. P., G. L., A. Š., R. N., L. P., M. K., S. P., R. J., A. M. L., O. M., R. B., R. B., S. M., R. B., R. D. Ž., K. P. ir V. E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal nurodytų ieškovų ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl obligacijų pasirašymo ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai A. G., O. A., D. Č., E. Č., L. K., A. S., J. D., V. P., G. L., A. Š., R. N., L. P., S. P., O. M., R. B., R. B., S. M., R. B., R. D. Ž., E. K. ir V. E. Š., patikslinę ieškinio reikalavimus, prašė teismą pripažinti negaliojančiomis kiekvieno iš jų 2011 m. su atsakove BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis ir taikyti restituciją – pripažinti pagal šias sutartis sumokėtas sumas bankui jų lėšomis asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).
  2. Ieškovai nurodė, kad jie visi, išskyrus L. K., V. P., E. K. ir V. E. Š., į obligacijas investuotus pinigus arba jų dalį prieš sudarydami ginčijamas sutartis laikė banke „Snoras“ kaip terminuotus indėlius. Ieškovai V. P. ir V. E. Š. paaiškino, kad į obligacijas investuotas lėšas, kaip terminuotus indelius, laikė kituose bankuose, tačiau dėl sumažėjusių palūkanų už terminuotus indėlius ir banko „Snoras“ reklamos apie mokamas dideles palūkanas už tokį finansinį produktą, jie nusprendė indėlio įsigijimo sutartis sudaryti su atsakove. Ieškovai L. K. ir E. K. nurodė, kad jų į obligacijas investuotos lėšos buvo laikomos namuose. Visi ieškovai į banką „Snoras“ atvyko pratęsti turimų terminuotų indėlių sutarčių arba sudaryti naujų, tačiau banko darbuotojai kiekvienam iš jų pasiūlė įsigyti obligacijų.
  3. Ginčijamų sutarčių pasirašymą, ieškovų teigimu, lėmė tai, kad banko darbuotojai akcentavo, jog obligacijos nėra rizikingas finansinis produktas, yra apdraustos kaip terminuotas indėlis. Visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais investuotojais. Ieškovai teigė nežinoję, kad obligacijoms negalioja indėlių draudimas, nes, jeigu būtų žinoję, nebūtų tokių finansinių produktų įsigiję. Ieškovų valia buvo nukreipta perduoti bankui saugoti jų turimas santaupas kaip indėlius banke, už tai gaunant palūkanas. Ieškovai ginčo sutartis suprato ir laikė indėlio sutartimis, o perduotas bankui lėšas suprato kaip padėtus indėlius banke, kurie yra saugūs, nes pagal įstatymus valstybė yra apdraudusi visus gyventojų indėlius, neviršijančius 100 000 eurų sumos. Sudarant ginčo sutartis, atsakovės darbuotojai ieškovams nepaaiškino, kokie yra esminiai indėlio sutarties ir obligacijų sutarčių skirtumai ir jie nebuvo supažindinti su tokių sutarčių sudarymo rizika bei galimomis pasekmėmis.
  4. Didžioji dalis ieškovų, pasirašydami ginčijamas sutartis, buvo pensinio amžiaus, niekada anksčiau nebuvo investavę į vertybinius popierius, obligacijos jiems nebuvo žinomas dalykas. Nei vienas ieškovas nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis ar vertybiniais popieriais, daugumos jų išsilavinimas – specialus vidurinis.
  5. Ieškinio reikalavimus dėl obligacijų įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ieškovai iš esmės grindė CK 1.90 straipsnio pagrindu.
  6. Ieškovai S. M., D. V., S. B., I. B., A. Š., M. K., R. J., A. M. L. ir K. P. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis kiekvieno jų su atsakove BAB banku „Snoras“ 2010-2011 m. laikotarpiu sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis ir taikyti restituciją – pripažinti pagal šias sutartis sumokėtas sumas bankui jų lėšomis asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ.
  7. Bylos nagrinėjimo metu šios nutarties 6 punkte nurodyti ieškovai atsisakė savo reikalavimų dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo bei prašė bylą jų reikalavimų dalyje nutraukti. Ieškovai paaiškino, kad trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėjo jiems indėlių draudimo išmokas už šioje byloje ginčytus indėlių sertifikatus, todėl jų reikalavimai iš esmės buvo patenkinti.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu priėmė ieškovų S. M., D. V., S. B., I. B., A. Š., M. K., R. J., A. M. L. ir K. P. ieškinio reikalavimų dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo atsisakymą ir bylą šioje dalyje nutraukė; kitų ieškovų reikalavimus – atmetė; priteisė iš pastarųjų atsakovei BAB bankui „Snoras“ po 71 Eur, trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ – po 10 Eur bylinėjimosi išlaidų; ieškovams S. M., D. V., S. B., I. B., A. Š., M. K., R. J., A. M. L. ir K. P. priteisė iš atsakovės BAB banko „Snoras“ po 133 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015, kurioje buvo nagrinėjamas draudimo apsaugos indėlių sertifikatams ir obligacijoms taikymo klausimas, išaiškino, jog pastarųjų atžvilgiu netaikytina IĮIDĮ nustatyta draudiminė apsauga. Kasacinis teismas nurodė, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  3. Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, išskirtas visetas kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: suklysta dėl paties sandorio esmės (jo dalyko bei kitų esminių sąlygų, dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių); normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.
  4. Teismas atsižvelgė į tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes; siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės; asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodyta teismo praktika).
  5. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl faktinių aplinkybių esminio tapatumo aktualūs kasacinio teismo civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015, Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti išaiškinimai, kad bankas „Snoras“, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. pareigą aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Teismas pripažino, kad obligacijos programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui. Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Kasacinis teismas taip pat sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“. Nepaisant to, kasacinis teismas pripažino, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.
  6. Nustatinėdamas ieškovų suklydimo faktą, teismas, įvertinęs kiekvieno ieškovo asmeninių savybių ir kitų aplinkybių visumą, sprendė, kad kiekvieno konkretaus ieškovo asmeninės savybės leido jį prilyginti vidutiniam vartotojui. Visi ieškovai turėjo investavimo į banko indėlius patirties ir pakeitė investicijų formą į ginčo obligacijas, siekdami gauti didesnes palūkanas. Be to, ieškovai A. G., G. L., R. B., V. E. Š., R. D. Ž., D. Č., E. Č., L. K. ir L. P. buvo labiau patyrę neprofesionalūs investuotojai, nes buvo įsigiję ir kitų emitentų vertybinių popierių. Teismas nurodė, kad rūpestingai savo nuosavybe besirūpinančio vidutinio vartotojo žinių lygis leidžia suvokti, kad obligacijos nėra draudžiamos nuo jas išleidusio banko nemokumo. Tuo labiau kad indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo objektai Lietuvoje nesikeitė daugelį metų.
  7. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas sprendė, kad atsakovės neteisėti veiksmai, atlikti ieškovams priimant sprendimus dėl investavimo, t. y. obligacijų pirkimo, nepakankami konstatuoti, kad visi ieškovai buvo suklaidinti dėl sudarytų sandorių esmės.
  8. Teismas nustatė, kad ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiomis indėlio sertifikato įsigijimo sutartis atsisakymą atitinkami ieškovai pareiškė po to, kai trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėjo jiems indėlių draudimo išmokas už šioje byloje ginčytus indėlių sertifikatus. Nustatęs, kad nurodytų ieškinio reikalavimų atsisakiusiems ieškovams yra žinomos ir suprantamos ieškinio reikalavimų atsisakymo procesinės teisinės pasekmės, kad pareikštas atsisakymas neprieštarauja įstatymams ir (ar) atsakovės procesinei pozicijai, teismas tokį atsisakymą priėmė ir bylą nurodytų reikalavimų dalyje nutraukė.
  9. Įvertinęs tai, kad atsakovės ir trečiojo asmens advokatai atstovavo juos ne vienoje panašioje byloje, kad jų teisiniai argumentai kartojasi ir nėra parengti individualiai nagrinėjamai bylai, teismas sumažino jų prašomas atlyginti bylinėjimosi išlaidų sumas iki 1 500 Eur (nuo 3 041,67 Eur) atsakovei ir 200 Eur (nuo 241,20 Eur) trečiajam asmeniui, kurias lygiomis dalimis priteisė iš ieškovų, kurie byloje ginčijo obligacijų pasirašymo sutartis.
  10. Teismas nustatė, kad ieškovai, kurie atsisakė ieškinio reikalavimų, bendrai patyrė 2 399 Eur atstovavimo išlaidų. Teismas sprendė, kad nurodytų ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovės veiksmų, atsisakant indėlio sertifikatams taikyti įstatyme nustatytą draudiminę apsaugą. Įvertinęs tai, kad ieškinys dalyje dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių ginčijimo nebuvo pradėtas nagrinėti iš esmės teismo posėdyje, teismas reikalavimų atsisakiusiems ieškovams perpus sumažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį ir priteisė kiekvienam iš atsakovės po 133 Eur išlaidų.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Ieškovai A. G., S. M., O. A., D. Č., E. Č., D. V., L. K., S. B., I. B., A. Š., A. S., J. D., V. P., G. L., A. Š., R. N., L. P., M. K., S. P., R. J., A. M. L., O. M., R. B., R. B., S. M., R. B., R. D. Ž., K. P. ir V. E. Š. apeliaciniame skunde prašo:
  1. panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo ir priimti naują sprendimą – nurodytus ieškinio reikalavimus patenkinti bei priteisti iš atsakovės (administravimui skirtų lėšų) bylinėjimosi išlaidas;
  2. panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalį, kuria teismas sumažino ieškovų prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį ir šį klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų patenkinti visiškai, t. y. iš atsakovės ieškovams S. M. priteisti 140 Eur, D. V. – 140 Eur, S. B. – 140 Eur, I. B. – 140 Eur, A. Š. – 140 Eur, M. K. – 140 Eur, R. J. – 210 Eur, A. M. L. – 140 Eur, K. P. – 1 209 Eur bylinėjimosi išlaidų; išspręsti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės administravimui skirtų lėšų;
  3. likusią Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
  1. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, neišaiškino, kokios konkrečios vartotojo savybės yra būdingos vidutiniam vartotojui. Vidutinio vartotojo sąvoka plačiau atskleista ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje, kurioje vartotojas suprantamas kaip tam tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis; vidutinio vartojo atidumo laipsnis konkrečiomis prekių ar paslaugų savybėmis gali būti skirtingas, atsižvelgiant į tam tikras prekių ar paslaugų rūšis ar kategorijas, tačiau ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2010).
    2. Nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad vidutinio vartotojo atidumo, apdairumo ir informuotumo laipsnis turi būti vertinamas atsižvelgiant į siūlomo produkto kategoriją. Finansinių priemonių rinka yra specifinė ir tikrai ne kiekvienam asmeniui yra aiški ir suprantama, todėl vidutinis vartotojas šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus.
    3. Tai, kad finansinių priemonių rinka yra specifinė sritis rodo ir specialus teisinis reguliavimas, kuriuo siekiama užtikrinti sąžiningą tokios rinkos veikimą ir investuotojų interesų apsaugą. Remiantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) nuostatomis, investuotojo interesų apsaugos lygis priklauso nuo to, kokiai klientų kategorijai jis priskiriamas – neprofesionalių klientų, profesionalių ar tinkamos sandorio šalies kategorijai. Neprofesionalaus kliento interesams taikoma didžiausia apsauga. Sistemiškai analizuojant FPRĮ nuostatas matyti, kad neprofesionaliu investuotoju laikytinas klientas, kuris neturi pakankamai žinių ir įgūdžių bei patirties pagrįstiems investiciniams sprendimams savarankiškai priimti ir tinkamai įvertinti su tuo susijusių rizikų.
    4. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015, Nr. 3K-3-7-687/2016, vidutinio vartotojo kategorijai priskirtinas asmuo negali suklysti dėl investavimo santykių esmės, t. y. gali / turi žinoti esminius skirtumus tarp indėlių ir obligacijų, tame tarpe ir apie skirtumus dėl jų rizikingumo laipsnio. Lyginant įstatymų leidėjo pateiktą neprofesionalaus kliento sąvoką bei kasacinio teismo pateiktus vidutinio vartotojo bruožus investicinių paslaugų teikimo bylose, darytina išvada, kad vidutinį finansinių produktų vartotoją reiktų suprasti kaip labiau atidų ir informuotą asmenį nei neprofesionalų klientą FPRĮ prasme. Kasacinio teismo vertinimu, vidutinis vartotojas turi gebėti įvertinti rizikas, kylančias iš pasirinkto investavimo produkto. Tuo tarpu gebėjimas savarankiškai priimti investicinius sprendimus ir tinkamai įvertinti iš to kylančias rizikas įstatymo leidėjo požiūriu yra profesionalaus kliento savybė (FPRĮ 3 straipsnio 31 dalis). Todėl, remiantis kasacinio teismo išvadomis, vidutinis vartotojas yra artimesnis profesionalaus kliento kategorijai, apibrėžtai FPRĮ.
    5. Nagrinėjamu atveju visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais klientais. Nei vienas iš ieškovų pagal savo asmenines savybes negalėtų būti laikomas labiau informuotu vartotoju finansinių priemonių rinkoje nei neprofesionalus klientas FPRĮ prasme. Didesnė dalis ieškovų ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo pensininkai. Nei vienas iš ieškovų neturi ekonominio ar teisinio išsilavinimo, kas leistų teigti, jog jie gali turėti bent minimalias žinias apie investicinių produktų skirtumus, aiškiai suvokti jų rizikas. Tik maža dalis jų turi aukštąjį išsilavinimą, dauguma įgiję specialų vidurinį išsilavinimą.
    6. Remiantis teismų praktikoje suformuotais vidutinio vartotojo standartais finansinių priemonių rinkoje, nei vienas iš ieškovų negalėtų būti laikomas vidutiniu vartotoju, nes neturi profesionaliam vartotojui FPRĮ prasme priskirtinų savybių – pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties investiciniams sprendimams savarankiškai priimti ir negali tinkamai įvertinti su tuo susijusios rizikos.
    7. Net ir pripažįstant, kad visi ar dalis ieškovų pagal savo asmenines savybes yra priskirtini vidutinio vartotojo kategorijai, nesutiktina su teismo išvada, kad vidutinio vartotojo žinių lygis turi leisti jiems suvokti, kad obligacijoms negalioja draudimo apsauga banko nemokumo atveju. Obligacijų draustumo aspektas teisės požiūriu nebuvo visiškai aiškus ir pačiam kasaciniam teismui, kuris, kreipdamasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, be kita ko, prašė išaiškinti tam tikras 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva) taikymo sąlygas. Remdamasis Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) pateiktais išaiškinimais, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Investuotojų direktyvoje nurodyta draudimo išmoka nemokėtina. Tokioje situacijoje nėra teisinga reikalauti iš vidutinio vartotojo, kad jis gebėtų savarankiškai interpretuoti teisės aktus ir pats suvokti, kad draudimo apsauga obligacijų atžvilgiu netaikoma.
    8. Atsakovė, būdama savo srities profesionalė ir turėdama pakankamus finansinius pajėgumus pasitelkti specialistus įstatymo aiškinimui, turėjo suvokti ir suvokė, kad draudimo apsauga obligacijų atžvilgiu netaikoma. Atsakovė neabejotinai suvokė ir tai, kad neprofesionaliems investuotojams teisinis reglamentavimas gali būti nevisiškai aiškus. Tačiau vietoj to, kad suteiktų visapusišką informaciją ir atskleistų visas galimas investavimo į obligacijas rizikas, bankas pasinaudojo įstatymo neaiškumu ir informaciją apie obligacijų draudimą stengėsi pateikti tokiu būdu, kad vartotojui susidarytų įspūdis, kad draudimo apsauga yra vienoda visų investicinių produktų atžvilgiu.
    9. Kadangi kasacinis teismas analogiško pobūdžio ginčuose taikė vidutinio vartotojo standartą, ginčo atveju turėtų būti taikomas ir vartotojų apsaugą nustatančios teisės normos. Atsakovė šiuo atveju atliko veiksmus, kurie Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme (toliau – NKVVDĮ) apibrėžiami kaip klaidinantis informacijos neatskleidimas.
    10. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo A. G. su atsakove sudarytos Kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 2 „Informacija investuotojams“ buvo įrašyta kitokia nei kitų ieškovų ginčijamose sutartyse formuluotė, kad draudiminis įvykis – bankroto bylos iškėlimas komerciniam bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai įmonė yra nepajėgi įvykdyti įsipareigojimus investuotojams. Šį sąlyga yra akivaizdžiai klaidinanti, kadangi aiškiai nustato, jog visų investicinių produktų atveju investuotojas yra apdraustas nuo banko nemokumo.
    11. Vien faktas, kad asmuo anksčiau laikė pinigus indėlio sąskaitoje tikrai nepadaro tokio asmens profesionaliu investuotoju, gebančiu kritiškai vertinti gaunamą informaciją ir savarankiškai įvertinti su investavimu susijusią riziką. Skundžiamoje nutartyje teismas priėjo klaidingos išvados, kad visi ieškovai turėjo investavimo į banko indėlius patirties, tačiau byloje nustatyta, kad ieškovė R. N. indėlio sutarčių su atsakove nebuvo sudariusi ir anksčiau jokių finansinių produktų nebuvo pirkusi – ji paprasčiausiai ketino pinigus, kuriuos gavo dovanų iš motinos, saugiai padėti į indėlio sąskaitą, tačiau banko darbuotojos buvo įtikinta nusipirkti obligacijų. Ši aplinkybė patvirtina, kad teismas nepakankamai atidžiai įsigilino į bylos duomenis.
    12. Teismas nepagrįstai ieškovų, kurie atsisakė nuo ieškinio reikalavimų, bylinėjimosi išlaidas susumavo ir jų dydį bei pagrįstumą vertino bendrai. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos turi būti mažinamos vien dėl to, kad byla jų atžvilgiu nebuvo pradėta nagrinėti iš esmės. Ieškovai šioje byloje patyrė skirtingo dydžio bylinėjimosi išlaidas, nes advokato honoraro klausimas su kiekvienu buvo aptariamas individualiai. Honoraro dydis priklausė nuo to, kiek laiko su kiekvienu ieškovu buvo sugaišta teikiant konsultacijas, aiškinantis faktines aplinkybes, renkant ir analizuojant dokumentus, taip pat atsižvelgiant į kiekvieno iš ieškovų prašomo priteisti reikalavimo dydį, į turtinę padėtį. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai yra nauji, nes iki atsakovės bankroto bylos iškėlimo teismuose iš esmės nebuvo nagrinėjama, ar indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantinė sistema, taip pat nebuvo nagrinėti klausimai, susiję su indėlių sertifikato sutarčių sudarymo dėl suklydimo, tuo aspektu, kad bankas netinkamai nurodė indėlių sertifikatų pirkėjams reikšmingą informaciją. Taigi tam, kad nagrinėjamu atveju būtų suteiktos kokybiškos teisinės paslaugos, reikėjo specialių žinių. Be to, nei vieno iš ieškovų patirtos išlaidos neviršija Teisingumo ministro patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą patvirtintų maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas nepagrįstai nusprendė sumažinti ieškovų prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    13. Teismas neišsprendė prašymo bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės administravimui skirtų lėšų.
  2. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Teismų praktikoje, sprendžiant analogiškas bylas, vertinant ieškovų veiksmų sudarant ginčijamus sandorius valinį aspektą, yra taikomi ne specialių žinių turėjimo, o neprofesionalaus investuotojo bendrųjų pareigų kriterijai. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui, tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014).
  2. Teismų praktikoje vidutinio vartojo sąvokos atitikimas neprofesionalaus vartotojo sąvokai nėra akcentuojamas kaip esminis sprendžiant analogiškas bylas, kadangi formalus šių sąvokų gretinimas nėra reikšmingas nustatinėjant tikruosius šalių ketinimus ir valią, sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu. Kita vertus, teismų praktikoje analogiškose bylose vidutinio vartotojo sąvoka yra taikoma apibūdinant neprofesionalų investuotoją jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms taip pat yra priskiriamos ir obligacijos.
  3. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad vien tai, jog didesnioji jų dalis sudarant ginčo sandorius buvo pensininkai ir ne visi jų turėjo aukštąjį išsilavinimą, turi svarbią reikšmę vertinant, ar galima juos priskirti vidutiniam vartotojui. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas yra nurodęs, kad amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti nepagrįstai suabsoliutinamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-29-330/2016).
  4. Nagrinėjamu atveju vertinant ieškovų individualias savybes yra reikšminga tai, kad didesnioji jų dalis turėjo ilgametę investavimo patirtį, buvo ne kartą įgiję kitų emitentų vertybinių popierių, todėl laikytini patyrusiais neprofesionaliais investuotojais.
  5. Visi ieškovai, išskyrus ieškovę R. N., turėdami ilgametę patirtį dėl terminuotų indėlių sutarčių, nenurodė, dėl kokių priežasčių jie nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties, kuri yra trumpa ir aiški, bei gali būti pasirašyta internetu, ir obligacijų pasirašymo sutarties, kurią sudarant reikia pasirašyti kartu ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį su specialiais priedais.
  6. Kai kurie ieškovai kelias obligacijų sutartis sudarė skirtingu metu, t. y. praėjus tam tikram laikotarpiui po pirmosios obligacijų sutarties sudarymo grįždavo sudaryti kitos tokios sutarties. Vadovaujantis teismų praktika, aplinkybė, kai asmuo tokio paties tipo sandorio sudaryti sugrįžta po tam tikro laiko tarpo, nesudaro pagrindo teigti, kad šis asmuo veikė suklaidinimo įtakoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-29-330/2016).
  7. Nagrinėjamu atveju draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi ieškovų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Didžioji dalis ieškovų buvo jau patyrę investuotojai, kurie sugrįždavo į banką pakartotinai sudaryti obligacijų sutarčių praėjus pakankamam laiko tarpui savo veiksmų įvertinimui. Tai rodo, kad ieškovams obligacijų sutartys atrodė patraukli ir tinkama pinigų investavimo priemonė ir nėra pagrindo teigti, kad ieškovai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų ar apgauti, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms, jie nebūtų sudarę analogiškų sutarčių.
  8. Išskyrus skundo argumentų dėl ieškovų amžiaus ir socialinės padėties, neva turėjusių įtakos jų suklaidinimui, ieškovai daugiau nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu ginčijami sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu. Ieškovai neįrodė, kad atsakovė tyčia juos suklaidino, kad atsakovės siekis buvo sudaryti ginčijamus sandorius nuslepiant svarbias jų aplinkybes.
  9. Nepaisant to, kad su skirtingais ieškovais buvo tariamasi dėl skirtingo honoraro, iš bylos procesinių dokumentų matyti, kad dėl kiekvieno iš ieškovų buvo teikiama viena ir ta pati teisinė pozicija. Net ir aprašant kiekvieno ieškovo atveju buvusias aplinkybes, iš teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad visiems jiems buvo naudojamas tas pats standartizuotas modelis. Įvertinus ieškovų pateiktos teisinės argumentacijos tapatumą, lėmusį bendras ieškinio parengimo laiko sąnaudas, nėra pagrindo teigti, kad teismas nepagrįstai jų patirtas išlaidas vertino bendrai.
  1. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Skundo argumentas, kad tuo atveju, kai perkami finansiniai produktai, vidutinis vartotojas turi turėti specialių žinių apie šios rinkos produktus, yra nepagrįstas ir neatitinka kasacinio teismo praktikos, suformuotos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Nurodytoje civilinėje byloje nustatyta, kad ieškovas, kuris ginčijo su banku sudarytas obligacijų sutartis, buvo senyvo amžiaus ir neturėjo teisinio / finansinio išsilavinimo. Tokį asmenį kasacinis teismas kvalifikavo kaip vidutinį vartotoją, kuriam turėjo būti suprantama, kad obligacija nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
    2. Nėra pagrindo skundo argumentams, kad vidutinis vartotojas, perkantis finansines priemones, turi atitikti kokį nors kitokį vidutinio vartotojo standartą, nei vidutinis vartotojas, sudarantis sandorį kitose srityse. Vidutiniam vartotojui tenka sudaryti sandorius įvairiose srityse, kuriose atitinkamas sandoris gali būti pirmas to vartotojo praktikoje. Tuo atveju, jei būtų remiamasi ieškovų logika, vidutinio vartotojo standartą atitiktų tik toks asmuo, kuris prieš tai yra sudaręs atitinkamą sandorį. Tačiau taip nėra: aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandoris sudaromas pirmą kartą, neeliminuoja vidutinio vartotojo standarto taikymo ir neapriboja sandorį sudarančio asmens elgtis protingai ir apdairiai sandorio sudarymo metu. Ginčo atveju teismas nustatė, kad ieškovai turėjo investavimo į banko indėlius patirties, o kai kurie – buvo labiau patyrę neprofesionalūs investuotojai, nes buvo įgiję ir kitų emitentų finansinių produktų.
    3. Aplinkybė, kad ieškovai buvo neprofesionalūs investuotojai FPRĮ prasme, neatleidžia jų nuo atsakomybės prisiimti iš savo veikimo (neveikimo) kilusias pasekmes.
    4. Ieškovai pakeitė savo investicijų formą iš indėlių į obligacijas, siekdami gauti didesnes palūkanas. Skunde pabrėžiama, kad ieškovė R. N. anksčiau indėlio neturėjo, tačiau tai nereiškia, kad iš bendro išsilavinimo ir supratimo ji nesuvokė, kas yra banko indėlis. Indėlio sutartis ir obligacijų sutartis yra akivaizdžiai skirtingos net ir išoriškai. Jeigu tokiomis aplinkybėmis ieškovai nepasidomėjo, kuo skiriasi pasirašomos obligacijų sutartys nuo indėlio sutarčių, kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, tai ieškovai ir turi prisiimti tokių savo veiksmų (neveikimo) riziką.
    5. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovai būtų kreipęsi ir /ar derėjęsi su banku išimtinai tik dėl indėlių draudimu apdraustų produktų įsigijimo. Priešingai – pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai įsigijo ginčo obligacijas siekdami gauti didesnes palūkanas. Sudarant ginčijamas sutartis, ieškovams neabejotinai turėjo kilti klausimas, kodėl už šias sutartis yra mokamos žymiai didesnės palūkanos, negu sudarant banko indėlio sutartį. Jeigu obligacijų pasirašymo sutartis nuo indėlio sutarties skirtųsi vien tik palūkanų dydžiu, tai visi asmenys, kurie savo santaupas banke laikė pagal banko indėlio sutartį, sudarytų su banku obligacijų pasirašymo sutartis ir būtent tokia forma laikytų savo pinigus banke, gaudami už tai kur kas didesnę finansinę naudą.
    6. Bet koks atidus ir protingas asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005).
    7. Ieškovų, kurie bylos nagrinėjimo metu atsisakė ieškinio reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo, kas sąlygojo sudėtingų teisinių klausimų sprendimą teisminiu būdu bei užsitęsusį teismo procesą, kuriame netgi prireikė kreiptis į Teisingumo Teismą. Pažymėtina, kad iš karto po atsakovės bankroto bylos iškėlimo pastaroji neturėjo pagrindo trečiajam asmeniui perduoti duomenų apie draudimo išmokas už indėlių sertifikatus, o trečiasis asmuo neturėjo pagrindo mokėti atitinkamų draudimo išmokų, nes nebuvo gavusi iš draudėjo – banko, duomenų apie indėlininkus ir indėlių sumas, reikalingas draudimo išmokoms išmokėti.
    8. Ieškinyje apie kiekvieną ieškovą pateikta tik standartizuota, visiškai vienodos apimties informacija, todėl nėra pagrindo priteisti kai kuriems iš jų didesnių bylinėjimosi išlaidų vien tik priklausomai nuo kiekvieno iš ieškovų turėto indėlio sertifikato sumos. Esant vienodai advokato darbo apimčiai, skirtingo bylinėjimosi išlaidų dydžio priteisimas neatitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ar atsiliepimų į jį ribas.
  2. Apeliaciniu skundu kvestionuojamos teismo sprendimo dalys, kuriomis atmesti ieškovų A. G., O. A., D. Č., E. Č., L. K., A. S., J. D., V. P., G. L., A. Š., R. N., L. P., S. P., O. M., R. B., R. B., S. M., R. B., R. D. Ž. ir V. E. Š. ieškinio reikalavimai dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, bei išspręstas ieškovų S. M., D. V., S. B., I. B., A. Š., M. K., R. J., A. M. L. ir K. P., bylos nagrinėjimo eigoje atsisakiusių ieškinio reikalavimų dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

9Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių

  1. Ginčydami teismo sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimų pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis atmetimo, apeliantai iš esmės nesutinka su teismo išvadomis, kad jie, būdami neprofesionaliais investuotojais, neturėtų būti priskirti vidutinių vartotojų kategorijai investavimo produktų rinkoje, nes jie yra artimesni profesionalaus kliento kategorijai, kad byloje nustatytos aplinkybės dėl banko ieškovams neatskleisto obligacijų draustumo aspekto, pareigos informuoti klientus apie įsigyjamą investavimo produktą nevykdymas neturėjo lemiamos įtakos jų apsisprendimui sudaryti ginčijamus sandorius.
  2. Prieš pasisakant dėl nurodytų ir kitų skundo argumentų, tikslinga atsižvelgti į nagrinėjamam ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką.
  3. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
  4. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.
  5. Kaip minėta, ginčydami obligacijų pasirašymo sutartis, ieškovai laikėsi nuoseklios pozicijos, teigdami, kad sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), t. y. ieškovai dėl kai kurių iš jų amžiaus, kitų – specialaus išsilavinimo ir patirties stokos, bei banko darbuotojų veiksmų suklaidinant dėl investavimo produktams taikomos draudiminės apsaugos ir neįvykdytos pareigos informuoti klientus apie su įsigyjamu investavimo produktu susijusias rizikas, ginčo sutartis suprato ir laikė indėlio įsigijimo sutartimis, manė, kad obligacijoms galioja indėlių draudimas.
  6. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias teises ar pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  7. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).
  8. Dėl AB banko „Snoras“ pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios investuotojai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pasisakyta paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje konstatuota, kad AB bankas Snoras pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, kad siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Vis dėl to ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Reikšminga ir pačių investuotojų galimybė įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška ir santykių su bankais, investavimo patirtis ir pan.
  9. Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas paminėtų kasacinio teismo išaiškinimų pagrindu pripažino, kad obligacijų draustumo aspektas ieškovams nebuvo tinkamai atskleistas, tačiau konstatavo, kad tai nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi ieškovų apsisprendimą sudaryti ar ne ginčijamus obligacijų pasirašymo sandorius. Įvertinęs kiekvieno ieškovo, sudariusio obligacijų pasirašymo sutartį (sutartis), asmenines savybes ir kitų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad kiekvieno konkretaus ieškovo asmeninės savybės leidžia jį prilyginti vidutiniam vartotojui. Tuo tarpu rūpestingai savo nuosavybe besirūpinančio vidutinio vartotojo žinių lygis leidžia suvokti, kad obligacijos nėra draudžiamos nuo jas išleidusio banko nemokumo. Nurodytų motyvų pagrindu teismas sprendė, kad byloje nustatyti neteisėti banko „Snoras“ veiksmai nepakankami konstatuoti, jog visi ieškovai buvo suklaidinti dėl ginčo sandorių esmės.
  10. Apeliantai iš esmės nekvestionuoja, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, tačiau, kaip minėta, apeliuoja, kad jie, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nelaikytini vidutiniais vartotojais. Remdamiesi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2010, kad vidutinio vartotojo atidumo laipsnis konkrečiomis prekių ir paslaugų savybėmis gali būti skirtingas atsižvelgiant į tam tikras prekių ar paslaugų rūšis ar kategorijas, apeliantai teigia, kad vidutinio vartotojo atidumo, apdairumo ir informuotumo laipsnis turi būti vertinamas atsižvelgiant į siūlomo produkto kategoriją. Lygindami įstatymo leidėjo pateiktą neprofesionalaus kliento sąvoką (FPRĮ 3 straipsnio 22, 31 dalys) su kasacinio teismo nustatytais vidutinio vartotojo bruožais investicinių paslaugų teikimo bylose, apeliantai nurodo, kad vidutinį finansinių produktų vartotoją reiktų suprasti kaip labiau atidų ir informuotą asmenį, nei neprofesionalų klientą FPRĮ prasme, kad vidutinis vartotojas šioje rinkoje yra artimesnis paminėtame įstatyme nustatytai profesionalaus kliento kategorijai. Kadangi apeliantai ginčo sandorių atžvilgiu buvo pripažinti neprofesionaliais klientais, nei vienas iš jų pagal savo asmenines savybes negalėtų būti laikomas vidutiniu vartotojų finansinių priemonių rinkoje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų samprotavimais.
  11. Skunde nurodyta kasacinio teismo praktika nesudaro pagrindo vidutinio vartotojo standartą sieti su konkrečia prekių ar paslaugų kategorija, ginčo atveju – finansinėmis priemonėmis. Teigdami, kad vidutinio vartotojo atidumo, apdairumo ir informuotumo laipsnis turi būti vertinamas atsižvelgiant į siūlomo produkto kategoriją, apeliantai nevisapusiškai įvertina kasacinio teismo išaiškinimus, akcentuodami tik atskirą jų dalį bei ją traktuodami sau naudinga linkme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2010, ginčo dėl turizmo paslaugų teikimo sutarčių vykdymo kontekste nurodė, kad vidutinis vartotojo atidumo laipsnis konkrečiomis prekių ar paslaugų savybėmis gali būti skirtingas atsižvelgiant į tam tikras prekių ar paslaugų rūšis ar kategorijas, tačiau ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir pan. Toks vidutinio vartotojo sampratos aiškinimas nesudaro pagrindo teigti, kad atitinkamose prekių ar paslaugų kategorijose galioja skirtingi vidutinio vartotojo standartai, kurie siejami su konkrečia patirtimi ir žiniomis toje konkrečių prekių ar paslaugų srityje. Tokius apeliantų samprotavimus paneigia ir kiti paminėtoje kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai, kad vidutinis vartotojas suprantamas kaip tam tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis, kad Teisingumo Teismo praktikoje vidutinis vartotojas bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją.
  12. Pažymėtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualioje kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015, Nr. 3K-3-7-687/2016, Nr. 3K-3-9-915/2016, Nr. 3K-3-11-969/2016, Nr. 3K-3-12-686/2016 etc., vidutinio vartotojo standartas nėra siejamas su specialių žinių apie finansinių priemonių rinkos produktus turėjimu. Nurodytose bylose kasacinis teismas vidutinio vartotojo standartą aiškino kaip apdairaus, atidaus žmogaus elgesį atitinkamoje situacijoje ir vertino, ar teismų nustatytos ieškovų, CK 1.90 straipsnio pagrindu ginčijusių su banku „Snoras“ sudarytas obligacijų įsigijimo sutartis, asmeninės savybės (amžius, išsilavinimas) bei kitos sandorio sudarymo aplinkybės leido juos priskirti vidutinio vartotojo kategorijai. Nurodytoje kasacinio teismo praktikoje suformuota ir plėtojama jau paminėta nuostata, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl vidutiniam vartotojui priskirtinam asmeniui turi būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  13. Sutiktina su trečiojo asmens atsiliepimo į skundą argumentu, kad vidutiniam vartotojui tenka sudaryti sandorius įvairiose srityse, kuriose konkretus sandoris gali būti pirmasis to vartotojo praktikoje (būsto, automobilio, buitinės technikos, baldų įsigijimas etc.). Tokiais atvejais, remiantis apeliantų logika, vidutinio vartotojo standartą atitiktų tik toks asmuo, kuris prieš tai yra pirkęs atitinkamai būstą, automobilį ir pan. Tačiau aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandoris sudaromas pirmą kartą, neatleidžia sandorio sudarančios asmens nuo bendrųjų pareigų elgtis rūpestingai ir protingai, t. y. neeliminuoja vidutinio vartotojo standarto taikymo. Tokia išvada atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).
  14. Paneigus apeliantų prielaidą, kad vidutinį vartotoją finansinių produktų rinkoje reikėtų suprasti kaip labiau atidų ir informuotą asmenį, nei neprofesionalų klientą FPRĮ prasme, teisiškai nereikšmingu laikytinas ir iš šios prielaidos išvestas skundo argumentas, kad nei vienas iš apeliantų negalėtų būti laikomas vidutiniu vartotoju, kadangi neturi profesionaliam klientui FPRĮ prasme priskirtinų savybių – neturi pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties pagrįstiems investiciniams sprendimams savarankiškai priimti ir negali tinkamai įvertinti su tuo susijusios rizikos (FPRĮ 3 straipsnio 22, 31 dalys).
  15. Apeliantų teigimu, net ir pripažįstant, kad jie pagal savo asmenines savybes yra priskirtini vidutinio vartotojo kategorijai, teismas nepagrįstai sprendė, kad vidutinio vartoto žinių lygis turi leisti jiems suvokti, kad obligacijoms negalioja draudimo apsauga banko nemokumo atveju. Tuo labiau kad obligacijų draustumo aspektas teisės požiūrių nebuvo visiškai aiškus ir pačiam Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris, kreipdamasis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, be kita ko, prašė išaiškinti tam tikras Investuotojų direktyvos taikymo sąlygas. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantų nuomone, nėra teisinga reikalauti iš vidutinio vartotojo, kad jis gebėtų savarankiškai interpretuoti teisės aktus ir pats suvokti, kad draudimo apsauga obligacijų atžvilgiu netaikoma.
  16. Teisėjų kolegija nekvestionuoja, kad vidutinis vartotojas paprastai nėra pajėgus savarankiškai interpretuoti ir aiškinti teisės aktus. Kita vertus, ši aplinkybė neatleidžia jo nuo pareigos, prisiimant teises ir pareigas, elgtis rūpestingai ir atsakingai ir tokiu atveju, kai sudaromos sutarties sąlygos yra neaiškios ar nesuprantamos, konsultuotis dėl jų su atitinkamą kvalifikaciją turinčiais asmenimis. Priešinga situacija, t. y. sutarties sudarymas nesuvokiant jos sąlygų ar jų neskaitant, neatitiktų sąžiningo, atidaus ir rūpestingo civilinių teisinių santykių subjekto elgesio, o dėl to kilusios nepageidautinos neigiamos pasekmės tenka pačiam tokio elgesio subjektui. Bendrųjų pareigų elgtis atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai neeliminuoja nei ginčo sandorių specifika, nei apeliantams, kaip neprofesionaliems investuotojams santykyje su atsakove – finansų įstaiga, teisės aktais suteikta papildoma teisių ir interesų apsauga (FPRĮ 22 straipsnis).
  17. Bylos duomenimis nustatyta, kad visi apeliantai, sudarę obligacijų įsigijimo sutartis, išskyrus L. K., R. N., turėjo investavimo į banko indėlius patirties, dalis jų – A. G., G. L., R. B., V. E. Š., R. D. Ž., D. Č., E. Č., L. P., buvo labiau patyrę neprofesionalūs investuotojai, nes buvo įsigiję ir kitų finansų įstaigų indėlių ir obligacijų. Apeliantai L. P., S. M., E. Č., D. Ž., A. Š. skirtingais laikotarpiais buvo sudarę po kelias obligacijų įsigijimo sutartis. Nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui spręsti, kad apeliantai, tame tarpe ir L. K. (valstybės tarnautoja Švenčionių rajono savivaldybės administracijoje Teritorijų planavimo ir architektūros skyriuje) ir R. N. (studentė), atsižvelgiant į jų gyvenimišką patirtį, nebuvo asmenys, neturintys jokios patirties vertinant finansinius produktus ir negebantys jų identifikuoti net vadovaujantis vidutiniškai išprususio asmens standartais. Nėra pagrindo spręsti, kad apeliantai, nepaisant to, kad didžioji dauguma jų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu buvo pensinio amžiaus, įgiję specialų vidurinį išsilavinimą, ginčo sutartis suprato ir laikė indėlio sutartimis. Turėdami gyvenimiškos, o didžioji dalis - ir investavimo į indėlius patirties, apeliantai galėjo ir turėjo suprasti šių finansinius produktų skirtumus. Tuo labiau, kad įsigiję obligacijų, apeliantai, priešingai nei terminuotų indėlių atveju, turėjo galimybę jas parduoti anksčiau sutartyse nustatytos išpirkimo datos, išsaugant didžiąją dalį priskaičiuotų palūkanų, o mokamų palūkanų dydis kai kurių apeliantų sudarytų ginčo sutarčių atvejais buvo net kelis kartus didesnis už indėlio palūkanas. Kaip pagrįstai atsiliepime į skundą pažymi trečiasis asmuo, net ir patirties ir būtinų žinių investavimo srityje neturinčiam asmeniui turėjo kilti klausimas, kodėl pagal obligacijų įsigijimo sutartis mokamos žymiai didesnės palūkanos, negu sudarant banko indėlio sutartį. Sutiktina, kad tuo atveju, jeigu nurodyti finansiniai produktai skirtųsi vien tik palūkanų dydžiu, tai asmenys neabejotinai pinigus banke laikytų obligacijų forma, gaudami už tai kur kas didesnę finansinę naudą, nei indėlių sutarčių atveju. Tikėtina, kad didesnė obligacijų finansinė grąža ir paskatino apeliantus sudaryti ginčo sutartis (CPK 185 straipsnis). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantai buvo verčiami sudaryti ginčo sutartis, kad jų galimybės susipažinti su sutartimis buvo ribojamos, kad jie neturėjo galimybės pasidomėti obligacijų esme ir šių finansinių produktų draustumo aspektais, kad kreipėsi į banko darbuotojus ir / ar teisininkus konsultacijų dėl ginčo sutarčių sudarymo aspektų (CPK 178 straipsni). Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu dalis apeliantų – A. G., O. A., D. Č., A. S., V. P., patvirtino neskaitę ginčo sutarčių arba skaitę tik kai kurias jų sąlygas, taip pat dauguma teismo posėdyje apklaustų apeliantų teigė, kad ginčo sutartis paskatino sudaryti didesnės, nei indėlių atveju, palūkanos.
  18. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai, sudarydami ginčo sandorius, dėl savo amžiaus, gyvenimiškos bei neprofesionalaus investavimo patirties privalėjo suprasti jų (sandorių) esmę arba pasidomėti aptariamų finansinių produktų pobūdžiu, tačiau dėl nepakankamo atidumo ir rūpestingumo to nepadarė ir tokiu būdu prisiėmė ginčo sandorio galimų pasekmių riziką. Privalėdami suvokti esminius paminėtų finansinių produktų skirtumus, apeliantai neturėjo pagrindo tikėtis, kad obligacijoms bus taikoma indėlių draudiminė apsauga. Kadangi apeliantai visiškai nesidomėjo obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos sąlygomis, skunde nepagrįstai apeliuojama į šių sąlygų (teisinio reglamentavimo) neaiškumą ginčo sandorių sudarymo metu.
  19. Įvertinusi pačių apeliantų asmenines savybes bei veiksmus ginčo sutarčių sudarymo metu (sutarčių neskaitymas, nepagrįstas įsitikinimas apie obligacijoms taikomą indėlių draudimą, pakartotinis obligacijų įsigijimo sutarčių sudarymas savo iniciatyva), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantams obligacijų draudiminė apsauga nebuvo esminė ginčo sandorių sudarymo aplinkybė, todėl nėra pagrindo teigti, kad, jos detaliai neaptarus, apeliantai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms, jie nebūtų sudarę analogiškų sutarčių.
  20. Apeliantų teigimu, atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas analogiško pobūdžio ginčuose taikė vidutinio vartotojo standartą, ginčo teisiniams santykiams turėtų būti taikomos ir vartotojų apsaugą nustatančios teisės normos. Teigėjų kolegija nesutinka su tokia pozicija.
  21. Vartotoju laikomas fizinis asmuo, siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Įstatyme vartotojas išskirtas kaip fizinis asmuo, tačiau vien tik šio požymio nepakanka fizinio asmens, kaip vartotojo, teisių gynimo būdams ir apimčiai nustatyti ir taikyti. Pagal nurodytą įstatymo normą būtina nustatyti, kuriais tikslais vartojamos prekės ar paslaugos. Jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo.
  22. Pirminis obligacijų įsigijimo sandorio tikslas visuomet yra siekis gauti pelno, o ne patenkinti konkretų asmeninį, šeimos (namų ūkio) poreikį, todėl ginčo sutartys nelaikytinos vartojimo sutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015). Taigi apeliantai nelaikytini vartotojais Vartotojų teisių apsaugos įstatymo prasme, todėl ginčo atveju netaikytinos vartotojų teisių apsaugą nustatančios teisės normos. Tuo tarpu tiek kasacinis teismas šiam ginčui aktualioje praktikoje, tiek ginčą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas vidutinio vartotojo sąvoką naudojo ne Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalies, o bendrąja prasme, kuri reiškia protingai atidų ir apdairų asmenį.
  23. Skunde pažymima, kad apelianto A. G. atveju Kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 2 „Informacija investuotojams“ buvo įrašyta kitokia formuluotė, nei kitų apeliantų, ginčijusių obligacijų įsigijimo sutartis, sutarčių prieduose, t. y. kad draudiminis įvykis – bankroto bylos iškėlimas komerciniam bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai įmonė yra nepajėgi įvykdyti įsipareigojimų investuotojams. Tokia sąlyga, apelianto teigimu, yra akivaizdžiai klaidinanti, kadangi aiškiai pasako, kad visų investicinių produktų atveju investuotojas yra apdraustas nuo banko nemokumo.
  24. Kolegijos nuomone, nustatęs, kad A. G. obligacijų įsigijimo sutartį sudarė jos neskaitęs, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti šios nutarties 46 punkte nurodytos aplinkybės kaip esminės aplinkybės, nulėmusios sutartį sudariusio asmens apsisprendimą sudaryti sutartį. Neskaitęs ginčo sutarties, apeliantas A. G. neturi pagrindo teigti, kad buvo suklaidintas atitinkamų jos sąlygų.
  25. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs apeliantų ieškinio reikalavimus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, tinkamai taikė ginčui išspręsti reikšmingas teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

10Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Nesutikimą su skundžiama teismo sprendimo dalimi, kuria buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, apeliantai S. M., D. V., S. B., I. B., A. Š., M. K., R. J., A. M. L. ir K. P. grindžia argumentu, kad teismas, nors ir pripažinęs, kad jų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovės veiksmų, nepagrįstai priteisė tik pusę patirtų išlaidų. Be to, skirtingo dydžio apeliantų patirtas bylinėjimosi išlaidas susumavo ir nepagrįstai paskirstė jas kiekvienam po lygiai. Teisėjų kolegija vertinimu, nurodyta teismo sprendimo dalis kvestionuojama pagrįstai.
  2. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuoja CPK 94 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).
  3. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai S. M., D. V., S. B., I. B., A. Š., M. K., R. J., A. M. L. ir K. P. reikalavimus dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė dėl to, kad jiems, iškėlus AB bankui „Snoras“ bankroto bylą, nebuvo išmokėtos draudimo išmokos už įsigytus indėlio sertifikatus. Ieškinio dalykas – pripažinti nurodytų apeliantų su banku sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis negaliojančiomis dėl esminio suklydimo bei taikyti restituciją – pripažinti pagal sutartis sumokėtas pinigų sumas apeliantų pas banką mokėjimo sąskaitoje esančiomis lėšomis. Taigi, apeliantų siekis iš esmės buvo užsitikrinti, kad jiems būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga.
  4. Draudimo išmoka apeliantams išmokėta tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo, kurioje konstatuota, jog indėlių sertifikatams, dėl kurių pripažinimo negaliojančiais vyko ginčas ir šioje byloje, turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Todėl ginčyti apeliantų ir banko sudarytus sandorius, trečiajam asmeniui išmokėjus apeliantams draudimo išmoką, praėjo poreikis ir tai lėmė apeliantų pareikšto ieškinio atsisakymą.
  5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantų, ginčijusių indėlio sertifikatų įsigijimo sutartis, reikalavimai, nors ir kitu pagrindu, nei nurodyta ieškinyje, buvo patenkinti, todėl jų patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti atlygintinos (CPK 94 straipsnio 1 dalis), tačiau, kolegijos vertinimu, neturėjo pagrindo apeliantams atlygintinų išlaidų sumažinti dėl to, kad ieškinio reikalavimai dalyje dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nebuvo pradėti nagrinėti teismo posėdyje. Apeliantai prašė priteisti procesinių dokumentų – ieškinio bei pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo, parengimo išlaidas. Į procesinių dokumentų parengimo išlaidas nėra įtraukiamos atstovavimo teisme, kurios yra atskiros teisinės paslaugas, išlaidos, todėl tai, kad ieškinys apeliantų reikalavimų dalyje nebuvo nagrinėjamas teismo posėdyje, neturėjo įtakos pastarųjų patirtų procesinių dokumentų parengimo išlaidų dydžiui. Apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl apeliantai įgijo teisę į jų atlyginimą visu mastu.
  6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apeliantų dėstoma pozicija, kad su kiekvienu atskiru klientu jų atstovas turi teisę susitarti dėl individualaus mokesčio už suteiktas paslaugas dydžio. Pagal Rekomendacijų 2 punktą vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama priteisiant užmokestį už advokato suteiktas paslaugas, yra būtent ginčo (reikalavimo) sumos dydis, todėl, kolegijos vertinimu, kiekvieno iš klientų mokamas ir pralaimėjusios šalies atlyginamas užmokestis gali priklausyti ir nuo reikalavimo sumos, o įstatymas nenustato, kad tuo atveju, kai paduodamas bendras kelių asmenų ieškinys, jiems negali būti priteistas skirtingas bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, atlyginimas. Priešingas aiškinimas reikštų ieškovų, pateikusių bendrą ieškinį, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apribojimą palyginus su tuo pačiu pagrindu atskirus ieškinius reiškiančiais asmenimis. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantų patirtų bylinėjimosi išlaidų skirtingus dydžius sudėjo ir išlaidas paskirstė po lygiai kiekvienam apeliantui.
  7. Nesutiktina su trečiojo asmens atsiliepimo į skundą argumentu, kad apeliantų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėj byloje Nr. 2A-12-943/2016).
  8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo atsakinga yra atsakovė, kuri ir privalo atlyginti ieškinius dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškusiems asmenims patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kolegija tokiai išvadai pritaria iš dalies.
  9. Tiek CPK 93 straipsnio 4 dalis (numatanti galimybę nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių), tiek CPK 94 straipsnio 1 dalis (kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės) numato, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas bei įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
  10. Pagal IĮIDĮ 6 straipsnio 7 dalį draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio indėlių draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlius ir indėlininkus. Indėlių draudimo išmokos sumą pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio pateiktus duomenis apskaičiuoja ir indėlių draudimo išmokų išmokėjimą organizuoja draudimo įmonė. Už draudimo įmonei perduotų duomenų tikrumą ir pateikimą laiku atsako indėlių draudimo sistemos dalyvis. To paties straipsnio 8 dalis nustato, kad indėlių draudimo sistemos dalyviai privalo įdiegti priemones, leidžiančias iš karto identifikuoti kiekvienam indėlininkui priklausančią tinkamų drausti indėlių sumą, pagrindinių apdraustųjų indėlių sumą ir kitus duomenis, reikalingus indėlių draudimo išmokoms apskaičiuoti, kuriuos draudimo įmonės prašymu indėlių draudimo sistemos dalyviai privalo pateikti draudimo įmonei nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 3 ir 5 dalyse.
  11. Minėta, kad apeliantai inicijavo teisminį procesą dėl to, kad jų pagal indėlio sertifikato įsigijimo sutartis sumokėtoms lėšoms netaikyta IĮIDĮ numatyta draudimo apsauga, o trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį, pritardamas atsakovei, inter alia įrodinėjo, kad indėlių sertifikatams draudiminė apsauga netaikytina. Trečiasis asmuo neteigė, kad draudimo išmokos negalėjo išmokėti tik dėl to, kad bankas nevykdė pareigos perduoti duomenis apie indėlius ir indėlininkus ar dėl kitų ne nuo jo valios priklausančių priežasčių. Priešingai, jis ir jau esant iškeltai bylai, būdamas proceso dalyviu, nesutiko mokėti draudimo išmoką. Kaip nurodyta šios nutarties 58 punkte, draudimo išmokas išmoka (sprendimus priima) būtent trečiasis asmuo, o ne atsakovė. Todėl iš esmės būtent nuo trečiojo asmens ir priklauso draudimo išmokų (ne)išmokėjimas. Šiuo atveju po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo trečiasis asmuo ir priėmė sprendimą išmokėti indėlių draudimo išmokas visiems atsakovės indėlio sertifikatų turėtojams inter alia apeliantams. Dėl to, kad trečiasis asmuo išmokėjo apeliantams draudimo išmokas už įsigytus indėlio sertifikatus, pastarieji ir atsisakė ieškinio reikalavimų.
  12. Kita vertus, šioje byloje ne tik trečiasis asmuo, bet ir atsakovė iki minėtos kasacinio teismo nutarties priėmimo laikėsi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nepagrįsti, be kita ko, dėl to, kad indėlio sertifikatas nėra draudimo objektu pagal IĮIDĮ, visi indėlio sertifikatai yra nedraudžiami indėlių draudimu. Pažymėtina, kad apeliantai prašė, taikant restituciją, ne grąžinti jiems sumokėtas lėšas (paprastai taikomas restitucijos būdas), o pripažinti jas lėšomis jų mokėjimo sąskaitoje banke, kas tokio pripažinimo atveju galimai būtų lėmę draudiminės apsaugos taikymą. Atsakovė, nepripažindama aptariamų ieškinio reikalavimų iš esmės, faktiškai nesutiko ne tik su sandorių negaliojimu, bet ir su apeliantų pozicija dėl lėšų mokėjimo sąskaitoje pripažinimo.
  13. Kaip minėta, kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pripažino, kad draudiminė apsauga indėlių sertifikatams taikytina. Dėl pirmiau nurodytų motyvų tai reiškia, kad tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens priešinga pozicija bei jų sąlygoti veiksmai (neveikimas) yra priežastiniame ryšyje su apeliantų patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimu.
  14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja nesat pagrindo pripažinti, kad apeliantai bylinėjimosi išlaidas patyrė vien tik dėl atsakovės elgesio.
  15. Atsižvelgiant į šios nutarties 57 punkte nurodytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo reglamentavimą, be to, ir į tai, kad CPK 3 straipsnio 1 bei 7 dalys nustato, jog aiškinant ir taikant įstatymus teismas turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai S. M., D. V., S. B., I. B., A. Š., M. K., R. J., A. M. L. ir K. P. bylinėjimosi išlaidas faktiškai patyrė dėl abiejų (atsakovės ir trečiojo asmens) veiksmų (neveikimo), kurie abu lygiomis dalimis turi jas atlyginti.
  16. Sutiktina su skundo argumentu, kad bylinėjimosi išlaidos atlygintinos iš BAB banko „Snoras“ bankroto administravimui skirtų lėšų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma, reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013 ir kt.). Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 26 straipsnio 2, 3 dalis). Kolegijos vertinimu, apeliantų naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį atitinka administravimo išlaidų sampratą.
  17. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, skundžiamas teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo keistinas, nurodant, kad apeliantams S. M. priteistina 140 Eur, D. V. – 140 Eur, S. B. – 140 Eur, I. B. – 140 Eur, A. Š. – 140 Eur, M. K. – 140 Eur, R. J. – 210 Eur, A. M. L. – 140 Eur, K. P. – 1 209 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų, kurios lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovės BAB banko „Snoras“ (administravimui skirtų lėšų) ir trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

11Dėl rašymo apsirikimo ištaisymo

  1. Pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį, teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės.
  2. Skundžiamo teismo sprendimo įžanginėje dalyje nurodyta, kad ginčas išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu ginčas buvo išspręstas iš esmės, kad rezoliucinėje jo dalyje nurodyta, jog teismas „nusprendžia“, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime padarytas rašymo apsirikimas – įžanginėje procesinio sprendimo dalyje turėtų būti nurodyta, kad priimamas sprendimas Lietuvos Respublikos vardu (CPK 259 straipsnis), o ne nutartis (CPK 290 straipsnio 1 dalis). Kadangi šio rašymo apsirikimo ištaisymas nekeičia teismo sprendimo esmės, teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindui ištaisyti paminėtą rašymo apsirikimą.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 276 straipsniu, 302 straipsniu

Nutarė

13Ištaisyti rašymo apsirikimą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo įžanginėje dalyje – vietoje žodžio „Nutartis“, nurodant žodžius „Sprendimas Lietuvos Respublikos vardu“.

14Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų ieškovams S. M., D. V., S. B., I. B., A. Š., M. K., R. J., A. M. L. ir K. P. atlyginimo klausimas, nurodant, kad iš atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės bankas „Snoras“ (j. a. k. 112025973) (administravimui skirtų lėšų) ir trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) lygiomis dalimis priteisiama ieškovams S. M. (a. k. ( - ) - 140 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt eurų), D. V. (a. k. ( - ) – 140 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt eurų), S. B. (a. k. ( - ) – 140 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt eurų), I. B. (a. k. ( - ) – 140 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt eurų), A. Š. (a. k. ( - ) – 140 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt eurų), M. K. (a. k. ( - ) – 140 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt eurų), R. J. (a. k. ( - ) – 210 Eur (du šimtai dešimt eurų), A. M. L. (a. k. ( - ) – 140 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt eurų), K. P. (a. k. ( - ) – 1 209 Eur (vienas tūkstantis du šimtai devyni eurai) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

15Kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai