Byla 1A-174-307/2017
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio, teisėjų Valdimaro Bavėjano, Lino Šiukštos, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei, gynėjui advokatui Mindaugui Martinaičiui, nuteistajam S. K. ,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro (toliau – ir prokuroras) ir nuteistojo S. K. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio (toliau – ir gynėjas, apeliantas) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

3– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį areštu 30 parų;

4– pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;

5– pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu trejiems metams.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. K. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo trejiems metams bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

7Iš S. K. nukentėjusiajai D. T. priteista 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 000,00 Eur advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti.

8Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

9S. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, t. y. neturėdamas leidimo, savo gyvenamosios vietos garaže, esančiame ( - ), laikė C kategorijos šaunamąjį ginklą – medžioklinį šautuvą „TOZ-25“, Nr. ( - ), skirtą šaudyti 16-o kalibro medžiokliniais šoviniais, ir du fabrikinės gamybos 16-o kalibro šovinius, tinkamus šaudyti šiuo ginklu, kuriuos automobiliu „VOLKSWAGEN TOURAN“, valst. Nr. ( - ) 2016 m. vasario 2 d., apie 17.00 val., gabeno iki prekybos centro ( - ), esančio ( - ), ir savo gyvenamosios vietos garaže, esančiame ( - ), laikė vieną pramoninės gamybos 16-o kalibro medžioklinį šovinį, tinkamą šaudyti C kategorijos šaunamuoju ginklu, kuris buvo rastas patalpų apžiūros metu 2016 m. vasario 18 d. 09.00 val.

10Be to, S. K. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad rengėsi nužudyti savo šeimos narį, kai 2016 m. vasario 2 d., apie 17.00 val., savo gyvenamosios vietos garaže, esančiame ( - ), dėl įtartos neištikimybės turėdamas tikslą nužudyti savo šeimos narį – sugyventinę D. T. , suieškojęs nusikaltimo įrankį ir priemones – pasiėmęs lygiavamzdį medžioklinį šautuvą „TOZ 25“ Nr. ( - ) ir užtaisęs jį dviem 16-o kalibro šoviniais, automobiliu „VOLKSWAGEN TOURAN“, valst. Nr. ( - ) atvyko prie prekybos centro ( - ), esančio ( - ), kuriame dirbo D. T. , taip sudarydamas sąlygas palengvinančias nusikaltimo padarymą, su užtaisytu šautuvu ėjo į prekybos centrą, ketindamas D. T. nušauti, tačiau savo tikslo neįgyvendino dėl ne nuo jo valios priklausančių priežasčių, kadangi ginklą su šaudmenimis prie parduotuvės iš jo atėmė A. A. .

11Be to, S. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad mušdamas šeimos narį sukėlė jam fizinį skausmą, kai 2015 m. rugpjūčio 11 d., apie 04.00 val., poilsio namelio kambaryje, adresu ( - ), Palangos mieste, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė lovoje gulinčiai sugyventinei D. T. į galvą, o nukentėjusiajai D. T. iškritus iš lovos, ne mažiau kaip 5 kartus kumščiu sudavė ir kojomis įspyrė nukentėjusiajai į kitas kūno vietas, pataikydamas į galvą, kojas, nugarą ir tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą.

12Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendį pakeisti:

13S. K. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirti devynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

14Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę S. K. paskirti devynerius metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

15Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir S. K. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą skyrė per švelnią bausmę. Iš nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už rengimąsi padaryti BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą nusikaltimą S. K. skirti mažesnę nei sankcijoje numatytą minimalią bausmę nulėmė šio nusikaltimo stadija. Tačiau vadovaujantis BK 21 straipsnio 2 dalies nuostatomis, asmuo už rengimąsi padaryti nusikaltimą atsako pagal šio straipsnio 1 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. Nuosprendyje dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo nepasisakyta, tačiau, prokuroro vertinimu, iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju nėra šio BK straipsnio taikymo sąlygų visumos. Kita vertus, nėra pagrindo išvadai, kad teisingos (užtikrinančios teisingumo principą) bausmės S. K. negalima parinkti BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose.

16Prokuroro teigimu, šioje byloje teismo nustatytos ir pažymėtos S. K. teigiamai apibūdinančios aplinkybės: neteistas, administracinių galiojančių nuobaudų neturi, dėl priklausomybės ligų neregistruotas, ( - ) seniūnijos ir ( - ) kaimo bendruomenės charakterizuojamas teigiamai yra įprastos ir būdingos daugeliui bylų, tačiau jokiu būdu ne išimtinės aplinkybės, pagrindžiančios BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad S. K. rengėsi nužudyti savo sugyventinę nepraėjus nė metams, kai BK 38 straipsnio pagrindais buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamo smurtavimo prieš ją (BK 140 straipsnio 2 dalis), o dėl šio nusikaltimo 2015 m. spalio 8 d. jam buvo panaikintas leidimas laikyti ir nešiotis šaunamąjį ginklą. Nepaisant to, jis neteisėtai laikė ir nužudymui įvykdyti pasiėmė šaunamąjį ginklą bei šaudmenis. Nuteistasis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia nužudyti ir rengimosi veiksmus buvo baigęs, nes su užtaisytu ginklu nuvyko į vietą, kur buvo sugyventinė. Jo veiksmų perėjimą į pasikėsinimą ir užbaigtą nusikaltimą skyrė tik kelios akimirkos. Apelianto vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog nuteistojo nusikalstamas išpuolis prieš šeimos narį – sugyventinę D. T. – nebuvo atsitiktinio pobūdžio. Priešingai, tai buvo ne kartą nukentėjusiajai išsakytų grasinimų nušauti kryptingas įgyvendinimas. Šios aplinkybės ir tai, kad S. K. kaltės nepripažino, klaidino teismą, neatsiprašė nukentėjusiosios ir ši jo bijo, rodo, kad jis savo elgesio ir nusikalstamo šeiminių problemų sprendimo būdo kritiškai nevertina, todėl yra pavojingas nukentėjusiajai ir visuomenei. Prokuroro vertinimu, toks S. K. elgesys reikalauja izoliuoti jį nuo visuomenės.

17Apibendrindamas apeliantas nurodo, jog nenustačius jokių išimtinių aplinkybių, taip pat S. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, įvertinus aplinkybes apibūdinančias nusikalstamą veiką, nuteistojo asmenybę, nusikaltimo stadiją ir tai, kad sunkios pasekmės nekilo, S. K. skirtina BK sankcijos ribose numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė, artima jos minimumui.

18Apeliaciniame skunde nuteistojo S. K. gynėjas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį, kurioje S. K. pripažintas kaltu pagal BK 21 straipsnio l dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nukentėjusiajai D. T. priteistą neturtinės žalos atlyginimui skirtą sumą ženkliai sumažinti. Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

19Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš dalies naikintinas ir baudžiamoji byla prieš S. K. nutrauktina dėl nuosprendyje netinkamai įvertintų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Apelianto vertinimu, nagrinėjamu atveju bylos medžiagoje nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog S. K. padarė BK 21straipsnio l dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Be to, apygardos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų, nuteistąjį teisinančių bylos įrodymų.

20Apeliaciniame skunde teigiama, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas vadovavosi vien tik nukentėjusiosios D. T. nenuosekliais ir neišsamiais parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji subjektyviai ir neteisingai įvertino S. K. pasirodymą prie parduotuvės bei tolesnių įvykių seką, kai A. A. atėmė iš jo ginklą. Aplinkybę, jog nukentėjusioji davė nenuoseklius parodymus dėl to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jai darė įtaką, patvirtina tai, kad ji net tris kartus – 2016 m. vasario 2 d. teisėsaugos institucijoms rašytame pareiškime (t. 1, b. l. 1-2), 2016 m. vasario 2 d. apklausiama kaip liudytoja (t. 1, b. l. 63-64), 2016 m. vasario 8 d. apklausiama kaip liudytoja (t. 1, b.l. 65-67) nurodė skirtingas aplinkybes apie tai, kokius veiksmus su rankose laikomu ginklu atliko S. K. . Iš pradžių ji teigė, kad pastarasis norėjo ją nužudyti, po to patikslino, kad buvo nukreipęs į ją ginklą, vėliau nurodė, kad jis ėmė į viršų nukreiptą ginklą iš automobilio keleivio vietos. Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. T. paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl grasinimo ginklu bei šio ginklo nukreipimo į ją. Ji negalėjo nurodyti, ką konkrečiai S. K. ketino daryti su ginklu, kurį turėjo rankose. Iš 2016 m. vasario 2 d. telefoninių pokalbių su Bendruoju pagalbos centru įrašo galima suprasti tik tiek, kad S. K. atvažiavo su šautuvu ir, nukentėjusiosios manymu, „nori šauti“. Apelianto vertinimu, šie žodžiai buvo pasakyti stresinėje situacijoje dėl įvykio išvakarėse kilusio D. T. konflikto su nuteistuoju, tačiau nesant realios grėsmės nukentėjusiosios sveikatai bei gyvybei. Šis skambutis Bendrajam pagalbos centrui nebuvo vienintelis ir išskirtinis, nes abu sugyventiniai tarpusavyje kilusias konfliktines situacijas dažnai spręsdavo pasinaudodami policijos pareigūnų pagalba. Nagrinėjamu atveju tai buvo vienas iš daugelio nukentėjusiosios pranešimų policijai, kurio tikslas – nuo savęs izoliuoti S. K. .

21Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudytojas A. A. aktyviais veiksmais neleido S. K. įgyvendinti nusikalstamo sumanymo nužudyti sugyventinę. Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu parduotuvėje, kurioje buvo nukentėjusioji, ir jos prieigose, be jos, nuteistojo ir liudytojo A. A. nebuvo jokių pašalinių asmenų. Priešingai nei konstatavo apygardos teismas, A. A. apygardos teisme, taip pat duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, aiškiai nurodė, kad su S. K. atsitiktinai susitiko prie parduotuvės. Abu draugiškai šnekučiavosi apie 20 metrų atstumu nuo įėjimo, pašalinių asmenų nebuvo. Pokalbio metu pastarasis parodė ginklą. Liudytojas A. A. matė, kad S. K. išbalęs, pasimetęs bei nusiminęs. Dėl to, siekdamas išvengti kokių nors neigiamų pasekmių, paėmė iš jo rankų ginklą. Liudytojas negalėjo tiksliai patvirtinti ar šautuvas buvo su perlenktu vamzdžiu, tačiau iškritusius du šovinius pakėlė nuo žemės. Liudytojas paneigė ikiteisminio tyrimo pareigūnei duotus parodymus bei nurodė, kad pirminiai jo parodymai yra neteisingi. Jis buvo priverstas apkalbėti savo draugą S. K. , nes policijos pareigūnai grasino jį suimti kaip nusikaltimo bendrininką arba iškelti baudžiamąją bylą už neteisėtą ginklo laikymą. Dėl to, siekdamas išvengti galimo laisvės suvaržymo, liudytojas A. A. pasirašė tyrėjos surašytą protokolą, kurio turinio neperskaitė. Be to, šis liudytojas pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad jis ginklą iš S. K. paėmė bijodamas dėl D. T. saugumo. Priešingai, liudytojas teigė paėmęs ginklą tik siekdamas, jog „kas nors blogo neatsitiktų“. Apie tai, kad ir nukentėjusioji įvykio metu buvo parduotuvės viduje, liudytojas sužinojo daug vėliau.

22Apeliaciniame skunde gynėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ketindamas nusižudyti sugyventinės akivaizdoje S. K. būtų iš anksto apie tokį ketinimą pasakęs liudytojui A. A. . Apelianto įsitikinimu, asmenys, kurie yra suplanavę savo pasitraukimo iš gyvenimo variantus ar linkę į savižudybę, niekada garsiai ir viešai nediskutuoja bei neaptarinėja tokių tikslų su aplinkiniais, o visa tai atlieka tyliai ir niekam nežinant, palikdami atsisveikinimo raštelius savo artimiesiems. Be to, nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog 2016 m. vasario 2 d. apie 15.00 val. liudytojas L. G. pokalbio su S. K. metu, galėjo pastarojo kumštyje pamatyti du 16-o kalibro medžioklinius šovinius. Minėtas liudytojas teisiamojo posėdžio metu atsakydamas į gynėjo klausimą nurodė, kad jis tik padarė prielaidą apie tai, jog matė du šovinius. Gynėjo vertinimu, apygardos teismas turėjo nuteistojo naudai įvertinti aplinkybę, jog liudytojas L. G. liudytojui A. A. dėl keisto S. K. elgesio skambino ne iš karto, o praėjus dviem valandoms po pastarojo apsilankymo. Anot apelianto, ši aplinkybė patvirtina, kad S. K. dar dvi valandas buvo vienas ir nuošalyje nuo visų aplinkinių ruošėsi savižudybei, tačiau šiam sumanymui sutrukdė A. A. . Aplinkybę, kad brolis S. K. ruošėsi nusižudyti, patvirtino liudytojas S. K. . Jis parodė, kad 2016 m. vasario 3 d. anksti ryte atėjęs pas S. K. į butą, rado brolį sėdintį ant kėdės, o šalia jo matė virvę su kilpa, kurios galas buvo pritvirtintas prie virtuvėje esančio stulpo. Jis taip pat matė ant servetėlės surašytą atsisveikinimo raštelį. Kadangi brolis nieko nenorėjo paaiškinti, jis nedelsiant pranešė apie tai G. K. . Atvykęs į butą, pastarasis pasirūpino S. K. bei perskaitė atsisveikinimo raštelį, kurį vėliau sunaikino. Apelianto teigimu, prastą S. K. psichikos sveikatos būklę rodo ir kiti byloje esantys duomenys: informacija iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus apie tai, kad jam reikalingas medikamentinis gydymas dėl nustatytų psichikos sutrikimų – diagnozės F61.0; F43.2., taip pat jo lankymosi pas įstaigos psichologą faktas. Apie tai, kad turi psichologinių problemų bei siekė pasitraukti iš gyvenimo, nuteistasis ikiteisminio tyrimo pareigūnams nesakė, nes jam buvo gėda.

23Gynėjo vertinimu, pirmiau aptartų aplinkybių visuma rodo, kad 2016 m. vasario 2 d. S. K. turėjo visiškai kitą sumanymą bei tikslą, nei nustatė apygardos teismas, t. y. siekį ne ką nors nužudyti, o ketinimą nusišauti sugyventinės akivaizdoje. Tačiau šio sumanymo nuteistasis nerealizavo, nes ginklą iš jo įvykio vietoje paėmė artimas draugas. Gynėjo teigimu, S. K. veiksmuose nėra rengimosi nužudyti savo šeimos narį nusikaltimo požymių. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad S. K. turėjo sumanymą ar ketinimą nužudyti arba sužaloti savo šeimos narį. Nors jis su savimi turėjo ginklą ir bendromis užuominomis kalbėjo apie santykių išsiaiškinimą, nė vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, kad būtų anksčiau ar įvykio dieną girdėjęs iš nuteistojo žodžius apie fizinį ar kitokį susidorojimą su nukentėjusiąja. Be to, sugyventinei ginklu ar kitu žalojančiu įrankiu anksčiau nuteistasis nėra grasinęs, šautuvo konfliktinėse situacijose nėra turėjęs. 2016 m. vasario 2 d. jis nebuvo susipykęs su D. T. . Tai, kad A. A. atėmė ginklą iš S. K. , nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jis buvo agresyvus ir nusiteikęs žudyti. Taigi, apygardos teismas neturėjo pagrindo spręsti apie S. K. sumanymą bei tikslą nusikalsti vien iš jo objektyviai atliktų veiksmų visumos, tačiau nesant kitų nusikalstamos veikos subjektyvios pusės elementų. Nukentėjusioji bei kiti liudytojai negalėjo tiksliai patvirtinti, kad S. K. 2016 m. vasario 2 d. atvyko į įvykio vietą įvykdyti nusikaltimo. Be to, teismas, nesiaiškino aplinkybių apie tai, kokio diametro šratais buvo užtaisyti šoviniai, koks atstumas skyrė S. K. nuo D. T. , kurioje konkrečiai vietoje buvo nukentėjusioji ir ar ji galėjo tiksliai matyti tai, ką yra nurodžiusi savo parodymuose, taip perkeldamas nekaltumo įrodinėjimo naštą nuteistajam. Gynėjo teigimu, pirmiau aptarti argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą netinkamai tyrė bei įvertino įrodymus, neteisingai kvalifikavo S. K. veiksmus.

24Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

25Prokuroro ir nuteistojo S. K. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

26Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo S. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, nurodydamas, kad teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnę nei BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo S. K. gynėjas apeliaciniame skunde neginčija S. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį, tačiau iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis S. K. pripažįstant kaltu pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pateikia savo įvykių versiją ir ginčija tam tikras Klaipėdos apygardos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, S. K. padarytos veikos kvalifikavimą.

27Dėl S. K. nuteisimo pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

28Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

29Pirmosios instancijos teisme S. K. parodė, jog nesirengė nužudyti sugyventinės D. T. . Jo teigimu, kelis pastaruosius metus tarp jo ir D. T. pastoviai vyko barniai ir kivirčai, kurie suintensyvėjo 2016 metų sausio mėnesio pabaigoje. Dėl ilgai trukusių ginčų su D. T. ir beviltiškos padėties judviejų šeimoje, S. K. jautė tuštumą, nusivylimą, todėl nusprendė nusižudyti nusišaudamas jos akivaizdoje. 2016 m. vasario 2 d. apie 17.00 val. S. K. iš garažo pasiėmė anksčiau paslėptą šaunamąjį ginklą ir savo automobiliu nuvyko prie parduotuvės, kurioje tuo metu dirbo D. T. . Išlipęs iš automobilio su ginklu rankoje, S. K. net nespėjo kiek nors nueiti link parduotuvės, kai netikėtai pasirodęs A. A. pagriebė jo ginklą ir jį atėmė. A. A. atėmus ginklą, S. K. nebegalėjo įvykdyti savo plano nusižudyti sugyventinės akivaizdoje. Pasak S. K., 2016 m. vasario 4 d. vykusios apklausos metu jis šių aplinkybių nepaminėjo, nes gėdijosi, jog broliai ir kiti giminaičiai sužinos, kad jis yra silpnas ir palaužtas. Iki sulaikymo S. K. ketino pasikarti brolio bute, bet jį išgelbėjo S. K. .

30Priešingai, nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, S. K. versiją, jog jis nesirengė nužudyti D. T. , o ketino nusižudyti jos akivaizdoje, paneigia bylos medžiagoje esantys duomenys.

31Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tyrėjos liudytojas A. A. nurodė, jog bendraudamas su savo draugu S. K. sužinojo, kad 2016 metų sausio pabaigoje šis aptiko savo sugyventinę bendraujant su kitu vyru ir įtarė, jog ji jam yra neištikima. Po šio įvykio S. K. kelias dienas iš eilės vartojo alkoholį. 2016 m. vasario 2 d. S. K. paprašė A. A. pasaugoti jo automobilį „VW TOURAN“, kol jis tą dieną toliau vartos alkoholį. A. A. parsivarė automobilį į savo kiemą ir nuėjo į garažą. Apie 16.30 val. – 17.00 val. A. A. paskambino draugas L. G. , kuris paklausė, ar S. K. automobilis tebestovi jo kieme, nes jis matė jį važinėjant po gyvenvietę. Išėjęs iš garažo A. A. pamatė, kad automobilio kieme iš tiesų nėra, todėl jis sėdo į savo automobilį ir išvažiavęs iš kiemo pamatė savo automobiliu važiuojantį S. K. . A. A. važiavo jam iš paskos. Atvažiavęs prie parduotuvės, kurioje dirbo jo sugyventinė, S. K. išlipo iš automobilio. A. A. išlipęs iš automobilio pamatė, kad savo automobilyje S. K. turi šaunamąjį ginklą – lygiavamzdį šautuvą, kuris buvo ne „perlaužtas“. Pasak A. A. , į klausimą, kam jam reikalingas šautuvas, S. K. atsakė, jog nušaus savo sugyventinę ir pats nusišaus. Jis atrodė liūdnas ir nusiminęs. A. A. bandė raminti S. K. , kuris iš automobilio pasiėmė ginklą ir pradėjo eiti link parduotuvės. Pamatęs, kad šautuvas užtaisytas, A. A. norėjo jį atimti. Įvyko trumpos grumtynės, kurių metu A. A. pavyko paspausti šautuvo perlenkimo mechanizmo svirtį, kad iš jo iškristų šoviniai, ir atimti patį ginklą bei du ant žemės iškritusius šovinius. Vėliau A. A. , savo automobiliu pavažiavęs apie pusantro kilometro, šautuvą ir šovinius paslėpė žolėse. Šias grumtynes matė S. K. sugyventinė D. T. (t. 1, b.l. 80-81). Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas A. A. paneigė ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai duotus parodymus ir nurodė, jog įvykio dieną po L. G. skambučio jis nuvyko prie parduotuvės ir susitiko su savo draugu S. K. , kuris atrodė prislėgtas ir išbalęs. Abu ramiai kalbėjosi, kol A. A. S. K. automobilyje pamatė šautuvą. Į A. A. klausimą, kam jam reikalingas šautuvas, S. K. atsakė, jog jį kažkur rado ir nusprendė pasiimti. A. A. žinojo apie S. K. nesutarimus su sugyventine D. T. , todėl, kai šis lipdamas iš automobilio pasiėmė šautuvą, jis pamanė, kad S. K. gali jį panaudoti, ir šautuvą atėmė. S. K. nekalbėjo apie savižudybę ar ketinimą nužudyti sugyventinę. Tuo metu D. T. buvo parduotuvėje. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme A. A. negalėjo nurodyti ar šautuvas buvo užtaisytas. Atimtą šautuvą kartu su dviem šoviniais jis paslėpė žolėse. Iš esmės panašius parodymus A. A. davė ikiteisminio tyrimo teisėjui.

32Pirmiau ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Todėl labai svarbu įvertinti ne tik pirminius liudytojų parodymus, bet ir kitų byloje surinktų duomenų patikimumą ir jų visumos pakankamumą išvadai apie asmens kaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys.

33Nukentėjusioji D. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tarp jos ir sugyventinio S. K. 2016 m. sausio 28 d. kilo konfliktas dėl to, jog šis ją matė bendraujant su kitu vyru. Po šio įvykio S. K. kelias dienas vartojo alkoholį. Vasario 1 d. vakare apie 23.00 val. S. K. namo grįžo neblaivus ir D. T. pasakė, jog „jai nebe daug liko“. Dukters prašymu D. T. iškvietė policijos pareigūnus, o išsigandęs S. K. išėjo iš namų. Sekančią dieną D. T. S. K. pagrasino, jog jei jis netinkamai elgsis, ji iškvies policijos pareigūnus, ir išėjo atgal į darbą. Tą pačią dieną dirbdama parduotuvėje ji pamatė atvažiavusį S. K. , kuris žiūrėdamas tiesiai į ją iš automobilio pasiėmė ilgą dvivamzdį šautuvą. Ginklas buvo ištiestas. S. K. nesitaikė į D. T. , stovėjo, o tuo metu prie jo prišoko A. A. . Po neilgai trukusių grumtynių perlenktą šautuvą D. T. pamatė jau A. A. rankose. Ji patyrė didelį šoką ir nubėgo skambinti pagalbos Nr. 112. Daugiau S. K. ji tą dieną nematė. Po įvykio D. T. bendravo su L. G. . Šis jai papasakojo, kad bendravo su neblaiviu ir piktu S. K. , kuris rankoje laikė du šovinius ir sakė, jog su D. T. turi neišspręstų reikalų. Kiek vėliau, sunerimęs dėl šių žodžių, L. G. paskambino A. A. ir paprašė surasti S. K. . S. K. , D. T. teigimu, jai daug kartų yra grasinęs, kad ji gali būti nužudyta.

34Liudytojas L. G. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad įvykio dieną S. K. atvyko pas jį į namus. S. K. atrodė blaivus, ragino L. G. kartu išgerti, tačiau šis atsisakė. Suspaustame kumštyje S. K. laikė du šovinius. L. G. kaip medžiotojas iš blizgančių tūtelių apatinių dalių suprato, kad tai yra šoviniai. Jis žinojo, jog iš S. K. atimtas leidimas turėti ginklą. S. K. L. G. nurodė, jog važiuos į parduotuvę išsiaiškinti reikalų su sugyventine D. T. . Būtent dėl minėtų šovinių L. G. nusprendė paskambinti A. A. . Jis papasakojo jam apie S. K. apsilankymą. A. A. iš pradžių nepatikėjo L. G. , nes manė, kad S. K. automobilis tebėra jo kieme. Pokalbis nutrūko, kai A. A. pasakė, kad S. K. automobilio jo kieme iš tiesų nebėra. Tada L. G. nuvyko prie A. A. garažo. Šis buvo atidarytas, visi daiktai palikti. L. G. suprato, kad A. A. skubiai kažkur išvažiavo.

35Liudytojo A. A. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai duoti parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiosios D. T. bei liudytojo L. G. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais. Būtent šie, o ne teisme ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti A. A. parodymai laikytini patikimais, nuosekliais ir neprieštaringais. Nors S. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, jog A. A. su S. K. įvykio dieną prie parduotuvės susitiko atsitiktinai ir draugiškai šnekučiavosi, tačiau pagal liudytojų A. A. ir L. G. parodymus, jis prie prekybos centro ( - ), kuriame dirbo nukentėjusioji D. T. , atvyko būdamas L. G. įspėtas apie tai, jog S. K. gali būti pavojingas sau ir savo sugyventinei. Atvažiavęs į įvykio vietą bandė raminti S. K. , su juo susigrūmė, norėdamas atimti iš jo šaunamąjį ginklą. Į L. G. įspėjimą A. A. sureagavo itin greitai, nes išvažiuodamas iš namų paliko atrakintą garažą, kurį visada užrakindavo. Aplinkybę, jog įvyko grumtynės ir A. A. iš S. K. atėmė ginklą, nurodė ir nukentėjusioji D. T. . A. A. ikiteisminio tyrimo tyrėjai patvirtino, jog S. K. ginklas buvo užtaisytas, ištiestas, jis sugebėjo šį ginklą sulenkti, nuspaudęs sulenkimo mechanizmą. Ištiestą ginklą S. K. rankose nurodė mačiusi ir D. T. . Sulenktą ginklą ji pamatė tada, kai A. A. jį atėmė iš S. K. . Nepagrįstas ir S. K. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, jog A. A. nežinojo, kad D. T. įvykio dieną dirbo parduotuvėje, o šautuvą iš S. K. atėmė be jokios konkrečios priežasties. A. A. teismo posėdžio metu parodė, jog prieš įvykį lankėsi parduotuvėje ir matė, jog ten dirbo D. T. . Be to, D. T. stebėjo jo grumtynes su S. K. , jis ją tuo metu taip pat matė. Taigi dar prieš atimdamas iš S. K. šautuvą A. A. suvokė, jog D. T. gresia realus pavojus, ir ėmėsi veiksmų, kad šis nepanaudotų šautuvo prieš sugyventinę.

36S. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas neturėjo pagrindo spręsti apie S. K. sumanymą bei tikslą nusikalsti vien iš jo objektyviai atliktų veiksmų visumos. Sugyventinei D. T. ginklu ar kitu žalojančiu įrankiu šis anksčiau nėra grasinęs, be to, pasak gynėjo, nė vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, kad būtų anksčiau ar įvykio dieną girdėjęs iš nuteistojo žodžius, patvirtinančius apie galimą fizinį ar kitokį susidorojimą su nukentėjusiąja. Šiuos gynėjo apeliacinio skundo teiginius paneigia byloje esantys duomenys. Nukentėjusioji D. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad S. K. 2016 m. vasario 1 d. vakare, byloje aptariamų įvykių išvakarėse, teigė, jog jai nebe daug liko, ragino ja gultis į lovą ir „dar pagyventi“. Išsigandusios dukros prašymu D. T. iškvietė policijos pareigūnus. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas policijos pareigūnas R. S. paaiškino, jog naktį iš 2016 m. vasario 1 d. į vasario 2 d. jis buvo atvykęs į S. K. ir D. T. namus, nes buvo gautas iškvietimas dėl galimai panaudoto smurto artimoje aplinkoje. Įvykio vietoje R. S. S. K. nerado, nes šis pasišalino iki atvykstant policijos pareigūnams. Pasak R. S., D. T. policijos pareigūnams nurodė, jog sugyventinis S. K. grasina, kad „jai vis tiek bus galas“. Pagal susiformavusią teismų praktiką įrodymais pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai, taigi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288/2011, 2K-351/2014, 2K-481/2014, 2K-7-176-303/2015). Taigi R. S. parodymai vertintini kaip tinkamas įrodymas šioje baudžiamojoje byloje, pagrindžiantis aplinkybę, jog S. K. iš tiesų sakė D. T. , kad šią nužudys. Minėtą aplinkybę patvirtina ir policijos informacinės sistemos išrašas (ROIK 0116000055630), iš kurio matyti, jog 2016 m. vasario 2 d. 01.18 val. Tauragės AVPK Pagėgių PK gautas D. T. pranešimas, kad sugyventinis S. K. grasina ją nužudyti (t. 1, b.l. 169-171).

37Pirmiau aptarti duomenys paneigia S. K. versiją, jog jis nesirengė nužudyti D. T. , o siekė nusižudyti jos akivaizdoje. Nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, todėl pagal BK 21 straipsnį asmuo atsako ir už rengimąsi nužudyti. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas yra nusikalstama veika, kuria tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, ir tuo ši veika skiriasi nuo rengimosi padaryti nusikaltimą. Nužudymas aiškinamas kaip veika, kuria atimama gyvybė kitam žmogui. Nužudymo atveju rengimusi tiesiogiai dar nesikėsinama į kito žmogaus gyvybę. Tiek nukentėjusioji D. T. , tiek ir nuteistasis S. K. bei liudytojas A. A. nurodė, jog šautuvą iš S. K. A. A. atėmė šiam dar nesitaikant į D. T. , laikant šautuvą rankoje, bandant eiti link parduotuvės. Šiais S. K. veiksmais dar nebuvo tiesiogiai kėsinamasi į D. T. gyvybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltinamajame akte nurodytus S. K. veiksmus kvalifikavo kaip rengimąsi nužudyti savo šeimos narį.

38Apeliaciniame skunde nuteistojo S. K. gynėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai vadovavosi vien tik nukentėjusiosios D. T. nenuosekliais ir neišsamiais parodymais, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jį priėmęs Klaipėdos apygardos teismas rėmėsi ne tik nukentėjusiosios, bet ir liudytojų, specialistų parodymais, taip pat byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Pažymėtina, kad nukentėjusioji D. T. 2016 m. vasario 2 d. ir 2016 m. vasario 8 d. vykusiose ikiteisminio tyrimo apklausose ir pirmosios instancijos teisme iš tiesų nurodė kiek skirtingas įvykio aplinkybes, iš pradžių teigdama, jog S. K. buvo nukreipęs į ją šautuvą, o vėliau parodydama, jog sugyventinis į ją nesitaikė, šautuvo vamzdis buvo nukreiptas į viršų, tačiau toks detalių nukentėjusiosios parodymuose nesutapimas nepaneigia jų esmės – S. K. atvyko prie parduotuvės ir iš automobilio pasiėmė šautuvą, kurį laikydamas rankoje ėjo link parduotuvės, kol buvo sustabdytas A. A. . Šią aplinkybę nukentėjusioji D. T. nuosekliai nurodė tiek 2016 m. vasario 2 d. pranešime teisėsaugos institucijoms, tiek ir apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei pirmosios instancijos teisme. S. K. veikos kvalifikavimui neturi reikšmės tai, jog nukentėjusioji D. T. teisme nenurodė, ką konkrečiai šis ketino daryti su rankose laikomu šautuvu. Nukentėjusiosios D. T. telefoninių pokalbių su Bendruoju pagalbos centru įrašuose, kurie buvo perklausyti pirmosios instancijos teisme, užfiksuota, jog ji S. K. atvykimą prie parduotuvės su šautuvu vertino kaip realią grėsmę jos gyvybei ir skubiai kvietė pagalbą. Liudytoja parduotuvės vedėja J. A. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog iškart po įvykio nukentėjusioji atrodė labai išsigandusi, šaukė ir verkė, sakydama, jog sugyventinis ketino ją nušauti.

39Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, jog turintys tikslą nusižudyti asmenys, tokie kaip S. K. , savo planų niekam neatskleidžia, o yra linkę viską atlikti tyliai ir niekam nežinant, palikdami atsisveikinimo raštelius savo artimiesiems, tačiau šie deklaratyvūs teiginiai visiškai prieštarauja paties nuteistojo S. K. versijai, pagal kurią jis norėjo nusižudyti viešoje vietoje, matant sugyventinei D. T. . S. K. artimas giminaitis brolis S. K. pirmosios instancijos teisme paliudijo, jog 2016 m. vasario 3 d., praėjus dienai nuo šioje byloje aptariamo įvykio, atvykęs į kito brolio, G. K. , butą jis pamatė S. K. sėdintį ant kėdės, o šalia jo ant stulpo buvo pritvirtinta virvė su kilpa ir ant servetėlės surašytas atsisveikinimo raštelis, tačiau šių parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys. Nerastas nei galimos savižudybės įrankis – virvė, nei raštelis, kurį, S. K. teigimu, sunaikino brolis G. K. . Pasak gynėjo, prastą S. K. psichikos sveikatos būklę rodo ir byloje esantys duomenys iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus apie tai, kad jam reikalingas medikamentinis gydymas dėl nustatytų psichikos sutrikimų – diagnozės F61.0.; F43.2., tačiau jokių duomenų apie S. K. psichikos sutrikimus iki nusikalstamos veikos padarymo, t. y. 2016 m. vasario 2 d., bylos medžiagoje nėra. Apelianto keliamos gynybinės versijos apie ketinimą nusižudyti kontekste pažymėtina ir tai, kad dėl lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo konstrukcijos tuo pačiu metu nukreipti vamzdžio laibgalį ir nuspausti nuleistuką yra gan sudėtinga.

40Nepagrįsti S. K. gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių apie tai, kokio diametro šratais buvo užtaisyti šoviniai, koks atstumas skyrė S. K. nuo D. T. , kurioje konkrečiai vietoje buvo nukentėjusioji ir ar ji galėjo tiksliai matyti tai, ką yra nurodžiusi savo parodymuose. Pirmosios instancijos teisme specialistas L. B. parodė, jog tyrimui pateikti šoviniai buvo užtaisyti gamykliniu būdu, jokių požymių, kad šoviniai buvo perdaryti, neaptikta. Jis šovinius ištyrė ir nustatė, kad jie yra tvarkingi, nesulankstyti, užvalcuoti gamykliniu būdu, yra fabrikinio žymėjimo ženklai, nurodytas kalibras „16“, šratų skersmuo - 6 milimetrai. Tokio šaudmens kaunamoji galia yra iki 600 metrų. Tai yra didžiausias atstumas pakeliant vamzdį 20–30 laipsnių kampu. Tokių šovinių kaunamoji galia, pasak specialisto, yra labai didelė ir tokia išlieka iki 50 metrų atstumu. Pirmiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus paneigia ir 2016 m. birželio 27 d. teisiamojo posėdžio protokolo duomenys. Iš jų matyti, kad nukentėjusioji D. T. atsakydama į gynėjų klausimus papildomai paaiškino įvykio metu susiklosčiusią situaciją. Be to, gynėjų pateiktose įvykio vietos fotolentelėse ji nurodė vietas parduotuvėje bei jos kieme, kuriose įvykio metu buvo ji ir S. K. .

41Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad nuteistojo S. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Surinktais įrodymais nustatyta įvykio situacija, konkretūs nuteistojo S. K. veiksmai patikimai patvirtina, jog S. K. ketino įvykdyti išsakytą grasinimą nužudyti sugyventinę D. T. . Tuo tikslu su savimi turėdamas dviem šoviniais užtaisytą medžioklinį šautuvą atvyko prie D. T. darbovietės, pasiėmęs šautuvą išlipo iš automobilio ir ketino eiti link parduotuvės, kurioje tuo metu dirbo D. T. . Pašaliniam asmeniui – A. A. – atėmus S. K. turėtą šautuvą nusikalstamo ketinimo realizavimas nutrūko rengimosi stadijoje. Taigi S. K. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Tenkinti jo gynėjo apeliacinį skundą ir S. K. išteisinti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

42Dėl bausmės

43Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. K. bausmę už BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą, įvertino tai, jog net ir minimalios laisvės atėmimo bausmės, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalyje, paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo prinicipui, todėl siekdamas individualizuoti ir paskirti S. K. teisingą bausmę, taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnę bausmę, nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė.

44Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo S. K. paskirta laisvės atėmimo bausme ir nurodo, jog ji yra neteisinga – aiškiai per švelni. Pirmosios instancijos teismas, prokuroro teigimu, be pagrindo rėmėsi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir paskyrė švelnesnę bausmę, nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė. Šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

45Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog pagal BK 21 straipsnio 2 dalį asmeniui bausmė už rengimąsi padaryti nusikaltimą gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o pirmosios instancijos teismas dėl šio straipsnio taikymo nepasisakė, tačiau pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, šiuo konkrečiu atveju teismas nusprendė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas reikalauja išvados, kad esamoje situacijoje BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 41 straipsnyje greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiriamas ir bausmės teisingumo tikslas. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi prieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

46Žodžiai „išimtinės aplinkybės“ BK 54 straipsnio 3 dalyje neminimi. Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Tačiau to nereikia suprasti taip, kad įstatymas reikalauja nustatyti kokias nors ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012). Žinoma, teismas turi išvardyti, kuo remdamasis jis padarė savo išvadą. Tokia išvada turi sekti įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Šioje byloje S. K. nuteistas už rengimąsi nužudyti savo šeimos narį. Nusikaltimas baigėsi rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra baudžiamas, tačiau baudžiamoji atsakomybė kyla tik už rengimąsi padaryti sunkų ir labai sunkų nusikaltimą. BK 57 straipsnyje nustatyta, kad bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką remiantis šio kodekso 62 straipsniu gali būti paskirta švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė. BK 62 straipsnio 2 dalyje nusikaltimo pasibaigimą rengimosi stadijoje įstatymų leidėjas net išskiria kaip vieną iš sąlygų teismui skirti švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę. Taigi įstatymų leidėjas rengimąsi padaryti nusikaltimą laiko mažiau pavojinga nusikaltimo padarymo stadija palyginus su pasikėsinimu ar baigtiniu nusikaltimu, taigi - ir mažiau pavojingu nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

47Atkreiptinas dėmesys, jog S. K. veiksmais dar nebuvo tiesiogiai kėsinamasi į D. T. gyvybę, A. A. atėmė iš jo ginklą jam einant link parduotuvės, todėl nebuvo realaus pavojaus nusikaltimui pasibaigti ir padariniams kilti. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad realus padaryto nusikaltimo pavojingumas buvo mažesnis, negu rūšinis nužudymo pavojingumas, o tai yra viena iš sąlygų išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė neatitinka teisingumo principo, padaryti.

48BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui ne mažiau svarbi kaltininko asmenybė, kurios vertinimas leistų daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbu vaidmenį vaidina kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo.

49S. K. neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, turi mažametį sūnų, dėl priklausomybės ligų negydytas, ( - ) seniūnijos ir ( - ) kaimo bendruomenės charakterizuojamas teigiamai, atlygino dalį (2000 Eur) nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos.

50Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visumą duomenų, t. y. padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę, ir pagrįstai konstatavo, jog S. K. paskyrus įstatymo sankcijoje numatyto dydžio laisvės atėmimo bausmę, ši bausmė nebūtų teisinga, proporcinga ir adekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, neatitiktų kaltininko asmenybės ir dėl to prieštarautų teisingumo principui, bei pritaikė S. K. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – paskyrė švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje.

51Ginčydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybę šioje byloje prokuroras taip pat nurodė, jog S. K. rengėsi nužudyti savo sugyventinę nepraėjus nė metams, kai BK 38 straipsnio pagrindais buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamo smurtavimo prieš ją (BK 140 straipsnio 2 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog už šios nusikalstamos veikos padarymą S. K. buvo nuteistas skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, ši jo veika buvo teisiškai įvertinta, už jos padarymą S. K. paskirta bausmė. Nepagrįstas ir prokuroro apeliacinio skundo teiginys, jog aplinkybės, kad S. K. nepripažino kaltės, klaidino teismą, neatsiprašė nukentėjusiosios rodo, jog jis yra pavojingas visuomenei ir turėtų būti nuo jos izoliuotas. Kaltinamojo parodymai teisme yra viena iš jo gynybos priemonių. Baudžiamajame procese įtariamajam ir kaltinamajam teisė į gynybą garantuota tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, tiek ir BPK 21, 22 ir 44 straipsniuose. Ši teisė yra tokia iškili, kad gali būti realizuojama bet kokia forma. Taip pat ir tokia, kokia ją šioje byloje realizavo nuteistasis S. K.. Taigi įstatyme numatytos teisės realizavimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, pabloginusi jo teisinę padėtį. Duodančiam melagingus parodymus, kaip ir atsisakančiam duoti parodymus kaltinamajam dėl to jokios sankcijos negali būti taikomos, ši aplinkybė neturi įtakos ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui.

52Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

53prokuroro ir nuteistojo S. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140... 4. – pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;... 5. – pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą,... 6. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės... 7. Iš S. K. nukentėjusiajai D. T. priteista 5 000,00 Eur neturtinei žalai... 8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 9. S. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai,... 10. Be to, S. K. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3... 11. Be to, S. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas... 12. Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras prašo... 13. S. K. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą... 14. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu šią bausmę... 15. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 54... 16. Prokuroro teigimu, šioje byloje teismo nustatytos ir pažymėtos S. K.... 17. Apibendrindamas apeliantas nurodo, jog nenustačius jokių išimtinių... 18. Apeliaciniame skunde nuteistojo S. K. gynėjas prašo Klaipėdos apygardos... 19. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš dalies... 20. Apeliaciniame skunde teigiama, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį... 21. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad... 22. Apeliaciniame skunde gynėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos... 23. Gynėjo vertinimu, pirmiau aptartų aplinkybių visuma rodo, kad 2016 m.... 24. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo gynėjo... 25. Prokuroro ir nuteistojo S. K. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.... 26. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo S. K.... 27. Dėl S. K. nuteisimo pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3... 28. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra... 29. Pirmosios instancijos teisme S. K. parodė, jog nesirengė nužudyti... 30. Priešingai, nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, S. K. versiją, jog jis... 31. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tyrėjos liudytojas A. A. nurodė, jog... 32. Pirmiau ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai... 33. Nukentėjusioji D. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tarp jos ir... 34. Liudytojas L. G. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad įvykio dieną S.... 35. Liudytojo A. A. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai duoti parodymai iš esmės... 36. S. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas neturėjo... 37. Pirmiau aptarti duomenys paneigia S. K. versiją, jog jis nesirengė nužudyti... 38. Apeliaciniame skunde nuteistojo S. K. gynėjas teigia, jog pirmosios... 39. Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, jog turintys tikslą... 40. Nepagrįsti S. K. gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios... 41. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia,... 42. Dėl bausmės... 43. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. K. bausmę už BK 21 straipsnio 1... 44. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo S. K.... 45. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog pagal BK 21 straipsnio 2 dalį... 46. Žodžiai „išimtinės aplinkybės“ BK 54 straipsnio 3 dalyje neminimi.... 47. Atkreiptinas dėmesys, jog S. K. veiksmais dar nebuvo tiesiogiai kėsinamasi į... 48. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui ne mažiau svarbi kaltininko asmenybė,... 49. S. K. neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, turi... 50. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 51. Ginčydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybę šioje byloje... 52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 53. prokuroro ir nuteistojo S. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti....