Byla 2K-382/2012
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 9 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 9 d. nutarties.

3Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu V. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

4Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 9 d. nutartimi Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistosios V. G. apeliaciniai skundai atmesti.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą,

Nustatė

6V. G. nuteista už tai, kad, nepateikdama muitinės kontrolei ir neturėdama leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai gabeno psichotropines medžiagas, neturėdama tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, o būtent: 2010 m. rugsėjo 10 d., apie 13 val., vykdama iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. per Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio postą, esantį Pagėgių sav., Panemunėje, Donelaičio g. 2a, savo rankinėje, nepateikdama muitinės kontrolei ir neturėdama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos leidimo (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 7 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurioms įvežti ir išvežti reikia Sveikatos apsaugos ministerijos leidimo, sąrašo") bei pažeisdama 1998 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 20 straipsnį, neteisėtai, neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti, gabeno 150 tablečių „Fenazepam“, kurių sudėtyje yra 0,150 g psichotropinės medžiagos - fenazepamo.

7Kasaciniu skundu nuteistoji V. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalį arba 62 straipsnį ir paskiriant jai švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta BK 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje, - baudą. Kasatorė teigia, kad jai paskirta per griežta bausmė, nes ji prisipažino kalta ir gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nurodydama savo darbinės veiklos pobūdį (prekyba pagal verslo liudijimą), gyvenimo būdą (gyvena kaime ir ūkininkauja), šeiminę padėtį, savo ir jos prižiūrimos neįgalios tetos A. I. sveikatos būklę, ji teigia, kad būtent dėl sunkios materialinės padėties nuvyko į Rusijos Federaciją įsigyti pigesnių vaistų, kuriuos perkant vaistinėje vaistininkė recepto neprašė, todėl kasatorė nepagalvojo, kad dėl tokių vaistų gabenimo gali grėsti baudžiamoji atsakomybė Lietuvoje. Šiuos vaistus pagal gydytojų paskyrimus vartoja tiek pati kasatorė, tiek jos prižiūrima giminaitė. Be to, paskyrus tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę, nebus kam prižiūrėti jos giminaitės ir ūkio. Kasatorė teigia, kad nusikalstama veika jokios turtinės žalos nei fiziniams asmenims, nei valstybei nepadarė. Taip pat ji nurodo, kad teismai turėjo pagrindą taikyti jai BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje, nes A. I. yra vieniša neįgali pensininkė, kuriai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, o kasatorė ja rūpinasi. V. G. nurodo, kad teismai pripažino tik vieną jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę - kad ji visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padariusi nusikalstamą veiką, tačiau BK 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes". Kasatorė mano, kad teismai jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo pripažinti tai, jog ji yra ligota ir vaistus vežėsi savo bei prižiūrimos tetos A. I. gydymui, tą patvirtina medicininiai dokumentai. V. G. mano, kad jos vežtų 150 „Fenazepam“ tablečių būtų pakakę vos 30 dienų laikotarpiui jai ir A. I., o tokią teisę jai užtikrina Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 20 straipsnis, kuris numato, kad asmenys, vykstantys į Šengeno valstybę ar atvykstantys iš jos, gali vežtis gydymo tikslais asmeniniam vartojimui skirtų į II ir III sąrašus įtrauktų medžiagų ne ilgesniam kaip 30 dienų laikotarpiui, jeigu jie su savimi turi valstybės, kurioje gyvena, kompetentingos institucijos išduotą nustatytos formos pažymą, o asmenys, vykstantys į kitą valstybę ar atvykstantys iš jos, gali vežtis gydymo tikslais asmeniniam vartojimui skirtų į II sąrašą įtrauktų medžiagų ne ilgesniam kaip 15 dienų laikotarpiui, į III sąrašą įtrauktų - ne ilgesniam kaip 30 dienų laikotarpiui, jeigu jie su savimi turi receptų šioms medžiagoms įsigyti kopijas. Kasatorės nuomone, teismai galėjo taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes tai atitinka teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-107/2006, 2K-108/2006).

8Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas prašo nuteistosios V. G. kasacinį skundą atmesti. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas paskyrė V. G. minimalią sankcijoje numatytą bausmę. Nuosprendyje, pasak prokuroro, aptarti bausmių skyrimo pagrindai, atsižvelgta į visas V. G. kasaciniame skunde nurodytas ir kitas reikšmingas, ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes: nuteistosios elgesį pasienio kontrolės poste nusikaltimo padarymo metu, keturias administracines nuobaudas už analogišką veiką, liudijančias, kad įstatymą V. G. pažeidinėjo nuolat ir suvokė savo elgesio neteisėtumą. Prokuroro nuomone, atsižvelgiant į tai, kad gabentos psichotropinės medžiagos kiekis yra laikomas dideliu, teismo paskirta minimali bausmė negali būti laikoma per griežta. Apeliacinis teismas patikrino bausmės skyrimo pagrindus ir argumentuotai patvirtino jos pagrįstumą. Prokuroras pažymi, kad V. G. proceso metu pabrėždama savo sunkią materialinę padėtį, prašė skirti jai baudą, kurios maksimali riba gali siekti net 195 000 Lt. Tokios rūšies bausmės paskyrimas iš esmės sudarytų sąlygas faktiškai kaltininkui likti nenubaustam, nes jos įvykdymas būtų nerealus.

9Nuteistosios V. G. kasacinis skundas tenkintinas.

10Dėl paskirtos bausmės

11Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjęs bylą paskyrė V. G. vienintelę BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir minimalų sankcijoje numatytą bausmės dydį – trejus metus. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė nuteistosios apeliacinį skundą, kuriuo ji prašė švelninti bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdami bausmę teismai vadovavosi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis nuostatomis ir formaliai bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Paskirta įstatymo sankcijoje numatyta bausmė. Bausmė paskirta sankcijoje numatytose rėmuose.

12Tačiau pažymėtina, kad BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumo tikslą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus - padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tai numatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Tačiau tokia galimybė gali būti taikoma tik viena kryptimi – bausmės švelninimo linkme. Dėl to BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

13BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas pagal rūšinį pavojingumą priskiriamas sunkiems nusikaltimams, už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Kasatorei teismas paskyrė trejus metus laisvės atėmimo, t.y. minimalų bausmės dydį. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, pažymi, kad kasatorė yra gimusi 1958 m. - ne jauno amžiaus, jai 54 metai, serga įvairiomis tarp jų ir su širdies veikla susijusiomis ligomis. Ji gyvena viena kaime, ūkininkauja, laiko gyvulius. Pagal deklaraciją jos metinės pajamos yra 3000 Lt. Suprantama, kad gaunant tiek pajamų pragyventi labai sunku. Tačiau kasatorė iš valstybės paramos neprašo, jokių išmokų negauna, bando pati užsidirbti pragyvenimui. Taigi ji, kaip ir nemaža dalis pasienio rajonų gyventojų, kai kurias prekes perka kaimyninėje Rusijoje, taip prisidurdama pragyvenimui, ir tai nėra nusikalstama. Tačiau valstybė nustato taisykles, ką ir kokiais kiekiais, kokiomis sąlygomis galima gabenti per valstybės sieną. Kasatorė pažeidė šias sąlygas. Ji žinojo, kad minimų vaistų (fenazepam) gabenti per valstybės sieną neturint leidimo (recepto) draudžiama. Taigi kasatorė sąmoningai padarė nusikalstamą veiką. Ji gabeno vaistus, tarp kurių buvo ir fenazepamo, pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas priskiriamas psichotropinėms medžiagoms, leidžiamoms vartoti medicinos tikslams, ir kurie patenka į Rekomendacijų III sąrašą (Konvencijos IV sąrašas). Pažymėtina, kad tokio tipo medžiagos nėra absoliučiai draudžiamos, jos įeina į daugelio vaistų, parduodamų tiek Rusijos, tiek ir Lietuvos vaistinėse pagal receptus asmenims, turintiems tam tikrų negalavimų, sudėtį. Be to, ji gabeno oficialiai įgytus vaistinėje vaistus, o ne pačią psichotropinę medžiagą. Pasak kasatorės, vaistai skirti jai ir jos giminaitei, turinčioms negalavimų, dėl kurių reikia vartoti šiuos ar panašius vaistus. Ji vežė 150 tablečių fenazepamo. Nors pagal minėtą sveikatos apsaugos ministro įsakymą tai jau yra didelis kiekis, vis tik vežamų tablečių nebuvo itin daug (penkiolika juostelių po 10 tablečių). Teismai nenustatė, kad vaistai buvo gabenami turint tikslą platinti neapibrėžtam asmenų ratui. Pasak kasatorės, vaistai skirti jai ir jos giminaitei. Šis motyvas teismo nepaneigtas. Pažymėtina ir tai, kad kasatorė patikros metu deklaravo, jog gabena vaistus ir maisto papildus, tačiau teigė gabenanti leidžiamus gabenti vaistus ir leidžiamą jų kiekį. Fenazepamą ji turėjo įsidėjusi į rankinę, kurią nešėsi su savimi, t. y. neslėpė vaistų specialiai rankinėje įrengtoje slėptuvėje.

14Visos šios aplinkybės rodo, kad V. G. padarytas nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o kaltininkė nėra tiek pavojinga, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jai tik laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos manymu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas šioje byloje, net ir atsižvelgiant į tai, kad kasatorė jau kelis kartus administracine tvarka bausta už prekių gabenimo per valstybės sieną tvarkos pažeidimus, nes gabeno didesnį, negu leidžiama jų kiekį, aiškiai prieštaraus teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties. Todėl kolegija sprendžia, kad kasatorei taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir bausmė švelnintina.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

16Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 9 d. nutartį.

17V. G. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punktu, uždrausti V. G. bausmės atlikimo laikotarpiu kirsti Lietuvos Respublikos - Rusijos Federacijos valstybių sieną ir vykti į Rusijos Federaciją.

18Kitas Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 9 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ryšiai