Byla 2K-420/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Benedikto Stakausko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako, sekretoriaujant E. Jasionienei, dalyvaujant prokurorui A. Žukauskui, gynėjui K. Ožiūnui, nuteistajam A. K.,

2teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio.

3Radviliškio rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

4Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendis pakeistas. Pripažinta A. K. atsakomybe lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). A. K., pripažintam kaltu pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant A. K. nuo 21 val. iki 6 val. būti savo namuose, adresu ( - ). Kita Radviliškio rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Nustatė

6A. K. nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 14 d., apie 14 val. 30 min., kelyje Radviliškis-Pakruojis, paėmęs pavežti automobiliu Audi-100, v.n. ( - ), priklausančiu V. R., nepilnametę J. Ž., gimusią ( - ), prieš jos valią nusivežė ją į ( - ), kur sustojęs vietinės reikšmės keliuke ir užrakinęs automobilio duris, prievarta bandė numauti nepilnametei J. Ž. kelnes ir kelnaites, liepė nusirengti drabužius, pats atsisagstęs kelnes jėga – savo kūnu prispaudė nepilnametę J. Ž., prievarta bučiavo jai lūpas, lietė jos lytinius organus ir kišo į lytinius organus pirštus, t. y. panaudojęs fizinį smurtą fizinio sąlyčio būdu tenkino lytinę aistrą su nepilnamete J. Ž. prieš jos valią ir tuo padarė BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

7Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo teismą pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendį. Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintas jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus galėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K., nuteistam pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant A. K. nuo 21 val. iki 6 val. būti namuose, esančiuose, ( - ), ir šioje dalyje palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 150 straipsnio 3 dalį paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Kitą Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

8Kasatorius teigia, kad Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai pripažino A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ Nr. 23 16 punkte yra nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Analizuojant A. K. parodymus, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, A. K. esminių bylos aplinkybių nenurodė (neigė veiksmus atlikęs prieš nukentėjusiosios valią, ginčijo įtarime nurodytų konkrečių veiksmų – pirštų kišimą į lytinius organus, atlikimą). Tuo tarpu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, A. K. pripažino savo kaltę, tačiau detalizuodamas savo prisipažinimą, jis teigė: „Glostydamas šlaunis gal ir prisiliečiau prie apnuogintų lytinių organų, tačiau pirštų į vidų nekišau...“ (t. 1, b. l. 267). Be to, A. K. tvirtino: „Aš esu normalus žmogus, per prievartą nieko nebūčiau daręs“ (t. 1, b. l. 244). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad A. K. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes nepripažino esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių – neigė BK 150 straipsnio 3 dalies dispozicijoje įvardytus veiksmus atlikęs prieš nukentėjusiosios valią. Taip pat kasatorius pažymi, kad iš nuteistojo A. K. parodymų galima spręsti, kad jis kritiškai nevertina savo padarytų veiksmų, todėl nesigaili padaręs nusikalstamą veiką.

9Taip pat kasatorius skunde nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai A. K., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskyrė bausmę laisvės apribojimą vieneriems metams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.13 punkte nurodyta, kad taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą (BK 54 straipsnio 3 dalis), teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė motyvuodamas tuo, kad A. K. pagal BK 150 straipsnio 3 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra per griežta, nes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo elgesį nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į nukentėjusiosios poziciją dėl A. K. skirtinos bausmės, A. K. šeimyninę padėtį. Tuo tarpu kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, sąlygojusių BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. Kasatoriaus teigimu, negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad nuteistojo elgesys su nukentėjusiąja buvo neagresyvus, kas sąlygojo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Be to, teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės akte Nr. 137 nustatyta, kad nukentėjusiajai jos atžvilgiu padaryta nusikalstama veika sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 60-63), todėl apeliacinės instancijos teismas yra neteisus teigdamas, kad padaryta nusikalstama veika nukentėjusiajai nesukėlė jokių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš išimtinių aplinkybių, sąlygojančių BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, pažymėjo tai, kad nukentėjusiajai materialinė ir moralinė žala atlyginta. Tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl pakartotinai ją pripažinti išskirtine BK 54 straipsnio 3 dalies prasme nebuvo pagrindo. Tuo tarpu aplinkybės, kad nukentėjusioji A. K. atleido ir prašė neskirti laisvės atėmimo bausmės bei tai, kad A. K. yra 29 metų amžiaus, yra vedęs, turi mažametį vaiką ir išlaiko šeimą, nėra išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme.

10Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinis skundas netenkintinas.

11Dėl prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

12Pirmos instancijos teismas nepripažino kaltinamo veikoje atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tame tarpe ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ir iš naujo apklausęs proceso dalyvius, išnagrinėtos medžiagos pagrindu nutarė, kad remiantis A. K. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme yra pagrindas pripažinti A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

13Atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal savo esmę yra skirtingos. Kai kurių aplinkybių, kurios galėtų švelninti kaltininko atsakomybę, kaip antai, savo noru žalos atlygimas (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), gali nebūti pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir teismas jos nepripažins atsakomybę lengvinančia, tuo tarpu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, žala gali būti jau atlyginta ir tai gali būti pagrindu apeliacinės instancijos teismui pripažinti tokią aplinkybę kaltininko atsakomybę lengvinančia.

14Visai kitokį pobūdį turi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kolegija laiko, kad šią aplinkybę pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe apeliacinės instancijos teismas gali tik nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepripažino šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nors pagal baudžiamojo įstatymo aiškinimą kaltininko parodymai ir elgesys rodė jo parodymų ir elgesio atitikimą šios aplinkybės teisminiam aiškinimui.

15Kolegijos manymu, apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia tik tuo pagrindu, kai nuteistasis apeliacinio proceso metu keičia parodymus, užfiksuotus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir pripažįsta tas aplinkybes, kurių jis nepripažino pirmosios instancijos teisme, jei dėl to nesikeičia nei padarytos veikos faktinės aplinkybės, nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei padarytos veikos kvalifikacija. Byla iš esmės išsprendžiama pirmos instancijos teisme. Teismas įvertinęs visas bylos aplinkybes, tame tarpe ir kaltinamojo parodymus, priima sprendimą dėl veikos kvalifikacijos ir bausmės skyrimo. Skirdamas bausmę, jis atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių buvimą ir tuo pagrindu paskiria švelnesnę ar griežtesnę bausmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas gali švelninti bausmę tik nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino tam tikros aplinkybės atsakomybę lengvinančia.

16Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės remdamasis nuteistojo parodymais apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau nuteistojo parodymai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme iš esmės buvo tokie patys kaip nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme jis tik patikslino parodymus, duotus nagrinėjant bylą apylinkės teisme, bet jų iš esmės nepakeitė. Pripažindamas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas rėmėsi jo parodymais ikiteisminiame tyrime, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir parodymais apeliacinės instancijos teisme, kuriuose jis patikslino anksčiau duotus parodymus, o ne juos pakeitė.

17Kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, jeigu kaltininkas savanoriškai pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savo noru, laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, prisipažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

18Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. K. ikiteisminio tyrimo metu pats parašė nuoširdų prisipažinimą (t. 1, b. l. 100). Tačiau tiek savo prisipažinime, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis A. K. pripažino ne visas pranešime apie įtarimą suformuluotas jam inkriminuoto nusikaltimo esmines aplinkybes. Nuteistasis pripažino bučiavęs į lūpas, lietęs rankomis krūtinę, šlaunų vidinę pusę ir apnuogintus lytinius organus, tačiau nepripažino kišęs pirštus nukentėjusiajai į makštį. Taip pat jis nepripažino veikęs prieš nukentėjusiosios valią. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad jis prisipažino iš dalies, tačiau duotų parodymų nelaikė pakankamu pagrindu vertinti juos kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

19Prokuroras kasaciniame skunde daro išvadą, kad nuteistasis apeliacinė instancijos teisme savo kaltės nepripažino. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko pripažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Įstatymas šioje dalyje nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visoje kaltinimo apimtyje. Jis turi teisę į gynybą, taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu.

20Savo parodymuose nuteistasis nepripažino dvi jo veiksmų kvalifikacijai reikšmingų aplinkybių – pirštų kišimo į makštį ir lytinės aistros tenkinimo prieš nukentėjusiosios valią. Tačiau kaip seka iš nukentėjusios apklausų bei teismo posėdžių protokolų, jos pačios parodymai šioje dalyje gana prieštaringi. Ikiteisminiame tyrime (2004 m. gruodžio 14 d.) tyrėjai duotuose parodymuose ji teigė, kad A. K. kišo pirštus į jos lytinius organus; po kelių dienų (2004 m. gruodžio 16 d.) ikiteisminio tyrimo teisėjui duotose parodymuose ji teigė, kad nuteistasis nekišo pirštų į makštį ir parodė, kad nuteistasis ją tik bučiavo į lūpas ir lietė krūtinę, daugiau nieko nedarė, be to, pažymėjo, kad pirminės apklausos metu duotus parodymus „paaštrino“ (t. 1, b. l. 31-32). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusioji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, tačiau kartu juos ir paneigė, nurodydama, kad nuteistasis kišo pirštus į jos lytinius organus (t.1, b. l. 180-182). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atnaujinus įrodymų tyrimą ir apklausus nukentėjusiąją, ši vėl patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus savo parodymus ir parodė, kad nuteistasis A. K. ją tik bučiavo ir lietė krūtinę, o pirštų į jos lytinius organus nekišo (t. 1, b. l. 241-242). Apeliacinės instancijos teismas išsiaiškino, kad šį veiksmą skirtingai interpretuoja nukentėjusioji ir nuteistasis, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad šioje dalyje A. K. parodymai atspindi jo savą padarytos veikos aplinkybių subjektyvų suvokimą ir vertinimą.

21Be to, nusikaltimo padarymo aplinkybės, kai, pasak nukentėjusiosios, jis fizinio smurto nenaudojo ir jai negrasino, o tik užgulė ją, spaudė rankas, o nukentėjusioji pagal jo nurodymą pati nusirengė, galima buvo suprasti nevienareikšmiai, tame tarpe, ir kaip veiksmų atlikimą ne prieš nukentėjusiosios valią, nes ji jam aktyviai nesipriešino. Taigi nors nuteistasis A. K. neigė prievartinį savo veiksmų pobūdį, nepripažino esminio BK 150 straipsnio dispozicijoje numatyto nusikaltimo sudėties požymio, t. y. kad seksualinio prievartavimo sudėtį sudarančius veiksmus atliko prieš nukentėjusiosios nepilnametės valią, jo parodymai galėjo atitikti jo situacijos suvokimo ribas. Nuteistasis A. K. tik patikrinus visumą byloje surinktų jo kaltės įrodymų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu tenkino prieš nukentėjusiosios valią šiai nesutinkant. Tačiau iš bylos medžiagos matosi, kad jis nevartojo aiškaus smurto, ryškiai negrasino, to nenurodė ir pati nukentėjusioji. Taigi šioje kontraversiškoje situacijoje negalima reikalauti, kad nuteistasis būtinai pripažintų tai, ko jis gal būt iki galo ir nesuvokė.

22BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė reikalauja ne tik prisipažinimo, bet ir nuoširdaus gailėjimosi. Norint pripažinti šią BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Šiuos veiksmus kaltininkas turi atlikti savo noru. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis A. K. išreiškė nuoširdų gailestį dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašė nukentėjusiosios, o ši jam atleido ir dėl to prašė neskirti laisvė atėmimo bausmės. Be to, atlygino nuketėjusiajai moralinę žalą. Tokie veiksmai rodo kaltininko padaryto nusikaltimo vertinimą ir gali būti vertinami kaip nuoširdus galėjimasis.

23Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

24Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

25Generalinis prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad teismas privalėjo nustatyti išimtines aplinkybes, kurios liudytų apie būtinumą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, sąlygojusių BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą nuteistajam.

26Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

27Kadangi seksualinis prievartavimas priskiriamas prie sunkių ar labai sunkių nusikaltimų BK 11 straipsnio prasme, BK 150 straipsnio 3 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį - laisvės atėmimą nuo dvejų iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas A. K. nuteisė pagal BK 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, t. y. A. K. paskyrė įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, artimą BK 150 straipsnio 3 dalies sankcijos minimumui. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. K. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitinka padarytos nusikalstamos veikos sunkumo ir kaltininko asmenybės, prieštarauja teisingumo principui, todėl pakeitė apylinkės teismo sprendimą ir, A. K., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskyrė kitą sankcijoje už šį nusikaltimą nenumatytą bausmę - laisvės apribojimą vieneriems metams.

28Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Aišku, teismas turi išvardyti, kuo remiantis jis padarė savo išvadą. Tokia išvada turi sekti įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

29BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo (šiuo atveju - seksualinio prievartavimo) pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo vietą, laiką ir būdą, lytinės aistros tenkinimo fizinio sąlyčio būdu intensyvumą ir formas, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta vidurdienį, kaltinamasis automobilyje buvo vienas, fizinio smurto naudojimas pasireiškė tik tuo, kad jis sėdėdamas automobilyje iš šono užgulė nukentėjusiąją, kurį laiką laikė jos rankas. Tuo tarpu jokių smūgių ar kitokių panašių fizinės prievartos veiksmų, kurie patvirtintų ryškų fizinį smurtą, nebuvo suduota. Dėl fizinės prievartos nukentėjusiajai nebuvo padaryta jokių kūno sužalojimų. Byloje nenustatyta jokių A. K. veiksmų, kuriuos galima būtų vertinti kaip grasinimus BK 150 straipsnio prasme. Tai apklausose patvirtino ir pati nukentėjusioji. Seksualinis prievartavimas suprantamas kaip veiksmai, kurie pasireiškia lytinės aistros tenkinimu kitais būdais, negu lytinis santykiavimas, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais (dirginant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.) A. K. veiksmai, įvertinti kaip seksualinis prievartavimas, pasireiškė tuo, kad kaltinamasis bučiavo nukentėjusiąją į lūpas, lietė jos krūtinę, glamonėjo šlaunis. Pirštų kišimo į lytinius organus ir lytinių organų dirginimo A. K. nepripažino. Nukentėjusiosios parodymai dėl šio nuteistojo veiksmo prieštaringi. Teismo medicinos specialisto 2004 m. gruodžio 15 d. išvadoje Nr. G 2093/04 (04) nustatyta, kad nei J. Ž. kūne, nei lytiniuose organuose sužalojimų nėra, nekaltybės plėvė nepažeista. Pati nukentėjusioji intensyviai nesipriešino. Ji pati iš dalies nusirengė ir tik žodžiais išreiškė savo nesutikimą. Taigi lytinės aistros tenkinimas pasireiškė bučiavimu ir kūno glamonėjimu. A. K. veiksmai, įvertinant jo suvokimą, buvo ant nusikalstamos veikos ir nenusikalstamos veikos ribos. Įvertinęs minėtus duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad veiksmai, kuriais A. K. tenkino savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu, nebuvo intensyvūs. Nusikalstamos veikos padarymo būdas ir nuteistojo veiksmų, kuriais jis tenkino savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu, išraiška lėmė mažesnį nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu.

30BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui nemažiau svarbu, kad kaltininko asmenybės vertinimas pastūmėtų prie išvados, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbu vaidmenį vaidina kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad taikydamas nuteistajam A. K. BK 54 straipsnio 3 dalį, atsižvelgia į nuteistojo elgesį prieš nusikalstamo veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Imta domėn, kad A. K. teisiamas pirmą kartą, veikos padarymo metu naudojo lengvą fizinę prievartą ir negrasino, nukentėjusiajai paprašius, ją parvežė namo, nors galėjo toliau tęsti savo nusikalstamus veiksmus, tą pačią dieną paskyrė pasimatymą, jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (atsiprašė ir visiškai atlygino patirtą moralinę žalą), taip pat kiti jo asmenybę charakterizuojantys požymiai (vedęs, turi mažametę dukrą, gimusią 2005 m. kovo 9 d., vienas išlaiko šeimą). Tai rodo, kad nuteistojo A. K. asmenybės pavojingumas nėra didelis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje pažymėjo, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo atskyrimas nuo šeimos gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės.

31Be to, skiriant bausmę, būtina įvertinti nukentėjusiosios elgesio įtaką nusikalstamos veikos padarymui. Apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nukentėjusioji parodė, kad nepažįstamam vyrui (nuteistajam A. K.) pasiūlius automobiliu ją pavežti, ji sutiko, taip pat davė savo telefono numerį, o nuteistajam ją pradėjus bučiuoti, pradžioje nesipriešino. Tai leido A. K. manyti, kad veiksmus, kuriais jis tenkino savo lytinę aistrą, jis atliko ne prieš nukentėjusiosios valią. Dėl to darytina išvada, kad nuteistąjį A. K. padaryti nusikalstamą veiką paskatino atsitiktinio pobūdžio situacija, o ne jau susiformavusios antivisuomeninės nuostatos.

32Taip pat apeliacinės instancijos teismas, taikydamas nuteistajam A. K. BK 54 straipsnio 3 dalį, pagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiosios ir jos įstatyminės atstovės poziciją dėl A. K. skirtinos bausmės. Pažymėtina, kad nukentėjusioji ir jos įstatyminė atstovė prašė nutraukti pradėtą ikiteisminį tyrimą, o bylos teisminio nagrinėjimo metu prašė teismo skirti A. K. kuo švelnesnę bausmę. Ši aplinkybė neabejotinai išreiškia nukentėjusiosios požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir į kaltininką. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ši aplinkybė taip pat lėmė BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą.

33Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas A. K., pripažintam kaltu pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskyręs su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę - laisvės apribojimą vieneriems metams, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

35Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžiu A.... 4. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio jo... 6. A. K. nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 14 d., apie 14 val. 30 min.,... 7. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo teismą... 8. Kasatorius teigia, kad Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai pripažino A.... 9. Taip pat kasatorius skunde nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai... 10. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinis skundas netenkintinas.... 11. Dėl prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi... 12. Pirmos instancijos teismas nepripažino kaltinamo veikoje atsakomybę... 13. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal savo esmę yra skirtingos. Kai... 14. Visai kitokį pobūdį turi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta... 15. Kolegijos manymu, apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti šios... 16. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos... 17. Kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią... 18. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. K. ikiteisminio tyrimo metu... 19. Prokuroras kasaciniame skunde daro išvadą, kad nuteistasis apeliacinė... 20. Savo parodymuose nuteistasis nepripažino dvi jo veiksmų kvalifikacijai... 21. Be to, nusikaltimo padarymo aplinkybės, kai, pasak nukentėjusiosios, jis... 22. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė... 23. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai... 24. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo... 25. Generalinis prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad teismas privalėjo... 26. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos... 27. Kadangi seksualinis prievartavimas priskiriamas prie sunkių ar labai sunkių... 28. Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi reikalauja motyvuotos... 29. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto... 30. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui nemažiau svarbu, kad kaltininko asmenybės... 31. Be to, skiriant bausmę, būtina įvertinti nukentėjusiosios elgesio įtaką... 32. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, taikydamas nuteistajam A. K. BK 54... 33. Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,... 35. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą atmesti....