Byla e2-754-823/2017
Dėl paskolos ir kitų sumų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Preskonita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės OU „Biotehnoloogia“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Preskonita“ dėl paskolos ir kitų sumų priteisimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas byloje kilęs dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 200 000 Eur skolos, 106 726,65 Eur palūkanų, 200 Eur baudą, bylinėjimosi išlaidas bei 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad su atsakove sudarė dvi paskolos sutartis, pagal kurias suteikė atsakovei 200 000 Eur paskolą, o atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolos sumą ir sumokėti palūkanas per 12 mėnesių nuo tos dienos, kurią piniginės lėšos bus įskaitytos į paskolos gavėjos banko sąskaitą. Atsakovė ieškovei nei paskolos, nei palūkanų iki ieškinio pareiškimo dienos nėra grąžinusi.
  3. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą. Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba apskritai pasidaryti neįmanomas, nes ieškinio suma atsakovei yra didelė, atsakovė delsia grąžinti paskolą ir palūkanas.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir ieškovės trečios eilės reikalavimų užtikrinimui bendrai neviršijant 306 926,65 Eur sumos areštavo atsakovei nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti. Nesant ar esant nepakankamai turto, teismas nusprendė areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, neviršijant 306 926,65 Eur sumos, leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas, bei atsiskaityti su ieškove.
  2. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimus. Teismas nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas.
  3. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, prašoma priteisti 306 926,65 Eur suma laikytina didele ir galinčia padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tiksli atsakovės finansinė padėtis nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma. Todėl teismas padarė išvadą, kad yra tikslinga iki įsiteisės galutinis sprendimas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą, turtines teises, bei pinigines lėšas 306 926,65 Eur sumai, kadangi nesiėmus tokių laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė turi galimybę turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atsakovė UAB „Preskonita“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų. Ginčas tarp šalių yra kilęs iš tarptautinį (užsienio) elementą turinčių santykių, ginčo šalys yra juridiniai asmenys, įsisteigę ir veikiantys Europos Sąjungos valstybėse. Todėl, vertinant ieškinio ir jame reiškiamų reikalavimų pagrįstumą, yra aktualūs teismingumo ir taikytinos teisės klausimai, kuriems turi būti taikomas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas Briuselis I), bei 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – reglamentas Roma I).
    2. Pagal reglamento Briuselis I 7 straipsnio 1a punktą bylose, kylančiose iš sutarčių, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose. Ieškovės pateiktos 2014 m. lapkričio 6 d. piniginės paskolos sutarties Nr. 0611/14 ir 2014 m. gruodžio 3 d. piniginės paskolos sutarties Nr. 0312/14 14 punkte nurodama, kad sutartyse nenumatytiems klausimams taikomos Estijos Respublikos teisės nuostatos. Pagal Briuselio I nuostatas prievolės įvykdymo (paskolos grąžinimo) vieta turėtų būti laikoma Estijos Respublika, nes pagal minėtas sutartis pinigai turėtų būti pervedami į Estijoje atidarytas ieškovės banko sąskaitas. Todėl, sprendžiant šalių ginčą, turi būti vadovaujamasi Estijos Respublikos įstatymais, o pats ginčas yra teismingas Estijos Respublikos teismams.
    3. Ieškovė neįrodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą grindė tik didele ieškinio suma. Tačiau pagal naujai formuojamą teismų praktiką vien ieškinio sumos dydis nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kadangi didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.
    4. Ieškovė tik deklaratyviai nurodo, kad atsakovė yra nesąžininga, o didelė ieškinio suma tariamai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ieškovė visiškai neįrodinėjo atsakovės nesąžiningumo ir nepateikė jokių duomenų, kad atsakovė ketintų ar būtų jau bandžiusi turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį. Priešingai, atsakovė yra 15 metų nepertraukiamai veikianti įmonė, kuriai suteiktas socialinės įmonės statusas. Atsakovė nuolatos dalyvauja socialiniuose projektuose bei yra vertinama, kaip patikima verslo partnerė tarptautinėje rinkoje. Be to, atsakovė šiuo metu neturi jokių skolų VSDF valdybai.
  1. Ieškovė OU „Biotehnoloogia“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Šalių sudarytų Paskolos sutarčių 14 punktu buvo susitarta, kad sutartyje nenumatytiems klausimams taikomos Estijos Respublikos civilinės teisės nuostatos. Taigi, šalys susitarė, kad Estijos Respublikos civilinės teisės nuostatos taikomos tik Paskolos sutartyse nenumatytiems klausimams, o Paskolos sutartyse numatytiems klausimams Estijos Respublikos civilinė teisė nėra taikoma. Nagrinėjamu atveju, ieškovė reikalavimus reiškia remdamasi Paskolos sutarčių nuostatomis, todėl Estijos Respublikos materialinė bei procesinė civilinė teisė šiuo atveju netaikytina.
    2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 808 straipsnį, jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Jeigu teismui ar šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šios pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Atsakovė, teigdama, jog šiuo atveju turėtų būti taikoma Estijos Respublikos teisė, turi pareigą tokią Estijos Respublikos teisę, jos normų turinį, oficialų aiškinimą pagrįsti įrodymais. Tačiau to savo atskirajame skunde atsakovė nepadarė.
    3. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad pagal Briuselis I reglamentą nagrinėjama byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Briuselis I reglamento 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrąją taisyklę, jog asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Tuo tarpu Briuselis I reglamento 7 straipsnio 1a punktas reglamentuoja šios bendrosios taisyklės išimtis, t. y. atvejus, kai ieškovas turi teisę (bet ne pareigą) pasirinkti ieškinį atsakovui pareikšti ne atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) teisme, o kitoje valstybėje. Pagal Briuselis I reglamentą ieškovė turėjo teisę ieškinį atsakovei pareikšti pagal atsakovės buveinės vietą Lietuvoje.
    4. Sutiktina, kad vien ieškinio sumos dydis nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje tebegalioja nuostata, kad preziumuojama, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl būtent atsakovė turėjo pareigą paneigti, jog ieškinio suma jai yra didelė. Atsakovė savo turtinę padėtį pagrindžiančių dokumentų teismui nepateikė, t. y. neįrodinėjo ir neįrodė, jog ieškinio suma jai nėra didelė, todėl nepaneigė preziumuojamos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
    5. Ieškovė įrodė, kad konkrečiai atsakovei ieškinio suma yra didelė. Prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė nurodė, kad atsakovė nevykdo kitų finansinių prievolių ieškovės atžvilgiu, todėl Vilniaus apygardos teismas kitose civilinėse bylose jau yra taikęs atsakovei laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-6108-852/2016 vykdantis antstolis nustatė, kad atsakovė neturi pakankamai nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas tenkinant ieškovės reikalavimą. Minėtą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi paliko nepakeistą, konstatuodamas, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą.
    6. Aplinkybė, kad atsakovė turi socialinės įmonės statusą, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Socialinės įmonės statusas nesuteikia teisės atsakovei neatsiskaitinėti su savo kreditoriais. Be to, ieškovė teismo prašė leisti atsakovei daryti privalomus mokėjimus į valstybės ir VSDFV biudžetus, taip pat atsiskaityti su įmonės darbuotojais bei ieškove. Šie leidimai atsakovei buvo suteikti skundžiama teismo nutartimi, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai neįtakoja pas atsakovę dirbančiųjų (tame tarpe neįgaliųjų) finansinių interesų.
    7. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovė piktybiškai pasiskolintų sumų ieškovei negrąžina, vietoj to, nesąžiningai siekia išvengti šios prievolės vykdymo, teikdama teismui tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ieškovė yra atsakovės akcininke, o kitas akcininkas – UAB „Preskonita“ direktorius, kad tarp akcininkų yra kilę ginčai. Įvertinus didelę ieškinio sumą bei kitose bylose atsakovei taikytus turtinius apribojimus, tai, kad UAB „Preskonita“ vykdymo procese neteikia antstolio reikalaujamos informacijos apie įmonės turtą, kad atsakovė savo balanse neatspindi realios turto vertės, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju yra pagrįstų prielaidų spręsti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų, siekdama apsunkinti arba padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, pareiškėjo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
  3. Nesutikdama su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantė ginčija abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, teigdama, kad ieškovės reikalavimas nėra preliminariai pagrįstas, kadangi pareikštas ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams ir byloje turi būti taikoma Estijos Respublikos teisė, taip pat kad ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kadangi didelės ginčo sumos kriterijus savaime nėra pakankamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, o atsakovės nesąžiningumas neįrodytas.
Dėl preliminaraus ieškinio reikalavimų pagrįstumo
  1. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė - Estijos Respublikoje registruota ir veikianti įmonė, prašo priteisti iš atsakovės - Lietuvos Respublikoje registruotos ir veikiančios uždarosios akcinės bendrovės, 200 000 Eur skolos, 106 726,65 Eur palūkanų, 200 Eur baudą ir 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Savo reikalavimus ieškovė grindžia dviem, 2014 m. lapkričio 6 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. su atsakove sudarytomis, paskolos sutartimis.
  2. Teismui užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia reikia išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. ar teismas turi kompetenciją priimti ieškinį ir nagrinėti bylą. Šį klausimą teismas sprendžia ex officio (CPK 782 straipsnis). Apeliantė pagrįstai nurodo, kad sprendžiant dėl kilusio ginčo teismingumo taikytinos reglamento Briuselis I nuostatos.
  3. Reglamento Briuselis I 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Reglamento 7 straipsnyje įtvirtintos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą.
  4. Apeliantės nurodomame Reglamento 7 straipsnio 1a punkte nustatyta viena iš alternatyvių specialiosios jurisdikcijos taisyklių, pagal kurią asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, bylose, kylančiose iš sutarčių ieškinys taip pat gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose. Ši taisyklė, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, suteikia ieškovui pasirinkimo teisę pareikšti ieškinį pagal bendrosios jurisdikcijos taisykles (atsakovo buveinės vietos teismuose) arba specialiosios jurisdikcijos taisykles (atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės buveinės vieta yra Lietuvos Respublikoje, kilęs ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal bendrosios jurisdikcijos taisyklę, todėl apeliantės argumentai dėl ginčo neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams yra nepagrįsti.
  5. Paskolos sutarčių 14 punktu šalys susitarė, jog sutartyje nenumatytiems klausimams taikomos Estijos Respublikos civilinės teisės nuostatos. Taigi, šiomis sutarčių nuostatomis susitarta dėl užsienio valstybės materialinės, o ne proceso, teisės nuostatų taikymo. Pagal CPK 808 straipsnio 2 dalį, jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Kadangi apeliantė nepagrindžia, kaip Estijos Respublikos materialinės teisės taikymas galėtų įtakoti preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimą, apeliacinės instancijos teismas detaliau dėl šių šalių argumentų nepasisako, konstatuodamas, kad jie neturi įtakos sprendžiant dėl ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui
  1. Apeliantė pagrįstai pažymi, kad pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką vien ieškinio sumos dydis nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kadangi didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu daugeliu atvejų įrodyti yra sudėtinga arba netgi neįmanoma, todėl arešto taikymo prašančiam asmeniui suteikta teisė remtis ir didelės ieškinio sumos kriterijumi. Ieškovei antrąją laikinųjų apsaugos priemonių sąlygą be kita ko grindus didele ieškinio suma, o pirmosios instancijos teismui ja pasivadovavus taikant laikinąsias apsaugos priemones, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką būtent atsakovei, siekiančiai ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo, tenka pareiga pagrįsti, kad ieškinio suma jai nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-648-370/2017 ; 2017 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-552-943/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-130-943/2017 ir kt.).
  2. Tai, kad apeliantė savo veiklą vykdo 15 metų, yra socialinės įmonės statusą turinti bendrovė bei neturinti skolų VSDFV biudžetui, nepatvirtina, jog ieškovės reikalaujama priteisti 306 926,65 Eur suma atsakovei nėra didelė ir atsakovė būtų pajėgi sumokėti šią sumą. Tuo tarpu duomenų, pagrindžiančių jos turtinę padėtį, apeliantė teismui nepateikė.
  3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį, kuria buvo areštuotas atsakovės 52 971,23 Eur vertės turtas (civilinė byla Nr. e2-2448-852/2017). Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pateikti duomenys apie atsakovės turimą turtą sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovės finansinė padėtis yra sudėtinga ir ji gali lemti būsimo galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo riziką.
  4. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai