Byla e2-648-370/2017
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Pramonės pastatų valdymas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Č. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties dalies, kuria jo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-6883-562/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį bankrutuojančiai akcinei bendrovei „VINGRIAI“, Č. K., L&M International Trading LTD, Š. K. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Pramonės pastatų valdymas“,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė AB SEB bankas teismo prašė: 1) ieškovei iš atsakovų L&M International Trading LTD, Š. K., BAB „VINGRIAI“, Č. K. solidariai priteisti 1 988 623 Eur nuostolių atlyginimą, iš BAB „VINGRIAI“ neviršijant 1 487 030 Eur sumos, iš Č. K. neviršijant 816 123 Eur sumos; 2 ) priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimai (nuostolių atlyginimas negautų pajamų forma) kildinami iš atsakovų neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovas negalėjo naudotis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini).
  2. Ieškovė ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams Č. K., L&M International Trading LTD, Š. K. priklausantį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, turtines teises, neviršijant bendros 1 988 623 Eur sumos (Č. K. atžvilgiu 816 123 Eur, BUAB „VINGRIAI“ atžvilgiu 1 487 030 Eur). Bankas nurodė, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas, kadangi kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog bankui patalpos priklauso nuosavybės teise, atsakovai patalpomis naudojosi neteisėtai ir neatlygintinai, taip savo nesąžiningais veiksmais bankui sukeldami nuostolius. Banko teigimu, antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą pagrindžia aplinkybės, jog atsakovai praeityje jau yra atlikę neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus banko atžvilgiu (neteisėtas neatlygintinis naudojimasis banko patalpomis), todėl tikėtina, kad nagrinėjimo metu jie gali imtis priemonių turtui paslėpti. Be to, pareikšto ieškinio suma (1 988 623 Eur) yra didelė, ypatingai įvertinus tai, kad AB „VINGRIAI“ – bankrutuojanti įmonė, o L&M – ofšorinė įmonė, Č. K. ir Š. K. – fiziniai asmenys, kurie Lietuvoje turi tik nedidelės (apie 170 000 Eur) vertės registruoto nekilnojamojo turto.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi banko prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – banko reikalavimams užtikrinti, neviršijant 1 988 623 Eur sumos, areštavo atsakovams (Č. K., L&M International Trading LTD, Š. K.) priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, turtines teises. Nurodė, kad bendras arešto mastas Č. K. neturi viršyti 816 123 Eur. Teismas taip pat nurodė, kad L&M International Trading LTD leidžiama iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, privalomus mokėjimus valstybės biudžetui ir valstybinio socialinio draudimo biudžetui, atsiskaityti su banku. Taip pat, areštavus lėšas, leista atsakovams Č. K., Š. K. vykdyti privalomus mokėjimus valstybės (savivaldybės) biudžetui ir už komunalines paslaugas, atsiskaityti su ieškovu.
  2. Teismas konstatavo, kad bankas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus (ieškinį dėl žalos atlyginimo pagrindė faktinėmis aplinkybėmis bei pateiktais įrodymais). Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad ieškovo pareikštų reikalavimų pagrindu negalėtų būti priimtas galbūt palankus teismo sprendimas. Tuo pačiu teismas sprendė nesant pagrindo teigti, kad negalėtų pasunkėti ar tapti negalimas tokio sprendimo įvykdymas. Taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju banko reikalavimas yra turtinio pobūdžio, prašoma priteisti suma laikytina didele, todėl, nežinant tikslios atsakovų finansinės padėties, sprendė egzistuojant grėsmei dėl galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo ar pasunkėjimo. Teismo vertinimu, nesiėmus tokių laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai turi galimybę turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi ištaisė 2016 m. gruodžio 28 d. rašymo apsirikimus (ištaisė nutartyje klaidingai nurodytą atsakovo Š. K. vardą iš S. į Š., taip pat klaidingai nurodytą L&M International Trading LTD pavadinimą iš L&M International Traiding LTD į L&M International Trading LTD, papildomai nurodė šio atsakovo adresą).

7III. Atskirojo skundo argumentai

8

  1. Atsakovas Č. K. atskirajame skunde teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties dalį, kuria jam taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir klausimą išspręsti iš esmės – banko prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Č. K. atmesti.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi tik didelės ieškinio sumos prezumpcija, tuo paneigdamas Vilniaus apygardos teismo kitoje byloje nustatytas aplinkybes, netinkamai vertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas – preliminarų ieškinio pagrįstumą ir galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę.
    2. Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-1732-619/2012 yra nagrinėjamas ginčas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tik už skirtingą laikotarpį. Minėtoje byloje teismas 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi atsisakė tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodydamas, kad nors ieškinio suma laikytina didele, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti; taip pat sprendė, kad banko ieškinys nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje teismas, priimdamas priešingą procesinį sprendimą (taikydamas laikinąsias apsaugos priemones), pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį.
    3. Teismas ne tik tinkamai neįvertino situacijos, nemotyvavo skundžiamos nutarties, bet ir neatliko preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo. Bankas, reikšdamas ieškinį, sąmoningai nutylėjo aplinkybes, svarbias ieškinio prima facie pagrįstumui paneigti. Apeliantas, kaip fizinis asmuo, patalpomis nesinaudoja ir nesinaudojo (AB „VINGRIAI“ ir apelianto, kaip jos vadovo, atsakomybė negali būti tapatinama). Be to, AB „VINGRIAI“ patalpas saugojo ir jomis naudojosi teisėtu pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, c. b. Nr. 2-2702/2011; Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nutartis, c. b. Nr. 2-1801-486/2011, kuri palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012-01-10 nutartimi c. b. Nr. 2S-362-565/2012).
    4. Bankas nepateikė jokių įrodymų, kad apeliantas galėtų imtis veiksmų nuslepiant ar perleidžiant savo turtą. Nors apeliantas negali paneigti, kad 816 123 Eur dydžio suma jam nėra didelė, tačiau pažymi, kad kitoje civilinėje byloje, kurioje bankas yra pareiškęs tokį pat ieškinį tik dėl skirtingų laikotarpių (c. b. Nr. 2-1732-619/2016), laikinosios apsaugos priemonės taikytos nebuvo, tačiau apeliantas nesiėmė jokių nesąžiningų veiksmų, siekiant sumažinti turto masę. Nagrinėjamu atveju teigti, kad šioje byloje apeliantas galėtų imtis tokių veiksmų, nėra pagrindo.
    5. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo. Ieškovo reikalavimams užtikrinti yra areštuotas 4 asmenų turtas. Akivaizdu, kad bankas, pasinaudodamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu, bando daryti spaudimą fiziniams asmenims.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo Č. K. turtui (turto areštas), teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
  3. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad banko ieškinio reikalavimams dėl 1 988 623 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovų užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant ieškinio sumos areštavo atsakovams (Č. K., L&M International Trading LTD, Š. K.) priklausantį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, turtines teises, kartu nurodant, kad bendras arešto mastas Č. K. atžvilgiu neturi viršyti 816 123 Eur; taip pat jam leista vykdyti privalomus mokėjimus valstybės (savivaldybės) biudžetui, atsiskaityti už komunalines paslaugas bei su ieškovu. Ši teismo nutartis Turto arešto aktų registre įregistruota po nutarties klaidų taisymo, atlikto Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi.
  4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 9 d. nutartimi, išnagrinėjęs atsakovo Č. K. prašymą dėl 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (teisme gautas 2017 m. sausio 5 d.), prašymą tenkino, leidžiant Č. K. iš savo sąskaitų bankuose atsiskaityti su AB SEB banku pagal su AB SEB banku 2008 m. kovo 7 d. sudarytą Kredito sutartį Nr. 1450818070848-55 ir pagal su AB SEB banku 2013 m. sausio 16 d. sudarytą Visa vartojimo kredito kortelės sąskaitos sutartį Nr. 20130116055354889 šiose kredito sutartyse numatytais mokėjimo grafikais ir terminais.
  5. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartimi, išnagrinėjus Č. K. prašymą dėl 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, prašymą tenkino – nutarė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį, leidžiant Č. K. disponuoti sumomis, kurios priklauso jam kaip išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.
  6. Taigi, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (jų mastas), bylą pagal atsakovo atskirąjį skundą nagrinėjant apeliacinės instancijos tvarka, atsakovui yra pakeistos, leidžiant jam ne tik vykdyti privalomus mokėjimus valstybės (savivaldybės) biudžetui, atsiskaityti už komunalines paslaugas bei su ieškovu, taip pat mokėti bankui pagal sutartis, bet ir disponuoti sumomis, gaunamomis kaip pašalpas ar kompensacijas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų.
  7. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems šioms sąlygoms (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017).
  8. Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde kvestionuojamos abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo apelianto atžvilgiu prašoma iš esmės remiantis kita civiline byla Nr. 2-1786-619/2017, iškelta pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovams BAB „VINGRIAI“, Č. K. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – BUAB „Pramonės pastatų valdymas“. Apelianto teigimu, civilinėje byloje Nr. 2-1786-619/2017 ir šioje civilinėje byloje yra nagrinėjami tapatūs ginčai (nuostolių atlyginimas kildinamas tuo pačiu pagrindu tik už skirtingą laikotarpį (ankstesnėje byloje už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. ; šioje byloje laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.)), todėl civilinėje byloje Nr. 2-1786-619/2017 netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, jų taikymas negalimas ir šioje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais.
  9. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad apelianto minimoje civilinėje byloje Nr. 2-1786-619/2017 iš tiesų 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi (tuometinis bylos Nr. 2-4307-619/2012), kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1439/2012, buvo atsisakyta taikyti banko prašomas laikinąsias apsaugos priemonės konstatavus ieškinio preliminarų nepagrįstumą ir grėsmės palankaus teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą. Tačiau iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4307-619/2012, matyti, kad teismas atsisakė laikinąsias apsaugos priemones taikyti įvertinęs konkrečią tuo metu buvusią faktinę situaciją. Teismas nesutiko, kad banko ieškinys atsakovams AB „VINGRIAI“ ir Č. K. dėl žalos atlyginimo yra preliminariai pagrįstas, įvertinęs tai, kad teismuose yra nagrinėjamos bylos (civilinė byla Nr. 2-2376-431/2012 pagal BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ ir BUAB „Pramonės pastatų valdymas“, kuria buvo ginčijama banko nuosavybės teisė į patalpas, iš kurių nuomos negautų pajamų buvo kildinami reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo; taip pat civilinė byla Nr. 2-155-807/2012 pagal ieškovės AB „VINGRIAI“ ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ dėl uždraudimo nutraukti Patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti AB „VINGRIAI“). Grėsmės galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui teismas nenustatė įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, patvirtinančius, jog Č. K. priklauso 8 nekilnojamojo turto objektai (žemės sklypai su statiniais, patalpos-butai), o šį turtą turėdamas nuo 1999–2006 metų, nesiėmė aktyvių veiksmų perleisti jį.
  10. Nagrinėjamu atveju, patikrinus LITEKO duomenis nustatyta, kad ginčas civilinėje byloje Nr.

    112-2376-431/2012, jau yra išnagrinėtas: Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimu, išnagrinėjus civilinę bylą pagal L&M International Trading LTD, Š. K., UAB „L&M Vilnius“, UAB „Nerlit“ ieškinį atsakovams AB „SEB lizingas“, BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, dėl AB „SEB lizingas“ tvirtintinų finansinių reikalavimų BUAB „Pramonės pastatų valdymas“, ieškinys tenkintas iš dalies. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-672/2013, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimas panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui negrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015, ieškinys atmestas. Šis sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-269-241/2016, paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi ieškovų L&M International Trading Ltd ir Š. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties peržiūrėjimo, atsisakyta priimti (CPK 179 str. 3 d.).

  11. Analogiška situacija susiklostė ir dėl civilinės bylos Nr. 2-155-807/2012 pagal ieškovės AB „VINGRIAI“ ieškinį atsakovei AB „SEB lizingas“ dėl uždraudimo nutraukti Patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti AB „VINGRIAI“. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3432-101/2014, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės AB „VINGRIAI“ prevencinį ieškinį atsakovei AB SEB bankas (AB „SEB lizingas“ teisių ir pareigų perėmėjas) dėl uždraudimo nutraukti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti ieškovę iš negyvenamųjų patalpų, ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje 2A-2462-467/2014, minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės AB „VINGRIAI“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo (CPK 179 str. 3 d.).
  12. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatuodamas banko ieškinio preliminarų pagrįstumą, pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nebeegzistuoja aplinkybės, kurių pagrindu Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje

    12Nr. 2-4307-619/2012 (palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1439/2012), sprendė dėl banko ieškinio prima facie nepagrįstumo.

  13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo

    132015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

  14. Apeliantas skunde nurodo, kad preliminarų banko ieškinio nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad jis, kaip fizinis asmuo, patalpomis, dėl kurių negalėjimo naudotis kildina nuostolius, nesinaudojo; pats ieškovas nurodo, kad jomis naudojosi AB „VINGRIAI“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su šiuo skundo argumentu. Iš ieškinio matyti, kad ieškovė nuostolių atlyginimo priteisimo iš apelianto prašo, kaip AB „VINGRIAI“ vadovo, tokį reikalavimą grindžiant CK 2.87 straipsniu, t. y. banko reikalavimas į apeliantą grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis (duomenimis), o to, teismo vertinimu, nagrinėjamoje stadijoje pakanka sprendžiant dėl preliminaraus banko reikalavimo į atsakovą pagrįstumo. Šios, taip pat kitos atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su AB „VINGRIAI“ ginčo patalpų naudojimosi pagrindo teisėtumu, teismo vertinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas šioje stadijoje (sprendžiant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą) nepasisako.
  15. Kitų argumentų apeliantas, prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nebuvimo, atskirajame skunde nenurodo, o vien tai, kad pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė dėl ieškinio prima facie (ne)pagrįstumo, priešingai nei teigia apeliantas, automatiškai nereiškia, kad ši sąlyga nebuvo tinkamai įvertinta ir dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama (CPK 178 str., 185 str.).
  16. Apeliantas, kvestionuodamas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimą atskirajame skunde nurodo, kad bankas neįrodė apelianto nesąžiningumo, o civilinėje byloje Nr. 2-1732-619/2016, kurioje netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, jis nesiėmė jokių nesąžiningų veiksmų, siekiant sumažinti jo turimo turto masę, todėl vien didelė ieškinio suma negali būti pagrindas fiziniam asmeniui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  17. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė remiantis didelės ieškinio sumos prezumpcija, taip pat padaręs išvadą, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovams išlieka galimybė turtą perleisti tretiesiems asmenims.
  18. Pažymėtina, kad faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu daugeliu atvejų įrodyti yra sudėtinga arba netgi neįmanoma, todėl arešto taikymo prašančiam asmeniui suteikta teisė remtis didelės ieškinio sumos kriterijumi. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovei antrąją laikinųjų apsaugos priemonių sąlygą be kita ko grindus didele ieškinio suma, o pirmosios instancijos teismui ja pasivadovavus taikant laikinąsias apsaugos priemones, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju būtent atsakovui tenka pareiga pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-552-943/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-130-943/2017 ir kt.). Tokiu atveju yra reikšmingos konkretaus atsakovo finansinės galimybės, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1648-196/2016; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2014 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-50/2014; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; kt.).
  19. Nagrinėjamu atveju bankas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad atsakovai nekilnojamojo turto turi maždaug už 170 000 Eur, iš jo apeliantui priklauso: negyvenamoji patalpa-garažas (boksas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), preliminari ieškovo nurodoma rinkos vertė – 6 143 Eur; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), preliminari ieškovo nurodoma rinkos vertė 3 406 Eur; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), preliminari ieškovo nurodoma rinkos vertė 1 447 Eur; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), preliminari ieškovo nurodoma rinkos vertė 1 192 Eur; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), preliminari rinkos vertė – 3 406 Eur.
  20. Apeliantas atskirajame skunde net nebandė paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog jam ieškinio suma laikytina didele, t. y. šiomis aplinkybėmis neginčijo skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą. Konstatavus banko ieškinio preliminarų pagrįstumą ir apeliantui nepaneigus didelės ieškinio sumos prezumpcijos, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, kartu nepaneigtas pirmosios instancijos teismo konstatuotas poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  21. Nesutiktina su apelianto skundo argumentais, kad aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. 2-4307-619/2012, didelės ieškinio sumos nelaikė pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, turi esminės įtakos sprendžiant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties klausimą. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas atsižvelgiant į faktinę situaciją ir tuo metu esančius duomenis. Nagrinėjamu atveju skiriasi ieškinio suma (kartu ir laikinų apsaugos priemonių taikymo apimtis), o, kaip minėta, apeliantas net nebandė neigti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su didele ieškinio suma.
  22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad antrosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos egzistavimas gali būti įrodinėjamas ne tik konkrečiais asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, veiksmais, susijusiais su turto perleidimu, tačiau ir kitomis aplinkybėmis, jų visetu. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovų (kartu ir apelianto) nesąžiningumą prašyme grindė praeityje atliktais atsakovų neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais, padidinančiais tikimybę dėl galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo, todėl nesutiktina, kad tai, jog bankas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamu atveju nepateikė konkrečių įrodymų apie apelianto veiksmus nuslepiant ar perleidžiant savo turtą, šioje konkrečioje situacijoje yra pakankamas pagrindas naikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 185 str.).
  23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai dėl proporcingumo principo pažeidimo taikant laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįsti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-130-943/2017). Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neviršijant apeliantui reiškiamos ieškinio sumos (CPK 145 str. 2 d.). Be to, kaip nustatyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į apelianto prašymus, keitė laikinąsias apsaugos priemones – apeliantui leido atsiskaityti pagal konkrečias sutartis, taip pat disponuoti sumomis, kurios priklauso jam kaip išmokos, mokamos pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą, ir kitomis tikslinėmis socialinėmis išmokomis, pašalpomis ir kompensacijomis iš valstybės ir savivaldybių biudžeto.
  24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovų (kartu ir apelianto) atžvilgiu, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

14Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai