Byla e3K-3-60-687/2016
Dėl žalos, padarytos neteisėtais bendrovės valdymo organų veiksmais, atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. M. (M. M.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kamvila“ ieškinį atsakovams M. M., E. K. ir G. K., dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Viltausta“, dėl žalos, padarytos neteisėtais bendrovės valdymo organų veiksmais, atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (šalių lygybės, proceso rungimosi principai), teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo neteisėtus veiksmus ir įmonei padarytos žalos dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovų solidariai 1 673 521 Lt (484 685,18 Eur) žalai atlyginti, 5 procentų metines procesines palūkanas.
  3. Ieškovė nurodė, kad UAB „Kamvila“ buvo įsteigta 1999 m. lapkričio 4 d., iki 2010 m. birželio 17 d. vieninteliu jos akcininku ir direktoriumi buvo atsakovas M. M.. 2010 m. birželio 17 d. atsakovas M. M. savo akcijas perleido trečiajam asmeniui UAB „Viltausta“, šios vadovas atsakovas E. K. nuo 2010 m. birželio 11 d. buvo paskirtas UAB „Kamvila“ direktoriumi. 2010 m. lapkričio 23 d. UAB „Kamvila“ akcijos buvo perleistos atsakovui G. K., jis nuo 2010 m. lapkričio 17 d. buvo paskirtas ieškovės direktoriumi. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą, teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartimi bankrotas pripažintas tyčiniu. Bankroto byloje nustatyti prejudicinę reikšmę šioje byloje turintys faktai, kad realiai ieškovės veiklą vykdė atsakovas M. M., kuriam vadovaujant ir atsirado visos ieškovės skolos. Atsakovai E. K. ir G. K. pripažintini tik formaliais, niekuomet nevykdžiusiais ieškovės ūkinės veiklos valdymo organais (jiems atsakovas M. M. neperdavė jokio ieškovės turto ir dokumentų), prisidėjusiais prie neteisėtų atsakovo M. M. tikslų privesti ieškovę prie bankroto, išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, neteisėtai perimti ieškovės turtą ir toliau tęsti veiklą susijusių įmonių vardu. Bankroto administratoriui nebuvo perduotas ieškovės turtas ir dokumentai. Atsakovų neteisėtais veiksmais padaryta žala yra paskutiniame – 2009 m. gruodžio 31 d. – balanse nurodyto ir neteisėtais atsakovų veiksmais bankroto administratoriui neperduoto ieškovės turto vertė, t. y. 1 673 521 Lt (484 685,18 Eur).

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovų solidariai 1 673 521 Lt (484 685,18 Eur) žalai atlyginti, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014 m. vasario 11 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą bankroto byloje Nr. B2-1862-258/2012, visi atsakovai buvo įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartyse nustatytos prejudicinę galią turinčios aplinkybės (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kad ieškovė jau 2009 metais atitiko nemokios įmonės kriterijus, ir atsakovas M. M. turėjo žinoti šią padėtį, tačiau jokių veiksmų dėl bankroto bylos iškėlimo ar bankroto proceso ne teismo tvarka nesiėmė. Atsakovas M. M. nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2009 m. rugsėjo 14 d. įsteigė tris įmones, kurios vykdė analogišką veiklą kaip ir ieškovė, buvo registruotos tuo pačiu adresu ir tie patys darbuotojai dirbo tiek pas ieškovę, tiek kitose trijose įmonėse, visų įmonių direktoriumi buvo atsakovas. Nuo 2010 m. birželio 17 d. ieškovė jokios realios veiklos nevykdė, jos akcijos buvo parduotos fiktyviai, atsakovų E. K. ir G. K. vadovavimas ieškovei taip pat buvo fiktyvus, parduodant akcijas ir perduodant bendrovės valdymą buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
  3. Ieškovės vėliausiame 2009 m. gruodžio 31 d. balanse apskaityto įmonės turto vertė yra 1 673 521 Lt (484 685,18 Eur). Ieškovės bankroto administratoriui nėra perduotas turtas ir dokumentai. Žala įmonei padaryta tiek neteisėtais atsakovo M. M. veiksmais, perkėlus faktiškai nemokios ieškovės veiklą į kitas įmones, nutraukus ieškovės veiklą, fiktyviai perleidus ieškovės akcijas ir valdymą trečiajam asmeniui ir atsakovams E. K. bei G. K., neperdavus šiems atsakovams ir bankroto administratoriui ieškovės turto ir dokumentų, tiek neteisėtais atsakovų E. K. ir G. K. veiksmais, fiktyviai tapus ieškovės vadovais ir taip prisidėjus prie turto neišsaugojimo ir neperdavimo bankroto administratoriui. Teismas konstatavo, kad atsakovai už ieškovei bendrais veiksmais padarytą žalą atsako solidariai (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).
  4. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti ieškovės 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis. Teismas atmetė atsakovo M. M. teiginius, kad ieškovė neįrodė žalos dydžio, nes už įmonės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų perdavimą buvo atsakingas balansą pasirašęs M. M., kuris ir turėjo pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnis, Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7, 8 dalys, 12 dalies 2 punktas, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Atsakovas M. M. turėjo pateikti paaiškinimus ir juos patvirtinančius įrodymus apie 2009 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyto turto priskyrimą atsargoms, išankstiniams apmokėjimams ir nebaigtoms vykdyti sutartims, ilgalaikio ir trumpalaikio turto sąrašą, kiekvieno turto vieneto vertę ir kitus duomenis, reikalingus nusidėvėjimui apskaičiuoti, arba užtikrinti apskaitos dokumentų išsaugojimą ir jų perdavimą bankroto administratoriui, kad nurodytos aplinkybės būtų nustatytos iš šių dokumentų.
  5. Ieškovės patirta žala laikytinos ir 2009 m. gruodžio 31 d. balanse apskaitytos per vienerius metus gautinos sumos, nes, bankroto administratoriui neperdavus šių sumų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų, nėra galimas skolingų asmenų identifikavimas ir pinigų susigrąžinimas. Atsakovas M. M. turėjo užtikrinti ir dokumentų perdavimą, kad pagal juos būtų galima nustatinėti ir konkretaus turto nusidėvėjimą.
  6. Vėlesnių už 2009 m. gruodžio 31 d. balansų nebuvo sudaryta, ieškovė po paskutinio pateikto balanso veiklos nevykdė, galimai ne visi ieškovės kreditoriai žino apie iškeltą bankroto bylą. Dėl to bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma negali būti laikoma realiai egzistuojančia.
  7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo M. M. apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą – sumažino priteistą sumą žalai atlyginti iki 201 557,76 Eur, perskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
  8. Kolegija nustatė, kad ginčas byloje kyla dėl to, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonės turtas nebuvo perduotas ir realiai jo nėra. Atsakovas M. M. nė viename iš procesinių dokumentų nenurodo jokių konkretesnių faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės turtu: nei koks konkrečiai turtas įmonėje jo vadovavimo pabaigoje buvo, nei koks ir kokiu būdu bei aplinkybėmis jis buvo perduodamas (jei iš viso buvo perduodamas), nei kur jis yra. Šalių paaiškinimai yra vienas iš bylos įrodymų (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Teisės doktrina pripažįsta contra spoliatorem prezumpciją, kuri reiškia, kad, šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.
  9. Kolegija nurodė, kad atsakovas nekelia klausimo dėl jo pareigos atlyginti žalą (ne)solidarumo, todėl šiuo aspektu nepasisakytina (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nekonstatavus kitų asmenų atsakomybės, M. M. padėtis taptų prastesnė (CPK 313 straipsnis).
  10. Žalos dydis grindžiamas vieninteliu įrodymu – 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis. Būtent įmonės vadovas yra atsakingas už įmonės turto, su jo apskaita susijusių finansinių dokumentų išsaugojimą. Atsakovo M. M. į balansą įrašyti duomenys, nors ir gali būti ne visai tikslūs, patvirtina ieškovės nurodomą faktą, kad įmonėje tam tikras turtas balanso sudarymo dieną buvo, ir paaiškėjus, kad jo nebėra, konkretūs neteisėti veiksmai, nulėmę turto likimą, ne visais atvejais gali būti nustatyti, juolab kad neteisėtus veiksmus atliekantis asmuo paprastai siekia juos nuslėpti. Pats turto ir jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui M. M. nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai nebuvo, lemia, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista. Nelikus turto, nurodyto įmonės balanse, ir nesant įrodymų (atsakovui M. M. net ir neteigiant), kurie paneigtų turto realų buvimą ar patvirtintų, jog jis visas buvo teisėtai kam nors perleistas, pripažintina, kad padaryta žala įmonei, ir, kaip išvestinė, – kreditoriams. Teisėjų kolegija, remdamasi tyčinio bankroto byloje nustatytais faktais, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog neįrodyti žalos faktas, neteisėti veiksmai ir jų tarpusavio priežastinis ryšys. Atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos.
  11. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir byloje nėra duomenų, kad įmonė nebeveikė nuo 2009 m. gruodžio 31 d. Dėl to neatmestina, kad įmonė veikė 2010 m. pirmajame pusmetyje, taigi balanse nurodyto turto struktūra galėjo pasikeisti. Apie 80 proc. įmonės turto vertės sudaro atsargos, išankstiniai mokėjimai, nebaigtos vykdyti sutartys. Iš balanso duomenų matyti, kad 2009 m. pabaigoje pagal įmonės turimą turtą visi įmonės įsipareigojimai galėjo būti padengti, jie sudarė apie 2/3 turto. Įmonės bankroto byloje patvirtinta 695 938,62 Lt (201 557,76 Eur) kreditorių reikalavimų suma yra beveik perpus mažesnė nei buvusios mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Nesant neabejotinai balanso duomenų atitikčiai realiai turto vertei įmonės veiklos nutraukimo dieną, atlygintinos žalos dydis mažintinas iki pareikštų kreditorių reikalavimų sumos (CK 1.5 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis).
  12. Atsakovas M. M. neteikė papildomų įrodymų apeliacinės instancijos teismui, nenurodė, kad to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių. Ieškovė teigė, kad įmonės turto ir dokumentų nėra perėmusi. Atsakovas nepateikė priešingų įrodymų ir nenurodė, kad kokį nors turtą ar dokumentus ieškovė yra gavusi. Dėl duomenų iš ikiteisminio tyrimo medžiagos pareikalavimo kolegija nurodė, kad atsakovas nepagrindė, kokios objektyvios aplinkybės lėmė tai, kad jis pats negalėjo gauti nurodomų dokumentų.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovas M. M. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti iš ieškovės administravimo išlaidų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai rėmėsi kitoje byloje teismų procesiniais sprendimais nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, nors priimtuose procesiniuose sprendimuose atsakovai E. K. ir G. K. nebuvo nurodyti kaip dalyvaujantys byloje asmenys, o atsakovas M. M. kaip dalyvaujantis byloje asmuo buvo nurodytas tik viename iš procesinių sprendimų. Taigi atsakovai negalėjo būti laikomi dalyvaujančiais bylose asmenimis (CPK 37 straipsnio 2 dalis, CPK 270 straipsnio 2 dalies 3 punktas), todėl kitoje byloje nustatytos aplinkybės šioje byloje turėjo būti iš naujo įrodomos.
    2. Teismai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio nuostatas, nes neužtikrino teisingo ir sąžiningo proceso. Teismai netenkino šalių prašymų šaukti liudytojus, išreikalauti dokumentus, byloje nebuvo aktyvūs, nors viena iš šalių buvo bankrutuojanti įmonė, o dviem iš trijų atsakovų apie bylos nagrinėjimą buvo pranešta viešo paskelbimo būdu. Teismų procesiniai sprendimai priimti neįvertinus visų bylos įrodymų, neatsižvelgus į jų prieštaravimą, pažeidžiant rungimosi principą ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 13, 14, 178, 18, 230 straipsniai). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką ginčo šalys gali pagrįstai tikėtis, kad joms bus suteikta teisė pateikti paaiškinimus ar priešingus įrodymus (Krčmar and Others v. Czech Republic, no. 35376/97, § 43, 2000). Tokios galimybės atsakovas M. M. neturėjo. Parengiamojo teismo posėdžio metu nuspręsta pereiti į bylos nagrinėjimą iš esmės ir byla buvo išnagrinėta tą pačią dieną. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva duomenų nereikalavo, netenkino šalių prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir liudytojų šaukimo. Papildomi duomenys turėjo reikšmės vertinant, ar po M. M. buvę vadovai vykdė veiklą, ar vadovaujant jiems ar M. M. atsirado skolos, ar vėliau jos mažėjo. Teismai galėjo patikrinti atsakovo G. K. parodymus, išsireikalavę ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą. Dokumentų ir vertybių perdavimo–priėmimo aktas, kurį nurodė G. K., patvirtina, kad jis buvo surašytas ir kad atsakovas M. M. perdavė BUAB „Kamvila“ turtą naujajam vadovui. Dalis dokumentų buvo pateikta ieškovės bankroto administratoriui. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ir išreikalauti įrodymus, pažeidė CPK 181 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi tik ieškovės atstovo paaiškinimais, kad jokio turto ir dokumentų jis nėra gavęs ir kad atsakovas M. M. dėl to nepateikė priešingų įrodymų. Atsakovo M. M. nuomone, ne jis, o atsakovas G. K. turėjo perduoti turtą, nes buvo ieškovės vadovas iškėlus bankroto bylą, be to, būtent G. K. skirtos baudos dėl dokumentų nepateikimo. Atsakovas M. M. neturėjo galimybės pateikti apeliacinės instancijos teismui dokumentus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos. Pirmosios instancijos teismas neleido jų pateikti, be to, ikiteisminio tyrimo duomenys yra nevieši ir su jais susipažinti galima tik gavus prokuroro leidimą, todėl teismai privalėjo duomenis išsireikalauti, ypač atsižvelgiant į tai, kad duomenyse užfiksuoti atsakovo G. K. parodymai, byloje buvo turto perdavimo–priėmimo aktas. Be to, atsakovas M. M. apeliacinės instancijos teisme nebuvo atstovaujamas advokato, G. K. ir E. K. apie bylos nagrinėjimą buvo informuoti tik viešo paskelbimo būdu, o viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, todėl teismai turėjo būti aktyvūs siekdami priimti teisingą sprendimą.
    3. Pagal EŽTT praktiką kiekvienai šaliai turi būti suteikta protinga galimybė pristatyti savo argumentus, įskaitant įrodymus, tokiomis sąlygomis, kurios nesuteiktų joms esminės nelygybės prieš kitas bylos šalis (Dombo Beheer B. V. v. the Netherlands, Nr. 14448/88, 1993, § 33). Tokia galimybė iš esmės buvo suteikta tik ieškovei, kuri įrodymus pateikė kartu su ieškiniu, o atsakovo prašymai dėl įrodymų išreikalavimo ar šalių dalyvavimo pripažinimo būtinu tenkinti nebuvo. Be to, pagal EŽTT praktiką lygiateisiškumo principas pažeidžiamas, kai priešinga šalis įgijo didelį pranašumą dėl išskirtinės galimybės susipažinti su tam tikra informacija, užimdama dominuojančią padėtį, ir, ja naudodamasi, lemia teismo vertinimą (Yvon v. France, Nr. 44962/98, 2003, § 37). Ieškovės atstovas, būdamas profesionalus bankroto administratorius, disponavo visais turimais duomenimis apie patvirtintus kreditorių reikalavimus, jų susidarymo laiką ir pagrindą, registruose pateikta informacija, turėjo galimybių gauti dokumentus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, todėl užėmė dominuojančią padėtį šioje byloje.
    4. Pagal EŽTT praktiką, kai teismai atsisako apklausti tam tikrus liudytojus, jie turi pateikti pakankamus tokio savo sprendimo motyvus ir atsisakymas neturi būti savavališkas, t. y. jis neturi tapti neproporcingu apribojimu šaliai pateikti savo argumentus, patvirtinančius jos reikalavimus (Wierzbicki v. Poland, Nr. 24541/94, § 45, 2002). Teismai sprendimuose konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog perdavė kam nors turtą ir dokumentus, nors jis teikė prašymus išreikalauti įrodymus ir apklausti asmenis, kurie būtų patvirtinę jo nurodomas aplinkybes, tačiau patys teismai apribojo atsakovo teisę įrodyti savo atsikirtimus netenkindami jo prašymų.
    5. Pagal EŽTT praktiką ginčo šalys gali pagrįstai tikėtis, kad joms bus suteikta teisė pateikti paaiškinimus ar priešingus įrodymus (Krčmar and Others v. Czech Republic, no. 35376/97, § 43, 2000). Tik ištyrus visus pirmiau nurodytus įrodymus laikantis rungimosi principo, buvo galima priimti teisingą sprendimą ir nutartį.
    6. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos taikant contra spoliatorem prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Plass Investments Limited“ v. įmonių grupė „Alita“, AB, ir kt., bylos Nr. 3K-3-66/2015). Atsakovas M. M. ne vengė pateikti įrodymus, o jų neturėjo, nes nebebuvo ieškovės vadovas ir akcininkas. Atsakovo M. M. civilinės atsakomybės sąlygas turėjo įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis).
    7. Nuo 2010 m. birželio 11 d. BUAB „Kamvila“ dar mažiausiai keturis mėnesius vykdė veiklą. Atsakovas G. K. nurodė, kad ieškovės atstovui perduota dalis reikalautų duomenų; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje pažymėta, kad teismas gavo atsakymą iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, kuriame nurodyta, kad jai pateiktas BUAB „Kamvila“ vertybių perdavimo–priėmimo aktas; ikiteisminiame tyrime apklaustas G. K.. Tai patvirtina, kad atsakovas M. M. realiai perleido bendrovę. Turtas turėjo būti perduotas E. K., nes tik tokiu atveju G. K. būtų galėjęs disponuoti juo ir turėti jo perdavimo–priėmimo aktą. Be to, turtas buvo realiai perduotas, nes juo buvo disponuojama, t. y. bankroto byloje pateikti kreditorių reikalavimai sudarė tik 695 938,62 Lt (201 557,76 Eur), taigi iki bankroto bylos iškėlimo kreditorių reikalavimai sumažėjo 495 545,38 Lt (143 519,86 Eur), iš dalies buvo atsiskaityta ir su Valstybine mokesčių inspekcija. Tai patvirtina, kad M. M. neatliko neteisėtų veiksmų, t. y. turtą perdavė.
    8. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje žalą apskaičiavo remdamasis tik ieškovės 2009 m. gruodžio 31 d. balansu ir nutartimi dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo. Nuo 2009 m. gruodžio 31 d., kurios duomenimis buvo sudarytas byloje pateiktas balansas ir kurio pagrindu teismai nustatė įmonės turto vertę ir padarytos žalos faktą bei dydį, iki atsakovo M. M. darbo santykių ieškovės įmonėje pabaigos praėjo pusė metų, o iki bankroto bylos iškėlimo – 1,5 metų. Per tokį laikotarpį įmonės turto sudėtis ir vertė galėjo gerokai pakisti ir 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys apie įmonės turtą galėjo visiškai neatitikti nei kasatoriaus darbo santykių ieškovės įmonėje pabaigos dieną, nei padėties bankroto bylos iškėlimo dieną. Teismas nesiaiškino balanso struktūros, kada susidarė bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Serneta“ v. UAB „Rivona“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-166-421/2015; kt.). Bylos duomenimis, ieškovės veikla buvo vykdoma ir po 2010 m. birželio 11 d., t. y. kai M. M. perleido jos akcijas. Teismai turėjo apklausti ieškovės buhalterę, patikrinti duomenis iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, atsižvelgti, kad didžiąją dalį balanse nurodyto turto sudarė atsargos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Neanalizavęs balanso struktūros ir bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo laiko, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo M. M. kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Visi trys atsakovai buvo įtraukti į bylą Nr. B2-1862-258/2012 suinteresuotais asmenimis, jiems buvo siunčiami procesiniai dokumentai ir teismo pranešimai. Atsakovas M. M. aktyviai dalyvavo nagrinėjant bylą ir naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Dėl atsakovų įtraukimo į bylą dėl BUAB „Kamvila“ bankroto pripažinimo tyčiniu Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė 2013 m. vasario 14 d. nutartyje. Šioje byloje teismams laikius prejudiciniais faktais byloje Nr. B2-1862-258/2012 nustatytas aplinkybes, atsakovų procesinės teisės realiai nebuvo pažeistos. Nusprendus priešingai, būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi, proceso operatyvumo bei ekonomiškumo principai. M. M. atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde argumentų dėl to, kad civilinėje byloje Nr. B2-1862-258/2012 nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais šioje byloje, nenurodė (CPK 347 straipsnis).
    2. CPK 179 straipsnio 21 dalyje, kasacinio teismo praktikoje teismo aktyvumo pareiga tokiose bylose siejama su viešuoju interesu – bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų apsaugos užtikrinimu. Šioje byloje teismų aktyvūs procesiniai veiksmai galėtų būti nukreipti tik į ieškovės ir jos kreditorių, bet ne M. M. ar kitų atsakovų teisėtų interesų apsaugą. Vadovaujantis rungimosi principu, atsakovai turėjo rūpintis tinkamu savo procesinių teisių įgyvendinimu, t. y. įrodymų rinkimu ir pateikimu teismui, atsižvelgiant į tai, kad kasatoriui pirmosios instancijos teisme atstovavo profesionalus teisininkas. Kasatorius nepateikė informacijos, kad pats būtų bandęs gauti prašomus duomenis, nepaaiškino, kodėl jų negali gauti savarankiškai. Kasatorius prašomais išreikalauti duomenimis siekė įrodyti aplinkybes, kurios teismų jau buvo nustatytos byloje dėl BUAB „Kamvila“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
    3. Teismas netenkino kasatoriaus prašymo apklausti atsakovą E. K. dėl to, kad negalėjo jo rasti. Pats kasatorius viso proceso metu nenurodė jokių faktinių aplinkybių dėl turto ir dokumentų perdavimo E. K., kodėl neturi perdavimo–priėmimo dokumentų ir pan. E. K. apklausa šioje byloje nebūtų buvusi prasminga, nes jis yra suinteresuotas šios bylos baigtimi. Be to, E. K., būdamas atsakovas, turėjo teisę teikti šioje byloje savo paaiškinimus, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. baudžiamajame įsakyme, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-943-369/2012, kuriuo M. M. pripažintas kaltu dėl apgaulingo UAB „Kamvila“ apskaitos tvarkymo, nurodyta, kad E. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, jog UAB „Kamvila“ dokumentų ir turto iš kasatoriaus neperėmė ir po akcijų įsigijimo jokios veiklos nevykdė.
    4. Kasatorius, atstovaujamas profesionalaus teisininko, buvo neaktyvus ir nebandė gauti prašomų išreikalauti dokumentų, nors įrodymų rinkimas yra būtent pačios bylos šalies teisė ir pareiga. Ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas 2012 m. lapkričio 30 d. baudžiamuoju įsakymu ir visa išnagrinėtos bylos medžiaga pagal Baudžiamojo proceso kodekso 91 straipsnį tapo vieša, todėl kasatorius turėjo galimybę į šią bylą pateikti įrodymus. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad kasatorius ieškovės akcijas E. K. perleido fiktyviai ir nei įmonės valdymas, nei turtas naujam bendrovės vadovui perduoti nebuvo. Pakartotinis prejudicinius faktus sudarančių faktinių aplinkybių vertinimas yra draudžiamas, o šių dokumentų įrodomoji vertė šioje byloje nebūtų reikšminga (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis). Ieškovė proceso metu nurodė, kad BUAB „Kamvila“ turto ir dokumentų nėra perėmusi ir vykdymo procese pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą, tą patvirtina ir G. K. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 9 d. nutartimi skirta bauda. Remiantis baudžiamuoju įsakymu ikiteisminio tyrimo metu G. K. patvirtino, kad UAB „Kamvila“ turto ir dokumentų neperėmė nei iš kasatoriaus, nei iš E. K., o įmonės turto ir dokumentų buvimo vieta yra nežinoma. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartimi konstatuota, kad nuo UAB „Kamvila“ akcijų pardavimo momento nebuvo teikiami duomenys apie apdraustųjų pajamas ir priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas E. K. patvirtino, kad įsigydamas UAB „Kamvila“ akcijas net nežinojo, jog įmonėje yra darbuotojų. Be to, kasatorius turėjo teisę teikti įrodymus apeliacinės instancijos teismui.
    5. Teismas taikė contra spoliatorem prezumpciją dėl to, kad kasatorius viso proceso metu neteikė paaiškinimų, kada, kaip ir kokį turtą jis neva perdavė buvusiam ieškovo direktoriui E. K., nors šios aplinkybės, jeigu turtas faktiškai buvo perduotas, kasatoriui turėjo būti žinomos. Be to, kasatorius nenurodė, dėl kokių priežasčių jų negali pateikti.
    6. Neteisėti atsakovo M. M. veiksmai buvo konstatuoti ne tik šioje byloje, bet ir byloje dėl BUAB „Kamvila“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kurioje teismai nustatė, kad jis įmonės akcijas ir vadovavimą perleido fiktyviai. Teismai konstatavo M. M. neteisėtus veiksmus įvertinę visus byloje esančius įrodymus, prejudicinius faktus.
    7. Būtent dėl atsakovų, o ypač – M. M. – iš anksto suplanuotų veiksmų fiktyviai perleidžiant UAB „Kamvila“ akcijas ir vadovavimą ieškovės bankroto administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai. Kasatorius byloje nepateikė jokių paaiškinimų, kokia buvo UAB „Kamvila“ turto sudėtis ir vertė perleidžiant įmonės akcijas UAB „Viltausta“, kaip šis turtas neva buvo perduotas E. K. ir pan. Taigi kasatorius siekė apsunkinti bankroto administratoriui neperduoto turto tikrosios vertės nustatymą, ir būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų šioje byloje nėra įmanoma visiškai tiksliai nustatyti ieškovei padarytos žalos dydžio. Baudžiamuoju įsakymu konstatuota, kad dėl nusikalstamų M. M. veiksmų neįmanoma nustatyti UAB „Kamvila“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 17 d. Vieninteliai objektyvūs duomenys yra ieškovės paskutiniame balanse nurodyto turto vertė bei patvirtintų ieškovės kreditorių reikalavimų dydis. Kasatorius nenurodo, kodėl reikėjo apklausti buhalterę, jos apklausti kaip liudytojos teismo neprašė. Kitoje byloje teismams konstatavus fiktyvų akcijų perleidimą, šioje byloje nebuvo prasmės reikalauti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos galimai pateikto dokumentų ir vertybių perdavimo–priėmimo akto, nes toks fiktyvus aktas negalėtų paneigti jau nustatytų prejudicinių faktų.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl procesinių teisių pažeidimo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (šalių lygybės, proceso rungimosi principai)

  1. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai neužtikrino jo teisės į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą (pažeidė sudėtines šios teisės dalis – šalių lygybės ir rungimosi principus), teismams netenkinus kasatoriaus (atsakovo) prašymų dėl įrodymų išreikalavimo ar šalių dalyvavimo pripažinimo būtinu, jų apklausos, vienai iš šalių suteikus didelį pranašumą procese ir pan. (žr. nutarties 16.1.–16.5. punktus).
  2. Atsakydama į kasatoriaus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai primena bendruosius Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotus principus dėl asmens teisės į teisingą procesą, atitinkantį šalių lygybės ir rungimosi principus. EŽTT praktikoje nuolat kartojama, kad bendroji taisyklė yra ta, jog bylos faktų vertinimo ir vidaus teisės aiškinimo ir taikymo klausimai priklauso nacionalinių teismų prerogatyvai. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionaliniam teismui „uždeda“ pareigą atlikti tinkamą šalių pateiktų argumentų, pareiškimų ir įrodymų išnagrinėjimą be išankstinio vertinimo (nusistatymo), ar jie yra svarbūs teismo sprendimui. Pagal EŽTT praktiką įrodymų priimtinumo ir rinkimo klausimus reglamentuoja vidaus teisės taisyklės ir iš esmės nacionaliniai teismai turi vertinti jiems pateiktus įrodymus. Konvencijos 6 straipsnis aiškiai neįtvirtinta teisės, kad būtų iškviesti liudytojai ar teismo būtų priimti kiti įrodymai civiliniame procese. Nepaisant to, EŽTT jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, kad bet koks civilinio proceso šalies teisės iškviesti liudytojus ir pateikti kitus įrodymus savo pozicijai pagrįsti ribojimas vėliau EŽTT gali būti apsvarstytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijų, įskaitant šalių lygybės, rungimosi ir kitus 6 straipsnio principus, kontekste.
  3. Šalių lygybės principas reiškia, kad kiekvienai šaliai turi būti suteikta pagrįsta (protinga) galimybė pristatyti savo bylą – įskaitant įrodymus – sąlygomis, kurios nepastatytų jos kur kas nepalankesnę nei priešingos šalies padėtį. Proceso rungimosi principas apima šalių galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus pateiktus įrodymus ar pastabas, siekiant paveikti teismo sprendimą (dėl nurodytų bendrųjų principų žr. 2002 m. birželio 18 d. sprendimą byloje Wierzbicki prieš Lenkiją, peticijos Nr. 24541/94, par. 39; 1997 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, par. 24; 2000 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Krčmar ir kiti prieš Čekiją, peticijos Nr. 35376/97, par. 40 ir kt.).
  4. EŽTT praktika dėl, pavyzdžiui, skundų, susijusių su teismo atsisakymu išklausyti šalies prašomus liudytojus, atskleidžia, kad EŽTT analizuoja tokio atsisakymo motyvus (liudytojų galimybes paliudyti bylai reikšmingas aplinkybes, kitos bylai reikšmingos medžiagos egzistavimą, ginčo pobūdį), bendrą proceso kontekstą (aiškaus palankumo vienai iš proceso šalių (ne)rodymą, tenkinat procesinius prašymus ir pan.) ir kt. (žr. cituotą Wierzbicki prieš Lenkiją, 2004 m. birželio 15 d. sprendimą byloje Tamminen prieš Suomiją, peticijos Nr. 40847/98, 2008 m. kovo 27 d. sprendimą byloje Peric prieš Kroatiją, peticijos Nr. 34499/06, 2012 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Khrabrova prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 18498/04, 2012 m. liepos 3 d. sprendimą byloje Siwiec prieš Lenkiją, peticijos Nr. 28095/08, 2013 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Vasilev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 7963/05 ir kt.). Bendriausia prasme motyvuotas teismo atsisakymas neprieštaraus teisingo teismo garantijoms, nebent toks teismo sprendimas būtų aiškiai savavališkas, nepagrįstas ar būtų įrodytas liudytojo esminis reikšmingumas, siekiant bylą išnagrinėti teisingai.
  5. Teisėjų kolegija, grįždama prie lygybės ir rungimosi principų pažeidimo pagal Konvencijos 6 straipsnį analizės, a priori pažymi, kad tokių pažeidimų neįžvelgia (kasatorius remiasi sprendimu byloje Krčmar ir kiti prieš Čekiją (žr. cituotą) – konstatuotas pažeidimas dėl nesuteikimo galimybės pareiškėjams pakomentuoti dokumentinio įrodymo, gauto Konstitucinio Teismo iniciatyva; 1993 m. spalio 27 d. sprendimu byloje Dombo Beheer B. V. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 14448/88, konstatuotas pažeidimas dėl to, kad įmonė pareiškėja procese buvo pastatyta į kur kas nepalankesnę padėtį negu priešinga šalis (bankas), nors su ginču susijusiose derybose įmonės pareiškėjos valdytojas ir banko skyriaus vadovas veikė lygiomis teisėmis, abu turėdami įgaliojimus, tačiau procese leista liudyti tik banko atstovui; 2003 m. balandžio 24 d. sprendimu byloje Yvon prieš Prancūziją, peticijos Nr. 44962/98, konstatuotas pažeidimas dėl ypatingos Prancūzijos vyriausybės komisaro procesinės pozicijos, turėjusios poveikį teismo vertinimui; dvigubos administracijos gynybos, kurią asmuo turėjo atremti, ir prieigos prie komisaro turimos svarbios informacijos suvaržymo; sprendimu byloje Wierzbicki prieš Lenkiją nenustatyta pažeidimo, nacionaliniams teismams išnagrinėjus pareiškėjo prašymus iškviesti liudytojus ir pateikus detalius atsisakymo argumentus ir kt.). Teisėjų kolegija nemano, kad įrodinėjimo procese kasatorius (atsakovas) buvo pastatytas į aiškiai nepalankesnę padėtį negu priešinga šalis, kad teismų sprendimai dėl kasatoriaus pateiktų procesinių prašymų buvo aiškiai nepagrįsti ar kad buvo neproporcingai apribota kasatoriaus galimybė žinoti ir komentuoti įrodymus byloje.
  6. Kasatorius kaip įrodinėjimo proceso apsunkinimus įvardija tai, kad: a) teismai netenkino jo prašymo išreikalauti įrodymus apie kreditorių reikalavimų, patvirtintų BUAB „Kamvila“ bankroto byloje, susidarymo pagrindą ir laiką (jie būtų patvirtinę, kad bendrovė vykdė veiklą ir po 2010 m. birželio 17 d.), b) teismai netenkino kasatoriaus prašymo apklausti E. K., kuris galimai būtų parodęs, kad kasatorius jam perdavė UAB „Kamvila“ turtą ir dokumentus, c) teismai netenkino kasatoriaus prašymo išreikalauti dokumentus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atliekamo ikiteisminio tyrimo medžiagos, įskaitant G. K. pateiktą UAB „Kamvila“ vertybių perdavimo–priėmimo aktą, d) taip pat netenkintas kasatoriaus prašymas išreikalauti duomenis, ar buvo įvykdytas teismo vykdomasis raštas dėl dokumentų ir turto išreikalavimo iš G. K.. Kasatorius taip pat skundžiasi teismų pasyvumu, renkant įrodymus.
  7. Pasisakydama dėl pirmojo (įrodymų apie kreditorių reikalavimus išreikalavimo) aspekto, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad iš šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme posėdžio protokole (t. 1, b. l. 116) konstatuota, jog kasatoriaus (atsakovo) atstovas pats nepalaikė ieškovo teikto prašymo dėl bankroto ir bankroto pripažinimo tyčiniu bylos prijungimo (prie bylos prijungti teismų priimti procesiniai sprendimai priimti tyčinio bankroto byloje). Be to, 2013 m. vasario 14 d. nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas tyčinio bankroto byloje yra konstatavęs šioje byloje laikytiną prejudiciniu faktą, kad nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. UAB „Kamvila“, priklausiusi UAB „Viltausta“, realios veiklos nevykdė ir buvo fiktyviai parduota. Pažymėtina, kad kasatorius aktyviai dalyvavo tyčinio bankroto byloje ir naudojosi savo procesinėmis teisėmis (tokia galimybė buvo objektyviai sudaryta ir kitiems atsakovams, tačiau jie ja nepasinaudojo; tam tikri procesiniai trūkumai, susiję su atsakovų nenurodymu teismo sprendimų įžanginėse dalyse, nekeičia jų, kaip byloje dalyvavusių (turėjusių objektyvią galimybę dalyvauti) asmenų, teisinio statuso). Teismo įsiteisėjusiu, galutiniu sprendimu nustatytų faktų pervertinimas kitoje byloje tarp tų pačių šalių gali būti pavojingas teisinio tikrumo principo, patenkančio į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, aspektu (mutatis mutandis 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06, par. 25).
  8. Dėl E. K. apklausos teisėjų kolegija pažymi, kad teismai negalėjo patenkinti šio kasatoriaus prašymo dėl objektyvių priežasčių, jam surasti buvo išnaudotos visos pagrįstos procesinės galimybės (procesinius dokumentus bandyta įteikti gyvenamosios, darbovietės adresu, antstolio pagalba; galiausiai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu). Be kita ko, dėl E. K. apklausos būtinybės ir jo galimybių paliudyti reikšmingas UAB „Kamvila“ turto ir dokumentų perdavimo aplinkybes teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įsiteisėjusiame Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. baudžiamajame įsakyme, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-943-369/2012, kuriuo M. M. buvo pripažintas kaltu dėl apgaulingo UAB „Kamvila“ apskaitos tvarkymo, nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu E. K. patvirtino, jog jokių UAB „Kamvila“ dokumentų ir jokio įmonės turto iš kasatoriaus neperėmė ir po akcijų įsigijimo jokios veiklos nevykdė (fiktyvus įmonės pardavimas ir valdymo perdavimas konstatuotas tyčinio bankroto byloje). Tokius pačius duomenis ikiteisminiame tyrime iš esmės patvirtino ir G. K.. Be to, iš baudžiamojo įsakymo ir ikiteisminio tyrimo duomenų (kasacinis teismas šią medžiagą išsireikalavo), E. K., G. K., buhalterės R. B. ir buvusio vadybininko V. T. parodymų matyti, kad šie asmenys pažymėjo, jog bendrovės dokumentus į nenustatytą vietą iš kasatoriui priklausančių patalpų (kuriose veikė kitos M. M. priklausančios įmonės) su bendrove nesusijęs trečiasis asmuo išvežė tik 2010 m. pabaigoje ar 2011 m. pradžioje, t. y. kai UAB „Kamvila“ akcijos jau buvo perleistos G. K., šiam joks įmonės turtas taip pat nebuvo perduotas.
  9. Dėl buhalterės apklausos (beje, kurios prašė vėlgi ieškovė) nustatant ieškovei padarytos žalos dydį atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nepaaiškinta, kokias konkrečiai aplinkybes buhalterė galėjo paliudyti, nenurodyta, kokias 2009 m. ieškovės balanse (t. y. oficialiame atsakovo parašu patvirtintame dokumente) pateiktų dokumentų neatitiktis tikrajai ieškovės turto vertei ji būtų galėjusi paliudyti, ir pan. Įsiteisėjusiame Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. baudžiamajame įsakyme, priimtame baudžiamojoje byloje Nr.1-943-369/2012, buhalterė buvo apklausta ir nurodė, kad parengė UAB „Kamvila“ apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo aktą. Tačiau ji pati M. M. pagal perdavimo–priėmimo aktą pasirašytinai UAB „Kamvila“ apskaitos dokumentų ir turto neperdavė. Jos suruošti apskaitos dokumentai buvo dėžėse UAB „Kamvila“ biure ( - ). Apie tai, kad UAB „Kamvila“ akcijos dar kelis kartus buvo parduotos ir kad buvo paskirti nauji įmonės direktoriai, buhalterė nieko nežino ir pasakyti negali. Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių dėl kasatoriaus prašymo išreikalauti dokumentus iš ikiteisminio tyrimo medžiagos (įskaitant G. K. pateiktą UAB „Kamvila“ vertybių perdavimo–priėmimo aktą), papildomų apklausų reikšmingumo. Pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus galimybės gauti jo prašomus ikiteisminio tyrimo medžiagos dokumentus nebuvo apsunkintos, nes, remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 91 straipsniu, išnagrinėtos baudžiamosios bylos medžiaga (išskyrus medžiagą tų bylų ar jų dalių, kurios buvo išnagrinėtos neviešame teismo posėdyje) yra vieša ir su ja galima susipažinti (nagrinėjamu atveju ieškovė tą ir padarė).
  10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus teiktas prašymas išreikalauti duomenis apie tai, ar buvo įvykdytas vykdomasis raštas dėl dokumentų ir turto išreikalavimo iš G. K. (dėl turto perdavimo įrodymo), būtų buvęs perteklinis ir būtų nepagrįstai užvilkinęs procesą. Kaip minėta, tyčinio bankroto byloje konstatuota, kad UAB „Kamvila“ buvo parduota fiktyviai, ikiteisminio tyrimo metu G. K. patvirtino, kad jokio UAB „Kamvila“ turto ir jokių dokumentų neperėmė nei iš kasatoriaus, nei iš E. K., o įmonės turto ir dokumentų buvimo vieta yra nežinoma. Galiausiai Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi G. K. skyrė baudą dėl bankroto administratoriui neperduoto įmonės turto ir dokumentų, nes G. K. buvo registruotas Juridinių asmenų registre kaip vadovas. Teismas, skirdamas G. K. baudą, nurodė, kad šis neperdavė ieškovės bankroto administratoriui įmonės antspaudo, registravimo pažymėjimo, įstatų, neatliko įmonės inventorizacijos, neperdavė bendrovės materialaus ir nematerialaus turto, dokumentų, kompiuterių programų, bendrovės kasos.
  11. Kasatorius skundžiasi teismų pasyvumu, renkant įrodymus, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis pats akivaizdžiai vengė naudotis proceso rungimosi garantijomis ir, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, nė viename iš procesinių dokumentų nenurodo jokių konkretesnių faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės turtu: nei koks konkrečiai turtas įmonėje buvo jo vadovavimo pabaigoje, nei koks ir kokiu būdu bei aplinkybėmis jis buvo perduodamas (jei iš viso buvo perduodamas), nei kur jis yra. Pažymėtina, kad ir pagal EŽTT praktiką svarbu tai, kokius įrodymus asmuo teikė savo skundžiamiems veiksmams pagrįsti (žr., pvz., cituotą Wierzbicki prieš Lenkiją, par. 44). Be to, pirmosios instancijos teisme kasatoriui atstovavo profesionalus teisininkas, kasatorius nenurodo jokių aplinkybių, objektyviai trukdžiusių jam pasinaudoti teisininko pagalba apeliacinės instancijos teisme, ir teisėjų kolegija nemano, kad atstovo neturėjimas nulėmė blogesnę kasatoriaus padėtį (šalių lygybės principas). Vertindama proceso visumą (atsižvelgdama į kitose bylose nustatytus prejudicinius faktus, kasatoriaus realiai turėtą galimybę teikti paaiškinimus byloje bei įrodymus, kurie buvo viešai prieinami, priešingos šalies privilegijavimo, tenkinant prašymus įrodinėjimo kontekste, nebuvimą (ne visi prašymai buvo tenkinti), teisėjų kolegija nemano, kad pagal Konvencijos 6 straipsnį buvo neproporcingai apsunkintos kasatoriaus galimybės pristatyti savo poziciją procese ar kad kasatorius būtų pastatytas į kur kas nepalankesnę padėtį negu priešinga šalis.
  12. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Tačiau galimos situacijos, kai teismas turi teisę ne tik pasiūlyti šalims pateikti reikalingus įrodymus, bet ir, esant tokiam poreikiui, ex officio rinkti įrodymus, siekdamas nustatyti reikšmingas bylai faktines aplinkybes (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Tokiems atvejams priskirtini CPK ir kitų įstatymų nustatyti atvejai, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Bankroto proceso atveju bankrutuojančios įmonės teisių gynimas yra susijęs su viešuoju interesu. Tačiau šalių rungimosi principas lemia, kad, priimant sprendimą, būtų remiamasi įrodymais neviršijant šalims jų žinomumo ribų. Šios nuostatos teismų nebuvo pažeistos.
  13. Taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas konstatuodami prejudicinius faktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Šiaulių bankas v. P. G. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-88/2013; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta UAB „Pajūrio turto investicijos“ bankroto byloje Nr. 3K-3-657/2015; kt.). Dėl atsakovų įtraukimo į bylą dėl BUAB „Kamvila“ bankroto pripažinimo tyčiniu Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė 2013 m. vasario 14 d. nutartyje. Teismo argumentai atitinka faktinius bylos duomenis.
  14. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta UAB „Pajūrio turto investicijos“ bankroto byloje Nr. 3K-3- 657/2015).
  15. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria ne tik procesinius, bet ir materialiuosius teisinius padarinius; materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta UAB „Pajūrio turto investicijos“ bankroto byloje Nr. 3K-3-657/2015; kt.). Sprendimas, priimtas byloje dėl BUAB „Kamvila“ bankroto pripažinimo tyčiniu, yra, be kita ko, reikalavimo pagrindas nagrinėjamojoje civilinėje byloje.
  16. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde argumentų dėl to, kad civilinėje byloje Nr. B2-1862-258/2012 nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, nenurodė (CPK 347 straipsnis).

13Dėl įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir įmonei padarytos žalos dydžio nustatymo

  1. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas). Tačiau įstatyme nustatytos pareigos tik bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės įmonei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (arba) tinkamai neperdavė turto ir dokumentų naujam įmonės vadovui ne dėl įmonės kaltės.
  2. Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti įmonės turtą ir duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį ir pan. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad šių pareigų kasatorius ir kiti atsakovai nevykdė – neužtikrino privalomos įmonės turto ir dokumentų apsaugos.
  3. Kasatorius ir kiti atsakovai (Juridinių asmenų registro duomenimis) buvo ne tik bendrovės akcininkai, bet ir direktoriai, t. y. asmenys, atsakingi už bendrovės turto įtraukimą į apskaitą ir išsaugojimą. Atsistatydindami iš pareigų ir perleisdami akcijas, kiekvienas jų turėjo užtikrinti skaidrų bendrovės turto ir dokumentų perdavimą. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai, remdamiesi nagrinėjamojoje byloje nustatytais faktais ir byloje dėl tyčinio bankroto nustatytais prejudiciniais faktais, konstatavo, kad Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, taip pat nebuvo parengtas įmonės turto balansas turto bei dokumentų perdavimo momentui, nėra objektyvios galimybės nustatyti bendrovės faktinio turto vadovų pasikeitimo momentu dydžio, tai lėmė neteisėti kasatoriaus ir kitų atsakovų veiksmai sudarant fiktyvius sandorius dėl įmonės akcijų pardavimo atsakovams E. K. ir G. K. bei šiems asmenims deklaruojant fiktyvų vadovavimą įmonei. Tokiu būdu kasatoriui ir kitiems atsakovams pereina pareiga paneigti kaltės prezumpciją, įrodant, koks turtas faktiškai buvo perduotas. Kasatorius nenuginčijo kaltės prezumpcijos dėl savo veiksmų neteisėtumo taip pat ir remdamasis savo paties ir kitų atsakovų sudarytų įmonės dokumentų perdavimo–priėmimo aktų buvimo faktu.
  4. Teisėjų kolegija pažymi, kad solidariosios deliktinės atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju priežastinis žalą padariusių asmenų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas. Ši taisyklė nustatyta CK 6.279 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, jog žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Situacijose, kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Atsakovų interesai savo ruožtu apsaugomi paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Minvesta“ v. L. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429-313/2015).
  5. Atsakovų žalos atlyginimo prievolė kyla iš turto ir dokumentų neperdavimo įmonės administratoriui – Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto pagrindu, taip pat pažeidus CK 2.87 straipsnio nuostatas. Taikant atsakomybę šiuo pagrindu, taikytina prievolės solidarumo prezumpcija, įtvirtinta skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų atžvilgiu, kai neaišku, dėl kurio iš jų neteisėtų veiksmų atsirado žala (alternatyviųjų priežasčių atvejis). Kadangi E. K. ir G. K. nepateikė įrodymų, kad jie nekalti dėl žalos atsiradimo, o kasatorius M. M. neįrodė, kad jo atsakomybė dalinė, tai atsakovų solidarioji atsakomybė išlieka kaip nepaneigta prezumpcija. Nagrinėjamoje byloje atsakovai E. K. ir G. K. neteikė nei apeliacinio, nei kasacinio skundų, neginčijo byloje nustatytos jų solidariosios atsakomybės. Teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.
  6. Tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinės atsakomybės sąlygos kasatoriaus atžvilgiu bylą nagrinėjusių teismų iš esmės nustatytos tinkamai. Teismai sprendė, kad turtas ir dokumentai neperduoti, nes nėra įrodymų, kad jie perduoti, tai, be kita ko, kitoje byloje nustatytas prejudicinis faktas, kasatoriaus argumentai, kad yra priešingai, teisiškai nereikšmingi. Sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto teismų nutartimis jau yra nustatyta, kad įmonę tyčia buvo stengiamasi padaryti nemokią, jos veikla buvo perkeliama į kitas kasatoriaus vadovaujamas įmones, kryptingai siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo; akcijų bei vadovavimo įmonei perleidimai buvo fiktyvūs. Pažymėtina, kad kasacinio teismo yra konstatuota, jog priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai. Jis gali būti ir netiesioginis, kai asmens veiksmais žala tiesiogiai nepadaryta, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr. 3K-3-378/2013). Bylą nagrinėję teismai taikė atsakomybę vadovaudamiesi CK 2.87 straipsnio, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto nuostatomis. Šių nuostatų taikymas pagrįstas nagrinėjamos bylos ir teismų konstatuotais teisiškai reikšmingais (prejudiciniais) faktais byloje dėl tyčinio bankroto.
  7. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas žalą apskaičiavo remdamasis tik įmonės 2009 m. gruodžio 31 d. balansu ir nutartimi dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo. Kasatorius, kaip pats teigia, neatsako už žalą, kuri atsirado jam formaliai nebesant įmonės vadovu (t. y. nuo 2009 m. gruodžio 31 d., kurios duomenimis buvo sudarytas byloje pateiktas balansas ir kurio pagrindu teismai nustatė įmonės turto vertę ir padarytos žalos faktą bei dydį, iki atsakovo M. M. darbo santykių ieškovės įmonėje pabaigos praėjo pusė metų, o iki bankroto bylos iškėlimo – 1,5 metų). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Byloje dėl tyčinio bankroto konstatuota, kad kasatorius M. M. neperdavė dokumentų ir įmonės turto E. K. ir G. K., todėl nėra pagrindo jo veiksmais padarytą žalą riboti momentu, kai M. M. pardavė akcijas ir atsistatydino iš direktoriaus pareigų. Nagrinėjamoje byloje dėl įmonės vadovų atsakomybės neišsaugoti įmonės turtas ir dokumentai, išskyrus tuos, kurie buvo administratoriui prieinami iš išorinių šaltinių – 2009 metų įmonės balansas bei patvirtinti kreditorių reikalavimai. Teismai pagrįstai atmetė kasatoriaus M. M. argumentus, kad ieškovė neįrodė žalos dydžio, nes už įmonės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą ir perdavimą buvo atsakingas balansą pasirašęs M. M., kuris, ieškovei pateikus visus objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, turėjo pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, kasatoriui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, tai leidžia konstatuoti kasatoriaus neteisėtus veiksmus.
  8. Kasatorius turėjo procesinę galimybę pateikti įrodymus, kad visas įmonės balansinis turtas negalėjo būti pripažintas turtu, kurį perduoti turėjo pareigą kasatorius. Nesant dėl kasatoriaus kaltės byloje pateiktų papildomų įrodymų dėl balansinio turto sandaros ir jo dinamikos per laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad kreditorių reikalavimai, kurie apeliacinės instancijos teismo pripažinti atsakovų padaryta žala, sudaro mažesnę pusę balansinio įmonės turto, spręstina, kad teismas tinkamai įvertino vadovo padarytą žalą.
  9. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „IBCA trobos“ v. A. G., bylos Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,GlaxoSmithKline Lietuva“ v. D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2013). Toks žalos dydžio nustatymas gali būti taikomas tuo atveju, kai ją lemia įmonės vadovo (valdymo organų) neteisėti veiksmai.
  10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė žalos dydį. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės turtu: nei koks konkrečiai turtas įmonėje jo vadovavimo pabaigoje buvo apskritai, nei koks ir kokiu būdu bei aplinkybėmis jis buvo perduodamas (jei iš viso buvo perduodamas), nei kur jis yra. Šalių paaiškinimai yra vienas iš bylos įrodymų (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Remiantis contra spoliatorem prezumpcija šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta teismo teisė nustatyti žalos dydį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti. Dėl kasatoriaus M. M. ir kitų atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovė objektyviai negali pateikti daugiau įrodymų dėl žalos dydžio, remiantis tuo, kas nurodyta, nėra pagrindo teigti, kad teismas netinkamai nustatė žalos dydį.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 14,06 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į kasacinės bylos teisinį rezultatą, jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jas patvirtinančių dokumentų, todėl jos prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

17Priteisti iš kasatoriaus M. M. (a. k. ( - ) 14,06 Eur (keturiolika Eur 6 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

18Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registrui.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai