Byla 1A-111-594/2017
Dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant prokurorui V. T., nuteistojo M. G. gynėjui advokatui Vladislovui Mikšai,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. (toliau – M. G.) apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

3- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį - 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

4- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį - 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

5- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį - 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, M. G. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, subendrintos apėmimo būdu, paskiriant subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

7Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su pagal BK 214 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, M. G. paskiriant subendrintą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvė atėmimo bausmę. BK 641 straipsnio pagrindu, ši bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant M. G. sumažintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, kuri vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, buvo subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu M. G. paskirta 6 MGL (228 eurų) bauda, nustatant jam galutinę laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams bausmę su 6 MGL (228 eurų) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose. Į atliktą bausmę įskaitytas M. G. suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. spalio 25 d.

8Kardomoji priemonė – suėmimas, iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikta nepakeista.

9Tuo pačiu nuosprendžiu buvo priimtas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. J. ieškinio atsisakymas ir ši bylos dalis nutraukta.

10M. G. priteista 188,52 (vienas šimtas aštuoniasdešimt aštuoni eurai 52 ct) už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

11Teisėjų kolegija

Nustatė

12

  1. M. G. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 21 d., laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 01.30 val., tikslus laikas nenustatytas, būdamas A. J. bute, esančiame ( - ), iš kambaryje esančios spintelės slapta pagrobė jos vardu išduotą AB SEB banko mokėjimo kortelę MasterCard Nr. ( - ), taip neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo priemonę, kurią iki 2015 m. gruodžio 21 d. 10.00 val. neteisėtai laikė prie savęs ir siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – pinigus, 2015 m. gruodžio 21 d., apie 01.46 val., neteisėtai, neturėdamas A. J. leidimo, AB „DNB“ banko bankomate Nr. 172, esančiame ( - ), panaudojo svetimą – A. J. išduotą mokėjimo priemonę – AB SEB banko mokėjimo kortelę MasterCard Nr. ( - ), ir tikrus jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – jai suteiktą PIN kodą, tokiu būdu pateikdamas melagingas žinias, kad jis yra A. J., atliko finansinę operaciją ir apgaule iš A. J. AB SEB banko sąskaitos Nr. ( - ) savo naudai įgijo 500 eurų.
  2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nuosprendį ir priimti naują nešališką nuosprendį; sušvelninti jam paskirtą bausmę arba apsiriboti suėmime išbūtu laiku ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės; taikyti BK 64 ir 75 straipsnių nuostatas; panaikinti nuosprendžio dalį dėl 188,52 eurų išlaidų, už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, priteisimo.
    1. Nuteistojo teigimu, sprendžiant jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės individualizavimo klausimą, į jam palankias aplinkybes buvo atsižvelgta formaliai. BK 75 straipsnio nuostatos jam netaikytos nenurodant jokių tokį teismo sprendimą pagrindžiančių motyvų, neatsižvelgiant į tai, kad M. G. yra jauno amžiaus, yra numatęs darbo vietą, kurioje galėtų dirbti, neįvertinant jo tvirtų socialinių ryšių su artimaisiais bei aplinkybės, jog šiuo metu nuteistasis turi gyvenimo draugę, su kuria ketina kurti bendrą ateitį. Be to, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė turės neigiamos įtakos ne tik jam, bet ir jo artimiesiems, jis negalės dirbti, išlaikyti save bei padėti artimiesiems, su jais bendrauti. Teigiama, kad nuteistajam paskirtos bausmės skundžiamu nuosprendžiu buvo bendrinamos nesivadovaujant įstatymu – atitinkamoje dalyje bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu, nors turėjo būti taikomas apėmimas. BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priskiriamos prie apysunkių nusikaltimų, tuo tarpu BK 182 straipsnio 1 dalis – nesunkiems nusikaltimams. Kadangi, nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos skyrėsi pagal pavojingumą, turėjo būti taikomas bausmių apėmimas. Be to, jis yra nuteistas už vienos tęstinės nusikalstamos veikos padarymą, o pagal BK 63 straipsnio 10 dalį, negali būti laikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką.
    2. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su skundžiamo nuosprendžio sprendimu iš M. G. priteisti išlaidas už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Nuteistojo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos Konstitucija jam, kaip asmeniui, įtariamam padarius nusikalstamą veiką, garantuoja teisę į gynybą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą, gynėjo dalyvavimas teisiamuosiuose posėdžiuose yra būtinas, kai kaltinamasis yra suimtas. Esant aptartam teisiniam reguliavimui, įvertinus M. G. finansinę padėtį (niekur nedirba, jokių oficialių pajamų negauna, jokio turto neturi), šios išlaidos iš jo neturėjo būti priteistos.
    3. Apeliaciniu skundu ginčijama ir nuteistojo veikos kvalifikacija pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. M. G. įsitikinimu, jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip vagystė, kadangi banko kortelę iš nukentėjusiosios jis pavogė, sukčiaujant jos neįgijo. Pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į BK 190 straipsnio nuostatas, kadangi nors jis ir pagrobė 500 eurų, tačiau juos grąžino, todėl žala nesiekė 5 MGL, o nuostolių nebeliko. Apeliaciniame skunde išdėstytų duomenų pagrindu nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas.
  3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas V. Mikša pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė M. G. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti.
  4. Nuteistojo M. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
  5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
    1. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas M. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl M. G. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja išvadą, jog sprendžiant M. G. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
  6. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, M. G., neginčydamas jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį (todėl šie klausimai išsamiau nevertinami), nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad nukentėjusiajai priklausančią banko mokėjimo kortelę jis pavogė, o ne įgijo sukčiaujant, todėl jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, bet pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kaip vagystė, tačiau sutikti su tokiais apelianto motyvais, pagrindo vis tik nėra.
    1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad M. G., būdamas A. J. bute, iš kambaryje esančios spintelės, slapta pagrobė jos vardu išduotą AB SEB banko mokėjimo kortelę MasterCard, kiek vėliau, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, jis neteisėtai, t. y. neturėdamas A. J. leidimo, AB „DNB“ banko bankomate panaudojo jos vardu išduotą mokėjimo priemonę ir tikrus jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (jai suteiktą PIN kodą), tokiu būdu pateikė melagingas žinias, jog jis yra A. J., ir atliko finansinę operaciją, kurios metu savo naudai įgijo 500 eurų. Šios faktinės nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybės nustatytos pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintais įrodymais, jų nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nei apeliaciniu skundu iš esmės neneigia ir pats nuteistasis. Jo teigimu, po išgertuvių A. J. ir V. J. namuose, kai visi sumigo, jis, ankščiau matęs, kaip nukentėjusioji ant spintelės padėjo savo piniginę ir buto raktus, kitiems asmenims miegant, iš piniginės paėmė banko mokėjimo kortelę, PIN kodą ir buto raktus su magnetuku nuo laiptinės durų. Nuėjęs prie „Norfa“ parduotuvės, jis į bankomatą įdėjo kortelę, suvedė PIN kodą ir paėmė 500 eurų. Su pinigais grįžo į butą (kiti vis dar miegojo), banko kortelę, PIN kodą ir magnetuką padėjo į tą pačią vietą, parūkė ir nuėjo miegoti.
    2. Esant šiems duomenims, abejoti M. G. veiksmų kvalifikacija pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, nuteistasis mano, jog banko kortelės pagrobimas turėtų būti kvalifikuojamas ne kaip sukčiavimas, o kaip veika, numatyta BK 178 straipsnio 1 dalyje, tačiau nagrinėjamu atveju kaip sukčiavimas kvalifikuotas ne banko kortelės pagrobimas (banko kortelės pagrobimas sudaro nusikaltimo, numatyto BK 214 straipsnio 1 dalyje sudėtį), o panaudojant šią kortelę 500 eurų įgijimas, paimant iš bankomato.
    1. Būtinasis sukčiavimo požymis yra apgaulė. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad M. G., neteisėtai pasinaudodamas A. J. banko finansinėms operacijoms atlikti būtinais duomenimis (PIN kodu), bankomate išgrynindamas A. J. banko sąskaitoje buvusius pinigus, prieš tai įvesdamas bankomato reikalaujamą banko sąskaitos savininko identifikavimui būtiną PIN kodą (kaip ir banko mokėjimo kortelę, gautą neteisėtu būdu), bankui pristatė save tikruoju banko sąskaitos naudotoju – A. J., ir taip esmingai suklaidino banką, kuris analizuojamu atveju nuteistąjį palaikė tikruoju A. J. banko sąskaitos valdytoju, t. y. asmeniu turinčiu teisę atlikti aukščiau aptartus veiksmus, t. y. išgryninti konkrečią banko sąskaitoje (su kuria analizuojamu atveju ir buvo susieta M. G. pagrobta A. J. banko mokėjimo kortelė) esančią pinigų sumą bankomate. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju būtinasis sukčiavimo požymis – apgaulė, buvo nukreipta ne į nukentėjusiąją, o į banką. Bankomate nuteistajam įvedus A. J. identifikavimui būtiną PIN kodą, bankas buvo suklaidintas dėl banko mokėjimo kortelės valdytojo tapatybės ir būtent šios apgaulės įtakoje iš A. J. banko sąskaitos, susietos su bankomate panaudota A. J. vardu išduota banko mokėjimo kortele, bankomate išdavė M. G. (dėl teisingai įvesto PIN kodo, suteikto mokėjimo kortelės valdytojui, leidusiam bankui jį identifikuoti kaip A. J.) jo reikalaujamą pinigų sumą – 500 eurų. Abejonių tuo, jog analizuojamu atveju A. J. priklausančiais banko duomenimis (PIN kodu) M. G. naudojosi neteisėtai ir tai suprato, t. y. suvokė, jog A. J. savanoriškai jam nei savo mokėjimo banko kortelės, nei PIN kodo nesuteikė, teisėjų kolegijai nekyla. Juo labiau įvertinus tai, kad A. J. priklausanti banko kortelė ir jos PIN kodas buvo pagrobtas nukentėjusiajai miegant (prieš tai M. G. mačius, kur A. J. pasidėjo savo piniginę), bankomate išgryninęs 500 eurų, pagrobtus daiktus jis grąžino į vietą (nukentėjusiajai vis dar miegant) ir nuėjo miegoti. Tokie nuteistojo veiksmai iš esmės atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl vertinti juos pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, priešingai nei savo apeliaciniu skundu to prašo nuteistasis, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, o nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo jo veiksmų kvalifikavimo atmestini kaip deklaratyvūs.
  1. Analogiškai vertintini ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl BK 190 straipsnio nuostatų taikymo. Sutinkamai su BK 190 straipsnio 1 dalimi, šiame skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Sprendžiant iš komentuojamos teisės normos turinio akivaizdu, jog ji taikoma tik XXVIII BK skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“ įtvirtintų nusikalstamų veikų, apimančių BK 178 – 1891 straipsnius, sudėties požymių nustatymui. Vertinant šias aplinkybes M. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų visumoje, akivaizdu, kad nei BK 214 straipsnio 1 dalis, nei BK 215 straipsnio 1 dalis į BK 190 straipsnio reguliavimo sritį nepatenka, todėl BK 190 straipsnis šių veikų kvalifikavimui netaikomas. Tuo tarpu abejonių tuo, jog M. G. pasinaudodamas A. J. banko kortele įgijo 500 eurų nėra. Šios aplinkybės neginčija ir pats nuteistasis. Nurodyta suma sudaro daugiau nei 5 MGL, todėl nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kadangi priešingai nei tai supranta nuteistasis, kaltininko neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimas baudžiamosios atsakomybės nešalina ir reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Ši aplinkybė svarbi tik sprendžiant kaltininkui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, pripažįstant/nepripažįstant tai kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.
  2. Be M. G. veiksmų kvalifikacijos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nuteistojo apeliaciniu skundu nesutinkama ir su jam paskirta bausme, prašant ją sušvelninti, remiantis jo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis.
    1. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. G. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
    2. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).
  3. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę M. G., atsižvelgė į jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kiekį ir pavojingumą (padaryti du apysunkiai (BK 214 straipsnio 1 dalis ir BK 215 straipsnio 1 dalis) ir vienas nesunkus (BK 182 straipsnio 1 dalis) tyčiniai nusikaltimai), stadiją (visi nusikaltimai baigti), kaltės formą (nusikaltimai įvykdyti tyčia) bei tikslą (savanaudiškais tikslais). Įvertino M. G. asmenybę – teisiamas šeštąjį kartą (b. t. 1, b. l. 142-154), praeityje už finansinio pobūdžio teisės pažeidimus ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (b. t. 1, b. l. 134-137), nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas – paskutinė registracijos data 2015 m. gruodžio 22 d. (b. t. 1, b. l. 134-137, 139, 140), VšĮ ( - ) pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos ir Priklausomybės ligų priežiūros grupėse neįrašytas (b. t. 1, b. l. 176). Spręsdamas M. G. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo, atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai), bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
    1. Visumos šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas M. G. skyrė griežčiausią BK 214 straipsnio 1 dalies, 215 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 1 dalies sankcijose įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo, kadangi aukščiau išvardintos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad M. G. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu ir atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, akcentuotina ir tai, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu M. G. inkriminuotas nusikalstamas veikas jis įvykdė netrukus po jo paleidimo iš pataisos įstaigos (2015 m. gruodžio 18 d. jis buvo paleistas iš pataisos namų, 2015 m. gruodžio 21 d. įvykdė naujus nusikaltimus).
    2. Esant šiems duomenims, vertinant juos aukščiau aptartų nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas bei jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių visumoje, manyti, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, dar gali būti pasiekti paskyrus M. G. švelnesnio pobūdžio bausmes, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog švelnesnio pobūdžio bausmės – piniginė bauda, areštas, laisvės apribojimas, nuteistojo atžvilgiu jau buvo taikytos praeityje, tačiau, akivaizdu, jog jokio teigiamo poveikio M. G. asmenybei bei jo elgesio korekcijai, šių bausmių taikymas nepadarė – jis ir vėl nusikalto. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog jis yra jauno amžiaus, o jo socialiniai ryšiai su artimaisiais yra tvirti, kadangi šios aplinkybės neabejotinai egzistavo ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu, tačiau tai nuo nusikalstamo elgesio jo nesustabdė. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis turi draugę, su kuria ketina kurti bendrą ateitį, yra numatęs darbo vietą, esminės reikšmės bausmės skyrimui neturi.
  4. Atsižvelgdama į išdėstytą teisėjų kolegija sprendžia, kad skirdamas M. G. bausmes už pavienes nusikalstamas veikas, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, įtvirtintų BK 54 straipsnyje pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Bausmės nuteistajam paskirtos tinkamai, juolab, kad paskirtų bausmių dydis yra ženkliai mažesnis nei sankcijos vidurkis. Analogiškai vertintini ir pirmosios instancijos teismo motyvai dėl M. G. paskirtų bausmių bendrinimo. Šį procesą reglamentuojančios teisės normos pažeistos taip pat nebuvo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio analizės, bausmės, nuteistajam paskirtos už BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų padarymą, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, buvo pagrįstai subendrintos apėmimo būdu. Tuo tarpu BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, su aukščiau paminėtomis veikomis sudaro realią nusikaltimų sutaptį, todėl už šią veiką (BK 214 straipsnio 1 dalis) paskirtos bausmės apėmimas galėtų būti taikomas tik BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau toks pagrindas nagrinėjamu atveju nenustatytas.
    1. BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu bausmių apėmimas yra galimas, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą aptariamo straipsnio ir punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias kategorijas (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimas), teismas bausmes bendrina sudėjimo būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474/2010, 2K-70/2011). Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyta ir tai, kad jei skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 6 dalis, kasacinė byla Nr. 2A-8-648/2016 ).
    2. Nors, apelianto teigimu, BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos skiriasi savo pavojingumu, rūšimi bei kategorija, dėl ko, už BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikaltimų padarymą jam paskirtą subendrintą bausmę bendrinant su bausme, paskirta pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, turėjo būti taikomas BK 63 straipsnio 5 d, įtvirtintas bausmių apėmimas, tačiau šie nuteistojo teiginiai vėlgi atmestini kaip nepagrįsti. BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nusikaltimai, sutinkamai su BK 11 straipsnio 4 dalimi, priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai, BK 182 straipsnio 1 dalyje – nesunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 3 dalis), todėl šias veikas vertinti kaip labai besiskiriančias savo pavojingumu ir pobūdžiu, dėl ko vertinamu atveju turėtų būti taikomas bausmių apėmimas BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, nėra jokio juridinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad bendrindamas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę su apėmimo būdu subendrinta bausme, (paskirta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį), pirmosios instancijos teismas vėlgi parinko palankesnį nuteistajam bendrinimo būdą – dalinio sudėjimo, paskirdamas nuteistajam subendrintą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių bausmę, todėl teigti, jog apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pažeidė bausmių bendrinimo taisykles, įtvirtintas BK 63 straipsnyje, teisinio pagrindo nėra.
    3. Esant išdėstytoms aplinkybėms, M. G. paskirta subendrinta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ar neteisinga. Juo labiau įvertinus tai, kad atsižvelgiant į M. G. prisipažinimą padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (BPK 273 straipsnis), dėl ko, vadovaujantis BK 641 straipsnio nuostatomis, skundžiamu nuosprendžiu M. G. paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, M. G. skiriant (nustatant) sumažintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, tokiu būdu dar labiau sušvelninant nuteistojo teisinę padėtį. Bausmių bendrinimo taisyklės analizuojamu atveju nebuvo pažeistos ir šią bausmę bendrinant su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirta 6 MGL bauda, kadangi bausmės buvo bendrinamos BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu, todėl bausmių apėmimas nėra galimas. Be to, sutinkamai su BK 65 straipsnio 2 dalimi, teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme, tačiau bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme.
  5. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl tęstinės nusikalstamos veikos. BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę veiką. Teismų praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę nusikalstami veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pvz., grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007). Analizuojamu atveju M. G. buvo pripažintas kaltu padaręs tris skirtingas nusikalstamas veikas, atitinkančias skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose – BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymius, dėl ko vertinti šios nutarties 1 punkte aprašytus nuteistojo veiksmus kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką BK 63 straipsnio 10 dalies prasme, priešingai nei apeliaciniu skundu tai suvokia nuteistasis, pagrindo nėra. Šie nuteistojo argumentai neatitinka faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
  6. BK 75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistasis, nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo taikytos pagrįstai.
    1. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
    2. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek M. G. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus bei praeityje jo atžvilgiu taikytas švelnesnio pobūdžio bausmes – pinigines baudas, areštą, laisvės apribojimą, jo baustumus administracine tvarka, teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, teisinio pagrindo nėra. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau įvertinus tai, kad praeityje jo atžvilgiu jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, ir vėl nusikalto, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių.
  7. Skundu M. G. apeliuoja ir į apylinkės teismo šališkumą, tačiau tokia subjektyvi ir jokiais objektyviais duomenimis neparemta apelianto nuomonė, iš esmės grindžiama tik nepasitenkinimu jam nepalankiu apkaltinamuoju nuosprendžiu bei juo paskirta bausme, todėl nesudaro pagrindo teigti, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2009, 2K-243/2009, 2K-466/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-425/2012, 2K-491/2014 ir kt.). Pagal teismų praktiką teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti nešališkas subjektyviai, t. y. teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Tačiau nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-425/2012 ir kt.). Kaip jau minėta, tariamą teismo šališkumą nuteistasis sieja su aukščiau aptartomis aplinkybėmis dėl veikų kvalifikacijos, bausmės skyrimo, tačiau jokios aplinkybės, rodančios teismo šališkumą, numatytos BPK 58 straipsnyje nenurodomos, tuo tarpu vien tai, kad teismas kitaip, negu apeliantas, vertino byloje esančius įrodymus ar paskyrė ne tokią bausmę, kokios tikėjosi nuteistasis, nėra pagrindas abejoti teismo nešališkumu.
  8. Ir vis tik, nesant pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio aukščiau išdėstytais motyvais, nesutikti su apelianto teiginiais dėl nepagrįstai iš jo priteistų išlaidų už antrinę teisinę pagalbą, teisinio pagrindo nėra. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskyrus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
    1. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant, kaltinamasis negali spręsti dėl gynėjo pasirinkimo, o teismas, siekdamas nepažeisti kaltinamojo teisės į gynybą privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą.
    2. Nagrinėjamu atveju, M. G. gynėjo dalyvavimas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo būtinas, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu (b. t. 2, b. l. 2). Teisė į gynybą negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties. Tokiu atveju išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (baudžiamoji byla Nr. 2K–322/2014). Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš M. G. priteisti 188,52 eurus už jam pirmosios instancijos teisme suteiktą teisinę pagalbą yra nepagrįstas, dėl ko, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.
  9. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gauta 2017 m. vasario 13 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. NTP-7-1854 dėl 68,08 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (b. t. 2, b. l. 57). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam M. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 333 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

14nuteistojo M. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

15Pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš M. G. priteista 188,52 (vienas šimtas aštuoniasdešimt aštuoni eurai, 52 ct) už pirmosios instancijos teisme jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

16Likusią Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

17Išlaidų už antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo M. G. nepriteisti.

Ryšiai