Byla 2A-382-198/2018
Dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-548-940/2018 pagal pareiškėjo G. K. prašymą suinteresuotiems asmenims R. V., E. V., N. K., akcinei bendrovei (toliau – AB) „Swedbank“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-548-940/2018 pagal pareiškėjo G. K. prašymą suinteresuotiems asmenims R. V., E. V., N. K., akcinei bendrovei (toliau – AB) „Swedbank“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9959-400/2015 nutraukė E. V. ir R. V. santuoką bendru sutuoktinių sutikimu ir patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių sutartį.
  2. Pareiškėjas G. K. prašė atnaujinti bylos nagrinėjimą santuokos nutraukimo byloje ir atsisakyti tvirtinti pareiškėjų E. V. ir R. V. pateiktą 2015 m. spalio 16 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutartį dalyje, susijusioje su pareiškėjo, kaip kreditoriaus reikalavimu dėl turto ir turtinių prievolių padalijimo dalies. Nurodė, kad jis yra R. V. kreditorius. R. V. įsipareigojo paprastuoju vekseliu be sąlygų sumokėti 2 997,57 Eur 2015 m. gruodžio 1 d., tačiau to nepadarė. Į civilinės bylos nagrinėjimą dėl santuokos nutraukimo pareiškėjas nebuvo įtrauktas kaip kreditorius, visas nekilnojamasis turtas atiteko E. V., o R. V. kompensacijos už tai negavo. Todėl sutartimi dėl santuokos nutraukimo buvo pažeisti pareiškėjo, kaip kreditoriaus interesai, nes neteko teisės nukreipti išieškojimą į R. V. priklausančio turto dalį, esančią bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.
  3. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-9959-400/2015 pagal pareiškėjų E. V. ir R. V. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu dalyje dėl turto ir turtinių prievolių padalijimo.
  4. Suinteresuoti asmenys E. V. ir R. V. pateikė teismui 2017 m. sausio 11 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutartį dėl turto ir turtinių prievolių padalinimo.
  5. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu, taikant restituciją, pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-9959-400/2015 pagal pareiškėjų E. V. ir R. V. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu; panaikino 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 8 ir 9 punktus; patvirtino E. V. ir R. V. pateiktą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį dalyje dėl turto padalinimo.
  6. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. birželio 6 d. nutartimi panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą ir perdavė bylą dalyje dėl turto ir turtinių prievolių padalijimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu G. K. prašymą tenkino, pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-9959-400/2015 pagal pareiškėjų E. V. ir R. V. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, dalyje dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo. Panaikino 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 8 ir 9 punktus.

7R. V. priteisė: 1) mobilų sodo namelį bei kitus statinius, kurie neregistruoti nekilnojamojo turto registre, esantys žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), kurių vertė yra 4 300 Eur. 2) 2013 m. rugsėjo 4 d. R. V. įsteigtą MB „Autobilis“, į. k. 303132259. R. V. asmenine nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), paliko jo asmenine nuosavybe. Priteisė R. V. 4 336 Eur kompensaciją iš E. V.. Nustatė, kad R. V. prievolė kreditoriui G. K. pagal 2014 m. gruodžio 1 d. išduotą paprastąjį vekselį, yra asmeninė R. V. prievolė. Nustatė, kad R. V. prievolė kreditoriui N. K. pagal 2014 m. kovo 28 d. išduotą paprastąjį vekselį, yra asmeninė R. V. prievolė. Nustatė, kad R. V. prievolės Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir – VMI) dėl nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio ir delspinigių yra asmeninės R. V. prievolės.

8Kitoje dalyje 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9Priteisė lygiomis dalimis iš R. V. ir E. V. po 19,20 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

102018 m. sausio 30 d. papildomu sprendimu pirmosios instancijos teismas iš R. V. priteisė 41 Eur žyminį mokestį G. K..

  1. Teismas pasisakė, kad byloje nėra duomenų, kad E. V. būtų dalyvavusi santuokos metu R. V. įmonės veikloje kaip šeimos versle ir savo veiksmais (fiziniu ar intelektiniu darbu) būtų prisidėjusi prie įmonės (mažosios bendrijos) plėtojimo. Bylos duomenimis E. V. bendrovėje jokių pareigų nevykdė, joje nedirbo, savarankiškų sprendimų bendrovės veiklos klausimais nepriėmė. Pažymėjo, kad santuokos metu įsteigta įmonė priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau savaime tai nereiškia, kad vienam iš sutuoktinių be kito sutuoktinio sutikimo nusprendus priimti tam tikrus verslo sprendimus, tokie verslo sprendimai (veiksmai) laikytini sudarytais šeimos interesais ir sukuria prievoles ir kitam sutuoktiniui. Be to, bendros sutuoktinių įmonės valdymas ir jos finansiniai sprendimai nėra savaime preziumuojama kaip šeimos poreikių tenkinimas, jei neįrodoma, kiek naudos iš šios įmonės ir jos gerovei daromų sprendimų gavo pati šeima. Byloje nėra duomenų, kad iš bendrovės veiklos gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos interesais. Konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, kad R. V. prievolės G. K., N. K., Valstybinei mokesčių inspekcijai atsirado šeimos interesais ir yra bendra sutuoktinių prievolė. Vien tai, kad prievolės Valstybinei mokesčių inspekcijai atsiradimo laikotarpiu E. ir R. V. dar gyveno santuokoje, šiuo konkrečiu atveju taip pat neįrodo prievolės solidarumo.
  2. Teismas pasisakė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog E. V. žinojo apie sutuoktinio pasirašytus vekselius ir piniginių lėšų skolinimuisi pritarė. Byloje taip pat neįrodyta, kad R. V. paskolintos lėšos buvo panaudotos šeimos reikmėms. Ta aplinkybė, kad R. V. pripažįsta ir teigia, kad pasiskolinti pinigai ar išsimokėti dividendai buvo panaudoti ne tik įmonės veiklai, bet ir šeimos poreikių tenkinimui (pragyvenimui), neteikiant papildomų įrodymų byloje, šiuo konkrečiu atveju neįrodo šių lėšų panaudojimo šeimos interesams fakto. Šio fakto nepatvirtina ir R. V. nurodytos aplinkybės, kad E. V. po santuokos nutraukimo nereikalavo teikti išlaikymo vaikams, nes ir toliau jie vedė bendrą ūkį. Šie R. V. teiginiai nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais, todėl yra atmestini. Nurodytais motyvais prievolės kreditoriams G. K., N. K., Valstybinei mokesčių inspekcijai pripažįstamos asmeninėmis R. V. prievolėmis.
  3. Taip pat pasisakė, kad į dalintino turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Teismui nėra pateikta neginčijamų įrodymų, kad kilnojamasis turtas nutraukiant santuoką tarp buvusių sutuoktinių nebuvo pasidalintas gražiuoju, kaip tai buvo nurodyta 2015 m. spalio 16 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje (sutarties 6 p., civilinė byla Nr. 2-9959-400/2015) ir, kad nutraukiant santuoką realiai egzistavo bei atiteko E. V., todėl jis nagrinėjimu atveju nedalytinas ir kompensacija R. V. nepriteistina.
  4. Sprendė, kad šiuo atveju dalintinas buvusių sutuoktinių turtas yra: 1) 10 000 Eur lėšos, gautos pardavus žaidimų kambario/kirpyklėlės „ZuZu“ autorines ir turtines teises; 2) MB „Autobilis“; 3) mobilus sodo namelis; 4) lėšos, priklausiusios sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir kurios šalims gyvenant santuokoje buvo panaudotos E. V. įsigyjant asmeninės nuosavybės teise butą, ( - ); 5) žemės sklypas, esantis adresu ( - ), kuris asmeninės nuosavybės teise yra registruotas R. V. vardu.
  5. Vertino, kad butui įsigyti, E. ir R. V. gyvenant santuokoje buvo panaudota 12 971,35 Eur lėšų, priklausiusių sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Po santuokos nutraukimo ginčo butas liko E. V. nuosavybė, kaip ir prievolė bankui mokėti paskolą. Turto tapimas šeimos turtu ar šeimos turto teisinio režimo pabaiga pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą nereiškia nuosavybės teisės į jį pasikeitimo. Esant šioms aplinkybėms R. V. turi teisę į ½ dalies bendrų lėšų, panaudotų E. V. butui įgyti, kompensavimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 3.98 straipsnio 3 dalies pagrindu. Vadovaujantis išdėstytu R. V. priteisė 6 486 Eur kompensaciją.
  6. Konstatavo, kad nepaneigus E. V. atstovo paaiškinimų, kad mobilus sodo namelis yra su pamatais ir stovi R. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, jis priteistinas R. V..
  7. Pasisakė, kad teismo vertinimu abu sutuoktiniai kreipdamiesi į teismą dėl santuokos nutraukimo nebuvo sąžiningi (CK 1.2 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 42 straipsnis), kadangi santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nebuvo aptartas ne tik kambario/kirpyklėlės „ZuZu“, bet ir R. V. įsteigtos MB „Autobilis“ pasidalijimas. Vertino, kad nėra pagrindo išvadai, jog aplinkybės apie nenurodytą turtą santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, t. y. MB „Autobilis“ ir kambarį/kirpyklėlę „ZuZu“, abiem sutuoktiniams nutraukiant santuoką bendru sutarimu nebuvo žinomos. Darė prielaidą, kad šalys neįtraukdamos šio turto į santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, pripažino šį turtą kaip nedalytina, esant jų kiekvieno nuosavybe. Teikiant sutartį dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu pasekmių sutarties, nurodyti bendrą turtą ir kaip jis yra pasidalijamas yra šalių, o ne teismo pareiga (CK 3.51 straipsnio 1 dalis 2 punktas, 3.53 straipsnio 3 dalis). Pažymėjo, kad įstatymai nedraudžia sutuoktiniams dalijantis turtą bendru sutarimu nukrypti nuo lygių sutuoktinių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo, todėl vien ta aplinkybė, kad dalis turto pagal sutartį atiteko vienam sutuoktiniui, neišmokant kitam kompensacijos, nevertintas kaip sutuoktinių lygiateisiškumo principo pažeidimas. MB „Autobilis“ ir mažosios bendrijos nario teises į nurodytą įmonę pripažintinos R. V. nuosavybe, o gautas lėšas pardavus kambario/kirpyklėlės „ZuZu“ autorines ir turtines teises – E. V.. Kompensacija už nurodytą turtą nei vienam iš buvusių sutuoktinių nepriteistina.
  8. Sprendė, kad bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, E. V. nereiškiant jokių pretenzijų į šį žemės sklypą, jis yra nedalintinas ir lieka R. V. asmeninės nuosavybės teise. Priteisus natūra R. V. aukščiau išvardytą turtą, mažintina kompensacija už mokėtas įmokas bankui „Swedbank“ ir R. V. priteistina iš E. V. 4 336 Eur dydžio suma (6486-(4300:2). Toks turto padalijimas nagrinėjamu atveju, įvertinus faktines šios bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų procesinį elgesį byloje, pripažintinas nepažeidžiančiu buvusių sutuoktinų lygiateisiškumo principo ir kreditorių teisių bei interesų, bei atitinkantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis).

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

12

  1. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo R. V. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimą pakeisti - nustatyti, kad R. V. prievolė kreditoriui G. K. pagal 2014 m. gruodžio 1 d. išduotą paprastąjį vekselį yra solidari R. V. ir E. V. prievolė; nustatyti, kad R. V. prievolė kreditoriui N. K. pagal 2014 m. kovo 28 d. išduotą paprastąjį vekselį yra solidari R. V. ir E. V. prievolė; nustatyti, kad R. V. prievolės Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio ir delspinigių yra solidari R. V. ir E. V. prievolė; priteisti 1 910 Eur kompensaciją R. V. iš E. V. už kilnojamuosius daiktus; priteisti 5 955,31 Eur kompensaciją R. V. iš E. V. už E. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, ( - ), pagerinimą; priteisti 2 150 Eur kompensaciją R. V. iš E. V. už mobilų sodo namelį, o E. V. priteisti mobilų sodo namelį bendros 4 300 Eur rinkos vertės; priteisti 5 000 Eur kompensaciją R. V. iš E. V. už perleistas turtines ir neturtines teises, pardavus žaidimų kambarį „Zu Zu“ ir tokiu būdu sumažinus sutuoktinių bendro turto vertę 10 000 Eur suma; priteisti 8 575,90 Eur kompensaciją R. V. iš E. V. už kredito sumos ir palūkanų dengimą už E. V. vardu įsigytą butą, ( - ); priteisti 1 882,53 Eur kompensaciją R. V. iš E. V. už buto, ( - ), pardavėjui Z. L. E. V. vardu sumokėtą avansinę įmoką. Taip pat prašo priteisti iš E. V. visas R. V. turėtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teigia, kad teismas netinkamai taikė materialinės (CK 3.90, 3.109 straipsniai) ir procesinės teisės normas (CPK 178, 185 straipsniai), dėl ko priėmė neteisingą sprendimą.
  3. Mano, kad esant buvusių sutuoktinių R. V. ir E. V. interesų priešpriešai, šioje byloje įrodinėjimo našta turėjo būti paskirstyta tame tarpe ir sutuoktiniams. Teismas netaikė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių solidariąsias sutuoktinių prievoles, nenustatė šių reikšmingų aplinkybių, t. y. ar sandoriai, iš kurių kyla pareiškėjų prievolės, buvo būtini išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, ar jų kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga, ar juos sudaręs sutuoktinis elgėsi apdairiai bei rūpestingai (CK 3.109 straipsnio 2, 3, 4 dalys). Teismas apsiribojo konstatavimu, kad kreditoriaus G. K. paaiškinimai nebuvo nuoseklūs.
  4. Teigia, kad pagrindinis skolinimosi tikslas buvo tai, kad šeimos kasdieniams ir vaikų švietimo, auklėjimo poreikiams užtikrinti kuris laikas nepakako sutuoktinių lėšų, E. V. nedirbo, R. V. darbo užmokesčio lėšos buvo minimalios, šeimoje augo dvi dukros, reikėjo išlaikyti namų ūkį, butą, tenkinti būtinus suaugusių asmenų kasdienius poreikius. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad skolintos lėšos buvo panaudotos išimtinai MB „Autobilis“ apyvartinėms lėšoms. Nesutinka su teismo argumentais dėl E. V. nedalyvavimo MB „Autobilis“ veikloje. E. V. dalyvavo MB „Autobilis“ veikloje ir valdyme, nes ji žinojo apie visus priimamus verslo sprendimus, skolinimąsi, automobilių įsigijimo aplinkybes. Kita vertus, visos MB „Autobilis“ veiklos pajamos buvo naudojamos tik šeimos interesais ir tik šeimai išlaikyti.
  5. Nurodo, kad solidarų pobūdį turi ir sutuoktinių skola VMI. Deklaravus dividendus išmokėtus už praeitus laikotarpius 2014 m., 2015 m., nekilnojamojo turto pardavimo sandorį, kurį sudarė abu sutuoktiniai, susidarė GPM nepriemoka, už kurios sumokėjimą yra atsakingi abu buvę sutuoktiniai solidariai. Juk dividendais ir nekilnojamojo turto pardavimo sandorio pagrindu gautomis lėšomis naudojosi abu buvę sutuoktiniai.
  6. Teigia, kad teismas nepagrįstai į sutuoktinių turto balansą neįtraukė kilnojamųjų daiktų ir jų nedalino. Duomenų apie kilnojamųjų daiktų pasidalinimą byloje nėra, todėl teismas neturėjo išskirti šios turto dalies. Tokiu teismo sprendimu kreditorių interesai buvo pažeisti, nes sumažėjo dalintino turto masė.
  7. Nurodo, kad santuokos nutraukimo dienai turėjo būti į dalintino turto balansą įtraukti ir dalinami daiktai: šaldytuvas Whirpool 400 Eur, orkaitė AEG 300 Eur, kaitlentė AEG 300 Eur, indaplovė Bosh 300 Eur, svetainės minkštų baldų komplektas 500 Eur, TV stovas – sekcija 250 Eur, miegamojo baldų komplektas 700 Eur, integruota prieškambario spinta 420 Eur, vonios kambario baldai 300 Eur, televizorius LG 42 įstrižainės 350 Eur, viso 3 820 Eur. E. V. ir jos atstovas neginčijo nei daiktų sąrašo, nei šių daiktų vertės, jų dalinti natūra negalima, nes visi minėti daiktai E. V. buvo pasiimti ir didesnė dalis jų buvo parduoti pardavus butą, ( - ). Todėl turėjo būti taikomas vienintelis galimas turto padalinimo būdas - kompensacijos 1 910 Eur išmokėjimas R. V..
  8. Mano, kad teismas nepagrįstai nepriteisė R. V. kompensacijos už E. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, ( - ), pagerinimą asmeninėmis R. V. ir bendromis lėšomis. Teismas vertino bankinius mokėjimo pavedimus, kurie niekaip nesusiję su buto remonto ir rekonstrukcijos darbais. Nepagrįstai nevertino E. V. parengtos buto remonto darbų su šalių asmeninių ir bendrų lėšų investicija ataskaitos, kuri visiškai atitiko byloje pateiktus mokėjo kvitus dėl statybinių medžiagų ir kitų būtinų remonto išlaidų. Pažymi, kad teismo sprendimo dalis dėl E. V. pavedimų R. V. neturi jokio ryšio su vertintinomis aplinkybėmis dėl R. V. investicijos į butą, taip, kaip šiuo klausimu neturi nieko bendro santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygos, kuriose tiesiog šios sutarties šalys neapibrėžė kompensavimo R. V. tvarkos.
  9. Nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria E. V. nurodyta mobilaus sodo namelio vertė – 4 300 Eur, nes ji yra artima jo įsigijimo vertei. Jo vertinimas nebuvo atliktas, todėl preliminarioje išvadoje dėl turto vertės nurodyta jo vertė nebuvo tiksli. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad mobilus sodo namelis yra su pamatais. Dalintinas sodo namelis yra mobilus, tai reiškia, kad pagal jo paskirtį jis negali ir neturi turėti pamatų. Tai, kad mobilus namelis laikinai stovi R. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, jis negali būti priteistinas R. V. šiuo pagrindu. E. V. naudojosi mobiliuoju nameliu, jos iniciatyva jis buvo nupirktas, todėl turi būti priteistas E. V., o kompensacija už sodo namelį turi būti išmokėta R. V., viso 2 150 Eur.
  10. Taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria žaidimų kambario „Zu Zu“ vertė prilyginta MB „Autobilis“ vertei ir atitinkamai R. V. priteisiama MB „Autobilis“, o E. V. kaip atitikmuo žaidimų kambario „Zu Zu“ vertė po jo pardavimo - 10 000 Eur. Palikdamas dalį turto nepadalintu teismas sudarė prielaidas buvusių sutuoktinių turtinių teisių ir interesų pusiausvyros pažeidimą, kadangi E. V. realizavus žaidimų kambario „Zu Zu“ kompleksą, ji kito sutuoktinio sąskaita praturtėjo gauta pinigų suma. R. V. priteistina 5 000 Eur kompensacijos suma už perleistas turtines ir neturtines teises, pardavus žaidimų kambarį „Zu Zu“ ir tokiu būdu sumažinus sutuoktinių bendro turto vertę 10 000 Eur suma.
  11. Teismas neteisingai nustatė ir įvertino priteistinos kompensacijos dydį už santuokos metu sutuoktinių dengtą kreditą būstui įsigyti ir asmeninių R. V. lėšų panaudojimą sumokant avansinę įmoką buto, ( - ), pardavėjui dar iki santuokos įregistravimo. R. V. sumokėjo avansinius mokėjimus, viso 6 500 Lt (1 882,53 Eur) pardavėjui Z. L. už E. V. vardu įsigytą butą.
  12. Mano, kad turi teisę į ½ dalį bendrų lėšų, panaudotų E. V. butui įgyti, kompensavimą CK 3.98 straipsnio 3 dalies pagrindu. Santuokos metu ir iki santuokos sudarymo laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 11 d. iki 2016 m. kovo 2 d. sumokėjo kredito dalį, viso 8 575,90 Eur. Teismas, priteisdamas R. V. 6 486 Eur kompensaciją, neteisingai paskaičiavo jo bankui sumokėtas sumas. Turėjo būti vertinami ne E. V. banko sąskaitos duomenys, bet konkretūs R. V. pateikti mokėjimo pavedimai, kurių bendra suma 8 575,90 Eur.
  1. Suinteresuotas asmuo E. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo apelianto R. V. apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodo, kad pareiškėjas G. K. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginį apie buvusių sutuoktinių prievolės solidarumą. Teismas visiškai pagrįstai sprendime konstatavo jo paaiškinimų nenuoseklumą. Atkreipia dėmesį, jog vekselis patvirtina tik R. V. įsipareigojimą pareiškėjui G. K. sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tai nepatvirtina teiginio, kad tokį įsipareigojimą lėmė paskolos R. V. suteikimas, paskolos panaudojimo.
  3. Pažymi, kad deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai neįrodo, jog pinigus apeliantas skolinosi ir juos panaudojo šeimos poreikių tenkinimui. Skolintų pinigų panaudojimo įrodymų byloje nėra. Bylos duomenimis R. V. 2014 m. kovo 28 d. skolintis iš N. K. 9 992 Eur, o 2014 m. gruodžio 1 d. iš pareiškėjo G. K. 2 997,57 Eur šeimos poreikiams neturėjo būtinybės. O jeigu ir skolinosi ne šeimos poreikiams, tai pardavus žemės sklypą, galėjo pilnai su kreditoriais atsiskaityti.
  4. Atkreipia dėmesį, kad G. K. ir N. K. yra seni apelianto draugai ir apie kažkokias skolas jiems E. V. sužinojo tik iš teismui pateiktų dokumentų dėl proceso atnaujinimo. Būtent kreditoriams teko procesinė pareiga įrodyti, kad jie suteikė paskolas R. V. ir jos buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui. To neįrodė ir apeliantas, ką visiškai pagrįstai konstatavo teismas skundžiamame sprendime.
  5. Pažymi, kad apeliantas neįvykdė teismo įpareigojimo ir teismui nepateikė kasos knygos, finansinių atskaitomybės dokumentų, debitorių ir kreditorių sąrašų, G. K. ir N. K. paskolintų pinigų įnešimo į įmonės kasą ir panaudojimo dokumentų, pinigų išėmimo savo reikmėms 2014 - 2015 m. dokumentų. Elgėsi nesąžiningai deklaruodamas neva tai 2014 - 2015 metais iš MB „Autobilis“ išsimokėtas sumas, dirbtinai sukurdamas skolas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tokie nesąžiningi apelianto veiksmai negali būti ginami, todėl teismas visiškai pagrįstai prievoles kreditoriams G. K., N. K. ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pripažino asmeninėmis apelianto prievolėmis.
  6. Nesutinka su apelianto teiginiais, jog pirmos instancijos teismas į sutuoktinių turto balansą nepagrįstai neįtraukė kilnojamųjų daiktų ir jų nedalino. Apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų apie santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą.
  7. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas neprašė E. V. prieš santuoką įsigyto buto pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog E. V. butas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas, juk butas buvo įsigytas prieš 3 metus iki santuokos sudarymo. Nepateikė įrodymų, jog butas buvo pagerintas jo ar bendromis lėšomis.
  8. Apeliantas visiškai nepagrįstai pageidauja tik piniginės kompensacijos už santuokoje užgyventą dalintiną turtą, net nežiūrint į tai, kad tas turtas, šiuo konkrečiu atveju sodo namelis, yra ant jo asmenine nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Tokiu atveju jo kreditoriai neturėtų galimybės išsiieškoti skolų iš jo turto. Apeliantas nesutinka su namelio verte, tačiau apeliaciniu skundu prašo būtent tokios vertės sodo namelį priteisti E. V., o iš jos priteisti puse sumos (2 150 Eur) kompensaciją.
  9. Nurodo, kad apeliantas deklaratyviai teigia, kad MB „Autobilis“ veikla sustabdyta, bendrovė veiklos nevykdo ir artimiausiais metais veiklos nevykdys, neturi turto, todėl jos vertė prilyginama steigimo išlaidų kaštams. Kur dingo MB „Autobilis“ turtas, nurodytas 2014 metų balanse, apeliantas nesąžiningai nutyli. Teismas nepaliko nepadalinto turto, kas visiškai nepagrįstai priešingai teigiama apeliaciniame skunde.
  10. Pažymi, kad apeliantas nenuoseklus dalyje dėl kompensacijos priteisimo už kredito sumos ir palūkanų dengimą santuokos metu. Bylą nagrinėjant iš naujo buvo būtina nustatyti, kokia paskolos dalis buvo sumokėta santuokos metu, o ne kiek apeliantas E. V. pervedė pinigų su prierašu „daliniam paskolos dengimui“. Apeliantas visus pavedimus E. V. įvardindavo „daliniam paskolos dengimui“, lyg pats prie šeimos išlaikymo, šeimos išlaidų dengimo nebuvo prisidėjęs. Teismas, iš E. V. apeliantui priteisdamas 6 486 Eur kompensaciją už kredito sumos ir palūkanų dengimą santuokos metu, būtent pagal bankinius dokumentus nustatė, kad bankui santuokos laikotarpiu buvo sumokėta 12 971,35 Eur suma, ko jis ir neginčija.
  11. Mano, kad teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad dar iki santuokos sudarymo apeliantą su E. V. siejo sutartiniai santykiai, t. y. vienas kitam pervedinėjo pinigus, tačiau šie civiliniai santykiai iki santuokos sudarymo negali būti nagrinėjamos bylos objektu. Dėl to visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas apeliantui turėjo priteisti avansines įmokas pagal nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorį.
  12. Pareiškėjas G. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo suinteresuoto asmens R. V. apeliacinį skundą tenkinti.
  13. Teigia, kad skolinantis pinigus, buvo aiškiai dėstoma, kad paskolintos lėšos bus panaudotos šeimos poreikiams, šeimos verslui ir pan. Neturėjo pareigos tikrinti, kur buvo panaudotos skolintos lėšos ir to nedarė, tačiau vien tai, kokiai paskirčiai buvo prašoma paskolos, sudaro pagrindo pagrįstam manymui, kad skolininkai yra abu sutuoktiniai.
  14. Nurodo, kad kreditoriaus interesai turi būti ginami prioritetiškai. Jo interesus labiau atitinka dviejų asmenų (sutuoktinių) įsipareigojimas, nei vieno sutuoktinio įsipareigojimas ir atsakomybė. Vertinant, susiklosčiusius santykius yra pagrindo teigti, kad bendra prievolė pagal 2014 m. gruodžio 1 d. vekselį yra prievolė prisiimta šeimos interesais (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys).
  15. Teigia, kad teismas mažesnę turto dalį priteisė R. V., netenkino jo prašymo dėl kompensavimo už bendrosios jungtinės nuosavybės pagerinimą, perleistą turtą ir pan., todėl kreditoriaus interesai, kuomet prievolė pripažinta R. V. asmenine prievole, o pastarajam priteisto turto mastas mažesnis nei E. V., yra pažeisti.
Teismas

konstatuoja:

13Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
  2. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo, turto ir prievolių kreditoriams tarp buvusių sutuoktinių padalinimo teisingai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti suinteresuoto asmens R. V. apeliacinio skundo motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 320, 327 straipsniai).
  3. Apeliacinės instancijos teismas su skundžiamu sprendimu sutinka, todėl pirmosios instancijos teismo visų išvadų iš naujo nebekartoja. Kasacinio teismo ne kartą pastebėta, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentų.
  4. Šioje byloje iš pareiškėjo, suinteresuotų asmenų paaiškinimų, rašytinės bylos medžiagos nustatyta, jog E. V. ir R. V. santuoka buvo sudaryta ( - ), nutraukta - ( - ) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu patenkintas pareiškėjų prašymas nutraukti jų santuoką bendru sutikimu ir patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje aptarti su santuokos nutraukimu susiję klausimai (vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo, sutuoktinių tarpusavio išlaikymo ir kt.) Pagal kreditoriaus prašymą atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. 2-9959-400/2015 ginčas kilo dėl turto padalinimo, o taip pat dėl prievolių, pagal vieno iš sutuoktinių sudarytus sandorius, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių prievole.
  5. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų kartu ir teisė, ir pareiga, todėl kreditorius G. K., pagal kurio prašymą procesas bylos buvo atnaujintas, o ir apeliantas, siekdami, kad teismo sprendimu būtų pripažinta, jog buvę sutuoktiniai yra solidariai atsakingi pagal R. V. sudarytus sandorius, turėjo įrodyti šį reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu pripažino, kad byloje neįrodyta, jog E. V. žinojo apie jos sutuoktinio 2014 m. kovo 28 d. ir 2014 m. gruodžio 1 d. pasirašytus vekselius ir piniginių lėšų skolinimuisi pritarė, ir kad lėšos buvo panaudotos šeimos reikmėms. Apeliantas ginčija šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti šias išvadas nepagrįstomis.
  6. Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1–3 d.). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Jos dar skirstomos į dalines ir solidariąsias. Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek vienas jų, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.
  7. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas prievolės pobūdžiui konstatuoti yra būtina nustatyti prievolės, dėl kurios vyksta ginčas, atsiradimo pagrindą, t. y. teisinius santykius, iš kurių kyla prievolė.
  8. Minėta, kad šalių santuoka nutraukta - 2016 m. sausio 7 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. (civilinė byla Nr. 2-9959-400/2015). Tiek pareiškime teismui dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, tiek posėdžio metu pareiškėjai patvirtino, kad daugiau nei metus laiko kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda. Iš to, darytina išvada, kad jau 2014 metais sutuoktinių santykiai buvo pašliję, o nuo 2014 m. vidurio sutuoktiniai bendro ūkio nebevedė. Nutraukdami santuoką bendru sutarimu ir sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutuoktiniai nurodė tik vieną bendrą kreditorių AB „Swedbank“, kuriam šiuo metu skolinių įsipareigojimų nebeturi. E. V. teigė, kad apie buvusio sutuoktinio skolas draugams N. K., G. K., VMI sužinojo tik gavusi dokumentus šioje byloje. N. K. nurodė, kad pagal 2014 m. kovo 28 d. R. V. jam išduotą paprastąjį vekselį 9 992 Eur (34 500 Lt) sumai sutuoktinių prievolė yra solidari. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo sprendime, G. K. nuomonė dėl sutuoktinių prievolės jam pagal 2014 m. gruodžio 1 d. R. V. išduotą paprastąjį vekselį 2 997,57 Eur (10 350 Lt) buvo prieštaringa. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. A2-9178-956/2016, jis teigė, kad R. V. prievolė jam yra asmeninė, pinigus skolino R. V. verslui, šios bylos nagrinėjimo metu – kad tai solidari abiejų sutuoktinių prievolė. Šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad ši prievolė atsirado likus mažiau nei metams iki santuokos nutraukimo ir pagal sutuoktinių paaiškinimus santuokos nutraukimo byloje jiems kartu negyvenant ir bendro ūkio nevedant. Dėl to nesant kitų pateiktų įrodymų, nėra jokio pagrindo išvadoms, kad prievolė prisiimta šeimos interesais ir patenka į CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-3 punkto, 2 dalies taikymo sritį.
  9. Tas pats taikytina ir vertinant R. V. argumentus dėl skolos VMI, kaip nurodyta atsiradusios nesumokėjus gyventojų pajamų mokesčio už 2014-2015 metais MB „Autobilis“ išsimokėtus dividendus. Be to, R. V. nevykdė pirmosios instancijos teismo įpareigojimo pateikti MB „Autobilis“ finansinius dokumentus, tame tarpe ir dėl įmonės pinigų išsiėmimo savo reikmėms 2014 – 2015 metais. Šie įrodymai nebuvo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 straipsnis). Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. liepos 27 d. pateiktus duomenis nei R. V., nei E. V., nei MB „Autobilis“ valstybės biudžetui skolingi nebuvo. Tik 2017 m. rugsėjo 20 d. R. V. pateikė patikslintas deklaracijas už 2014, 2015 metus, kurių pagrindu susidarė įsiskolinimas valstybės biudžetui. Tačiau, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, R. V. neteikiant papildomų įrodymų, šie duomenys neįrodo lėšų panaudojimo šeimos interesais fakto ir nepagrindžia prievolės bendrumo.
  10. Pažymėtina, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.109 straipsnio 3 dalis).
  11. Teisėjų kolegijos nuomone, kritiškai vertintini ir apelianto argumentai, kad šeimos turtinė padėtis pinigų skolinimosi laikotarpiu buvo sunki ir šeimos kasdieniams poreikiams užtikrinti nepakako sutuoktinių lėšų. Vieną vertus, jeigu MB „Autobilis“ priėmė sprendimą išmokėti dividendus, tikėtina, kad R. V. vadovaujama įmonė veikė pelningai. Tai patvirtina ir MB „Autobilis“ VĮ „Registrų centras“ pateiktas balansas. Kitą vertus, jis pats pripažįsta, kad gaudavo minimalų darbo užmokestį. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ginčui aktualiu laikotarpiu – 2014 m. sausio 23 d. – 2015 m. sausio 20 d. E. V. dirbo ( - ). Tą patvirtina byloje esantis Socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės išrašas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, suinteresuotų asmenų paaiškinimus ir byloje esančius duomenis, nėra pagrindo pritarti apelianto argumentams, kad šeimos poreikių tenkinimui savų lėšų nepakako ir buvo iškilusi skolinimosi būtinybė.
  12. Sutiktina su apelianto argumentais, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad skolintos lėšos buvo panaudotos MB „Autobilis“ apyvartinėms lėšoms, nes, kaip minėta, apeliantas nevykdė pirmosios instancijos teismo įpareigojimo pateikti kasos knygą, finansinių atskaitomybės dokumentų, debitorių ir kreditorių sąrašų, G. K. ir N. K. paskolintų pinigų įnešimo į kasą ir panaudojimo dokumentų, kt. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai savaime nepatvirtina lėšų panaudojimo šeimos poreikiams fakto.
  13. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nėra duomenų apie E. V. dalyvavimą MB „Autobilis“ veikloje kaip šeimos versle ir aktyvų prisidėjimą prie jo plėtojimo. Taip pat neįrodyta, kad iš bendrovės veiklos gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos interesais. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.
  14. Apibendrinant 47-55 punktuose nurodytus motyvus konstatuotina, kad prievolės kreditoriams G. K., N. K., Valstybinei mokesčių inspekcijai skundžiamame sprendime pagrįstai pripažintos asmeninėmis R. V. prievolėmis (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
  15. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į sutuoktinių turto balansą neįtraukė kilnojamųjų daiktų ir jų nedalino. Skundžiamame sprendime teisingai taikyti kasacinio teismo išaiškinimai, kad į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Laikytina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2009, 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012).
  16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų sudarytoje santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje (civilinė byla Nr. 2-9959-400/2015) E. ir R. V. buvo nurodę, kad bendrai sugyventą turtą pasidalino gražiuoju ir dėl to ateityje jokių pretenzijų vienas kitam nereikš. Bylos nagrinėjimo metu R. V. ne kartą keitė kilnojamųjų daiktų sąrašą ir jų vertę. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl šaldytuvo Whirpool 400 Eur vertės, orkaitės AEG 300 Eur vertės, kaitlentės AEG 300 Eur vertės, indaplovės Bosh 300 Eur vertės, svetainės minkštų baldų komplekto 500 Eur vertės, TV stovo – sekcijos 250 Eur vertės, miegamojo baldų komplekto 700 Eur vertės, integruotos prieškambario spintos 420 Eur vertės, vonios kambario baldų 300 Eur vertės, televizoriaus LG 42 įstrižainės 350 Eur vertės, padalinimo, priteisiant apeliantui 1 910 Eur kompensaciją. Pastebėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. V. nenurodė, kada sutuoktiniai pirko tuos daiktus, kur ir už kiek, nepagrindė nurodytų kainų. Apeliaciniame skunde jokių paaiškinimų ir įrodymų daugiau nepateikta (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis). E. V. nesutinka, kad šie daiktai realiai egzistavo ir jų nurodomomis kainomis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pritartina skundžiamo sprendimo išvadoms, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad apelianto nurodomas kilnojamasis turtas nutraukiant santuoką tarp buvusių sutuoktinių nebuvo pasidalintas gražiuoju, ir, kad nutraukiant santuoką realiai egzistavo bei atiteko E. V..
  17. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo ir pasisakė, kodėl nagrinėjamu atveju vertinama ir sprendžiama tik dėl lėšų santuokos metu, priklausiusių sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir kurios šalims gyvenant santuokoje buvo panaudotos E. V. įsigyjant asmeninės nuosavybės teise butą, ( - ). Apeliacinės instancijos teismas šiai argumentacijai pritaria, todėl atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl 5 955,31 Eur kompensacijos už E. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, ( - ), pagerinimą, 1 882,53 Eur kompensacijos už Z. L. E. V. vardu sumokėtos avansinės įmokos priteisimo bei apelianto ginčijamos dalies dėl dengto kredito būstui įsigyti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus G. K. prašymu atnaujinta byla dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, suinteresuotų asmenų tarpusavio pinginiai santykiai iki santuokos sudarymo nebuvo civilinės bylos Nr. 2-9959-400/2015 nagrinėjimo dalykas. Be to, patiems buvusiems sutuoktiniams Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 10 punkto nuostata „Jokių turtinių ir neturtinių pretenzijų vienas kitam nereiškiame“ yra galiojanti. Dėl to, R. V. bylos nagrinėjimo ribų plėtimas, prašant priteisti kompensacijas ir už laikotarpį iki santuokos sudarymo, pirmosios instancijos teismo teisingai pripažintas nepagrįstu.
  18. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).
  19. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino įrodymų visumą, tame tarpe ir sutuoktinių tarpusavio bankinius pavedimus, pagal kuriuos E. V. pervedė R. V. 7 500 Eur daugiau negu jis jai. Atmetus R. V. pateiktus kvitus už laikotarpį iki santuokos sudarymo (2008 m. birželio 14 d.), negalima daryti išvadų apie esminį turto pagerinimą, o ne einamąjį remontą (CK 3.90 straipsnis). Tą patį patvirtina ir R. V. pateikta remonto išlaidų ataskaita, kurios patikimumu pagrįstai skundžiamame sprendime teismas suabejojo. Be to, šie duomenys neįrodo R. V., E. V. ar bendrų šeimos lėšų panaudojimo (CPK 185 straipsnis).
  20. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais ir skundžiamo sprendimo dalyje dėl mobilaus sodo namelio vertės ir jo padalinimo būdo. Apelianto pozicija šiuo klausimu yra prieštaringa, jis nesutinka su namelio verte, tik tuo atveju, jeigu sodo namelis atitenka jam, jeigu namelis tenka E. V., jis su nustatyta namelio verte – 4 300 Eur sutinka. Pažymėtina, kad šalys buvo įpareigotos pateikti dalintino turto, tame tarpe ir mobilaus sodo namelio, įvertinimo dokumentus. Apeliantui tokių įrodymų nepateikus, šio dalintino turto vertė pagrįstai nustatyta atsižvelgiant į E. V. teismui pateiktą UAB „Verslavita“ konsultaciją. Apelianto paaiškinimai, kad teismo nustatyta mobilaus namelio vertė – 4 300 Eur neteisinga, nes artima jo įsigijimo vertei, neteikiant kitų įrodymų ir nenurodant savo nuomonės dėl rinkos kainos, nesudaro pagrindo išvadoms, kad kaina neatitinka jo vertės santuokos nutraukimo metu.
  21. Nustatyta, kad mobilus sodo namelis stovi apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame sklype, adresu ( - ). Sprendimo dalis dėl šio žemės sklypo apeliaciniu skundu neginčijama. Iš E. ir R. V. paaiškinimų spręstina, kad mobilus sodo namelis buvo įsigytas būtent šiam žemės sklypui. Pirmosios instancijos nustatytą aplinkybę, kad sodo namelis yra su pamatais, paneigiančių įrodymų apeliantas nepateikė (CPK 314 straipsnis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu šio turto padalinimo būdu.
  22. Apeliantas taip pat nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo pažeidimų vertinant įrodymus ir dalyje dėl žaidimų kambario „ZuZu“ bei MB „Auranga“ padalinimo, dėstoma sava nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Byloje nustatyta, kad žaidimų kambario „ZuZu“ vertė po jo pardavimo – 10 000 Eur. Priešingai, nei teigia apeliantas MB „Auranga“ vertė nenustatyta. Tačiau byloje esantys įrodymai, suinteresuotų asmenų paaiškinimai, detaliai išanalizuoti skundžiamame sprendimu, nesudaro pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog MB „Auranga“ vertė turėtų būti prilyginama steigimo išlaidų kaštams. Apelianto apeliacinio skundo teiginiai, kad MB „Autobilis“ veikla sustabdyta, bendrija veiklos nevykdo ir artimiausiais metais veiklos nevykdys iš esmės yra deklaratyvūs. Kur dingo bendrijos turtas, nurodytas 2014 metų balanse, apeliantas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė. Apeliantas neginčija tos aplinkybės, kad apylinkės teismas 2015 metų balanso duomenimis nesivadovavo, bei sprendimo dalies dėl MB „Autobilis“ priteisimo jam. Atsižvelgiant į išdėstytą, tenkinti apelianto reikalavimą dėl 5 000 Eur dalies už parduotą žaidimų kambarį „ZuZu“ priteisimo iš E. V. pagrindo nėra.
  23. Šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės ir argumentai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialinės teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, o apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimo atmeta, o sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  24. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą suinteresuotas asmuo E. V. patyrė 300 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šias išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai. Apeliacinį skundą atmetus, E. V. patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai, 443 straipsnio 6 dalis).

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš R. V., asmens kodas ( - ) 300 Eur (trys šimtai eurų) išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti E. V., asmens kodas ( - ) naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai