Byla e2-1103-157/2017
Dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,As mundi“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys A. S., A. S. ir R. S

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,As mundi“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria atmestas jos bankroto administratoriaus pareiškimas dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,As mundi“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys A. S., A. S. ir R. S..

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartimi UAB „As mundi“ iškelta bankroto byla, 2016 m. birželio 23 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Atsakovės BUAB „As mundi“ bankroto administratorius Laimonas Tamošaitis (toliau – bankroto administratorius) kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti BUAB „As mundi“ bankrotą tyčiniu.
  3. Bankroto administratorius paaiškino, kad 2016 m. gruodžio mėn. 30 d. BUAB „As mundi“ kreditorių susirinkimo priimtas nutarimas kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodė, kad Valstybinės įmonės „Registrų centras“ duomenimis, įmonės vadovais buvo: nuo 2004 m. spalio 21 d. iki 2009 m. rugpjūčio 7 d. A. S.; nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2010 m. birželio 23 d. A. S.; nuo 2010 m. birželio 23 Latvijos Respublikos pilietis J. T., kuris direktoriumi realiai nedirbo ir tai patvirtina VSDFV Kauno skyriaus pateiktas Apdraustųjų asmenų sąrašas už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio 2 d. Nuo 2010 m. birželio 23 d. UAB „As mundi“ iš viso nevykdė jokios veiklos. Turimais duomenimis J. T. 2014 m. vasario 14 d. mirė. A. S. nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki pat įmonei buvo iškelta bankroto byla buvo įmonės prokūristas, todėl būtent jis realiai ir organizavo bendrovės veiklą. Atsakovės akcininkės iki 2010 m. birželio 23 d. buvo: A. S., turėjusi 51 vnt. akcijų (51 proc.) ir R. S., turėjusi 49 vnt. akcijų (49 proc.), o nuo 2010 m. rugpjūčio 4 d. vieninteliu akcininku buvo J. T., kuriam visos bendrovės akcijos buvo parduotos 2010 m. birželio 23 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. DE/06-23/1. Administratorius nurodė, kad iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos (toliau – VMI) pateiktos informacijos matyti, jog atsakovė 2016 m. sausio 5 d. buvo skolinga valstybės biudžetui 22 931,16 Eur ir ši mokestinė nepriemoka buvo susidariusi laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 25 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. Ši institucija kreditorinio reikalavimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. bankroto byloje nepareiškė tik dėl to, kad 2016 vasario 8 d. priėmė sprendimą minėtą mokestinę nepriemoką pripažinti pasibaigusia, suėjus jos išieškojimo senaties terminui. Taip tvirtino, kad UAB „As mundi“ buvo skolinga ne tik teismo patvirtintiems kreditoriams, ji nemokėjo nustatytų mokesčių ir įmokų valstybiniam socialiniam draudimui, o tai rodo, jog atsakingi asmenys nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Administratorius nurodė, kad jam atsakovės turtas ir įmonės dokumentai nebuvo perduoti. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „As mundi“ nemoki buvo jau 2008 m. Tai patvirtina 2008 m. įmonės balansas. Už 2009 m. finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti. A. S., kuri bendrovės direktore buvo nuo 2004 m. spalio 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 7 d., matydama, kad ši jau 2008 m. yra nemoki, 2009 m. pradžioje privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos neatliko. Tokios pareigos neįvykdė ir A. S., kuris bendrovei vadovavo nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2010 m. birželio 23 d. Iš pateiktų kreditorinių reikalavimų ir jų atsiradimo laiko matyti, kad būtent A. S. vadovaujant bendrovei susidarė teismo patvirtintų kreditorių finansiniai reikalavimai. Dėl šio asmens savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kitų neteisėtų veiksmų, teismo patvirtintiems kreditoriams padaryta 12 334,27 Eur dydžio žala. Administratorius tvirtino, kad be A. S. už kreditoriams padarytą žalą yra atsakingas ir bendrovės akcininkės R. S. ir A. S., kurios, tvirtindamos bendrovės finansinę atskaitomybę už 2008 m. ir matydamos, kad bendrovė 2008 m. patyrė didelius nuostolius, nesiėmė savalaikių būtinių veiksmų, jog tokia veikla būtų sustabdyta ar nutraukta ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Administratorius nurodė, kad UAB „As mundi“, akcijos 2010 m. birželio 23 d. minėtam Latvijos Respublikos piliečiui buvo parduotos tik už 2 000 Lt., o šio pardavimo metu įmonė buvo skolinga valstybei 22 931,16 Eur (79 176,71 Lt), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 18 958,41 Lt (5 490,73 Eur). Administratorius tvirtino, kad akcijų pardavimų metu tikroji, tai yra bloga, bendrovės finansinė padėtis akcininkėms R. S. ir A. S. buvo žinoma ir akcijas jos pardavė tik siekdamos išvengti atsiskaitymų su kreditoriais.
  4. Administratorius, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teigė, kad egzistuoja visi BUAB „As mundi“ tyčinio bankroto požymiai ir reikalavo taikyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 , 4 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi netenkino bankroto administratoriaus prašymo dėl „As mundi“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
  2. Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies taikymo, nurodė, kad keliant bendrovei bankroto bylą nebuvo pateikta duomenų, jog šios pradelsti įsipareigojimai jau 2008 m. viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Bankroto administratorius taip pat nepateikė jokių papildomų dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad visa bendrovės tų metų balanse nurodyta įsipareigojimų suma atitiko įmonės pradelstus įsipareigojimus, todėl iš šio balanso duomenų galima spręsti apie sunkią įmonės padėtį, tačiau konstatuoti tyčinio bankroto požymį dėl įmonės ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pažeidimo, nagrinėjamojoje byloje trūksta objektyvių duomenų.
  3. Be to, iš šioje byloje pateikto suinteresuotų asmenų atsiliepimo į pareiškimą ir prie jo pateikto 2010 m. birželio 23 d. BUAB „As mundi“ tarpinio balanso duomenų matyti, kad ši turėjo turto už 299 603 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 149 322, iš jų per vienerius metus 149 332 Lt, t. y. pradelsti bendrovės įsipareigojimai neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės ir šie duomenys byloje nepaneigti. Todėl remiantis minėto balanso duomenimis yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovės įsipareigojimai neviršijo į balansą įrašyto turto vertės, nebuvo nemoki, todėl nei tuometiniams akcininkams, nei vadovams nebuvo pareigos inicijuoti jos bankroto bylos.
  4. Teismas, įvertinęs bankroto administratoriaus prašymą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto atžvilgiu, nustatė, kad bankroto administratorius nenurodė, kokiais įmonės sudarytais sandoriais ar kokia veikla buvo siekiama jos nemokumo, veiksmų, kuriais buvo siekiama pabloginti turtinę padėtį. Vien tik 2010 m. birželio 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria tuometinės bendrovės akcininkės A. S. ir R. S. pardavė bendrovės akcijas už 2 000 Lt naujajam savininkui J. T., neįrodo, kad šiuo sandoriu buvo siekiama įmonės nemokumo ar buvo bloginama bendrovės turtinė padėtis. Be to, bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad bendrovės akcijų vertė jų perleidimo dieną buvo kitokia nei 2 000 Lt. Teismas padarė išvadą, kad byloje neįrodytas tyčinio bankroto požymis, nurodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
  5. Teismas, pasisakydamas dėl UAB „As mundi“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nurodė, kad nors ši 2016 m. sausio 5 d. buvo skolinga VMI 22 931,16 Eur, o mokestinė nepriemoka buvo susidariusi už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d., tačiau bankroto administratorius, nepateikė įrodymų, jog ši skola kartu su kitais kreditoriniais įsipareigojimais 2010 m. birželio 23 d. viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, kuri tą dieną sudarė 299 603 Lt. Be to, teismas pažymėjo, kad VMI nėra pareiškusi kreditorinio reikalavimo bendrovės bankroto byloje, nes priimti VMI sprendimai dėl mokestinės nepriemokos pripažinti pasibaigusiais, suėjus mokestinės nepriemokos išieškojimo terminui. Teismas, įvertinęs šiuos duomenis, padarė išvadą, kad bankroto administratorius nepateikė įrodymų, kokie bendrovės atsakingų asmenų veiksmai apsunkino, apribojo ar panaikino galimybes kreditoriams nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą, todėl konstatavo, kad neįrodytas tyčinio bankroto požymis, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
  6. Teismas, pasisakydamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalies pagrindu, nurodė, kad nepateikta jokių įrodymų apie tai, kad UAB „As mundi“ buhalterinės atskaitomybės dokumentai būtų tvarkomi neteisingai. Byloje nėra įrodymų, kad valstybės institucijos kada nors būtų konstatavusios aplaidų ar apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Aplinkybė, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti bendrovės dokumentai, nereiškia, kad bendrovės dokumentai neišsaugoti. Suinteresuoti asmenys prie atsiliepimo į pareiškimą pateikė įrodymus, kad 2010 m. birželio 23 d. naujajam bendrovės savininkui J. T. buvo perduotas visas bendrovės turtas su finansiniais dokumentais, turto sąrašais, skolų suderinimo aktais, buhalterinės apskaitos registrais už 2004 - 2010 metus. Nors J. T. mirė 2014 m. vasario 9 d., tačiau bankroto administratorius nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti dėl jo palikimo priėmimo ir nesikreipė į mirusiojo įpėdinius dėl bendrovės dokumentų ir turto. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą teismų praktiką, sprendė, kad aplinkybė, kai administratoriui nepavyko susisiekti su buvusiu bendrovės vadovu ir kai jam neperduotas šios turtas ar dokumentai, o finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo parengti ir perduoti Valstybinės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registrui, nesuteikia pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
  7. Teismas, remdamasis bylos medžiaga ir įvertinęs bankroto administratorius argumentus, kad suinteresuoti asmenys, būdami atsakingi už atsakovei priklausančių pinigų ir turto valdymą, naudojimąsi ir disponavimą juo, pasisavino jos pinigines lėšas, turtą (neperdavė jų bankroto administratoriui, nepateikė jų teisėto realizavimo ar lėšų panaudojimo dokumentų), t. y. atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to tyčia privedė įmonę prie bankroto; kad jos akcijų perleidimas kitos šalies piliečiui už labai mažą kainą yra tikėtinai apsimestinis sandoris, – sprendė, kad savo pozicijai pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, o faktas, kad akcijos buvo parduotos kitos valstybės piliečiui už žemą kainą, nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad sandoris buvo apsimestinis.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovės BUAB „As mundi“ bankroto administratorius atskirajame skunde prašo panaikint Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį ir šios bankrotą pripažinti tyčiniu.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. UAB ,,As mundi“ 2016 m. sausio 5 dieną buvo skolinga VMI 22 931,16 EUR ir ši mokestinė nepriemoka buvo susidariusi laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 25 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., o už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. VMI finansinio reikalavimo nepareiškė tik dėl to, kad 2016 m. vasario 8 d. nusprendė minėtą mokestinę nepriemoką pripažinti pasibaigusią, suėjus šios išieškojimo terminui. Nors minėta skola nurašyta, o kreditoriniai reikalavimai nepareikšti, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog įmonė buvo skolinga ne tik teismo patvirtintiems kreditoriams ir nemokėjo nustatytų mokesčių, kad atsakingi asmenys nesilaikė teisės aktų, elgėsi nesąžiningai, neatsakingai, neapdariai ir nerūpestingai.
    2. Kreditorinis reikalavimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui atsirado suinteresuotų asmenų valdymo laikotarpiu (nuo 2010 m. balandžio 5 d. iki 2010 m. birželio 23 d.), t. y. trys mėnesiai iki akcijų perleidimo naujajam savininkui – Latvijos piliečiui J. T., o tai rodo, jog įmonė savalaikiai ir geranoriškai nemokėjo nustatytų mokesčių, atsakingi asmenys nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nesielgė sąžiningai, teisingai, atsakingai apdariai bei rūpestingai.
    3. Suinteresuoti asmenys nepateikė teismui ar bankroto administratoriui duomenų, patvirtinančių, koks materialus turtas buvo perduotas naujajam BUAB „As mundi“ akcininkui, nepateiktas ir debitorinių įsipareigojimų sąrašas; nepateikti materialinių vertybių už 2004-2010 m. inventorizavimo aktai. Taip pat nepateikti duomenys, kad tokie aktai nebuvo perduoti naujajam akcininkui J. T.
    4. Suinteresuoto asmens A. S. pateikta tarpinė UAB „As mundi“ finansinė atskaitomybė už 2010 m. nėra patvirtinta akcininkų susirinkime ir nepateikta VI ,,Registrų centras“, todėl teismas neturėjo pagrindo ja vadovautis priimant skundžiamą nutartį.
    5. Bankroto administratoriaus nuomone, 2010 m. birželio 23 d. akcijų perleidimo sandoris yra fiktyvus ir apsimestinis. Akcijos buvo perleistos keliasdešimt kartų pigiau nei apskaitytas įmonės turtas. Faktas, kad akcijos buvo perleistos už 2 000 Lt, kai įmonės balanse apskaityta piniginių lėšų suma kasoje buvo 3 422 Lt, – yra abejotinas. Taip pat teismui nepateikta įrodymų, kad buvo perduotos ir inventorizuotos piniginės lėšos.
    6. Remiantis suinteresuotų asmenų tarpine finansininke atskaitomybe už 2010 m., įmonės ilgalaikis turtas parduotas – taigi buvo siekiama ji nuslėpti nuo kreditorių.
  1. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, viešasis interesas, – apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Todėl pareiškėjo atsakovės BUAB „As mundi“ bankroto administratoriaus atskirasis skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.
  2. Apeliacijos dalyką sudaro Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. Prieš pradėdamas nagrinėti pareiškėjo atskirąjį skundą teismas pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį aiškindamas ir taikydamas įstatymus, kitus teisės aktus teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje vienareikšmiai suformuluotus nurodymus – tai atlikdamas, privalo remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.). Toliau teismas nurodo nagrinėjamoje byloje aktualias taikytinas įstatymo normas ir teismų praktikos nuostatas.
  4. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus; pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu.
  5. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Taigi, esant nors vienam iš nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014 etc.). Pagal formuojamą teismų praktiką, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004 etc.). Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, būtina įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su šios veikla, valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Taigi teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad yra būtina požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, jog įmonės vadovo veiksmai privedė šią prie bankroto, t. y., kad įstatymas nereikalauja, jog būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia, kaip kaltės forma, nes tam konstatuoti pakanka nustatyti, kad pastarasis sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus ir dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekta. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tik byloje nustatytų aplinkybių (įmonės vadovo veiksmų / neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) visuma suteikia pagrindą spręsti dėl vadovo kryptingo, sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto; kad byloje reikia turėti tiek duomenų, kiek jų visuma leistų spręsti apie egzistavimą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, būtent konkrečioje situacijoje suteikiančių pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu; kad nėra būtina nustatyti konkretų veiksmą ar sandorį, nulėmusį įmonės bankrotą, nes vertintinas visetas aplinkybių, susijusių įmonės su valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu, jų įtaka mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių šios nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013). Toliau apeliacinis teismas nagrinėja atskirojo skundo argumentus ir sprendžia dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

5Dėl bendrovės nemokumo 2008 m. ir 2009 m.

  1. Teismas sprendžia, kad pirmiausiai yra tikslinga pažymėti faktines aplinkybes, kurios svarbios sprendžiant dėl skundo argumentų, susijusių su atsakovės UAB „As mundi“ ūkine finansine būkle 2008–2009 m. Kaip jau minėta pirmiau, bankroto administratorius tiek pareikšime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek ir atskirajame skunde nurodo, kad teismas neteisingai sprendė dėl įmonės būklės minimu laikotarpiu, kad ši buvo nemoki jau 2008 m.
  2. Taigi 2008 m. balanso duomenimis nustatyta, kad UAB „As mundi“ turėjo turto už 254 432 Lt – trumpalaikio turto už 181 728 Lt, ilgalaikio turto už 72 704 Lt; mokėtinos pinigų sumos ir įsipareigojimai sudarė 252 827 Lt, iš jų, suma mokėtina per vienerius metus 200 535 Lt. Nustatyta, kad bendrovė 2008 m. turėjo 28 208 Lt nuostolių. Iki 2015 m. gruodžio 1 d. bendrovė buvo skolinga valstybinio socialinio draudimo biudžetui 11 514,35 Eur, skola pradėjo didėti nuo 2010 m. pirmojo ketvirčio; įmonėje apdraustųjų asmenų nėra nuo 2013 m. antrojo ketvirčio; bendrovė iki 2016 m. sausio 5 d. buvo skolinga 22 931,16 Eur valstybės ir savivaldybės biudžetams. Tačiau byloje nėra duomenų, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai jau 2008 m. viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės.
  3. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad šie duomenys patys savaime nesuteikia pagrindo sutikti su pareiškėjo tvirtinimu, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai jau 2008 m. viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, tuo tarpu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinoma, yra ir fakto teismas, nepateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų ar argumentų, o faktą, susijusį su atsakovės skola valstybės biudžetui, kuri vėliau buvo nurašyta, priešingai nei teigiama skunde, teismas yra įvertinęs. Taigi patikrinęs byloje pateiktus duomenis teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog bendrovės 2008 m. balanse nurodyta bendrovės įsipareigojimų suma atitiko įmonės pradelstus įsipareigojimus, kad 2008 m. balanso duomenys leidžia konstatuoti sunkią įmonės padėtį, tačiau ne jos nemokumą. Beje, bankroto administratorei yra / turi būti žinoma, kad netgi tuo atveju, kai buvę įmonės vadovai jai neperduoda dokumentų / turto, tokiose bylose aktualūs ir būtini duomenys gali būti gaunami tiek iš įvairius valstybės mokesčius administruojančių institucijų kaupiamų duomenų bazių, tiek iš administruojamų įmonių verslo partnerių, bankų etc. Tuo labiau, kad pagal galiojančią teismų praktiką nepaisant tokiose bylose vyraujančio viešojo intereso bankroto administratorius nėra atleidžiamas nuo pareigos išsamiai pagrįsti savo argumentus bei reikalavimus (CPK 178 straipsnis).
  4. Vertinant bankroto administratoriaus argumentą, kad pateikta tarpinė UAB „As mundi“ finansinė atskaitomybė už 2010 m. yra netinkamas įrodymas nustatant tuometinę šios finansinę padėtį, teismas pažymi, kad pagal CPK 177 straipsnį įrodymai civilinėje byloje yra apibrėžiami kaip bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus, atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Apeliantas teisus tvirtindamas, kad bendrovės finansinių ataskaitų rinkinys turėtų būti patvirtintas akcininkų susirinkimo ir pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnis), tačiau šis reikalavimas nepaneigia teismo teisės vertinti tokį dokumentą ir jame nurodytus duomenis kaip ir kitus rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės teisingam bylos išsprendimui, kol šie duomenys nėra paneigti. Tuo tarpu tokių įrodymų, nežiūrint administratoriui tenkančios įrodinėjimo pareigos, nepateikta, todėl minimi argumentai yra atmestini (CPK 185 straipsnis).

6Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytų atsakovės tyčinio bankroto požymių

  1. Sprendžiant dėl įmonės vadovo, kaip valdymo organo, veiksmų tinkamumo, reikšminga kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui, nes šis ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (Civilinio kodekso 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  2. Atskirajame skunde bankroto administratorius teigia, kad UAB ,,As mundi“ 2016 m. sausio 5 dieną buvo skolinga VMI 22 931,16 Eur ir ši mokestinė nepriemoka buvo susidariusi laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 25 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., kad už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. VMI bankroto byloje kreditorinio reikalavimo nepareiškė tik dėl to, jog 2016 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą minėtą mokestinę nepriemoką pripažinti pasibaigusią suėjus jos išieškojimo senaties terminui. Nežiūrint to, kad minėta skola nurašyta, o tokie kreditoriniai reikalavimai nepareikšti, tačiau, apeliantas teisus, šie duomenys patvirtina, jog įmonė buvo skolinga ne tik teismo patvirtintiems kreditoriams, bet nemokėti ir įstatymais nustatyti mokesčiai. Iš tiesų, tai leidžia spręsti, kad bendrovės atsakingi asmenys nesilaikė teisės aktų reikalavimų, kad finansinis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus reikalavimas yra atsiradęs būtent suinteresuotų asmenų valdymo laikotarpiu (nuo 2010 m. balandžio 5 d. iki 2010 m. birželio 23 d.). Tačiau pagal pirmiau paminėtą teismų praktiką ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-5 punktus juose įtvirtintų požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tokių veiksmų / neveikimo ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Taigi tuo atveju, jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė būtent bankrutavo dėl tokių vadovų veiksmų. Šiuo aspektu kasacinis teismas, be to, kas jau yra išaiškinęs, kad bankroto pripažinimui tyčiniu turi būti vertinama minimoje ĮBĮ 20 straipsnio normoje nurodytų aplinkybių visuma, rodanti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015).
  3. Kaip nustatyta šios nutarties 22–23 punktuose, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovės nemokumas kilo dar 2008 m. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors dalis įmonės finansinių įsipareigojimų atsirado 2009–2010 m., t. y. iki akcijų perleidimo sutarties, tačiau nėra įrodymų, kad pradelstos skolos viršijo pusę įmonės turto ir sukėlė įmonės nemokumą, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo dėl vadovų tyčinių veiksmų minimu laikotarpiu.

7Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto atsakovės tyčinio bankroto požymio

  1. Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis, teigia, kad 2010 m. birželio 23 d. akcijų perleidimo sandoris yra tikėtinai fiktyvus ir apsimestinis, nes akcijos perleistos keliasdešimt kartų pigiau nei apskaitytas įmonės turtas, kad yra abejotina, jog už akcijas gauta 2 000 Lt, nes įmonės balanse apskaityta piniginių lėšų suma, buvusi kasoje – 3 422 Lt, o suinteresuoti asmenys teismui nepateikė įrodymų, kad šios piniginės lėšos buvo inventorizuotos ir perduotos.
  2. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2010 m. birželio 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią tuometinės bendrovės akcininkės A. S. ir R. S. už 2 000 Lt pardavė bendrovės akcijas naujajam savininkui J. T., kitų byloje surinktų įrodymų kontekste pati savaime nepatvirtina to, kad šiuo sandoriu buvo siekiama įmonės nemokumo ar šiuo veiksmu buvo bloginama bendrovės turtinė padėtis.
  3. Vertinant akcijų perdavimą, įvertintini atskirojo skundo argumentai, jog suinteresuoti asmenys nepateikė teismui ar bankroto administratoriui duomenų, patvirtinančių koks materialus turtas buvo perduotas naujajam bendrovės akcininkui. Nustatyta, kad suinteresuoti asmenys A. S. ir A. S. kartu su atsiliepimu į bankroto administratoriaus pareiškimą pateikė bendrovės dokumentų priėmimo–perdavimo aktus. Juose nurodoma, kad A. S. atleidimo iš bendrovės vadovo pareigų dieną naujai paskirtam bendrovės vadovui perdavė visus bendrovės finansinius dokumentus, turto sąrašus, skolų suderinimo aktus, buhalterinės apskaitos registrus už 2004–2010 m. Argumentų ir įrodymų, paneigiančių šiame dokumente nurodytus faktus, nepateikta, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta minimus bankroto administratoriaus teiginius, kuriais grindžiami skundo motyvai dėl pastarojo ĮBĮ 20 straipsnyje numatyto pagrindo taikymo (CPK 178 straipsnis).

8Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

  1. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015), tačiau tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra tik sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
  2. Bankroto administratorius, kaip vieną iš pagrindinių argumentų BUAB „As mundi“ bankrotą pripažinti tyčiniu, nurodo bendrovės finansinių dokumentų neteisingą tvarkymą ir jų neperdavimą.
  3. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą bankroto administratoriui bankrutuojančios įmonės turtą ir dokumentus turi perduoti buvęs (paskutinis) vienasmenis valdymo organas – vadovas. Kaip minėta, byloje yra nenuginčytų duomenų, patvirtinančių, kad visas bendrovės turtas su finansiniais dokumentais, turto sąrašais, skolų suderinimo aktais, buhalterinės apskaitos registrais už 200–2010 m. buvo perduoti paskutiniam įmonės vadovui. Tuo tarpu, vien ta aplinkybė, kai bankroto administratoriui nepavyko susisiekti su buvusiu bendrovės vadovu nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo kitaip vertinti teismo išvadas šiuo klausimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, pagal civilinėje byloje Nr. 2-351/2014 ir kt.).
  4. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl įmonės bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, bankroto administratorius nepateikė jokių, kaip jau minėta, jam prieinamų įrodymų apie tai, kad atsakovės UAB „As mundi“ buhalterinės atskaitomybės dokumentuose nurodyti duomenys yra neteisingi. Be to, byloje nėra įrodymų, kad visuotiniai akcininkų susirinkimai valstybės institucijos kada nors – nuo pat įmonės įregistravimo, būtų konstatavusios aplaidų ar apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą (valstybės institucijų, juridinių asmenų registrų duomenys ir kt.).

9Dėl naujai nurodomų aplinkybių

  1. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Taip pat apeliacinis (atskirasis) skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
  2. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atskirojo skundo argumento, kad remiantis suinteresuotų asmenų tarpine finansininke atskaitomybe už 2010 m., įmonės ilgalaikis turtas parduotas ir tokiu būdu, bankroto administratoriaus nuomone, buvo siekiama įmonės turtą nuslėpti nuo įmonės kreditorių. Ši aplinkybė nebuvo analizuota pirmosios instancijos teisme, tokio klausimo bankroto administratorius nekėlė ir prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Be to, apeliaciniam teismui, kuris yra taip pat ir fakto instancija, kaip jau minėta, nepateikta jokių duomenų, galinčių patvirtinanti tokių lėšų gavimą bei panaudojimą (bankų duomenys, verslo, sandorių partnerių duomenys etc.) (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu dėl administratoriaus argumentų, kad teisme buvusiam administracijos vadovui yra inicijuotas procesas dėl bendrovei padarytos žalos atlyginimo, pažymėtina tai, jog pagal teismų praktiką tokiose bylose nenustatinėjamos įmonės vadovų / akcininkų civilinės atsakomybės sąlygos (žalos padarymas ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų / neveikimo ir padarytos žalos etc.). Tokia teismo nutartis neužkerta kelią administratoriui, atlikusiam įmonės veiklos patikrinimą (įmonės sandoriai, sudaryti iki bankroto bylos iškėlimo, konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumas, atitikimas įmonės interesams ir pan.), – reikšti ieškinius tiesiogiai asmenims, kaltiems dėl žalos bendrovei / kreditoriams padarymo (CK 2.87, 2.50 straipsniai), inicijuoti procesą dėl sankcijų, numatytų ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje taikymo.

10Dėl bylos procesinės baigties

  1. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas įvertinęs tinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, todėl skundžiama nutartis palikta nepakeista.

11Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

  1. Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės reikšmės tinkamam klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai