Byla e2-398-370/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-888-601/2016, kuria atsisakyta BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotą pripažinti tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-888-601/2016, kuria atsisakyta BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotą pripažinti tyčiniu,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė VMI prie FM prašė BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotą pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 5 punkto, 3 dalies 1 punkto ir 2 punkto pagrindais.
  2. VMI prie FM ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį (įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu) įrodinėjo tuo, kad įmonės vadovė ir vienintelė akcininkė A. Č. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nors iš įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų darytina išvada, kad bendrovė nemoki galėjo būti jau 2014 metais. 2013-2015 metais įmonės nemokumas vis didėjo, skolos augo, patiriami bendrovės ir jos kreditorių nuostoliai didėjo. Nuo 2013 m. bendrovė ūkinę veiklą vykdė iš esmės tik kreditorių pinigais ir jų rizika. Todėl dar 2013 metais bendrovė privalėjo svarstyti dėl bankroto bylos iškėlimo ar taikytinų priemonių mokumui atkurti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nustatyta tvarka (ABĮ 59 str. 9 d.). Tokie vadovės ir vienintelės akcininkės veiksmai (neteisėtas neveikimas) vertintinas kaip sąmoningas ir kryptingas įmonės ir jos kreditorių būklės bloginimas.
  3. VMI prie FM 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį (buhalterinės apskaitos apgaulingas tvarkymas, aplaidžiai tvarkyta buhalterinė apskaita, PVM ar kitų mokesčių vengimas) įrodinėjo bendrovės atliktu mokestiniu patikrinimu už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31 ir jo pagrindu priimtu 2013-02-28 sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-42, kuriame bendrovei papildomai paskaičiuota 22 535,91 Eur mokesčių, baudų ir delspinigių. Bendrovės skundas dėl šio mokesčių administratoriaus sprendimo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimu atmestas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2229-756/2015, paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.
  4. VMI prie FM ĮBĮ įrodinėdama 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto prezumpciją (veiklos perkėlimas ir darbuotojų perėjimas dirbti į kitą įmonę) nurodė, kad pagal Sodros duomenis, A. Č. UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ dirbo nuo 2009-01-22 iki 2016-01-07; nuo 2016-01-20 įdarbinta UAB „VIA BALTICA KAUNAS“, kurios veikla sutampa su bendrovės veikla, o jos vadovė nuo 2015-06-10 G. G. (A. Č. dukra), akcininkas – R. Č. (A. Č. sūnus). Be to, A. Č. yra ir UAB „VIA BALTICA LIETUVA“ 100 proc. akcininkė, nuo 2013-03-13 iki 2014-04-07 buvo jos vadovė; o šios bendrovės adresas ir veikla sutampa su atsakovės adresu ir veikla. Apskaitą tvarkanti atsakovės darbuotoja I. G. bendrovėje dirbo nuo 2009-10-06 iki 2016-02-01, ji taip pat atitinkamais laikotarpiais dirbo UAB „VIA BALTICA DVARAS“, UAB „VIA BALTICA LIETUVA“, UAB „VIA BALTTICA KAUNAS“. Bendrovės darbuotoja A. F. bendrovėje dirbo nuo 2013-04-29 iki 2016-02-01, o atitinkamais laikotarpiais ir UAB „VIA BALTICA LIETUVA“, UAB „BALTIC AIRPORT SERVICES“; bendrovės darbuotoja G. P. bendrovėje dirbo nuo 2013-12-30 iki 2016-02-01, taip pat laikotarpiu nuo 2016-02-02 iki 2016-03-14 – UAB „VIA BALTICA LIETUVA“. J. M., bendrovėje dirbusi nuo 2015-06-01 iki 2016-02-01, nuo 2016-02-02 dirba UAB „VIA BALTICA LIETUVA“.
  5. VMI prie FM ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto prezumpciją

    4(atsiskaitymai pažeidžiant CK 6.9301 str.) įrodinėjo tuo, kad bendrovė turėdama 37 635,6 Lt dydžio skolą valstybės biudžetui, nuo 2013-10-10 iš AB SEB banko sąskaitos Nr. ( - ) atliko mokėjimus kitiems kreditoriams. Be to, remiantis Operatyvaus patikrinimo 2014-05-30 pažyma, VMI prie FM sprendė, kad bendrovė turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su VMI prie FM, tačiau pagrindinius pinigų srautus vykdė per kasą, tokiu būdu savo nuožiūra skirstydama lėšas kitiems kreditoriams. VMI prie FM taip pat pažymėjo, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2015-07-13 pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo iki jos iškėlimo 2015-12-07 skolos VMI nemažino, nors toliau šiuo laikotarpiu vykdė pavedimus kitiems kreditoriams.

  6. BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankroto administratorė teismo prašė pagal byloje surinktus įrodymus nustačius nors vieną ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tyčinio bankroto požymį ir (ar) 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją, tenkinti VMI prie FM prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
  7. Bankroto administratorė nesutiko su VMI prie FM pozicija, kad vien bankroto bylos iškėlimas ne laiku laikytinas kaip atitinkantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Taip pat pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. A-2229-756/2015 konstatuotos faktinės aplinkybės dėl netinkamo mokesčių apskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010-01-01 –

    52012-03-31 yra per daug nutolusios nuo pareiškėjos įrodinėjamo tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Bankroto administratorės nuomone, pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kokiu būdu, į kokias konkrečias įmones ir kokia konkreti atsakovės veikla buvo perkelta į kitas įmones, taip pat nepateikė tokį faktą pagrindžiančių įrodymų, dėl to nėra pagrindo taikyti ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos prezumpcijos. Bankroto administratorė nurodė, kad CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarka (eiliškumas) buvo pažeista, atsakovei darant mokėjimus, susijusius su veiklos tęstinumu, taip didinant skolą VMI.

  8. Suinteresuotas asmuo A. Č. atsiliepime teismo prašė VMI prie FM pareiškimą dėl BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti kaip nepagrįstą.
  9. A. Č. nesutiko, kad nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo lemia tyčinį bankrotą. Nurodė, kad įmonės vadovybės veiksmuose nėra sąmoningo, kryptingo įmonės blogo valdymo ir (arba) sandorių, kurių sudarymas pažeistų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Administracinėje byloje Nr. A-2229-756/2015 konstatuotos faktinės aplinkybės dėl netinkamo mokesčių apskaičiavimo laikotarpiu 2010-01-01 - 2012-03-31 yra perdaug nutolusios nuo pareiškėjos įrodinėjamo tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p. Iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos įmonė nebuvo nei reorganizuota, nei atskirta jos dalis, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog kita veikianti įmonė ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Atsakovės darbuotojai kitose įmonėse dirbo kitais laikotarpiais, kurie neturi jokio priežastinio ryšio su tyčiniu bankrotu, buvusi atsakovės vadovė ir (ar) kiti darbuotojai įsidarbino į kitas įmones po bankroto bylos iškėlimo, kai, vadovaujantis ĮBĮ 19 str. 1 d., su jais buvo nutrauktos darbo sutartys. Mokėjimų tvarka nebuvo pažeista, o pareiškėjai nenurodžius Operatyvaus patikrinimo 2014-05-30 pažymoje už laikotarpį 2013-04-01 - 2014-04-30 jokių pažeidimų ar pastabų, suinteresuotas asmuo manė, kad elgiasi tinkamai ir nepažeidžia jokių įstatymų. Mokėjimai kreditoriams buvo atliekami siekiant tęsti atsakovės veiklą.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi VMI prie FM pareiškimą pripažinti BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotą tyčiniu atmetė.
  2. Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, kaip tyčinio bankroto požymio nustatymo pagrindo, nurodė, kad VMI prie FM netinkamą bendrovės vadovės ir akcininkės pareigų vykdymą (nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) grindė finansinės atskaitomybės įrodymais, tačiau įmonės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatymo reikalaujamą rodiklį – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tačiau tokių duomenų apie 2013 m. ar 2014 m. pradelstus įmonės įsipareigojimus, jų mastą, VMI prie FM nepateikė. Teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodomų per vienerius metus atsakovės mokėtinų sumų negalima iš esmės laikyti pradelstais įmonės įsiskolinimais, kurie galėtų būti vertinami konstatuojant įmonės nemokumą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad VMI prie FM neįrodė, kad įmonės vadovė pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be to, nors įmonės padėtis buvo sunki, teismas nustatė, kad įmonė siekė vykdyti veiklą, o pagal byloje esančius duomenis nenustatyta, kad įmonės direktorė didino įmonės įsipareigojimus siekdama įmonę tyčia privesti prie bankroto. Dėl to, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.
  3. Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio, pažymėjo, kad nepaisant aplinkybės, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31 įmonės direktorė neatliko tam tikrų veiksmų, susijusių su tinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, tačiau, teismo vertinimu, vien ši aplinkybė negali iš esmės reikšti sąmoningo įmonės direktorės veikimo (neveikimo), privedant įmonę prie bankroto. Iš nurodytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad toks įmonės direktorės netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo įmonės direktorės sąmoningo vengimo mokėti mokesčius pasekmė, turint aiškų tikslą nuslėpti įmonės tikrąją finansinę padėtį ir priversti įmonę prie bankroto. Be to, nustačius, kad patikrinimas atliktas už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2012 m. kovo mėnesio (kada atlikti neteisėti veiksmai (neveikimas)), o bankroto byla iškelta 2015-12-07, teismas, atsižvelgdamas į ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkto nuostatas, darė išvadą, kad netinkami įmonės apskaitos dokumentų tvarkymo veiksmai yra perdaug nutolę nuo pareiškėjos įrodinėjamo tyčinio bankroto požymio. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovės veiklos patikrinimas buvo atliekamas ir laikotarpiu nuo 2013-04-01 iki 2014-04-30, tačiau dėl šio ginčui aktualaus laikotarpio pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kad įmonės tyčinis bankrotas būtų susijęs su įmonės vadovės neteisėtais veiksmais (neveikimu). Dėl to, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.
  4. Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos, pagal byloje esančius bei VĮ Registrų centro išrašų duomenis, padarė išvadą, kad negalima spręsti, jog įmonės direktorė perkėlė įmonės UAB ,,VIA BALTICA PRAMOGOS“ veiklą į kitas įmones. Teismas pažymėjo, kad visos įmonės (UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“, UAB „VIA BALTICA DVARAS“, UAB „VIA BALTICA LIETUVA“, UAB „VIA BALTICA KAUNAS“) yra susijusios su Č. giminės verslo plėtojimu. Šeimos nariai pasiskirstę pareigas bei atliekamas funkcijas, ir, steigdami naujas įmones, plėtoja veiklą maitinimo ir gėrimų teikimo, apgyvendinimo bei maisto produktų gamybos srityse. Tai, kad įmonės užsiima ta pačia veikla kaip atsakovė UAB ,,VIA BALTICA PRAMOGOS“, tik dar kartą patvirtina, kad šeimos nariai siekia įsitvirtinti ir plėstis konkrečios srities rinkoje. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad įmonės registruotos tuo pačiu adresu, neleidžia spręsti dėl tyčinio įmonės bankroto, nustačius, kad pastatų, esančių adresu: ( - ) (kuriuo registruotos visos aukščiau nurodytos įmonės), 232/10000 dalys nuosavybės teise priklauso V. Č.. Teismo nuomone, logiška, kad Č. giminės nariai plėtodami maitinimo paslaugų tinklą ir steigdami naujas įmones jas įregistravo tuo pačiu, šeimai (jos nariui) nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto adresu.
  5. Tai, kad I. G., kaip apskaitą tvarkantis asmuo, aptarnavo ir dirbo tam tikrais laikotarpiais visose aukščiau nurodytose įmonėse, teismo vertinimu, tik patvirtina, kad I. G. buvo susipažinusi su įmonių verslo specifika ir mastais, ja kaip darbuotoja buvo pasitikima ir ji sugebėjo atlikti įmonės apskaitos tvarkymo darbus keliose įmonėse. Be to, teismas pažymėjo, kad tiek I. G., tiek kiti VMI prie FM minimi darbuotojai (A. F., G. P. ir J. M.) pas atsakovę dirbo iki tol, kol bankroto administratorė, vykdydama ĮBĮ funkcijas, nenutraukė darbo sutarčių.
  6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie leistų daryti nekvestionuotiną išvadą, jog įmonės vadovė sąmoningai blogindama įmonės veiklą įsteigė naujas įmones, tikslu į jas perkelti atsakovės darbuotojus ir veiklą. Taip pat teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad į kitas įmones buvo perkelta atsakovės veikla, perimtos atsakovės nebaigtos vykdyti sutartys, reikalavimo teisės, perėjo didžioji dalis darbuotojų ir kt.
  7. Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos, pažymėjo, kad VMI prie FM įrodinėjo tik aplinkybę, jog atsakovė, turėdama pareigą mokėti mokesčius VMI, jos nevykdė, nors nuo 2013 metų atsiskaitydavo su kitais kreditoriais, taip pažeisdama CK 6.9301 straipsnio nuostatas, tačiau, teismo nuomone, nepagrindė kitos būtinos sąlygos šios tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui – kad nebuvo vykdomas ĮBĮ ir kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (-ams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Dėl to, teismo vertinimu, negalimas šios tyčinio bankroto prezumpcijos taikymas. Be to, teismas pažymėjo, kad buvo atsiskaitoma tik su tais kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnis įmonės veikimas, todėl negalima laikyti, kad su kreditoriais buvo atsiskaitoma sąmoningai siekiant išvengti skolos valstybės biudžetui mokėjimo.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. VMI prie FM atskirajame skunde teismo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotą tyčiniu. Atsižvelgiant į tai, kad atskirajame skunde pakartotinai nurodomos aplinkybės, kurios buvo nurodomos ir pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, jos nekartojamos, nurodant tik tuos atskirojo skundo argumentus, kuriais kvestionuojamas teismo atlikto faktinių aplinkybių ir argumentų vertinimas:
  2. Dėl teismo argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto:
    1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog iš įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų negalima spręsti apie tai, kad įmonės vadovė dar 2013 metais turėdama pareigą, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Keliant UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankroto bylą, teismui pakako finansinių ataskaitų rinkinio vertinimo, šių duomenų analizė buvo pakankama priimti nutartį, jog bendrovės įsiskolinimai yra pradelsti. Teismas, keldamas bendrovei bankroto bylą, sprendė, jog įmonėje apskaityto turto sudėties, jo vertės ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams santykis bei negalėjimas įvykdyti savo finansinių prievolių kreditoriams patvirtino aplinkybę, kad ši įmonė yra nemoki. Savo ruožtu, teismas, spręsdamas dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu, pradėjo abejoti tokių duomenų patikimumu ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų faktinei situacijai išsiaiškinti.
    2. Įmonės vadovei bei vienintelei akcininkei A. Č. 2013 metais, o vėliausiai 2014 metais kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ar taikyti priemones mokumui atkurti pagal ABĮ, o toks neveikimas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.
  3. Dėl teismo argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto:
    1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VMI patikrinimo metu nustatytas ir teismų sprendimais patvirtintas įmonės direktorės netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas nereiškia sąmoningo įmonės direktorės veikimo (neveikimo), privedant įmonę prie bankroto.
    2. Pasisakydamas dėl teismo argumento dėl pernelyg nutolusių įmonės apskaitos dokumentų tvarkymo veiksmų ir įrodinėjamo šio tyčinio bankroto požymio, pažymi, kad bankroto administratorė nėra pateikusi kreditoriams bendrovės sandorių analizės, sudarytos per paskutinių 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos.
    3. Teismas per daug formaliai vertino pareiškėjos pateiktą mokesčių administratorės patikrinimo informaciją, kuri išsamiai atskleidžia, kad buhalterinė apskaita bendrovėje buvo vedama aplaidžiai. Atsakovės tolesni veiksmai, kuriais buvo skųsti mokesčių administratorės sprendimai, tik parodo, kad atsakovė siekia ne ištaisyti savo padarytas klaidas, o toliau vilkinti laiką (nutolinti trijų metų sandorių peržiūrą) bylinėjantis.
    4. Mokesčių administratorės patikrinimo akte nustatytas PVM ir kitų mokesčių mokėjimo vengimas, leidžia daryti išvadą, kad įmonės bankrotą lėmė atsakovės, kaip mokesčio mokėtojos, direktorės netinkamas pareigų vykdymas (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).
  4. Dėl teismo argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto, apeliantė nurodė, kad priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, bendrovės veikla buvo perkelta į kitas įmones, į šias įmones perėjo dirbti darbuotojai, buvusi vadovė A. Č. ir su ja susiję asmenys. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys įrodymai, kuriuos teismas, apeliantės teigimu, netinkamai tyrė ir vertino.
  5. Dėl teismo argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto:
    1. Apeliantė pažymi, kad teismo prašė išreikalauti iš bankroto administratorės UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ kasos dokumentus už laikotarpį nuo 2014-05-01 iki 2015-12-18 (bankroto įsiteisėjimo dienos), kadangi manė, jog bendrovė vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais per bendrovės kasą ir vėlesniu laikotarpiu, nei apėmė VMI prie FM operatyvaus patikrinimo metu įvertinti Bendrovės pateikti kasos dokumentai (nuo 2013-04-01 iki

      62014-04-30). Tačiau teismas šį pareiškėjos prašymą ignoravo ir neįpareigojo bendrovės bankroto administratorės pareiškėjos prašomų duomenų pateikti, tam, kad būtų išsklaidytos abejonės.

    2. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, bankrotas pripažintinas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 str. 3 d. 2 p., atsižvelgiant į tai, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 str. nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kadangi dalis darbuotojų liko kreditorių sąraše. Be to VMI prie FM patikrinimo akte jau buvo konstatuota, kad dalis atlyginimų buvo mokama „vokeliuose“, todėl, tikėtina, dalis darbuotojų gali būti nepareiškę finansinių reikalavimų.
  6. Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankroto administratorė teismo prašo apeliantės atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
  7. Apeliantė atskirajame skunde nenurodė jokių materialinės ar procesinės teisės normų, kurios buvo pažeistos ar netinkamai taikytos pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį.
  8. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad bankroto administratorė nepateikė kreditoriams bendrovės sandorių analizės už 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos.

    72016-05-24 įvykusiam pirmajam atsakovės kreditorių susirinkimui buvo pateikta išsami bankroto administratorės veiklos ataskaita, kurioje aprašyti sandoriai nuo 2012-04-10 iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Joje be kita ko pažymėta, kad iš esmės administratorei perduotos atsakovės sutartys bei išrašytos (gautos) PVM sąskaitos faktūros atitinka įstatymo reikalaujamą formą ir neprieštarauja juridinio asmens teisnumui.

  9. Nesutikdama su atskirojo skundo argumentu, kuriame nurodoma, kad teismas nepagrįstai nesprendė apeliantės prašymo dėl įrodymų išreikalavimo iš bankroto administratorės, pažymi, kad tai, jog apeliantė dėl subjektyvių priežasčių išsamiai nesusipažino su 2016-10-18 pateiktu atsakovės atsiliepimu ir prie jo pridėtu priedu Nr. 2 („Kasos išlaidų dokumentai už laikotarpį 2014-05-01 – 2015-12-18“) negali būti teisinis pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Minėti kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad atsakovė grynaisiais pinigais mokėjo atlyginimus darbuotojams, dėl to nepažeidė atsiskaitymų eiliškumo.
  10. Dėl apeliantės argumento dėl vadovės nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažymėjo, kad vien tai nereiškia tyčinio bankroto, o gali būti pagrindas civilinei atsakomybei kilti ir padarytai žalai atlyginti. Pažymėjo, kad šiuo metu administratorė ruošia ieškinį dėl žalos iš įmonės direktorės atlyginimo priteisimo.
  11. Kiti atskirojo skundo argumentai (dėl rašytinio bylos nagrinėjimo, bankroto administratorės ir atsakovės vadovės pozicijų panašumo ir kt.) nėra teisiškai reikšmingi priimtos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

8Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. VMI prie FM teismo prašė BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintais pagrindais bei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintomis tyčinio bankroto prezumpcijomis. Nurodė, kad atsakovės vienintelė akcininkė ir direktorė A. Č. jau 2013 – 2014 metais turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar imtis kitų ABĮ 59 str. 9 d. nurodytų priemonių mokumui atkurti, įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (įmonei 2013 metais priskaičiuotų mokestinės nepriemokos, baudų, delspinigių sumos patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu), atsakovės darbuotojai ir veikla buvo perkelta į kitas įmones, užsiimančias ta pačia veikla (UAB „VIA BALTICA LIETUVA“, UAB „VIA BALTICA KAUNAS“, UAB „VIA BALTICA DVARAS“), be to, VMI prie FM teigimu, atsakovė, turėdama skolą valstybės biudžetui, atsiskaitydavo su kitais kreditoriais, tokiu būdu pažeisdama CK 6.9301 str. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas atsisakė atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nenustatęs aplinkybių, nagrinėjamu atveju patvirtinančių ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų tyčinio bankroto požymių ir prezumpcijų, kuriais buvo siekiama pagrįsti atsakovės sąmoningą privedimą prie bankroto (tyčinį bankrotą).
  3. Taigi, šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų nenustatyta (CPK 320 str. 1, 2 d.).
Dėl tyčinio įmonės bankroto
  1. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.), o to paties straipsnio 3 dalyje pateikiamos tyčinio bankroto prezumpcijos (aplinkybės, kurioms esant laikoma, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia), kurias, objektyviai egzistuojant prezumpcijose nurodytoms sąlygoms, privalo paneigti atsakovas.
  2. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

9Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio taikymo

  1. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas vienas iš tyčinio bankroto požymių – įmonės valdymo organo (organų) netinkamas įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymas.
  2. VMI prie FM nagrinėjamu atveju šį tyčinio bankroto požymį įrodinėja aplinkybėmis, kad atsakovė dar 2013 m. ir (ar) 2014 m. buvo nemoki, todėl atsakovės vadovė jau tada turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar imtis kitų priemonių įmonės mokumui atkurti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, VMI prie FM jokiais įrodymais nepagrindė atsakovės nemokumo 2013, 2014 metais, t. y. nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos buvo pradelstos (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, taip pat atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo daryti priešingos išvados.
  3. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.
  4. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau vien savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto, juolab, jei įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai dar kelerius metus vykdė veiklą, jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
  5. Taigi tiek pagal buvusį, tiek pagal esamą reguliavimą įmonės vadovui nustatyta ne tik teisė, bet ir pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki, o tokios pareigos pažeidimas, priešingai nei nurodo bankroto administratorė, gali būti vertinamas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje pateikta bankroto sąvoka – tai teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą.
  6. Pažymėtina, kad įmonės nemokumas, kaip pagrindas iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.), nustatinėjamas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą įmonės nemokumo sampratą, kuri apibrėžiama kaip būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Pagal formuojamą teismų praktiką, įmonės finansinę atskaitomybę atspindinčiame dokumente – balanse – įrašyta per vienerius metus mokėtina suma ir įsipareigojimai, negali būti tapatinama pradelstiems įmonės įsipareigojimams, o tokiai išvadai padaryti reikalinga turėti papildomus duomenis (pvz., kreditorių sąrašą su įsipareigojimais ir jų įvykdymo terminais ir (ar) kt. objektyvius duomenis), pagrindžiančius pradelstų įsipareigojimų mastą, kuris yra reikšmingas santykyje su įmonės turimu turtu, sprendžiant dėl įmonės nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį.
  7. Atskirajame skunde teigiama, kad atsakovei keliant bankroto bylą pirmosios instancijos teismui pakako finansinės atskaitomybės duomenų, o sprendžiant tyčinio bankroto klausimą ir siekiant konstatuoti įmonės nemokumą nuo 2013 metų, jais vadovautis, kaip patikimais, nepagrįstai atsisakoma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija.
  8. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti (CPK 179 str. 3 d.), kad UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi, kurioje teismas atsakovės nemokumą konstatavo iš esmės remdamasis įmonės finansinės atskaitomybės duomenimis už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2015-10-31, teismui nustačius, kad į balansą įrašyto turto vertė sudarė 16 409 Eur, o pradelsti įsipareigojimai – 85 534,32 Eur, t. y. iš nutarties spręstina, kad buvo aiškinamasi įmonės pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turimu turtu, o ne vien remiamasi balanse esančių duomenų palyginimu. Įmonei keliant bankroto bylą šioje nutartyje teismas neanalizavo ir nesirėmė įmonės finansine padėtimi 2013 ar 2014 metais, neanalizavo įmonės balansuose įrašytų duomenų per įmonės nemokumo nustatymo prizmę, t. y. keliant bankroto bylą nenustatyta, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai jau 2013 ar 2014 metais viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tyčinio bankroto požymis, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kuris grindžiamas įmonės vadovės netinkamai atlikta pareiga laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, turi būti grindžiamas objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad 2013 ar 2014 metais įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, o pakankamų duomenų tokiai išvadai padaryti byloje nėra (ĮBĮ 2 str. 8 d. ĮBĮ 8 str. 1 d.).
  9. VMI prie FM įmonės nemokumą grindė bendrovės finansinę atskaitomybę atspindinčiais duomenimis, nurodydama, kad pagal 2013 metų balansą įmonė turėjo turto už 520 215 Lt (150 664,68 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 499 283 Lt (144 602,35 Eur), t. y. beveik du kartus viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Iš VMI prie FM kartu su pareiškimu dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikto 2014 m. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė turėjo turto už 143 284 Lt (41 704,7 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 331 998 Lt (96 153,27 Eur), nuostoliai - 209 646 Lt (60 717,69 Eur). Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šie balansų duomenys negali būti laikomi pakankamais įrodymais, sprendžiant dėl atsakovės nemokumo 2013 ir (ar) 2014 metais (taip pat žr. į šios nutarties 38 p.), nenustačius pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykio. Atskirojo skundo argumentas, kad įmonės finansinę padėtį atspindintys dokumentai (balansai, pelno (nuostolių) ataskaitos) yra registruoti Juridinių asmenų registre ir nenuginčyti, niekaip nepaneigia šios išvados teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgiant į formuojamą praktiką sprendžiant dėl įmonės nemokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme ir įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atkreiptinas dėmesys, kad VMI prie FM įmonės 2013 metų finansinę padėtį žinojo jau 2014 m. gegužės 30 d., t. y. operatyvaus patikrinimo pažymoje užfiksuota, kad pateiktame atsakovės balanse už 2013 metus bendrovės turtas sudaro 520 217 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 499 283 Lt, pažymint, kad tai sudaro 95,9 proc. viso bendrovės turto, tačiau į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreiptasi tik 2015-07-13, nors atsakovė, operatyvaus patikrinimo duomenimis, jau turėjo 128 534,07 Lt skolą valstybės biudžetui.
  10. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors bankroto procese vyrauja viešasis interesas, suponuojantis teismo pareigą veikti aktyviai, tačiau ji nepanaikina bendrojo civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo. Be to, kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės konstatavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Nagrinėjamu atveju ne tik apeliantė teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą dėl atsakovės nemokumo 2013 ir 2014 metais, tačiau tokių įrodymų nepateikė ir bankroto administratorė, nors ji, įsiteisėjus nutarčiai dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo, disponuoja įmonės dokumentais. Priešingai, bankroto administratorė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje nepalaikė pareiškėjos pozicijos dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo pažeidus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, o nurodė, kad žada kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš vadovo.
  11. Taigi, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikus jokių papildomų duomenų, patvirtinančių, jog visa balanse atsispindinti suma atitiko įmonės pradelstus įsipareigojimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors iš finansinės atskaitomybės duomenų galima spręsti apie sunkią įmonės padėtį, tačiau konstatuoti tyčinio bankroto požymį dėl įmonės vadovės ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pažeidimo, byloje nagrinėjamu atveju trūksta objektyvių duomenų (CPK 185 str.).
  12. Be to, pirmosios instancijos teismas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio nenustatė ir įvertinęs aplinkybes, susijusias su atsakovės, nors ir nedidelės apimties, bet vykdyta veikla, kurias iš esmės pripažino ir pareiškėja, teigdama, kad atsakovė vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais. Šių pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų motyvų apeliantė atskirajame skunde nepaneigė. Tai, kad atsakovė 2013, 2014 metais vykdė veiklą patvirtina ir 2014 m. gegužės 30 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08)-461-186, kurioje nustatyta, kad bendrovės veiklos vietoje dirbo baras-restoranas, kuriame buvo aptarnaujami klientai, tikrinimo metu bare-restorane dirbo 7 darbuotojai, o patikrinus bendrovės kasą nustatytos įplaukos ir išleistų pinigų sumos bei kt. Teismo vertinimu, iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad veiklos vykdymu iki bankroto bylos iškėlimo (2013, 2014 metais) buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto, išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
  13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Priešingai, teismas vertino byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 2013 ir (ar) 2014 metais įmonės vadovė elgėsi neatsakingai, nevykdė (nors turėjo) pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, savo veiksmais privedė įmonę prie bankroto ir kt.
  14. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius duomenis, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovės direktorė pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nustačius tokį atsakovės vadovės pažeidimą, galimas žalos atlyginimas (ĮBĮ 8 str. 4 d.).

10Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtino tyčinio bankroto požymio

  1. Įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu tuo atveju, jei teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkytas teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  2. VMI prie FM šį tyčinio bankroto požymį grindė Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos II juridinių asmenų patikrinimo skyriaus atliktu kompleksiniu mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimu už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31 ir 2013-02-28 priimtu sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-42, kuriuo iš dalies patvirtintas 2012-12-21 patikrinimo aktas Nr. AU16-42. VMI prie FM 2013-10-14 sprendimu Nr. 69-137 patvirtino Kauno VMI 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-42 dėl 2012-12-21 patikrinimo akto Nr. AU16-42 tvirtinimo nurodymus pareiškėjui į valstybės biudžetą sumokėti priskaičiuotas sumas. Šis sprendimas Mokestinių ginčų komisijos 2014-10-15 sprendimu Nr. S-14 patvirtintas.
  3. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimu atsakovės skundas dėl aukščiau minėtų sprendimų panaikinimo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o skundą atmetė.
  4. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės atlikto mokestinio veiklos patikrinimo metu nustatytus duomenis bei teismų procesinių sprendimų motyvus, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31 atsakovės direktorė neatliko tam tikrų pareigų, susijusių su tinkamu apskaitos tvarkymu, tačiau, teismo vertinimu, tai nereiškia sąmoningo įmonės direktorės veikimo (neveikimo), privedant įmonę prie bankroto, t. y. pirmosios instancijos teismas tokius atsakovės direktorės veiksmus vertino kaip aplaidumą, o ne sąmoningo vengimo mokėti mokesčius pasekmę, turint aiškų tikslą nuslėpti įmonės tikrąją finansinę padėtį. Apeliantė su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais nesutinka, nurodo, kad jie turi būti vertinami priešingai, t. y. kaip sąmoningo vengimo mokėti mokesčius pasekmė, turint aiškų tikslą nuslėpti įmonės tikrąją finansinę padėtį ir privesti įmonę prie bankroto.
  5. Atsižvelgiant į ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos turinį taip pat aplinkybę, kad tos pačios aplinkybės pirmosios instancijos teismo ir apeliantės yra vertinamos skirtingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek mokesčių administratorės patikrinimo metu, tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartyje nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados gali turėti reikšmės sprendžiant dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimo nagrinėjamu atveju.
  6. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012-12-21 patikrinimo akte Nr. AU16-42 konstatavo, kad atsakovės buhalterinė apskaita už tikrinamąjį laikotarpį buvo tvarkoma pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 bei nuostatas, konkrečiai – 4 str. (tikrinamuoju laikotarpiu mokėtojas neteisingai deklaravo apskaitomą ir pardavimo PVM, pelno mokestį, GPM, įmokas į Garantinį fondą, neteisingai apskaičiavo VSD įmokas); 6 str. 2 d. nuostatas (atsakovė neapskaitė ir nedeklaravo pajamų, gautų už suteiktas maitinimo paslaugas, pajamų iš prekybos pagal laikinus leidimus ir licencijas, nepagrįstai taikė 99 proc. nuolaidą už suteiktas maitinimo paslaugas ir kitas nuolaidas, neapskaitė viso darbuotojams mokamo darbo užmokesčio); 11 str. nuostatas (vyr. buhalterė laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31 buhalterinės apskaitos registruose apskaitė ne visas gautas pajamas, ne visą išmokėtą samdomiems darbuotojams darbo užmokestį; 12 straipsnio nuostatas (mokėtojas apskaitoje neįformino išmokamo neoficialaus atlyginimo darbuotojams, ne visiškai apskaitė prekybines pajamas už suteiktas maitinimo paslaugas, prekybą mugių metu, nepagrįstai taikė nuolaidas; 14 str. nuostatas, 16 str. (gautų pajamų ir papildomai išmokėtų atlyginimų neįregistravo buhalterinės apskaitos registruose; 21 str. nuostatas (šiomis nuostatomis nesivadovauta deklaruojant PVM, PM, GPM, VSD įmokas, įmokas į Garantinį fondą, neužtikrino teisingo duomenų pateikimo sudarant finansines ataskaitas; taip pat pažeidė atitinkamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatas. Šiame VMI patikrinimo akte konstatuota, kad atsakovės buhalterinėje apskaitoje ne tik pažeistos įstatymo nuostatos, bet ir sudaryta neteisinga 2010-2011 m. finansinė atskaitomybė (taip sumažinant PVM, nesumokant PVM, PM), dėl atlyginimo „vokeliuose“ nesumokant GPM, VSD įmokų, įmokų į Garantinį fondą; o dėl nurodytų pažeidimų – nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „VIA BLATICA PRAMOGOS“ veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31. Dėl nurodytų pažeidimų buvo papildomai paskaičiuota 2 180 Lt GPM, 17 Lt įmokų į GF, 4 361 Lt VSD įmokų, 2 181 Lt VSD įmokų bauda, 30 399 Lt PVM, 26 449 Lt PM.
  7. Kaip minėta, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2013-02-28 sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-42 dėl patikrinimo akto tvirtinimo iš dalies patvirtino 2012-12-21 patikrinimo aktą Nr. AU16-42, kuriame papildomai apskaičiuotas 26 864 Lt PVM, 24 702 Lt PM, 4 361 VSD įmokos, 2 180 Lt GPM, 2 181 Lt VSD įmokų bauda, 17 Lt įmokų į Garantinį fondą, taip pat skirta 8 059 Lt PVM bauda, 654 Lt GPM bauda, 189,41, 5 Lt ĮGF bauda, 7 410 Lt PM bauda bei patvirtinti apskaičiuoti 5 154 Lt PVM delspinigiai, 369 Lt GPM delspinigiai, 2 398 Lt PM delspinigiai.
  8. Šie mokesčiai, baudos ir delspinigiai buvo apskaičiuoti VMI nustačius pažeidimus, susijusius su vienkartinėmis licencijomis bei leidimais prekiauti viešose vietose, neapskaitytomis pajamomis pagal nefiskalinius kvitus už maitinimo paslaugas, taikytų nuolaidų maitinimo paslaugoms, neapskaitytu darbo užmokesčiu. Vilniaus apygardos administracinis teismas, spęsdamas dėl mokesčių administratorės priskaičiuotų mokesčių pagrįstumo, darė išvadą, kad UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ iš prekybos renginių neapskaitė dalies gautų pajamų, nevedė pardavimų apskaitos, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė įrodymų, paneigiančių kitus mokesčių administratoriaus nustatytus objektyvius duomenis, susijusius su neapskaitytomis pajamomis pagal nefiskalinius kvitus, taikytomis nuolaidomis, neapskaitytu darbo užmokesčiu, kurių pagrindu apskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai, baudos. Be to, nustatyta, jog atsakovės vadovei A. Č. Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrius surašė ATPK pagal 41.5 str. 1 d. (darbo laiko apskaitos pažeidimas) dispozicijoje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir nutarimu paskyrė administracinę nuobaudą. Savo ruožtu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, kurių mokesčių mokėtojas nepaneigė.
  9. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Todėl viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
  10. Nors apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes ir pagrindus, dėl kurių atsakovei buvo priskaičiuoti papildomi mokesčiai, delspinigiai, baudos, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks atsakovės direktorės netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas negalėtų būti vertinamas kaip sąmoningo vengimo mokėti mokesčius pasekmė, tačiau pažymi, kad tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju taikytinas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į byloje esančią operatyvaus patikrinimo 2014 m. gegužės 30 d. pažymą Nr. (23.30-08)-461-186, iš kurios matyti, kad buvo tikrintas atsakovės mokesčių įstatymuose bei jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose ir kitose srityse nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymas už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2014-04-30. Įvertinus šios pažymos turinį matyti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti pažeidimai, susiję su mokesčių slėpimu, netinkamu (aplaidžiu, apgaulingu) apskaitos tvarkymu. Priešingai, joje nustatyta, kad 128 534,07 Lt mokestinė nepriemoka yra susidariusi deklaravus, bet nesumokėjus PVM nuo 2013-03-25, GPM nuo

    112013-07-15, PM nuo 2013-10-01, PM avansinio nuo 2013-04-02, mokesčio už aplinkos teršimą nuo 2013-03-31. Be to, šioje patikrinimo pažymoje nustatytas pažeidimas, susijęs su CK 6.9301 str. nuostatų pažeidimu, ir pateikti tokio pobūdžio siūlymai, pastabos, rekomendacijos mokesčių mokėtojui: 1) užtikrinti, kad deklaruojami mokesčiai būtų mokami įstatymų nustatyta tvarka ir terminais; 2) atsiskaitant su kreditoriais, kada įmonė neturi pakankamai lėšų visoms turimoms skoloms sumokėti, atsiskaitymus vykdyti CK 6.9301 str. nustatyta tvarka.

  11. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, t. y., kad atsakovės pažeidimai, susiję su mokesčių įstatymų nevykdymu (netinkamu vykdymu), ir jų pagrindu apskaičiuota mokestinė nepriemoka kartu su baudom, delspinigiais, nustatyti už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31, o atlikus operatyvų patikrinimą (pradėtas 2014-04-29, baigtas 2014-05-30) už vėlesnį laikotarpį (2013-04-01 –

    122014-04-30) analogiškų ar panašių pažeidimų nenustatyta, negalima daryti išvados apie sistemingą ir kryptingą įmonės privedimą prie bankroto ir pažeidimus, nustatytus už 2010-2012 laikotarpį, kvalifikuoti pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtiną tyčinio bankroto požymį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju netinkami įmonės apskaitos dokumentų tvarkymo veiksmai, kurių sistemiškumą paneigia minėta operatyvaus patikrinimo pažyma, yra pernelyg nutolę nuo įrodinėtino tyčinio bankroto požymio. Teismo vertinimu, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, jas įvertino, todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas perdaug formaliai žiūrėjo į pareiškėjos pateiktą informaciją, nėra pagrindo.

13Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos

  1. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad tuo atveju, jei veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys, preziumuojamas tyčinis bankrotas.
  2. Apeliantė šią tyčinio bankroto prezumpciją įrodinėjo aplinkybėmis, susijusiomis su darbuotojų (direktorės, buhalterinę apskaitą vykdančio asmens ir kt. darbuotojų) perėjimu dirbti į kitas, su atsakove susijusias įmones (UAB „VIA BALTICA KAUNAS“, UAB „VIA BALTICA LIETUVA“, UAB „VIA BALTICA DVARAS“), ir (ar) jų migravimu tarp įmonių, kurios vykdo analogišką veiklą, kaip ir atsakovė, sutampa įmonių veiklos vietos.
  3. Iš pareiškėjos nurodomų aplinkybių, grindžiamų pridėtais įrodymais, taip pat aplinkybių, nustatytų pirmosios instancijos teismo, matyti, kad UAB „VIA BALTIVA PRAMOGOS“ (įsteigta

    142009-01-12), UAB „VIA BALTICA DVARAS“ (įsteigta 2010-10-08), UAB „VIA BALTICA LIETUVA“ (įsteigta 2013-03-28) ir UAB „VIA BALTICA KAUNAS“ (įsteigta 2015-05-11) sutampa registracijos ir (arba) veiklos vykdymo vietos – ( - ). Taip pat sutiktina, kad iš esmės sutampa šių įmonių vykdomos veiklos pobūdis, o šių įmonių akcininkais ir vadovais buvo (yra) Č. šeimos nariai: 1) UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ akcininkė A. Č., kuri laikotarpiu nuo 2009-01-06 iki 2015-12-18 buvo šios įmonės direktore; 2) UAB „VIA BALTICA KAUNAS“ akcininkas R. Č., o vadovė –G. G. (atsakovės direktorės dukra); 3) UAB „VIA BALTICA LIETUVA“ akcininkė A. Č., kuri laikotarpiu nuo 2013-03-13 iki 2014-04-07 buvo ir šios įmonės direktorė (laikotarpiu nuo 2014-02-26 iki 2014-04-25 direktorė – G. M.); 4) UAB

    15„VIA BALTICA DVARAS“ akcininkė G. G., o direktorė laikotarpiu nuo 2010-09-29 iki 2010-11-03 – A. Č.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo taikyti tyčinio bankroto prezumpciją, įtvirtintą ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Nagrinėjamu atveju, įvertinus įrodymų ir argumentų visumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina Č. šeimos verslo plėtojimą, o ne tyčinius veiksmus, kuriais siekta įmonę privesti prie bankroto.

  4. Apeliantė teigia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą prezumpciją patvirtina ir darbuotojų bei vadovų perėjimas dirbti į aukščiau nurodytas įmones, tokiu būdu perkeliant atsakovės veiklą į kitas įmones.
 Via Baltica pramogos (įsteigta 2009-01-12); bankroto byla iškelta 2015-12-07Via Baltica Dvaras(įsteigta 2010-10-08)Via Baltica Lietuva(įsteigta 2013-03-28)Via Baltica Kaunas(įsteigta 2015-05-11)
  1. G.
2009-10-06 – 2016-02-012010-11-05 – 2013-03-29Nuo 2014-04-28Nuo 2015-06-10
  1. F.
2013-04-29 – 2016-02-01
  •  
2016-02-02 – 2016-02-26
  •  
G. P.2013-12-30 – 2016-02-01
  •  
2016-02-02 – 2016-03-14
  •  
J. M.2015-06-01 – 2016-02-01
  •  
Nuo 2016-02-02
  •  
G. M.2014-02-06 – 2014-04-25
  •  
Nuo 2014-02-28
  •  
  1. Č.
Vadovė 2009-01-06 – 2015-12-18; darbuotoja 2009-01-22 – 2016-01-07Vadovė 2010-09-29 – 2010-11-03Vadovė 2013-03-13 – 2014-04-07Darbuotoja nuo2016-01-20
G. G.Darbuotoja 2013-09-06 – 2013-10-14akcininkėDarbuotoja nuo 2015-03-06; 2016-05-23 – 2018-03-30 vaiko priežiūros atostogoseDirektorė;darbuotoja nuo2015-06-10;2016-05-23 – 2018-03-30 vaiko priežiūros atostogose
  1. Iš pateiktoje lentelėje esančių duomenų matyti, kad I. G. (apskaitą tvarkantis asmuo) visose šiose įmonėse dirbo beveik nuo įmonių veiklos pradžios. Be to, pateikti duomenys nepatvirtina, kad ji perėjo dirbti į kitas įmones, su ja nutraukus darbo sutartį dėl atsakovės bankroto. I. G. kitose įmonėse dirbo jau anksčiau, o teisės aktai nedraudžia buhalterines paslaugas teikti kelioms įmonėms vienu metu. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliantės teigimu, kad I. G. darbo pabaiga atsakovės įmonėje, kuri siejama su bankroto bylos iškėlimu ir šiuo pagrindu nutraukta darbo sutartimi, taip pat darbas kitose įmonėse gali būti vertinami kaip pagrindžiantys ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą prezumpciją.
  2. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas analogiškai vertino ir kitų darbuotojų (A. F., G. P., J. M.) darbo vietos pasikeitimo priežastis, susijusias su darbo sutarties nutraukimu ĮBĮ 19 str. nustatyta tvarka.
  3. Darbuotojų įsidarbinimo kitose įmonėse, kartu dirbant ir pas atsakovę, fakto vertinti kaip būdo perkelti darbuotojus ir veiklą ir kaip sąmoningų veiksmų siekiant įmonę privesti prie bankroto, nėra pagrindo.
  4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien iš šių duomenų (darbuotojų ir (ar) vadovų ar jų šeimos narių dirbimo vienoje ar keliose įmonėse), byloje nesant kitų duomenų (darbuotojų paaiškinimų dėl darbo vietos keitimo, nebaigtų vykdyti sutarčių ar reikalavimo teisių perdavimo – perėmimo faktų, kito turto perkėlimo į kitas įmones, paliekant atsakovei skolinius įsipareigojimus, ar kt. objektyvių aplinkybių, pagrindžiančių veiklos (darbuotojų) perkėlimą), taip pat atsižvelgiant į įmonių steigimo laikotarpius ir tai, kad jos nuo pat pradžių vykdė analogiško ir (ar) panašaus pobūdžio veiklą, nagrinėjamu atveju nepakanka tyčinio bankroto prezumpcijai, įtvirtintai ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte, taikyti.

16Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos

  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą tyčinis įmonės bankrotas preziumuojamas, kai atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
  2. VMI prie FM teigimu, atsakovė pažeidė atsiskaitymo tvarką, t. y. turėdama skolą valstybės biudžetui, vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, todėl prašė bankrotą pripažinti tyčiniu ir aukščiau minėtu pagrindu.
  3. Byloje pateiktas VMI prie FM viršininko 2014-01-07 sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-1476, pagal kurį nuspręsta iš atsakovės išieškoti 37 635,6 Lt sumą, kuri, remiantis kartu pateikta prievolių ataskaita, susidarė iš esmės už 2013 m. laikotarpį. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, taip pat šalių procesinių dokumentų matyti, kad iš esmės neneigiamas faktas, kad atsakovė, turėdama skolą valstybės biudžetui nuo 2013-10-01 (kuomet įsigaliojo CK 6.9301 str.) atliko mokėjimus kitiems kreditoriams (tarp jų ir VMI nurodomiems J. G. įmonei, UAB „Resvika“, Booking.com B. V., UAB „Bidvest Lietuva“ ir kt.). Tokio pobūdžio aplinkybės atsispindi ir VMI prie FM 2014-05-30 operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (23.30-08)-461-186 (patikrinimas buvo atliekamas už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2014-04-30), kurioje nustatyta, kad bendrovė, atsiskaitydama grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kitais kreditoriais, pažeidė CK 6.9301 str. nustatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarką. Operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2014-04-30 iš kasos išimti 251 571,94 Lt buvo panaudoti kurui (1 810,98 Lt), gėlių pirkimui (1 243,32 Lt), ūkinėms prekėms, remontui (6 518,6 Lt), indams pirkti (2 073,91 Lt), sumokėta AB „Vilniaus paukštynas“ ir AB „Kaišiadorių paukštynas“ už produkciją (15 325,53 Lt), kitiems maisto produktams, gėrimams, švaros prekėms (224 599,6 Lt). Taip pat nustatyta, kad iš turimų sąskaitų bankuose buvo mokama tiekėjams, darbuotojams, mokami GPM ir PVM, patalpų nuoma ir kt. komunaliniai mokesčiai.
  4. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino kaip patvirtinančių tyčinio bankroto prezumpciją dėl pažeistos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos, konstatuodamas, kad atsiskaitymai su kitais kreditoriais buvo vykdomi turint tikslą toliau vykdyti veiklą ir gauti iš to pajamas, o ne sąmoningai siekiant išvengti atsiskaitymų su valstybės biudžetu. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja, siekdama pasinaudoti šia tyčinio bankroto prezumpcija, nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju nebuvo vykdomas ĮBĮ ir kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, pažymi, kad tai, jog ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija taikytina esant visoms šios normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, patvirtina ne tik šios normos gramatinė konstrukcija, tačiau taip pat tokios teisės normos priėmimo tikslas, išdėstytas XIP-4927 ir XIP-4928 aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2,10, 11 20, 21, 28, 29, 30, 33, 35 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 131, 18, 20, 21, 22, 23, 29, 30, 31, 32, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo priedu įstatymo pakeitimo įstatymo projektų. Jame nurodyta, jog atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas būtų laikomas tyčinio bankroto požymiu išimtinai tik tuo atveju, jei atsiskaitymų metu darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Taip pat nurodyta, kad nustatant bankroto požymį dėl atsiskaitymų eilės pažeidimo išskirtinai vertinami atsiskaitymų su darbuotojais pažeidimai ne tik todėl, kad darbuotojai yra socialiai jautriausia kreditorių grupė, bet ir todėl, kad jų reikalavimai tenkinami Garantinio fondo lėšomis, o Garantinio fondo administratoriaus išlaikymas reikalauja ir valstybės biudžeto lėšų [...].
  6. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kurią nurodė pati apeliantė, t. y., kad 2015-12-08 atsakovės darbuotojams buvo mokėti darbo užmokesčiai, nepaneigė, o jokių kitų aplinkybių, susijusių su darbo užmokesčio darbuotojams nemokėjimu, patvirtinančių galimybę taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą prezumpciją, nenurodė.. Taigi, pačiai VMI prie FM teigiant, kad 2015-12-08 po bankroto bylos iškėlimo buvo sumokėtas darbo užmokestis

    17A. Č., J. M., I. G., G. P., A. F., sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto prezumpcijos taikymui nagrinėjamu atveju nėra nustatytos (įrodytos) visos aplinkybės, o kitų tyčinio bankroto požymių, tuo pagrindu, kad buvo pažeista atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais mokėjimo tvarka, apeliantė neįrodinėjo (CPK 178 str.). Teismo vertinimu, vien tai, kad dalį įmonės kreditorių sudaro darbuotojai, nepatvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto sąlygos (neinicijuotas bankroto bylos iškėlimas, kai darbuotojams 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos), nes iš bylos duomenų nėra aišku, ar šie reikalavimai susidarė darbuotojams 3 mėnesiams iš eilės nemokant darbo užmokesčio. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šia aplinkybe apeliantė nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 301 str. 1 d., 338 str.).

  7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino įmonės tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei padarė pagrįstą išvadą dėl tyčinio bankroto požymių ir (ar) prezumpcijų, patvirtinančių atsakovės privedimą prie bankroto tyčia, nebuvimo, todėl naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

18Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

Nutarė

19Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai