Byla 2A-17-178/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. M., S. K., P. K., L. P., E. A., B. D., Ž. S. ir R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3266-611/2013 pagal ieškovų J. M., S. K., P. K., G. D., A. M., L. P., E. A., B. D., Ž. S. ir R. A. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių, indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai J. M., S. K., P. K., G. D., A. M., L. P., E. A., B. D., Ž. S. ir R. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami:

51) pripažinti negaliojančiomis ieškovų ir atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės (toliau – ir BAB) banko SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis: J. M. 2011 m. rugsėjo 26 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110926V990002; S. K. 2011 m. kovo 15 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110315K990007 ir 2011 m. birželio 16 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110616K990005; P. K. 2011 m. kovo 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110329K990003; L. P. 2011 m. liepos 21 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110721P990011; E. A. 2011 m. liepos 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110719V990030, B. D. 2011 m. balandžio 28 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110428V990001, Ž. S. 2011 m. kovo 8 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110308V990008 ir R. A. 2011 m. balandžio 5 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110406V990013;

62) pripažinti negaliojančiomis ieškovų G. D., A. M. ir L. P. bei atsakovo BAB banko SNORAS sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis: G. D. sudarytą 2011 m. rugpjūčio 13 d.; A. M. – 2011 m. balandžio 20 d., o L. P. – 2010 m. spalio 3 d.;

73) taikyti restituciją: pripažinti ieškovų sumokėtas pagal obligacijų pasirašymo sutartis ir indėlio sertifikato įsigijimo sutartis sumas atsakovui AB bankui SNORAS ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau –IĮIDĮ), bei įpareigoti atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis.

8Ieškovai ieškinio reikalavimus grindė CK 1.90 straipsniu nurodydami, kad ieškovai manė, jog sudarė indėlio sutartis, nes banko darbuotojai nepaaiškino esminių skirtumų tarp indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo ir / ar indėlių sertifikatų įsigijimo sutarčių, nesupažindino su tokių sutarčių sudarymo rizika bei galimomis pasekmėmis, nenurodė, kad jų investuotoms lėšoms nebus taikomas indėlių draudimas. Ieškovų įsitikinimu, dėl paminėtų priežasčių, jų sudaryti sandoriai pripažintini sudarytais dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė banko veiksmai, o kadangi atsakovui iškelta bankroto byla, todėl restitucijos būdas pakeistinas ir ieškovų sumokėtos lėšos už obligacijas bei indėlių sertifikatus pripažintinos piniginėmis lėšomis jų sąskaitose, kurios yra indėlių draudimo objektu.

9II. Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 23 d. daliniu sprendimu:

111) ieškovų J. M., S. K., P. K., L. P., E. A., B. D., Ž. S., R. A. reikalavimus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmetė;

122) priteisė iš ieškovų J. M., S. K., P. K., L. P., E. A., B. D., Ž. S., R. A. po 140 Lt iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“;

133) civilinės bylos dalies dėl G. D., A. M. ir L. P. reikalavimų dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nagrinėjimą atnaujino iš esmės ir šios civilinės bylos dalies nagrinėjimą sustabdė iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013 pagal trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui BAB bankui Snoras dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, bei pagal ieškovo V. V. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. N. ieškinį atsakovui BAB bankui Snoras dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų.

14Teismas nustatė, kad ieškovai J. M., S. K., P. K., G. D., A. M., L. P., E. A., B. D., Ž. S. ir R. A. su atsakovu AB bankas Snoras sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir remdamiesi šiomis sutartimis sudarė su atsakovu obligacijų pasirašymo ir (arba) indėlių sertifikatų įsigijimo.

15Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl G. D., A. M. ir L. P. reikalavimų, susijusių su sudarytomis indėlio sertifikatų įsigijimo sutartimis, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka išplėstinės teisėjų kolegijos yra nagrinėjama iš esmės analogiška byla Nr. 3K-7-559/2013, kurioje kasacinis teismas, iškilus klausimui dėl indėlio sertifikato, kaip finansinės priemonės (skolos vertybinio popieriaus) kvalifikavimo bei jo, kaip vertybinio popieriaus – ne investavimo priemonės, sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, be kita ko, prašydamas išaiškinti, ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19 dėl indėlių garantijų sistemų 7 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad kai valstybė narė nustato išimtį netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems jos išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų), tokia išimtis gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei pirmiau nurodyti indėlių sertifikatai visiškai atitinka (turi) visus jiems kaip finansinėms priemonėms Direktyvos 2004/39 prasme būdingus požymius, inter alia jų perleidžiamumą antrinėje finansų rinkoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, kad tikslinga atnaujinti bylos dalies dėl G. D., A. M. ir L. P. reikalavimų nagrinėjimą iš esmės ir civilinės bylos dalį sustabdyti iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr.3K-7-559/2013.

16Teismas taip pat nustatė, kad ieškovai J. M., P. K., E. A., B. D., Ž. S. ir R. A. atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, o S. K. nurodė neturinti investavimo patirties, savo ruožtu L. P. pažymėjo, kad ji nori investuoti saugiai, jai priimtinas vidutinis rizikos laipsnis, turi pradines žinias apie skolos obligacijas ir kitas finansines priemones, turi geras žinias apie akcijas ir į jas investuoja, be to, dirba ekonomiste-inžiniere. Teismas pažymėjo, kad informaciją apie save atsisakiusiems pateikti ieškovams buvo išaiškintos tokios informacijos nepateikimo pasekmės, todėl šie ieškovai negali atsikirtinėti blogų rekomendacijų teikimu. Nurodė, kad atsakovo BAB banko Snoras nemokumo (bankroto) rizika ir tai, kad dėl bankroto atsakovas gali neišpirkti obligacijų, buvo atskleista apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (toliau –Aprašymas), draudimo taikymo atvejai buvo apibrėžti veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santraukoje (toliau – Santrauka), tiek Aprašymas, tiek Santrauka ieškovams buvo įteikti pasirašytinai, ką patvirtina ieškovų parašai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento pasirinkimai ir patvirtinimai“ 2 punkte. Teismas pažymėjo, kad šis sutarties priedas yra atskiras nuo pačios sutarties teksto, sutarties pasirašymas nereiškia automatinio ir šio priedo pasirašymo, patvirtinimas parašu šiame priede apie priedo 2 punkte nurodytų dokumentų gavimą yra išskirtas, todėl toks įrodymas yra pakankamas gavimo faktui patvirtinti, o ieškovai šio įrodymo nepaneigė. Nei ginčijamose obligacijų pasirašymo sutartyse, nei jokiame kitame dokumente nėra nurodoma, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Teismas pažymėjo ir tą aplinkybę, kad S. K. antrąją ginčo sutartį sudarė praėjus trims mėnesiams po Neprofesionalaus aptarnavimo sutarties bei pirmosios obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo, todėl neabejotinai turėjo pakankamai laiko išanalizuoti jai atsakovo pateiktus Aprašymą, Santrauką, dar kartą pasidomėti planuojamų įsigyti finansinių produktų saugumu bei esme, o turėdama atsakovo suteiktą informaciją ir įsigilinusi į ją, galėjo ir turėjo suvokti, jog indėlių draudimas obligacijoms nėra taikomas. Be to, tiek S. K., tiek P. K., kaip ir E. A. bei R. A. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ jau yra išmokėjęs draudimo išmokas, taigi jie savo lėšas buvo paskirstę į skirtingo pobūdžio banko produktus, tokiu būdu diversifikavę riziką. Teismas nurodė, kad P. K. ir E. A. ginčo sutartis sudarė praėjus tam tikram laikui po to, kai analogiškas (obligacijų įsigijimo) ginčo sutartis sudarė jų sutuoktiniai S. K. ir R. A., todėl šių ieškovų veiksmai sudarant ginčo sutartis nelaikytini spontaniškais. Be to, R. A. fizinio asmens anketoje yra nurodęs atsakovui, kad planuoja naudotis ne tik terminuotaisiais indėliais ar kitomis kaupimo priemonėmis, tačiau ir operacijomis su vertybiniais popieriais, taigi sudaryta ginčo sutartis visiškai atitiko jo atsakovui deklaruotus interesus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šis ieškovas yra UAB „Makvis“ komercijos direktorius, kasdieninėje veikloje sudaro įvairių sandorių, todėl jam turi būti taikomi kiek aukštesni nei vidutiniai apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai. J. M. taip pat diversifikavo savo riziką. Nustatyti J. M. veiksmai, be kita ko, įvertinus jam atsakovo suteiktą informaciją bei dokumentus apie obligacijas, jo turimą aukštąjį išsilavinimą, paneigia jo suklydimą dėl obligacijų draustumo. Teismas akcentavo, kad L. P. ginčo sutartį pasirašė praėjus daugiau nei dvejiems metams po Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties sudarymo, todėl neabejotinai turėjo pakankamai laiko įsigilinti į atsakovo jai pateiktus dokumentus, o to nepadariusi ir būdama nepakankamai rūpestinga, pati turi prisiimti kilusius neigiamus padarinius. Be to, ši ieškovė nurodė turinti ekonomistės-inžinierės išsilavinimą, kad jai yra priimtinas vidutinis rizikos laipsnis, turi pradines žinias apie šiuos finansinius produktus, o taip pat pažymėjo, jog turi investavimo patirties į akcijas, o iš bylos medžiagos matyti, kad ji į atsakovo finansinius produktus investavo net du kartus didesnę sumą nei nustatyta indėlių draudimo suma. Visos šios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad šiai ieškovei draudimo taikymas ar netaikymas nebuvo esminė sutarčių sąlyga. Ieškovas B. D. yra 35 proc. darbingas, tačiau byloje nėra duomenų, galinčių pagrįsti, kad tokia ieškovo negalia nulėmė jo nesugebėjimą suprasti sudaromo sandorio ar obligacijų esmės ar jo esminį suklydimą dėl finansinio produkto ir jo draustumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento pasirinkimai ir patvirtinimai“ 3 punkto sąlyga dėl atsakovo įsipareigojimų klientams draudimo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, reglamentuojančius minėtus santykius, kuri ankščiau nurodytų ieškovų negalėjo suklaidinti.

17III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18Ieškovai J. M., S. K., P. K., L. P., E. A., B. D., Ž. S. ir R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą dalį, kurioje atmesti ieškovų (apeliantų) reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – jų reikalavimus tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. J. M., P. K., E. A., B. D., Ž. S. ir R. A. atsisakymas pateikti kliento aptarnavimo sutartyje informaciją apie save neatleidžia banko nuo informavimo pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau –FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 2 punkte, vykdymo. Todėl bankas privalėjo informuoti klientus apie siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką.
  2. Teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad L. P. kliento aptarnavimo sutarties priede nurodė, jog nori investuoti saugiai, niekada nėra investavusi į obligacijas ar kitas finansines priemones, padarė nepagrįstą išvadą, jog šiai ieškovei svarbiausia sąlyga buvo didesnio pelno gavimas.
  3. Aplinkybė, kad S. K. sudarė dvi ginčo obligacijų sutartis skirtingais laikotarpiais, nepaneigia fakto, jog ta pati klaida pasikartojo, o ieškovė negalėjo suklysti keletą kartų iš eilės. Esminis suklydimas buvo ieškovei pirmąjį kartą įsigyjant obligacijas, antrasis jų įsigijimas tik patvirtina aplinkybę, kad ji net neįtarė apie šio produkto rizikingumą.
  4. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad jeigu S. K., P. K., E. A. ir R. A. turėjo terminuotą indėlį, o taip pat įsigijo obligacijų, tai jie neabejotinai suprato, jog tai yra visiškai skirtingi produktai ir jie sąmoningai prisiėmė investavimo į obligacijas riziką, kuri yra gerokai didesnė. Obligacijos apeliantams buvo pristatomos kaip naujas produktas (alternatyva indėliams) turintis daugiau privalumų.
  5. Aplinkybė, kad R. A. savo 2009 m. birželio 17 d. užpildytoje anketoje nurodė, jog ateityje planuoja operacijas su vertybiniais popieriais, neįrodo, kad jis jau tada turėjo realių ketinimų įsigyti BAB banko Snoras išleidžiamų vertybinių popierių, nes obligacijas jis įsigijo praėjus beveik dvejiems metams nuo anketos pildymo. Taip pat aplinkybė, kad jis užėmė komercijos direktoriaus pareigas, neteikia pagrindo manyti, jog jis yra profesionalus investuotojas. Ginčijamos sutarties sudarymas nenusijęs su UAB „Makvis“ veikla.
  6. Tai, kad J. M. po obligacijų įsigijimo pervedė skirtingas sumas į kredito unijas, neįrodo, jog jis suprato obligacijų rizikingumą ir paskirstė riziką. Tarp šių faktų nėra tiesioginio ryšio.
  7. Visos tarp ieškovų ir AB banko Snoras sudarytos sutartys yra tipinės, standartinės, tą aplinkybę pripažįsta ir atsakovas. Todėl vien standartinis tokiame sutarties priede esantis punktas apie tam tikrų dokumentų gavimą nėra pakankamas įrodymas, pavirtinantis jų faktinį įteikimą ieškovams. Be to, nei Aprašyme, nei Santraukoje nėra aiškiai įvardyta, kad obligacijoms negalioja indėlių draudimas ir Aprašyme pateikta informacija neatitinka jai keliamų aiškumo, suprantamumo ir išsamumo reikalavimų. Santraukos nuostatos laikytinos klaidinančiomis klientus, nes sudaro pagrindą manyti, kad banko įsipareigojimai jų atžvilgiu yra apdrausti taip pat kaip indėliai. Pareiga įrodyti, kad ieškovai gavo Aprašymą, Santrauką ir kitus priedus, buvo tinkamai supažindinti su visomis rizikomis ir obligacijų emisijų baziniais prospektais, tenka atsakovui ir šis šios pareigos neįvykdė. Ši aplinkybė pakankama pripažinti sutartis negaliojančiomis.
  8. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento pasirinkimai ir patvirtinimai“ esančios sąlygos apie banko įsipareigojimų klientui apdraudimą suformuluoti tokiu būdu, kad suklaidintų klientus, sudarant jiems prielaidą manyti, jog banko įsipareigojimai būtent šiam klientui yra apdrausti. Apeliantai, kaip neprofesionalūs investuotojai ir neturintys teisinio išsilavinimo, neoperuoja tokiomis sąvokomis, kaip „blanketinė sąlyga“, o taip pat sutarčių sisteminiu aiškinimu. Todėl teiginys, kad kiekvienas klientas turėtų suprasti kiekvieną sutarties punktą sutarties ir įstatymų kontekste ir aiškintis, kas slypi „tarp eilučių“, yra neteisėtas neprofesionalių klientų atžvilgiu.
  9. Teismo teiginiai dėl Ž. S. ir B. D. prieštarauja vieni kitiems, o ši aplinkybė rodo, kad sprendimas yra nenuoseklus.

19Atsakovas BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Perskaitę Santrauką, ieškovai, atsižvelgiant į jų išsilavinimą, darbą ir kitas asmenines savybes, turėjo suprasti, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ. Be to, obligacijų nedraudžiamumo pagal IĮIDĮ faktas negali būti laikomas investavimo rizika, t. y. IĮIDĮ nustatytas draudimas nedaro įtakos nuostoliams atsirasti. Būtent banko nemokumas lemia nuostolių atsiradimą. Taigi ieškovai turėjo įrodyti savo suklydimą dėl atsiskaitymo rizikos, t. y. kad bankas dėl bankroto ar kitų priežasčių gali neatsiskaityti su ieškovais pagal obligacijų sutartis. Galiojant teisės aktų žinojimo prezumpcijai, bankas neturėjo pareigos aiškinti ieškovams IĮIDĮ normas.
  2. Nesant obligacijų sutartyse sąlygos, analogiškos ieškovų turėtų terminuotojo indėlio bei banko/mokėjimo sąskaitos sutarčių sąlygoms dėl lėšų draudimo įstatymų nustatyta tvarka, ir būtent ieškovai, esant ieškovų pasirašytoms obligacijų sutartims, turi pareigą įrodyti, kad bankui patikėtų lėšų draudžiamumas jiems buvo esminė sąlyga sutarčių sudarymo metu.
  3. Ieškovų neprofesionalių klientų statusas neatleidžia jų nuo pareigos sandorių sudarymo metu būti bent minimaliai atsargiems ir rūpestingiems, perskaityti pasirašomus dokumentus ir pasidomėti dėl ieškovams svarbių sandorių faktų.
  4. Apeliantai nepagrįstai savo teiginius dėl banko FPRĮ 22 straipsnio reikalavimų netinkamo vykdymo grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013 pateiktomis išvadomis, nes skiriasi bylų faktinis ir teisinis pagrindai.
  5. Informacija apie su investavimu į obligacijas susijusias rizikas nelaikytina esmine obligacijų sutarčių sąlyga. Būtent todėl ji pateikiama ne pačioje obligacijų sutartyje, o prospektuose. Ieškovų parašai sutartyse negali būti laikomi vien tik formaliais, niekuo ieškovus neįpareigojančiais veiksmais, kuriuos galima būtų nuginčyti bet kuriuo metu. Formalus požiūris į šalies parašą reikštų civilinės apyvartos nestabilumą. Net ir konstatavus FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimų pripažinti sutartis negaliojančiomis, kadangi FPRĮ 92 straipsnis nustato išsamų šio įstatymo pažeidimo pasekmių sąrašą.

20IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

21CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantai.

22Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo, kuriuo išnagrinėta ieškinio reikalavimų dalis dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teisėtumas ir pagrįstumas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

23Byloje nustatyta, kad apeliantai su atsakovu AB bankas Snoras Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių pagrindu sudarė obligacijų pasirašymo sutartis. Apeliantai minėtas obligacijų pasirašymo sutartis ginčija CK 1.90 straipsnio pagrindu kaip sudarytas dėl esminio suklydimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti esminio suklydimo, todėl apeliantų reikalavimų minėtas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis netenkino. Apeliantai su tokiu sprendimu nesutinka.

24Apeliacinis skundas netenkintinas.

25Apeliantai teigia, kad neteisingai suvokė ginčijamų sandorių esmę, nes manė, jog įsigyjami finansiniai produktai yra apdrausti indėlių draudimu, o AB bankas Snoras nepaaiškino, kad šiems produktams negalioja įstatymuose įtvirtintas indėlių draudimas, nesudarė galimybių susipažinti su obligacijų emisijos prospektais, t. y. sandorius ginčija dėl esminio suklydimo. Kaip minėta, ieškinyje prašoma pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją tokiu būdu - pripažinti ieškovų sumokėtas pagal obligacijų pasirašymo sutartis įsigijimo sutartis sumas atsakovui AB bankui SNORAS ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ, bei įpareigoti atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis.

26Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

27Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad visiškai neįtikinamais ir nepagrįstais vertina ieškinyje dėstomus teiginius, jog ieškovai, turėję indėlius banke, o absoliuti jų dauguma ir ne kartą sudarinėję indėlių pratęsimo sutartis, kai kurie pirkę netgi ir kitus finansinius produktus, suprato ginčijamas sutartis apskritai kaip indėlių sutartis. Netgi darant tokią pobūdžio prielaidą, ginčijami sandoriai inter alia dėl paminėtų priežasčių negalėtų būti pripažinti sudarytais suklydimo įtakoje jau vien dėl didelio pačių apeliantų neatsargumo (CK 1.90 str. 5 d.).

28Neabejotina, kad atsakovui AB bankui Snoras, kaip finansų įmonei, santykyje su ieškovais – neprofesionaliais klientais, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalį finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Kita vertus, reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai, kad nors neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 jau yra konstatuota, kad AB bankas Snoras pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko. Toje kasacinio teismo byloje buvo vertinama iš esmės tokia pat situacija dėl banko platintų produktų aplinkybių kaip ir nagrinėjamoje byloje. Todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu išsamiau nepasisako. Tačiau toje nutartyje nurodyta ir tai, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.

29Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė kiekvieno iš apelianto veiksmus sudarant ginčo sandorius, taip pat jų supratimo galimybę kiekvieno apelianto atžvilgiu, t. y. kad visi apeliantai turėjo suprasti, jog atsakovo AB banko SNORAS nemokumo atveju investuotų lėšų gali nebeatgauti, o draudimo išmokų – negauti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantai patys buvo nepakankamai atsakingi ir nepakankamai pasidomėjo perkamų obligacijų esme bei rizika, o apeliantų nurodytos aplinkybės neteikia pakankamo pagrindo pripažinti, kad jos nulėmė jų nesugebėjimą suprasti sudaromo sandorio ir/ar obligacijų esmės ar jo esminį suklydimą dėl finansinio produkto rizikingumo ir jo draustumo. Bylos duomenimis apeliantai ginčijamose sutartyse savo parašais patvirtino, kas visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jie su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią, kad jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovo valią (Sutarčių 1.22 p.). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte apeliantai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Kliento aptarnavimo sutarčių priedas Nr. 1-F patvirtina, kad AB bankas Snoras surinko įstatymo reikalaujamą informaciją apie apeliantus. Pažymėtina, kad apeliantai J. M., P. K., E. A., B. D., Ž. S. ir R. A. atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, o L. P. – kad nori investuoti saugiai, tačiau jai priimtinas vidutinis rizikos laipsnis, turi pradines žinias apie skolos obligacijas ir kitas finansines priemones, turi geras žinias apie akcijas ir į jas investuoja, be to, dirba ekonomiste – inžiniere. S. K. nurodė neturinti investavimo patirties, tačiau turi aukštąjį išsilavinimą, laikė terminuotą indėlį banke. Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliantai, turintys ne žemesnį nei aukštesnįjį išsilavinimą (absoliuti dauguma – aukštąjį), nesuvokė ar negalėjo bent vidutinio vartotojo standarto rėmuose suvokti skirtumų tarp (terminuoto) indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties. Juo labiau, kad ir minėtoje kasacinės instancijos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje yra nurodyta, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui (-ams) turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.

30Antra, iš prašomo taikyti restitucijos būdo matyti, jog siekiama, kad ieškovų lėšoms būtų taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas konstatavo, kad AB banko Snoras išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl 1994 m. gegužės Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, tam tikrais atvejais gali būti taikoma 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau nagrinėjamam atvejui, t.y. bankrutavus vertybinių popierių emitentui, nėra nustatytos sąlygos jos taikymui. Taigi, jau vien šie kasacinio teismo išaiškinimai dėl obligacijoms taikytinos draudiminės apsaugos ir sąlygų lemia ieškovų apeliacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, jog už obligacijų įsigijimą sumokėtos lėšos turėtų būti pripažįstamos kaip indėlis, kuriam taikoma IĮIDĮ nustatyta draudiminė apsauga, nepagrįstumą. Paminėtos aplinkybės reikšmingos išsprendimui išvestinio iš pagrindinio reikalavimo klausimo - restitucijos, pripažinus sandorį negaliojančiu, ieškovų nurodomu būdu - per draudimo išmoką - taikymo negalimumui. Pažymėtina, kad iš ieškovų dėstomų argumentų galima spręsti, jog ieškinyje prašomas restitucijos būdas (per draudimo išmoką) būtent ir yra ieškinio tikslas, nes pagrindinio reikalavimo (dėl sandorio (ne)galiojimo) vienoks ar kitoks išsprendimas ieškovų statuso banko bankroto byloje - kaip banko kreditorių - nepakeis. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi tai, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius visa apimtimi negaliojančiais dėl to, kad apeliantai suklydo dėl jų lėšų saugumo galimos draudimo išmokos prasme, t.y. kad jie, žinodami, jog jų lėšos pagal ginčijamas sutartis nebus apdraustos, sandorių nebūtų sudarę – tokie jų teiginiai faktiškai nėra pagrindžiami įrodymais, kitaip tariant, yra pakankamai deklaratyvūs, tuo tarpu bylos duomenys leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčijamų sandorių sudarymą labiau nei kitos aplinkybės lėmė didesnė lėšų pagal šias sutartis grąža, juo labiau apie tai spręstina iš to, kad beveik visi ieškovai yra laikę banke terminuotus indėlius (CPK 178, 185 str.).

31Apibendrinant, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jie buvo atsakovo AB banko Snoras suklaidinti, kad jiems nebuvo tinkamai atskleistos esminės sudaromų sandorių sąlygos, kad jų valia buvo kitokia ginčijamų sandorių pasirašymo metu. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijami sandoriai negalioja CK 1.90 straipsnio pagrindu. Ta aplinkybė, kad patys apeliantai galimai neišsiaiškino visų sutarčių sąlygų, neįsigilino į galimas rizikas, nepasidomėjo, ar įsigyjamos obligacijos yra draudžiamos, negali būti pagrindu pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais.

32Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas dalinis sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

33Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

34Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai J. M., S. K., P. K., G. D., A. M., L. P., E. A., B. D., Ž. S. ir R.... 5. 1) pripažinti negaliojančiomis ieškovų ir atsakovo bankrutuojančios... 6. 2) pripažinti negaliojančiomis ieškovų G. D., A. M. ir L. P. bei atsakovo... 7. 3) taikyti restituciją: pripažinti ieškovų sumokėtas pagal obligacijų... 8. Ieškovai ieškinio reikalavimus grindė CK 1.90 straipsniu nurodydami, kad... 9. II. Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 23 d. daliniu sprendimu:... 11. 1) ieškovų J. M., S. K., P. K., L. P., E. A., B. D., Ž. S., R. A.... 12. 2) priteisė iš ieškovų J. M., S. K., P. K., L. P., E. A., B. D., Ž. S., R.... 13. 3) civilinės bylos dalies dėl G. D., A. M. ir L. P. reikalavimų dėl... 14. Teismas nustatė, kad ieškovai J. M., S. K., P. K., G. D., A. M., L. P., E.... 15. Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl G. D., A. M. ir L. P. reikalavimų,... 16. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovai J. M., P. K., E. A., B. D., Ž. S. ir... 17. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 18. Ieškovai J. M., S. K., P. K., L. P., E. A., B. D., Ž. S. ir R. A.... 19. Atsakovas BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 20. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 21. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 22. Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo, kuriuo... 23. Byloje nustatyta, kad apeliantai su atsakovu AB bankas Snoras Neprofesionalaus... 24. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 25. Apeliantai teigia, kad neteisingai suvokė ginčijamų sandorių esmę, nes... 26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas... 27. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad visiškai neįtikinamais ir... 28. Neabejotina, kad atsakovui AB bankui Snoras, kaip finansų įmonei, santykyje... 29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė kiekvieno... 30. Antra, iš prašomo taikyti restitucijos būdo matyti, jog siekiama, kad... 31. Apibendrinant, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nepateikė objektyvių... 32. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo... 33. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 34. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. dalinį sprendimą palikti...