Byla 2A-46-794/2017
Dėl kredito sutarties dalies ir hipotekos lakšto dalies pripažinimo neteisėtomis ir negaliojančiomis ab initio, trečiasis asmuo antstolė N. B

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vilijos Mikuckienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų (apeliantų) V. D. ir A. V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų V. D. ir A. V. D. ieškinį atsakovei Akcinei bendrovei DNB bankas dėl kredito sutarties dalies ir hipotekos lakšto dalies pripažinimo neteisėtomis ir negaliojančiomis ab initio, trečiasis asmuo antstolė N. B.,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai V. D. ir A. V. D. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2003 m. gruodžio 24 d. tarp ieškovų ir atsakovės AB DNB bankas (buvęs AB bankas „NORD/LB Lietuva“) Kredito sutarties Nr. 1633 (toliau – Kredito sutartis) bendrosios dalies 36 punktą niekinu ir negaliojančiu ab initio bei sumažinti 0,05 procento dydžio delspinigius iki 0,01 procento dydžio. Taip pat prašė panaikinti 2003 m. gruodžio 29 d. hipotekos lakšto Nr. 04120040000019 Pastabų dalies 1 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad 2003 m. gruodžio 29 d. hipotekos lakštu yra užtikrintas netesybų ir kitų, su priverstiniu prievolės įvykdymu susijusių išlaidų mokėjimas, kitų mokėtinų sumų pagal Kredito sutartį atlyginimas, nepriklausomai nuo lakšto 6 dalies „prievolės dydis“ nurodytos sumos, kuri nurodyta priklausomai nuo paskolos sumos.
  2. Ieškovai nurodė, kad 2003 m. gruodžio 24 d. Kredito sutarties pagrindu ieškovams buvo suteiktas 110 000 Lt (31 858,20 Eur) dydžio kreditas, kuris buvo skirtas vartojimo poreikiams tenkinti — 5,1900 ha žemės sklypo ir mokyklos su priklausiniais, esančių adresu ( - ), pirkimui bei perkamų pastatų stogo remonto darbų atlikimui. Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas turto — mokyklos, dviejų ūkinių pastatų, kiemo statinių, žemės sklypo, esančių adresu ( - ) (toliau — Turtas) įkeitimu. 2003 m. gruodžio 29 d. tarp ieškovų ir atsakovės buvo sudarytas hipotekos lakštas, kuriuo buvo įforminta ieškovų Turto hipoteka. Kredito sutarties Bendrosios dalies 36 punkte numatyta, kad už laiku nesumokėtas Bankui palūkanas, papildomas palūkanas, įsipareigojimo mokestį Kredito gavėjas įsipareigoja kiekvieną pradelstą dieną mokėti Bankui 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos. Ieškovai laikė, kad tokios netesybos yra akivaizdžiai baudinės, o ne kompensacinės, kadangi per metus jos sudaro net 18,25 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad ši Kredito sutarties nuostata buvo vienašališkai atsakovės nustatyta tipine atsakovės sutartimi, ieškovai teigė, kad tokios netesybos yra nesąžiningos ieškovų atžvilgiu ir turi būti mažinamos iki 0,01 procento. Taip pat nurodė, kad tarp ieškovų ir atsakovės maksimalioji hipoteka nustatyta nebuvo, todėl hipotekos lakšte, prieštaraujant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.174 straipsnio nuostatoms, buvo įtvirtinta, jog lakštu yra užtikrintas prievolės pagal Kredito sutartį įvykdymas, tai yra paskolos grąžinimas, palūkanų, netesybų ir kitų su priverstiniu prievolės įvykdymu susijusių išlaidų mokėjimas, kitų mokėtinų sumų pagal Kredito sutartį atlyginimas, nepriklausomai nuo lakšto 6 dalyje „prievolės dydis“ nurodytos sumos, kuri nurodyta priklausomai nuo paskolos sumos. Tokia atsakovės nurodyta nuostata prieštarauja CK 4.174 straipsniui, nes užtikrinama ne tik pagrindinė skola su palūkanomis, tačiau įskaitomi ir delspinigiai, kitų, su priverstiniu prievolės įvykdymu susijusių išlaidų mokėjimas, negana to, kitų, konkrečiai nenurodytų, sumų pagal Kredito sutartį mokėjimas. Ieškovai, kaip vartotojai, silpnesnioji Kredito sutarties šalis, teisinių niuansų nesuprato, o atsakovė, kaip stipresnioji Kredito sutarties šalis, jų nepaaiškino, dėl ko ieškovai hipotekos lakštą pasirašė visiškai nežinodami apie nepagrįstą ir įstatymams prieštaraujantį atsakovės atliktą vienašalį hipoteka užtikrintos prievolės apimties išplėtimą visiškai vartotojų nenaudai. Tokiais veiksmais atsakovė nesąžiningai išplėtė hipoteka užtikrintos prievolės apimtį, dėl ko 2003 m. gruodžio 29 d. hipotekos lakšto Pastabų dalies 1 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad į hipoteka užtikrinamų reikalavimų vykdymą įtraukiami delspinigiai, kitų su priverstiniu prievolės įvykdymu susijusių išlaidų mokėjimas, negana to, kitų, konkrečiai nenurodytų sumų pagal Kredito sutartį mokėjimas, turi būti naikintina.
  3. Atsakovė AB DNB bankas nurodė, kad bankui paskola buvo priteista pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. spalio 7 d. nutartį. Ši nutartis įsiteisėjusi, tad ieškovų ieškinio nagrinėjimas reikštų, kad esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Be to, ieškinyje dėstomi argumentai apie ieškovų kaip vartotojų teisių pažeidimą yra nepagrįsti, o vartotojo statusas nepateisina Kredito sutarties nevykdymo. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju skolininko įvykdyta prievolės dalis palyginus ją su kredito suma yra labai nedidelė, o delspinigių dydžio mažinimas reikštų, kad yra keičiamos Kredito sutarties sąlygos. Banko manymu reikalavimai dėl palūkanų ir delspinigių dydžio sumažinimo negali būti patenkinti jau vien dėl to, jog atsakovė nutraukė Kredito sutartį ir negali būti pakeista. Juolab, kaip minėta, yra įsiteisėjusi nutartis išieškoti skolą pagal Kredito sutartį. Taip pat Hipotekos sandorio pastabų 1 punkte yra nurodyta, kad ieškovų turto hipoteka užtikrina prievolės pagal Kredito sutartį įvykdymą, t. y. paskolos grąžinimą, palūkanų, netesybų ir kitų su priverstiniu prievolės įvykdymu susijusių išlaidų mokėjimą, kitų mokėtinų sumų pagal Kredito sutartį atlyginimą, nepriklausomai nuo lakšto 6 dalyje nurodytos sumos. Sudarytame hipotekos sandoryje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai susitarta bei pačių ieškovų patvirtinta, kad ieškovų turto hipoteka yra užtikrinamas ne tik pagrindinio reikalavimo, bet ir su juo susijusių papildomų reikalavimų įvykdymas. Tai reiškia, kad atsakovė turėjo ir turi teisę reikalauti išieškoti iš ieškovų įkeisto turto ne tik pagrindinę skolą, bet ir palūkanas, nuostolius ir kitas hipotekos sandoryje nurodytas sumas. Toks reikalavimas visiškai atitiko sandorių sudarymo metu galiojusį CK 4.174 straipsnį, kurio 1 dalis numatė, kad „hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas“, todėl ieškinio teiginiai apie tai, kad ieškovai savo įkeistu turtu tariamai neturi dengti delspinigių ir kitų mokėjimų, prieštarauja hipotekos sandoriui.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas atmetė ieškovų argumentą, kad netesybos yra baudinės, todėl jos yra per didelės, nesąžiningos ir akivaizdžiai pažeidžia jų kaip vartotojų teises, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Hipotekos teisėjas, priimdamas 2011 m. spalio 7 d. nutartį, nenustatė, jog Kredito sutarties bendrosios dalies 36 punktas vertintinas kaip nesąžiningas ieškovų atžvilgiu. Ieškovai pasirašė Kredito sutartį joje numatytomis sąlygomis ir prieštaravimų dėl pasirašomų sąlygų atsakovei nereiškė. CK 6.189 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šalių sutartyje numatytos netesybos yra jų suderinta valia. Teismas nenustatė, kad Kredito sutartis buvo sudaryta ne laisva valia, nenustatyti jokie ieškovų valios trūkumai sutinkant su atsakove pateikta delspinigių mokėjimo sąlyga, todėl šią Kredito sutarties sąlygą ieškovai turi vykdyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčyti delspinigių normą ieškovai ėmėsi tik nutraukus Kredito sutartį ir pradėjus priverstinį skolos išieškojimą. Tai rodo, kad ieškovai, kol atsakovė nesiėmė priverstinio pobūdžio veiksmų, su Kredito sutarties sąlyga sutiko, o reikšdami ieškinį dėl delspinigių dydžio po Kredito sutarties nutraukimo elgiasi nesąžiningai. Teismas, iš ieškovų įvykdytos prievolės dalies palyginimo su kredito suma nustatė, kad ji yra nedidelė, todėl akivaizdu, kad atsakovė patyrė nuostolius negalėdama laisvai disponuoti savo pinigais. Atsakovės nuostolius rodo vien faktas, kad ji, ieškovams ilgą laiką negrąžinus skolos, negali panaudoti pinigų savo veikloje ir gauti pelną. Šiuo atveju teismas laikė, kad 0,05 proc. dydžio delspinigių dydis yra protingas ir sąžiningas, kadangi skatina kredito gavėją laiku vykdyti pinigines prievoles kredito įstaigai, todėl padarė išvadą, kad jokio pagrindo 0,05 proc. dydžio delspinigių mažinti, nėra, nes jos nepripažintinos kaip aiškiai per didelės ir atitinka susiklosčiusią jų dydžio taikymo praktiką, juolab, kad ieškovai neįvykdė Kredito sutarties/pažeidė sutartį, o vartotojo statusas nepateisina Kredito sutarties nevykdymo.
  3. Teismas nenustatė pagrindo tenkinti ir kito ieškovų reikalavimo dėl 2003 m. gruodžio 29 d. hipotekos lakšto Pastabų dalies 1 punktą dalies, kurioje nustatyta, kad hipotekos lakštu yra užtikrintas netesybų ir kitų su priverstiniu prievolės įvykdymu susijusių išlaidų mokėjimas, kitų mokėtinų sumų pagal Kredito sutartį atlyginimas, nepriklausomai nuo lakšto 6 dalyje „prievolės dydis“ nurodytos sumos, kuri nurodyta priklausomai nuo paskolos sumos. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis hipotekos lakšto sudarymo metu galiojusio CK 4.147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas. Visi iki 2012 m. liepos 1 d. sudaryti hipotekos lakštai apėmė tiek pagrindinio reikalavimo, tiek netesybų ir nuostolių užtikrinimą, nebent pačiuose sandoriuose buvo nurodyta kitaip. Užtikrindami Kredito sutarties vykdymą turto įkeitimu ir sudarydami sutartinės hipotekos sandorį pagal tuo metu galiojusią materialiosios teisės normą, ieškovai susitarė tiek dėl pagrindinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimo, tiek dėl atsirandančių iš jo palūkanų, netesybų, kitų išlaidų išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, t. y. sudarydami hipotekos sandorį, ieškovai susitarė ir dėl tų pareigų, kurios pagal dabar galiojantį reglamentavimą priskirtinos maksimaliosios hipotekos sąlygoms. Dėl to prašyme dėl vykdomojo įrašo atlikimo kreditorius turėjo teisę nurodyti netesybas ir nuostolius, o notarė – juos įrašyti į vykdomąjį įrašą, nes hipotekos (įkeitimo) sandoriai (lakštai), sudaryti iki 2012 m. liepos 1 d., apėmė ir netesybas, ir nuostolius.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniu skundu ieškovai (apeliantai) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį dalyje dėl 2003 m. gruodžio 24 d. Kredito sutarties Nr. 1653 Bendrosios dalies 36 punkto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu ab initio bei 0,05 proc. dydžio delspinigių sumažinimo iki 0,01 proc. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Tarp ieškovų ir atsakovės sudaryta Kredito sutartis yra laikoma vartojimo sutartimi, kurios kontekste ieškovai yra vartotojais, todėl ieškovų teisių gynimas turėtų būti vertinamas per vartotojų teisių apsaugos prizmę. Jie sutartį sudarė prisijungdami prie jau parengtų standartinių sutarties sąlygų ir turėjo ribotas galimybes dėl jų derėtis. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio tampa akivaizdu, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 36 punkte nustatytos netesybos yra akivaizdžiai baudinės, kadangi per metus jos sudaro 18,25 procentų, taip pažeidžiančios ne tik ieškovų, kaip vartotojų, interesus, bet ir viešąjį interesą.
    2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai elgėsi nesąžiningai, kad dėl delspinigių dydžio kreipėsi tik po to, kai buvo nutraukta sutartis. Ieškovai, kaip vartotojai, būdami silpnesniąja sutarties šalimi, dėl informacijos, patirties, specialių žinių, senyvo amžiaus ir panašių priežasčių turėjo ribotas galimybes sudarydami sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties turiniui, dėl ko atsakovės vienašališkai parengtų sutarties sąlygų pagrindu įgijo nepateisinamą pranašumą ieškovų atžvilgiu. Ieškovai neturėjo jokių galimybių nesutikti su parengtomis sutarties sąlygomis ir jas ginčyti ėmėsi tik tuomet, kai atsakovė šių sąlygų pagrindu įgijo perdėtą nesąžiningą pranašumą prieš ieškovus.
    3. Atsakovės vienašališkai sutartimi nustatyti delspinigiai laikytini neatitinkančiais silpnesnės sandorio šalies – vartotojų interesų yra nesąžiningi ir tokių delspinigių išieškojimas pažeidžia ieškovų interesus, neproporcingai apsunkina jų padėtį, tad yra pakankamas pagrindas pakeisti sutarties Bendrosios dalies 36 punktą ir 0,05 proc. dydžio delspinigius sumažinti iki 0,01 proc., kurių dydis atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliantų apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantai skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau iš apeliacinio skundo matyti, kad dėsto argumentus dėl dalies atmestų reikalavimų, tad skundas iš dalies nemotyvuotas.
    2. Apeliantų reikalavimas yra prieštaringas. Apeliantai prašo pripažinti Kredito sutarties Bendrosios dalies 36 punktą niekiniu ir negaliojančiu ab initio ir tuo pačiu prašo šiame punkte nustatytus delspinigius sumažinti, t. y. patys apeliantai pripažįsta, kad šio punkto pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio nereikia. Apeliantų argumentai dėl Kredito sutarties Bendrosios dalies 36 punkto susiję tik su delspinigių dydžio sumažinimu. Taigi, apeliantai pripažįsta, kad nėra jokių pagrindų pripažinti minėtą Kredito sutarties punktą niekiniu ir negaliojančiu ab initio.
    3. Bankui skola pagal Kredito sutartį yra priteista Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. spalio 7 d. nutartimi. Ši nutartis yra įsiteisėjusi, todėl apeliantų reikalavimas dėl delspinigių iš viso negali būti nagrinėjamas teisme. Apeliantai iki įsiteisėjant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. nutarčiai, nepareiškė ieškinio dėl delspinigių dydžio ir/ar hipotekos sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. Taigi, šiuo atveju Apeliantų ieškinio nagrinėjimas reikštų, kad esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
    4. Apeliantai nepateikia jokių įtikinamų argumentų, kodėl Kredito sutartyje nustatyti 0,05 proc. dydžio delspinigiai neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o jų prašomi 0,01 proc. dydžio delspinigiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
    5. Delspinigių dydžio mažinimas reikštų, kad yra keičiamos Kredito sutarties sąlygos. Atsakovės manymu reikalavimai dėl palūkanų ir delspinigių dydžio sumažinimo negali būti patenkinti jau vien dėl to, jog Bankas nutraukė Kredito sutartį ir nutraukta Kredito sutartis negali būti pakeista.
    6. Apeliantai su Kredito sutarties sąlygomis sutiko ir sutartį pasirašė. Niekas nevertė apeliantų pasirašinėti Kredito sutarties – apeliantai patys pasirinko Banką, sutiko su pasiūlytomis sąlygomis ir Kredito sutarties sudarymo metu ginčijamiems Kredito sutarties punktams neprieštaravo bei laisva valia pasirašė Kredito sutartį. Apeliantai ignoruoja esminį sutarties privalomumo principą, kuris įpareigoja šalis vykdyti sutartį tinkamai joje numatytomis sąlygomis ir tvarka, nes sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis), taip pat netinkamą Kredito sutarties vykdymą bando pateisinti savo kaip vartotojo statusu. Apeliantai dėsto, jog turi būti ginami vartotojų interesai, tačiau jokios teisės normos nenumato, kad vartotojai turi teisę nevykdyti sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. Vartotojo statusas neatleidžia nuo pareigos vykdyti sutartį joje numatytomis sąlygomis.
    7. Netesybų mažinimo pagrindai yra du: 1) jeigu netesybos neprotingai didelės; 2) jeigu įvykdyta dalis prievolės. Netesybų mažinimas iš esmės yra sutarties keitimas. Šiuo atveju 0,05 proc. dydžio delspinigių dydis yra protingas ir sąžiningas, kadangi skatina kredito gavėją laiku vykdyti pinigines prievoles kredito įstaigai. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo 0,05 proc. dydžio delspinigių mažinti, nes jos nepripažintinos kaip aiškiai per didelės ir atitinka susiklosčiusią jų dydžio taikymo praktiką, juolab, kad ieškovai neįvykdė Kredito sutarties/pažeidė sutartį. Kredito sutartyje nustatytas delspinigių dydis neviršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyto maksimalaus netesybų dydžio. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.
    8. Iš esmės analogiški skolininkų reikalavimai sumažinti delspinigius nuo 0,08 proc. iki 0,01 proc. dydžio buvo atmesti apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismo 2015-07-03 nutartimi c. b. Nr. 2A-915-123/2015, Vilniaus apygardos teismo 2015-06-04 nutartimi c. b. Nr. 2A-2210-450/2015, Kauno apylinkės teismo 2016-05-17 sprendimu c. b. Nr. 2-3471-192/2016, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015-12-10 sprendimu c. b. Nr. 2-1458-840/2015 ir kt. Šie teismo precedentai iš esmės taikytini taip pat šioje nagrinėjamoje faktinėmis aplinkybėmis analogiškoje byloje.

3IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  2. Byloje nustatyta, kad 2003 m. gruodžio 24 d. tarp V. D. ir A. D. bei AB DNB bankas buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. 1653. Kredito sutarties pagrindu ieškovams buvo suteiktas 110 000 Lt (31 858,20 Eur) dydžio kreditas, kuris buvo skirtas vartojimo poreikiams tenkinti — 5,1900 ha žemės sklypo ir mokyklos su priklausiniais, esančių adresu ( - ), pirkimui bei perkamų pastatų stogo remonto darbų atlikimui. Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas turto — mokyklos (unikalus Nr. ( - )), ūkinio pastato (unikalus Nr. ( - )), ūkinio pastato (unikalus Nr. ( - )), kiemo statinių (unikalus Nr. ( - )), žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )), esančių adresu ( - ) (toliau — Turtas) įkeitimu. 2003 m. gruodžio 29 d. tarp apeliantų ir atsakovės buvo sudarytas hipotekos lakštas, kuriuo buvo įforminta ieškovų Turto hipoteka. Dėl apeliantų vengimo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, atsakovė nutraukė sutartį ir kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo. Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. spalio 7 d. nutartimi buvo patenkintas atsakovės prašymas dėl priverstinio skolos išieškojimo. Nutartis įsiteisėjusi, išieškojimas pradėtas. Ieškovai V. D. ir A. V. D. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2003 m. gruodžio 24 d. tarp ieškovų ir atsakovės Kredito sutarties bendrosios dalies 36 punktą pripažinti niekinu ir negaliojančiu ab initio bei sumažinti 0,05 procento dydžio delspinigius iki 0,01 procento dydžio, panaikinti 2003 m. gruodžio 29 d. hipotekos lakšto Nr. ( - ) Pastabų dalies 1 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad 2003 m. gruodžio 29 d. hipotekos lakštu yra užtikrintas netesybų ir kitų su priverstiniu prievolės įvykdymu susijusių išlaidų mokėjimas, kitų mokėtinų sumų pagal Kredito sutartį atlyginimas, nepriklausomai nuo lakšto 6 dalies „prievolės dydis“ nurodytos sumos, kuri nurodyta priklausomai nuo paskolos sumos. Teismas ieškinį atmetė.
  3. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo dalimi, kuria teismas pripažino, kad Kredito sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra protingas ir sąžiningas. Apeliantų teigimu tokį teismo sprendimą lėmė tai, jog Kredito sutartis nebuvo vertinama kaip iš vartojimo santykių kylanti sutartis ir laikosi pozicijos, kad Kredito sutartimi nustatytas delspinigių dydis turi būti mažinamas iki 0,01 procento. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.
  4. Tai, kad iš 2003 m. gruodžio 24 d. Kredito sutarties kylantys santykiai vertinti kaip vartojimo santykiai, o apeliantai šiuo atžvilgiu pripažįstami vartotojais nurodo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau kartu pabrėžė ir tai, kad vartotojo statusas nepateisina sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.
  5. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas, kuris, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos vartotojams, ne kartą pažymėjo, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo aspektu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
  6. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovų vartotojų statusas nepateisina Kredito sutarties nevykdymo. Teismas išsamiai įvertino aplinkybes, kurios parodė ieškovų nesąžiningumą. Apeliantai vengė vykdyti įsipareigojimus pagal 2003 m. gruodžio 24 d. sudarytą Kredito sutartį, dėl ko sutartis su jais vėliau buvo ir nutraukta. Be to, dėl delspinigių sumažinimo apeliantai kreipėsi tik po to, kai sutartis buvo nutraukta bei pradėtas išieškojimas (nuo 2011 m.), taigi apeliantai ganėtinai ilgą laiko tarpą netinkamai vykdė įsipareigojimus ir turėjo ilgą laiko tarpą kreiptis dėl sutarties sąlygų pakeitimo, jeigu jų nuomone, tam buvo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantai nėra įpareigoti kreiptis dėl delspinigių sumažinimo, tai jų, kaip sutarties šalies, teisė, pasirikinti savo teisių gynimo būdą, tačiau šiuo konkrečiu atveju, apeliantai siekia sumažinti savo sutartinę atsakomybę už netinkamai vykdytą prievolę pagal jau nutrauktą Kredito sutartį, t. y. kai jau matyti, kad atsakovė yra patyrusi nuostolius. Tarp šalių Kredito sutartis jau nutraukta, pradėtas išieškojimas, o apeliantų grąžinta kredito dalis yra nedidelė palyginus su jiems suteiktu kreditu, tad sutiktina, jog ilgą laiko tarpą atsakovė negalėdama laisvai disponuoti savo pinigais, patiria nuostolius. Tai, kad apeliantai senyvo amžiaus, turi patirties ar žinių stoką ar tai, kad Kredito sutartis buvo parengta atsakovės pagal standartines sąlygas, nepateisina apeliantų vengimo vykdyti įsipareigojimus, bendradarbiavimo su atsakove. Sudarydami Kredito sutartį ir abejodami dėl jos esmės, pasekmių, apeliantai galėjo pasikonsultuoti su teisininkais arba susilaikyti nuo tokio veiksmo atlikimo, ypač, kai jie teigia neturėję nei patirties, nei žinių sudarant tokius sandorius. Priešingu atveju, jei asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai bei neatidžiai ir taip veikdamas pats prisiima galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors apeliantai ir pripažįstami vartotojais, tačiau šis statusas nepateisina jų nesąžiningumo, kurį pagrindžia aukščiau nurodytos aplinkybės.
  7. Teismas pažymi, kad netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Delspinigiai yra viena iš netesybų rūšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013; ir kt.). Taigi Kredito sutartyje sulygtos netesybos yra apeliantų ir atsakovės suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma.
  8. Šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
  9. Apeliantai būtinybę mažinti Kredito sutartyje nustatytų delspinigių dydį, remiasi būtent jau aukščiau minėtomis aplinkybės, t. y., kad apeliantai yra vartotojai, sutartis buvo sudaryta pagal iš anksto atsakovės paruoštą sutartį, tačiau nenurodo kaip konkrečiai tai pažeidžia jų, kaip vartotojų teises, kuo pasireiškia atsakovės neva įgytas pranašumas, o jiems tenkanti neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta. Apeliacinio teismo nuomone, apeliantų nurodomos aplinkybės nelaikomos kaip pagrindas mažinti sutartimi nustatytą delspinigių dydį, kadangi nagrinėjamu atveju vertintinas abiejų šalių elgesys bei jų patiriami nuostoliai, kurių šiuo atveju patyrė būtent atsakovė. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi, šiuo atveju Kredito sutartimi ieškovų ir atsakovės sulygtas delspinigių dydis neprieštarauja įstatymo numatytam reglamentavimui, o apeliantams nenurodžius jokių kitų aplinkybių, kurioms esant netesybos galėtų būti pripažintos aiškiai per didelės, teismui taip pat tokių nenustačius savo iniciatyva, teismas neturi pagrindo spręsti, kad 2003 m. gruodžio 24 d. Kredito sutarties 36 punkte numatytos 0,05 proc. dydžio netesybos yra neprotingai didelės ir dėl to mažintinos.
  10. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, atsižvelgiant į jų šalutinį pobūdį, plačiau neaptariami, kaip neturintys reikšmės procesiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui. Įvertinus bylos medžiagą, konstatuotina, jog apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių bei nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  11. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos tinkamai taikė ir aiškino netesybų mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas.
  12. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovei priteistina 484,00 Eur atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

5Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

7Priteisti atsakovei AB DNB bankas iš ieškovų V. D. ir A. D. po 242,00 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai