Byla 3K-3-7-687/2016
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, nustatančių sandorio, sudaryto dėl suklydimo, negaliojimo pagrindus (CK 1.90, 1.91 straipsniai) bei restitucijos taikymo tvarką, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą (CPK 185 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

5Ieškovas yra ilgametis atsakovo klientas, 2010 metais buvo sudaręs terminuoto indėlio sutartį, kurios terminas baigėsi 2011 m. kovo mėnesį. Ieškovui 2011 m. kovo 14 d. nuvykus į banką pratęsti sutarties, atsakovo darbuotoja pasiūlė pasidėti pinigus banke, perkant obligacijas, paaiškino, kad obligacijos kaip ir indėliai yra apdrausti. Tą pačią dieną ieškovas pasirašė ginčo sutartį, taip pat Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir Kliento patvirtinimus. Kaip vėliau paaiškėjo, ieškovas atsakovo buvo suklaidintas. Ieškovas į banką kreipėsi, turėdamas tikslą pratęsti indėlio sutartį ir saugiai padėti pinigus; ieškovui renkantis pinigų perdavimo bankui formą jam buvo paaiškinta, kad pasirašoma sutartis saugi, atitinka ieškovo turėtą indėlio sutartį ir pinigai pagal šią sutartį pilnai apdrausti. Ieškovo teigimu, sutarties sudarymo metu atsakovas nesuteikė išsamios informacijos, nesupažindino su investavimo rizika ir galimybe netekti investuojamų pinigų, nebuvo paaiškinta apie galimus neigiamus sutarties padarinius, todėl ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, suklydo. Dėl šių aplinkybių laikytina, kad Obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės ir suklydus. Be to, atsakovas pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalies 5 punkto reikalavimus, nes banko darbuotoja nebandė išsiaiškinti apie ieškovo žinias investavimo srityje, finansinę padėtį, tikslus, neįvykdė prievolės aiškiai įspėti apie galimas rizikas ir nepalankius investavimo padarinius. Ieškovas neturi investavimo patirties, yra pensininkas, gyvenantis iš gaunamos pensijos, ir jo tikslas buvo kaip galima saugiau pasidėti pinigus banke ir juos gauti suėjus terminui. Ieškovo nuomone, Aptarnavimo sutarties priede Nr.1-F nurodyta sąlyga, kad klientui atsisakius suteikti informaciją apie save bankui, pastarasis neturi pareigos įvertinti teikiamų finansinių priemonių tinkamumo, prieštarauja FPRĮ 5 straipsniui.

6Ieškovas prašė teismo pripažinti 2011 m. kovo 14 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia, taikyti tarp šalių restituciją ir grąžinti sumokėtus 16 000 Lt į ieškovo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią BAB banke „Snoras“, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi šią civilinę bylą prijungė prie civilinės bylos Nr. B2-2267-611/2013 ir laikė nurodytos bylos dalimi, ieškinį atmetė. 2013 m. birželio 10 d. papildoma nutartimi priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

9Teismas nurodė, kad atsakovas bandė surinkti informaciją apie ieškovo patirtį investuojant, jo finansinę padėtį, tačiau ieškovas atsisakė tokią pateikti. Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punkte ieškovas patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir buvo supažindintas su visomis rizika, kylančia investuojant ir suprato jų padarinius, sutarčių sąlygos atitiko ieškovo valią. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog Prospektas ir Galutinės sąlygos ieškovui buvo įteiktos, nėra pakankamas pagrindas ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia. Teismas pažymėjo, kad nei Prospekte, nei Galutinėse sąlygose nepateikta informacijos apie obligacijų draustumą ar nedraustumą pagal IĮIDĮ, todėl jų ieškovui neįteikimas pats savaime nelėmė ieškovo suklydimo dėl sandorio esmės. Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį skolos (ne nuosavybės) vertybinis popierius, kokiu yra obligacija, nėra draudimo objektas pagal šį įstatymą. Be to, Aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus. Teismo vertinimu, nors ieškovas neigia gavęs tokius dokumentus, tačiau jo parašas minėtoje sutarties dalyje patvirtino šių dokumentų įteikimą, šį faktą paneigiančių įrodymų ieškovas nepateikė. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, taip pat riziką, kad atsakovas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, tai atitiko atsakovo nemokumo riziką. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus teismas sprendė, kad ieškovas išreiškė valią gauti didesnę grąžą, nes banko darbuotojai nurodžius, kad už obligacijas mokamos didesnės palūkanos nei už terminuotus indėlius, išreiškė valią įsigyti obligacijas. Nei obligacijų pasirašymo sutartyse, nei Prospekte ar Galutinėse sąlygose, nei jokiame kitame dokumente nėra nuorodos, kad obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ. Po ginčijamos sutarties sudarymo ieškovas buvo sudaręs dvi terminuoto indėlio sutartis – 2011 m. kovo 31 d. dėl 10 000 Lt indėlio ir 2011 m. spalio 4 d. dėl 3 000 Lt indėlio, tokiu būdu diversifikuodamas savo riziką. Teismas nurodė, kad neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra bendro pobūdžio sutartis, todėl šios sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsižvelgiant ir į minėtos sąlygos turinį, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai, įskaitant ir obligacijas, yra apdrausti, o tik yra blanketinė norma, nukreipianti į IĮIDĮ nuostatas. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas teigia, jog banko darbuotoja jam nurodė, kad obligacijos yra draudžiamos, tačiau ieškovas nepateikė tokį teiginį patvirtinančių įrodymų, o vien tik Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostata neįrodo tokio fakto. Ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad nei obligacijų pasirašymo sutarties, nei neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties ir su ja pateiktų dokumentų neskaitė, prieš atvykdamas į banką nieko nežinojo apie tai, ar indėliai ir (ar) obligacijos yra draudžiami, todėl draudimo galiojimas nebuvo ginčijamos sutarties esminė sąlyga, minėta blanketinė sutarties nuostata negali būti vertinama kaip suklaidinusi ieškovą, nes ieškovas neįrodė, kad banko darbuotoja jį suklaidino, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas suklydo dėl sudaryto sandorio esmės (esminių sąlygų), nes draudiminės apsaugos buvimas ar ne nebuvo aplinkybė, lėmusi sandorio sudarymą. Teismo vertinimu, ieškovas, sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartį ir neįsigilindamas į galimas rizikas ir sutarties sąlygas, pats buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, nepriklausomai nuo jo amžiaus ir išsilavinimo, fizinės sveikatos.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2013 m. liepos 22 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia 2011 m. kovo 14 d. ginčo šalių sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), taikė restituciją ir grąžino 15 999,58 Lt į ieškovo Terminuoto indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atidarytą sąskaitą; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. papildomą nutartį. Kolegija, remdamasi teismų praktika, kad bankui pagal CK 6.719 straipsnio 1 dalį kaip paslaugų teikėjui kyla pareiga prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui, pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad ieškovas atsisakė suteikti informaciją apie savo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, atleido atsakovą nuo pareigos įvertinti finansinių priemonių ir siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovui, tačiau neturėjo įtakos atsakovo informavimo pareigai, nustatytai FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje. Kolegijos teigimu, svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013). Kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys nepatvirtino, kad atsakovas tinkamai vykdė nurodytą pareigą. Juolab kad nei Obligacijų pasirašymo sutartyje, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra nuostatos, jog obligacijos nėra draudžiamos; priešingai – Aptarnavimo sutartyje įtvirtinta nuostata, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas, todėl ieškovui, kaip neprofesionaliam klientui, buvo sudaryta prielaida manyti, kad jo išperkamos obligacijos yra apdraustos (CPK 185 straipsnis). Kolegija vertino, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškovui buvo tinkamai įteiktas Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas ar ne, aprašas nelaikytinas tinkamu informavimu, nes jame ieškovas nėra tiesiogiai, aiškiai informuojamas, jog obligacijos nėra apdraustos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu. Taigi iš nurodytų aplinkybių kolegija sprendė, kad atsakovo ieškovui pateikta informacija apie obligacijoms būdingą riziką buvo neaiški ir neišsami, todėl buvo pagrindas ginčo sutartį pripažinti negaliojančia dėl esminio ieškovo suklydimo pagal CK 1.90 straipsnio 1, 4 dalis, vadovaujantis CPK 185 straipsniu.

11III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 22 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Dėl CK 1.90 ir 1.91 straipsnių netinkamo taikymo. Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime yra išaiškinęs, kad indėlių ir investicijų garantijų sistemos paskirtis yra ne tik kompensuoti problemų turinčio banko indėlininkų ir investuotojų nuostolius (išmokėti įstatyme nustatyto dydžio kompensacijas), bet ir išlaikyti visą valstybės finansų sistemą stabilią. VĮ Indėlių ir investicijų draudimas (toliau – ir IID), kaip už indėlių ir investicijų sistemos veikimą atsakinga valstybės įmonė, akcentuoja, kad indėlių draudimo išmokų mokėjimui pačios IID sukauptų iš indėlių draudimo įmokų lėšų nepakanka, todėl ji priversta reikiamas lėšas skolintis iš valstybės biudžeto. Banko bankroto nesitikėję ir negalėję numatyti asmenys siekia bet kokiomis priemonėmis apeiti Bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalyje nustatytą bankrutuojančio banko finansinių reikalavimų tenkinimo eilę, todėl reiškia ieškinius dėl banko sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, grindžiamus tariamu banko kliento suklaidinimu dėl indėlių draudimo netaikymo banko obligacijoms ar indėlio sertifikatams, prisidengdami suklydimu dėl esminių sutarčių sąlygų ir teigdami, kad suklydo dėl savo investicijų saugumo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisinga, formuojanti klaidingą teismų praktiką kitose bylose. Ieškovas ginčo sutartį prašė pripažinti negaliojančia CK 1.90 arba 1.91 straipsnių pagrindais. CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas (esminis sutarties šalies suklydimas) nėra siejamas su kitos sandorio šalies elgesiu, ypač jo kalte, kuri gali pasireikšti reikšmingų aplinkybių nutylėjimu arba aktyviais veiksmais, kuriais siekiama suklaidinti kitą šalį (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Asmens suklydimas yra siejamas su asmeniu, teigiančiu, kad suklydo (CK 1.90 straipsnio 4 dalis), ir priklauso būtent nuo jo subjektyvaus sudaromo sandorio suvokimo ir valios, t. y. subjektyvų ieškovo suklydimą pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį gali patvirtinti arba paneigti tik teigiantis esantis suklydęs ieškovas, o kredito įstaigos veiksmai, sprendžiant dėl ieškovo suklydimo, yra nereikšmingi arba mažiau svarbūs sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sąlygas: 1) turi būti konstatuotas suklydimo faktas; 2) suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis; 3) suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.90 straipsnį, nepagrįstai pripažino sutartį negaliojančia dėl ieškovo suklydimo, konstatuodamas, kad šis suklydo dėl sutarties esmės, kai pats ieškovas patvirtino, jog neskaitė sutarties ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties jų sudarymo metu. Taigi asmens, kuris neskaitė sudaromos ginčo sutarties sąlygų, valia negalėjo būti iškreipta ar jis laikomas suklaidintu dėl sudaromos sutarties esminių sąlygų. Be to, CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad suklydimas nelaikomas esminiu, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių buvo prisiėmusi riziką, tačiau apeliacinės instancijos teismas svarbiomis aplinkybėmis pripažino tik banko pareigų netinkamą vykdymą. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad, sprendžiant ginčą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo, kitos šalies elgesys ar neveikimas (esminių sandorio aplinkybių nuslėpimas ar nutylėjimas) nėra reikšmingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-126/2011). Juolab kad aplinkybė, jog ieškovas manė, kad obligacijos, kaip ir terminuoti indėliai, yra apdrausti indėlių draudimu nelaikytina esminiu suklydimu, t. y. sprendžiant dėl ieškovo esminio suklydimo nagrinėjamoje byloje, keliamas klausimas, ar esmine sandorio sąlyga, apie kurią kalbama CK1.90 straipsnio 4 dalyje, gali būti laikoma IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis dėl indėlių draudimo netaikymo banko skolos vertybiniams popieriams. Kasatoriaus teigimu, IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta banko obligacijoms taikoma indėlių draudimo išimtis (netaikomas indėlių draudimas), o ginčo šalys nagrinėjamoje byloje susitarimu negalėjo pakeisti šių imperatyviųjų teisės normų. Ieškovui pačiam neišsiaiškinus, kas yra indėlių draudimas, akivaizdu, kad jo nurodoma sąlyga – indėlių draudimo netaikymas banko obligacijoms – jam ginčo sutarties su banku sudarymo metu nebuvo esminė, ji ieškovui reikšminga tapo tik iškėlus bankroto bylą bankui. Be to, apeliacinės instancijos teismas įstatymo nežinojimą prilygino ieškovo esminiam suklydimui ir pakankama priežastimi pripažinti sutartį negaliojančia, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011). Kasatorius pažymi, kad FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punkte finansų makleriui nenustatyta pareigos konsultuoti klientą ir įspėti jį apie finansų priemonei taikomas ar netaikomas garantijas, nurodytas IĮIDĮ. Dėl to bankas negalėjo būti laikomas pažeidusiu FPRĮ 22 straipsnį.
  2. Dėl CK 6.193 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo. Ginčo sutarties 1.22 punkte nurodyta, kad ieškovas, pasirašydamas šią sutartį, patvirtina, jog visos sutartyje nurodytos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ieškovas su jomis sutiko, prieš pasirašydamas sutartį, buvo supažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei rizika, kylančia investuojant, ir suprato sutarties teisinius padarinius. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ginčo sutartį ir netaikydamas CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto principo, padarė neteisingą išvadą, kad banko ieškovui pateikta informacija apie obligacijų, kaip finansinės priemonės, esmę ir joms būdingą riziką (taip pat ir obligacijų neapdraudimą) buvo neaiški ir neišsami. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal sisteminio sutarties aiškinimo principą (CK 6.193 straipsnio 2 dalį; UNIDROIT principų 5:105 straipsnį) bet kuri sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą, negali likti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG v. UAB „Klaipėdos mėsinė“, bylos Nr. 3K-3-415/2012; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Kasatoriaus teigimu, ieškovas, pasirašydamas ginčo sutartį, negalėjo nepastebėti sutarties nuostatų apie susipažinimą su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, tačiau jų neskaitydamas ieškovas pažeidė sutarties nuostatas. Pagal CK 6.64 straipsnio 3 dalį, jeigu kreditorius (ieškovas) pažeidžia prievolę susipažinti su sutarties turiniu, skolininkas (atsakovas) laikomas jos nepažeidusiu. Taigi šioje byloje negalima teigti, kad atsakovas nesudarė tinkamų sąlygų ieškovui susipažinti su visomis sutarties sąlygomis. Dėl to pagal CK 6.719 straipsnio 1 dalį, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį ir 22 straipsnio 4 dalies 2 punktą atsakovas nėra pažeidęs šiose teisės normose nurodytų pareigų, susijusių su kliento informavimu, todėl atsakovui nekilo pareigos įrodinėti, jog jis nepažeidė minėtų teisės aktų reikalavimų ir supažindino ieškovą su visais dokumentais, nurodytais sutartyse ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse, o ieškovas, teigdamas priešingai, privalėjo šias aplinkybes įrodyti, tačiau to tinkamai nepadarė (CPK 12, 178 straipsniai, 182 straipsnio 4 punktas, CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ginčo sutarčių nuostatas ir neteisingai įvertino banko veiksmus, todėl netinkamai taikė IĮIDĮ nuostatas, neatsižvelgė į tai, jog Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkto nuostata, nustatanti, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nėra klaidinanti; ieškovo įsigytos banko obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu, bet ieškovui taikomos IĮIDĮ nustatytos garantijos kaip investuotojui. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino IĮIDĮ įtvirtintų garantijų esmės, nepagrįstai vertino tik IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį, reglamentuojančią indėlių draudimo išimtis, neatsižvelgdamas į tai, kad IĮIDĮ nustatytos garantijos investuotojams (IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalyje), kurios taikytinos ieškovui. Tai, kad indėlių draudimas banko obligacijoms netaikomas, nereiškia, kad banko obligacijų pirkėjų, kaip investuotojų (IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalis) interesai nėra užtikrinti šio įstatymo normomis. Banko pareigos, susijusios su jo išleistais skolos popieriais, yra įsipareigojimų investuotojams (ne indėlių) draudimo objektas. Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu draudėjas investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Kitais atvejais banko obligacijų savininkams indėlių draudimas netaikomas, tačiau yra taikomas investuotojų draudimas, pagal kurį nagrinėjamoje byloje ieškovo teisės galėjo būti ginamos (IĮIDĮ 2 straipsnio 11, 12 dalys, 3 straipsnio 2 dalis, 9 straipsnio 1 dalis).
  3. Dėl teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą (CK 1.90 straipsnio 3 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis) pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs restitucijos taikymo taisykles, pagal kurias teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar ši apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis); nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis) ir įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2012 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2012; kt.). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį sandorio negaliojimo teisiniai padariniai gali būti taikomi tik sandorio šalims. Taigi nagrinėjamoje byloje, sutarties galiojimo neįtakojo kasatoriaus neteisėti veiksmai, todėl jis neturi pareigos atsakyti ieškovui pagal banko prievoles, nes kitu atveju kasatoriui sukuriama prievolė kaip ginčo sandoryje nedalyvavusiam asmeniui. Pagal apeliacinės instancijos teismo taikytą restitucijos būdą, atsirado naujas prievolinis ieškovo ir kasatoriaus teisinis santykis. Sprendžiant dėl momento, nuo kurio taikytina restitucija, svarbu nustatyti ir įvertinti, ar nuginčijamas sandoris negalioja ab initio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis) ar ex nunc (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje ginčo sutartis realiai galiojo laike ir sukėlė teisinius padarinius šalims, ieškovas įgijo teisę reikalauti iš banko palūkanų, todėl negalėjo būti pripažinta negaliojančia ab initio. Dėl to nagrinėjamoje byloje nuginčijus sutartį restituciją galima teisiškai taikyti tik nuo atitinkamo teismo sprendimo (nutarties), kuria byla išnagrinėta iš esmės, įsiteisėjimo (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Sutartį pripažinus negaliojančia nuo teismo įsiteisėjimo momento ir ieškovo pagal sutartį sumokėtas lėšas bankui pripažinus ieškovo lėšomis banko sąskaitose, šie pinigai automatiškai netampa indėlių draudimo objektu. Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka, remdamasis draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Atsižvelgiant į tai, kad banko draudimas nutrauktas, draudiminis įvykis įvykęs, o ieškovo pagal ginčo sutartį sumokėtų lėšų pripažinimas lėšomis jo indėlio sutarties pagrindu atidarytoje sąskaitoje yra nurodytas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, akivaizdu, kad, net ir pripažinus sutartį negaliojančia, ieškovas draudžiamojo įvykio dienai neturėjo indėlininko statuso.
  4. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles bei rungimosi ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo principą, pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, asmens, kuris neskaitė sudaromos ginčo sutarties sąlygų, valia negalėjo būti iškreipta ar jis laikomas suklaidintu dėl sudaromos sutarties esminių sąlygų, ginčo sutarties dviprasmiškumu ar sutarties teksto formuluotėmis. Juolab kad menamas ieškovo suklydimas buvo paneigtas jo paties teisme teiktais parodymais. Viena iš pagrindinių įrodinėjimui taikomų taisyklių yra ta, kad asmuo, kuris teigia esant kažkokias aplinkybes, turi jas įrodyti. Ieškovas pripažino neskaitęs ginčo sutarties ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties. Be to, po ginčo sutarties sudarymo jis vėl sudarė dvi terminuoto indėlio sutartis, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, netyrė ieškovo paaiškinimų ir elgesio. Draudimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos IĮIDĮ reglamentuojamiems santykiams. Kasatoriaus pareiga vykdant IĮIDĮ apskaičiuoti ir sumokėti išmokas indėlininkams ir investuotojams nėra sutartinė prievolė ir negali būti vertinama per draudimo santykių prizmę. Kasatorius nevykdo draudimo veiklos taip, kaip ji apibrėžta Draudimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ veiklai netaikomos CK 6 knygos LIII skyriaus, reglamentuojančio draudimo teisinius santykius, normos. Kadangi draudimo santykius reglamentuojantis Draudimo įstatymas ir atitinkamos CK normos (CK 6.992 straipsnio 2 dalis) netaikomi IĮIDĮ reglamentuojantiems santykiams, teismų praktika dėl pareigos įrodinėjant apie draudimo įmonės kliento susipažinimą su standartinėmis sutarties sąlygomis turėtų būti vertinami kritiškai. Kadangi draudimo teisiniuose santykiuose bendrąsias sutarčių sąlygas paskelbiant internete yra laikoma tinkamu jų sąlygų atskleidimu klientams (Draudimo įstatymo 90 straipsnio 2 dalis), tai nebeaktuali kasacinio teismo praktika draudimo ginčuose neturėtų būti taikoma ir ginčuose tarp banko ir jo obligacijų pirkėjų. CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas (esminis suklydimas) nėra siejamas su kitos sandorio šalies kalte, pasireiškiančia reikšmingų aplinkybių nutylėjimu arba aktyviais veiksmais, kuriais siekiama suklaidinti kitą šalį. Kitos sandorio šalies kaltė yra būtina sąlyga pripažįstant sandorį negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Kadangi suklydimas yra siejamas su teigiančiu, kad suklydo, asmeniu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis) ir priklauso būtent nuo jo subjektyvaus sudaromo sandorio suvokimo ir jo valios, tai bankas negalėjo būti įpareigotas įrodyti, kad ieškovas nesuklydo, nes suklydimą galėjo patvirtinti arba paneigti tik teigęs esantis suklydęs asmuo. Dėl to nepagrįstai bankui buvo perkelta pareiga įrodyti, kad ieškovas, sudarydamas ginčo sutartį, nesuklydo.

13Atsakovas BAB bankas Snoras pareiškimu dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinio skundo prašo jį tenkinti ir panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 22 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį.

14Ieškovas atsiliepimu į trečiojo asmens valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas sudarytą ginčo sandorį CK 1.90 straipsnio aspektu, pagrįstai rėmėsi teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygų. Ieškovas, pasirašydamas sutartį, buvo įsitikinęs, kad pasirašė indėlių draudimo sutarčiai analogišką sandorį ir jo nupirktos obligacijos, kaip ir indėliai, apdraustos. Teismas taip pat teisingai nustatė, kad ieškovo ir banko 2011 m. kovo 14 d. pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis pagal turinį yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu paslaugų teikėjui kilo pareiga prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimais padariniais ir panašiai, t. y. bankas, suteikdamas ieškovui neprofesionalaus kliento kategoriją, privalėjo aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovo atsisakymas suteikti apie save informaciją neturėjo įtakos atsakovo pareigai tinkamai informuoti klientą apie sudaromą sandorį bei įsitikinti, kad jis aiškiai suvokė pasirašomos sutarties esmę. Ieškovo teigimu, jam apie investicijų draudimą bendrais bruožais buvo žinoma tik iš visuotinai prieinamos informacijos, todėl teismas teisingai įvertino ieškovo neišprusimą investavimo srityje, tinkamai atsižvelgė į jo amžių ir išsilavinimą. Nors kasaciniame skunde pateikiamas argumentas, kad ieškovas privalėjo įrodyti ieškinio dalyką, tačiau ieškovas nurodo, kad obligacijų pasirašymo sutartis buvo standartinis atsakovo paruoštas dokumentas, todėl atsakovas turėjo įrodyti aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis. Atsakovas, išskyrus 2011 m. kovo 14 d. obligacijų pasirašymo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) standartinę sąlygą, kuria išreikštas obligacijų savininko patvirtinimas, jog jis yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, nepateikė kitų, šią aplinkybę patvirtinančių, įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas netinkamai įvykdė pareigą informuoti kitą sutarties šalį apie sudaromos sutarties riziką ir galimus padarinius. Nors kasatorius teigia, kad ieškovas nepakankamai įsigilino į sutarties sąlygas, ne viską perskaitė, tačiau, ieškovo teigimu, jis nesuprato šių dokumentų, nesugebėjo su jais tinkamai susipažinti, pateikti pasirašyti dokumentai buvo paruošti smulkiu tekstu, sudėtingais ir sunkiai suprantamais terminais, todėl ieškovas vadovavosi pagrindine informacija, kurią žodžiu suteikė banko darbuotojas. Konkreti banko darbuotojo suteikta informacija apie saugias ir draustas indėlių draudimu obligacijas, lėmė ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčo sutartį.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-559/2013, nutarė keiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

171. Ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad kai valstybė narė nustato išimtį netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems jos išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų), tokia išimtis gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei pirmiau nurodyti indėlių sertifikatai visiškai atitinka (turi) visus jiems kaip finansinėms priemonėms Direktyvos 2004/39 prasme (tai pat atsižvelgiant į kitus Europos Sąjungos teisės aktus, pavyzdžiui, ECB reglamentą 25/2009) būdingus požymius, inter alia jų perleidžiamumą antrinėje finansų rinkoje?

182. Jei atitinkama valstybė narė pasirenka tokį Direktyvų 94/19 ir 97/9 inkorporavimo į nacionalinę teisę būdą, kai indėlininkų ir investuotojų apsaugos sistemos įtvirtinamos viename teisės akte (įstatyme), ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalis, taikoma kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, ir Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į Direktyvos 97/9 3 straipsnį, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams negali būti netaikoma nė vienos apsaugos (garantijų) sistemos pirmiau nurodytų direktyvų taikymo prasme?

193. Ar, atsižvelgiant į tai, kad pagal nacionalinį reguliavimą kredito įstaigos išleistų indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams netaikoma nė viena iš galimų Direktyvose 94/19 ir 97/9 nustatytų apsaugos sistemų:

20a) Direktyvos 94/19 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies (kartu su jos vėlesniais pakeitimais Direktyva 2009/14), 10 straipsnio 1 dalies nuostatos kartu su šios Direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta indėlio sąvoka, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais tam, kad privatūs asmenys, remdamiesi šiomis nuostatomis, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką, atsakingą už jų mokėjimą?

21b) Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais tam, kad privatūs asmenys, remdamiesi šiomis nuostatomis, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką, atsakingą už jų mokėjimą ?

22c) jei atsakymai į pirmiau nurodytus klausimus („3 a“ ir „3 b“) būtų teigiami, kurią iš dviejų galimų apsaugos sistemų nacionaliniam teismui pasirinkti taikyti sprendžiant privataus asmens ir kredito įstaigos ginčą, į kurį įtrauktas valstybės įsteigtas draudikas, atsakingas už indėlininkų ir investuotojų apsaugos sistemų administravimą?

234. Ar Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies (kartu su šios direktyvos I priedu) nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad joms prieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį investuotojams, kredito įstaigos išleistų skolos vertybinių popierių turėtojams, netaikoma investuotojų kompensavimo sistema dėl finansinių priemonių rūšies (skolos vertybinių popierių) ir atsižvelgiant į tai, jog draudėjas (kredito įstaiga) investuotojų pinigų ar vertybinių popierių neperleido ar nepanaudojo be investuotojo valios? Ar pirmiau nurodytų Direktyvos 97/9 nuostatų aiškinimui investuotojų apsaugos prasme reikšminga tai, kad skolos vertybinius popierius išleidusi kredito įstaiga–emitentas kartu yra ir šių finansinių priemonių saugotojas (tarpininkas) bei kad investuotojų lėšos nėra atskirtos nuo kitų kredito įstaigos disponuojamų lėšų?

24Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiame Teisme nagrinėjamos civilinės bylos V. G., V. V. N. v. bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-559/2013, ratio decidenti sutampa, t. y. abiejose bylose ieškovai ginčija Obligacijų pasirašymo sutartis, keliamas klausimas dėl obligacijų draustumo ar nedraustumo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Taigi civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikti klausimai spręstini ir nagrinėjamoje byloje.

25Esant tokioms aplinkybėms ir siekiant užtikrinti praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir jurisprudencijos tęstinumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tikslinga sustabdyti šios civilinės bylos S. K. v. bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“ nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo analogiškoje byloje gavimo (CPK 164 straipsnio 4 punktas).

26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 164 straipsnio 4 punktu, 356 straipsnio 3 dalimi ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

27Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-559/2013.

28Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, nustatančių sandorio,... 5. Ieškovas yra ilgametis atsakovo klientas, 2010 metais buvo sudaręs terminuoto... 6. Ieškovas prašė teismo pripažinti 2011 m. kovo 14 d. Obligacijų pasirašymo... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi šią civilinę... 9. Teismas nurodė, kad atsakovas bandė surinkti informaciją apie ieškovo... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 12. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 13. Atsakovas BAB bankas Snoras pareiškimu dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens... 14. Ieškovas atsiliepimu į trečiojo asmens valstybės įmonės ,,Indėlių ir... 15. Teisėjų kolegija... 16. Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 17. 1. Ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios... 18. 2. Jei atitinkama valstybė narė pasirenka tokį Direktyvų 94/19 ir 97/9... 19. 3. Ar, atsižvelgiant į tai, kad pagal nacionalinį reguliavimą kredito... 20. a) Direktyvos 94/19 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies (kartu su jos... 21. b) Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies nuostatos... 22. c) jei atsakymai į pirmiau nurodytus klausimus („3 a“ ir „3 b“) būtų... 23. 4. Ar Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies (kartu su... 24. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiame... 25. Esant tokioms aplinkybėms ir siekiant užtikrinti praktikos vienodumą... 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 27. Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo... 28. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...