Byla 2A-46-516/2011

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Petro Jaržemskio, Tatjanos Žukauskienės sekretoriaujant Ilonai Juchnevičiūtei dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui S. B. atsakovų D. U. , A. U. atstovui advokatui G. B. , atsakovo Vilniaus m. savivaldybės administracijos atstovei J. U. trečiajam asmeniui E. G. , kuri yra ir trečiojo asmens Vilniaus m. 810-osios DNSB atstovė

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, A. U. , D. U. , L. J. dėl Valstybinės privatizavimo komisijos protokolo Nr. 49 dalies panaikinimo, pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys: Vilniaus m. 810-oji DNSB, Valstybės įmonė Valstybės turto fondas, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir kt..

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino taikymo, kai ieškinį, gindamas viešąjį interesą, pareiškia prokuroras. Taip pat, dėl teisės Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo pagrindu privatizuoti patalpas palėpėje kaip kūrybines dirbtuves, kai asmuo negyvena tame name, kuriame yra įrengtos kūrybinės dirbtuvės ir kai jis jau yra privatizavęs vieną gyvenamąją patalpą pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą.

6Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:

71) panaikinti 1994-05-30 Valstybinės komisijos posėdžio protokolo Nr. 49 dalį dėl leidimo A. U. privatizuoti kūrybines dirbtuves;

82) pripažinti niekine 1994 06 21 Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos atstovo P. I. ir A. U. sudarytą pirkimo- pardavimo sutartį pagal Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos 1994 06 08 įkainojimo aktą Nr. 8868 dėl kūrybinių dirbtuvių, kurių bendras plotas 82,36 kv. m., esančių ( - ), už 216,37 Lt ir taikyti restituciją;

93) pripažinti niekine 2003 04 16 A. U. ir D. U. sudarytą pirkimo- pardavimo sutartį dėl kūrybinių dirbtuvių, turinčių 82,36 kv. m. bendro ploto statinyje 10/961-0004-01-2, 1A6p, ( - ) pardavimo L. J. už 43 000 Lt ir taikyti restituciją;

104) taikyti restituciją natūra - priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos A. U. 216,37 Lt, iš A. U. ir D. U. L. J. - 43 000 Lt, o iš L. J. išreikalauti kūrybines dirbtuves, turinčias 82,36 kv. m. bendro ploto statinyje 10/961-0004-01-2, 1A6p, ( - ) ir grąžinti valstybės nuosavybėn, perduodant jas patikėjimo teise VĮ Turto fondui.

11Ieškovas reikalavimą grindė tuo, kad A. U. neturėjo teisės privatizuoti kūrybines dirbtuves palėpėje ( - ), kadangi jis šiame name negyveno, be to, Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo pagrindu buvo privatizavęs butą, kuriame gyveno (t.y. jis buvo netinkamas privatizavimo subjektas) taip pat, dėl to, kad kūrybinės dirbtuvės realiai nebuvo įrengtos, akte dėl jų pridavimo pasirašė ne visi tai turėję padaryti subjektai, kūrybinės dirbtuvės nebuvo suformuotos kaip daiktas, galintis būti nekilnojamojo turto objektu (t.y. buvo netinkamas privatizavimo objektas). Kadangi nekilnojamojo turto objektas fiziškai nebuvo suformuotas, ieškovas A. U. neturėjo teisės jį parduoti L. J. .

12II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, remdamasis ieškinio senaties termino praleidimu (Civilinio kodekso 1.131 str. 1 d.).

14Teismas nustatė, jog ieškovo reikalavimai pareikšti dėl toli į praeitį nutolusių įvykių: gyvenamųjų patalpų fondo pastate esančių kūrybinių dirbtuvių privatizavimo sandorio, sudaryto 1994 m. ir su šio sandorio sudarymu susijusio 1994 m. priimto administracinio akto. Per laiką nuo ginčijamų administracinio akto priėmimo ir patalpų privatizavimo sandorio sudarymo įvyko daug įvykių, pasikeitė atitinkamų teisinių santykių reguliavimas. Dauguma namo, esančio ( - ) patalpų savininkų nuosavybės teises įgijo po ginčijamų sandorių sudarymo. Nuo 2001 01 01 neteko galios Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas (2000 10 12 įstatymas Nr. VIII-2033), kurio nuostatos buvo taikomos ieškinyje ginčijamam sandoriui sudaryti, nebegalioja atsiskaitymo už privatizuojamus objektus priemonės- valstybės vienkartinės išmokos. Kūrybines dirbtuves privatizavę asmenys šias patalpas perleido kitam asmeniui. Atsakovams A. U. , D. U. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai reikalaujant pritaikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį, teismas pirmiausia sprendė ieškinio senaties taikymo klausimą. Teismas ieškinio senaties termino klausimus sprendė pagal CK, patvirtinto 1964 07 07 įstatymu nuostatas, kadangi ieškinio dėl 1994-05-30 valstybinės komisijos posėdžio protokolo Nr. 49 nuginčijimo ir niekinio sandorio pasekmių taikymo 1994-06-21 sudarytam sandoriui senaties terminas prasidėjo ir baigėsi iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo.

15Remiantis senojo CK 84 str., senaties terminas buvo treji metai. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (senojo CK 86 str.). Prokuroras paminėtą administracinį aktą ir sandorį ginčija, gindamas viešąjį interesą. Teismo teigimu, viešasis interesas privatizavimo santykiuose gali būti suprantamas kaip tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas. Teismas konstatavo, jog gindamas tokį interesą, prokuroras privalėjo domėtis, ar visi privatizavimo sandoriai jo veiklos teritorijoje yra teisėti, ar valstybei priklausęs nekilnojamasis turtas teisėtai atitenka jo įgijėjams. Visi nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai yra registruojami viešame registre ir jų duomenys prokurorui prieinami. Taip pat fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių interesus gali pažeisti turto privatizavimo sandoriai, turi galimybę pranešti prokurorui apie viešojo intereso pažeidimus, privatizuojant turtą. Per senojo CK numatytus ieškinio senaties terminus prokuroras nepareiškė ieškinio dėl kūrybinių dirbtuvių, esančių Algirdo g. 14- 59, Vilniuje, privatizavimo, taip pat nebuvo gauta pranešimų apie viešojo intereso pažeidimus, privatizuojant šį turtą. Teismas nustatė, jog atsakovas A. U. , siekdamas įsirengti kūrybines dirbtuves pastate Nr. ( - ) įvykdė Vilniaus miesto mero 1992-06-08 potvarkyje Nr. 1069V įtvirtintas sąlygas ir gavo tuometinių namo gyventojų sutikimus. Tuometiniai namo gyventojai buvo tinkamai informuoti apie ieškovo ketinimą name, kur yra šių gyventojų butai, įsirengti dirbtuves.

16Teismas nurodė, jog liudytojų nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad namo Nr. ( - ) gyventojai iš liudytojų ir A. U. veiksmų galėjo ir turėjo suprasti, kad A. U. įsirenginėja patalpas palėpėje. Šie veiksmai vyko 1994 m. Būtent šiuo laikotarpiu namo Nr. ( - ) gyventojai galėjo ir turėjo suprasti, kad atsakovas A. U. turi daiktines teises į jų namo palėpėje esančias patalpas. Taikant palankiausią ieškinio senaties eigos pradžios terminą – 1994-12-31, šis terminas nurodyto namo gyventojams baigėsi 1997 12 31. Nė vienas namo gyventojas per anksčiau nurodytus ieškinio senaties terminus nepareiškė ieškinio teisme, neparašė pareiškimo prokurorui ir nepapriekaištavo atsakovui A. U. dėl jo veiksmų ir jo nuosavybės teisių į patalpas namo palėpėje. Teismas nustatė, jog informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą, sprendžiant pagal šios bendrijos antspaudą ir pirmininkės parašą dokumente, prokurorui 2006-10-12 pateikė Vilniaus m. 810- oji daugiabučio namo savininkų bendrija. Ši bendrija buvo įregistruota juridinių asmenų registre 2001-11-21, kai senojo CK 86 str. nustatytas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl kūrybinių dirbtuvių, esančių ( - ), privatizavimo sandorio nuginčijimo jau buvo pasibaigęs. Teismas konstatavo, jog pareiškimo Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui padavimo metu (2006-10-12) ir prokuroro ieškinio teismui padavimo metu (2007-04-17) buvo praėję atitinkamai beveik devyneri metai ir devyneri metai bei keturi mėnesiai nuo ieškinio senaties termino nurodytiems administraciniam aktui ir sandoriui nuginčyti pabaigos. Įstatymai nenustato išimčių iš bendrųjų ieškinio senaties terminą reglamentuojančių taisyklių tais atvejais, kai ieškinį pareiškia asmuo, ginantis viešąjį interesą. Kadangi konstatuota, kad ieškinio senaties terminas, ginčijant 1994 m. priimtą administracinį aktą ir sudarytą sandorį daugiabučio namo, esančio ( - ), gyventojams ir prokurorui, prižiūrinčiam tinkamą valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymą, pasibaigė 1997-12-31, o Vilniaus m. 810- oji daugiabučio namo savininkų bendrija, kurios pareiškimas paskatino prokurorą pareikšti ieškinį, buvo įsteigta šiam ieškinio senaties terminui pasibaigus, teismas konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

17Praleistas ieškinio senaties terminas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas ieškiniui atmesti. Nustačius šį pagrindą ieškiniui atmesti, teismas ieškinio pagrįstumo klausimą kitais pagrindais nenagrinėjo.

18III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai.

19Apeliaciniu skundu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti.

20Apeliacinis skundas grindžiamas šiuo argumentu: Vilniaus miesto 810-osios daugiabučių savininkų bendrijos pareikšimas dėl galimai neteisėto palėpės dalies privatizavimo LR Generalinėje prokuratūroje buvo gautas 2006-10-12. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ieškinys teismui buvo parengtas ir pateiktas 2007-04-17. Apelianto nuomone, remiantis CK 1.27 str., nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasideda nuo pranešimo dėl galimai neteisėto privatizavimo sandorio gavimo. Teigia, kad termino prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, eigos pradžios ypatumas, palyginus savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis, t.y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti, yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jei, gavę administracinį aktą, suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs asmenys, prokuroras, Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Taigi apelianto nuomone, termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai prokuroras gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Apeliantas, remdamasis, LR Konstitucijos 118 str., Prokuratūros įstatymo 19 str., teigia, kad iš esmės prokurorai gina viešąjį interesą pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, ar skundą. Be, to atsižvelgiant į privatizavimo sandorių apimtį, būtų nerealu ir neprotinga reikalauti, kad prokuroras stebėtų visą privatizavimo procesą.

21Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. U. ir D. U. prašo Vilniaus miesto 25 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22Teigia, kad visų pirma, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog nuo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ginčijamo Valstybinės komisijos posėdžio (1994-05-30 protokolo Nr. 49) bei privatizuojamo turto pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo (1994-06-21) iki ieškinio pateikimo praėjo beveik trylika metų. Tai labai ilgas laiko tarpas, per kurį susiklostę kūrybinių dirbtuvių nuosavybės teisiniai santykiai įgijo stabilumą. Būtent nuosavybės santykių stabilumui užtikrinti ir yra įstatymiškai nustatyti ieškinio senaties terminai. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad teisingu laikytinas sprendimas, išsaugantis daugiau kaip prieš penkiolika metų susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą.

23Atsakovų nuomone, kad toks uždelstas DNSB kreipimasis į prokuratūrą dėl tariamo teisės aktų pažeidimo yra visiškai neprotingas, nesąžiningas bei neteisingas. Aplinkybė, kad pastato palėpėje yra suformuota patalpa - kūrybinės dirbtuvės, ir kad ši patalpa nuosavybės teise priklausė atsakovui A. U. , visiems namo gyventojams buvo (turėjo būti) žinoma dar nuo 1994 metų, kai buvo suformuota patalpa bei pirkimo-pardavimo sandoris buvo įregistruoti registre. atsakovai mano, kad vien sandorio išviešinimas oficialiame registre yra laikytinas pakankamu įrodymu, jog suinteresuotiems asmenims apie tokį sandorį buvo ar turėjo būti žinoma.

24Be to, namo gyventojai buvo davę atsakovui A. U. sutikimus įsirengti palėpėje patalpas. Tad akivaizdu, kad tretieji asmenys žinojo ar turėjo žinoti apie kūrybinių dirbtuvių priklausymą A. U. , prokuroro ginčijamą sprendimą bei šių patalpų įsigijimo sandorį nuo pat jų sudarymo. Teigia, kad ieškinio senaties terminas dėl 1994-06-21 pirkimo-pardavimo sutarties ginčijimo baigėsi dar 1997 metais. Tas pats pasakytina ir apie 1994-05-30 Valstybinės komisijos posėdžio protokolo Nr.49 dalies ginčijimą. Ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui pasibaigė 1997 metais. Kadangi ieškinio senaties terminai yra pasibaigę, o atsakovai juos prašė taikyti, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai atmetė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį.

25Atsakovai taip pat pritaria Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išsakytai pozicijai, kad gindamas viešąjį interesą prokuroras privalėjo domėtis, ar visi privatizavimo sandoriai jo veiklos teritorijoje yra teisėti, ar valstybei priklausąs nekilnojamasis turtas teisėtai atitenka jo įgijėjams. Be to, teismas teisingai pabrėžė, kad visi nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai yra registruojami viešame registre ir prokurorui prieinami. Atsakovai, remdamiesi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str.1 d. teigia, kad įstatyme yra įtvirtinta aiški prokuroro pareiga savarankiškai rūpintis viešojo intereso gynimu. Todėl ieškinio senaties terminas prokurorui ieškiniui pareikšti skaičiuojamas nuo tada, kai buvo išviešinti ginčijamas sprendimas bei sutartys.

26Atsižvelgiant į tai, kad apie priimtą sprendimą (įtvirtintą Valstybinės komisijos protokole Nr. 49) ir ginčijamą 1994-06-21 sandorį gyvenamojo namo gyventojams buvo žinoma nuo sprendimo priėmimo ir sandorio sudarymo, o prokurorui tokia informacija nuo registravimo viešame registre buvo visą laiką prieinama, tad tariamai pažeistus interesus ieškovas ir kiti suinteresuotieji asmenys galėjo ginti žymiai anksčiau. Todėl šioje byloje atsakovai pagrįstai prašė taikyti ieškinio senatį, o bylą nagrinėjęs teismas teisėtai ją pritaikė.

27Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras savo teisę kreiptis su ieškiniu motyvuoja neva pažeistu viešuoju interesu. Tačiau ieškovo procesiniuose dokumentuose viešojo intereso turinys nebuvo atskleistas, abstrakčiai nurodoma, kad sprendimas ir sandoriai neva prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Niekiniu sandoriu yra tik toks sandoris, kuris prieštarauja konkrečiam įstatymui. Atsakovų teigimu, to nenustačius nėra pagrindo teigti, kad sandoris prieštarauja imperatyviai įstatymo normai ir yra niekinis. Be to, nei 1994-05-30 Valstybinės komisijos posėdžio protokolui Nr. 49, nei 1994-06-21 sandoriui negali būti taikomos Civilinio kodekso, kuris sandorio metu negaliojo, normos. Todėl dabar galiojančio Civilinio kodekso normos dėl niekinio sandorio negali būti taikomos 1994 metų teisiniams santykiams.

28Be to, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ieškinį pareiškė reaguodamas į trečiojo asmens - 810-oji DNSB 2006-10-12 skundą. Toks prašymas aiškiai išreiškia privatų interesą ir akivaizdu, kad ieškinys pareikštas ginant būtent tokį interesą. Todėl prokuroro ieškinys, kuriuo ginamas privatus interesas, turi būti atmestas, nes jam nesuteikta teisė ginti tokį privatų interesą ir dėl to kreiptis į teismą su ieškiniu.

29Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas L. J. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

30Nurodo, jog ieškovas ignoravo Prokuratūros įstatymo 19 str. nuostatą, kad prokurorai nustatę asmens, visuomenės interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina ir savo iniciatyva. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prokuratūra privalėjo pati imtis priemonių siekiant apginti viešąjį interesą, kuris pasireiškė per galimai neteisėtą gyvenamojo namo palėpės privatizavimą. Be to, atsakovo nuomone, ši nuostata paneigia ir kitą ieškovo argumentą, kad privatizavimo procesą kontroliavo konkrečios institucijos, tarp kurių nebuvo prokuratūros. Remiantis Prokuratūros įstatymo 19 str. nuostata, akivaizdu, jog pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, jeigu ieškovo minimos institucijos nesiėmė priemonių pašalinti galimai netesėto privatizavimo pasekmes, tai pati prokuratūra turėjo imtis veiksmų tokiems pažeidimams pašalinti. Teigia, kad ieškovas savo argumentu, kad prokuratūra gina viešąjį interesą iš esmės tik pagal suinteresuoto asmens pranešimą apie galimai padarytą teisės pažeidimą, sumenkina pačios prokuratūros kaip vienos iš svarbiausių teisėsaugos institucijų statusą. Taigi nesant prokuratūroje gautam pranešimui apie galimai neteisėtą privatizavimą, prokuroras turėjo pareigą pats imtis savo iniciatyva nustatyti viešojo intereso pažeidimą ir kreiptis į teismą.

31Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo Vilniaus miesto 25 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju trejų metų ieškinio senatis negalėjo būti taikyta, kadangi ieškinio senaties terminas prasidėjo ieškovui 2006 m. spalio 12 d. gavus trečiojo suinteresuoto asmens 810-osios DNSB pareiškimą dėl galimai neteisėtų sandorių, t.y. ieškinio senaties terminas skaičiuotinas vadovaujantis Civilinio kodekso 1.127 str. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasisi interesas. Atsakovo teigimu, prokuroro nurodyta aplinkybė, kad ieškinys buvo pareikštas tuomet, kai buvo gauta pakankamai duomenų ieškiniui pareikšti (2006 m. spalio 12 d. 810-osios DNSB pareiškimo pagrindu prokuroras, ginantis viešąjį interesą, į teismą kreipėsi 2007 m. balandžio 17 d.), todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nagrinėjamos bylos kontekste negali būti vertinama formaliai.

33Atsakovo nuomone, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, privalėjo domėtis, ar visi privatizavimo sandoriai jo veiklos teritorijoje yra teisėti, ar valstybei priklausęs nekilnojamasis turtas teisėtai atitenka jo įgijėjams. Visi nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai yra registruojami viešame registre ir prokurorui yra prieinami. Bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, jog per ginčo santykių atsiradimo metu galiojusio Civilinio kodekso (1964 m.) numatytus ieškinio senaties terminus, prokuroras nepareiškė ieškinio dėl ginčo objekto (kūrybinių dirbtuvių ( - )) privatizavimo galimo neteisėtumo; tokio ieškinio nepareiškė ir daugiabučio namo ( - )gyventojai, kurie 1994 m. birželio 21 d. privatizavimo sandorio bei kitų su šiuo sandorių susijusių veiksmų (palėpės ( - ) įrengimo) atlikimo metu, galėjo ir turėjo sužinoti apie galimą jų teisių pažeidimą, privatizuojant valstybės turtą. Atsižvelgiant į tai, jog informaciją prokurorui apie galimai pažeistą viešąjį interesą 2006 m. spalio 12 d. pateikė tretysis asmuo byloje 810-oji DNSB, kuri juridinių asmenų registre įregistruota tik 2001 m. lapkričio 11 d., bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, kad. CK 86 str. (1964 m.) nustatytas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl kūrybinių dirbtuvių, esančių ( - ), privatizavimo sandorio nuginčijimo, jau buvo pasibaigęs. Taigi nagrinėjamojoje byloje atsakovams pateikus prašymą taikyti ieškinio senatį ieškovo pateiktiems reikalavimais, pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai taikė šio instituto nuostatas ir ieškovo ieškinį atmetė.

34Atsakovas mano, jog ieškinio senaties instituto taikymas šioje byloje pagrįstas inter alia protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, jog dėl ilgo laikotarpio (daugiau nei dešimt metų), praėjusio po ieškiniu ginčijamo administracinio akto priėmimo (1994 m. gegužės 30 d. Valstybinės privatizavimo komisijos posėdžio protokolo Nr. 49) ir ginčijamų sandorių sudarymo (1994 m. birželio 21 d. pirkimo - pardavimo sutartis, sudarytos tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujamiesčio seniūnijos įgalioto atstovo P. I. ir A. U. , 2003 m. balandžio 16 d. ginčo patalpų pirkimo - pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. U. , D. U. ir L. J. ) nėra galimybės surinkti išsamių įrodymų, iš kurių galima būtų pagrįstai nuspręsti, ar administracinis aktas ir jo pagrindu sudaryti vėlesni sandoriai yra teisėti. Taigi ieškinio senaties termino praleidimo pasekmės nagrinėjamojoje byloje taikytos pagrįstai, nepažeidžiant šio instituto teisės normų bei CK 1.5 str. įtvirtintų teisės principų.

35Atsakovas taip pat pažymi, jog net apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams panaikinti administracinį aktą bei ginčijamus sandorius reikšti, nagrinėjamu atveju nebūtų teisinio pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmos instancijos teismo sprendimą, kadangi ieškovo pareikštas ieškinys yra nepagrįstas ir netenkintinas.

36Dėl netinkamo atsakovo nurodo, jog bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog tinkamu atsakovu šioje byloje dėl 1994 m. gegužės 30 d. Valstybinės privatizavimo komisijos protokolo Nr. 49 panaikinimo, ieškovas laiko Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Atsakovo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra institucija, priėmusi ginčijamą aktą (protokolą) taip pat nėra Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 1-1187 sudarytos Komisijos teisių ir pareigų perėmėja, todėl atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai negali kilti jokių teisinių pasekmių dėl ginčijamo administracinio akto panaikinimo, t.y. ieškinys šioje reikalavimų dalyje yra pareikštas netinkamam atsakovui (CPK 45 str.). Taigi nagrinėjamojoje byloje ieškovui nepakeitus (nenurodžius) tinkamo atsakovo, ieškinys reikalavimų dalyje dėl Valstybinės privatizavimo komisijos protokolo Nr. 49 panaikinimo, atmestinas kaip pareikštas netinkamam atsakovui.

37Dėl sandorio negaliojimo pagrindų pažymi, jog atsakovų A. U. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ginčo patalpų pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta remiantis Valstybinės privatizavimo komisijos protokolu Nr. 49, kuriuo Valstybinės privatizavimo komisija leido A. U. privatizuoti minėtas patalpas. Pagal Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 1-118 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos" 1 dalies 1 punktą Seimo Valstybinės komisijos išvados dėl prašymų leisti gyventojams paduoti pareiškimus po 1992 m. gruodžio 1 d. ir privatizuoti patalpas yra galutinės. Taigi visi lengvatinio privatizavimo subjektai (tiek gyvenamųjų patalpų pardavėjai, tiek pirkėjai) privalėjo vadovautis nurodytomis išvadomis. Pasibaigus terminui pareiškimams dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo paduoti, privatizavimo klausimas galėjo būti sprendžiamas tik gavus Seimo Valstybinės komisijos išvadą. Be to, patalpos lengvatinėmis sąlygomis galėjo būti privatizuotos tik esant Seimo Valstybinės komisijos leidimui tai daryti. Taigi esant atitinkamam Komisijos sprendimui (leisti A. U. privatizuoti patalpas) atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo teisinio pagrindo nevykdyti Komisijos sprendimo ir atsisakyti sudaryti kūrybinių dirbtuvių privatizavo (pirkimo-pardavimo) sutartį. Atsižvelgiant į tai, jog daugiau jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų sudarytų sandorių neteisėtumą t.y. sandorių negaliojimo pagrindų, ieškovas nenurodė (CPK 178 str.), ieškinys ir šių reikalavimų atžvilgiu laikytinas nepagrįstu ir atmestinu.

38Atsakovas mano, jog ieškovo reikalavimas pripažinus sandorius neteisėtais, taikyti sandorių negaliojimo pasekmes - restituciją natūra - yra nepagrįstas, prieštaraujantis CK nustatytoms restitucijos taikymo taisyklėms bei valstybės turto privatizavimą reglamentavusių (ginčo santykių atsiradimo metu galiojusių) teisės aktų tikslams. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog patenkinus ieškinį, t.y. pripažinus privatizavimo ir vėlesnius sandorius negaliojančiais ir grąžinant turtą valstybei (savivaldybei) tokia teisinė situacija iš esmės reikštų patalpų reprivatizaciją. Taigi tokios restitucijos taikymo pasekmės prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui privatizuoti valstybės valdyme esančius objektus, užtikrinant privačios nuosavybės teisės prioriteto įgyvendinimą. Vadinasi šis ieškovo reikalavimas taip pat atmestinas CK 6.145 str. 2 d. pagrindu.

39Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo L. Š. privati audito įmonė sutinka su ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliaciniu skundu ir prašo jį patenkinti.

40Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo teismo bylą nagrinėti pagal joje esančius įrodymus ir sprendimą priimti savo nuožiūra.

41Teigia, kad apelianto 2007-04-17 ieškinyje pirmos instancijos teismui buvo nurodyta, kad parduodant ginčo patalpas A. U. LR Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, todėl toks pardavimas turi būti traktuojamas kaip viešojo intereso pažeidimas, dėl kurio savivaldybei buvo padaryta žala.

42Vadovaujantis LR Civilinio proceso kodekso 37 str. dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Kadangi šioje byloje pagrindinis reikalavimas yra susijęs su Valstybinės komisijos protokolo, kuriuo A. U. buvo leista privatizuoti ginčo patalpas, teisėtumo vertinimu, todėl šioje byloje Inspekcija neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir priimtas teismo sprendimas Inspekcijai nesukurs jokių teisių bei pareigų.

43Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo VĮ Valstybės turto fondas sutinka su ieškovo apeliaciniu skundu ir prašo jį patenkinti.

44Kiti dalyvaujantys byloje asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

45IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisniai argumentai ir išvados

46Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo

47Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

48Tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, nes šio termino eigos pradžią nustatė suabsoliutinęs objektyvųjį ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijų, neįvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybių, su kuriomis ieškovas sieja sužinojimo apie viešojo intereso pažeidimą momentą. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (1964 m. CK 86 straipsnis; 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

49Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys; teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010, 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

50Teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad ieškovo ginčijami veiksmai (1994 m. priimtas Komisijos nutarimas ir kūrybinių dirbtuvių privatizavimo sandoris) nuo ieškinio pareiškimo teisme momento yra toli į praeitį nutolę įvykiai.

51Tračiau šiam ginčui yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą. Teismo praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Taigi, termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog termino prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, eigos pradžios ypatumas, palyginus su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis, t.y. nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti, yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika.

52Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia besikreipiančiam dėl viešojo intereso gynimo prokurorui šiuo atveju neturi būti siejama su momentu, kada daugiabučio namo gyventojai ar atitinkami jų įsteigta bendrija sužinojo arba turėjo sužinoti apie patalpų palėpėje privatizavimą ir jų vėlesnį perleidimą kitam asmeniu, bet su momentu, kada prokuroras gavo pakankamai informacijos (duomenų), leidžiančių spręsti, kad galimai yra pažeistas viešasis interesas.

53Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino: Vilniaus miesto 810-osios daugiabučių savininkų bendrijos pareikšimas dėl galimai neteisėto palėpės dalies privatizavimo LR Generalinėje prokuratūroje buvo gautas 2006-10-12. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ieškinys teismui buvo parengtas ir pateiktas 2007-04-17. Remiantis CK 1.27 str., nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prokurorui, besikreipiančiam dėl viešojo intereso gynimo, prasideda nuo pranešimo dėl galimai neteisėto privatizavimo sandorio gavimo. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai nurodo, kad atsižvelgiant į privatizavimo sandorių apimtį, būtų nerealu ir neprotinga reikalauti, kad prokuroras stebėtų visą privatizavimo procesą. Pažymėtina, jog butų privatizavimas, kurio mastai po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo buvo labai dideli, yra ne vienintelė sritis, susijusi su viešuoju interesu: tuo pačiu metu visos valstybės, taigi, ir konkrečios savivaldybės teritorijos mastu, vyko tiek nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tiek žemės reforma, tiek valstybinio bei visuomeninio turto privatizavimo procesai, kurių kiekvieno teisėtumas potencialai galėtų būti prokuroro dėmesio objektu šių procesų atitikimo viešajam interesui požiūriu. Įvertinant šių procesų mastus, argumentas, jog prokuroras turėjo galimybę ir privalėjo domėtis vykstančiais privatizavimo sandoriais bei jų teisėtumu, negalėtų būti pagrindu konstatuoti, kad iš viešų registro duomenų, kitos prokurorui prieinamos viešos informacijos jis turėjo galimybę bei pareigą sužinoti apie ginčijamų aktų, sandorių neteisėtumą. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nepagrįstai ieškinį atmetė dėl senaties termino pabaigos (Civilinio kodekso 1.131 str. 1 d.).

54Tačiau, konstatavus, kad ieškinys atmestas nepagrįstai dėl ieškinio senaties taikymo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi įvertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumą iš esmės, kadangi apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą tiek teisės, tiek faktų nustatymo aspektais, be to, ieškovo apeliaciniu skundu prašoma, panaikinus skundžiamą teismo sprendimą, ieškinį patenkinti, t.y. prašoma išspręsti bylą iš esmės pagal joje esančią medžiagą. Dėl to teisėjų kolegija pasisako dėl byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo iš esmės.

55Dėl Valstybinės komisijos 1994-05-30 posėdžio protokolo Nr. 49 dalie panaikinimo ir 1994-06-21 sudarytos pirkimo- pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

56Tiek valstybinės komisijos, sudarytos gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti nutarimas leisti A. U. privatizuoti kūrybines dirbtuves, tiek nurodytas sandoris (pirkimo pardavimo sutartis) ieškiniu ginčijami Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d. pagrindu- kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

57Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 1 d., Civilinio kodekso 1.78 -1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui, t.y. tik po 2001 m. liepos 1 d. sudarytiems sandoriams (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 str.). Teik ginčijamas valstybinės komisijos sprendimas, tiek kūrybinių dirbtuvių pirkimo- pardavimo sutartis buvo sudaryti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl jų pripažinimo negaliojančiais klausimas turi būti sprendžiamas pagal jų sudarymo metu galiojusios 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 47 straipsnio normą. Tačiau tuo pačiu turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 4 d. nuostata, pagal kurią sandoriai, sudaryti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nėra numatyta tokio sandorių negaliojimo pagrindo. Šios Įsigaliojimo įstatymo nuostatos prasmė yra ta, kad sprendžiant sandorio, kaip vieno iš civilinių teisių bei pareigų atsiradimo pagrindų, galiojimo klausimą, turi būti vadovaujamasi tomis kodekse įtvirtintomis teisinėmis vertybėmis, kurios pripažįstamos ir deklaruojamos šiuo metu, galiojant naujajam Civiliniam kodeksui, net ir tuo atveju, kai sandoris buvo sudarytas anksčiau, iki Kodekso įsigaliojimo. Lyginant 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 47 str. 1 d. nuostatą, pagal kurią galėjo būti pripažįstamas negaliojančiu sandoris neatitinkantis bet kokių įstatymų reikalavimų, o remiantis to meto teisės teorija bei teismų praktika- ne tik neatitinkantis įstatymų, bet ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų (kaip antai, Vyriausybės nutarimų, iki Nepriklausomybės atkūrimo- Ministrų Tarybos nutarimų ir kt.), su šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pažymėtina, jog įsigaliojus naujos redakcijos Civiliniam kodeksui, tik imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d.). Taigi, ir sprendžiant sandorio, kuris buvo sudarytas iki 2001-07-01 negaliojimo klausimą 1964 m. Civilinio kodekso 47 str. 1 d. pagrindu, galima sandorį pripažinti negaliojančiu tik konstatavus jo prieštaravimą ne bet kokioms įstatymų normoms ir, juo labiau- poįstatyminiams aktams, bet tik nustačius jo prieštaravimą to meto imperatyvioms įstatymo normoms. Tokios nuostatos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2003, 2007-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007 ir kt.).

58Tiek ginčijamas Valstybinės komisijos nutarimas, tiek kūrybinių dirbtuvių privatizavimo sandoris iš esmės ginčijami dviem aspektais: 1) kad kūrybinės dirbtuvės nebuvo tinkamas privatizavimo objektas pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 str.; 2) kad atsakovas A. U. nebuvo tinkamas privatizavimo subjektas pagal to paties įstatymo 4 str.

59Tiek apibrėžiant privatizavimo objekto, tiek subjekto tinkamumą, taip pat, vertinant atliktus privatizavimo veiksmus teisėtumo aspektu, turi būti vadovaujamasi teisės normomis, galiojusiomis konkretaus teisino santykio atsiradimo momentu. Todėl konkrečiu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo redakcija, galiojusia atitinkamai Valstybinės komisijos nutarimo priėmimo metu (1994-05-30) ir pirkimo- pardavimo sutarties sudarymo metu (1994-06-21), t.y. kalbant apie šio įstatymo 2 straipsnį, vadovaujamasi 1993 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. I-329 redakcija, o kalbant apie įstatymo 4 straipsnį- 1991 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. I-2128 redakcija (ieškinyje vadovaujamasi paskutine- 1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-847 redakcija, todėl kai kuriais atvejais netiksliai cituojamos pačios normos arba neteisingai nurodomos konkretaus straipsnio dalys).

60Dėl ginčo objekto atitikimo privatizavimo objekto statusui pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 2 str..

61Remiantis Butų privatizavimo įstatymo 2 str., pirkimo-pardavimo objektas buvo ne tik valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose (aptariamo straipsnio 1 d.), bet ir pagal sutartis nuomojamos valstybinio ir visuomeninio butų fondo kūrybinės studijos-dirbtuvės, kurioms privatizuoti taikomos gyvenamųjų namų, butų privatizavimo nuostatos (aptariamo straipsnio 4 d.), išskyrus išvardintas lengvatas, kurios nagrinėjamoje byloje nėra aktualios.

62Vykdydama Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. I-1394 "Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo", Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtino Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles (toliu tekste ir- Taisyklės), kuriomis ieškinyje remiasi ir ieškovas. Šių taisyklių 1.1 punkte taip pat yra numatyta, kad gali būti parduodamos tiek butai ir patalpos, nuomojamos kūrybinėms dirbtuvėms ir turinčios bendrą funkcinį ryšį su parduodamu butu, tiek ir atskiros kūrybinės dirbtuvės, nuomojamos gyvenamuosiuose namuose.

63Ginčo kūrybinių dirbtuvių neatitikimas privatizavimo objekto sampratai ieškovo procesiniuose dokumentuose grindžiamas iš esmės trimis aspektais: 1) jos nebuvo nuomojamos atsakovui A. U. ; 2) jos nebuvo funkciniu ryšiu susijusios su A. U. privatizuotu butu (jis privatizavo butą ( - )); 3) jos nebuvo suformuotos kaip turtinis vienetas, galintis būti sandorio dalyku.

64Dėl pirmosios aplinkybės (kad kūrybinės dirbtuvės ( - ), nebuvo nuomojamos atsakovui A. U. ), pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 dalyje, tiek taisyklių 4 punkte, kuriuose iš principo apibrėžiami privatizavimo subjektai, taip pat yra ir nuostatų, susijusių ir su privatizavimo objektu- pagal Butų privatizavimo įstatymą pirkti namą, butą turi teisę ne tik asmenys, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo namo, buto nuomininkai, bet ir asmenys, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Taisyklėse ši norma detalizuota nurodant, jog ši nuostata taikoma ir nuomininkams, perkantiems gyvenamuosiuose namuose patalpas, nuomojamas kūrybinėms dirbtuvėms. Sistemiškai aiškinant Butų privatizavimo įstatymo bei taisyklių nuostatas, apibrėžiančias privatizavimo objektą, darytina išvada, jog tinkamu privatizavimo objektu buvo tiek tos gyvenamosios patalpos ir kūrybinės dirbtuvės, kurios buvo nuomojamos iki Įstatymo įsigaliojimo, tiek tos, kurios nustatyta tvarka buvo suteiktos po Įstatymo įsigaliojimo. Todėl vertinant, ar ginčo kūrybinės dirbtuvės galėjo būti privatizavimo objektu, aktualu nustatyti, ar jos atsakovui A. U. buvo suteiktos ir ar jas suteikiant buvo laikytasi teisės aktais reglamentuotos suteikimo tvarkos.

65Aptariamu laikotarpiu patalpų įrengimo, įteisinimo tvarka įstatymais, poįstatyminis teisės aktais valstybės mastu sureglamentuota nebuvo. Vilniaus mieste patalpų įrengimo tvarką palėpėse, pusrūsiuose ir rūsiuose reguliavo Vilniaus m. valdybos 1992 m. birželio 8 d. potvarkiu Nr. 1069V patvirtinta Patalpų įrengimo tvarka savivaldybės fondo gyvenamųjų namų palėpėse, pusrūsiuose ir rūsiuose. Ši tvarka numatė galimybę savivaldybės fondo gyvenamųjų namų negyvenamose patalpose (palėpėse, pusrūsiuose, rūsiuose) įrengti patalpas kūrybinėms dirbtuvėms, studijoms ir panašiai, jeigu name ne visi butai privatizuoti ir negyvenamos patalpos, esančios tuose namuose miesto Valdybos sprendimu nebuvo perduotos butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (1 punktas). Byloje nebuvo įrodinėjama aplinkybė, jog namo negyvenamosios patalpos minėta tvarka buvo perduotos butų savininkams. Vilniaus m. savivaldybės administracijos atstovės teigimu, toks sprendimas nėra priimtas iki šiol. Taip pat, aptariamos Tvarkos 7 punktas numatė, kad užbaigus darbus, nustatyta tvarka sudaroma nuomos ar pirkimo- pardavimo sutartis. Taigi, aplinkybė, kad su atsakovu A. U. prieš pirkimo pardavimo sutarties sudarymą nebuvo sudaryta ginčo patalpų nuomos sutartis, Butų privatizavimo įstatymo 2 str. 4 d. ir 4 str. 2 d. prasme nedaro šių patalpų netinkamu privatizavimo objektu.

66Pagal šios Tvarkos 2 punktą, patalpas gyvenamųjų namų palėpėse, pusrūsiuose ir rūsiuose leidžiama įrengti gavus laiptinės (namo sekcijos), kurioje įrengiama patalpa, pagrindinių butų nuomininkų ir butų savininkų raštiškus sutikimus, patvirtintus notaro arba seniūnijos valdybos įgalioto asmens. Paraiškos dėl šių patalpų įrengimo pateikiamos seniūnijų valdyboms, suderinus patalpų įrengimo sąlygas (eskizinį projektą) su pastatą eksploatuojančios tarnybos vadovu, seniūnijos architektu, kultūros paveldo ir priešgaisrinės apsaugos inspekcijomis (aptariamos tvarkos 3 punktas).

67Atsakovas A. U. 1993-05-24 pateikė Vilniaus m. Naujamiesčio seniūnijos valdybai prašymą leisti įrengti kūrybines dirbtuves namo, esančio ( - )mansardiniame aukšte virš buto Nr. 40 (1 t., b.l. 11), pateikė gyventojų parašus (1 t., b.l. 12), Lietuvos architektų sąjungos tarpininkavimo raštą (1 t., b.l. 13). Vilniaus m. Naujamiesčio seniūnijos valdybos potvarkiu A. U. buvo leista įsirengti 64,6 kv.m. ploto kūrybinę dirbtuvę gyvenamojo namo ( - )palėpėje virš 40-tojo buto; šiuo potvarkiu jis įpareigotas, baigus kūrybinės dirbtuvės įrengimo darbus, įforminti įrengtas patalpas ( - ) valstybiniame teritoriniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure ,,Valda“ bei sudaryti nuomos sutartį su Naujamiesčio seniūnijos valstybine įmone (1 t., b.l. 14).

68Ieškinyje, aptariant kūrybinės dirbtuvės namo ( - )palėpėje, suteikimo atsakovui A. U. , tvarką, nurodoma, kad ji buvo pažeista, nes nebuvo gautas 38-ojo buto savininko A.L. T. sutikimas. Taip pat nurodoma, kad projektas, pažeidžiant savivaldybės nustatytos tvarkos 3 punktą, projektas nebuvo suderintas su priešgaisrinės apsaugos inspekcija. Byloje nėra objektyvių duomenų, kokie butai priklauso laiptinei, virš kurios palėpėje įrengta ginčo patalpa- kūrybinė dirbtuvė. Trečiojo asmens atstovė E. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad šiai laiptinei priklauso ( - )butai. Analizuojant byloje esantį pareiškimą (1 t., b.l. 12), kuriuo žemiau pasirašę A( - ) namo gyventojai neprieštarauja, kad A. U. įsirengtų namo palėpėje kūrybinę dirbtuvę, pažymėtina, kad šiame pareiškime yra pasirašę 30 asmenų. Pagal jame nurodytus butų numerius, darytina išvada, jog buvo renkami viso namo gyventojų sutikimai. Kai kurių butų savininkų (ar nuomininkų) sutikimų nėra, kai kuriais atvejais (kaip antai, už 31 butą), pasirašyta du kartus, tačiau pasirašė skirtingi asmenys. Įvertinant tai, kad remiantis savivaldybės patvirtintos tvarkos 2 punktu, tvirtinti parašus, t.y. ir tikrinti, ar surinktas reikiamas kiekis parašų, ar pasirašė visi asmenys, turėję duoti sutikimą, buvo įpareigotos seniūnijų valdybos, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, o nuo šio veiksmo atlikimo praėjo itin ilgas laiko tarpas (beveik aštuoniolika metų), bei įvertinant tai, kad ieškiniu nėra ginčijamas Vilniaus m. Naujamiesčio seniūnijos valdybos 1993-06-07 potvarkis Nr. 182, kuriuo A. U. leista įrengti kūrybinę dirbtuvę, taip pat ir į aplinkybę, kurią pažymėjo pirmosios instancijos teismas- kad daugelis buto gyventojų, tuometinių butų savininkų butus jau yra perleidę kitiems asmenims, nėra galimybės nustatyti, ar surinktų parašų skaičius visiškai atitinka savivaldybės patvirtintos tvarkos 2-ojo punkto reikalavimus. Pasisakydama dėl šios aplinkybės, teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog netgi tuo atveju, jeigu objektyviais, byloje esančiais įrodymais būtų įrodyta, kad vienas iš laiptinės gyventojų, kurio sutikimas turėjo būti gautas, tokio sutikimo nėra davęs, tai negalėtų būti pagrindu pripažinti ginčijamą pirkimo- pardavimo sutartį, sudarytą su A. U. , negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms, nes tai tegalėtų reikšti sandorio prieštaravimą poįstatyminių teisės aktų nuostatoms, kas įsigaliojus Civiliniam kodeksui, negali būti pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu, nors iki Civilinio kodekso įsigaliojimo tai būtų galėję būti prielaida sandorio negaliojimui. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, sandorių negaliojimo institutas taikomas siekiant užtikrinti sandorių ir jų pagrindu atsiradusių civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu ar niekiniu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslo siekimui. Atsiradusius civilinius teisinius santykius galima griauti tik tada, kai yra neabejotinai įrodyta, kad tie santykiai susiklostė pažeidžiant imperatyvias teisės normas, o tai lėmė viešo ar privataus intereso, ginamo tų imperatyvių teisės normų, pažeidimą. Iš to išplaukia, kad vertinant sandorį kaip niekinį pagal 1964 m. CK 47 straipsnį turi būti įrodytas toks įstatymo reikalavimo pažeidimas, kad būtų neginčijamai aišku, jog yra pažeista imperatyvi įstatymo nuostata, o jos pažeidimas lemtų viešo ar privataus intereso pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-10-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000, 2007-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007 ir kt.). Savivaldybės patvirtinta patalpų įrengimo tvarka, net jei ir būtų įrodytas jos pažeidimo faktas aptariamu aspektu (dėl vieno iš laiptinės gyventojų parašo nebuvimo sutikime įrengti patalpas) Civilinio kodekso 1.80 str. prasme negali būti laikoma įstatymo norma, juo labiau, imperatyvaus pobūdžio, tuo tarpu, minėta, jog tik dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms galima pripažinti sandorį negaliojančiu aptariamu pagrindu.

69Dėl trečiojo asmens 810-osios DNSB atstovės argumentų, susijusių su aptariamais parašais, jog gyventojai esą nieko nežinojo apie tai, kad pasirašo sutikimą kūrybines dirbtuves įsirengti A. U. , teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškimo turinys šį argumentą paneigia: jame aiškiai nurodoma, kad sutikimas duodamas A. U. įsirengti palėpėje kūrybinę dirbtuvę, parašai yra surinkti ant to paties lapo, kuriame yra sutikimo tekstas, todėl negali būti vertinama, jog pasirašydami atitinkamą pareiškimą, gyventojai galėjo būti suklaidinti, nesuprasti, kokį dokumentą iš tiesų pasirašo.

70Dėl galimybės privatizuoti patalpas, kurios nėra susiję funkciniu ryšiu su privatizuojamu butu.

71Tiek jau minėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės (jų 1.1 punktas), tiek Centrinės privatizavimo komisijos 1992-04-03 išaiškinimas (1992-04-03 Centrinės privatizavimo komisijos posėdžio protokolo Nr. 37 4.2.1.2 punktas), numatė galimybę privatizuoti atskiras kūrybines dirbtuves, neturinčias bendro funkcinio ryšio su parduodamu butu ir netgi tais atvejais, kai jų nuomininkas gyvena kitame name.

72Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. I-1394 ,,Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Butų privatizavimo įstatymo įgyvendinimo tvarką. Todėl nuostata minėtajame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime, kuri numato galimybę pagal Butų privatizavimo įstatymą pirkti ne tik turinčias funkcinį ryšį su parduodamu butu patalpas, nuomojamas kūrybinėms dirbtuvėms, bet ir atskiras kūrybines dirbtuves, nuomojamas gyvenamuosiuose namuose, reiškia tai, kad ieškovo argumentas, jog ginčo patalpos negalėjo būti privatizavimo objektas dėl funkcinio ryšio su atsakovo A. U. privatizuotus butu nebuvimo, yra nepagrįstas: butų privatizavimo įstatyme, apibudinat kūrybines dirbtuves, kaip privatizavimo objektą, nėra nustatyta, jog tokiu gali būti tik kūrybinės dirbtuvės, sususios su privatizuojamu butu funkciniu ryšiu, taigi, konkrečiu atveju įstatyme draudimo privatizuoti atskirai esančias kūrybines dirbtuves nėra, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuri turėjo teisę nustatyti Butų privatizavimo įstatymo įgyvendinimo tvarką, nustačius, kad galimas ir atskirai nuomojamų kūrybinių dirbtuvių privatizavimas, toks privatizavimo sandoris negali būti laikomas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 2 str. 4 daliai.

73Dėl kasacinio teismo praktikos taikymo aptariamu aspektu.

74Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas, minėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, atlikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą; toks konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2009, 2009 m. gruodžio mėn. 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009; kt.).

75Ieškinyje remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-387/2005, kurioje buvo pasiakyta, kad privatizavimo objektu galėjo būti tik kūrybinės studijos- dirbtuvės, turinčios funkcinį ryšį su privatizuotinu butu. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nuo minimos bylos skiriasi dviem aspektais: visų pirma, cituojamoje byloje privatizavimo faktas nebuvo įvykęs; antra, toje byloje esminiu klausimu buvo religinės bendruomenės pirmenybės teisė atkurti natūra nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nagrinėjamoje byloje tokių faktinių aplinkybių nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas Butų privatizavimo įstatymo normas aktualiais nagrinėjamai bylai, neturi pagrindo tiesmukai vadovautis ieškovo nurodoma kasacinio teismo praktika.

76Dėl ginčo patalpų atitikimo nekilnojamojo daikto, galinčio būti sandorio objektu, sąvokai.

77Ieškinyje tiek ginčijant 1994-06-21 pirkimo- pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilniaus m. savivaldybės, atstovaujamos Naujamiesčio seniūnijos seniūno ir A. U. , tiek ginčijant pastarojo ir D. U. 2003-04-16 sudarytą sutartį su L. J. nurodoma, kad sudarant ginčo sutartis, kūrybinės dirbtuvės nebuvo įrengtos, jų priėmimo akte nurodyti neteisingi duomenys apie patalpų atitikimą projekto reikalavimams ir kad jos yra tinkamos normaliai eksploatacijai, nėra nukrypimų nuo patvirtinto projekto. Įrengtų patalpų priėmimo aktas (1 t., b.l. 18), kuriame patvirtinamas įrengtų patalpų atitikimas projekto reikalavimams, ieškiniu nėra ginčijamas, nors šis aktas sukūrė teisines pasekmes- jo pagrindu patalpos buvo įregistruotos nekilnojamojo turto registre (tuometiniame inventorizavimo, projektavimo paslaugų biure ,,Valda“), taip pat jis buvo viena iš sąlygų sudaryti pirkimo- pardavimo (privatizavimo) sutartį. Ieškovas taip pat nereiškia reikalavimo pripažinti negaliojančia ginčo patalpų teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre, todėl ieškovo argumentai, jog tiek aktas, tiek registracija yra niekiniai, viršija byloje pareikšto ieškinio reikalavimų ribas. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi aptariamo patalpų priėmimo akto surašymas bei turto įregistravimas nekilnojamojo turto registre ir ieškinio pareiškimas teisme laiko prasme yra labai nutolę įvykiai (ieškinys pareikštas praėjus beveik keturiolikai metų), jokių objektyvių galimybių nustatyti, kokios būklės patalpos buvo jų priėmimo metu, nėra. Todėl teismas neturi pagrindo ir duomenų šio akto atžvilgiu ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą bei taikyti niekinio sandorio pasekmes (Civilinio kodekso 1.78 str. 5 d.), nes, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas ex officio taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001; 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2007; kt.).

78Dėl A. U. , kaip privatizavimo subjekto, atitikimo Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d. nuostatoms.

79Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d. (1991 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. I-2128 redakcija, galiojusi ginčijamų Valstybinės komisijos sprendimo priėmimo metu bei kūrybinių dirbtuvių privatizavimo metu) (ieškinyje remiamasi 1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-847 redakcija, todėl klaidingai nurodoma 4 str. 7 d., kurios ginčijamų santykių atsiradimo metu nebuvo) nustatė, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, jog ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, nustatanti nuomininkui ir jo šeimos nariams draudimą keletą kartų pasinaudoti Butų privatizavimo įstatymu. Tačiau taip pat pažymi, jog šis imperatyvas nustatytas perkant (privatizuojant) būtent gyvenamąsias patalpas (butą ar namą). Tokią išvadą teismas daro remdamasis sistemine Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo normų analize: teisės normoje, apibrėžiančioje privatizavimo subjektus- pirkėjus ir jų teisių apimtį (Įstatymo 4 str. 2 ir 4 dalys) tiesioginis draudimas nurodomas tik dėl gyvenamųjų namų ir butų; įstatymo 2 str. 1 ir 4 dalys, apibrėžiančios privatizavimo objektus, kalba apie butus ir namus bei kūrybines dirbtuves ne kaip apie alternatyvius objektus: ketvirtoje šio straipsnio dalyje sakoma, kad pirkimo- pardavimo objektas taip pat yra /.../ kūrybinės studijos- dirbtuvės. Įstatymo leidėjas, vartoja žodžius ,,taip pat“, o ne ,,arba“, kas reikštų tik vieno iš dviejų alternatyvių variantų galimybę (arba asmuo privatizuoja namą (butą), arba- kūrybinę dirbtuvę), taigi, jis numato galimybę privatizuoti du atskirus objektus- tiek butą (namą), tiek ir kūrybinę dirbtuvę. Dėl šios priežasties aplinkybė, kad ginčo patalpų privatizavimo metu atsakovas A. U. jau buvo privatizavęs gyvenamąją patalpą- butą ( - ) nebuvo kliūtimi privatizuoti kitą, ne gyvenamosios paskirties patalpą- kūrybinę dirbtuvę.

80Atsakovo A. U. kaip ginčo patalpų privatizavimo subjekto netinkamumas nurodomas ir tuo aspektu, kad jis negyveno name ( - ), nebuvo šio namo butų nei savininku, nei nuomininku. Teisėjų kolegija šią aplinkybę aptarė, pasisakydama dėl privatizavimo objekto- Butų privatizavimo įstatymas tiesiogiai nesiejo kūrybinių dirbtuvių privatizavimo galimybės su nuomojamų kūrybinių dirbtuvių fizine buvimo vieta. Poįstatyminis teisės aktas- Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Taisyklės numatė galimybę pagal Butų privatizavimo įstatymą pirkti ne tik turinčias funkcinį ryšį su parduodamu butu patalpas, nuomojamas kūrybinėms dirbtuvėms, bet ir atskiras kūrybines dirbtuves, nuomojamas gyvenamuosiuose namuose, tokia galimybė aptarta ir jau minėtame Centrinės privatizavimo komisijos išaiškinime, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo vertinimui, kad atsakovas A. U. buvo netinkamas subjektas privatizuoti ginčo patalpas.

81Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remiantis 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 47 str. 1 d. bei Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d. panaikinti 1994-05-30 Valstybinės komisijos posėdžio protokolo Nr. 49 dalį dėl leidimo A. U. privatizuoti kūrybines dirbtuves ir pripažinti negaliojančia 1994-06-21 su A. U. sudarytą pirkimo- pardavimo sutartį dėl 82,36 kv. m. ploto kūrybinių dirbtuvių, esančių ( - ), privatizavimo.

82Reikalavimas pripažinti negaliojančia 2003-04-16 A. U. ir D. U. sudarytą su L. J. pirkimo- pardavimo sutartį dėl kūrybinių dirbtuvių, ( - ) nebuvo grindžiamas jokiais savarankiškais sandorių negaliojimo pagrindais, todėl, konstatavus, jog nėra pagrindo panaikinti sandorį, kurio pagrindu nuosavybės teisė į ginčo patalpas atsirado atsakovui A. U. , pastarasis ieškovo ginčijamas sandoris taip pat negali būti pripažįstamas negaliojančiu.

83Dėl atsakovų tinkamumo.

84Atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija tiek atsiliepime į ieškinį, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą akcentavo savo, kaip atsakovo, netinkamumą šioje byloje. Teisėjų kolegija sutinka su šio atsakovo argumentu, jog jis nėra atsakingas pagal ieškinio reikalavimą panaikinti 1994-05-30 Valstybinės komisijos posėdžio protokolo Nr. 49 dalį dėl leidimo A. U. privatizuoti kūrybines dirbtuves, kadangi jis, šiai komisijai baigus savo funkcijas, komisijos teisų bei pareigų neperėmė. Tačiau Vilniaus m. savivaldybės administracija yra tinkamas atsakovas pagal reikalavimą pripažinti negaliojančia kūrybinių dirbtuvių privatizavimo sandorį: nepriklausimai nuo to, kad pirkimo- pardavimo sutartį su A. U. pasirašė Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos atstovas P. I. , jis šiame santykyje veikė ne kaip naujamiesčio seniūnijos atstovas, o kaip Vilniaus m. savivaldybės atstovas, remiantis Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Taisyklių 2, 5 punktai, Vilniaus m. valdybos 1991-11-14 potvarkiu Nr. 1953V (1 t., b.l. 25).

85Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškinys dėl senaties termino eigos pabaigos buvo atmestas nepagrįstai, tačiau teisinio pagrindo tenkinti pareikštą ieškinį, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nėra konstatuota. Dėl to teismo sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, iš esmės paliekamas nepakeistas, keičiant ieškinio atmetimo motyvus- ieškinys atmetamas iš esmės, dėl jo nepagrįstumo.

86Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

87Atsakovo L. J. atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė PVM sąskaitą- faktūrą ir pinigų priėmimo kvitą (3 t., b.l.235-236) patvirtinančius atsakovo turėtas šioje instancijoje atstovavimo išlaidas. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareikštas atsiliepime į apeliacinį skundą (3 t., b.l. 221). Teismui atmetus prokuroro reikalavimą, pareikštą viešajam interesui apginti, taip pat iš esmės atmetant ir prokuroro apeliacinį skundą, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo, kadangi remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu apeliantas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras yra atleistas tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009).

88Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d., šalai, iš priešingos šalies priteisiamos išlaidos ne didesnės, negu nustatyta teisingumo ministro kartu su advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Remiantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų 7, 8.11. ir 8.18 punktais, už atsiliepimą į apeliacinį skundą ir vieną atstovavimo teisme valandą maksimalus užmokesčio dydis yra 1320 Lt. (800 Lt x 1,5 = 1200 Lt + 800x 0,15 = 120 Lt). Kadangi byla didelės apimties, sudėtinga, ši maksimali suma ir priteistina atsakovui L. J. , šiuo atveju ne iš ieškovo, o iš valstybės biudžeto lėšų.

89Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

90Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

91Priteisti atsakovui L. J. iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 1320 Lt (tūkstantį tris šimtus dvidešimt litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija,... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino taikymo, kai ieškinį,... 6. Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras kreipėsi į... 7. 1) panaikinti 1994-05-30 Valstybinės komisijos posėdžio protokolo Nr. 49... 8. 2) pripažinti niekine 1994 06 21 Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos... 9. 3) pripažinti niekine 2003 04 16 A. U. ir D. U. sudarytą pirkimo- pardavimo... 10. 4) taikyti restituciją natūra - priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės... 11. Ieškovas reikalavimą grindė tuo, kad A. U. neturėjo teisės privatizuoti... 12. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 13. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu... 14. Teismas nustatė, jog ieškovo reikalavimai pareikšti dėl toli į praeitį... 15. Remiantis senojo CK 84 str., senaties terminas buvo treji metai. Ieškinio... 16. Teismas nurodė, jog liudytojų nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad... 17. Praleistas ieškinio senaties terminas yra savarankiškas ir pakankamas... 18. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai.... 19. Apeliaciniu skundu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra prašo Vilniaus... 20. Apeliacinis skundas grindžiamas šiuo argumentu: Vilniaus miesto 810-osios... 21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. U. ir D. U. prašo Vilniaus... 22. Teigia, kad visų pirma, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog nuo Vilniaus... 23. Atsakovų nuomone, kad toks uždelstas DNSB kreipimasis į prokuratūrą dėl... 24. Be to, namo gyventojai buvo davę atsakovui A. U. sutikimus įsirengti... 25. Atsakovai taip pat pritaria Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išsakytai... 26. Atsižvelgiant į tai, kad apie priimtą sprendimą (įtvirtintą Valstybinės... 27. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras savo teisę... 28. Be to, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras... 29. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas L. J. prašo Vilniaus miesto 2... 30. Nurodo, jog ieškovas ignoravo Prokuratūros įstatymo 19 str. nuostatą, kad... 31. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės... 32. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju... 33. Atsakovo nuomone, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, privalėjo... 34. Atsakovas mano, jog ieškinio senaties instituto taikymas šioje byloje... 35. Atsakovas taip pat pažymi, jog net apeliacinės instancijos teismui... 36. Dėl netinkamo atsakovo nurodo, jog bylą nagrinėjant pirmos instancijos... 37. Dėl sandorio negaliojimo pagrindų pažymi, jog atsakovų A. U. ir Vilniaus... 38. Atsakovas mano, jog ieškovo reikalavimas pripažinus sandorius neteisėtais,... 39. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo L. Š. privati audito įmonė... 40. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Vilniaus apskrities... 41. Teigia, kad apelianto 2007-04-17 ieškinyje pirmos instancijos teismui buvo... 42. Vadovaujantis LR Civilinio proceso kodekso 37 str. dalyvaujančiais byloje... 43. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo VĮ Valstybės turto fondas... 44. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą... 45. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisniai argumentai ir... 46. Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo... 47. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad... 48. Tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neteisingai... 49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tiek pažeistų... 50. Teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad ieškovo ginčijami... 51. Tračiau šiam ginčui yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika,... 52. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis.... 53. Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, kad prokuroras nepraleido... 54. Tačiau, konstatavus, kad ieškinys atmestas nepagrįstai dėl ieškinio... 55. Dėl Valstybinės komisijos 1994-05-30 posėdžio protokolo Nr. 49 dalie... 56. Tiek valstybinės komisijos, sudarytos gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos... 57. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio... 58. Tiek ginčijamas Valstybinės komisijos nutarimas, tiek kūrybinių dirbtuvių... 59. Tiek apibrėžiant privatizavimo objekto, tiek subjekto tinkamumą, taip pat,... 60. Dėl ginčo objekto atitikimo privatizavimo objekto statusui pagal Lietuvos... 61. Remiantis Butų privatizavimo įstatymo 2 str., pirkimo-pardavimo objektas buvo... 62. Vykdydama Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ir Lietuvos... 63. Ginčo kūrybinių dirbtuvių neatitikimas privatizavimo objekto sampratai... 64. Dėl pirmosios aplinkybės (kad kūrybinės dirbtuvės ( - ), nebuvo nuomojamos... 65. Aptariamu laikotarpiu patalpų įrengimo, įteisinimo tvarka įstatymais,... 66. Pagal šios Tvarkos 2 punktą, patalpas gyvenamųjų namų palėpėse,... 67. Atsakovas A. U. 1993-05-24 pateikė Vilniaus m. Naujamiesčio seniūnijos... 68. Ieškinyje, aptariant kūrybinės dirbtuvės namo ( - )palėpėje, suteikimo... 69. Dėl trečiojo asmens 810-osios DNSB atstovės argumentų, susijusių su... 70. Dėl galimybės privatizuoti patalpas, kurios nėra susiję funkciniu ryšiu su... 71. Tiek jau minėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309... 72. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. gegužės 30 d. nutarimu... 73. Dėl kasacinio teismo praktikos taikymo aptariamu aspektu.... 74. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas... 75. Ieškinyje remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus... 76. Dėl ginčo patalpų atitikimo nekilnojamojo daikto, galinčio būti sandorio... 77. Ieškinyje tiek ginčijant 1994-06-21 pirkimo- pardavimo sutartį, sudarytą... 78. Dėl A. U. , kaip privatizavimo subjekto, atitikimo Butų privatizavimo... 79. Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d. (1991 m.... 80. Atsakovo A. U. kaip ginčo patalpų privatizavimo subjekto netinkamumas... 81. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog... 82. Reikalavimas pripažinti negaliojančia 2003-04-16 A. U. ir D. U. sudarytą su... 83. Dėl atsakovų tinkamumo.... 84. Atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija tiek atsiliepime į... 85. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pripažįsta, jog... 86. Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų. ... 87. Atsakovo L. J. atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė PVM... 88. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d., šalai, iš priešingos... 89. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 90. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti... 91. Priteisti atsakovui L. J. iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 1320 Lt...