Byla 3K-3-570/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, bendraieškio Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, bendraieškio Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams J. G., Vandai V. D., I. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims E. N., D. J., D. B., A. S., Ž. S., J. B., P. B., dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų panaikinimo ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje keliamas klausimas dėl CK 6.147 straipsnio, reglamentuojančio piniginio ekvivalento apskaičiavimą, kai restitucija atliekama ne natūra, bet sumokant ekvivalentą pinigais, taikymo ir aiškinimo. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ir bendraieškis Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pripažinti negaliojančiais atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 29 d. sprendimus, kuriais atsakovėms J. G., V. V. D. ir I. K. atkurtos nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste, neatlygintinai perduodant kiekvienai jų po 0,09 ha žemės sklypą individualaus namo statybai ( - ) gyvenamajame kvartale, nurodant, jog nuosavybės teisės į likusią 0,91 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau; taikyti restituciją: priteisti į valstybės biudžetą iš kiekvienos atsakovės jų sklypų, kurie joms buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn, vidutinę rinkos vertę pinigais.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 18 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – pripažino negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 29 d. sprendimus Nr. 01-375, Nr. 01-376, Nr. 01-377, kuriais atsakovėms atkurtos nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste; teismas taikė restituciją ir iš kiekvienos atsakovės priteisė į valstybės biudžetą po 45 000 Lt piniginio ekvivalento; kitą ieškinio dalį atmetė.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą.

9Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 7 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartį bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui.

10Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimu pripažino negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 29 d. sprendimus Nr. 01-375, Nr. 01-376, Nr. 01-377, kuriais atsakovėms atkurtos nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste; teismas taikė restituciją ir iš kiekvienos atsakovės priteisė į valstybės biudžetą po 15 153,75 Lt piniginio ekvivalento; kitą ieškinio dalį atmetė.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 23 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą.

12Teismai nurodė, kad, nustačius, jog restitucija natūra negalima dėl to, kad pripažintais negaliojančiais administraciniais aktais perduotas turtas buvo atlygintinai perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims, restitucija taikoma, sumokant ekvivalentą pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. P., bylos Nr. 3K-3-1163/2003; 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. K. S., bylos Nr. 3K-3-1204/2003; Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis). Pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad atsakovės ginčijamais administraciniais aktais įgydamos turtą veikė nesąžiningai, jos privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo metu, nes yra mažiausia. Šiuo atveju teisinę reikšmę turi vertės, buvusios turto perdavimo momentu, o ne šio turto įregistravimo viešame registre momentu, nustatymas. Dėl to taikydami restituciją teismai vadovavosi administraciniuose aktuose nurodyta atsakovėms individualiai statybai perduodamų žemės sklypų verte. Valstybė šiais aktais atsakovėms perduodamus žemės sklypus įvertino po 15 153,75 Lt. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procese egzistuojantis lygiavertiškumo principas, kuris taikytinas sprendžiant dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, lemia tai, jog atlyginimas tokiu atveju apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis). Atsakovės, vietoj natūra negrąžinamo turto kaip kompensaciją priimdamos perduodamą kitą turtą, sutiko su valstybės perduodamo turto nustatyta verte. Taigi, abi šalys pripažino, kad kaip kompensacija perduodamo turto teisinga vertė yra 15 153,75 Lt. Nėra pagrindo perduoto turto vertę nustatyti kitokią, negu nustatė pačios šalys.

13III. Kasacinių skundų, pareiškimų dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

14ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentai

15Kasaciniu skundu bendraieškis Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 23 d. nutartį ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 16 d. sprendimą, priteisiant iš atsakovių po 45 000 Lt piniginį ekvivalentą į valstybės biudžetą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimai priimti pažeidžiant imperatyviąsias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, todėl pagal CK 4.96 straipsnio 3 dalį atsakovės gautus neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus privalėtų grąžinti valstybei, nes šis turtas įgytas valstybės sąskaita. Kadangi perduotus neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus atsakovės perleido tretiesiems asmenims ir restitucija natūra negalima, tai taikytina restitucija sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. K. S., bylos Nr. 3K-3-1204/2003; 2004 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. P., bylos Nr. 3K-3-132/2004; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-149/2007) atsakovės privalo atlyginti už gautą neatlygintinai turtą rinkos kainomis. Šioje civilinėje byloje neįrodyta, kad atsakovės, įsigydamos žemės sklypus, veikė nesąžiningai, todėl turėtų atlyginti mažiausią neatlygintinai suteiktų žemės sklypų rinkos vertę (CK 6.147 straipsnio 1 dalis). Pagal VĮ Registrų centro 2004 m. birželio 14 d. raštą Nr. IN-14423 mažiausios atsakovėms perduotų neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų rinkos kainos buvo jų gavimo iš valstybės dieną. Remiantis 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalimi tuo atveju, jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama registre, tai nuosavybės teisė į turtą atsiranda jo įregistravimo momentu. Taigi nuosavybės teisės į žemės sklypus atsirado: J. G. – 1999 m. lapkričio 4 d., V. V. D. ir I. K. – 1999 m. gruodžio 17 d. Pagal VĮ Registrų centro 2004 m. birželio 14 d. rašte Nr. IN-14423 pateiktus duomenis, tuo metu kiekvieno atsakovių žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 45 000 Lt, todėl atsakovės privalo grąžinti valstybei po 45 000 Lt. Perduodamų neatlygintinai naujų žemės sklypų individualių namų statybai vertė apskaičiuojama pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, todėl panaikintuose sprendimuose nurodyta ne rinkos kaina, o nominali kaina, apskaičiuota pagal teisės akte nurodytus kriterijus.

16Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie bendraieškio kasacinio skundo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, prašydamas kasacinį skundą tenkinti. Procesiniame dokumente nurodoma, kad teismai, taikydami restituciją, nepagrįstai vadovavosi administraciniuose aktuose nurodyta nominalia žemės sklypų verte, o ne rinkos kaina (CK 6.147 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. V. G., bylos Nr. 3K-7-713/2003; 2004 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. P., bylos Nr. 3K-3-132/2004; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-149/2007).

17Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 23 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir priimti naują sprendimą – taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovių po 45 000 Lt piniginį ekvivalentą į valstybės biudžetą, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemės sklypus atsakovės perleido tretiesiems asmenims ir restitucija natūra negalima, todėl teismas pagrįstai taikė restituciją sumokant ekvivalentą pinigais, tačiau pasirinko netinkamą piniginio ekvivalento apskaičiavimo būdą. Kadangi atsakovių ir trečiųjų asmenų sąžiningumas šioje byloje nebuvo ginčijamas, tai teismas turėjo priteisti mažiausią atlygintino turto vertę, kuri pagal VĮ Registrų centro 2004 m. birželio 14 d. rašte Nr. IN-14423 pateiktus duomenis buvo turto gavimo metu (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasirinko ginčijamuose sprendimuose nurodytą nominalią neatlygintinai perduotų nuosavybėn sklypų vertę kaip grąžintiną piniginį ekvivalentą. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino CK 6.147 straipsnio 2 dalį, turto gavimo momentą siedamas su turto perdavimo, o ne su šio turto įregistravimo viešajame registre momentu. 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalies, 255 straipsnio nuostatų nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Atsakovės V. V. D. ir I. K. įgytus ginčo sklypus viešame registre įregistravo 1999 m. gruodžio 17 d., J. G. – 1999 m. lapkričio 4 d. Tai reiškia, kad būtent tuo metu atsakovės įgijo ginčo sklypus. Žemės sklypų vidutinė rinkos vertė, buvusi sklypų perleidimo momentu, yra dar didesnė už tą, kuri nurodyta sklypų įgijimo momentu, todėl CK 6.147 straipsnio 2 dalies prasme laikytina, kad mažiausia kiekvieno ginčo sklypo vertė buvo 45 000 Lt. 1999 m. lapkričio 4 d. ir 19 d., gruodžio 17 d., 2000 m. sausio 28 d. vertės apskaičiuotos vadovaujantis Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti 1999 m. spalio 25 d. nutarimo Nr. 6 „Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 1999 m. lapkričio 1 d.“ duomenimis. Pažymėtina, kad visi ginčo sklypai, praėjus palyginti trumpam laikui po jų suteikimo, buvo perleisti už didesnes kainas nei 15 153,57 Lt vertė. Administraciniuose aktuose buvo nurodyta nominali žemės sklypo vertė, apskaičiuota pagal Vyriausybes 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, grąžinant žemės sklypus piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, o pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimas į K. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo neteisėtas ir ginčijami administraciniai aktai neturėjo teisinio pagrindo. Vyriausybės nustatyta nominali neatlygintinai nuosavybėn suteiktų žemės sklypų vertė negali būti laikoma išreikalaujamo daikto kaina CK 6.147 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, taikydamas restituciją sumokant ekvivalentą pinigais, kitose bylose rėmėsi VĮ Registrų centro pateiktomis sklypų rinkos kainomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. P., bylos Nr. 3K-3-132/2004; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-149/2007).

18Bendraieškis Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinio skundo, prašydamas jį tenkinti.

19Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės prašo kasacinius skundus atmesti ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Procesiniame dokumente nurodoma, kad administraciniai aktai buvo priimti ir ginčo žemės sklypai buvo perduoti vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Žemės reformos įstatymu ir kitais poįstatyminiais teisės aktais. Teismai, nustatydami mažiausią ginčo žemės sklypų kainą, pagrįstai vadovavosi ginčo sprendimuose nurodyta perduodamų sklypų kaina, nes nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese egzistuoja lygiavertiškumo principas, taikytinas sprendžiant dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, lemiantis tai, kad atlyginimas tokiu atveju skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, t. y. atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo turto vertę atlyginimo metu (CK 6.147 straipsnio 2 dalis, Piliečių nuosavybės teisių j išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis). Atsakovės, vietoj natūra negrąžinamo turto kaip kompensaciją priimdamos perduodamą kitą turtą, sutiko su valstybės perduodamo turto verte; abi šalys pripažino, kad kaip kompensacija perduodamo turto teisinga vertė yra 15 153,75 Lt. Dėl to teismai nurodė, kad nėra pagrindo perduoto turto vertę nustatyti kitokią, negu nustatė pačios šalys. VĮ Registrų centro pažymoje yra paskaičiuotos buvusios ginčo žemės sklypų vidutinės rinkos kainos, o ne mažiausia kaina, todėl teismas, konstatavęs, kad atsakovės yra sąžiningos įgijėjos, negalėjo priteisti iš atsakovių sumos, didesnės nei joms buvo suteikta turto. Kasatorių nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nustatytos aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms. Pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas restitucijos, o ne nepagrįsto praturtėjimo ar žalos atlyginimo klausimas.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

22Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šioje byloje kasacine tvarka yra skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl restitucijos taikymo. Atsakovai neskundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies dėl panaikintų administracinių aktų, todėl kolegija dėl šios nutarties dalies teisėtumo nepasisako.

23Dėl restitucijos, sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.147 straipsnis), taikymo

24Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos. Jų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos - atitinkamas pagerėjimas. Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti, 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais.

25Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tais atvejais, kai administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, restitucija turi būti vykdoma pinigais. Jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. P., bylos Nr. 3K-3-1163/2003; 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. K. S., bylos Nr. 3K-3-1204/2003). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pripažintais negaliojančiais administraciniais aktais atsakovėms perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai individualaus namo statybai atlygintinai perleisti tretiesiems asmenims, šios perleidimo sutartys byloje neginčytos, trečiųjų asmenų nesąžiningumas byloje neįrodinėtas, jie laikytini sąžiningais įgijėjais, CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra, nenustatyta. Taigi byloje nustatyta, kad restitucija natūra negalima, o pagal CK 6.146 straipsnį tais atvejais, kad restitucija natūra neįmanoma, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Dėl nurodytos priežasties teismai pagrįstai sprendė dėl restitucijos taikymo, sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.147 straipsnis).

26Bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti, nustatyta CK 6.147 straipsnio 1 dalyje. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Taigi taikant šią teisės normą yra svarbu nustatyti, ar privalantis grąžinti turtą asmuo buvo sąžiningas. Jeigu skolininkas yra sąžiningas, piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą mažiausią turto vertę, o jei nesąžiningas (arba restitucija taikoma dėl jo kaltės) – piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą didžiausią turto vertę. Šioje byloje nenustatyta, kad atsakovės pripažintų negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 29 d. sprendimų pagrindu įgydamos turtą veikė nesąžiningai, atsakovių nesąžiningumas šioje byloje nebuvo įrodinėjamas, todėl spręstina, kad jos privalo atlyginti mažiausią turto vertę, t. y. turto vertę, buvusią jo gavimo metu.

27Nagrinėjamoje byloje kasatoriai iš esmės sutiko, kad taikant restituciją iš atsakovių būtų priteista mažiausia pripažintais negaliojančiais administraciniais aktais nepagrįstai atkuriant nuosavybės teises perduotų joms neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų vertė, tačiau, jų nuomone, iš atsakovių turėjo būti priteista VĮ Registrų centro apskaičiuota vidutinė šių žemės sklypų rinkos vertė, buvusi jų gavimo, t. y. nuosavybės teisių į juos įregistravimo, momentu. Tačiau kolegija kasatorių argumentų nelaiko pagrįstais.

28Nagrinėjamo ginčo atveju, šalims sutinkant, kad iš atsakovių priteistina mažiausia ginčo žemės sklypų vertė, tačiau nesutinkant dėl šio turto mažiausios vertės dydžio, būtina nustatyti, kaip šiuo atveju turi būti aiškinama turto vertė, buvusi turto gavimo metu. Kolegija pažymi, kad pasisakant šiuo klausimu ir taikant CK 6.147 straipsnio nuostatas šioje byloje yra svarbi aplinkybė, jog žemės sklypus atsakovės gavo nuosavybėn neatlygintinai dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir jų kaltės ar nesąžiningumo dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo byloje nenustatyta. Atsakovėms nuosavybės teisės buvo atkuriamos remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, kurio 16 straipsnio (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma, išduodamų vertybinių popierių skaičius) apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 2 punkte buvo nustatyta, kad valstybės perduodamo neatlygintinai piliečių nuosavybėn žemės sklypo ir piliečių turėtos žemės lygiavertiškumas apskaičiuojamas taip: piliečių turėtos žemės vertė – pagal šią metodiką, o perduodamo neatlygintinai piliečių nuosavybėn žemės sklypo vertė – pagal šiuo nutarimu patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką. Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 18 d. nutarimu, tikrindamas Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ (šis nutarimas pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, kuris galiojo Vilniaus apskrities viršininko administracijai 1999 m. spalio 29 d. priimant sprendimus, 5.1 punktu) nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo mastas, restitucijos proceso pradžioje nusistovėjusios žemės rinkos nebuvimas, ribotos materialinės finansinės valstybės galimybės lėmė tai, kad pati valstybė nustatė išperkamos žemės kainą; įstatymų leidėjo pavedimu Vyriausybė patvirtino Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodiką. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kai valstybė įstatymu priima atitinkamą įsipareigojimą, jis turi būti paremtas materialiais ir finansiniais ištekliais, kitaip įstatymas tampa neveiksmingas. Dėl to atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai.

29Taigi valstybė, teisės aktais įtvirtinusi piliečių nuosavybės teisių atkūrimą į nusavintą turtą, atitinkamais aktais reglamentavo piliečiams grąžintino turto vertės, taip pat už jį perduodamo neatlygintinai nuosavybėn turto vertės apskaičiavimą, įtvirtinusi tokio turto lygiavertiškumo principą. Tai reiškia, kad pati valstybė nustatė perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų už nusavintą turėtą žemę vertę. Šioje byloje pripažintais negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 29 d. sprendimais atsakovėms buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, kurių vertė šių sklypų perdavimo metu valstybės nustatyta – 15 153,75 Lt. Kasatorių teigimu, teismai nepagrįstai žemės sklypų gavimo momentu laikė administracinių aktų priėmimą, o ne nuosavybės teisių į žemės sklypus įregistravimo dieną. Tačiau kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nurodytas argumentas nėra svarbus, nes šios datos turto vertės apskaičiavimo prasme iš esmės nesiskiria – Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai priimti 1999 m. spalio 29 d., o nuosavybės teises į žemės sklypus atsakovės įregistravo: J. G. – 1999 m. lapkričio 4 d., V. V. D. ir I. K. – 1999 m. gruodžio 17 d. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kokia tvarka apskaičiuota žemės sklypų vertė turėtų būti grąžinama pripažinus negaliojančiais nurodytus administracinius aktus. Minėta, kad pati valstybė, laikydamasi lygiavertiškumo principo, vertino nusavintų, taip pat perduodamų atsakovėms neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų vertes, taigi nustatė atsakovėms perduodamų neatlygintinai žemės sklypų vertę – 15 153,75 Lt, su šia verte atsakovės sutiko, ji buvo įrašyta Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 29 d. sprendimuose, kurių pagrindu atsakovės įregistravo savo nuosavybės teises į joms perduotus neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus. Ši žemės sklypų vertė yra mažiausia jų gavimo metu (minėta, nurodytų administracinių aktų priėmimo ir nuosavybės teisių į juos įregistravimo momentai vertės apskaičiavimo prasme iš esmės nesiskiria), todėl, pripažinus negaliojančiais administracinius aktus, kuriais neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovėms perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus ir nenustačius atsakovių nesąžiningumo fakto, pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį taikant restituciją piniginiu ekvivalentu iš atsakovių valstybei priteistina valstybės institucijos pagal nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančius aktus nustatyta šių žemės sklypų vertė, t. y. mažiausia turto vertė, kuri buvo nustatyta jo gavimo metu.

30Dėl kasacinio teismo praktikos taikymo

31Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas, minėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, atlikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą; toks konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kauno vaisių ir daržovių prekyba“ skundą, bylos Nr. 3K-3-438/2009).

32Pateiktuose skunduose kasatoriai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. P., bylos Nr. 3K-3-132/2004, ir 2007 m. birželio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-149/2007, kuriose buvo konstatuotas atsakovų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus (administraciniai aktai pripažinti negaliojančiais), nesąžiningumas, o tai neatitinka šios bylos aplinkybės, kad atsakovių nesąžiningumo nenustatyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. K. S., bylos Nr. 3K-3-1204/2003, dėl grąžintino turto vertės konkrečiai nepasisakyta. Dėl to kolegija, spręsdama dėl priteistinos iš atsakovių žemės sklypų vertės dydžio, neturi pagrindo vadovautis kasatorių nurodoma kasacinio teismo praktika.

33Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis).

34Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu kasatoriai Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra atleisti tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl iš Vilniaus apygardos prokuratūros ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteistina valstybei po 121,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 2 dalis).

35Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

36Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

37Priteisti valstybei iš Vilniaus apygardos prokuratūros ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos po 121,72 Lt (vieną šimtą dvidešimt vieną Lt 72 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

38Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje keliamas klausimas dėl CK 6.147 straipsnio, reglamentuojančio... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 18 d. sprendimu tenkino dalį... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007... 9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 10. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimu pripažino... 11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009... 12. Teismai nurodė, kad, nustačius, jog restitucija natūra negalima dėl to, kad... 13. III. Kasacinių skundų, pareiškimų dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo... 14. ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentai... 15. Kasaciniu skundu bendraieškis Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 16. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė pareiškimą dėl... 17. Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo... 18. Bendraieškis Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 19. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės prašo kasacinius skundus atmesti... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 22. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo... 23. Dėl restitucijos, sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.147 straipsnis),... 24. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo... 25. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tais atvejais, kai... 26. Bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas,... 27. Nagrinėjamoje byloje kasatoriai iš esmės sutiko, kad taikant restituciją... 28. Nagrinėjamo ginčo atveju, šalims sutinkant, kad iš atsakovių priteistina... 29. Taigi valstybė, teisės aktais įtvirtinusi piliečių nuosavybės teisių... 30. Dėl kasacinio teismo praktikos taikymo ... 31. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir... 32. Pateiktuose skunduose kasatoriai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 33. Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai... 34. Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu kasatoriai Vilniaus apygardos... 35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 36. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009... 37. Priteisti valstybei iš Vilniaus apygardos prokuratūros ir Nacionalinės... 38. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...