Byla e2A-1271-577/2017
Dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovams S. A., Ž. V. ir E. M. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iškeldinti atsakovus S. A., Ž. V. ir E. M. su visais jiems priklausančiais daiktais iš ieškovei priklausančio gyvenamojo namo adresu ( - ) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad minėtą namą įsigijo 2013 m. gruodžio 17 d. turto pardavimo aktu Nr. 0128/12/02842. Atsakovei S. A. buvo leista iki vienerių metų gyventi minėtame name. Be suderinimo su ieškove name gyvena ir ieškovės giminaičiai - atsakovai E. M. ir Ž. V.. Praėjus metams, atsakovai ir toliau naudojasi ieškovei priklausančiu gyvenamuoju namu. Teigia, kad tarp šalių susiklostė neterminuotos panaudos teisiniai santykiai. 2016 m. sausio 20 d. pretenzija ieškovė informavo atsakovus, kad nuo 2016 m. balandžio 25 d. su jais nutraukia neterminuotą turto panaudos sutartį, tačiau atsakovai toliau gyvena be teisėto pagrindo.
  2. Atsakovė S. A. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad po sutuoktinio mirties 2011 metais ji tapo UAB „Geostatyba“ akcijų savininke. N. V., įgavęs ieškovės pasitikėjimą, galimai pasinaudojo įmonės padėtimi, - buvo sudaryta žalingų sandorių, teisinių veiksmų. Dėl kurių ieškovė neteko ne tik įmonės, tačiau ir asmeninio turto. Bendrovei trūkstant apyvartinių lėšų, ieškovė su KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarė paskolos sutartį, vėliau akcijas pardavė. Kadangi už akcijas su atsakove nebuvo atsiskaityta, ji paskolos negrąžino, buvo pradėtas priverstinis išieškojimas iš hipoteka įkeisto namo. N. V. paaiškino, jog yra galimybė išsaugoti turtą, formaliai perleidžiant nuosavybės teises kitam asmeniui; kad vykdymo procese nuosavybės teises į namą perims ieškovė A. G., atsakovei pažadėta, jog turtu ji galės naudotis iki gyvos galvos. Ieškovė niekada nereiškė pretenzijų dėl turto atlaisvinimo. Ieškovė nepagrįstai laikydama, jog tarp šalių susiklostė neterminuotos panaudos sutartiniai teisiniai santykiai, neteisėtai juos nutraukė CK 6.642 straipsnyje numatyta tvarka.
  3. Atsakovai E. M. ir Ž. V. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, iškeldino atsakovus S. A., E. M. ir Ž. V. su visu jiems priklausančiu turtu iš ieškovei A. G. nuosavybės teise priklausančio 206,30 kv. m. ploto vienbučio gyvenamojo namo, unikalus ( - ), esančio ( - ); priteisė ieškovei iš kiekvieno atsakovo po 10,33 Eur bylinėjimosi išlaidų.
    1. Teismas konstatavo, jog aplinkybės dėl ieškovės sutikimo, kad atsakovė gyventų jos įsigytame name nuolatos nepatvirtino nei ieškovės atstovas, nei liudytojas N. V.. Pažymėjo, kad nekilnojamojo daikto panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, turi būti rašytinės formos ir pieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota registre, tačiau tokios rašytinės sutarties į bylą nepateikta.
    2. 2013 m. rugpjūčio 30 d. ieškovės išduotas įgaliojimas N. V. nesuteikė teisės ieškovės vardu sudaryti namo panaudos sutartį su atsakove. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, ieškovės atstovo paaiškinimus, kad ieškovė jau 15 metų negyvena Lietuvoje ir neketina sugrįžti gyventi, teismas laikė įrodytu, kad ieškovė namą iš atsakovės įgijo siekdama jį suremontuoti ir vėliau parduoti bei sutiko, kad atsakovė S. A. jame gyventų iki vienerių metų, t. y. kad tarp ieškovės ir atsakovės S. A. buvo sudaryta terminuota iki vienerių metų namo panaudos sutartis, kuri pasibaigus vienerių metų terminui ir atsakovei neišsikrausčius iš namo, ieškovei neprieštaraujant, tapo neterminuota.
    3. Atsakovės paaiškinimus, kad jai buvo leista iki gyvos galvos gyventi parduotame name bei vėliau esant galimybei išsipirkti namą teismas atmetė kaip neįrodytus. Pažymėjo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji nebuvo davusi sutikimo, kad jai priklausančiame name gyventų ir atsakovai Ž. V. ir E. M..
    4. Teismas laikė, kad ieškovė įspėjo atsakovę S. A. dėl sutarties nutraukimo pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį bei atsakovus E. M. ir Ž. V. dėl patalpų atlaisvinimo, tačiau jie tebegyvena ieškovei priklausančiame name, ieškovė negali naudotis gyvenamuoju namu, jį valdyti ir disponuoti savo nuožiūra. Atsakovai Ž. V. ir E. M. gyvena name be teisėto pagrindo. Vadovaudamasis CK 4.37 straipsniu, 4.98 straipsniu, teismas ieškovės ieškinį tenkino.
    5. Teismas sprendė, jog atsakovės argumentai, susiję su UAB „Geostatyba“ valdymu, akcijų pardavimu, vykstančiu ikiteisminiu tyrimu, šioje byloje teisinės reikšmės neturi.

4III.

5Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

  1. Atsakovė S. A. apeliaciniu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – A. G. ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, neatskleidė esminių ginčo aplinkybių arba jas vertino netinkamai. Teismas netinkamai laikėsi suformuluotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą.
    2. Apeliantė byloje išdėstė aplinkybes, dėl kurių įvyko formalus nuosavybės teisių į turtą perleidimas ieškovei; paaiškino, jog po sutuoktinio mirties dėl sunkios psihologinės būsenos besąlygiškai pasitikėjo N. V. ir jo įtakoje sudarė žalingų sandorių, kitų teisinių veiksmų. Bendrovei UAB „Geosoma“, kurios akcijų savininke tapo atsakovė, trūkstant apyvartinių lėšų, N. V. įtikino apeliantę savo vardu paimti trumpalaikę paskolą, kurios įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas jos turtas. Pradėjus priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, N. V. apeliantei nurodė, jog yra galimybė išsaugoti turtą, t. y. kad nuosavybės teises į turtą, priverstinio vykdymo procese fiktyviai perims ieškovė. N. V. apeliantę įtikino, jog iš F. D. gavusi pinigus už perleistas UAB „Geostatyba“ akcijas, ji atgaus turtą; apeliantei buvo pažadėta, jog iki to laiko, kol viskas išsispręs, turtu ji galės naudotis, kaip savo nuosavybe, tiek kiek jai reikės. Pažymi, kad F. D. pareiškimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nustatyta, jog jo asmens duomenimis galimai buvo neteisėtai pasinaudota, be jo žinios jis VĮ „Registrų centras“ įregistruotas UAB „Geostatyba“ vadovu. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog sprendžiant ieškinio reikalavimus šios aplinkybės byloje nėra teisiškai reikšmingos. Mano, kad nevertindamas nurodytų argumentų, teismas neatskleidė teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su turto perleidimu.
    3. Teismas nepagrįstai atmetė apeliantės argumentus, jog tarp šalių susiklostė terminuotos panaudos teisiniai santykiai. Teigia, kad sutarties terminas buvo apibrėžtas įvykiu - t. y. apeliantei neatlygintinai turtu buvo leista naudotis iki gyvos galvos. Teigia, kad šias aplinkybes patvirtino ir Ž. V. bei E. M.. Terminuota sutartis prieš terminą gali būti nutraukta tik esant CK 6.641 straipsnyje nustatytiems pagrindams. Nėra pagrindo spręsti, jog atsakovai turtu disponuoja neteisėtai, dėl ko nėra pagrindo tenkinti reikalavimą juos iškeldinti.
    4. Teismas rėmėsi tik ieškovės atstovo paaiškinimais ir byloje liudytoju apklausto N. V. parodymais, nevertindamas apeliantės, Ž. V. ir E. M. paaiškinimų, jų netyrė.
    5. Teismas, atmesdamas apeliantės prašymą dėl ieškovės dalyvavimo pripažinimo būtinu, neužtikrino išsamaus ir teisėto proceso. Ieškovės atstovo suformuotą teisinę poziciją patvirtino tik suinteresuotas bylos baigtimi, asmeniniais santykiais su ieškove susijęs liudininkas. Pažymi, kad dėl vykstančio ikitesiminio tyrimo, liudytojo N. V. ir apeliantės santykiai yra konfliktiniai. Vien tokio pobūdžio duomenų pagrindu grindžiamas teismo procesinis sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, N. V. parodymai prieštarauja apeliantės ir kitų atsakovų parodymams bei tam tikrais aspektais yra nelogiški ir prieštaringi. Kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės teiginius, jog atsakovė turėjo teisę naudotis turtu tik iki vienerių metų, byloje nepateikta.
  2. Ieškovė A. G. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Ieškovė nėra atsakovės apeliaciniame skunde minimų santykių (susijusių su UAB „Geostatyba“ ar kita įmone) dalyvė ir negali jų pakomentuoti; mano, kad atsakovė siekia suklaidinti teismą ir toliau pažeidinėti ieškovės kaip turto savininkės teises. Ieškovei ieškiniu suformavus ginčo ribas, teismas pagrįstai atsakovės argumentų, susijusių su UAB „Geostatyba“ valdymu, akcijų pardavimu, vykstančiu ikiteisminiu tyrimu, šioje byloje netyrė ir teisinės reikšmės atsakovės nurodomoms aplinkybėms nesuteikė.
    2. Įgaliojimas nesuteikė teisės N. V. ieškovės vardu sudaryti namo panaudos sutartį su atsakove, o atsakovė pripažino nekalbėjusi su ieškove dėl galimybės vėliau išsipirkti namą ar dėl gyvenimo iki gyvos galvos. Ieškovė už turtą sumokėjo ženklią pinigų sumą (t. y. 550 000 Lt) siekiant suremontuoti ir vėliau parduoti turtą didesne kaina, o ne leisti iki gyvos galvos ir dar neatlygintinai panaudos pagrindais gyventi ir turtu naudotis atsakovei. Tai prieštarautų elementariai logikai. Teismas pagrįstai atmetė atsakovės argumentus kaip neįrodytus.
    3. Kadangi parengiamajame posėdyje ieškovės atstovas atsakė į visus teismo ir atsakovės atstovo klausimus, teismas pagrįstai netenkino atsakovės atstovo prašymo dėl ieškovės dalyvavimo pripažinimo būtinu; atsakovė pakartotinai nereiškė šio prašymo. Ieškovės atvykimas į Lietuvą būtų tik padidinęs bylinėjimosi kaštus. Mano, kad atsakovė siekė užvilkinti bylos nagrinėjimą.
    4. Liudytojas N. V. byloje apklaustas pačios atsakovės prašymu, tačiau apeliaciniame skunde atsakovė kvestionuoja jo parodymus. Priešingai, nei teigia atsakovė, liudytojas nurodė, jog santykiai su atsakove neutralūs. N. V. neturi jokio intereso šioje byloje.
    5. Pažymi, kad atsakovė E. M. pati patvirtino, kad ieškovės nepažįsta, dėl gyvenimo name su N. V. nebendravo, viską sužinojo tik iš dukros žodžių. Atsakovas Ž. V. taipogi patvirtino nematęs ir nebendravęs su ieškove, tiesiogiai su N. V. namo klausimais nebendravęs. Teismas teisingai nustatė, kad šie atsakovai gyveno name be ieškovės žinios.

6IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7

  1. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis civilinio proceso kodekse (toliau CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Byloje nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 17 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. 0128/12/02842 buvo parduotas atsakovei S. A. nuosavybės teise priklausantis turtas – vienbutis gyvenamasis namas, 0,1507 ha ploto žemės sklypas bei artezinis šulinys Nr. 36782, esantys ( - ), skolininkės pasiūlytam pirkėjui – ieškovei A. G. už 550 000 Lt (159 291,01 Eur). Ieškovės A. G. nuosavybės teisė į šį nekilnojamąjį turtą Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2014 m. sausio 3 d. 2016 m. sausio 20 d. pretenzija atsakovams ieškovė pareikalavo iki 2016 m. balandžio 25 d. išsikraustyti su visais daiktais iš aukščiau minėto namo. Pretenzijoje nurodyta, jog 2013 m. gruodžio 17 d. ieškovei tapus turto savininke, S. A. buvo leista laikinai (iki vienerių metų) pagyventi minėtame gyvenamajame name, tačiau ieškovės žiniomis, atsakovė bei jos giminaičiai E. M. ir Ž. V. (be atskiro suderinimo su turto savininke) ir toliau neteisėtai naudojasi ieškovės gyvenamuoju namu ir kitu turtu, taip pat pažeisdami savininkės teises bei teisėtus interesus. Atsakovams neišsikėlus iš ieškovei priklausančio turto, pastaroji kreipėsi į teismą dėl atsakovų iškeldinimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė S. A. pateikė apeliacinį skundą. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad tarp ieškovės ir apeliantės buvo sudaryta terminuota iki vienerių metų panaudos sutartis. Pasak atsakovės, panaudos sutarties terminas buvo apibrėžtas įvykiu, t. y. apeliantei turtu buvo leista naudotis iki gyvos galvos. Teigia, kad teismas neįvertino teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių dėl tikrosios teisinių santykių dalyvių valios ir ketinimų; netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.
  3. Įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
  4. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą. Asmuo, manydamas, kad jo materialinė subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas pažeistas, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi, ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti tas ginčui reikšmingas aplinkybes bei argumentus, kurie apibrėžti ieškinio ribomis.
  5. Kaip minėta, ieškovė ieškiniu prašė iškeldinti atsakovus iš jai priklausančio gyvenamojo namo, todėl teismas turėjo nustatyti, ar minėtas turtas nuosavybės teise priklauso ieškovei ir, ar egzistuoja teisinis pagrindas atsakovams naudotis jos turtu. Ieškovės nuosavybės teisė bei turto perleidimo sandoriai byloje nėra ginčijami, todėl akivaizdu, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl faktinių aplinkybių, susijusių su turto perleidimu, bylos išsprendimui nėra reikšmingi ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų netyrė. Jokie reikalavimai N. V. taip pat nebuvo pareikšti, o dėl ieškovės N. V. išduoto įgaliojimo apimties (t.y., kad minėtas įgaliojimas nesuteikė teisės N. V. ieškovės vardu sudaryti namo panaudos sutartį su atsakove), teismas pasisakė. Apeliantė šios išvados nepaneigė.
  6. Atsakovė S. A. taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai ieškovės nurodytas aplinkybes, jog buvo sudaryta terminuota iki vienerių metų panaudos sutartis, kuri tapo neterminuota, laikė įrodytomis. Pažymi, kad šios aplinkybės nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, išskyrus ieškovės atstovo paaiškinimus ir liudytojo parodymus.
  7. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).
  8. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2017 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017, kt.). Pažymėtina, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).
  9. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas apeliantės nurodomą išvadą dėl šalių sudarytos žodinės sutarties termino išsamiai motyvavo, ją grindė ne tik ieškovės atstovo paaiškinimais bei liudytojo N. V. parodymais, tačiau ir teisės normų, reglamentuojančių ilgesnės nei vienerių metų panaudos sutarties formą, nuostatomis, kaip minėta, analizavo N. V. išduoto įgaliojimo turinį; priešingai nei nurodo apeliantė, pasisakė, kodėl atsakovės paaiškinimus laikė nepagrįstais. Taigi, teismas išvadą padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą. Pritardama skundžiamo teismo sprendimo motyvams, teisėjų kolegija jų nekartoja.
  10. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, panaudos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė (CK 6.629 straipsnio 2 dalis, 6.478 straipsnio 1 dalis). Šalys, nesilaikydamos įstatyme nustatytos rašytinės sandorio formos, prisiima riziką, kad kilus ginčui, sandorio pagrindu atsiradusius teisinius santykius įrodyti bus sudėtingiau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau paminėtas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, atkreipia dėmesį, jog būtent atsakovė, teigdama, kad šalys susitarė dėl kitokio, nei nurodė ieškovė, panaudos termino (t. y., kad terminas buvo apibrėžtas konkrečiu įvykiu, o ne kalendoriniu terminu), turėjo pateikti savo atsikirtimus patvirtinančius įrodymus. Kaip minėta, rašytinė sutartis į bylą nepateikta. Sutiktina, kad ši aplinkybė, vertinant ją kartu su kitais bylos duomenimis, sudarė pagrindą teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė su atsakove S. A. susitarė dėl vienerių metų panaudos termino. Taip pat atsakovė nepaneigė ieškovės teiginio, kad ji nebuvo davusi sutikimo name apsigyventi atsakovams Ž. V. bei E. M..
  11. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015, kt.).
  12. Atsakovė neneigia teismo nustatytos aplinkybės, jog dėl galimybės išsipirkti namą bei nuolatos jame gyventi kalbėjo tik su N. V.. Taigi, atsakovė neįsitikino turto savininkės valia (minėtam asmeniui suteiktų įgaliojimų apimtimi), o argumentai dėl ieškovę ir N. V. siejančių asmeninių santykių, savaime nepatvirtina ieškovės valios sudaryti namo panaudos sutartį, kurios terminas apibrėžtas apeliantės nurodomu įvykiu (iki gyvos galvos). Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nenurodė, kad dėl konkrečių aplinkybių tarėsi tiesiogiai su ieškove, taip pat nenurodė, jog ieškovės atstovas negalėjo nežinojo atitinkamų aplinkybių, negalėjo atsakyti į atsakovės klausimus, todėl skundo argumentas, jog teismas, netenkindamas prašymo ieškovės dalyvavimą pripažinti būtinu, neužtikrino teisėto proceso, atmestinas kaip nepagrįstas.
  13. Taip pat nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad teismas nevertino kitų atsakovų paaiškinimų. Iš teismo sprendimo matyti, jog tiek atsakovė E. M., tiek N. V. nurodė ieškovės nėra matę, jie paaiškino, kad būtent N. V. kalbėjo apie galimybę gyventi name, kol susitvarkys piniginiai reikalai. Apeliacinio skundo teiginys, jog paminėti atsakovai žinojo informaciją, jog ieškovė galės naudotis savo nuosavybe tiek, kiek jai reikės, neįrodo tokio turinio susitarimo su ieškove (turto savininke).
  14. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
  15. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Apibendrinus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovės S. A. apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

9Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai