Byla 2-1276-433/2018
Dėl neturtinės žalos atlyginimo

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas, sekretoriaujant Anai Usačiovai, dalyvaujant ieškovui Z. Š., atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujančiam Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovui prokurorui G. N.,

2viešame teismo posėdyje, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Z. Š. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Nustatė

3ieškovas Z. Š., patikslinęs ieškinį, prašo iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, priteisti 200 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad dėl ikiteisminiam tyrimui vadovaujančių prokurorų ir teismų neteisėtų procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-1-699-14, įskaitant neteisėtą suėmimą dėl procesinio delsimo, teismo šališkumo baudžiamoje byloje Nr. 1-9-517/2017 patyrė pažeminimą, reputacijos pablogėjimą pažįstamų žmonių tarpe, prarado pasitikėjimą verslo partnerių ir darbdavių tarpe, prarado galimybę įsidarbinti ir užimti pareigas pagal turimą profesiją ir išsilavinimą negalėjo normaliai gyventi, prisimindamas suėmimo metu patirtą siaubą. Dėl baudžiamojo persekiojimo, nuolatinių nepagrįstų valdžios organų kaltinimų bei asmeninio gyvenimo išviešinimo, jo pradėjo vengti sūnus A. Š., su juo nutraukė bendravimą sesuo, motina, bendraklasiai, bendrakursiai ir draugai, patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, nepatogumus, daugiau kaip du metai jam atimta teisė gyventi savo gyvenamajame būste ir ten bendrauti, gyventi su savo artimaisiais. Jo pilnametis sūnus A. Š., bijodamas patirti panašias represijas, privalo nuomotis būstą, kadangi išsikraustė iš savo deklaruotos gyvenamosios vietos. Dėl baudžiamosios bylos neteisėto procesinio delsimo bei dėl asmeninio gyvenimo paviešinimo jo dukros K. Š. motina (buvusi žmona) K. M. (S.) pradėjo riboti bendravimą su dukra K. Š., o nuo 2017 m. vasaros bendravimas su dukra iš viso buvo nutrauktas. Neseniai sužinojo, kad 2017-09-16 buvo deklaruotas dukters K. Š. išvykimas į Rusijos Federaciją. Dukros motina apie jųdviejų išvykimą į Rusiją nepranešė, kas įrodo, kad dėl baudžiamosios bylos buvusi žmona K. M. (S.) nusprendė nutraukti su juo bet kokius santykius. Dėl minėto prievartinio išsiskyrimo, jis ir jo dukra išgyvena tikrą dvasinę tragediją. Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyti pagrindai, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi jam paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą 14 dienų terminui iki 2014-12-17. Ši kardomoji priemonė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsta iki 2015-01-16. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė jam pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą penkioms dienoms, terminą skaičiuojant nuo 2015-01-17. Visas šias Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis jis apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2015 m. vasario 18 d. nutartimi patenkino 2015-02-01 jo skundą ir panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį kaip neteisėtą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje pažymėjo, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, negali būti skiriama kitais, nei BPK 122 straipsnyje numatytais pagrindais. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju paaiškėjo, jog jam ši kardomoji priemonė buvo paskirta tik tam, kad būtų užtikrintas pastarojo dalyvavimas procesinio veiksmo metu, kas nelaikytina griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo pagrindu. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatuodamas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei galimai darys naujas nusikalstamas veikas, faktiškai tik formaliai atkartojo prokurorės prašyme dėl suėmimo skyrimo nurodytus suėmimo pagrindus, visiškai neatsižvelgdamas į prokurorės teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus dėl suėmimo skyrimo priežasčių ir nepasisakydamas dėl jų pagrįstumo skundžiamoje nutartyje. Taip pat iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties neaišku, kokie procesiniai veiksmai turėjo būti atlikti ir nepagrindžiant, kodėl skiriamas būtent 14 dienų terminas, ir, kodėl tokios trukmės terminas laikomas „minimaliai būtinu“ ir kada visi teismo konstatuoti suėmimo skyrimo pagrindai nustos egzistavę. Vilniaus rajono apylinkės teismas tik nekonkrečiai konstatavo, kad būtini atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai neturėtų užimti daug laiko, jis turi nepilnamečių vaikų, ir jo „teisės neturi būti varžomos labiau, nei tai būtina“. Naujos aplinkybės paaiškėjo tik 2015 m. vasario 18 d., Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį dėl jo skundo patenkinimo. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad nėra aišku, kodėl visi Vilniaus rajono apylinkės teismo išdėstyti suėmimo skyrimo pagrindai staiga išnyko 2015 m. sausio 21 d. Pažymi, kad šiuo klausimu visiškai nepasisakė ir prokurorė V. B., 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti ieškovą jį į laisvę. Atkreipia dėmesį į tai, kad pastarasis nutarimas buvo priimtas suėmimo jam taikymo metu, tačiau paleisti jį į laisvę prokurorė nutarė tik nuo 2015-01-22, t. y. tik po to, kai jis turėjo būti apžiūrėtas psichiatro. Pažymi, kad prokurorė dar 2015-01-13 buvo nusprendusi paleisti jį į laisvę, nes Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas nustatė, kad 2015-01-13 vykusio posėdžio pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu prokurorė nurodė, jog ji prašys teismo nuo 2015-01-22 jam paskirti kitą kardomąją priemonę – gyvenimą skyrium nuo nukentėjusiosios. Toks prašymas buvo pateiktas, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjas jį atmetė. Svarbia aplinkybe laiko tai, kad nuo jo paleidimo į laisvę dienos 2015-01-22 iki 2015 m. kovo 4 dienos ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko jokių procesinių veiksmų, kuriuose jis turėtų dalyvauti. Atsižvelgiant į nurodytą, tvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi kardomoji priemonė – suėmimas jam buvo paskirta faktiškai nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų. Suėmimo skyrimo pagrindų nebuvo, jis buvo paskirtas neteisėtai. Taip pat ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas, iki 2015-01-16, neaišku kodėl nuo 2014-05-05 iki 2014-12-03 (suėmimo paskyrimo dienos) tikimybė, kad galimai jo neteisėta veika galėjo būti daroma, neegzistavo, ir kodėl praėjus septyneriems mėnesiams po galimai padarytos veikos, o būtent nuo 2014-12-03, tokia tikimybė atsirado. Taip pat neaišku, kodėl BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką teismas traktavo kaip egzistuojančią baigtiniame BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikalstamų veikų sąraše, nors šiame straipsnyje tokia veika nenurodyta. Pažymi, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje nurodė, kad Z. Š. pratęsė kardomąją priemonę – suėmimą vieno mėnesio terminui nuo 2014-12-16 iki 2015-01-16, per kurį galėtų būti atlikti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, t. y. atlikta teismo ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė įtariamajam, jam dalyvaujant, t. y. siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus. Svarbia aplinkybe laiko tai, kad suėmimo taikymo metu nuo 2014-12-16 iki 2015-01-16 dienos jam paskirta ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė atlikta nebuvo. Ši pusantros valandos trukmės ekspertizė buvo atlikta tik 2015-01-21 dieną, t. y. po suėmimo termino antrojo pratęsimo paskutinę dieną prieš paleidžiant jį į laisvę. Atsižvelgiant į nurodytą, tvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi suėmimo terminas jam buvo pratęstas faktiškai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorė V. B. 2014-12-03 ir 2014-12-16 pareiškimais teismui prašė paskirti jam kardomąją priemonę – suėmimą iki 2015-03-03 dienos, tačiau 2015-01-13 pakeitė savo nuomonę, prašydama teismo skirti švelnesnę kardomąją priemonę, o 2015 m. sausio 15 d. priėmė nutarimą paleisti jį į laisvę, nutarusi, kad visi Vilniaus rajono apylinkės teismo konstatuoti suėmimo pagrindai neegzistuoja. Teigia, kad faktas, jog nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. posėdžio dienos iki 2015 m. sausio 15 d. prokurorės nutarimo paleisti jį į laisvę dienos nieko neįvyko, kas galėjo panaikinti teismo konstatuotus suėmimo skyrimo pagrindus, kaip tik ir patvirtina aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju 2014 m. gruodžio 16 d. jo suėmimo pratęsimo pagrindai neegzistavo, t. y. suėmimo terminas buvo pratęstas neteisėtai. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje patvirtino, kad „vien tik siekimas, kad būtų užtikrinta tinkamą įtariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės-psichologinės ekspertizės atlikimą, nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės pratęsimo (paskyrimo) pagrindų.“. Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių jis 2015 m. kovo 3 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m gruodžio 3 d. nutarties, tačiau tiek pirmosios, tiek vėliau apeliacinės instancijos, teismas, jo skundus atmetė. Be to, dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių jis 2015 m. kovo 4 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties, tačiau, vėlgi, teismai jo prašymus ir skundus arba atsisakė priimti, arba atmetė. Ieškovas savo ieškinį motyvuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies c punktu, 5 straipsnio 3 dalimi, 5 straipsnio 4 dalimi, 6 straipsniu, 8 straipsniu, Konvencijos Protokolo Pirmuoju skyriumi „Nuosavybės apsauga“; nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽT Teismas) praktiką bei išaiškinimus dėl „pagrįsto įtarimo“ bei tvirtina, kad teismų priimtos nutartys bei nutarimai prieštarauja paminėtoms Konvencijos nuostatoms ir EŽT Teismo praktikai, nes teismai detaliai neišanalizavo ieškovo asmeninės padėties ir nepateikė konkrečių, aiškiai apibrėžtų jo suėmimo priežasčių, nepagrindė procesinių dokumentų įrodomaisiais duomenimis ir išvadomis, rėmėsi tik nukentėjusiosios S. J. paaiškinimais, neobjektyviai ir paviršutiniškai interpretavo byloje esančius duomenis. Nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla jam buvo iškelta 2014-05-04, o jo suėmimo dieną – 2014 m. gruodžio 3 d. – prokuratūra nepateikė jokių duomenų, kad per šį 7 mėnesių laikotarpį ieškovas bėgo, slėpėsi, trukdė procesui ar darė nusikaltimus. Tad nebuvo jokios būtinybės suimti jį tam, kad būtų galima sustabdyti tęstinius nusikalstamus veiksmus. Atkreipia dėmesį į tai, kad tiek prokuratūra, tiek teismai, spręsdami dėl ieškovo suėmimo pratęsimo klausimo, nepateikdami jam prokuroro prašymų kopijų, nepristatydami jo į teismo posėdžius, neišklausydami jo nuomonės, nesuteikdami galimybės pateikti paaiškinimus, bei, apskritai, visas baudžiamasis persekiojimas ir atliekami procesiniai veiksmai truko pernelyg ilgai, – taigi buvo pažeistas ne tik BPK, bet ir Konvencija. Be to, teismas, t. y. teisėjas, kuris nagrinėją jo baudžiamąją bylą, pažeidė nekaltumo prezumpciją bei jo teisę į nešališką, viešą teismą, vilkina bylos nagrinėjimą. Taigi, ieškovas tvirtina, kad dėl neproporcingų prokuratūros ir teismų veiksmų jo išvarymas, iškeldinimas iš namų neprotingai ilgam terminui sukėlė pažeminimą, stresą, sunkiai pakeliamus dvasinius išgyvenimus, dvasines kančias, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir atskirtį (su ieškovu bendravimą nutraukė jo sesuo, motina, vengia bendrauti ieškovo sūnus, bendrakursiai ir kiti draugai, dėl baudžiamosios bylos ieškovo vienuolikametė dukra su motina pabėgo į Rusijos Federaciją), jis patyrė emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių su savo artimaisiais ir draugais sumažėjimą. Dėl baudžiamojo persekiojimo jis negali gauti pastovaus darbo, jo gaunamos pajamos po baudžiamosios bylos iškėlimo žymiai sumažėjo. Taip pat teigia, kad valstybės valdžios institucijos, įskaitant vykdančias baudžiamąjį procesą, civilinės atsakomybės prasme neatleidžiamos nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, o dėl šios pareigos nevykdymo jų veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, bet jais buvo pažeista pareigūnų bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, gali būti pripažinti neteisėtais ir dėl to valstybei gali atsirasti civilinė atsakomybė, todėl prašo ieškinį tenkinti ir priteisti iš valstybės 200 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą ieškinį nurodo, kad ieškovas nepagrindė ir neįrodė neteisėtų veiksmų kaip būtinos valstybės civilinės atsakomybės tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio ir 6.272 straipsnio prasme sąlygos, tiek ir tai, kad organizuojant ir vykdant jo baudžiamąjį persekiojimą buvo pažeista pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taip pat ieškovas nepagrindė neturtinės žalos, visiškai nemotyvavo prašomos žalos dydžio, be to neįrodė ir priežastinio ryšio tarp jo nurodomų neteisėtais veiksmų ir atsiradusios žalos. Dėl pagrindų tenkinti ieškinį nebuvimo akcentuoja, jog pats ieškovas nurodė, kad jo atžvilgiu taikyti procesiniai veiksmai atitinka baudžiamojo proceso teisės normas. Be to, kaip matyti iš ieškinio bei pridėtų priedų prie ieškinio, ieškovas skundė iš esmės visus taikytus procesinius veiksmus ir sprendimus, kurie, jo teigimu, buvo neteisėti ir sukėlė neturtinę žalą (suėmimo skyrimas, pratęsimas, kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti uždraudžiant lankytis ( - ) taikymas, ikiteisminio tyrimo terminio pratęsimas). Nagrinėjant jo skundus, visi jie buvo atmesti, išskyrus Vilniaus apygardos 2015 m. vasario 18 d. nutartį dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties dėl suėmimo pratęsimo 5 dienoms. Nepaisant to, ieškovas iš esmės toliau įrodinėjo minėtų sprendimų neteisėtumą, teigdamas, jog nagrinėjant civilinę bylą ir sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės galima padaryti kitokią išvadą dėl minėtų sprendimų teisėtumo. Pastebi, kad iš ieškovo selektyviai pateiktų duomenų iš baudžiamosios bylos padaryti objektyvias išvadas dėl jo teiginių apie vienokių ar kitokių sprendimų priėmimo aplinkybes, priežastis bei teisėtumą, nėra galimybių, kita vertus, ir vertinant ieškinio teiginius bei pridėtus dokumentus, yra pagrindas tvirtinti, jog ieškovas neįrodė neteisėtų veiksmų kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Vertinant suėmimo taikymo pagrįstumą (Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartys dėl suėmimo paskyrimo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi iki 2014 m. gruodžio 17 d., pratęsimo iki 2015 m. sausio 16 d.), pastebi, kad jis skirtas teismams pagrįstai konstatavus ne tik tai, kad yra suėmimo taikymo pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio l dalies l ir 3 punktuose, 2 dalyje ir 4 dalyje, bet ir tai, kad jis pažeidė švelnesnės kardomosios priemonės – anksčiau skirto rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas. Be to, teismas akcentavo, jog suėmimas taikytinas, nes už nusikaltimus, kurių padarymu įtariamas Z. Š., yra numatyta griežtesnė, nei 1 m. laisvės atėmimo bausmė (BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, už kurių numatyta iki 4 m. laisvės atėmimo). Kita vertus, atliepiant į Z. Š. argumentus dėl to, kad pastaroji veika nėra numatyta baigtiniame apysunkių nusikaltimų, numatytų BPK 122 straipsnio 4 dalyje sąraše, akcentuoja, kad toje pačioje BPK 122 straipsnio 4 dalyje yra nuostata „jei yra duomenų, kad būdamas laisvėje asmuo, įtariamas grasinimu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti.“ Pastebi, kad abejose nutartyse Vilniaus rajono apylinkės teismas suėmimo skyrimą ir pratęsimą grindė ir šia nuostata. Be to, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje suėmimo termino pratęsimas pagrįstai argumentuotas ir BPK 119 straipsnyje numatyta kardomųjų priemonių taikymo paskirtimi – siekiu užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese (t. y. atliekant tyrimo veiksmus). Pabrėžia, kad skundą dėl 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties teisėtumo nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi akcentavo, jog nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė (o tokia numatyta už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą) priskiriama prie BPK 122 straipsnio 2 dalyje numatytų „kitų aplinkybių“ sąvokai ir, jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, jog asmuo bėgs ir slapstysis nuo tyrimo, jos gali pakakti asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio l dalies 1 punkto pagrindu. Be to, teismas nustatė, jog yra duomenų, kad įtariamasis jau pažeidė kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo sąlygas, slapstėsi netgi kitame mieste, todėl ir iš šių aplinkybių konstatavo, jog jis gali bėgti slapstytis. Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties, kuria teismas konstatavo, jog suėmimo terminas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi Z. Š. buvo pratęstas jau nesant BPK numatytų pagrindų, įvertinimo galimybių. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje yra nuorodos į prokuroro pareiškimą, pirmos instancijos teismo nutartį, teismo posėdžio protokolą. Pastarųjų dokumentų ieškovas nepateikė. Mano, kad be šių dokumentų, o taip pat kitų dokumentų, kurie galėtų leisti įvertinti baudžiamosios bylos situaciją, pvz., kodėl buvo prašoma pratęsti suėmimą 5 d., kaip ir kodėl teismas neskyrė įtariamajam įpareigojimo gyventi skyriumi ir kt., įvertinti nutartimi nustatytų pažeidimų ir nėra galimybes. Iš kitos pusės, vertinant pateiktus dokumentus, atkreipia dėmesį į toliau nurodomas aplinkybes: pirma, 2015 m. sausio 12 d. nutartimi, t. y. 2015 m. sausio 13 d. posėdžio dėl suėmimo pratęsimo išvakarėse, Vilniaus apygardos teismas buvo konstatavęs, kad „esamame etape kardomosios priemonės tikslai negali būti pasiekti kitokiomis kardomosiomis priemonėmis, kaip pačia griežčiausia – suėmimu.“ Žinant tai, yra sekančią dieną priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas pratęsti suėmimo terminą yra logiškas ir suprantamas. Antra, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje, konstatuojant sprendimo patęsti suėmimo terminą neteisėtumą, akcentuota, kad nei prokurorė prašydama, nei teismas pratęsdamas, neargumentavo, kodėl suėmimo terminas pratęstinas tik 5 dienoms. Teismas padarė išvadą, kad suėmimą buvo prašoma pratęsti tik tam, kad jis 2015-01-21 būtų apžiūrėtas psichiatro, o tokios priežasties, teismo nuomone, nepakanka. Nesant procesinių galimybių kvestionuoti tokios išvados, vis dėl to, atsižvelgtina į tai, kad kardomųjų priemonių paskirtis (BPK 119 straipsnis) yra užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese. Minėta, jog 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje suėmimo pratęsimas buvo grindžiamas ir siekiu užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, o Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi ją paliko galioti. Trečia, 2015 m. vasario 18 d. nutartyje teismas pažymi, jog neaišku, kodėl po kelių dienų, t. y. 2015-01-21, visi suėmimo pagrindai (konstatuoti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi) staiga išnyko, o šiuo klausimu visiškai nepasisakė prokurorė 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti įtariamąjį į laisvę. Vertinant tokią teismo formuluotę, galima tvirtinti, kad teismas daugiau kritikuoja ne sprendimą pratęsti suėmimą apskritai, tačiau jo trukmę ir sprendimo paleisti į laisvę įtariamąjį Z. Š. pagrįstumą. Šiame kontekste pastebi, kad BPK 139 straipsnio 1 dalis nustato, jog kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Tokiame kontekste sprendimas paleisti į laisvę įtariamąjį būtent tuo proceso momentu, t. y. po įtariamojo apžiūros atliekant ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę), yra visiškai suprantamas ir paaiškinamas, nes to reikalavo bylos aplinkybės. Priešingai, tolesnis įtariamojo laikymas suėmime, atlikus planuotus veiksmus su juo, būtų nepateisinamas. Pamini ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta beveik po mėnesio nuo įtariamojo paleidimo į laisvę, o skundą įtariamasis taip pat padavė jau būdamas laisvėje (2015-02-01). Nors įtariamasis turi teisę paduoti skundus dėl suėmimo per 20 dienų, tačiau paprastai tokie skundai paduodami greičiau, siekiant paleidimo į laisvę. Taigi, šioje situacijoje, teismui, vertinusiam sprendimą 5 dienoms pratęsti suėmimo terminą po to, kai pasibaigus teismo pratęstam suėmimo terminui įtariamasis jau buvo paleistas į laisvę, iš esmės nereikėjo spręsti dėl įtariamojo faktinio paleidimo iš suėmimo. Kaip bebūtų, nors įtariamasis, remdamasis minėta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, mėgino ginčyti ir suėmimo paskyrimo bei pirmojo pratęsimo (iki 2015-01-16) teisėtumą ir inicijuoti neskundžiamu apeliacinės instancijos teismo nutarčių dėl suėmimo pagrįstumo peržiūrėjimą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi ir 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi, tokius ieškovo skundus faktiškai atmetė (pripažindami, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti įtariamojo skundus), inter alia konstatuodamas, jog vien tai, kad teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pratęsti suėmimo terminų nuo 2015-01-17 iki 2015-01-21, tačiau tai savaime nereiškia, kad suėmimas Z. Š. buvo paskirtas neteisėtai. Su tokiomis teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Taigi, Vilniaus apygardos 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. sausio 12 d. nutartimis nustatyta, kad suėmimas įtariamajam Z. Š. buvo paskirtas ir pratęstas iki 2015-01-16 pagrįstai. Dėl ieškovo dalyvavimo pratęsiant suėmimo terminų ir nagrinėjant skundus dėl suėmimo pastebi, kad nors ieškinį ieškovas grindžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – Konvencija), o ši Konvencija (5 straipsnis) užtikrina teisę kreiptis į teismą dėl kalinimo teisėtumo, šios teisės užtikrinimas įgyvendinamas nacionalinės teisės aktuose detaliai reglamentuojant kalinimo teisėtumo procesinės kontrolės mechanizmą. Vertinant ieškinio teiginius dėl ieškovo nekvietimo į suėmimo termino pratęsimą bei skundų dėl suėmimo paskyrimo ir pirmojo pratęsimo nagrinėjimą, pabrėžia, kad tokios pareigos procesą organizuojančiam pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui, teisės aktai nenumato – Sprendžiant klausimą dėl suėmimo pratęsimo „prireikus gali būti pristatomas ir suimtasis“ (BPK 127 straipsnio 6 dalis), o nagrinėjant skundą dėl suėmimo paskyrimo šaukiamas suimtasis ir gynėjas ar vien tik gynėjas (BPK 130 straipsnis). Iš tokių formuluočių, akivaizdu, jog kviesti ar nekvieti suimtą įtariamąjį yra teismo diskrecijoje, todėl nekviesdamas suimtojo į posėdžius dėl suėmimo pratęsimo bei skundų nagrinėjimą, teismas jokios pareigos nepažeidė. Visiškai nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad siekiant rungtyniškumo principo įgyvendinimo, jis turėjo būti pristatytas į teismą tiek sprendžiant suėmimo pratęsimo klausimą, tiek nagrinėjant skundus dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo. Rungtynišką procesą šiuo atveju užtikrino minėtuose posėdžiuose dalyvavęs advokatas. Prokuroras ir suimtasis nėra šalys, o rungtyniškumas šiame kontekste yra garantuojamas procesiškai užtikrinant lygias prokuroro ir gynėjo teises, galimybes teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant. Dėl procesinio delsimo ir ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo suėjus terminui akcentuoja, kad teisės aktai, nustatantys pareigą atlikti tyrimą per kuo trumpiausią laiką (pvz. BPK 2 straipsnis) nedetalizuoja, kas laikytina procesiniu delsimu. Kita vertus, iš kai kurių nuostatų, matyti, kas galėtų būti vertinama procesiniu delsimu. BPK 127 straipsnio 7 dalis nustato, jog teisėjas priima nutartį nepratęsti suėmimo termino, jei nustato, kad per paskutinius du kardomosios priemonės – suėmimo taikymo mėnesius, jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami ir prokuroras nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių tai nebuvo daroma. Ieškovas išskiria keletą laikotarpių, kai nebuvo atliekami tyrimo veiksmai. Nors neturint baudžiamosios bylos medžiagos apskritai nėra galimybės objektyviai pasisakyti dėl tokių ieškovo teiginių pagrįstumo, tačiau net ir vertinant jo pateiktus dokumentus, akivaizdu, jog tie laikotarpiai buvo neilgi, o jų metu procesas objektyviai negalėjo būti organizuojamas. Didžiąją dalį suėmimo taikymo laikotarpio, kurio metu pasak ieškovo nebuvo atliekami jokie veiksmai (2014-12-16 – 2015-01-16) teismuose buvo nagrinėjami jo skundai dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo, Vilniaus apygardos teismas priėmė 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. sausio 12 d. nutartis, kuriomis jo skundus atmetė. Akivaizdu, kad teismai nagrinėdami skundus turėjo remtis baudžiamosios bylos medžiaga. Be to, ieškovas nurodo, kad laikotarpyje nuo įtariamojo paleidimo į laisvę (2015-01-21 iki 2015-03-04) su juo nebuvo atlikti jokie tyrimo veiksmai. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekami ir kitokie veiksmai, ne tik su įtariamuoju. Todėl tai, kad nurodytu laikotarpiu (nepilnus du mėnesius ir jam nesant suėmime) nebuvo atliekami veiksmai su juo, negali būti laikoma procesiniu delsimu. Galimybių atlikti tyrimo veiksmus realiai nebuvo ir laikotarpyje nuo 2015-10-08 iki 2015-11-12. Tolimesniam tyrimo organizavimui buvo paskirtas naujas prokuroras, kuris 2015-10-12 gavęs didelės apimties tyrimo medžiagą, turėjo susipažinti su ja ir iš esmės tuoj pat spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo kreipiantis į ikiteisminio tyrimo teisėją, ką ir padarė 2015-10-21. Teisme gi, taip pat susiklostė išskirtinės aplinkybės, kai gautas laiku prokuroro prašymas tiesiog negalėjo būti išnagrinėtas laiku, kadangi visi teisėjai (išskyrus vieną teisėją (kuri prašymo gavimo dieną atostogavo) dėl galimo šališkumo negalėjo priimti procesinių sprendimų šioje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis). Akivaizdu ir tai, kad „galimas šališkumas“ susiklostė ne be ieškovo veiksmų – t. y. nuolat jo teiktų skundų ir prašymų, kuriuos turėjo nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjai. Nors Vilniaus apygardos teismo neskundžiama 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi įtariamojo gynėjos skundas dėl ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą buvo atmestas, įtariamasis su minėta nutartimi iš esmės nesutinka ir teikia iš esmės analogiškus argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti ir įvertinti minėtoje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartyje. Iš esmės ieškovas teigia, jog susiklosčius tokiai situacijai, pasibaigus teismo nustatytam terminui, kuris ieškovo vertinimu yra naikinamasis, teismas jo negalėjo nei pratęsti, nei atnaujinti, bet turėjo atmesti prokuroro prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą atmesti ir ikiteismini tyrimą nutraukti. Visiškai palaikant Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartyje išdėstytus argumentus apie objektyvių galimybių atlikti kokius nors tyrimo veiksmus bei laiku išspręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pratęsimo nebuvimą, atkreipia dėmesį į keletą aplinkybių: dar 2015 m. liepos 21 d. nutartyje, kuria iki 2015-10-21 buvo pratęstas ikiteisminio tyrimo terminas, teismas pažymėjo, jog įtariamasis yra surašęs 140 skundų, t. y. 10 skundų per vieną mėnesį, skundus teikia, nes teisėtvarkos pareigūnai daro daug klaidų, o prokurorė nesilaiko BPK reikalavimų. Teismas konstatavo, jog įtariamojo skundų ir prašymų teikimas, taip pat turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo trukmei, kadangi ikiteisminio tyrimo medžiaga turėdavo būti pateikiama ikiteisminio tyrimo teisėjams, apeliacinės instancijos teismui, kas lėmė ilgesnę ikiteisminio tyrimo trukmę. Nepaisant to, kad ieškovas mano, jog jo skundų ir prašymų teikimas yra pateisinamas ir nelemia proceso ilgumo, tačiau kitų proceso dalyvių skundai pasinaudojant tokia procesine galimybe, jo nuomone, procesą nepagrįstai vilkina. Antai, ieškovas pažymi, kad po 2015 m. liepos 21 d. nutarties pratęsti tyrimo terminą iki 2015-10-21 priėmimo, tyrimas nebuvo baigtas ne dėl jo skundų nagrinėjimo, o dėl nukentėjusiojo bei prokuroro skundų dėl teismo sprendimų, kuriais atsisakyta skirti jam stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę bei pritaikyti įpareigojimą gyventi skyriumi nagrinėjimo. Su tokiu ieškovo vertinimu nesutinka. Nevertinant teiktų skundų pagrįstumo, teisės juos paduoti, vien kiekybiniu požiūriu toks ieškovo (įtariamojo) skundų kiekis ir jų nagrinėjimas objektyviai truko nepalyginamai ilgiau ir turėjo aiškiai didesnę įtaką proceso trukmei, nei ieškovo paminėti prokurorės bei nukentėjusiojo skundai. Dėl teismo posėdžio atidėjimo 2 mėnesiams, pastebi, kad tai nėra ilgas laikotarpis, jis nevertinimas procesiniu delsimu, realių neigiamų pasekmių ieškovo interesams, teisių ir pareigų apimčiai neturėjo. Generalinės prokuratūros 2016-08-08 atsakyme Nr. 17.2-9313 šis darbo organizavimo trūkumas įvertintas mažareikšmiu, duomenų, kad šis atsakymas buvo skundžiamas, negauta. Dėl nukentėjusiojo veiksmų įtakos atmetant reikalavimą atlyginti žalą (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Atmetant šiuos ieškovo teiginius, primena, kad vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, kai paties nukentėjusiojo (šiuo atveju – ieškovo) didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar padidėti, atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens katės dydį ,...> reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus dėl paties ieškovo elgesio proceso metu teikiant prašymus ir skundus, kas neabejotinai ilgina proceso trukmę, net ir konstatavus kokius nors neteisėtus veiksmus, reikalavimas atlyginti žalą turėtų būti atmestas. Dėl ieškovo teiginių apie pažeidimą kaip vieną iš rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygų įrašant įpareigojimą nesilankyti ( - ), pastebi, kad įtariamasis teikė tiek skundus, tiek prašymas dėl šio įpareigojimo panaikinimo. Proceso metu jo prašymai ir skundai buvo teismų iš esmės vienareikšmiškai atmetami. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartyje aprašius skundo dėl 2015 m. sausio 15 d. nutarimo skirti rašytinį pasižadėjimą neišvykti su minėtu įpareigojimu nagrinėjimą, teismas, pritardamas anksčiau klausimą nagrinėjusiems aukštesniajam prokurorui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad dalis nusikalstamų veikų galėjo būti padarytos nukentėjusiosios ir jos mažamečio vaiko gyvenamojoje vietoje, mažamečio vaiko akivaizdoje, įpareigojimas minėtoje vietoje nesilankyti (ir nebendrauti su nukentėjusiąją) yra pagrįstas. Baudžiamojo proceso interesas – apsaugoti nukentėjusiąją nuo naujų nusikalstamų veikų, kurias jos atžvilgiu gali padaryti įtariamasis yra nepalyginamai svarbesni nei hipotetiniai nuostoliai ar nepatogumai, kuriuos gali patirti įtariamasis. Pastarojoje nutartyje yra pažymėta, jog prokurorės pareiškimas dėl įpareigojimo gyventi skyriumi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi buvo netenkintas tik dėl to, kad prašymo pateikimo metu Z. Š. buvo suimtas ir jam nebuvo teisinio pagrindo skirti kitų įpareigojimų, susijusių su smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonėmis. Nutartyje taip pat pažymėta, jog remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kad būtų išvengta kitų asmenų teisių pažeidimų. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartimi nagrinėjant skundą dėl aukštesniojo prokuroro sprendimo panaikinti pavaldaus prokuroro sprendimą pakeisti kardomosios priemonės sąlygas, iš esmės pasisakyta analogiškai dėl pagrįsto nuosavybės teisės ribojimo, remiamasi ir Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių teismo jurisprudencija. Taip pat pažymi, jog tokia procesinė prievartos priemonė, atsižvelgiant konkrečiai nustatytas bylos aplinkybes yra proporcinga ir be jos negalima pasiekti proceso tikslų, be to, ji padės pasiekti ir vieną iš BPK 119 straipsnyje numatytų kardomųjų priemonių tikslų – užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Analogiškai šis klausimas išspręstas ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, kuria atmestas kaltinamojo Z. Š. prašymas pakeisti kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas. Pažymi, kad teismas, be kita ko, vertino ir kitos, civilinės bylos medžiagą, į nustatytą galimybę ieškovui bendrauti su savo mažamete dukra būtent adresu ( - ), ir tokių susitikimų metu kylančią įtampą tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios. Dėl neturtinės žalos ir priežastinio ryšio, pastebi, kad ieškovas tik išvardino jo nuomone patirtą neturtinę žalą, tačiau visiškai nepagrindė jos dydžio. Taip pat jis visiškai neįrodė priežastinio ryšio. Mano, iš tarp pateiktų dokumentų galima spręsti tik apie tai, kad kai kurias galimas pasekmes, kurias jis nurodo kaip neturtinę žalą, jis patyrė dėl savo paties veiksmų. Pvz., ieškovas kaip patiriamą neturtinę žalą, be kita ko, nurodo ir tai, kad su juo bendravimą nutraukė jo motina. Pažymi, kad minėtoje Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartyje nurodoma, kad kaltinamojo buvimo pas motiną metu, buvo susiklostę įtempti santykiai, motina kreipėsi dėl jo iškeldinimo, buvo apkaltinusi dėl psichologinio smurto jos atžvilgiu ir grasinimo nužudyti, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (Nr. 01-1-03430-16), kuris vėliau buvo nutrauktas. Atsižvelgiant į nurodytą, teigia, kad nėra jokių duomenų, jog ieškovo santykiai su artimaisiais nutrūko dėl jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo, vykstančio teisminio nagrinėjimo, tačiau yra duomenys, kad ieškovo santykius su motina įtakojo paties įtariamojo elgesys. Dėl dviejų neteisėtų sulaikymų, ieškovo teigimu įvykdytų 2014-04-19 nuo 13.30 val. iki 18.10 val., ir 2014-12-03 nuo 14 val. iki 16.45 val. pažymi, pirma, šiems teiginiams pagrįsti ieškovas apkritai nepateikia jokių dokumentų, todėl, nesant jų, apskritai negalima konstatuoti, kad ieškovas nurodytais laikotarpiais buvo sulaikytas, ar jam suvaržyta laisvė. Pateikdamas patikslinto ieškinio priedus, ieškovas šių aplinkybių pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Antra, ikiteisminis tyrimas Nr. 57-1-699-14 buvo pradėtas 2014-05-04 pagal tą pačią dieną gautą S. J. pareiškimą, todėl visiškai neaišku, kaip ieškovo nurodomas prieš dvi savaites iki ikiteisminio tyrimo pradžios buvęs įvykis yra susijęs su ikiteisminio tyrimo atlikimu. Trečia, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2014-04-19 BPCIS gautas pranešimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, smurto artimoje aplinkoje (12:43 val.), priimtas S. J. pareiškimas perduota Vilniaus AVPK (13:39 val.), Z. Š. buvo pristatytas 14.30 val., išleistas 18.10 val.; pristatymo pagrindas „2-įtariamas nusikalstamos veikos padarymu; 1 -protokolams aktams, pranešimams surašyti“, 2014-04-29 priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 57-AT-00364-14. Iš to akivaizdu, jog tuo metu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, Z. Š. nebuvo sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka, todėl ir jo sulaikymo protokolas nebuvo surašytas. Kita vertus, viena valanda skiriasi ir ieškovo nurodytas sulaikymo laikas. Ketvirta, pats ieškovas pažymi, kad 2014-12-03 jis buvo sulaikytas prieš pristatant jį ikiteisminio tyrimo teisėjai spręsti klausimą dėl suėmimo, po ko jis buvo nugabentas Lukiškių TI-K. Kadangi ieškovas nepateikė duomenų apie faktinį jo sulaikymą, duomenų, kiek jis faktiškai buvo sulaikytas, nėra. Iš turimų duomenų – ieškovo anksčiau pateiktos 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties dėl suėmimo skyrimo, matyti, jog teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Z. Š. nebuvo sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka, tačiau kardomoji priemonė suėmimas gali būti skiriama ir įtariamajam, kuris nėra sulaikytas. Pastarąją nutartį ieškovas skundė, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi skundas atmestas, tuo pačiu 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis pripažinta teisėta ir pagrįsta ir palikta galioti. Taip pat akivaizdu, kad per ieškovo nurodytą laiką nuo 14.00 val. iki 16.45 val. asmenį pristatyti į teismą, suorganizuoti posėdį, teismui surašyti nutartį ir asmenį nugabenti į tardymo izoliatorių nėra ir negali būti laikoma per ilgu laiku. Dėl šių priežasčių ieškinio dalis dėl ieškovo „neteisėtų sulaikymų“ atmestina kaip nepagrįsta. Ieškovo nuomone, bylą nagrinėjantis Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjas Rinaldas Adamonis yra šališkas, delsia nagrinėti bylą, daro proceso ir materialios teisės pažeidimus. Ieškovas nurodo, kad teisėjas delsė pradėti bylos nagrinėjimą, pagal S. J. prašymą priėmė neteisėtą nutartį pripažinti nukentėjusiąją jo penkerių metų dukrą nukentėjusiąją civiline ieškove, kas ieškovo nuomone leidžia teigti, kad teisėjas siekia atimti jo mažametę dukrą. Taip pat ieškovas nurodo, kad nagrinėjant bylą teisėjas uždavė menamus klausimus S. J., posėdžio metu nepalaikė tvarkos, nedraudė prokurorui komentuoti jo (ieškovo) užduodamus klausimus ir kt. Taip pat posėdžio metu teisėjas, ieškovo nuomone, viešai pasisakė dėl bylos baigties teigdamas, kad ieškovas po nuosprendžio priėmimo galės rašydamas apeliacinį skundą pasisakyti dėl kiekvieno klausimo. Ieškovo nuomone neteisėta yra teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis, kuria nuspręsta bylą nagrinėti neviešame posėdyje, be to teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą nutraukti baudžiamąją bylą, kurioje net ir pats ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai. Pažymi, kad byloje nevyko du posėdžiai o teisėjas nepareikalavo iš proceso dalyvių dokumentų pagrindžiančių negalėjimo dalyvauti posėdžiuose priežastis. Teismas yra šališkas nukentėjusiosios naudai, neleido ieškovui susipažinti su S. J. asmens sveikatos istorijomis. Be to, teismas nepagrįstai klausė S. J. pateiktų įrašų, po ko nepagrįstai skyrė teismo kompleksinę ekspertizę ir padarė pertrauką iki jos atlikimo. Ieškovas pažymi, kad dėl bylą nagrinėjančio teisėjo R. Adamonio yra padavęs eilę skundų Teisėjų tarybai, Vilniaus apygardos teismo pirmininkui, Teisėjų drausmės komisijai, o taip pat vienuolika kartų skundė R. Adamonio nutartis. Ieškovas pažymi, kad apeliacinius skundus nagrinėję Vilniaus apygardos teismo teisėjai, atmesdami juos iš esmės atsisakė patikrinti teisėjo R. Adamonio nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl bylos nagrinėjimo Ukmergės apylinkės teisme, pastebi, kad ieškovui tenka įrodinėjimo pareiga ir jis turi pagrįsti savo teiginius. Tuo tarpu jis savo teiginiams pagrįsti pateikė vienintelį dokumentą – Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį, kuria buvo paskirta kompleksinė fonoskopinė – informacinių technologijų ekspertizė. Baudžiamojoje byloje ieškovas teikė skundus iš esmės dėl visų patikslintame ieškinyje nurodytų teismo veiksmų ar sprendimų ir, kaip pats pažymi, visi jo teikti skundai buvo atmesti. Tokioje situacijoje, t. y. nesant jokių faktinių duomenų (išskyrus patikslinto ieškinio teiginius) ir esant duomenimis, kad visi ieškovo skundai atmesti, vien dėl šių aplinkybių ieškinys šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas. Kartu pastebi, kad ieškovo skundas dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties (vienintelio ieškovo pateikto dokumento), Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi buvo atmestas. Šioje nutartyje teismas iš esmės pasisakė dėl nukentėjusiosios teisių įrašinėti pokalbius, o taip pat apie tai, kad dėl jų patikimumo pasisakys teismas priimdamas nuosprendį. Kartu teismas konstatavo, jog tai, kad skundžiamojoje nutartyje nurodė visus reikiamus mobiliojo ryšio telefono parametrus, priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu surašytame šio telefono apžiūros protokole, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad ekspertizei pateikiamas telefonas yra suklastotas ar apskritai neegzistuojantis. Pirmosios instancijos teismas skirdamas ekspertizę tinkamai taikė BPK nuostatas, o teismo siekio objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes negalima laikyti siekiu vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Mėgindamas pagrįsti patirtą žalą ieškovas papildomai nurodo, jog dėl baudžiamojo persekiojimo jo pradėjo vengti pilnametis sūnus A. Š., kuris, bijodamas patirti panašias represijas, privalo nuomotis būstą, kadangi išsikraustė iš savo deklaruotos gyvenamosios vietos ( - ) Dėl šių aplinkybių teigia, jog ieškovas pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, tačiau dokumentų, ar netgi savo minėto sūnaus pozicijos šiuo klausimu, t. y. dėl jų tarpusavio santykių pateikta nėra, be to ieškovas net neprašo jo apklausti, kad būtų paliudytos patikslintame ieškinyje nurodomos aplinkybės. Kartu pastebi, kad, pasak ieškovo, jo sūnus A. Š. yra pilnametis, todėl pastarojo turimos išlaidos susijusios su būsto nuoma nėra ir negali būti vertinamos kaip turinčios kokią nors sąsają su šia civiline byla, o tuo labiau – vertinamos kaip neturtinė ieškovo žala. Taip pat ieškovas nurodo, kad dėl baudžiamosios bylos neteisėto procesinio delsimo, asmeninio gyvenimo paviešinimo jo buvusi žmona K. M. pradėjo riboti jo bendravimą su dukra K. Š., o 2017 m. vasarą bendravimas su dukra buvo nutrauktas, jis buvo informuotas, kad 2017-09-16 deklaruotas jo dukros išvykimas į Rusiją. Dukros motina apie tai jam nepranešė ir ieškovas teigia, kad buvusi žmona nusprendė nutraukti su juo bet kokius santykius. Dėl tokio išsiskyrimo jis su dukra išgyvena dvasinę tragediją. Ieškovas šių savo teiginių iš esmės nepagrindžia – aiškių priežasčių dėl kurių nutrūko jo santykiai su buvusia žmona bei dukra K. Š. nėra pateikta, to ryšys su baudžiamąja byla yra visiškai neaiškus. Iš pateikto Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos rašto apie jokį buvusios žmonos ir dukros išvykimo ryšį su baudžiamąja byla spręsti negalima. Be to, analogiškai kaip ir dėl ryšių su kitais savo artimaisiais nutrūkimo. Ieškovas jų pozicijos nagrinėjamu klausimu nepateikė ir jų apklausti neprašo. Kita vertus, baudžiamojoje byloje yra duomenų apie tai, kad ieškovas savo dukros nelankė, jai alimentų nemokėjo (įsiskolinimas apie 12 000,00 Eur), taip pat naudojo smurtą buvusios žmonos vyro atžvilgiu. Tokiomis aplinkybėmis santykių su dukra nutrūkimą sieti su aktualia baudžiamąja byla visiškai nepagrįsta. Dėl šių priežasčių tvirtina, kad ieškovas neįrodė nei pačios žalos fakto, nei priežastinio ryšio. Taip pat ieškovas visiškai nepagrindė ir to, kodėl prašo atlyginti 200 000,00 Eur ir kodėl ši suma taip ženkliai padidėjo. Kadangi ieškovas neįrodė nė vienos iš būtinų valstybės civilinei atsakomybei CK 6.271, 6.272 straipsnių pagrindu sąlygų – nei neteisėtų veiksmų, nei žalos, nei priežastinio ryšio, jo ieškinys atmestinas kaip neįrodytas. Teismo prašo ieškovo Z. Š. ieškinį atmesti.

5Atsakovą atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose į ieškinį bei patikslintą ieškinį nurodo, kad ieškovo Z. Š. ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Dėl civilinės atsakomybės, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.273 straipsnio 1 dalį nuostatas bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Tuo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.2 papunktyje nustatyta, kad Teisingumo ministerija valstybei atstovauja bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., LAT2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; kt.). Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176-185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., LAT 2012 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje E. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-2/2012; LAT 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje A. G. ir kt. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-4/2014; kt.). Pažymi, kad ieškovas aktyviai naudojosi savo teise skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismų sprendimus (veiksmus, neveikimą). Procesinių veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas ne kartą buvo tikrinamas instancine tvarka, baudžiamojo proceso teisės pažeidimų ir neteisėtų veiksmų šioje byloje nekonstatuota, todėl valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pagrindo taip pat nėra. Teismai, skirdami kardomąją priemonę – suėmimą, aiškiai ir išsamiai nurodydavo sprendimo motyvus. Pvz., Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje skirdamas ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą nurodė, kad nepaisant to, jog ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir nepasišalinti iš savo gyvenamosios vietos be prokuroro ir teismo leidimo, be to, ieškovas 2014-05-05 rašytiniu pareiškimu pasižadėjo pirmu kvietimu atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, nuo 2014 m. liepos mėnesio iki 2014 m. gruodžio mėnesio ikiteisminio tyrimo metu buvo kilę sunkumų surasti ieškovą: ieškovas neatvykdavo į apklausas, neatsiimdavo jam siunčiamų šaukimų, neatsakydavo į telefoninius skambučius, buvo kilę sunkumų įteikti šaukimus ieškovui jo gyvenamojoje vietoje, kur jis atsisakė bendrauti su pareigūnais. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas savo gyvenamojoje vietoje negyvena, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimti sprendimai atvesdinti ieškovą nebuvo įvykdyti, tačiau ieškovas nuolat ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorams ir teismams teikė ir siuntė prašymus bei skundus iš kitų Lietuvos miestų. Teismo nuomone, ieškovas įtariamas tyčinių apysunkio ir kelių nesunkių nusikalstamų veikų, kurių objektas yra asmens gyvybė, sveikata, garbė, orumas, turtas padarymu, įskaitant ir grasinimais padaryti sunkias ir labai sunkias nusikalstamas veikas. Didžioji dalis nusikalstamų veikų galimai padaryta mažamečio akivaizdoje paties ieškovo, nukentėjusiosios ir vaiko gyvenamoje vietoje, jų padarymo sistemingumas, pobūdis, turinys ir galimos pasekmės sudaro didelę tikimybę, kad tokios veikos gali būti daromos pakartotinai. Iš esmės tokie patys motyvai nurodyti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje, kuria ieškovui pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesio terminui. Teismas, skirdamas atitinkamą kardomąją priemonę, atsižvelgia į visas tuo metu reikšmingas aplinkybes. Jos gali būti kitokios, pasikeitusios, todėl ieškovo argumentas, kad skirti griežtesnę kardomąją priemonę nebuvo pagrindo, nėra teisiškai pagristas. Teismas konstatavo, kad įvertinus aplinkybių visumą, būtina skirti griežtesnę kardomąją priemonę – suėmimą, kadangi aplinkybės pasikeitė ir būtent tokia kardomoji priemonė tuo metu buvo būtina. Ieškovas nurodo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, tačiau ieškovas nepateikė šios nutarties kopijos. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo ministerija šiuo aspektu negali pareikšti detalesnių atsikirtimų. Kartu pažymi, kad prokuroras ar teismas turi teisę pakeisti kardomąją priemonę kita arba jos visai neskirti (nepratęsti, nutraukti), jei išnyko aplinkybes ir pagrindas jos taikymui. Tai priklauso nuo bylos aplinkybių, todėl kardomosios priemonės pakeitimas kita kardomąją priemone savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kardomoji priemonė buvo paskirta neteisėtai. Ieškovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nutartyje formaliai konstatavo, jog bylos apimtis yra didelė – 8 tomai. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas šioje nutartyje taip pat pasisakė, jog be didelės bylos apimties buvo ir kitų aplinkybių, kurios lėmė, jog ikiteisminis tyrimas būtų pratęstas (pvz., ikiteisminio tyrimo medžiaga nuolat buvo siunčiama teismams, todėl prokuroras neturėjo galimybių užbaigti ikiteisminio tyrimo iki 2015-10-21). Dėl baudžiamojo proceso trukmės. Ieškovas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas truko pernelyg ilgai, buvo pažeista jo teisė j teisingą ir neuždelstą teismo procesą. BPK 2 straipsnis nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pagal BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas ne ilgiau kaip per šešis mėnesius. Tačiau dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių šio straipsnio 1 dalyje numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija. Remiantis BPK 215 straipsnio 1 dalimi, jei per šešis mėnesius po pirmosios įtariamojo apklausos ikiteisminis tyrimas nebaigiamas, įtariamasis, jo atstovas ar gynėjas gali paduoti skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Per ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytą terminą prokuroras privalo užbaigti ikiteisminį tyrimą ir surašyti kaltinamąjį aktą arba surašyti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Prokuroras gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydamas pratęsti ikiteisminiam tyrimui užbaigti nustatytą terminą (BPK 215 straipsnio 5 dalis). Iš pateiktos medžiagos matyti, kad teismai priėmė sprendimus pratęsti ikiteisminiam tyrimui užbaigti nustatytą terminą. Šie sprendimai buvo motyvuoti ir pagrįsti, be to, teismai nurodydavo, kad ikiteisminis tyrimas užsitęsė daugiausia dėl paties ieškovo kaltės. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 21 d. nutartyje konstatavo, kad ieškovas „nuolat teikia skundus ir prašymus ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams, skundžia ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, teikia prašymus dėl jų nušalinimo, taigi nors įstatymas suteikia įtariamajam teisę apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendinius, tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog šios aplinkybės taip pat iš dalies turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo trukmei, kadangi dėl skundų nagrinėjimo ikiteisminio tyrimo medžiaga turėdavo būti pateikta ikiteisminio tyrimo teisėjams, apeliacinės instancijos teismui ir šiuo atveju objektyviai lemia ilgesnę ikiteisminio tyrimo trukmę“. Be to, teismas nurodė, kad ieškovas sistemingai ir per trumpą laiką padarė ne vieną nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo medžiaga yra labai didelės apimties (ji sudaro 10 tomų), Įtariamasis vengė atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, dėl ko buvo priimtas nutarimas įtariamąjį atvesdinti, vėliau buvo paskelbta įtariamojo paieška. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo didele dalimi yra kaltas pats. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi terminas ikiteisminiam tyrimui buvo pratęstas. Teismas nurodė, kad po Vilniaus rajono apylinkės teismo priimtos 2015 m. liepos 21 d. nutarties ikiteisminio tyrimo medžiaga dėl skundų nagrinėjimo buvo Vilniaus rajono apylinkės teisme, o nuo 2015-08-12 Vilniaus apygardos teisme. Išnagrinėjus skundus byla prokuratūroje gauta tik 2015-10-08, todėl terminas užbaigti ikiteisminį tyrimą buvo beveik pasibaigęs. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nustatytas procesinių veiksmų neteisėtumas. Dėl šių aplinkybių negalima teigti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas pažeidė BPK normų reikalavimus. Dėl ieškovo pozicijos, kad vykdant ikiteisminį tyrimą galimai buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Ieškovas nurodo, kad nagrinėjant ieškovo skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties skirti suėmimą ir dėl 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties pratęsti suėmimo terminą ieškovui Vilniaus apygardos teisme atstovavo jo advokatas, bet pats ieškovas nedalyvavo. Pažymi, kad Konvencijoje nustatyta, jog kiekvienam žmogui garantuojama teisė gintis pačiam ar per jo gynėją (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalis). Tai, kad ieškovą atstovavo advokatas, o pats ieškovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, nelaikytina Konvencijos pažeidimu. Dėl galimo ikiteisminio tyrimo vilkinimo pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (žr., pvz., LAT 2015 m. lapkričio 13 d, nutartį civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-572-969/2015; kt.). Lietuvos Respublikos teismai nekonstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokurorai vilkintų ikiteisminį tyrimą ar nebūtų atliekami proceso veiksmai. Priešingai, ieškovas savo elgesiu ir veiksmais (pvz., dažnai keisdamas gyvenamąją vietą, neatsiliepdamas į pareigūnų telefonų skambučius, vengdamas atvykti į apklausą ir kt.) sudarė prielaidas užtęsti ikiteisminį tyrimą. Dėl prokuroro 2015 m. sausio 15 d. nutarimo skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos, adresu ( - ), pažymi, kad tokį gyvenamosios vietos adresą ieškovas patvirtino savo parašu. Prokuroras R. K. 2015-12-10 patenkino ieškovo prašymą ir pakeitė gyvenamosios vietos adresą iš ( - ), į ( - ) Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo pareigūnai dažnai nerasdavo ieškovo jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu ( - ), todėl daro išvadą, kad prokurorė kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti skyrė vadovaudamasi tuo metu ieškovo nurodyta gyvenamąja vieta. Ieškovas nurodo, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi paliko galioti kardomąją priemonę – pasižadėjimą neišvykti, tačiau pakeitė ieškovo gyvenamosios vietos adresą į ( - ). Teisingumo ministerijos nuomone, teismas įvertino aplinkybę, kad ieškovas dažnai keičia gyvenamąją vietą ir kardomąją priemonę – pasižadėjimą neišvykti paskyrė atsižvelgdamas į ieškovo tuo metu faktinę gyvenamąją vietą. Dėl turtinės ir neturtinės žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais baudžiamojo proceso metu, atlyginimo. Ieškovas nurodo, kad dėl neteisėto suėmimo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo patyrė 200 000,00 Eur neturtinę žalą. Kiekvienas asmuo turi teisę savarankiškai įvertinti ir konstatuoti patirtą neturtinę žalą, tačiau vertinant tokio dydžio sumą, daro prielaidą, kad ieškovas galimai piktnaudžiauja procesu, reikalaudamas akivaizdžiai neproporcingos neturtinės žalos atlyginimo. Be to, ieškovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas S. L., priimdamas 2015 m. sausio 12 d. nutartį, kuria buvo atmestas ieškovo skundas dėl žemesnės instancijos teismo nutarties pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą, padarė klaidingą išvadą dėl ieškovo ryšių su užsienio valstybėmis ir tvirtų socialinių ryšių su Lietuva nebuvimu. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjas, spręsdamas dėl ieškovo skundo pagrįstumo, rėmėsi ne tik prokuroro, bet ir paties ieškovo pateikta informacija, t. y. teisėjas vertino faktų, aplinkybių ir įrodymų visumą, reikalingą teisingam sprendimo priėmimui. Teisėjas neprivalo pateiktus faktus, įrodymus, dokumentus ir kitą informaciją vertinti išimtinai tik taip, kaip nori ieškovas. Nesuprantami ieškovo teiginiai, kad „prokuratūra ir teismai nepateikė jokių duomenų apie ieškovo turimas lėšas Lietuvos ir užsienio šalių bankuose, nepateikė duomenų, kad ieškovas pirko didelę sumą užsienio valiutos arba kad ieškovas siekė parduoti savo nekilnojamąjį turtą, kurio, be kita ko, neįmanoma greitai parduoti, nes turtas įkeistas ir areštuotas“. Prokuroras neturi galimybių surinkti tokio didelio masto informacijos apie kiekvieną asmenį, kuriam prašoma skirti kardomąją priemonę. Informaciją, kuri yra naudinga ieškovui, jis turi surinkti ir teismui pateikti pats, jeigu mano, kad ši informacija yra reikšminga teisingam teismo sprendimo priėmimui. Šiuo atveju ieškovas kišasi į prokuroro ir teismo veiklą, nurodinėdamas, kokią informaciją turėjo pateikti prokuroras ar kokią informaciją turėjo gauti teismas. Dėl ieškovo nedalyvavimo teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo klausimas, visiškai sutinka su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2016-12-08 atsiliepime išdėstyta pozicija, kad ieškovo interesus atstovavo paskirtas advokatas. BPK nenustatyta pareiga teisėjui, sprendžiant klausimą dėl suėmimo, būtinai kviesti ir suimtąjį ar asmenį, kuriam gresia suėmimas. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodo, jo nuomone, baudžiamąją bylą, kurioje ieškovas yra kaltinamasis, nagrinėjančio teisėjo Rinaldo Adamonio daromus pažeidimus (teisėjo šališkumas, nepagarba, daromi proceso pažeidimai ir kt.). Ieškovas nurodo, kad, jo nuomone, dėl šio teisėjo daromų pažeidimų, jis padavė 8 skundus Teisėjų tarybai, 6 skundus – Vilniaus apygardos teismo pirmininkui, 3 skundus – Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, 11 kartų buvo paduodami skundai dėl teisėjo nutarčių aukštesnės instancijos teismui. Ieškovas nepateikė duomenų, kad pagal jo skundus būtų konstatuoti minėto teisėjo veiksmų ar sprendimų neteisėtumas. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikiamas dar vienas ieškovo skundas dėl teisėjo Rinaldo Adamonio, nors nei vienas kompetentingas subjektas nenustatė šio teisėjų padarytų pažeidimų. Mano, kad toks didelis ieškovo pateikiamų skundų skaičius rodo jo piktnaudžiavimą procesu. Iš ieškovo pateikto ieškinio ir patikslinto ieškinio daro išvadą, kad ieškovas skundžiasi turbūt visais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teisėjų, kurie atliko bet kuriuos procesinius veiksmus ieškovo byloje, veiksmais ir sprendimais. Be to, dauguma ieškovo skundų jau buvo nagrinėti teismuose, todėl ieškovas tuos pačius skundus Vilniaus miesto apylinkės teismui teikia pakartotinai. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, ieškovo patikslintą ieškinį Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo prašo atmesti kaip nepagrįstą.

6Teismo posėdžio metu ieškovas patikslinto ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje išdėstytais motyvais. Papildomai nurodė, kad dėl baudžiamojo persekiojimo nori emigruoti į Švediją, jam reikia pradėti naują gyvenimą, todėl socializacijai naujoje šalyje jam būtina tokia didelė piniginių lėšų sumą. Be to, bendravimas su vaikais ir giminaičiais, gyvenant užsienyje, taip pat pareikalaus didelių išlaidų.

7Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovas prokuroras G. N. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip neįrodytą bei visiškai nepagrįstą. Iš esmės pakartojo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją bei argumentus.

8Ieškinys atmestinas.

9Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-7-517/2018 (teisminio proceso Nr. 1-57-1-00699-2014-5), kurioje Z. Š. kaltinamas galimai padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje. Ieškovo teigimu, baudžiamojo persekiojimo metu (ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-699-14) tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teisėjai, nagrinėję jo pareiškimus, skundus, padarė pažeidimų – jo atžvilgiu nepagrįstai buvo skirta ir pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas (šį suėmimo neteisėtumą konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi); nagrinėjant jo skundus dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo jis nebuvo kviečiamas; proceso metu buvo laikotarpių, kurie laikytini proceso delsimu; jam esant suėmime (2014-12-16 – 2015-01-16) su juo nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai (tik skirta, bet neatlikta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė); nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai ir po jo paleidimo į laisvę 2015-01-22 iki 2015-03-04; nebuvo atliekami jokie veiksmai nuo 2015-10-08 (bylą gavus prokuratūroje po skundo nagrinėjimo) iki 2015-10-21 (teismo nustatyto terminio užbaigti ikiteisminį tyrimą pabaigos), o taip pat ir nuo 2015-10-21 iki 2015-11-12 (teismo nutarties pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą); ikiteisminio tyrimo teisėjui 2015 m. liepos 21 d. nutartimi nustačius terminą, per kurį ikiteisminis tyrimas turėjo būti užbaigtas (2015-10-21), ikiteisminis tyrimas nevyko, buvo siekiama pritaikyti perteklines kardomąsias priemones (įpareigojimą gyventi skyrium) bei skirti stacionarią ekspertizę; baudžiamasis procesas, jo atžvilgiu trunkantis jau 30 mėnesių, yra vilkinamas ne dėl ieškovo teikiamų prašymų ir skundų nagrinėjimo įvairiose institucijose, bet dėl nukentėjusiosios prašymų ir ikiteisminį tyrimą organizuojančių bei jį atliekančių subjektų procesinių veiksmų atlikimo – nuo kaltinamojo akto jam įteikimo (2016-01-22) iki pirmo teismo posėdžio (2016-09-09) praėjo nepateisinamai daug laiko; Vilniaus rajono apylinkės teismas nepagrįstai 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi pratęsė ikiteisminio tyrimo terminą, kuris buvo pasibaigęs 2015-10-21; rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant jį nesilaikyti ( - ), praktiškai reiškė jo iškeldinimą iš jam priklausančios nuolatinės gyvenamosios vietos.

10Taigi, Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyti pagrindai, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi ieškovui Z. Š. paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą 14 dienų terminui iki 2014-12-17. Ši kardomoji priemonė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsta iki 2015-01-16. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė Z. Š. pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą penkioms dienoms, terminą skaičiuojant nuo 2015-01-17. Visas šias Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis ieškovas Z. Š. apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2015 m. vasario 18 d. nutartimi patenkino 2015-02-01 Z. Š. skundą ir panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi suėmimo terminas Z. Š. buvo pratęstas faktiškai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų, t. y. neteisėtai. Teismas pažymėjo, kad vien tik siekimas užtikrinti tinkamą įtariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės – psichologinės ekspertizės atlikimą, nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės paskyrimo (pratęsimo) pagrindų.

11Nagrinėjamoje byloje ieškovas tvirtina, kad valdžios institucijos baudžiamojo persekiojimo metu elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, pažeidė Konvencijoje, Konstitucijoje ir BPK įtvirtintą nesikišimo į asmeninį gyvenimą, būsto neliečiamybės ir asmens nuosavybės neliečiamumo principus, taip pat teisę gyventi savo namuose, bendrauti su vaikais, taip pat teigia, kad šiuo atveju atsakovo neteisėti veiksmai yra įrodyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, todėl tarp tokių valstybės valdžios institucijų veiksmų ir atsiradusios žalos ieškovui yra priežastinis ryšys civilinei atsakomybei atsirasti, nes ieškovui buvo sukeltas pažeminimas, stresas, sunkiai pakeliami dvasiniai išgyvenimai, kančios, nepatogumai, sukrėtimas ir atskirtis – su juo nutraukė bendravimą sesuo, motina, draugai.

12Atsakovą atstovaujančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros tvirtinimu, ieškovas nepagrindė ir neįrodė neteisėtų veiksmų kaip būtinos valstybės civilinės atsakomybės tiek CK 6.271 ir 6.272 straipsnių prasme sąlygos, tiek ir tai, kad organizuojant ir vykdant jo baudžiamąjį persekiojimą buvo pažeista pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovas taip pat nepagrindė neturtinės žalos, visiškai nemotyvavo prašomos žalos dydžio ir neįrodė priežastinio ryšio tarp jo nurodomų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

13Pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas), o teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.).

14Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualu paminėti, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir 6.263 straipsnio nuostatas, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtais veiksmais gali būti pakenkiami ir neturtiniai asmens interesai, kuriuos taip pat saugo ir gina teisė (CK 1 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).

15CK 6.272 straipsnis reglamentuoja specialųjį deliktinės civilinės atsakomybės atvejį – valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Aptariamoje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad valstybė už pirmiau nurodytais neteisėtais proceso veiksmais padarytą žalą atsako be kaltės. Vadinasi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį kilti yra pakankamos trys sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018). Taip aptariama materialiosios teisės norma yra aiškinama ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014; etc.). Pagrindas taikyti valstybei deliktinę civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį egzistuoja, jeigu nustatomas pirmiau išskirtų civilinės atsakomybės sąlygų visetas – bent vienos sąlygos, inter alia (be kita ko), neteisėtų veiksmų, kuri kartu yra ir pirminė atsakomybės taikymo sąlyga, nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirti esminiai bendrieji kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės deliktinės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Tokie kriterijai tiek, kiek pirmiau nurodytų procesinių veiksmų teisėtumas vertintinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste, yra išskirti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003;2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, jeigu būtų nustatyta, jog asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, teismas turėtų aiškintis, ar teisėtai taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).

16Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina dėl kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumo. Tačiau CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai. Tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007), tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).

17Aukščiau jau pažymėta, kad šioje byloje keliamas ieškovo suėmimo skyrimo ir jo pratęsimo įtariant ieškovą padarius nusikalstamą veiką teisėtumo klausimas. Ieškovas, kaip minėta, teigia, kad, kitaip negu sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nebuvo pagrindo pratęsti suėmimą, be to, suėmimas truko ilgiau, negu tas buvo būtina ir todėl buvo padaryta ieškovui neturtinė žala.

18Šioje vietoje pažymėtina, kad asmens laikinas sulaikymas (suėmimas) lemia jo teisės į laisvę suvaržymą. Asmens teisė į laisvę yra ginama, inter alia, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (20 straipsnis) ir Konvenciją. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Teisė į laisvę Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme reiškia fizinę laisvę. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad laisvė niekam nebūtų atimta savavališkai (EŽTT didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Creang? prieš Rumuniją, peticijos Nr. 29226/03, par. 84; 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10645/08, par. 75). Asmens teisės į laisvę svarba demokratinėje visuomenėje nuosekliai pabrėžiama EŽTT praktikoje (pvz., 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Čamans ir Timofejeva prieš Latviją, peticijos Nr. 42906/12, par. 80–81; didžiosios kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 72508/13, par. 181).

19Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje yra ne tik reglamentuota pati asmens teisė į laisvę, bet ir nustatyti šios teisės ribojimo pagrindai. Šioje Konvencijos nuostatoje įtvirtintas baigtinis asmens laisvės atėmimo atvejų, kuriais gali būti pateisinamas asmens teisės į laisvę suvaržymas, sąrašas, į kurį, be kitų atvejų, patenka atvejis, kai asmuo teisėtai sulaikomas ar įkalinamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti (5 straipsnio 1 dalies c punktas).

20Pagal EŽTT praktiką pirminė laisvės atėmimo atitikties Konvencijos 5 straipsnio 1 daliai sąlyga yra ta, kad laisvės atėmimas turi būti teisėtas, įskaitant įstatyme nustatytos tvarkos laikymąsi. Konvencija šiuo aspektu iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos materialiosios ir proceso teisės normų. Be to, bet koks laisvės atėmimas turi atitikti Konvencijos 5 straipsnio tikslą, t. y. apsaugoti asmenis nuo savivalės (minėtas sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, par. 75; 2016 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Žekonienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 19536/14, par. 48). EŽTT praktikoje apsaugos nuo savivalės kontekste, be kita ko, išaiškinta, kad laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą turi atitikti proporcingumo reikalavimą, t. y. būti griežtai būtinas, siekiant šioje nuostatoje nurodytų tikslų, kai kitų, švelnesnių priemonių jiems pasiekti nepakanka (2008 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Ladent prieš Lenkiją, peticijos Nr. 11036/03, par. 54–55; 2018 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Sinkova prieš Ukrainą,peticijos Nr. 39496/11, par. 60).

21Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ukmergės rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje Z. Š. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, 154 straipsnyje. Baudžiamojo persekiojimo metu, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės pareiškimą ir ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 57-1-00699-14 dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo įtariamajam Z. Š., nutarė skirti kardomąją priemonę – suėmimą 14 dienų terminui, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi suėmimas buvo pratęstas iki 2015 m. sausio 16 d., o 2015 m. sausio 13 d. nutartimi šis terminas dar pratęstas iki 2015 m. sausio 21 d.

22Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, išnagrinėjęs Z. Š. skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties, nustatė, kad nagrinėjamu atveju aiškiai matyti, jog įtariamajam Z. Š. šios kardomosios priemonės terminas buvo pratęstas tik tam, kad būtų užtikrintas jo dalyvavimas procesinio veiksmo metu, kas nelaikytina griežčiausios kardomosios priemonės (suėmimo) pratęsimo pagrindu. 2015-01-13, konstatuodamas, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, bandys paveikti nukentėjusiąją bei galimai darys naujas nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo teisėjas faktiškai tik formaliai atkartojo prokurorės prašyme dėl suėmimo termino pratęsimo nurodytus suėmimo pratęsimo pagrindus, visiškai neatsižvelgdamas į prokurorės teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus dėl suėmimo termino pratęsimo priežasčių ir nepasisakydamas dėl jų pagrįstumo skundžiamoje nutartyje. Taip pat iš skundžiamos nutarties bei prokurorės pareiškimo neaišku kodėl po kelių dienų (2015-01-21) visi teismo konstatuoti suėmimo pratęsimo pagrindai staiga išnyko. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo klausimu visiškai nepasisakė ir prokurorė 2015-01-15 nutarimu nusprendusi paleisti įtariamąjį Z. Š. į laisvę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pastarasis nutarimas buvo priimtas suėmimo Z. Š. taikymo metu, tačiau paleisti įtariamąjį prokurorė nutarė tik nuo 2015-01-22, t. y. po to, kai jis turėjo būti apžiūrėtas psichiatro. Teismas pažymėjo, kad 2015-01-13 vykusio teismo posėdžio pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu prokurorė nurodė, jog ji prašys teismo nuo 2015-01-22 paskirti įtariamajam kitą kardomąją priemonę – gyvenimą skyrium nuo nukentėjusiosios. Svarbia aplinkybe laikė ir tai, kad toks prašymas buvo pateiktas, tačiau 2015 m. sausio 13 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas jį atmetė, nurodydamas, jog Z. Š. jau yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Kaip jau minėta aukščiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi suėmimo terminas Z. Š. buvo pratęstas faktiškai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų, t. y. neteisėtai. Pažymėta, kad vien tik siekimas užtikrinti tinkamą įtariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės – psichologinės ekspertizės atlikimą, nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės paskyrimo (pratęsimo) pagrindų.

23Kaip žinoma, BPK 140 straipsnis reglamentuoja laikiną sulaikymą, kaip procesinės prievartos priemonę. Šio straipsnio pirmojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00699-14 medžiagoje yra pakankamai duomenų, jog galimai įtariamojo įvykdytos nusikalstamos veikos truko ilgą laiko tarpą, tad yra didelė tikimybė, jog tokios veikos gali būti daromos pakartotinai.

24Pagal EŽTT praktiką būtinoji (lot. sine qua non) suėmimo teisėtumo sąlyga yra pagrįstas įtarimas, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (1994 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Murray prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr.14310/88; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją,peticijos Nr. 26772/95; 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Shannon prieš Latviją, peticijos Nr. 32214/03). Faktai, kurie gali sukelti įtarimą, neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (sprendimas byloje Murray prieš Jungtinę Karalystę; minėtas sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, par. 184).

25Taigi, vertinant ieškovo argumento dėl jo suėmimo taikymo pagrįstumą (Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartys dėl suėmimo paskyrimo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi iki 2014 m. gruodžio 17 d., ir 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsimo iki 2015 m. sausio 16 d.), pažymėtina, kad teismai tokią kardomąją priemonę skyrė, nustatę byloje reikšmingas aplinkybes bei konstatavę suėmimo pagrindus, esančius BPK 122 straipsnio l dalies l ir 3 punktuose, 2 dalyje ir 4 dalyje, todėl tvirtinti, kad suėmimas pritaikytas ir / ar pratęstas minėtomis teismų nutartimis nepagrįstai, nėra jokio pagrindo, juolab, kad teismai konstatavo, jog pats ieškovas buvo pažeidęs anksčiau skirto rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas. Šioje vietoje pažymėtina, kad net ir Vilniaus apygardos teismui 2015 m. vasario 18 d. nutartimi konstatavus, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi pratęsė ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą, iki 2015-01-21, neteisėtai, nagrinėjamos bylos kontekste, tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo Z. Š. teisių pažeidimui baudžiamajame procese ir dėl to taikyti valstybei civilinę atsakomybę. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties priėmimas, kuria Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis pripažinta neteisėta (tuo pačiu konstatuojant, kad nebuvo pagrindo ieškovui pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą, dar 5 dienom), pati savaime negali būti pripažįstama pagrindu preziumuoti, kad visi su kardomosios priemonės taikymu (pratęsimu) susiję baudžiamojo persekiojimo veiksmai buvo neteisėti.

26Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu paminėti, kad Z. Š. skundė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. bei 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi, nagrinėdamas skundą dėl 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties, be kita ko, 2015 m. sausio 13 d. posėdžio dėl suėmimo pratęsimo išvakarėse, – konstatavo, kad „esamame etape kardomosios priemonės tikslai negali būti pasiekti kitokiomis kardomosiomis priemonėmis, kaip pačia griežčiausia – suėmimu.“. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje, konstatuojant sprendimo patęsti suėmimo terminą neteisėtumą, akcentuota, kad nei prokurorė prašydama, nei teismas pratęsdamas, neargumentavo, kodėl suėmimo terminas pratęstinas tik 5 dienoms. Teismas padarė išvadą, kad suėmimą buvo prašoma pratęsti tam, kad Z. Š. 2015-01-21 būtų apžiūrėtas psichiatro, o tokios priežasties, teismo nuomone, nepakako kardomosios priemonės taikymui. Šioje vietoje svarbu pažymėti tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje suėmimo pratęsimas buvo grindžiamas siekiu užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, o Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi ją paliko galioti. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog neaišku, kodėl po kelių dienų, t. y. 2015-01-21, visi suėmimo pagrindai (konstatuoti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi) staiga išnyko, o šiuo klausimu visiškai nepasisakė prokurorė 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti įtariamąjį į laisvę, t. y. – teismas konstatavo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį esant neteisėta todėl, kad tuo metu (2015 m. sausio 13 d.) jau nebebuvo BPK 122 straipsnyje nustatytų pagrindų taikyti Z. Š. kardomąją priemonę. Svarbu įvertinti ir tai, kad aptariama Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta beveik po mėnesio nuo įtariamojo paleidimo į laisvę, o skundą Z. Š. taip pat padavė jau būdamas laisvėje (2015-02-01). Nors įtariamasis turi teisę paduoti skundus dėl suėmimo per 20 dienų, tačiau paprastai tokie skundai paduodami greičiau, siekiant paleidimo į laisvę. Taigi, šioje situacijoje, teismui, vertinusiam sprendimą 5 dienoms pratęsti suėmimo terminą po to, kai pasibaigus teismo pratęstam suėmimo terminui įtariamasis jau buvo paleistas į laisvę, iš esmės nereikėjo spręsti dėl įtariamojo faktinio paleidimo iš suėmimo.

27Pažymėtina ir tai, kad ieškovas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, ginčijo ir suėmimo paskyrimo bei pirmojo pratęsimo (iki 2015-01-16) teisėtumą ir inicijavo neskundžiamų apeliacinės instancijos teismo nutarčių dėl suėmimo pagrįstumo peržiūrėjimą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi ir 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi, tokius ieškovo skundus faktiškai atmetė (pripažino, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti įtariamojo skundus), inter alia konstatuodamas, jog vien tai, kad teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pratęsti suėmimo terminų nuo 2015-01-17 iki 2015-01-21, tačiau tai savaime nereiškia, kad suėmimas ieškovui buvo paskirtas neteisėtai (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

28Taigi, Vilniaus apygardos 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. sausio 12 d. nutartimis nustatyta, kad suėmimas įtariamajam Z. Š. buvo paskirtas ir iki 2015-01-16 pratęstas pagrįstai. Todėl, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą EŽT ir Lietuvos kasacinio teismų praktiką, darytina išvada, kad šioje byloje ieškinio argumentai dėl pagrindo taikyti suėmimą ir vėliau jį pratęsti ieškovo atžvilgiu nebuvimo yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog teismas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokurorė padarė klaidą, kuri lėmė ieškovo Z. Š. teisių pažeidimą baudžiamajame procese, dėl ko jis patyrė žalą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyti kokie nors ieškovo atžvilgiu įvykdyti neteisėti teisėsaugos pareigūnų veiksmai. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą šioje byloje konstatuoti, kad tokie veiksmai buvo atlikti. Teismo vertinimu, išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorė, tiek teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą dėl ieškovo imtis procesinių prievartos priemonių, t. y. – ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, kardomosios priemonės ieškovui buvo pritaikytos teisėtai, tiek ikiteisminis tyrimas, tiek skundų nagrinėjimas teismuose – vilkinamas nebuvo, kas reiškia, kad valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju nėra galima.

29Beje, vertinant proceso trukmę Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų aspektu (BPK 44 straipsnio 5 dalis ir kt.), nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys inter alia į tai, kad nei šioje byloje, nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad procesas būtų be pagrindo stabdytas ar kitais pareigūnų veiksmais (neveikimu) būtų vilkintas. Priešingai, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad būtent dėl paties ieškovo teikiamų skundų ir prašymų procesas trunka ilgiau nei objektyviai galėtų trukti. Ieškovas išskiria keletą laikotarpių, kai nebuvo atliekami tyrimo veiksmai. Tačiau pažymėtina, kad didžiąją dalį suėmimo taikymo laikotarpio, kurio metu, pasak ieškovo, nebuvo atliekami jokie veiksmai (2014-12-16 – 2015-01-16) teismuose buvo nagrinėjami jo skundai dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo; kitais ieškovo nurodytais laikotarpiais (nuo 2015-01-21 iki 2015-03-04; nuo 2015-10-08 iki 2015-11-12) ieškovo teigimu „neveikimo“ terminai nevertintini kaip nepateisinamai ilgi, nes ikiteisminio tyrimo metu atliekami ir kitokie veiksmai, ne tik su įtariamuoju; tyrimo organizavimui buvo paskirtas naujas prokuroras, kuris 2015-10-12 gavęs didelės apimties tyrimo medžiagą, turėjo susipažinti su ja ir iš esmės tuoj pat spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo kreipiantis į ikiteisminio tyrimo teisėją, ką ir padarė 2015-10-21. Teisme gi, taip pat susiklostė ne ordinarios aplinkybės, kai gautas laiku prokuroro prašymas tiesiog negalėjo būti išnagrinėtas laiku, kadangi visi teisėjai (išskyrus vieną teisėją (kuri prašymo gavimo dieną atostogavo) dėl galimo šališkumo negalėjo priimti procesinių sprendimų šioje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis). Pažymėtina, kad ir kiti ieškovo veiksmai (neveikimas), nerodo jo paties kuo operatyvesnio proceso siekio, juolab kad jis puikiai išmano savo veiksmų procese reikšmę ir poveikį proceso trukmei. Nors bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis kaltinamajam neprivalomas, tačiau jo stoka gali prisidėti prie proceso pailginimo. Pagal EŽTT praktiką, vertinant baudžiamojo proceso trukmę, proceso pradžia laikomas oficialus kompetentingos institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba kitokių priemonių, kuriomis išreiškiamas toks įtarimas ir kuriomis panašiai iš esmės paveikiama įtariamojo padėtis, taikymas (žr., pvz., Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgment of 18 January 2011). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad bylos proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir teismo praktikoje apibrėžtus kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumą, asmens (įtariamojo) bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. byla Nr. 36743/97 G. prieš Lietuvą; 2001 m. lapkričio 13 d. byla Nr. 55479/00 Šleževičius prieš Lietuva; 2003 m. gruodžio 11 d. byla Nr. 70661/01 Girdauskas prieš Lietuvą). Tokios teisminės praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-895/2003, Nr. 3K-7-7/2007 ir kt. Taigi, dėl pirmiau nurodytų priežasčių, ieškovo argumentai, kiek jie susiję su proceso vilkinimu, atmetami kaip visiškai nepagrįsti.

30Primintina, jog įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; etc.).

31Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas nepagrindė ir savo argumentų dėl galimo teisėjo Rinaldo Adamonio šališkumo, baudžiamosios bylos nagrinėjimo vilkinimo, ir daro išvadą, kad tai subjektyvi ieškovo pareikšta nuomonė. Taip pat argumentų kad valdžios institucijos baudžiamojo persekiojimo metu elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, ar, kad pažeidė Konvencijoje, Konstitucijoje ir BPK įtvirtintus nesikišimo į asmeninį gyvenimą, būsto neliečiamybės ir asmens nuosavybės neliečiamumo principus, ar jo teisę gyventi savo namuose, bendrauti su vaikais.

32Teismas pažymi, kad nors bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis kaltinamajam neprivalomas, tačiau jo stoka gali prisidėti prie proceso pailginimo. Atsižvelgiant į Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-517/2018 paskirtų teismo posėdžių skaičių, teismo posėdžių atidėjimo priežastis, baudžiamosios bylos apimtį, paties ieškovo procesinį elgesį baudžiamojoje byloje, teikiant daugybę procesinių ir neprocesinių skundų, teismas daro išvadą, kad bylos nagrinėjimas nėra vilkinamas.

33Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad visiškai nepagrįstos ieškovo nurodytos aplinkybės dėl per ilgo bylos tyrimo ir bylos nagrinėjimo.

34Ieškovas prašo priteisti jam 200 000,0014481,00 Eur dydžio neturtinę žalą. Ieškovas, reikalaudama atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas daro išvada, kad ieškovas neįrodė, jog patyrė 200 000,00 Eur dydžio neturtinę žalą. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ieškovė nurodo, kad dėl baudžiamojo persekiojimo jis negali surasti pastovaus darbo, žymiai sumažėjo jo gaunamos pajamos. Tačiau teismui nepateikta šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, t. y. jog ieškovas atleidžiamas iš darbo būtent dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kokios buvo jo pajamos iki baudžiamosios bylos iškėlimo ir kokio dydžio pajamų jis negavo pradėjus jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą (CPK 178 str.). Teismui taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad bendravimas su vaikais ir kitais giminaičiais nutrūko būtent po to, kai jo atžvilgių buvo iškelta baudžiamoji byla. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovo nurodytos aplinkybės apie jo ketinimą emigruoti į Švediją, dėl ko jam reikalinga labai didelė suma socializuotis naujoje šalyje, negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

35Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad ieškovas nepagrindė ir reikalaujamos priteisti iš atsakovo – valstybės, neturtinės žalos nei fakto, nei dydžio, neįrodė priežastinio ryšio tarp jo nurodomų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir taikyti kardomąją priemonę – suėmimą bei vėliau jį tęsti – buvo, taip pat įvertinus ir tą aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi pripažino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį neteisėta, – bylą tyrę ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, bei bylą nagrinėję teisėjai klaidų ar šiurkščių pažeidimų nepadarė, todėl, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad ieškovo nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teisėjai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, kurie pagal CK 6.272 straipsnį lemtų valstybės civilinę atsakomybę. Teismų praktikoje laikoma, kad nenustačius neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra prasmės nustatinėti kitų civilinės atsakomybės sąlygų – ieškovui padarytos žalos bei priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012). Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovo Z. Š. ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

36Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į nurodytą bei ieškinį atmetus – ieškovo bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovą atstovaujantys Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija šioje byloje nepateikė jokių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nėra priteisiamos.

37Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

38Valstybė patyrė 9,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur, todėl atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau, ieškinį atmetus, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą iš ieškovo.

39Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

Nutarė

40ieškinį atmesti.

41Priteisti iš ieškovo Z. Š., asmens kodas ( - ) valstybei 9,61 Eur (devyni eurai 61 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660). Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

42Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas... 2. viešame teismo posėdyje, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Z.... 3. ieškovas Z. Š., patikslinęs ieškinį, prašo iš atsakovo Lietuvos... 4. Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė... 5. Atsakovą atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija... 6. Teismo posėdžio metu ieškovas patikslinto ieškinio reikalavimus palaikė,... 7. Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujantis Lietuvos Respublikos generalinės... 8. Ieškinys atmestinas. ... 9. Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus... 10. Taigi, Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog yra BPK 122... 11. Nagrinėjamoje byloje ieškovas tvirtina, kad valdžios institucijos... 12. Atsakovą atstovaujančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir... 13. Pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą... 14. Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualu paminėti, kad civilinė atsakomybė –... 15. CK 6.272 straipsnis reglamentuoja specialųjį deliktinės civilinės... 16. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų... 17. Aukščiau jau pažymėta, kad šioje byloje keliamas ieškovo suėmimo skyrimo... 18. Šioje vietoje pažymėtina, kad asmens laikinas sulaikymas (suėmimas) lemia... 19. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje yra ne tik reglamentuota pati asmens teisė... 20. Pagal EŽTT praktiką pirminė laisvės atėmimo atitikties Konvencijos 5... 21. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ukmergės rajono apylinkės teisme... 22. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, išnagrinėjęs Z.... 23. Kaip žinoma, BPK 140 straipsnis reglamentuoja laikiną sulaikymą, kaip... 24. Pagal EŽTT praktiką būtinoji (lot. sine qua non) suėmimo teisėtumo sąlyga... 25. Taigi, vertinant ieškovo argumento dėl jo suėmimo taikymo pagrįstumą... 26. Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu paminėti, kad Z. Š. skundė Vilniaus... 27. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2015... 28. Taigi, Vilniaus apygardos 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. sausio 12 d.... 29. Beje, vertinant proceso trukmę Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir... 30. Primintina, jog įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių... 31. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas nepagrindė ir savo argumentų... 32. Teismas pažymi, kad nors bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis... 33. Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad visiškai nepagrįstos... 34. Ieškovas prašo priteisti jam 200 000,0014481,00 Eur dydžio neturtinę... 35. Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad ieškovas nepagrindė ir... 36. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas... 37. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes,... 38. Valstybė patyrė 9,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų... 39. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu,... 40. ieškinį atmesti.... 41. Priteisti iš ieškovo Z. Š., asmens kodas ( - ) valstybei 9,61 Eur (devyni... 42. Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas...