Byla A-911-415/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. R., A. J., S. G. (A.), A. G., G. P., G. R. ir P. R. (P. R.) (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š. ir VĮ Vilniaus miškų urėdija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Prokurorė, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama: panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2929 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G. R.“ (toliau – Sprendimas Nr. 2.4-01-2929) dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 1,679 ha žemės sklype (adresas ( - ), kadastro Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )) (toliau – Žemės sklypas) esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką grąžinant jį natūra; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2928 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei V. D.“ (toliau – Sprendimas Nr. 2.4-01-2928) dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką grąžinant jį natūra; pripažinti negaliojančia 2005 m. kovo 25 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (reg. Nr. 1-2098) (toliau – Paveldėjimo liudijimas Nr. 1-2098) dalį, kuria G. R. paveldėjo Žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką; pripažinti negaliojančia 2005 m. birželio 2 d. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. GŠ-4962 (pareiškime nurodytas šios sutarties registracijos Nr. 4692 laikytinas rašymo apsirikimu) (toliau – Sutartis Nr. GŠ-4962), kuria G. R. ir P. R. pardavė Žemės sklypą A. R., A. G., G. P., S. A., A. J., dalį dėl 0,17 ha valstybinės reikšmės miško pirkimo-pardavimo; pripažinti negaliojančia 2006 m. lapkričio 16 d. Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. GŠ-9292 (pareiškime nurodytas šios sutarties registracijos Nr. 9292 laikytinas rašymo apsirikimu)) (toliau – Sutartis Nr. GŠ-9292), kuria S. A. 1/5 dalį Žemės sklypo pardavė A. G., dalį dėl jame esančio 0,034 ha valstybinės reikšmės miško pardavimo; taikyti restituciją natūra – įpareigoti A. G., A. N. (J.), G. P., A. R. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo Žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,17 ha plotas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui; priteisti iš valstybės atsakovams A. G. 3 517 Eur, A. N. (J.) 1 758 Eur, G. P. 1 758 Eur, A. R. 1 758 Eur; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas valstybei.
  2. Viešąjį interesą ginanti prokurorė, pareiškime nurodo, kad Žemės sklype esantys miškai (Vilniaus miškų urėdijos ( - ) sklypo dalis bei ( - ) taksacinis sklypas) valstybinės reikšmės miškų plotams priskirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013, o Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre (toliau – Miškų kadastras) įregistruoti 2003 m. spalio 16 d. 2015 m. balandžio mėnesį atlikus Miškų kadastro duomenų patikrinimą vietoje nustatyta, kad Vilniaus miškų urėdijos ( - ) duomenys tikslintini, o Vilniaus miškų urėdijos ( - ) sklypas neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytų miškui keliamų reikalavimų. Nurodė, jog pagal nustatytus faktus buvo patikslinti Miškų kadastro duomenys, todėl šiuo metu Žemės sklypo teritorijoje yra įregistruotas 0,17 ha miško plotas, kuris atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 punktu, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu, konstatavo, kad Sprendimo Nr. 2.4-01-2929 dalis, kuria G. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypą, bei Sprendimo Nr. 2.4-01-2928 dalis, kuria V. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypą, tiek, kiek į šį Žemės sklypą patenka 0,17 ha valstybinės reikšmės miško plotas, yra prieštaraujančios aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintinos. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus (jų dalis), turėtų būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės – vėlesni sandoriai (jų dalys) ir atkuriama padėtis, buvusi iki ginčijamų aktų priėmimo, t. y. taikoma restitucija natūra – 0,17 ha valstybinės reikšmės miško grąžinimas valstybės nuosavybėn.
  3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) atsiliepime prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, remiantis Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. spalio 26 d. iki 2005 m. birželio 9 d.) 5 straipsnio 6 dalimi bei 4 straipsniu, nuosavybės teisių atkūrimas teritorijose, priskirtose Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., vykdomas taikant analogiškas procedūras, kaip ir vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į kaimo vietovėje esančią žemę. Todėl teigė, jog šiuo atveju sklypai buvo projektuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintoje Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkoje (toliau – Tvarka) nustatytus reikalavimus. Remiantis šia Tvarka, apskrities viršininkas patvirtina žemėtvarkos projektą tuo atveju, jei jis yra suderintas su atsakingomis institucijomis. Nagrinėjamu atveju žemėtvarkos projektą 2002 m. spalio 29 d. suderino ir parašu patvirtino Vilniaus miškų urėdo pavaduotojas, kuris nepateikė jokių pastabų, todėl miškų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo.
  4. Atsakovė G. R. atsiliepime prašė ginčą spręsti savo nuožiūra. Nurodė, kad Žemės sklypu nedisponuoja nuo 2005 m. birželio 2 d., atsakovė nebuvo informuota apie jokius su Žemės sklypu susijusius apribojimus.
  5. Atsakovai A. J. ir A. R. atsiliepime nurodė, kad iš esmės su pareiškimu sutinka.
  6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime prašė pareiškimą tenkinti iš dalies. Nurodė, kad sprendimas Nr. 2.4-01-2928 ir sprendimas Nr. 2.4-01-2929 turėtų būti naikinami tiek, kiek jais atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklype esantį valstybinės reikšmės mišką.
  7. Atsakovai S. G. (A.), A. G., G. P., P. R., trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Vilniaus miškų urėdija atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. kovo 14 d. sprendimu prokurorės pareiškimą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2929 ir 2005 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2928 dalis, kuriomis G. R. ir V. D. atkurtos nuosavybės teisės į 1,679 ha žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką (miesto mišką). Pripažino negaliojančia 2005 m. kovo 25 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (reg. Nr. 1-2098) dalį, kuria G. R. paveldėjo 1,679 ha žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką (miesto mišką). Pripažino negaliojančia 2005 m. birželio 2 d. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. GŠ-4962) dalį, kuria G. R. kartu su P. R. (P. R.) pardavė 1,679 ha žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką (miesto mišką). Pripažino negaliojančia 2006 m. lapkričio 16 d. Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. GŠ-9292) dalį, kuria S. A. pardavė 1,679 ha žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką (miesto mišką). Įpareigojo A. R. (A. R.) grąžinti valstybei jo nuosavybės teise valdomo 1,679 ha žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,034 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), ir jam iš valstybės priteisė 7 976,19 Eur. Įpareigojo G. P. grąžinti valstybei jos nuosavybės teise valdomo 1,679 ha žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,034 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), ir jai iš valstybės priteisė 2 931,25 Eur. Įpareigojo A. J. (buvusi N.) grąžinti valstybei jos nuosavybės teise valdomo 1,679 ha žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,034 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), ir jai iš valstybės priteisti 2 931,25 Eur. Įpareigoti A. G. grąžinti valstybei jo nuosavybės teise valdomo 1,679 ha žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,068 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), ir jam iš valstybės priteisti 4 397,46 Eur.
  2. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimų Nr. 2.4-01-2929 ir 2.4-01-2928 tiek, kiek jais G. R. ir V. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra Žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką, teisėtumo, Paveldėjimo liudijimo Nr. 1-2098 dalies, kuria G. R. paveldėjo Žemės sklype esančią 0,17 ha valstybinės reikšmės miško žemę, Sutarties Nr. GŠ-4962 dalies, kuria G. R. ir P. R. pardavė Žemės sklypą A. R., A. G., G. P., S. A., A. J. Žemės sklype esančią 0,17 ha valstybinės reikšmės miško žemę, Sutarties Nr. GŠ-9292 dalies, kuria S. A. pardavė A. G. Žemės sklype esantį 0,034 ha valstybinės reikšmės mišką, pripažinimo negaliojančiomis, taip pat dėl restitucijos taikymo.
  3. Teismas nustatė, kad V. D. ir G. R. 1991 m. spalio 11 d. ir 1992 m. kovo 21 d. prašymais kreipėsi į Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydamos atkurti nuosavybės teisę į joms pagal įstatymą priklausančią buvusio savininko V. D. Vilniaus rajone, ( - ) kaime turėtos žemės 5,00 ha plotą; V. D. 1996 m. kovo 10 d. mirė, jos įpėdinė pagal testamentą – G. R.; G. R. 2000 m. rugsėjo 29 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, prašė atkurti nuosavybės teisę į jai pagal įstatymą priklausančią buvusio savininko V. D. ( - ) kaime turėtos žemės dalį, nurodė pageidaujanti, kad žemė ( - ) kaime būtų grąžinta natūra; Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 2.3-4437-41 patvirtino UAB korporacijos „Matininkai“ 2003 m. parengtą ( - ), Vilniaus rajone ir Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą ir papildymą ir jame suformuluotų žemės sklypų plotus bei ribas, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas; Vilniaus apskrities viršininkas 2005 vasario 10 d. priėmė skundžiamą Sprendimą Nr. 2.4-01-2928, kuriuo V. D. atkūrė nuosavybės teises į 2,50 ha žemės (sklypo Nr. ( - )– 0,6965 ha; sklypo Nr. ( - ) – 0,9640 ha; sklypo Nr. ( - ) – 0,8395 ha) su bendrasavininke G. R. – 2,103 ha (sklypo Nr. ( - ) – 0,2995 ha; sklypo Nr. ( - )– 0,9640 ha; sklypo Nr. ( - ) – 0,8395 ha); Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. vasario 10 d. priėmė skundžiamą Sprendimą Nr. 2.4-01-2929, kuriuo G. R. atkūrė nuosavybės teises į 2,50 ha žemės, grąžinant natūra 0,3970 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valdai) ir 2,103 ha žemės žemės ūkio veiklai (sklypo Nr. ( - ) – 0,2995 ha; sklypo Nr. ( - )– 0,9640 ha; sklypo Nr. ( - ) – 0,8395) su bendrasavininke V. D. – 2,50 ha (sklypo Nr. ( - ) – 0,6965 ha; sklypo Nr. ( - ) – 0,9640 ha; sklypo Nr. ( - ) – 0,8395 ha); G. R. 2005 m. kovo 25 d. skundžiamo Paveldėjimo liudijimo Nr. 1-2098 pagrindu paveldėjo žemę, kuri Sprendimu Nr. 2.4-01-2928 atkurta V. D.; G. R. ir P. R. 2005 m. birželio 2 d. Sutartimi Nr. GŠ-4962 Žemės sklypą lygiomis dalimis pardavė A. R., A. G., G. P., S. A. ir A. J.; S. A. 2006 m. lapkričio 16 d. Sutartimi Nr. GŠ-9292 A. G. pardavė 1/5 Žemės sklypo dalį.
  4. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (16-1)-D8-2557 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, nurodė, jog į Žemės sklypą patenka 0,25 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, todėl prašė imtis priemonių viešam interesui ginti, kreipiantis į teismą dėl sprendimų, kuriais valstybinės reikšmės miškas buvo perleistas privačion nuosavybėn, panaikinimo; Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. balandžio 30 d. atliko Miškų kadastro duomenų patikrinimą vietoje, surašė patikrinimo aktą Nr. 887, kuriame nurodė, kad Miškų kadastro Vilniaus miškų urėdijos ( - ) sklypo duomenys tikslintini dėl sklypinės miškų inventorizacijos klaidos – iš ( - ) išbraukiant jam nepagrįstai priskirtas teritorijas, o ( - ) išbrauktas iš miško žemės ploto; Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. gegužės 5 d. parengė pažymą Nr. ( - ), kurioje nurodė, kad Žemės sklype esančio Vilniaus miškų urėdijos ( - ) sklypo plotas – 0,17 ha. Taip pat teismas nustatė, kad Žemės sklype esantys miškai (Vilniaus miškų urėdijos ( - ) sklypo dalis bei 12 taksacinis sklypas) valstybinės reikšmės miškų plotams priskirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, o Miškų kadastre įregistruoti 2003 m. spalio 16 d.
  5. Teismas įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Žemės sklype, kuris yra Vilniaus miesto teritorijoje, yra 0,17 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), į kurį Sprendimais Nr. 2.4-01-2929 ir 2.4-01-2928 buvo atkurtos nuosavybės teisės G. R. ir V. D. grąžinant ją natūra.
  6. Sprendimus Nr. 2.4-01-2929 ir 2.4-01-2928, tiek, kiek jais G. R. ir V. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką (miesto mišką) grąžinant jį natūra, teismas laikė neteisėtais iš esmės, prieštaraujančiais Konstitucijai. Kadangi valstybinės reikšmės miškas (miesto miškas) buvo perduotas privačių asmenų nuosavybėn, kas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, neatitinka teisinio reguliavimo, pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.
  7. Teismas nustatė, kad šioje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, o privatus interesas – išsaugoti administraciniais aktais (Sprendimais Nr. 2.4-01-2929 ir 2.4-01-2928) suteiktas teises, t. y. nuosavybės teisių į Žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško) atkūrimą.
  8. Pasisakė, kad LVAT iš esmės analogiškose bylose nuosekliai laikosi praktikos, pagal kurią, atsižvelgiant į tai, kad miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, tai, jog valstybinės reikšmės miškai (jiems priskiriami ir miesto miškai) nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, pripažįstama, jog viešasis interesas – miško apsauga, gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, į kurią pateko valstybinės reikšmės miškai teismų praktikoje pripažįstami neteisėtais. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas naikinti sprendimų Nr. 2.4-01-2929 ir 2.4-01-2928 dalis, kuriomis G. R. ir V. D. atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklype esantį valstybinės reikšmės mišką (miesto mišką) grąžinant jį natūra.
  9. Konstatavus, kad yra pagrindas naikinti sprendimų Nr. 2.4-01-2929 ir 2.4-01-2928 dalis, kuriomis G. R. ir V. D. atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką (miesto mišką) grąžinant jį natūra, teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas naikinti ir atitinkamas šių administracinių aktų pagrindu sudarytų paveldėjimo liudijimo Nr. 1-2098, sutarčių Nr. GŠ-4962 ir GŠ-9292 dalis, pripažįstant jas negaliojančiomis nuo sudarymo momento.
  10. Dėl restitucijos taikymo teismas įvertinęs šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, įskaitant tai, kad nuo ginčijamų sprendimų Nr. 2.4-01-2929 ir 2.4-01-2928 priėmimo buvo praėję daugiau kaip 11 metų, kad nagrinėjamu atveju valstybinės reikšmės miško perdavimą atsakovams privačion nuosavybėn iš esmės lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, o atsakovai, pasitikėdami valstybės institucijų kompetencija nustatyti konkrečius grąžintinos žemės plotus, nebūdami profesionalūs žemėtvarkininkai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų ir sudarytus ginčo sandorius pateikdami tvirtinti notarui, įregistruodami Nekilnojamojo turto registre ir pan., neatliko veiksmų, kurie būtų darę įtaką valstybės institucijų suklydimui nustatant grąžintinos žemės plotus, kad atsakovų fizinių asmenų tarpusavio sandoriai yra įvykdyti, taikytinas restitucijos būdas turi būti modifikuotas, t. y. paskutiniai įgijėjai A. R., A. G., G. P., A. J. įpareigotini grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo Žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,17 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), jiems iš valstybės priteisiant atitinkamai pagal sutartis Nr. GŠ-9292 ir GŠ-4962 už nurodytą žemę sumokėtus pinigus.
  11. Teismas pasisakė, kad ypač svarbi byloje nustatyta aplinkybė, kad G. R., jai atkūrus nuosavybės teisę į Žemės sklype esantį valstybinės reikšmės mišką (miesto mišką), jį kartu su P. R. sutartimi Nr. GŠ-4962 pardavė A. R., A. G., G. P., S. A., A. J., t. y. išreiškė valią pakeisti turto formą ir neturi intereso disponuoti mišku. Dėl to, taikant modifikuotą restitucijos būdą (t. y. paskutinius įgijėjus A. R., A. G., G. P., A. J. įpareigojus grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo Žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,17 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), jiems iš valstybės priteisiant, atitinkamai, pagal sutartis Nr. GŠ-9292 ir GŠ-4962 už nurodytą žemę sumokėtus pinigus), niekaip nebūtų pažeisti G. R. teisėti interesai ir nebūtų pagrindo laikyti nuosavybės teisių atkūrimo jai proceso nebaigtu.
  12. Teismas vertino, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus atitiktų tokia restitucija, kuomet paskutiniams įgijėjams A. R., A. G., G. P., A. J. grąžinus valstybei nuosavybės teise valdomo Žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,17 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), jiems iš valstybės būtų priteistos sumos, skaičiuojamos ne pagal grąžintos žemės rinkos kainas (kaip siūlo prokurorė), o pagal proporcingai apskaičiuotas faktiškai sutartyse Nr. GŠ-9292 ir GŠ-4962 nurodytas ir sumokėtas sumas (žr., atitinkamai, Sutarties Nr. GŠ-9292 4 punktą ir Sutarties Nr. GŠ-4962 3.1 punktą). Atitinkamai teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti modifikuotą restituciją, t. y. įpareigoti A. R. grąžinti valstybei jo nuosavybės teise valdomo Žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,034 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), ir iš valstybės jam priteisti 7 976,19 Eur; įpareigoti G. P. grąžinti valstybei jos nuosavybės teise valdomo Žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,034 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), ir iš valstybės jai priteisti 2 931,25 Eur; įpareigoti A. J. grąžinti valstybei jos nuosavybės teise valdomo Žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,034 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), ir iš valstybės jai priteisti 2 931,25 Eur; įpareigoti A. G. grąžinti valstybei jo nuosavybės teise valdomo Žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,068 ha valstybinės reikšmės miško (miesto miško), ir iš valstybės jam priteisti 4 397,46 Eur.
  13. Dėl senaties taikymo ginčo santykiams, teismas pasisakė, kad šiuo atveju viešojo intereso gynimas nepažeidžia pusiausvyros tarp ginamų vertybių, poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir privačių interesų, todėl vadovaujantis LVAT praktika panašiose bylose sprendė, kad senaties terminas netaikytinas.

8III.

9

  1. Pareiškėja Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-3228-968/2016 dėl restitucijos taikymo ir pareiškimą patenkinti visiškai: įpareigoti A. R. grąžinti valstybei jo nuosavybės teise valdomo 1,679 ha žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,034 ha valstybinės reikšmės miško ir iš valstybės jam priteisti 1 758 eurų. Įpareigoti G. P. grąžinti valstybei jos nuosavybės teise valdomo 1,679 ha žemės sklypo, kadastro dalį, kurią sudaro 0,034 ha valstybinės reikšmės miško ir iš valstybės jai priteisti 1 758 eurų. Įpareigoti A. J. grąžinti valstybei jos nuosavybės teise valdomo 1,679 ha žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,034 ha valstybinės reikšmės miško ir iš valstybės jai priteisti 1 758 eurų. Įpareigoti A. G. grąžinti valstybei jo nuosavybės teise valdomo 1,679 ha žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,068 ha valstybinės reikšmės miško ir iš valstybės jam priteisti 3 517 eurų.
  2. Pasisako, kad teismui nusprendus už grąžinamą Žemės sklypo dalį, užimtą valstybinės reikšmės mišku, priteisti iš valstybės sumas, atsakovų sumokėtas pagal Sutartis Nr. GŠ-9292 ir GŠ-4962, valstybės padėtis nesąžiningai ir nepagrįstai pablogės, o atsakovų pagerės. Tokia išvada daro atsižvelgiant ir į tai, kad pagal VĮ „Registrų centro“ duomenis pareiškimo teismui padavimo metu – 2015 m. balandžio 29 d., tikėtina ir šiuo metu, Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra dvigubai mažesnė nei sandorių sudarymo metu buvusi vidutinė rinkos vertė (ieškinio priedas Nr. 7). Tai reiškia, kad valstybė įpareigota atsakovams sumokėti pinigų sumas atitinkančias trigubai didesnę už dabartinę Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę.
  3. Remiasi byla Pyrantienė prieš Lietuvą (§ 66), kuroje Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal EŽTT praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015).
  4. Atkreipia dėmesį, jog valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, neturės galimybės paleisti jo į apyvartą, todėl mano, kad šiuo atveju valstybės patiriama nauda neturėtų būti sutapatinama su atsakovų realiai patirtų praradimų dydžiu.
  5. Apeliantės manymu, teisinga restitucija turi būti pritaikyta tokiu būdu - iš valstybės atsakovams priteisiant sumas (už 0,17 ha) skaičiuotinas nuo įsigyto sklypo Sandorio Nr. GŠ-4962 sudarymo metu apskaičiuotos Žemės sklypo vidutinės rinkos vertės - 299 840 Lt x 0,17 ha (valstybinės reikšmės miškas) /l,6790 ha = 30 359 Lt. Tokiu būdu paskutiniesiems turto įgijėjams turi būti priteistina suma, proporcinga jų nuosavybėn įsigyto valstybinės reikšmės miško daliai, t. y. A. G. - 3 517 eurų (12 143 Lt) (0,068 ha valstybinės reikšmės miško x 30 359 Lt 1/0,17 ha), A. J. - 1 758 (6 071 Lt) (0,034 ha valstybinės reikšmės miško), G. P. - 1 758 eurų (6 071 Lt) (0,034 ha valstybinės reikšmės miško), A. R. 1 758 eurų (6 071 Lt) (0,034 ha valstybinės reikšmės miško). Dėl išdėstytų priežasčių daro išvadą, kad skundžiama Teismo sprendimo dalis dėl kompensacijos priteisimo taikant restituciją priimta netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, įtvirtintas CK 6.145-6.153 straipsniuose.
  6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo pareiškimą Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.
  7. Pažymi, kad pareiškėja 2015 m. gegužės 8 d. pirmosios instancijos teismui pateiktu pareiškimu administracinėje byloje Nr. 1-3228-968/2016 ginčija Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2929 ir 2005 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2928, t. y. nuo minėtų sprendimų priėmimo iki jų užginčijimo momento praėjo daugiau negu 10 metų. Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Nepagrįstas delsimas ginti teises nuo galimų pažeidimų negali būti pateisinamas teisinėje valstybėje. Tuo atveju, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką nebūtų tikri, kad dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas teisminis procesas, nebūtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas.
  8. Atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas sprendime pabrėžė, kad svarbi aplinkybė sprendžiant dėl pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą praėjus daugiau nei 10 metų nuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. 2.4- 01-2929 ir 2005 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2928 priėmimo buvo tai, kad atsakovai A. J. ir A. R. neprieštarauja grąžinti Žemės sklype esančią 0,17 ha ploto dalį miško žemės. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas minėtoje situacijoje suabsoliutino poreikį ginti viešąjį interesą ir nagrinėjamos administracinės bylos Nr. 1-3228-968/2016 iš esmės nevertino teisinių santykių stabilumo (teisinės valstybės) aspektu.
  9. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, priimant ginčijamus administracinius teisės aktus buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, todėl nėra jokio pagrindo nagrinėti restitucijos būdo taikymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. I- 3228-968/2016 ir pripažinus, kad Nacionalinės žemės tarnybos priimti administraciniai aktai prieštarauja įstatymams, Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu restitucijos būdu.
  10. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad Nacionalinės žemės tarnybos priimti teisės aktai prieštarauja įstatymams ir turi būti taikomas sprendime nurodytas restitucijos būdas, Nacionalinė žemės tarnyba laikytųsi pozicijos, kad kompensacijos už grąžinamą valstybės nuosavybėn valstybinį mišką neturėtų būti didesnės nei yra nurodyta pareiškėjos 2015 m. gegužės 8 d. pareiškime administracinėje byloje Nr. 1-3228-968/2016.
  11. Pareiškėja Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą nurodė, jog apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl administracinių aktų teisėtumo ir jų pagrindu sukurtų civilinių teisių gynimo terminų yra atmestini, o teismo sprendimas šioje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas. Nagrinėjamu atveju viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Šiuo atveju konkrečiais reikalavimais ginamų ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį.
  12. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo pareiškimą Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.
  13. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. atsiliepime į apeliacinius skundus apeliacinio teismo prašo NŽT prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą 2016 m. kovo 14 d. palikti nepakeistą. Nurodo, jog su teismo sprendime nurodytu restitucijos būdu ir priteistu kompensacijos dydžiu sutinka. Nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo prašymu mažinti priteistinas sumas. Mano, kad žemės pirkėjams turi būti atlyginta tokia suma, kokia nurodyta pirkimo sutartyje.
  14. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad su Nacionalinės Žemės Tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus apeliaciniais skundais nesutinka, nes šie skundai yra neteisėti ir nepagrįsti.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai išnagrinėti vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
  2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas oficialioje konstitucinėje doktrinoje ne kartą yra nurodęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra tautos gerovės pagrindas. Iš Konstitucijos 47 ir 54 straipsnių matyti, kad žemė vertinama kaip visuotinė vertybė (Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas, 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Turint galvoje tai, kad valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl valstybinės reikšmės miškų, yra išaiškinęs, kad ypatingą tokių miškų statusą lemia jų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).
  3. Nurodyta konstitucinė nuostata perkelta į Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnį, kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Byloje ginčijamų sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškams, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, priskiriami ir miestų miškai, kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis apibrėžė, kad miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams.
  4. Vertinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, yra pagrindas konstatuoti, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo, taip pat taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas grąžinamas valstybės nuosavybėn. Taip be išlygų atsitinka su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (Konstitucijos 47 str. 3 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
  5. Iš paminėtų nuostatų seka, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi ne tik įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir ar grąžinant nuosavybę natūra į žemę ji (jos dalis) nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojo imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės (miesto) miškui.
  6. Nutarties 3 punkte nurodyti atsakovo NŽT argumentai dėl teisės taikymo nuosavybės teisių atkūrimo procese šios bylos kontekste yra nepagrįsti.
    1. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.
    2. Nuosavybės teisės į miškus atkuriamos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 6 straipsniu, kurio 4 dalyje nustatyta, kad už mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.
  7. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje 1 punkte nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams.
  8. Šis teisinis reguliavimas suponuoja, kad nepaisant to, jog teritorijos, priskirtos Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., jei jose yra valstybinės reikšmės miškas, toks miškas yra išperkamas, taigi negali būti grąžinamas nuosavybėn.
  9. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas naikinti sprendimų Nr. 2.4-01-2929 ir 2.4-01-2928 dalis, kuriomis G. R. ir V. D. atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką (miesto mišką) grąžinant jį natūra. Pripažinus neteisėtais šias administracinių aktų dalis, kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra teisinis pagrindas pripažinti, kad šių administracinių aktų pagrindu atsiradęs paveldėjimas į tokį mišką (paveldėjimo liudijimas Nr. 1-2098) neteisėtas, o sudarytų sutarčių Nr. GŠ-4962 ir GŠ-9292 atitinkamos dalys dėl tokio miško pirkimo-pardavimo niekinės ir negaliojančios nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis, 1.138 straipsnio 5 punktas, 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalys).
  10. Dėl ieškinio senaties. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1dalyje nustatytas 30 dienų sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-666/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007) taikomas ir prokurorui, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį dėl individualaus pobūdžio teisės aktų, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės, panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-578/2007).
  11. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pasisakydamas dėl šio ieškinio senaties termino kreiptis į teismą pradžios skaičiavimo momento specifikos, kai į teismą kreipiasi prokuroras, yra nurodęs, kad prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).
  12. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nes informaciją apie tai, kad Žemės sklype esantis valstybinės reikšmės miškas perleistas privačion nuosavybėn Vilniaus apygardos prokuratūrai 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 16-1(-D8-2557) perdavė Aplinkos ministerija (Vilniaus apygardos prokuratūroje raštas registruotas 2015 m. balandžio 10 d.) (t. I, b. l. 9), o pareiškimą teismui prokurorė, gindama viešąjį interesą, padavė 2015 m. gegužės 8 d. (t. I, b. l. 1–8).
  13. Nurodytų argumentų dėl ieškinio senaties termino kontekste būtina paminėti šia prasme aktualius Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktikoje suformuotus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų išaiškinimus.
  14. EŽTT jurisprudencija Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė kreiptis į teismą) srityje atskleidžia, kad ieškinio senaties laikymasis yra svarbi teisinės valstybės principo, įtvirtinto Konvencijos preambulėje, dalis. Ieškinio senaties termino nustatymu yra siekiama keleto tikslų – užtikrinti teisinį tikrumą ir galutinumą, apsaugoti potencialius atsakovus nuo senų reikalavimų, kuriuos gali būti sunku įgyvendinti, ir užkirsti galimybę neteisingumui, jei teismai turėtų spręsti dėl tolimos praeities įvykių, remdamiesi dėl prabėgusio laiko įtakos nepatikimais ir neišsamiais tapusiais įrodymais (žr., pvz., 2008 m. kovo 18 d. sprendimą byloje Dacia S.R.L. prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 3052/04; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). Iš EŽTT praktikos matyti, kad ieškinio senaties taikymo problematikos kontekste su Konvencijos 6 straipsniu gali būti nesuderinamos situacijos, kai nacionaliniai teismai iš viso nepasisako dėl šalies iškelto ieškinio senaties argumento, jį atmeta be motyvų (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą byloje Nichifor prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 52205/10; 2014 m. liepos 22 d. sprendimą byloje Grafescolo S.R. L. prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 36157/08; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Baroul Partner-A prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 39815/07 ir kt.); bylos medžiaga atskleidžia, kad valdžios institucijos žinojo (turėjo ar galėjo žinoti) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau laiku nesiėmė veiksmų jį ginti ir nebuvo aplinkybių trukdančių tai padaryti laiku) (žr., pvz., cituotą Baroul Partner-A prieš Moldovą, Dacia S.R.L. prieš Moldovą, a contrario (priešingai), 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Maksymenko ir Gerasymenko prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 49317/07). Tam tikrais atvejais procesinės situacijos suderinamumo su Konvencijos 6 straipsniu vertinimui gali turėti įtakos tai, kaip nacionalinės valstybės institucijos sprendė materialinius nuosavybės apsaugos klausimus (pvz., ar teisingai kompensuotos valstybės padarytos klaidos) (žr. cituotą sprendimą Bogdel prieš Lietuvą byloje).
  15. Valstybės klaidų taisymo kontekste EŽTT nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr. cituotą sprendimą Bogdel prieš Lietuvą byloje). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr. 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Pincov? ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58, ECHR 2002‑VIII). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, par. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr. mutatis mutandis Pincov? ir Pinc, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., Moskal, par. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui (žr. Pincov? ir Pinc, par. 53, 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje To?cu?? ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38).
  16. Nutarties 49 punkte nurodytos EŽTT jurisprudencijos kontekste teisėjų kolegija vertina ir pareiškėjo argumentų dėl EŽTT byloje Pyrantienė prieš Lietuvą nurodytos taisyklės (§ 66), kad sprendžiant dėl kompensacijos sąžiningiems įgijėjams dydžio nustatymo klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo atveju teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu; jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė.
  17. Atsakant į pareiškėjos argumentus dėl EŽTT bylos Pyrantienė prieš Lietuvą nuostatų taikymo nagrinėjamu atveju, reikia visų pirma pažymėti, kad ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) pareiškėjo minimoje byloje ir šioje byloje skiriasi iš esmės. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, jog jo paskirtis nėra nustatyti, koks yra geriausias būdas kompetentingoms valstybės institucijoms ištaisyti viešojo administravimo subjekto padarytas klaidas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Vis dėlto, EŽTT ne kartą yra pabrėžęs, kad tokių klaidų taisymas neturėtų sukurti naujų neproporcingų skriaudų. Nagrinėjamos bylos kontekste yra akivaizdu, kad restitucijos taikymas pareiškėjo nurodytu būdu reikštų, kad valstybės institucijų padarytų klaidų našta ir toliau tektų tretiesiems suinteresuotiems asmenims, t. y. restitucijos taikymo būdas, pagal kurį pareiškėjams tektų mažesnė kompensacija, netaikant sandorių sudarymo metu galiojusios ginčo nuosavybės vertės, reikštų, kad tretiesiems asmenims tenka pernelyg didelė individuali našta. Tokia situacija neatitinka teisingos pusiausvyros tarp visos visuomenės interesų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų pagrindinių teisių apsaugos, kurią reikalauja užtikrinti Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Be to, kaip matyti iš Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Misiukonis ir kt. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 49426/09), sandorių dėl nuosavybės teisių perleidimo vertė, t. y. ta suma, kurią pareiškėjai išties gauna pardavę žemę, yra reikšmingas kriterijus užtikrinant teisingą konkuruojančių interesų pusiausvyrą (žr. minėto sprendimo 62 punktą).
  18. Dėl nurodytų argumentų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai