Byla 2A-57-527/2013
Dėl pažeistų teisių (tretieji asmenys: D. J., L. R., L. S., S. K., S. I., A. K., I. P., VĮ Registrų centras)

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pranešėja), Virginijos Gudynienės (pirmininkė) ir Gintauto Koriagino, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1119-475/2012 pagal ieškovo A. K. patikslintą ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos, ir Kauno miesto savivaldybei dėl pažeistų teisių (tretieji asmenys: D. J., L. R., L. S., S. K., S. I., A. K., I. P., VĮ Registrų centras) ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas (buto ( - ) bendraturtis) 2011-07-01 ieškiniu (1 t., b. l. 2-6), patikslintu 2012-02-14 (t. 2, b. l. 79-85), prašė pripažinti negaliojančia 2010-05-19 perdavimo–priėmimo akto Nr. 1T-183-(4.2) (toliau – Aktas) dalį, kuria atsakovei Kauno miesto savivaldybei perduoti namo, esančio Kaune, ( - ), butai Nr. 10 ir Nr. 11, nes Akte pateikti duomenys neatitinka tikrovės, ir nustatyti, kad namo ( - ) pastogė ir rūsys yra bendro naudojimo pagalbinės patalpos ir jose nėra butų Nr. 10 ir Nr. 11, bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis kreipęsis į VĮ Registrų centro Kauno filialą dėl namo pastogės idealiųjų dalių paskaičiavimo ir įregistravimo nuosavybės teisės į 0,21 dalį pastogės (registro Nr. 44/832658) (t. 1, b. l. 12, 17) (CK 4.82 str.) sužinojo, kad ( - ) name Nr. ( - ) atsakovės Kauno miesto savivaldybės vardu (t. 1, b. l. 8–9, 10–11) yra įregistruoti butai Nr. 10 ir Nr. 11, kurių name niekada nebuvo, todėl ieškovas byloje siekia įrodyti, kad atsakovai ginčo butus įregistravo neteisėtai. Atsakovei be jokio teisėto pagrindo ginčo namo gyventojų bendro naudojimo patalpose įregistravus tariamus butus, atitinkamai sumažėja namo gyventojams tenkančios namo pastogės dalys ne tik ta dalimi, kuria sumažintas pastogės plotas dėl tariamo buto Nr. 11 įregistravimo, bet papildomai butams Nr. 10 (rūsiui) ir Nr. 11 (pastogės daliai) priskiriama dar ir pastogės dalis kaip pagalbinė patalpa. Be to, tokiuose ginčo „butuose“ niekas negalėtų gyventi, nes kam nors apsigyvenus ar vadovaujantis šiuo sprendimu įsigijus patalpas kaip negyvenamas ir jose vykdant komercinę-ūkinę veiklą, būtų pažeistos ieškovo teisės, saugomos 1999-12-27 LR Aplinkos ministro įsakymo Nr. 420 „Dėl reglamento STR 2.01.01(3) „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga patvirtinimo“ III dalies 11 punkto, ir vėl tektų bylinėtis teisme.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5Kauno miesto apylinkės teismas 2012-06-26 sprendimu (t. 3, b. l. 18–26) patikslintą ieškinį atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo butai yra suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jų registracijos faktas nėra nuginčytas ir atsakovė Kauno miesto savivaldybė yra laikytina teisėtas jų savininke, nenustačius juridiškai reikšmingų faktų, sudarančių pagrindo konstatuoti, kad ginčo butų patalpos priskirtinos namo butų savininkų bendrojo naudojimo patalpoms, ieškovui neįrodžius, kad ginčo butų patalpos skirtos tarnauti ( - ) namo Nr. ( - ) butams kaip priklausiniai, padarė išvadą, kad ginčo butai kvalifikuotini kaip atskirai nuo gyvenamajame name esančių butų funkcionuojančios patalpos.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7Ieškovas apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 48–55) prašo 2012-06-26 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas, prieštaraujantis galiojantiems įstatymams, susiformavusiai teisminei praktikai, pažeistos materialinės teisinės normos, nesivadovauta sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijais, todėl naikintinas.

8I. Teismas neatsižvelgė į jau susiformavusią teisminę praktiką dėl to paties ( - ) namo kitos rūsio dalies perdavimo Kauno miesto savivaldybei. Kauno miesto apylinkės teismas išnagrinėjo tuo pačiu pagrindu tarp ieškovės (šioje byloje trečiojo asmens - ( - ) namo buto Nr. 3 gyventojos S. K.) su tais pačiais atsakovais ir trečiaisiais asmenimis civilinę bylą Nr. 2-00222-221/2005, kai to paties ( - ) namo to pačio rūsio kita dalis buvo neteisėtai pavadinta butu Nr. 6 – negyvenamosiomis patalpomis ir tokio pat suklastoto perdavimo-priėmimo akto pagrindu perduota Kauno miesto savivaldybei. Byloje buvo atlikta ekspertizė, konstatavusi, kad Kauno miesto savivaldybė negalėjo įregistruoti buto, nes tai yra rūsys. Teismas pripažino, kad tai yra ne butas, o rūsys, skirtas gyventojų reikmėms (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2006, t. 1, b. l. 14-16). Tuo pagrindu buvo panaikinta perdavimo–priėmimo akto dalis, kuria tariamas butas Nr. 6 įvardintas negyvenamosiomis patalpomis, buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Nors byloje buvo pateikti argumentai dėl šios teisminės praktikos, sprendime apie tai neužsimenama, tačiau remiamasi teismine praktika, kuri neturi nieko bendro ir jokio esminio panašumo su ieškiniu (t. y. civiline byla Nr. 3K-3-1002/2003, kurioje ginčas dėl garažo atskirai nuo namo; civiline byla Nr. 3K-3-561/2004 dėl naudojimosi sandėliuku kitoje namo rūsio dalyje; civiline byla Nr. 3K-3-453/2006 dėl nugriauto panduso; civiline byla Nr. 3K-3-422/2011 dėl negyvenamų patalpų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir priskirtinų ieškovei; civiline byla Nr. 3K-3-1/2011 dėl nekilnojamo daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo).

9II. Teismo motyvai ir teiginiai neteisėti, nepagristi, teismas šališkai ir formaliai sprendė bylą, visai nesigilindamas j bylos aplinkybes, įstatymus, tuo pažeisdamas materialines teisės normas, nesilaikydamas protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų.

101. Teismas neteisus, kad nepateikta įrodymų, jog butas Nr. 5 pirktas su rūsiu, nes tokius įrodymus ieškovas pateikė su patikslintu ieškiniu, kaip ir kitus įrodymus, kad ir butas Nr. 7 įsigytas su rūsiu, o butui Nr. 3 rūsys yra priteistas civilinėje byloje Nr. 2-222-221/2005 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu, kuriuo nustatytos aplinkybės negali būti kito teismo kitaip komentuojamos. Be to, nebūna tokių nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sutarčių, kuriose atskirai būtų įkainojami butų priklausiniai – rūsiai. Butai perkami su rūsiais ir taip nurodoma nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sutartyse. Pastogė (mansarda), kaip nurodo STR 1.14.01:1999, yra erdvė tarp pastato viršutinio aukšto perdangos, sienų ir stogo (tokia yra ir ieškovo name), ir perkant butą, jei ji yra nerekonstruota, į pirkimo–pardavimo sutartį nerašoma, nes tai yra buto priklausinys.

112. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (t. 1, b. l. 11) nurodoma, kad Kauno miesto savivaldybės nuosavybėje yra butas Nr. 11, kurio plotas 8,60 kv. m, antrame aukšte, šildymo nėra, vandentiekio nėra, nuotekų šalinimo nėra, dujų nėra, buto vidutinė rinkos vertė 5 331 Lt, įregistravimo pagrindas – 2010-05-19 priėmimo–perdavimo aktas Nr. IT-183-(4.2). Tokie registro išrašo duomenys neatitinka tikrovės, nes antrame aukšte nėra tokio buto. Kitas VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t. 1, b. l. 8-9, 59-60) nurodo, kad pirmame aukšte yra butas Nr. 10, kurio plotas 19,42 kv. m, vidutinė rinkos vertė 12 039 Lt, komunalinis vandentiekis ir komunalinis nuotekų šalinimas, dujų nėra, įregistravimo pagrindas: tas pats, kaip ir buto Nr. 11 – 2010-05-19 priėmimo–perdavimo aktas Nr. 1T-183-(4.2). Pirmame namo aukšte tokio buto nėra. Tokie registro išrašų duomenys suklastoti, neatitinka tikrovės. Tam įrodyti ieškovas pateikė antstolės S. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, surašytą 2011-11-14 (t. 2, b. l. 3–19), iš kurio matyti, kad butų Nr. 10 ar 11 nei pastogėje, nei rūsyje, nei pirmame, nei antrame aukšte nėra, tačiau teismas taip pat šio įrodymo nepriėmė už pagrindą.

123. Sprendime nurodyta, kad atsakovė atsiliepime rašo, kad 1998-07-13 Vyriausybės nutarimo Nr. 870 Aprašo 3 d. 1 punkte nurodytas turtas yra perduodamas prieš tai atlikus inventorizaciją. Iš bylos medžiagos ir VĮ Registrų centro išrašų duomenų akivaizdu, kad jokios inventorizacijos ir realaus „butų“ perdavimo–priėmimo nebuvo, o Registrų išrašų duomenys neatitinka tikrovės. Teismo motyvai, kad pastogė ir rūsys butais tapo seniai, dar sovietmečio 1948 ir 1970 m. įrašų pagrindu, nepagrįsti ir nesuprantami, nes nuo 1948 m. ne kartą keitėsi CK, buvo priimti privatizavimo įstatymai, kurių pagrindu ieškovas ir kiti gyventojai tapo viso namo butų savininkais, reglamentai, kurių privalu laikytis visiems. Ieškovas neneigia, jog sovietmečiu vienu metu žmonės buvo apgyvendinami ir rūsiuose, tačiau po to sovietmečio metais buvo išleistas įstatymas, įpareigojantis iš rūsių gyventojus iškeldinti ir jiems suteikti butus. Be to, perdavimo–priėmimo aktas yra toks dokumentas, kuriuo fiksuojama teisinis veiksmas. Šiuo atveju priėmimo–perdavimo aktu buvo perduoti ne 1948 ir 1970 įrašai, o butai, kurių realiai nėra. Dar Kauno miesto apylinkės teismo 2005-02-28 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-222-221/2005 konstatuota, kad ( - ) namo Nr. ( - ) butas Nr. 3 su rūsiu pirktas anksčiau, negu vyko perdavimas, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė nepateikė įrodymų apie patalpų inventorizavimą, o perdavimo–priėmimo akte nurodyta 1971-09-06 data. Teismas konstatavo, kad patalpos neatitinka negyvenamosioms patalpoms keliamų reikalavimų ir negali funkcionuoti kaip atskiras vienetas. Šis teismo sprendimas buvo paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2005-07-14 nutartimi Nr. 2A-632-510/2005 ir LAT 2006-01-25 nutartimi Nr. 3K-3-68/2006 (t. 1, b. l. 14-16).

134. Statybos techninis reglamentas STR 1.1401:1999 „Pastato plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ nurodo, kad rūsiai, pastogės patalpos prie pastato aukštų nepriskaičiuojama, tačiau atsakovai, klastodami duomenis, šiuos vadinamus „butus“ priskyrė pirmam ir antram aukštams. Šiame Reglamente taip pat nurodoma, kad butas – pastato dalis iš vieno ar kelių kambarių ir kitų pagalbinių patalpų, atskirta atitvaromis nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamosios paskirties patalpų, skirta žmonėms gyventi. Ginčo namo gyventojų pastogėje ir rūsyje tokios patalpos, kuri atitiktų reglamente nurodytus buto reikalavimus, nėra ir niekada nuo namo statybos pradžios nebuvo, tačiau teismas mano priešingai.

145. Šiame Reglamente, kuriuo teismas nesivadovavo, taip pat nurodoma, kad „Rūsys – ūkinėms ir techninėms reikmėms skirta apatinė pastato dalis, kurioje patalpų grindys iš visų pusių yra žemiau nusistovėjusio žemės paviršiaus ir jose nėra langų, o jei langų yra – pusė arba daugiau grindų ploto įgilinta daugiau kaip 0,9 m nuo projektinio arba nusistovėjusio žemės paviršiaus“. Ieškovo rūsys įgilintas 1,6 m nuo nusistovėjusio žemės paviršiaus. Kas yra rūsys, apibūdina ir 2003-06-11 LR Aplinkos ministro patvirtintame įsakyme Nr. 289 „Dėl statybos reglamento STR 1.01.09.2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“.

156. Teismas pastogei ir rūsiui, tariamiems butams, kaip nurodyta dokumentuose, sprendimu suteikė naują statusą, rūsio ir pastogės patalpas įvardindamas ne butais, o negyvenamosiomis patalpomis, nors visuose dokumentuose ir ieškinyje minima tik butai arba rūsys ir pastogė. Galiojančiu LR aplinkos ministro 1999-09-30 įsakymu Nr. 310 patvirtinti „Dėl reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastato plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ nuostatai ir juose nurodoma, kad „Gyvenamojo pastato negyvenamosios patalpos – dviejų ir daugiau butų namuose kitai paskirčiai (parduotuvėms, paslaugų įmonėms, kontoroms ir pan.) naudojamos patalpos, kurios Nekilnojamo turto registre registruojamos atskiru turto vienetu“. Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis nurodo, kad „Keičiant gyvenamųjų patalpų paskirtį, jos turi būti rekonstruotos taip, kad būtų įrengtas atskiras įėjimas iš lauko ir kad šis rekonstravimas atitiktų gyvenamojo namo architektūros, higienos, priešgaisrinės saugos, aplinkos apsaugos, statybos techninius reikalavimus“ (2000-06-20 įstatymas Nr. 1741). Įstatymas taikomas ne tik gyvenamųjų namų statybos bendrijoms, bet ir namams, kur bendrija neįsteigta. Teismas nebandė aiškintis, kokiu pagrindu teisinė registracija buvo atlikta net neįsitikinus, kaip pastogė ir rūsys pasidarė butais ir „persikėlė“ iš rūsio į pirmą aukštą, iš pastogės į antrą aukštą, kas šiose patalpose pakeista, kad galima keisti patalpų aukštą ir statusą. Juk jei rūsį ar pastogę pavadinsi butu, negyvenamosiomis patalpomis, kotedžu ar netgi rūmais ir apie tai turėsi tik 64 metų senumo įrašą dokumentuose, nuo to rūsys ir pastogė tokiomis netaps. Dėl Kauno miesto savivaldybės veiksmų klastojant perdavimo–priėmimo aktų duomenis ir dėl VĮ Registro centro veiksmų klastojant registrų duomenis ir 6 metus nevykdant teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-00222-221/2005 Kauno miesto Centro policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00455-11 (t. 2, b. l. 40). Teismas, pažeisdamas įstatymą, pakeitė patalpų statusą ir dar padarė išvadą, kad jose galima vykdyti ūkinę-komercinę ar kitokią veiklą.

167. 1999-12-27 LR aplinkos ministro įsakymo Nr. 420 „Dėl reglamento STR 2.01.01(3) „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga patvirtinimo“ III dalies 11 punktas nurodo esminius patalpų, kaip atskiro vieneto, reikalavimus, o būtent: vidaus aplinka; vandens tiekimas; nuotekų šalinimas; kietųjų atliekų šalinimas; išorės aplinka. Šio įstatymo VI dalyje 45.3 punkte nurodoma, kad „dvokiančio oro išsiskyrimui būtina užtikrinti kanalizacijos sistemos dalių sandarumą. Kanalizacijos sistema ir įrengti specialūs įtaisai turi būti suprojektuoti taip, kad į sistemą patektų grynas oras, o dvokiantis oras nepatektų į gyvenamąją ar ją supančią aplinką...“ Teismas šiuo Reglamentu taip pat nesivadovavo.

178. Atliekant tokių „butų“ teisinę registraciją, pažeista Nekilnojamo turto registro įstatymo 29 straipsnio 8 punkto reikalavimai, kur rašoma, kad atsisakoma įregistruoti nekilnojamąjį turtą, kai „Nekilnojamo turto registro tvarkytojui pateikti dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampu su į nekilnojamąjį turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą“. VĮ Registrų centras piktnaudžiauja savo teisėmis, pataikauja Kauno miesto savivaldybei, tikrai nebuvo pagrindo pagalbines patalpas (rūsį ir pastogę) įregistruoti butais, klastoti centrinio duomenų banko registro išrašus. Ieškovas yra teismui pateikęs duomenis, kad dar 2005 metais teismui panaikinus perdavimo–priėmimo akto dalį dėl ( - ) namo buto Nr. 6 perdavimo–priėmimo, VĮ Registrų centro Kauno filialas teismo sprendimo 6 metus nevykdė, tai nurodyta ir šiuo metu vykstančio ikiteisminio tyrimo byloje. Įrašas apie butą Nr. 6 išnyko tik užvedus baudžiamą bylą: VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimas (t. 1, b. l. 17) bei vėlesnės datos pažyma apie buto Nr. 6 išregistravimą iš Registro duomenų bazės jau atliekant ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 18). Teismas niekaip nevertino ir šio ieškinio motyvo.

189. Kauno miesto savivaldybė teismo įpareigojimu, dar bylą nagrinėjant teisėjai V. Račiūnienei, pateikė ieškovo prašomus išreikalauti įrodymus, tačiau teismas juos vertino savaip. Priešingai, nei nurodoma teismo (kad tai yra negyvenamos patalpos ir šiose patalpose galima vykdyti ūkinę-komercinę ar kitokią veiklą), pateiktame Kauno miesto savivaldybės „Santakos butų ūkis“ 2011-11-21 rašte (t. 2, b. l. 56) rašoma, kad duomenų apie ( - ) butus 10 bei 11 Kaune nerasta, o inventorinių bylų planų nuorašuose taip pat nėra duomenų, kad pirmame ar antrame aukšte būtų 10 ar 11 butas. Pagrindinio pastato vidaus plotų eksplikacijos (t. 1, b. l. 138–140) nuoroda, kad mansardoje yra gyvenamoji virtuvė, neatitinka ne tik įstatymo reikalavimų, bet ir sveikos logikos (kokia gali būti virtuvė be buto, be vandens, šildymo, dujų ir dar ji gali būti gyvenama). „City service“ rašte (t. 1, b. l. 149) rašoma, kad 10 ir 11 butai netraukiami į administruojamų patalpų sąrašą, nes jos nėra butai. Prie šio rašto pridėtuose 2011-06-02 gyvenamųjų patalpų būklės įvertinimo aktuose nurodyta, kad patalpa mansardoje be jokių patogumų, jos aukštis 1,7 m, patalpa 26–10 rūsyje, santechnikos nėra, viryklės nėra, šildymo nėra, patalpa netenkina jokių sanitarinių, higieninių sąlygų ir ji gyventojų naudojama kaip sandėliukas (t. 2, b. l. 151–152).

1910. Teismas nevertino ir fakto, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė į „City service“, kad įvertintų butų Nr. 10 ir 11 būklę, kreipėsi tik 2010-09-24, jau praėjus keliems mėnesiams po to, kai buvo atlikta teisinė registracija ir tariami „butai“ perduoti Kauno miesto savivaldybei. 2010-05-19 priėmimo–perdavimo aktas Nr. 1T-183-(4.2) apie „butų“ (ne įrašų) perdavimą surašytas gerokai anksčiau, juo konstatuojama, kad Vyriausybės įgaliotas asmuo perduoda Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn butus (dėl to ir surašytas aktas).

2011. Teismo motyvas, kad patalpos nėra bendroji dalinė nuosavybė, nepagrįstas jokiu įstatymu, o tik „rašytiniais“ suklastotais įrodymais, ginčijamais perdavimo–priėmimo aktais, teismo nutartimis, neturinčiomis nieko bendro ir jokio panašumo su byla, pačios teisėjos padaryta „ekspertize“ ir patalpų būklės vertinimu, kur nustatyta, kad ginčo patalpos yra negyvenamos patalpos ir jose galima vykdyti ūkinę-komercinę ar kitokią veiklą. Tai prieštarauja visiems paminėtiems įrodymams, įstatymams ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 str.).

2112. Tikslu įrodyti, jog tikrai pastogėje nėra jokio buto, o rūsys irgi nėra butas, jis yra tik rūsio patalpa, ieškovas teismo prašė skirti ekspertizę, kad ją atliktų UAB „Skena“ (Aukštaičių g. 9, Kaunas), tačiau parengiamajame teismo posėdyje teisėja šį prašymą atmetė. Kartą ekspertizė jau buvo atlikta dėl to paties rūsio ir pateikė savo išvadas prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-222-221/2005, kuri nors ir buvo prijungta prie šios bylos, teismo liko neįvertinta.

2213. CK 4.14 straipsnis nurodo, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, 4.19 straipsnis nurodo, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui skirti antraeiliai daiktai. Ginčo objektus pastogę ir rūsį (namo priklausinius) neteisėta ir nepagrįsta vadinti butais.

2314. Teismas ignoravo CK 4.82 straipsnio 5 dalį, kuri nurodo, kad „Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui“. Ginčo name yra 6 butai, kurie privatizuoti dar prieš 17 metų, t. y. gerokai anksčiau, nei vyko ginčo „butų“ perdavimas atsakovei Kauno miesto savivaldybei.

2415. Teismas neatsižvelgė į jau susiformavusią teisminę praktiką dėl to paties ( - ) namo kito rūsio dalies perdavimo Kauno miesto savivaldybei, nors ginčas prieš keletą metų nagrinėtoje Kauno miesto apylinkės teismo byloje buvo tarp tų pačių šalių (Kauno miesto savivaldybės (atsakovės), ( - ) namo buto Nr. 3 gyventojos S. K. (ieškovės) ir trečiųjų asmenų), dėl to paties dalyko (( - ) namo to paties rūsio kita dalis buvo neteisėtai pavadinta butu Nr. 6 – negyvenamosiomis patalpomis ir tokio perdavimo–perdavimo akto pagrindu perduota Kauno miesto savivaldybei).

25Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 62–64) prašo apeliacinį skundą atmesti, o 2012-06-26 sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

261. Teismas pagrįstai nesivadovavo civilinėje byloje Nr. 2-222/2005 nustatomos aplinkybėmis, nes ginčas vyko dėl kitų patalpų bei visiškai kitais nekilnojamojo daikto įgijimo pagrindais, t. y. ieškovė S. K. įrodinėjo, jog pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo butą su rūsio patalpa, kuria nuolat naudojasi, o nagrinėjamoje byloje ieškovas net neįrodinėjo, jog butą Nr. 5 įsigijo su rūsio patalpa bei su atitinkama pastogės dalimi. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog patalpa rūsyje X-1 / 8,95 kv. m kaip rūsio sandėliuku naudojasi E. B. K., patalpa pastogėje XI-8,60 kv. m naudojasi kaip sandėliu (patalpos užimtos) S. I., tačiau, kaip teisingai nustatė teismas, šiomis patalpomis jos naudojasi neturėdamos jokio teisinio pagrindo.

272. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais dokumentais bei teisės aktais, pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimų, nurodydamas, jog daugiabučiams gyvenamajame name esančios negyvenamosios patalpos negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys vien pagal tai, kad jos skirtos ne gyventi, o kitiems namo gyventojų poreikiams tenkinti. Tam tikrais atvejais jos gali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kitame daikte (daugiabučiame name) ir gali būti naudojamos atskirai nuo vieno ar visų butų. Ieškovas nepateikė įrodymų, pavirtinančių, jog butą ( - ), Kaune pirko su rūsiu. Apelianto motyvai, jog tokius įrodymus jis pateikė su patikslintu skundu, nepagrįsti. Prie ieškinio pateiktame VĮ Registrų centro butų (patalpų) sąraše nurodyta, jog A. K. ir A. K. nuosavybės teise priklauso butas ( - ), Kaune be rūsio (t. 1, b. l. 113–114).

283. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog Registrų išrašų duomenys dėl butų Nr. 11 ir 10 įregistravimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybe yra suklastoti ir neatitinka tikrovės, tai patvirtina antstolės S. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, kad jokių butų Nr. 10 ar 11 nei pastogėje, nei rūsyje, nei pirmame, nei antrame aukšte nėra. Pažymėtina, jog į bylą pateiktame patalpų ( - )–11 plane nurodyta, jog ši patalpa yra mansardoje, o patalpų ( - )–10 buto plane, buto (patalpos) kadastro duomenyse nurodyta, jog ginčo patalpa yra rūsyje. Nepriklausomai nuo to, kur yra ginčo patalpos, kokia jų būklė ar faktinė patalpų paskirtis, šios aplinkybės nepaneigia nuosavybės teisių į ginčo butą. Teismas pagrįstai nurodė, jog ginčo butai buvo suformuoti ir įregistruoti nuo 1948 m., t. y. dar prieš ieškovui įsigyjant nuosavybės teise butą ginčo name. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovei nuosavybėn Aktu perduotų butų Nr. 10 ir 11 nėra. Teismas pagrįstai nurodė, jog inventorizacijos byloje teisės į pagalbines patalpas neužfiksuotos bei jog ginčo butai yra savarankiškas teisinės registracijos objektas. Apelianto nurodytos buto Nr. 3 rūsio įsigijimo aplinkybės motyvai visiškai nesusiję su nagrinėjama byla, kadangi šioje byloje ginčas vyksta dėl butų Nr. 10 ir Nr. 11.

294. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog namo pastogėje ir rūsyje tokios patalpos, kuri atitiktų statybos techniniame reglamente STR 1.1401:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ nurodytus buto reikalavimus, nėra ir niekada nuo namo statybos pradžios nebuvo, bei jog teismas minėtu reglamentu nesivadovavo. Pažymėtina, jog iš namo ( - ) inventorizacijos bylos duomenų matyti, jog dar 1948 m. ginčo patalpos buvo įregistruotos butais Nr. 10 ir Nr. 11. Pagal 1948 m. pastatų vidaus plotų eksplikaciją butą Nr. 10 sudarė 3 patalpos, t. y. kambarys X-1 / 8,95 kv. m, virtuvė X-2 / 8,57 kv. m, klozetas X-3 / 1,32 kv. m. Pagal 1970 m. pastatų vidaus plotų eksplikaciją butą Nr. 11 sudarė gyv. salka, gyv. virtuvė X-1 / 8,60 kv. m., butą Nr. 10 sudarė rūsys/kambarys X-1 / 8,95 kv. m., virtuvė X-2 / 9,15 kv. m, WC X-3 / 1,32 kv. m. Šiais rašytiniais įrodymais yra visiškai paneigiami apelianto motyvai, jog nežinia iš kur atsirado butai Nr. 10 ir 11 ( - ), nes ginčo butai buvo įregistruoti dar 1948 metais. Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas pagrįstai laikė, jog ieškovas nenurodė jokių aplinkybių ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog Lietuvos Respublika neturėjo nuosavybės teisių į ginčo patalpas ar neteisėtai jas įgijo (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Vertinant ginčijamo Akto dalies teisėtumą, taikytinos teisės aktų nuostatos, galiojusios šių ginčo butų pastatymo, suformavimo metu. Bet kuriuo atveju apelianto nurodyti argumentai nepaneigia pačios nuosavybės teisės ginčo patalpas. Ginčo patalpos Kauno miesto savivaldybės nuosavybe buvo įregistruotos apelianto ginčijamo 2010-05-19 Akto pagrindu. Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, jog savivaldybių nuosavybėn perduodamo neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais, gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, kurį jos valdo patikėjimo teise. Pagal prie ieškinio pateiktą VĮ Registrų centro butų (patalpų) sąrašą, gyvenamąsias patalpas – butus (Nr. 10 ir 11) Kauno miesto savivaldybė valdė patikėjimo teise, tačiau tuo laikotarpiu ieškovas nereiškė jokių pretenzijų į ginčo patalpas, nors nuo to laiko jų paskirtis nesikeitė, tik iš valstybės nuosavybės perėjo savivaldybės nuosavybėn. 2012-02-01 Kauno miesto savivaldybės administracijos rašte Nr. 53-9-264 nurodyta, jog 1998-07-13 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 punkte numatyta, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas turi būti iki 2015-01-01 perduotas savivaldybių nuosavybėn. Taip pat minėtame rašte nurodyta, jog Valstybės kontrolė dėl eilės kadastro objektų, įskaitant ir (duomenys neskelbtini), Kaune, Kauno miesto savivaldybės administraciją ragino paspartinti perėmimo procedūras. Teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo patalpos perduotos teisėtai, vadovaujantis teisės aktais. Pažymėtina, jog panaikinus Aktą, pagal kurį Kauno miesto savivaldybė įgijo ginčo patalpas, liktų neišspręstas nekilnojamojo turto nuosavybės klausimas, nes Aktu ginčo butai buvo perduoti kaip valstybės nuosavybė, todėl panaikinus Akto dalį dėl ginčo patalpų butai pereitų valstybės nuosavybėn.

305. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog atliekant butų teisinę registraciją buvo pažeista LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 8 punkto reikalavimai bei jog nebuvo pagrindo pagalbines patalpas (rūsį ir pastogę) įregistruoti butais, klastoti centrinio duomenų banko registro išrašus. Teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nebuvo pateikta duomenų, kad ginčo butai (patalpos) yra ieškovo ir kitų namo ( - ) butų savininkų bendro naudojimo patalpos. Tiek rūsyje, tiek pastogėje esantys ginčo patalpos Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiri objektai, turintys unikalius numerius. LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris.

316. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas ignoravo CK 4.82 straipsnio 5 dalį bei nurodo, jog name yra 6 butai, kurie privatizuoti dar prieš 17 metų – gerokai anksčiau nei įvyko ginčo butų perdavimas atsakovei. CK 4.82 straipsnio 5 dalis numato, jog buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Teismas pagristai nurodė, jog namo ( - ) butų savininkai turėjo teisę privatizuoti rūsio bei pastogės patalpas, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai, o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir pastogėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismas pagrįstai nurodė, jog duomenų, kad ginčo namo gyventojai būtų privatizavę pastogės ar rūsio patalpas, byloje nėra.

327. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog, atsakovei be jokio teisėto pagrindo bendro naudojimo patalpose įregistravus tariamus butus, atitinkamai sumažėjo ieškovui ir kitiems namo gyventojams tenkančios namo pastogės dalys ne tik ta dalimi, kuria sumažinta pastogės plotas dėl tariamo buto Nr. 11 įregistravimo, bei papildomai butams Nr. 10 (rūsiui) ir Nr. 11 (pastogės daliai) priskiriama dar ir pastogės dalis kaip pagalbinė patalpa. Kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo patalpos buvo bendro naudojimo patalpos, teismas pagrįstai nurodė, jog privatizuojant gyvenamąsias patalpas nebuvo apibrėžta, kad kartu perduodamos ir konkrečios rūsio bei pastogės bendro naudojimo patalpos kaip priklausiniai bei pagrįstai atmetė ieškovo teiginius, kad ginčo patapos buvo įsigytos namo butų savininkų kartu su butais ir perduotos jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise nesukonkretinus konkrečių dalių.

338. Apelianto nurodyti argumentai, jog butai Nr. 10 ir 11 neatitinka gyvenamosios patalpos keliamų reikalavimų, niekaip nepaneigia pačios nuosavybės teisių į ginčo patalpas. Teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas neįrodė, jog jis bei kiti namo butų savininkai, pirkdami butus, mokėjo už rūsius ir pastogę. Teismas teisingai nustatė, kad ginčijamas Aktas nepažeidžia ieškovo nuosavybės teisių. Teismas, remdamasis tuo, kad ginčo butai yra suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, bei tuo, kad jų registracijos faktas nėra nuginčytas ir jų savininkas Kauno miesto savivaldybė laikytina teisėta jų savininke, taip pat tuo, kad nebuvo nustatyta juridiškai reikšmingų faktų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad ginčo butų patalpos priskirtinos namo butų savininkų bendrojo naudoji patalpoms, taip pat ieškovui neįrodžius, kad ginčo patalpos skirtos tarnauti namo, esančio ( - ), butams kaip priklausiniai, padarė teisingą išvadą, kad ginčo butai kvalifikuotini kaip atskirai nuo gyvenamajame name esančių butų funkcionuojančios patalpos.

34Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 67–73) prašo apeliacinį skundą atmesti, o 2012-06-26 sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

351. Apelianto nurodyta civilinė byla Nr. 2-00222-221/2005 dėl to paties ( - ) namo kitos rūsio dalies perdavimo Kauno miesto savivaldybei pagal gyventojos S. K. (šioje byloje trečiojo asmens) bei nagrinėjama byla nesutampa ratio decidendi (LAT 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2011). Toje byloje teismai vieningai nustatė faktinę aplinkybę, kad tiek pirmasis privačios nuosavybės teisės į butą įgijėjas, tiek ieškovė (S. K.) nuosavybės teisių įgijimo sandoriais kartu su butu įgijo nuosavybėn ir ginčo objektą, t. y. 7,96 kv. m rūsio patalpą, kuria teisėtai naudojosi kaip buto priklausiniu (CK 4.19 str., 4.47 str. 1 p., 4.48 str.). Remiantis privatizavimo sutartimi ieškovė butą buvo privatizavusi su rūsiu. Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios ar iš esmės panašios, nes apeliantas privatizavimo sutartimi nėra įgijęs nuosavybės teisės į ginčo patalpas, taip pat šios patalpos, atsižvelgiant į jų teisinį statusą, tiek iki Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo, tiek atkūrus Nepriklausomybę buvo ir yra laikomos valstybės nuosavybe. Nurodytos bylų aplinkybės iš esmės patvirtina reikšmingų bylai aplinkybių neatitikimą.

362. Teismas iš namo ( - ) inventorizacijos bylos duomenų nustatė, jog dar 1948 m. ginčo patalpos buvo įregistruotos butais Nr. 10 ir 11 ir kad iki perduodant Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn ginčo Aktu buvo Lietuvos Respublikos nuosavybė.

373. Ieškovo teiginiai, jog ( - ) name niekada nebuvo butų Nr. 10 ir Nr. 11, neatitinka tikrovės, nes bylos įrodymai patvirtina, jog ginčo patalpos niekada nebuvo tiek bendrosios dalinės nuosavybės objektu, tiek kažkurio namo buto savininko priklausiniu, be to, dėl šių ginčo patalpų kompetentingos institucijos nėra priėmusios jokių sprendimų dėl jų perleidimo privačion nuosavybėn teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas pagrįstai nurodė, kad byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl patalpų, esančių pastogėje ir rūsyje, pripažinimo gyvenamojo namo butų priklausiniais. Teismas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis LAT aktualia praktika (LAT 2012-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012), sprendžiant klausimą dėl konkrečių negyvenamųjų patalpų pripažinimo gyvenamojo namo butų priklausiniais būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y., kad: 1) tų patalpų paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – butuose gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamųjų patalpų savininkai įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali būti bendrojo ar individualaus naudojimo. Priklausomai nuo šio (bet ne vien tik nuo jo) fakto gali būti nustatyta bendroji ar vieno asmens nuosavybės teisė į patalpas. Jeigu negyvenamosios patalpos buvo suprojektuotos, pastatytos ir paskirtos naudoti individualiai, tai nėra pagrindo spręsti dėl jų kaip dėl bendrojo naudojimo patalpų, nes jos nesiekė tenkinti ir netenkino bendrų reikmių. Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name vien dėl to, kad jos skirtos ne gyventi, o namo gyventojų kitiems poreikiams patenkinti, negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys. Jos gali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kitame daikte (daugiabučiame name) ir veikti atskirai nuo vieno ar visų butų. Pavyzdžiui, jose gali būti vykdoma ūkinė, komercinė ar dar kitokia (pavyzdžiui, visuomeninė, kultūrinė, politinė) veikla. Toks savarankiškas daiktas gali būti ir savarankiškas nuosavybės objektas, t. y. turėti savininką, kuris gali būti ne daugiabučiame name esančio buto savininkas (LAT 2011-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011). Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, pagrįstai nurodė, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui. Aplinkybė, jog negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys, tačiau taip pat turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys būdingas priklausiniui (LAT 2011-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011).

384. Atsakovė sutinka su teismo išvada, jog iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokole pateiktos vaizdinės medžiagos matyti, kad ginčo butų patalpos yra apleistos ir dauguma jų nenaudojamos. 2010-09-24 AB ,,City Service“ rašte Nr. 1278 nurodyta, kad patalpa rūsyje X-1 / 8,95 kv. m kaip rūsio sandėliuku naudojasi E. B. K., patalpa pastogėje XI-8,60 kv. m naudojasi kaip sandėliuku (patalpos užimtos) S. I., tačiau šiomis patalpomis naudojasi neturėdamos teisinio pagrindo. Teismas pagrįstai nurodė, kad nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas jų buto priklausiniais. Teismas pagrįstai nurodė, kad namo ( - ) butų savininkai turėjo teisę privatizuoti rūsio bei pastogės patalpas, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai, o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir pastogėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, atsižvelgdamas į reikšmingas bylai faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo namo gyventojai būtų privatizavę pastogės ar rūsio patalpas.

395. Ieškovas, vadovaudamasis CK 4.73, 4.74, 4.81, 4.82 straipsniais, prašė teismo nustatyti, kad ginčo patalpos yra bendro naudojimo pagalbinės patalpos, tačiau ginčo teisiniam santykiui netaikė 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo ir kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatų. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę pradėjus formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamą šalies ūkį (Konstitucijos 46 str.) viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę buvo vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismų praktikoje nurodoma, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas konstatuotina, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Atitinkamai, jei valstybės nuosavybės teisės objektai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Įsigaliojus 2000 metų CK, daiktinėje teisėje buvo reglamentuoti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai (CK 4.47 str.), bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, įsigaliojus 2000 m. CK, CK 4.82 straipsnio 1 dalis nelaikytina savarankišku nuosavybės įgijimo pagrindu ir tuo labiau taikytinu teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2000 metų LR CK įsigaliojimo. LAT yra pažymėjęs, kad CK 4.82 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama kaip CK 4.47 straipsnio 12 punkte nurodyta teisės norma, t. y. joje neįtvirtintas atskiras nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Minėta, kad nuosavybės teisė į ginčo patalpas galėjo atsirasti pagal sandorius ir administracinius aktus, priimtus Butų privatizavimo, Valstybinio turto pirminio privatizavimo arba Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka, privatinės nuosavybės į gyvenamojo namo gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas atsiradimas priklausė nuo gyvenamųjų patalpų nuomininkų valios įsigyti patalpas nuosavybėn. Įsigaliojus 2000 m. CK, jo 4.82 straipsnio 1 dalies nuostata dėl namo bendrojo naudojimo patalpų priklausymo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise nepakeičia iki jo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka įgytų nuosavybės teisių. Be to, aptariamoje teisės normoje nustatyti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektai, neįtvirtinta visų gyvenamojo namo negyvenamųjų patalpų bendrojo naudojimo ir jų priklausymo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise prezumpcijos (LAT 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011). LAT yra išaiškinęs, kad 1991 m. Butų privatizavimo įstatymas sudarė teisinį pagrindą atsirasti daugiabučių namų savininkų nuosavybės teisėms į gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą, kambarius bendrabučiuose (Įstatymo 2 straipsnis). Kadangi tokiam pirkimo–pardavimo objektui suformuoti esminę reikšmę turėjo jo paskirtis (gyvenamoji patalpa), o pirkėjas turėjo būti parduodamo objekto nuomininkas, tai kitų (negyvenamųjų) patalpų likimas buvo spręstas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, nustatytus teisės aktuose: Vyriausybės 1991-07-31 nutarime Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ bei jį papildžiusiuose Centrinės privatizavimo komisijos posėdžių protokoluose. Centrinės privatizavimo komisijos 1992-04-03 posėdžio protokolo Nr. 37 4 punkte išaiškinta, kad negyvenamosios patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į butų savininkų inventorines bylas kaip jų butų priklausiniai, miesto, rajono savivaldos organo sprendimu galėjo būti perduotos neatlygintinai butų savininkams, jeigu pastarieji pareiškė tokį prašymą ir notariškai susitarė dėl tokių patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų (4.2.2.2 papunktis). Negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, buvusios įtrauktos į miestų (rajonų) valdybų, valstybinių, valstybinių akcinių įmonių, įstaigų ir organizacijų balansą, buvo privatizuotos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu gyvenamojo namo statybos projektinėje dokumentacijoje (namo perdavimo eksploatuoti akte), rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose (kartu ir gyvenamojo namo techninės apskaitos byloje) jos nebuvo pažymėtos kaip skirtos butų naudotojams kaip butų priklausiniai, arba jei šios patalpos buvo įrengtos pagal atskiras statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto sąmatas, nenumatant, kad jos skirtos butų naudotojams kaip bendrojo naudojimo patalpos (4.2.3 papunktis). Apibendrindamas šį teisinį reglamentavimą, LAT padarė išvadą, kad daugiabučio namo negyvenamosios patalpos, kurios butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, gali būti savarankišku nuosavybės teisių objektu ir kitų įstatymų pagrindu perleistos kitiems asmenims (LAT 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011).

406. Centrinės privatizacijos komisijos 1992-04-03 protokolo Nr. 37 4.2 punkte nurodoma, kad: ,,4.2. Negyvenamosios patalpos, esančios privatizuojamų pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namu rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse: <...> ,,4.2.2. miesto, rajono valdybos sprendimu perduodamos neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai visi butai gyvenamajame name yra privatizuoti, jeigu: 4.2.2.1. negyvenamosiose patalpose yra įrengti gyvenamojo namo eksploatavimui ir techninei priežiūrai būtini mechanizmai, įrengimai bei prietaisai ir tokia atitinkamų patalpų paskirtis (naudojimas) pažymėta namo techninės apskaitos byloje arba kituose namo statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose; 4.2.2.2. kitos negyvenamosios patalpos, išskyrus patalpas, nurodytas šio išaiškinimo 4.2.1 ir 4.2.3 punktuose. Jeigu šios patalpos yra nustatytąja tvarka išnuomotos, butų savininkai, jų įgaliotieji asmenys arba butų savininkų bendrija (toliau vadinama butų savininkai) su buvusiu nuomotoju sudaro negyvenamųjų patalpų priėmimo–perdavimo sutartį, kurioje turi būti nurodyta, kad jie prisiima visus buvusio nuomotojo įsipareigojimus, teises ir prievoles, nurodytas nuomos sutartyje. Sprendimus dėl negyvenamųjų patalpų, esančių gyvenamuosiuose namuose, perdavimo neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise miesto, rajono valdyba priima butų savininkų prašymu, prie kurio turi būti pridėta: – visų butų savininkų (jeigu butą įsigijo nuosavybėn keli asmenys – šio buto bendrasavininkių) notariškai patvirtintas susitarimas dėl negyvenamųjų patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų; – butų savininkų sutartis su valstybine ar kita įmone, įstaiga, organizacija dėl gyvenamojo namo ir butų eksploatavimo, remonto ir avarijų likvidavimo.“ Vadovaujantis Centrinės privatizacijos komisijos 1992-04-03 protokole Nr. 37 4.2 punkte pateiktu išaiškinimu, negyvenamosios patalpos, esančios privatizuojamų pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, gali būti perduodamos neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet tam, kad negyvenamos patalpos būtų perduotos, butų savininkai miesto, rajono valdybai turėjo pateikti išvardintus dokumentus, kuriuos pateikus miesto, rajono valdyba priimdavo sprendimus dėl negyvenamųjų patalpų, esančių gyvenamuosiuose namuose, perdavimo neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovui nepateikus įrodymų, t. y. prašymo dėl negyvenamosios patalpos perdavimo neatlygintinai bendrosios dalinės nuosavybės teise, notariškai patvirtinto susitarimo dėl negyvenamųjų patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros bei sutarties dėl gyvenamojo namo eksploatavimo, remonto ir avarijų likvidavimo, teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad nenustačius juridiškai reikšmingų faktų, sudarančių pagrindo konstatuoti, kad ginčo patalpos priskirtinos namo butų savininkų bendrojo naudojimo patalpoms, ieškovui neįrodžius, kad ginčo butų patalpos skirtos tarnauti namo butams kaip priklausiniai, darytina išvada, kad ginčo butai kvalifikuotini kaip atskirai nuo gyvenamajame name esančių butų funkcionuojančios patalpos.

41IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

42Apeliacinis skundas atmestinas.

43Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010-05-19 Kai kurių nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1T-183-(4.2) (t. 1, b. l. 46–48, 153) Vyriausybė perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn gyvenamosios paskirties butą, kurio unikalus Nr. ( - ), esantį ( - )–10, Kaune (t. 1, b. l. 9), ir gyvenamosios paskirties butą, kurio unikalus Nr. ( - ), esantį ( - )–11, Kaune (t. 1, b. l. 11). Ieškovas, atsakovė Kauno miesto savivaldybė ir tretieji asmenys yra namo, esančio ( - ), bendraturčiai (t. 1, b. l. 113–114).

44Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl konkrečių pastogėje ir rūsyje esančių patalpų, įregistruotų butais, pripažinimo gyvenamojo namo butų priklausiniais. Vadovaujantis LAT praktika (LAT 2012-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012), sprendžiant klausimą dėl konkrečių negyvenamųjų patalpų pripažinimo gyvenamojo namo butų priklausiniais būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tų patalpų paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – butuose gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamųjų patalpų savininkai įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali būti bendrojo ar individualaus naudojimo. Priklausomai nuo šio (bet ne vien tik nuo jo) fakto gali būti nustatyta bendroji ar vieno asmens nuosavybės teisė į patalpas. Jeigu negyvenamosios patalpos buvo suprojektuotos, pastatytos ir paskirtos naudoti individualiai, tai nėra pagrindo spręsti dėl jų kaip dėl bendrojo naudojimo patalpų, nes jos nesiekė tenkinti ir netenkino bendrų reikmių. Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name vien dėl to, kad jos skirtos ne gyventi, o namo gyventojų kitiems poreikiams patenkinti, negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys. Jos gali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kitame daikte (daugiabučiame name) ir veikti atskirai nuo vieno ar visų butų. Pavyzdžiui, jose gali būti vykdoma ūkinė, komercinė ar dar kitokia (pavyzdžiui, visuomeninė, kultūrinė, politinė) veikla. Toks savarankiškas daiktas gali būti ir savarankiškas nuosavybės objektas, t. y. turėti savininką, kuris gali būti ne daugiabučiame name esančio buto savininkas (LAT 2011-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai nurodė, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui. Aplinkybė, jog negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys, tačiau taip pat turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys būdingas priklausiniui (LAT 2011-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011).

45Kolegijos nuomone, bylos duomenys patvirtina, jog ginčo patalpos niekada nebuvo tiek bendrosios dalinės nuosavybės objektu, tiek ieškovo buto priklausiniu, be to, nenustatyta, kad dėl šių ginčo patalpų kompetentingos institucijos būtų priėmusios sprendimus dėl jų perleidimo privačion nuosavybėn teisės aktų nustatyta tvarka.

46Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas nepateikė įrodymų, pavirtinančių, jog butą Nr. 5 ( - ), Kaune jis nupirko su rūsiu. Apelianto motyvai, jog tokius įrodymus jis pateikė su patikslintu ieškiniu, visiškai nepagrįsti. Prie ieškinio pateiktame VĮ Registrų centro ieškovui 2011-07-25 pateiktame butų (patalpų) sąraše nurodyta, jog ieškovui ir A. K. nuosavybės teise priklauso butas ( - ), Kaune, kurio unikalus Nr. ( - ), tačiau pastabose nenurodyta ,,su rūsiu“, kai tuo tarpu prie butų 2, 3, 4 ir 7 pastabose yra prierašas ,,su rūsiu“ (t. 1, b. l. 113–114). Iš 2003-02-07 Pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (1 t., b. l. 7) matyti, jog buto unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), Kaune, 70/100 dalių nuosavybės teise priklauso ieškovui 2002-04-03 pirkimo–pardavimo sutarties ir priėmimo–perdavimo akto pagrindu, o 30/100 dalių – ieškovui ir A. K. 2003-01-31 pirkimo–pardavimo sutarties ir priėmimo–pardavimo akto pagrindu. Šiame pažymėjime taip pat nėra nurodyta, kad butas įgytas su rūsiu. Tai, jog pagal ieškovo pateiktą VĮ Registrų centro 2008-11-12 Nekilnojamojo turto registro išrašą-pažymėjimą (t. 2, b. l. 90-91) butas Nr. 7 buvo įsigytas su rūsiu, kolegijos nuomone, niekaip neatvirtina ieškovo teiginio, kad ir jis savo butą Nr. 5 įgijo su rūsiu.

47Kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos ir apelianto nurodytos civilinės bylos Nr. 2-00222-221/2005 dėl to paties ( - ) namo kitos rūsio dalies perdavimo Kauno miesto savivaldybei pagal gyventojos S. K. (šioje byloje trečiojo asmens) ieškinį ratio decidendi nesutampa (LAT 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2011). Civilinėje byloje Nr. 2-00222-221/2005 buvo nustatyta, jog tiek pirmasis privačios nuosavybės teisės į butą įgijėjas (1995-05-23 privatizavęs butą Nr. 3), tiek ieškovė S. K. (kuriai 1998-02-28 sutartimi buvo perleista nuosavybė) nuosavybės teisių įgijimo sandoriais kartu su butu įgijo nuosavybėn ir ginčo objektą, t. y. 7,96 kv. m rūsio patalpą, kuria teisėtai naudojosi kaip buto priklausiniu (CK 4.19 str., 4.47 str. 1 p., 4.48 str.), t. y. privatizavimo sutartimi butas Nr. 3 buvo privatizuotas su rūsiu. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, nes apeliantas šioje byloje net neįrodinėjo, kad jis privatizavimo sutartimi įgijo nuosavybės teises į ginčo patalpas, o, be to, net neteigė ir neįrodinėjo, kad jis ginčo patalpomis naudojosi kaip buto Nr. 5 priklausiniais. Kadangi nurodytos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, teismui nebuvo ir jokio pagrindo vadovautis toje byloje atliktos ekspertizės išvadomis.

48Kolegijos nuomone, apeliantas, vadovaudamasi antstolės S. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu (2 t., b. l. 3–19), be jokio pagrindo teigia, jog atsakovei nuosavybėn Aktu perduotų butų Nr. 10 ir Nr. 11 nėra, o Registrų išrašų duomenys dėl šių butų įregistravimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybe yra suklastoti ir neatitinka tikrovės. Pažymėtina, jog į bylą pateiktame patalpų ( - )–11 plane nurodyta, jog ši patalpa yra mansardoje, o patalpų ( - )–10 buto plane, buto (patalpos) kadastro duomenyse nurodyta, jog ginčo patalpa yra rūsyje. Nepriklausomai nuo to, kur yra ginčo patalpos, kokia jų būklė ar faktinė patalpų paskirtis, kolegijos nuomone, šios aplinkybės nepaneigia atsakovės nuosavybės teisių į ginčo butus. Teismas pagrįstai nurodė, jog ginčo butai buvo suformuoti ir įregistruoti nuo 1948 m., t. y. dar prieš ieškovui įsigyjant nuosavybės teise butą Nr. 5 ginčo name, bei tai, jog ginčo butai yra savarankiški teisinės registracijos objektai. Nustatyta, jog abiems ginčo butams yra užvestos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 20/232783 ir Nr. 20/265698, iš kurių matyti, jog pagal kadastro duomenis, užfiksuotus 2002-03-05, butas Kaune, ( - )–10, kurio unikalus Nr. ( - ), yra 19,42 kv. m bendro ploto, o butas Kaune, ( - )–11, kurio unikalus Nr. ( - ), yra 8,60 kv. m bendro ploto. Akivaizdu, jog pastarieji kadastro duomenys buvo užfiksuoti gerokai iki ginčijamo Akto surašymo, kas vienareikšmiškai paneigia apelianto teiginius.

49Tai, kad ieškovas tikslu įrodyti, jog tikrai pastogėje nėra jokio buto, o rūsys irgi nėra butas, jis yra tik rūsio patalpa, ieškovas teismo prašė skirti ekspertizę, kad ją atliktų UAB „Skena“ (Aukštaičių g. 9, Kaunas), tačiau parengiamajame teismo posėdyje teisėja šį prašymą atmetė, kolegijos nuomone, nedaro teismo sprendimo neteisėtu, kadangi ekspertizė skiriama tik tuo atveju, kai teismui reikalingos specialios žinios, o šiuo atveju byloje pateiktų įrodymų pakako konstatuoti ieškovo teiginių ydingumą ir neįrodytumą.

50Kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, jog iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokole pateiktos vaizdinės medžiagos matyti, kad ginčo butų patalpos yra apleistos ir dauguma jų nenaudojamos. 2010-09-24 AB ,,City Service“ rašte Nr. 1278 (1 t., b. l. 150–152) nurodyta, kad patalpa rūsyje X-1 / 8,95 kv. m kaip rūsio sandėliuku naudojasi ( - )–8 buto savininkė E. B. K., patalpa pastogėje XI-8,60 kv. m naudojasi kaip sandėliu (patalpos užrakintos) S. I., tačiau šiomis patalpomis naudojasi neturėdamos teisinio pagrindo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės ( - ) butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas jų buto priklausiniais. Teismas pagrįstai nurodė, kad namo ( - ) butų savininkai turėjo teisę privatizuoti rūsio bei pastogės patalpas, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai, o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir pastogėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Kolegijos nuomone, byloje nėra duomenų, kad ginčo namo gyventojai (jau nekalbant apie ieškovą) būtų privatizavę ginčo butų pastogėje ir / ar rūsyje patalpas.

51Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog namo pastogėje ir rūsyje tokios patalpos, kuri atitiktų statybos techniniame reglamente STR 1.1401:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ nurodytus buto reikalavimus, nėra ir niekada nuo namo statybos pradžios nebuvo, bei jog teismas minėtu reglamentu nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismas iš namo ( - ) inventorizacijos bylos duomenų visiškai pagrįstai nustatė, jog ginčo patalpos dar 1948 m. buvo įregistruotos butais Nr. 10 ir Nr. 11. Pagal 1948 m. pastatų vidaus eksplikaciją butą Nr. 10 sudarė 3 patalpos, t. y. kambarys X-1 / 8,95 kv. m, virtuvė X-2 / 8,57 kv. m, klozetas X-3 / 1,32 kv. m. Pagal 1970 m. pastatų vidaus plotų eksplikaciją butą Nr. 11 sudarė gyv. salka, gyv. virtuvė X-1 / 8,60 kv. m, butą Nr. 10 sudarė rūsys / kambarys X-1 / 8,95 kv. m, virtuvė X-2 / 9,15 kv. m ir WC X-3 / 1,32 kv. m. Šiais rašytiniais įrodymais yra visiškai paneigiami apelianto motyvai, jog nežinia iš kur atsirado butai Nr. 10 ir Nr. 11 ( - ), nes ginčo butai buvo įregistruoti dar 1948 metais. Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai laikė, jog ieškovas nenurodė jokių aplinkybių ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog Lietuvos Respublika neturėjo nuosavybės teisių į ginčo patalpas ar neteisėtai jas įgijo (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Vertinant ginčijamo Akto dalies teisėtumą, taikytinos teisės aktų nuostatos, galiojusios šių ginčo butų pastatymo, suformavimo metu. Bet kuriuo atveju apelianto nurodyti argumentai nepaneigia pačios nuosavybės teisės ginčo patalpas. Ginčo patalpos Kauno miesto savivaldybės nuosavybe buvo įregistruotos apelianto ginčijamo 2010-05-19 Akto pagrindu. Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, jog savivaldybių nuosavybėn perduodamo neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais, gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, kurį jos valdo patikėjimo teise. Pagal prie ieškinio pateiktą VĮ Registrų centro butų (patalpų) sąrašą, gyvenamąsias patalpas – butus (Nr. 10 ir 11) Kauno miesto savivaldybė valdė patikėjimo teise, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas tuo laikotarpiu būtų reiškęs pretenzijas į ginčo patalpas, nors nuo to laiko ginčo patalpų paskirtis nesikeitė, tik iš valstybės nuosavybės perėjo savivaldybės nuosavybėn. 2012-02-01 Kauno miesto savivaldybės administracijos rašte Nr. 53-9-264 nurodyta, jog 1998-07-13 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 punkte numatyta, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas turi būti iki 2015-01-01 perduotas savivaldybių nuosavybėn. Taip pat minėtame rašte nurodyta, jog Valstybės kontrolė dėl eilės kadastro objektų, įskaitant ir ( - ), Kaune, Kauno miesto savivaldybės administraciją ragino paspartinti perėmimo procedūras. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad ginčo patalpos perduotos vadovaujantis teisės aktais. Pažymėtina, jog panaikinus Aktą, pagal kurį Kauno miesto savivaldybė įgijo ginčo patalpas, liktų neišspręstas nekilnojamojo turto nuosavybės klausimas, nes Aktu ginčo butai buvo perduoti kaip valstybės nuosavybė, todėl panaikinus Akto dalį dėl ginčo butų jie vėl grįžtų valstybės nuosavybėn.

52Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, jog atliekant butų teisinę registraciją buvo pažeista LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 8 punkto reikalavimai bei jog nebuvo pagrindo pagalbines patalpas (rūsį ir pastogę) įregistruoti butais, klastoti centrinio duomenų banko registro išrašus. Teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nebuvo pateikta duomenų, kad ginčo butai (patalpos) yra ieškovo ir kitų namo ( - ) butų savininkų bendro naudojimo patalpos. Tiek rūsyje, tiek pastogėje esantys ginčo patalpos Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiri objektai, turintys unikalius numerius. LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris.

53Apeliantas nurodo, jog, atsakovei be jokio teisėto pagrindo bendro naudojimo patalpose įregistravus tariamus butus, atitinkamai sumažėjo ieškovui ir kitiems namo gyventojams tenkančios namo pastogės dalys ne tik ta dalimi, kuria sumažinta pastogės plotas dėl tariamo buto Nr. 11 įregistravimo, bei papildomai 10 (rūsio) ir butui Nr. 11 (pastogės daliai) priskiriama dar ir pastogės dalis kaip pagalbinė patalpa. Kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo patalpos buvo bendro naudojimo patalpos, teismas pagrįstai nurodė, jog privatizuojant gyvenamąsias patalpas nebuvo apibrėžta, kad kartu perduodamos ir konkrečios rūsio bei pastogės bendro naudojimo patalpos kaip priklausiniai bei pagrįstai atmetė ieškovo teiginius, kad ginčo patapos buvo įsigytos namo butų savininkų kartu su butais ir perduotos jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise nesukonkretinus konkrečių dalių.

54Pažymėtina, jog ieškovas, CK 4.73, 4.74, 4.81, 4.82 straipsnių pagrindais prašydamas teismo nustatyti, kad ginčo patalpos yra bendro naudojimo pagalbinės patalpos, ginčo teisiniam santykiui netaikė 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo ir kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatų. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę pradėjus formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamą šalies ūkį (Konstitucijos 46 str.) viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę buvo vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismų praktikoje akcentuota, kad, sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas, valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Atitinkamai, jei valstybės nuosavybės teisės objektai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Įsigaliojus 2000 metų CK, daiktinėje teisėje buvo reglamentuoti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai (CK 4.47 str.), bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Kolegija visiškai pritaria atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentui, jog, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, įsigaliojus 2000 m. CK, CK 4.82 straipsnio 1 dalis nelaikytina savarankišku nuosavybės įgijimo pagrindu ir tuo labiau taikytinu teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2000 metų LR CK įsigaliojimo. LAT yra pažymėjęs, kad CK 4.82 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama kaip CK 4.47 straipsnio 12 punkte nurodyta teisės norma, t. y. joje neįtvirtintas atskiras nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Minėta, kad nuosavybės teisė į ginčo patalpas galėjo atsirasti pagal sandorius ir administracinius aktus, priimtus Butų privatizavimo, Valstybinio turto pirminio privatizavimo arba Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka, privatinės nuosavybės į gyvenamojo namo gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas atsiradimas priklausė nuo gyvenamųjų patalpų nuomininkų valios įsigyti patalpas nuosavybėn. Įsigaliojus 2000 m. CK, jo 4.82 straipsnio 1 dalies nuostata dėl namo bendrojo naudojimo patalpų priklausymo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise nepakeičia iki jo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka įgytų nuosavybės teisių. Be to, aptariamoje teisės normoje nustatyti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektai, neįtvirtinta visų gyvenamojo namo negyvenamųjų patalpų bendrojo naudojimo ir jų priklausymo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise prezumpcijos (LAT 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011). LAT yra išaiškinęs, kad 1991 m. Butų privatizavimo įstatymas sudarė teisinį pagrindą atsirasti daugiabučių namų savininkų nuosavybės teisėms į gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą, kambarius bendrabučiuose (Įstatymo 2 straipsnis). Kadangi tokiam pirkimo–pardavimo objektui suformuoti esminę reikšmę turėjo jo paskirtis – gyvenamoji patalpa, o pirkėjas turėjo būti parduodamo objekto nuomininkas, tai kitų – negyvenamųjų – patalpų likimas buvo spręstas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, nustatytus teisės aktuose: Vyriausybės 1991-07-31 nutarime Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ bei jį papildžiusiuose Centrinės privatizavimo komisijos posėdžių protokoluose. Centrinės privatizavimo komisijos 1992-04-03 posėdžio protokolo Nr. 37 4 punkte išaiškinta, kad negyvenamosios patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į butų savininkų inventorines bylas kaip jų butų priklausiniai, miesto, rajono savivaldos organo sprendimu galėjo būti perduotos neatlygintinai butų savininkams, jeigu pastarieji pareiškė tokį prašymą ir notariškai susitarė dėl tokių patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų (4.2.2.2 papunktis). Negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, buvusios įtrauktos į miestų (rajonų) valdybų, valstybinių, valstybinių akcinių įmonių, įstaigų ir organizacijų balansą, buvo privatizuotos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu gyvenamojo namo statybos projektinėje dokumentacijoje (namo perdavimo eksploatuoti akte), rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose (kartu ir gyvenamojo namo techninės apskaitos byloje) jos nebuvo pažymėtos kaip skirtos butų naudotojams kaip butų priklausiniai, arba jei šios patalpos buvo įrengtos pagal atskiras statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto sąmatas, nenumatant, kad jos skirtos butų naudotojams kaip bendrojo naudojimo patalpos (4.2.3 papunktis). Apibendrindamas šį teisinį reglamentavimą, LAT padarė išvadą, kad daugiabučio namo negyvenamosios patalpos, kurios butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, gali būti savarankišku nuosavybės teisių objektu ir kitų įstatymų pagrindu perleistos kitiems asmenims (LAT 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011).

55Centrinės privatizacijos komisijos 1992-04-03 protokolo Nr. 37 4.2 punkte nurodoma, kad: ,,4.2. Negyvenamosios patalpos, esančios privatizuojamų pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namu rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse: <...> ,,4.2.2. miesto, rajono valdybos sprendimu perduodamos neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai visi butai gyvenamajame name yra privatizuoti, jeigu: 4.2.2.1. negyvenamosiose patalpose yra įrengti gyvenamojo namo eksploatavimui ir techninei priežiūrai būtini mechanizmai, įrengimai bei prietaisai ir tokia atitinkamų patalpų paskirtis (naudojimas) pažymėta namo techninės apskaitos byloje arba kituose namo statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose; 4.2.2.2. kitos negyvenamosios patalpos, išskyrus patalpas, nurodytas šio išaiškinimo 4.2.1 ir 4.2.3 punktuose. Jeigu šios patalpos yra nustatytąja tvarka išnuomotos, butų savininkai, jų įgaliotieji asmenys arba butų savininkų bendrija (toliau vadinama butų savininkai) su buvusiu nuomotoju sudaro negyvenamųjų patalpų priėmimo–perdavimo sutartį, kurioje turi būti nurodyta, kad jie prisiima visus buvusio nuomotojo įsipareigojimus, teises ir prievoles, nurodytas nuomos sutartyje. Sprendimus dėl negyvenamųjų patalpų, esančių gyvenamuosiuose namuose, perdavimo neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise miesto, rajono valdyba priima butų savininkų prašymu, prie kurio turi būti pridėta: – visų butų savininkų (jeigu butą įsigijo nuosavybėn keli asmenys – šio buto bendrasavininkių) notariškai patvirtintas susitarimas dėl negyvenamųjų patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų; – butų savininkų sutartis su valstybine ar kita įmone, įstaiga, organizacija dėl gyvenamojo namo ir butų eksploatavimo, remonto ir avarijų likvidavimo.“ Vadovaujantis Centrinės privatizacijos komisijos 1992-04-03 protokole Nr. 37 4.2 punkte pateiktu išaiškinimu, negyvenamosios patalpos, esančios privatizuojamų pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, galėjo būti perduodamos neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet tam butų savininkai miesto, rajono valdybai turėjo pateikti: 1) prašymą dėl negyvenamųjų patalpų, esančių gyvenamuosiuose namuose, perdavimo neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; 2) visų butų savininkų (jeigu butą įsigijo nuosavybėn keli asmenys – šio buto bendrasavininkių) notariškai patvirtintą susitarimą dėl negyvenamųjų patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų; 3) butų savininkų sutartį su valstybine ar kita įmone, įstaiga, organizacija dėl gyvenamojo namo ir butų eksploatavimo, remonto ir avarijų likvidavimo pateikimas. Atitinkamai butų savininkams pateikus nurodytus dokumentus miesto, rajono valdyba priimdavo sprendimus dėl negyvenamųjų patalpų, esančių gyvenamuosiuose namuose, perdavimo neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovui nepateikus įrodymų, t. y. prašymo dėl negyvenamosios patalpos perdavimo neatlygintinai bendrosios dalinės nuosavybės teise, notariškai patvirtinto susitarimo dėl negyvenamųjų patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros, bei sutarties dėl gyvenamojo namo eksploatavimo, remonto ir avarijų likvidavimo, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad nenustačius juridiškai reikšmingų faktų, sudarančių pagrindo konstatuoti, kad ginčo patalpos priskirtinos namo butų savininkų bendrojo naudojimo patalpoms, ieškovui neįrodžius, kad ginčo butų patalpos skirtos tarnauti namo, esančio ( - ), butams kaip priklausiniai, darytina išvada, kad ginčo butai pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai kvalifikuoti kaip atskirai nuo gyvenamajame name esančių butų funkcionuojančios patalpos.

56Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad ginčo butai yra suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, bei tuo, kad jų registracijos faktas nėra nuginčytas ir jų savininkas Kauno miesto savivaldybė laikytina teisėta jų savininke, taip pat tuo, kad nebuvo nustatyta juridiškai reikšmingų faktų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad ginčo butų patalpos priskirtinos namo butų savininkų bendrojo naudoji patalpoms, taip pat ieškovui neįrodžius, kad ginčo patalpos skirtos tarnauti namo, esančio ( - ), butams kaip priklausiniai, ieškinį atmetė visiškai pagrįstai ir teisėtai.

57Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

58Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

59apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2012-06-26 sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas (buto ( - ) bendraturtis) 2011-07-01 ieškiniu (1 t., b. l. 2-6),... 4. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 5. Kauno miesto apylinkės teismas 2012-06-26 sprendimu (t. 3, b. l. 18–26)... 6. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 7. Ieškovas apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 48–55) prašo 2012-06-26 sprendimą... 8. I. Teismas neatsižvelgė į jau susiformavusią teisminę praktiką dėl to... 9. II. Teismo motyvai ir teiginiai neteisėti, nepagristi, teismas šališkai ir... 10. 1. Teismas neteisus, kad nepateikta įrodymų, jog butas Nr. 5 pirktas su... 11. 2. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko... 12. 3. Sprendime nurodyta, kad atsakovė atsiliepime rašo, kad 1998-07-13... 13. 4. Statybos techninis reglamentas STR 1.1401:1999 „Pastato plotų ir tūrių... 14. 5. Šiame Reglamente, kuriuo teismas nesivadovavo, taip pat nurodoma, kad... 15. 6. Teismas pastogei ir rūsiui, tariamiems butams, kaip nurodyta dokumentuose,... 16. 7. 1999-12-27 LR aplinkos ministro įsakymo Nr. 420 „Dėl reglamento STR... 17. 8. Atliekant tokių „butų“ teisinę registraciją, pažeista Nekilnojamo... 18. 9. Kauno miesto savivaldybė teismo įpareigojimu, dar bylą nagrinėjant... 19. 10. Teismas nevertino ir fakto, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė į... 20. 11. Teismo motyvas, kad patalpos nėra bendroji dalinė nuosavybė,... 21. 12. Tikslu įrodyti, jog tikrai pastogėje nėra jokio buto, o rūsys irgi... 22. 13. CK 4.14 straipsnis nurodo, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio... 23. 14. Teismas ignoravo CK 4.82 straipsnio 5 dalį, kuri nurodo, kad „Buto ir... 24. 15. Teismas neatsižvelgė į jau susiformavusią teisminę praktiką dėl to... 25. Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 3, b. l.... 26. 1. Teismas pagrįstai nesivadovavo civilinėje byloje Nr. 2-222/2005 nustatomos... 27. 2. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais dokumentais bei teisės aktais,... 28. 3. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog Registrų išrašų duomenys dėl butų... 29. 4. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog namo pastogėje ir rūsyje tokios... 30. 5. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog atliekant butų teisinę registraciją... 31. 6. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas ignoravo CK 4.82 straipsnio 5... 32. 7. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog, atsakovei be jokio teisėto pagrindo... 33. 8. Apelianto nurodyti argumentai, jog butai Nr. 10 ir 11 neatitinka... 34. Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos... 35. 1. Apelianto nurodyta civilinė byla Nr. 2-00222-221/2005 dėl to paties ( - )... 36. 2. Teismas iš namo ( - ) inventorizacijos bylos duomenų nustatė, jog dar... 37. 3. Ieškovo teiginiai, jog ( - ) name niekada nebuvo butų Nr. 10 ir Nr. 11,... 38. 4. Atsakovė sutinka su teismo išvada, jog iš faktinių aplinkybių... 39. 5. Ieškovas, vadovaudamasis CK 4.73, 4.74, 4.81, 4.82 straipsniais, prašė... 40. 6. Centrinės privatizacijos komisijos 1992-04-03 protokolo Nr. 37 4.2 punkte... 41. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 42. Apeliacinis skundas atmestinas.... 43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010-05-19 Kai kurių nekilnojamojo turto... 44. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad byloje iš... 45. Kolegijos nuomone, bylos duomenys patvirtina, jog ginčo patalpos niekada... 46. Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog... 47. Kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos ir apelianto nurodytos civilinės bylos... 48. Kolegijos nuomone, apeliantas, vadovaudamasi antstolės S. V. faktinių... 49. Tai, kad ieškovas tikslu įrodyti, jog tikrai pastogėje nėra jokio buto, o... 50. Kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, jog iš faktinių... 51. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog namo pastogėje ir rūsyje tokios patalpos,... 52. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, jog atliekant butų... 53. Apeliantas nurodo, jog, atsakovei be jokio teisėto pagrindo bendro naudojimo... 54. Pažymėtina, jog ieškovas, CK 4.73, 4.74, 4.81, 4.82 straipsnių pagrindais... 55. Centrinės privatizacijos komisijos 1992-04-03 protokolo Nr. 37 4.2 punkte... 56. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad ginčo... 57. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą... 58. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 59. apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2012-06-26...