Byla 2A-479-275/2012
Dėl kredito sutarties pakeitimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl kredito sutarties pakeitimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti 2007-10-15 Kredito sutarties Nr. 07-115581-FA bendrosios dalies 7.2 punkto sąlygą, ją išdėstant sekančiai: „Kredito gavėjams praleidus sutartyje numatytus mokėjimo terminus, bankui pareikalavus, kredito gavėjai solidariai privalo už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną mokėti bankui specialioje dalyje nustatyto dydžio į palūkanas įskaičiuotinus delspinigius nuo laiku nesumokėtos kredito sumos; pakeisti sutarties specialiojoje dalyje nustatytą delspinigių normą į 0,02 proc., pripažinti minėtų sutarties pakeitimų įsigaliojimą nuo 2007-10-15, taip pat, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji 2007-10-15 sudarė su atsakovu Kredito sutartį Nr. 07-115581-FA, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovei kreditą. Ieškovės nuomone, sutarties 7.2 punkte numatyta sąlyga, kad kredito gavėja už vėlavimą mokėti įmokas privalo mokėti bankui 0,08 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną nuo pradelsto mokėjimo sumos, yra neteisėta, kadangi ieškovei nustatyta pareiga mokėti delspinigius ne tik nuo negrąžinto kredito sumų, bet ir nuo nesumokėtų palūkanų. Pagal Civilinio kodekso 6.261 straipsnį, palūkanos laikytinos minimaliais nuostoliais, o netesybos (delspinigiai) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (CK 6.73 str. 1 d.). Vadinasi, atsakovo reikalaujami delspinigiai turi būti įskaityti į palūkanas. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad protinga delspinigių normą yra 0,02 proc. už kiekvieną dieną. Nurodytų aplinkybių pagrindu, prašomos pakeisti sutarties sąlygos laikytinos nesąžiningomis, todėl turi būti pakeistos.

6II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

7Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 15 d. sprendimu atmetė ieškovės S. K. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl kredito sutarties pakeitimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė prašo pakeisti sutarties sąlygą taip, jog: delspinigiai ir palūkanos atliktų netesybų funkciją; delspinigiai būtų įskaityti į palūkanų sumą; o netesybos būtų skaičiuojamos tik nuo negrąžinto kredito sumos. Nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 6.261 straipsnį, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą (CK 6.73 str. 1 d.). Tuo tarpu Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalimi numatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Civilinis kodeksas numato dvejopo pobūdžio palūkanas, o būtent, palūkanas kaip netesybas (CK 6.210 str.) bei palūkanas kaip atlygį už naudojimąsi kreditu (CK 6.872 str. 1 d.) (LAT 2005-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2005). Nagrinėjamu atveju sutartimi šalys susitarė dėl ieškovės pareigos mokėti palūkanas už naudojimąsi suteiktu kreditu, vadinasi, sutartimi nustatytos palūkanos neatlieka netesybų funkcijos. Tuo tarpu delspinigių paskirtis yra išskirtinai susijusi tik su netesybų institutu (CK 6.71 str.). Teismas padarė išvadą, jog ieškovės argumentai, kad delspinigiai įskaitytini į palūkanas, kaip atliekantys tą pačia funkciją, yra neteisingi. Pagal ieškovės prašomo sutarties sąlygos pakeitimo turinį, netesybos būtų skaičiuojamos tik nuo negrąžinto kredito sumos. Ieškovės teigimu, atsakovas nepagrįstai turi teisę skaičiuoti delspinigius nuo palūkanų, ir palūkanas nuo palūkanų, kas yra neteisėta Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 4 dalies prasme. Minėtoje teisės normoje nurodyta, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju sutarties 7.2 punktu šalys susitarė, kad ieškovė moka delspinigius nuo pradelsto mokėjimo sumos. Sprendžiant iš sutarties turinio, pradelsti mokėjimai yra kredito įmokos ir palūkanos už naudojimąsi kreditu. Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas yra susijęs su palūkanų kaip netesybų institutu, tuo tarpu teismas jau konstatavo, kad sutartimi numatytos palūkanos neatlieka netesybų funkcijos. Civilinio kodekso normos nenumato draudimo skaičiuoti delspinigius nuo mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumų (CK 6.872 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad sutarties 7.2 punkto sąlygos, nustatančios ieškovės pareigą mokėti netesybas nuo mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumų, nepažeidžia imperatyvių įstatymo normų bei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų, todėl yra teisėtos. Ieškovės nuomone, sutartimi numatyta 0,08 proc. dydžio delspinigių norma yra neprotingai didelė, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad protingumo kriterijus atitinkanti delspinigių norma yra 0,02 proc. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-11-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-503/2007 yra konstatavęs, kad konkrečioje byloje nustačius protingą netesybų dydį, tai nesudaro pagrindo vadovautis tokiu netesybų dydžiu kiekvienoje byloje. Kiekvienu individualiu atveju teismas, atsižvelgdamas į byloje konstatuotas aplinkybes, nustato šalių sutartų netesybų dydžio pagrįstumą (LAT 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Iš esmės netesybų instituto tikslas yra kompensuoti dėl prievolės nevykdymo patirtus minimalius nuostolius, kurie tokiais atvejais yra preziumuotini, todėl, šalims sutarus dėl netesybų, vėliau nuostolių fakto įrodinėti nereikia. Pagal Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalį, jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Nagrinėjamu atveju, tarp šalių yra sudaryta kredito sutartis, tikslu įsigyti nekilnojamąjį turtą, o suteikto kredito suma – 288 027,10 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į kredito paskirtį, sutarties sąlygų vykdymo ypatybes, suteikto kredito sumą bei aplinkybę, kad reikalavimams dėl delspinigių nustatytas sutrumpintas 6 mėnesių senaties terminas (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.), pripažino, kad sutartimi nustatyta 0,08 proc. dydžio delspinigių norma nėra neprotingai didelė, todėl jos sumažinti nėra pagrindo (CK 6.73 str. 2 d.).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Ieškovė S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t.y. ieškovės ieškinį patenkinti bei priteisti iš atsakovo ieškovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas susijusias su bylos nagrinėjimu. Nurodo, kad atsakovui nepateikus paruošiamųjų procesinių dokumentų ieškovė teismo prašė priimti sprendimą už akių. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš teismo atsakovui procesiniai dokumentai buvo įteikti 2010-09-07, o atsiliepimui į ieškinį pateikti teismas buvo nustatęs 14 dienų terminą. Atsiliepimą į ieškinį atsakovas pateikė tik 2010-09-24, t.y. praleidęs 3 dienų terminą, o be to, ir pasirašytą M. P. neįgalioto už atsakovą pasirašyti, tačiau pirmosios instancijos teismas ne tik, kad nepriėmė ieškovės prašomo teismo sprendimo už akių bet ir apskritai apie tai nutylėjo ir nepasisakė, tai yra esminis civilinio proceso įstatymo pažeidimas, kuris neabejotinai patvirtina ir teisėjos D. K. šališkumą ieškovės atžvilgiu, dėl ko teismo sprendimas naikintinas. Ieškovė taip pat nurodo, kad sutarties 7.2 p. sąlyga nėra aiški, nes nėra atskleistas „nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas“ turinys, t.y. kokios sumos, kas į ją įeina. 7.2 p. pagrindu atsakovas priskaičiavo ieškovei palūkanas nuo kredito ir palūkanas nuo palūkanų bei delspinigius ne tik nuo negrąžinto kredito, bet ir nuo priskaičiuotų palūkanų ir nuo palūkanų nuo palūkanų, ir dar už 8 mėnesius, t.y. atsakovo skaičiavimai yra atlikti taikant aritmetinę progresiją nesilaikant įstatymo (CK 1. 125 str. 5 d. 1 p.) nustatyto 6 mėnesių senaties termino, ko ieškovė pagrįstai negalėjo protingai tikėtis, nes akivaizdu, jog tokie priskaičiavimai neatitinka ne tik įstatymų, bet ir jokių sveikos logikos ir sąžiningumo, protingumo ir/ar teisingumo reikalavimų, dėl ko tokia sutarties sąlyga pripažintina ne tik nesąžininga, bet dar ir kaip netikėta (siurprizinė) bei apskritai negaliojanti (CK 6.186 str. 1 d.). Civilinio kodekso 6.261 str. numato, kad palūkanos yra laikomos minimaliais nuostoliais. Civilinio kodekso 6.73 str. 1 d. numatyta, kad kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, tai netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Šio straipsnio komentare pasisakoma, kad jeigu kreditorius dėl prievolės pažeidimo patiria nuostolių, tai išieškotos netesybos visais atvejais įskaitomos į nuostolius, o Civilinis kodeksas numato tik vieną netesybų rūšį - įskaitines netesybas. Tokia taisyklė numatyta ir Civilinio kodekso 6.258 str. 2 d., todėl darytina išvada, kad „Swedbank“, AB sutarties bendrosios dalies 7.2. punkto pagrindu nepagrįstai reikalauja ieškovę mokėti ir palūkanas ir palūkanas nuo palūkanų ir dvigubus delspinigius pilna apimtimi, nes delspinigiai turi būti įskaičiuojami į palūkanas, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytų byloje surinktų įrodymų visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė, netaikė įvardintų teisės normų, visiškai netinkamai taikė atskirai paimtas Civilinio kodekso 6.71 str., 6.210 str., 6.872 str. 1 d. nuostatas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.210 ir 6.261 str. nustatytas palūkanų normas pagal pinigines prievoles pripažįstama, jog minimalius kreditoriaus nuostolius atlygina 0,02 proc. dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (LAT 2005-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2005, 2006-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2006, 2006-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2006 ir kt.). Todėl 0,8 proc. dydžio delspinigiai šiuo konkrečiu atveju laikytini aiškiai per dideli ir kaip vartojimo sutarties nesąžininga sąlyga, kuri nustato neproporcingai didelę vartotojo (ieškovės) civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CK 6.188 str. 2 d. 5 p.) bei mažintini iki teismų eilėje bylų suformuotų 0,02 proc. delspinigių priteisimo praktikos. Kaip matyti iš 2007-10-15 kreditavimo sutarties Nr. 07-115581-FA, akivaizdu, kad pagal banko pasiūlytas sutarties standartines sąlygas, vartotojo (šiuo atveju ieškovės) civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, t.y. delspinigiai ir baudos yra numatytos tik kredito gavėjams, o bankui ne, todėl tokia banko 2007-10-15 kreditavimo sutarties Nr. 07-115581-FA bendrosios dalies 7.2. p. nustatyta sąlyga ir specialiosiose dalyse numatytas 0,08 proc. delspinigių dydis, teismo ir pripažintini kaip nesąžiningi ir pažeidžiantys šalių lygybės bei teisių ir pareigų pusiausvyrą, prieštaraujantys protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams, dėl ko ir keistini (CK 6.185 str., 6.186 str., 6.188 str.) mažinant sutartimi numatytus delspinigius iki 0,02 proc. ir skaičiuotinus ne nuo laiku nesumokėtos sumos, o nuo negrąžinto kredito sumos, juos įskaičiuojant į priskaičiuotas palūkanas, o keičiant kreditavimo sutartį ir mažinant ja numatytų delspinigių procentinę dalį taip pat įvertintina ir paskolos suma, kuri šiuo atveju yra apie vieno milijono dydžio.

10Atsakovas Swedbank, AB atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad „Swedbank“, AB laiku pateikė atsiliepimą, t.y. per teismo nustatyta 14 dienų terminą. Apeliantės atstovas teisingai nurodo, kad „Swedbank“, AB teismo siųstus procesinius dokumentus gavo 2010-09-07, todėl terminas pateikti atsiliepimą į ieškinį suėjo 2010-09-21 „Swedbank“, AB būtent tą dieną ir išsiuntė atsiliepimą (įteikė paštui), kas, sutinkamai su Civilinio kodekso 1.22 str. 2 d., laikoma atlikta laiku. Tai, kad teismas atsiliepimą gavo vėliau, negali būti laikoma pagrindu teigti, kad „Swedbank“, AB praleido terminą dėl aukščiau nurodytų argumentų. Be to „Swedbank“, AB procesiniai dokumentai buvo pasirašyti tinkamai įgalioto atstovo, įgaliojimo kopija pateikta teismui, todėl apeliantės atstovo teiginiai yra nepagrįsti ir neteisingi. Teismui yra suteikiama teisė priimti sprendimą už akių, kai nėra pateikiami teismo nustatytu terminu procesiniai dokumentai, bet tai nėra pareiga (CPK 285 str. 1 d., 4 d.). Teismo sprendimas už akių nebūtinai reiškia, kad ieškinys bus patenkintas, o ne atmestas. Nes teismas, priimdamas sprendimą už akių atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir tik tuo atveju priima sprendimą už akių tenkinti ieškinį, kai yra pagrindas tai daryti pateiktų įrodymų pagrindu. Apeliantės teiginiai, kad delspinigiai gali būti skaičiuojami tik nuo negrąžintos kredito sumos ir turi būti įskaičiuoti į palūkanas, yra nepagrįsti ir prieštarauja tiek teisės doktrinai, tiek įstatymams, tiek šalių kredito sutartyje įtvirtintam susitarimui. Kreditoriaus ir kredito gavėjo santykiams be bendrųjų prievolių teisės ir sutarčių teisės normų taip pat taikomos specialios įstatymo normos, įtvirtintos Civilinio kodekso Šeštosios knygos XLIII skyriuje. Civilinio kodekso 6.37 str., 6.210 str., 6.870 str., 6.872 str., 6.874 str., 6.881 str. ir Lietuvos sutarčių teisės doktrina skiria dvi palūkanų, mokėtinų pagal paskolos (kredito) sutartį, funkcijas -mokėjimo funkcija ir kompensavimo funkcija. Civilinio kodekso 6.874 str. 1 d. nustato, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui Civilinio kodekso 6.210 str. nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų Civilinio kodekso 6.37 str., mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ką kitą. Ši Civilinio kodekso norma nustato, kad skolininkas iš paskolos sutartinių santykių be pareigos mokėti sutartines palūkanas, kaip atlyginimą už naudojimąsi gauta kredito suma, taip pat privalo mokėti papildomas - įstatymines palūkanas, kaip mokestį/sankciją už paskolos sutarties sąlygų pažeidimą. Įstatyminės palūkanos atlieka kompensavimo funkciją, jos mokėtinos nuo to momento, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos (CK 6.874 str. 1 d.) bei tuo atveju, kai kreditorius kreipiasi į teismą, nuo bylos iškėlimo teisme už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Šiuo atveju apskaičiuojant skolą nėra jokių nukrypimų nei nuo teismų praktikos, nei teisės aktų pažeidimų. Iki kreipimosi į teismą dienos S. K. buvo skaičiuojamos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos (sutartinės) bei delspinigiai (netesybos) už laiku nesumokėtas sumas, po kreipimosi į teismą dienos skaičiuojamos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos (sutartinės) bei 5 proc. kompensacinę funkciją atliekančios įstatyminės palūkanos, t.y. sutartyje numatytų netesybų skaičiavimas nevykdomas (jas pakeitė 5 proc. įstatyminės palūkanos). S. K. skola apskaičiuota vadovaujantis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kurio teisėtumas patvirtintas apeliacinės instancijos. Senaties terminai taip pat nėra pažeisti - netesybos buvo paskaičiuotos už 6 mėn. nuo kreipimosi į teismą dienos, o sutinkamai su Civilinio kodekso 1.130 str. ieškinio pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą. Sutinkamai su Civilinio kodekso 1.130 str. 3 d., jei iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo. O išieškojimo iš daikto, įkeisto pagal hipotekos taisykles specifiškumas yra tame, kad būtini du kreditoriaus kreipimaisi į teismą, teismas priima dvi nutartis, todėl ir netesybos skaičiuojamos iki kiekvieno kreipimosi į teismą (CPK 558 str.). Ieškinyje ir apeliaciniame skunde pateikiamas klaidingas išaiškinimas dėl delspinigių įskaitymo į sutartines, mokėjimo funkciją atliejančias, palūkanas. Sutartinių palūkanų mokėjimas nėra už piniginės prievolės pažeidimą taikytinos civilinės atsakomybės rūšis, kadangi jos mokamos pagal sudarytą paskolos/kredito sutartį už faktinį naudojimąsi iš kreditoriaus gauta pinigų suma. t.y. sutartinės palūkanos turi būti mokamos kaip prisiimto sutartinio įsipareigojimo vykdymas. Savo ruožtu sutartinė civilinė atsakomybė tai nauja turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma sutartis (CK 6.245 str. 3 d.). Todėl esamas sutartinis įsipareigojimas mokėti palūkanas ir nauja prievolė, atsiradusi dėl netinkamo sutarties vykdymo, negali būti tapatinami ir priskiriami tai pačiai civilinės atsakomybės kategorijai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką netesybos ne visada turi būti mažinamos netgi iki nuostolių dydžio, nes taip būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (LAT 2007-10-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007). Kredito sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra įprastas paskoliniuose santykiuose ir neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai. Netesybos yra skirtos nuostoliams atlyginti, todėl jos negali būti tokios, kad taptų mažesnės už nuostolius, atsiradusius dėl prievolės nevykdymo. „Swedbank“, AB argumentus patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika - teismas pasisako, kad netgi 0,125 proc. delspinigių dydis yra teisingas ir sąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kredito sutartis yra nutraukta nuo 2010-03-09. Taigi, šiuo atveju nėra galimybės pakeisti kredito sutarties sąlygų, nes pati sutartis yra nutraukta.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Skundas atmestinas.

13Dėl sprendimo už akių nepriėmimo

14Nustatyta, kad atsakovas teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į ieškinį, todėl ieškovės atstovo apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį 3 dienomis vėliau, nei buvo nustatytas teismo terminas, atmestini. Prie atsiliepimo į ieškinį atsakovas pateikė naujus įrodymus byloje – pašto kvito kopiją, šis naujas įrodymas priimtinas byloje, nes juo atsakovas įrodinėja ieškovės atstovo teiginio apeliaciniame skunde apie praleistą 3 dienų terminą nepagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, kad argumentai dėl to, jog teismas byloje turėjo priimti sprendimą už akių pateikti ieškovės atstovo tik apeliaciniame skunde, pripažintina, kad būtinybė patiekri šį naują įrodymą atsakovui atsirado tik apeliacinės instancijos teismui. Atsakovo paaiškinimai atsiliepime į apeliacinį skundą, jog jis įteikė pašto įstaigai 2010-09-21 surašytą atsiliepimą išsiuntimui teismui, tuo nepraleido teismo nustatyto 14 dienų termino atsiliepimui į ieškinį pateikti, priimtini, atsižvelgiant į tai, kad atsiliepime į ieškinį nurodyta jo surašymo data - 2010-09-21, o atsakovui kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikus Lietuvos pašto kvitą ( b.l.102), kuriame nurodyta, jog kvitas išduotas 2010-09-21, o siuntos gavėjas - Vilniaus m. 1 apylinkės teismas, darytina išvada, kad atsakovas įteikė pašto įstaigai teismui skirtą atsiliepimą į ieškinį nepraleidęs teismo nustatyto 14 dienų termino, t.y. 2010-09-21. Teismo spaude ant atsiliepimo pažymėta, jog jis įregistruotas teisme 2010-09-24, todėl nesant byloje pašto voko, kuriuo galimai turėjo būti gautas teisme atsiliepimas į ieškinį, nėra pagrindo atmesti atsakovo paaiškinimą, jog pagal pateiktą pašto kvitą buvo siunčiamas būtent atsiliepimas į ieškinį šioje byloje. Ieškovės atstovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad atsakovas atsiliepimą į ieškinį pateikė teismui tik 2010-09-24, nes aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad atsiliepimas buvo įteiktas ne tiesiogiai teismui, o pašto įstaigai.

15Ieškovės atstovas apeliaciniame skunde nurodo argumentą, kad teismas priėmė atsiliepimą, surašytą neįgalioto asmens M. P., nenurodydamas, dėl ko teismas turėjo atmesti kaip tinkamą M. P. įgaliojimą, pateiktą kartu su atsiliepimu ( b.l. 35). Šiame įgaliojime nurodyta, kad jame išvardinti asmenys, tame tarpe ir M. P., įgaliojamas banko vardu pasirašyti ir paduoti ieškininius pareiškimus, pareiškimus ( įskaitant ir dublikus bei triplikus) , atstovauti banko interesams teismo įstaigose su visomis teisėmis, įstatymų suteiktomis ieškovui, atsakovui. Tai, kad nenurodyta, jog įgaliojami asmenys gali pasirašyti atsiliepimą į ieškinį, nereiškia, kad atstovai nebuvo įgaliotas atlikti šį veiksmą, nes nuoroda, jog atstovams suteiktos visos teisės, įstatymų suteiktos atsakovui, suteikė atstovams teisę pasirašyti atsiliepimą į ieškinį.

16Dėl kreditavimo sutarties 7.2 punkto pakeitimo

17Nustatyta, kad ieškininiame pareiškime ieškovės atstovas nebuvo nurodęs tokio ieškinio pagrindo, kaip neaiškus sutarties 7.2 punkto sąvokos „ nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas“, turinys, todėl teismo sprendime pagrįstai nėra argumentų, dėl ko atmestinas reikalavimas pakeisti šį sutarties punktą dėl jo neaiškumo. Apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus ( CPK 312 straipsnis), todėl nenurodomi šioje nutartyje motyvai, kodėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl sutarties 7.2 punkto neaiškumo.

18Ieškovė byloje pareiškė neturtinį reikalavimą dėl sutarties modifikavimo, t.y. jos pakeitimo, nenurodė ieškinio pagrindu aplinkybės, jog atsakovas neteisingai suskaičiavo mokėtinas palūkanas ir delspinigius pagal sutartį, todėl teismo sprendime nėra argumentų dėl atsakovo atliktų paskaičiavimų, kreipiantis į Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovės, teisingumo. Ieškinys nebuvo pareikštas dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia kaip siurprizinės sąlygos, teismo sprendime nėra dėl to argumentų. Apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus ( CPK 312 straipsnis) , todėl nenurodomi šioje nutartyje motyvai, kodėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingai atliktų atsakovo paskaičiavimų civilinėje byloje dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkės ir įkeistų daiktų savininkės S. K., dėl sutarties sąlygos pripažinimo siurprizine.

19Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai, kuriais buvo atmestas ieškovės reikalavimas pakeisti sutarties 7.2 punkto sąlygą, t.y. jame numatyti, kad kredito gavėjas privalo mokėti į palūkanas įskaičiuotinus delspinigius. Teismo sprendime nurodyta, jog CK 6.261 straispnio nuostatos šioje byloje netaikytinos, nes dėl tokių palūkanų mokėjimo ieškovė ir atsakovas nebuvo susitarę, o susitarė dėl ieškovės pareigos mokėti palūkanas už naudojimąsi kreditu, t.y. dėl palūkanų, kurios numatytos CK 6.872 straipnio 1 dalyje. Jokių argumentų apeliaciniame skunde dėl netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo nepateikta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvadomis dėl teisės normų taikymo.

20Dėl delspinigių dydžio, numatyto 2007-10-05 kredito sutarties specialiojoje dalyje

21Ieškovė reikalavimą pakeisti sutartyje numatytą delspinigių dydį grindžia tuo, jog susitariant dėl delspinigų dydžio buvo pažeisti šalių lygybės, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai. Tai, kad ieškovė siekė gauti ir gavo iš atsakovo 141 913,81 EUR dydžio kreditą, leidžia daryti išvadą, kad kredito gavimo ir sutarties sudarymo metu joje numatyti 0,08 procentų dydžio delspinigiai atitiko šalių pusiausvyrą, t.y. ieškovė pagal turtinę padėtį turėjo galimybę mokėti tokio dydžio delspinigius, už pareigos laiku mokėti kreditą ir palūkanas nevykdymą. Pakeisti sutartį dėl to, kad atsirado priežastys, nepriklausančios nuo ieškovės valios, kurios kliudė jai vykdyti įsipareigojimą grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas, ieškovė nereiškė reikalavimo šiuo pagrindu, o siekia, kad sutartis būtų pakeista kaip prieštaraujanti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams nuo jos sudarymo momento. Daryti išvadą, kad atsakovas, sudarydamas sutartį, jau tuomet neveikė pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ( CK 1.5 straipsnio 1 dalis) nėra pagrindo, todėl reikalavimas dėl sutartyje numatytų delspinigių, kaip nusistatytų nesivadovaujant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pakeitimo, atmestas pagrįstai.

22LR CK 6.223 straipsnis numato, kokiais atvejais gali būti pakeista sutartis teismo sprendimu - vienu iš pagrindų nurodyta tai, kad pakeičiama sutarties ar įstatymų numatytais atvejais. Ieškovė nenurodė, kokia įstatymo norma numato sutarties pakeitimo atvejį, kuris turėtų būti taikomos šioje byloje. CK 6.204 straipsnio 2 dalyje numatyta, kokiais atvejais teismas gali pakeisti sutarties sąlygas - kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Ieškovė nenurodė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad ieškovei sutarties įvykdymas tapo sudėtingesniu, dėl kokios priežasties pasikeitė šalių prievolių pusiausvyra. Taigi, reikalavimo pakeisti netesybų dydį nepagrindus argumentais, kuriais remiantis atsakovas privalėjo pakeisti sutarties sąlygą dėl netesybų, gavęs ieškovės prašymą, pripažintina, kad iš esmės teismo išvada, atmetant reikalavimą šioje dalyje, yra teisėta ir pagrįsta.

23Pagrįstas atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog tai, kad kredito sutartis tarp šalių jau buvo nutraukta nuo 2010-03-09, t.y. iki ieškinio pateikimo teismui, tai panaikino galimybę pakeisti sutartį. Aiškinant CK 6.223 straipsnio nuostatas, reglamentuojančius sutarties pakeitimą, darytina išvada, kad teismas gali pakeisti tik nepasibaigusią sutartį, kuri yra vykdoma. Taigi, šiuo atveju nėra galimybės pakeisti kredito sutarties sąlygų dėl to, kad sutartis yra nutraukta.

24Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

25Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.Ginčo esmė... 5. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti 2007-10-15 Kredito... 6. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 15 d. sprendimu atmetė... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 9. Ieškovė S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1... 10. Atsakovas Swedbank, AB atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus 1... 11. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 12. Skundas atmestinas.... 13. Dėl sprendimo už akių nepriėmimo ... 14. Nustatyta, kad atsakovas teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į... 15. Ieškovės atstovas apeliaciniame skunde nurodo argumentą, kad teismas... 16. Dėl kreditavimo sutarties 7.2 punkto pakeitimo ... 17. Nustatyta, kad ieškininiame pareiškime ieškovės atstovas nebuvo nurodęs... 18. Ieškovė byloje pareiškė neturtinį reikalavimą dėl sutarties... 19. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai, kuriais buvo atmestas... 20. Dėl delspinigių dydžio, numatyto 2007-10-05 kredito sutarties specialiojoje... 21. Ieškovė reikalavimą pakeisti sutartyje numatytą delspinigių dydį... 22. LR CK 6.223 straipsnis numato, kokiais atvejais gali būti pakeista sutartis... 23. Pagrįstas atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog tai, kad kredito... 24. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 25. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimą palikti...