Byla 2A-328-883/2017
Dėl daiktinių teisių nustatymo ir jų įregistravimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens R. Č., atstovaujamos R. R., apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, VĮ Turto bankui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. A., N. R., J. K., I. K., R. Č., J. V., G. L., UAB „Knova“, V. V. ir G. V. dėl daiktinių teisių nustatymo ir jų įregistravimo.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. 2015-10-07 pareiškėja S. V. (toliau – pareiškėja), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 4.47 straipsnio 11 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 468-471 straipsniais, kreipėsi į teismą pareiškimu dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo į 1/6 dalį ūkinio pastato, ( - ), esančio prie gyvenamojo namo ( - ).
  1. 2016-05-06 Šiaulių apylinkės teismas nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlė pareiškėjai per 20 dienų nuo nutarties gavimo pateikti papildomus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, kad 1/6 dalis ūkinio pastato yra buto, esančio ( - ), priklausinys, taip pat pateikti atitinkamus kadastrinius ginčo patalpų matavimus, techninius statinio duomenis, atliktus pagal užsakymą atitinkamų VĮ Registrų centro darbuotojų ar kitų įgaliotų matininkų, arba tikslinti pareiškimą dėl daiktinių teisių pripažinimo.
  1. 2016-09-02 pareiškėja, atsižvelgdama į Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-20 ir Šiaulių apygardos teismo 2016-07-25 nutartis, pateikė pareiškimą dėl daiktinių teisių į ūkinį pastatą (sandėliuką) įregistravimo. Patikslintu pareiškimu pareiškėja S. V., vadovaudamasi LR CK 4.14 str., 4.19 ir 4.48 str., LR CPK 524-527 str., prašė nustatyti jai daiktines teises į gyvenamojo namo, esančio ( - ), priklausinį - 1/6 dalį ūkinio pastato, kurio naudojimo paskirtis pagalbinio ūkio, įregistruojant daiktines teises VĮ Registrų centre.
  1. Suinteresuoti asmenys N. R., R. Č. atsiliepimais prašė pareiškimą atmesti.
  1. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atsiliepime nurodė esant galimam tenkinimui pareiškimo, jeigu būtų patvirtinta, kad 1/6 sandėliuko tarnauja pagrindiniam daiktui.
  1. Suinteresuotas asmuo VMI prie LR FM paliko spręsti teismo nuožiūra, nurodė, kad 1/6 sandėliuko nėra nupirkta kaip kitos 5/6 sandėliuko dalys, todėl nuosavybės teisės priklauso valstybei, kurią valdo atitinkamas subjektas patikėjimo teise.
  1. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra, nes ginčo turto teisinis statusas nėra VĮ Turto bankas veiklos objektas, taip pat, kad jiems nėra žinoma, kas galėjo perimti teises ir pareigas į 1/6 sandėliuko dalį.
  1. Suinteresuoti asmenys G. V. ir V. V. atsiliepime nurodė pretenzijų neturintys.
  1. Suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovas pareiškimą paliko spręsti teismo nuožiūra.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. 2016-12-23 Šiaulių apylinkės teismas sprendimu patvirtino pareiškėjos S. V. valdymo teisę į 1/6 gyvenamojo namo, ( - ) priklausinį - 1/6 dalį ūkinio pastato( - ).
  1. Teismas nustatė, kad M. S. įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį ( - ), pagal ( - ) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą su tuometine valstybės įmone – Šiaulių valstybinės geležinkelio apygardos valdyba, remiantis 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymu. Buto, esančio ( - ), techninės apskaitos byloje yra nurodyta šiam butui priskirta ūkinio pastato dalis (nuspalvinta grafiškai raudona spalva tiek pats gyvenamasis namas, tiek ūkinio pastato 1/6 dalis su skaičiumi „6“ ir žyma „ ūkinis neprivatizuotas“ (techninės apskaitos bylos originalas - III t. 126 b. l.). Šiuo metu butas ( - ) nuosavybės teise priklauso pareiškėjai S. V. ir A. V., kurie jį ( - ) mainų sutarties pagrindu įgijo iš J. V.. Šios sutarties pagrindu šalys pasirašė priėmimo perdavimo aktą ( I t. 14 b. l.). Pagal registro duomenis po 1/6 dalį ūkinio pastato, priklauso trims butams ( - ), 2/6 dalys nurodyto ūkinio pastato priklauso butui ( - ), į likusią 1/6 dalį ūkinio pastato jokios daiktinės teisės neįregistruotos.
  1. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas tarp pareiškėjos ir dalies suinteresuotų asmenų dėl 1/6 dalies ūkinio pastato teisinio statuso ir valdymo teisėtumo, tačiau vertino tas aplinkybes, kurios reikšmingos ūkinio pastato dalies valdymo fakto patvirtinimui ypatingąja teisena.
  1. Teismas nustatė, kad pareiškėja bute gyveno metus laiko, vėliau nuomojo, o sandėliuke laikė langus, statybines medžiagas ir kt., tačiau jau paskutinius kelis metus, kadangi sandėliukas pripažintas avarinės būklės, nenaudoja, jis užrakintas.
  1. Teismas sutiko su pareiškėjos argumentais (visos šešios ūkinio pastato dalys buvo statyti ir įrengti kaip namo butų priklausiniai, nes butų gyvenamosios patalpos palyginti yra mažos kvadratūros, prie daugiabučio namo pristatyto ūkinio pastato įrengtuose sandėliukuose, kiekvienam savininkui turint atskiras rakinamas patalpas, yra laikomi asmeniniai kiekvieno savininko namų apyvokos daiktai, apribojant kitų butų savininkų galimybes laisvai patekti į jų nevaldomas ūkinio pastato dalis, į jos valdomą sandėliuką daugiau niekas iš gyventojų nepretenduoja), kadangi 5/6 dalys šio ūkinio pastato buvo tuometinių namo gyventojų privatizuotos kaip kiekvieno buto priklausiniai, todėl sprendė, kad ir likusi 1/6 ūkinio pastato dalis negali būti laikoma kaip turinti kitokią ūkinę paskirtį ir neatitinkanti daugiabučio namo priklausinio požymių.
  1. Teismas sprendė, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste S. V. veiksmais ūkinio pastato dalies 1/6 faktinis valdymas negali būti laikomas neteisėtu ir turi būti taikomas daiktinių teisių patvirtinimo institutas, nes tik jo pagalba galima įteisinti pareiškėjai realiai egzistuojančią valdymo teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas, taip pat ištaisyti valstybės interesus atstovaujančių institucijų padarytas klaidas nekilnojamojo turto privatizavimo procese, todėl CK 4.25- 4.27 straipsnių nuostatų netaikymas neatitiktų civilinėje teisėje numatytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), todėl pareiškėjos S. V. pareiškimą laikė pagrįstu ir tenkino.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9

  1. Suinteresuotas asmuo (apeliantė) R. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti visas R. Č. atstovui R. R. skirtas baudas, atmesti pareiškėjos patikslintą pareiškimą suėjus ieškinio senaties terminui bei nušalinti teisėją A. Jurgelienę. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs 2015-10-07 pareiškėjos S. V. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, nepriėmė sprendimo, nors privalėjo tai padaryti. Teismas priėmė 2016-05-06 nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir įgalino pareiškėją keisti pareiškimo faktinį pagrindą ir reikalavimą. CPK 256 straipsnis nenumato, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą, byla nagrinėjama kitu pagrindu dėl kito reikalavimo, todėl 2016-05-06 nutartis toje dalyje, kurioje nurodyta tikslinti pareiškimą dėl daiktinių teisių pripažinimo, yra neteisėta pažeidžianti CPK 256 straipsnio reikalavimus.
    1. Teismas, pažeisdamas dispozityvumo principą, pareiškėjai pakartotinai pasiūlė pakeisti pareiškimo reikalavimą. Teismas nesilaikė pareiškimo priėmimo tvarkos, reglamentuotos CPK 527 straipsnyje, nes pareiškėja nepateikė duomenų, kad negalėjo ikiteismine tvarka gauti valdymo faktą patvirtinančių dokumentų.
    1. Teismas pažeidė suinteresuoto asmens atstovo R. R. (apeliantės atstovas) teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, skyrė jam baudas.
    1. 2016-09-02 pateiktas pareiškėjos reikalavimas suformuluotas teisiškai ydingai, kadangi nėra aišku, ar pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą (CPK 442 str. 1 p., XXV skyriaus normos) ar prašė patvirtinti valdymo faktą (CPK 524 -527 str.), todėl proceso dalyviams nėra aišku, kaip gintis nuo pateikto reikalavimo. Pareiškėja prašo nustatyti daiktines teises į ginčo sandėliuką, tačiau neapibrėžia, ko konkrečiai prašo: ar dėl valdymo fakto patvirtinimo, ar dėl nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, ar dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu.
    1. Teismas nepagrįstai taikė CPK XXXIV skyriaus normas ir tai turėjo įtakos teismo sprendimo teisėtumui. Pareiškėja privalėjo ikiteismine tvarka kreiptis į registrų tvarkytoją, kad įregistruotų valdymo faktą, todėl jos pareikšimas neturėjo būti priimtas. Jeigu teismas ruošėsi vertinti tiktai tą bylos dalį, kuri liečia valdymo fakto įrodymus, tuomet turėjo iš pareiškėjos pareikalauti patikslinti 2016-09-02 pareiškimą, kad pareiškėja įvykdytų CPK 526 str. 3 d. reikalavimus ir CPK 527 str. 1 d. turinio reikalavimus ir tik tada priimti pareiškimą.
    1. Šioje byloje nebuvo nagrinėjamas privatizavimo klausimas, todėl teismas negalėjo fakto, kad privatizavus butą nebuvo privatizuotas sandėliukas, vertinti kaip klaidą, nes byloje nėra duomenų, kad pirmoji buto savininkė prašė ištaisyti privatizavimo klaidą.
    1. Pareiškėja S. V. negali valdyti sandėliuko kaip savo, kadangi jis jai nepriklauso, o priklauso valstybei, pareiškėja name ( - ) niekada negyveno, butas išnuomotas, sandėliuku nesinaudojo.
    1. Teismas be pagrindo atsisakė tenkinti prašymą dėl ieškinio senaties taikymo, nes pareiškėja į teismą kreipėsi praėjus 11 metų nuo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dienos, todėl pareiškėja yra praleidusi CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą.
  1. Suinteresuotas asmuo N. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-23 sprendimo prašo panaikinti visą skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos 2016-09-02 prašymą atmesti suėjus ieškinio senaties terminui. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir neteisingai taikė CPK 256 str., 141 str., 526 str. 3 d. ir 527 str. 1 d. nuostatas. Netinkamai taikė CK 1.5 str. nuostatas, prieštaraudamas šio straipsnio turiniui. Teigia, jog buvo pažeisti daikto valdymo teisėtumo principai, netaikytas senaties termino institutas.
  1. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo tenkinti suinteresuoto asmens (apeliantės) R. Č. apeliacinį skundą ir panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-23 sprendimą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 256 str. nuostatų taikymą ir aiškinimą neišnagrinėdamas civilinės bylos iš esmės pagal pareiškėjos pareiškimą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo. Netinkamai taikė ir aiškino LR CK ketvirtos knygos bei LR CPK XXXIV skyriaus nuostatas ir nesant jokio teisinio pagrindo patvirtino daikto valdymo faktą pareiškėjos vardu.
  1. Pareiškėja S. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo suinteresuoto asmens (apeliantės) R. Č. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-23 sprendimą. Nurodo, kad nesutikdamas su pirmosios instancijos nutartimi dėl civilinės bylos Nr. 2YT-177-650/2016 atnaujinimo, suinteresuoto asmens atstovas buvo pateikęs atskirąjį skundą Šiaulių apygardos teismui. 2016-07-25 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2S-637-856/2016 Šiaulių apygardos teismas suinteresuoto asmens atstovo atskirąjį skundą atmetė. Aukštesnės instancijos teismas pripažino, kad bylos nagrinėjimas atnaujintas pagrįstai. Pareiškėja nurodo, jog dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įgyjamąja senatimi nepasisako, kadangi jie yra pertekliniai ir nesusiję su skundžiamu teismo sprendimu. Teigia, jog tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėja žinojo, kad 1/6 dalis sandėliuko priklauso valstybei, melavo, kad daiktas nėra valstybės nuosavybė, nesiėmė jokių priemonių suieškoti privatizavimo dokumento, siekė nuslėpti įrodymus, kad 1/6 dalis pastato neprivatizuota ir panašūs argumentai yra nepagrįsti jokiais įrodymais ir turėtų būti vertinami, kaip neturintys teisinės reikšmės. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas išėjo iš ieškinio ribų ir tokiu būdu pažeidė CPK 526 str., 527 str. nuostatas. Teigia, jog apeliacinio skundo argumentai, neva pareiškėja yra nesąžininga 1/6 ūkinio pastato valdytoja, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

10Apeliacinės instancijos teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  1. Apeliantas skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, savo prašymo nemotyvuoja. Apeliantui savo procesiniame dokumente nenurodžius konkrečių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, kad bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenustačius ir apeliacinės instancijos teismui, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnis).
  1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjantis bylą šio Kodekso V dalyje nustatyta tvarka (ypatingąja teisena) teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str. 8 d.). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, šiose bylose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2009; 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-29/2010). Nagrinėjamu atveju teismas, išėjęs priimti sprendimo, nustatė, kad surinktų įrodymų pagrindu negali priimti galutinio sprendimo, todėl įpareigojo pareiškėją pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad 1/6 dalis ūkinio pastato yra buto, ( - ), priklausinys, taip pat pateikti atitinkamus kadastrinius ginčo patalpų matavimus, techninius statinio duomenis, pasiūlė tikslinti pareiškimą dėl daiktinių teisių pripažinimo. Taip pat teismas, siekdamas teisingai išspręsti kilusį ginčą dėl teisės ir išsamiai ištirti nurodytas aplinkybes ypatingosios teisenos byloje, įtraukė į procesą suinteresuotu asmeniu Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, įpareigojo pateikti žemės sklypo su statiniais kadastrinius matavimus, duomenis apie jų įregistravimą VĮ Registrų centre, iš suinteresuoto asmens Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pareikalavo įrodymų apie daugiabučio namo ir ūkinio pastato privatizavimą. Teismas nagrinėjantis bylą ypatingąją teisena turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str.8 d.), todėl įrodymų, reikalingų bylos išnagrinėjimui nebuvimas byloje, sudarė pagrindą atnaujinti bylos nagrinėjimą, pasiūlant pareiškėjai patikslinti pareiškimo dalyką (CPK 256 str., 161 str.).
  1. Pareiškėja, vykdydama 2016-05-06 nutartį, pateikė patikslintą pareiškimą, ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 524-527 straipsniais, prašė nustatyti pareiškėjai S. V. daiktines teises į gyvenamojo namo ( - ) priklausinį – 1/6 dalį ūkinio pastato ( - ), įregistruojant šias daiktines teises VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre. Apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėja prašo nustatyti daiktines teises į ginčo sandėliuką, tačiau neapibrėžia, ko konkrečiai prašo: ar dėl valdymo fakto patvirtinimo, ar dėl nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, ar dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu atmestinas, nes pareiškėja nurodė konkrečias teisės normas (CPK 524-527 str.), jos reikalavimas yra apibrėžtas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl valdymo fakto patvirtinimo.
  1. Kaip minėta, pareiškėja nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl valdymo fakto patvirtinimo CPK V dalies XXXIV skyriaus antrojo skirsnio nustatyta tvarka. Šio skyriaus nustatyta tvarka teismas gali patvirtinti valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, faktą, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, t.y. kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 526 straipsnis). Pažymėtina, kad CPK V dalies XXXIV skyriaus antrojo skirsnio nustatyta tvarka gali būti nustatomas ne bet koks faktinis daikto valdymas, o tik daikto valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė. Nagrinėdamas bylą dėl valdymo fakto patvirtinimo, teismas turi pagal pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes spręsti, ar faktinės bylos aplinkybės patvirtina pareiškėjo valdymą, kaip savarankišką daiktinę teisę, t.y. ar tiek pareiškime nurodytas valdymo teisės objektas, tiek pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su daikto užvaldymu, atitinka sąlygas, reikalingas valdymo teisei atsirasti. Tokiu būdu teismas turi patikrinti, ar pareiškėjo nurodytas valdymo objektas gali būti nuosavybės teisės objektu (CK 4.24 straipsnis), taip pat tai, kokiu pagrindu atsirado pareiškėjo valdymas ir ar jis yra teisėtas (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.22 straipsnis). Valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę. Teisėtas valdymas įgyjamas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė.
  1. Pareiškėja savo reikalavimą grindžia Civilinio kodekso 4.14 ir 4.19 straipsnio nuostatomis ir teigia, kad daiktinės teisės į antraeilį daiktą – ūkinį pastatą, buvo perleistos pardavus pagrindinį daiktą – butus gyvenamajame name.
  2. 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje (galiojusioje patalpų privatizavimo metu) buvo nustatyta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad patalpos pripažinimui buto priklausiniu pagal 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012).
  1. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 7 punkte nustatyta, kad privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – įkainojami atskirai. Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrosios taisyklės, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, išimtį nedraudžiama susitarti, jog, pavyzdžiui, parduodant gyvenamąjį namą, prie jo esantis negyvenamasis pastatas, kuris ūkine paskirtimi jam tarnauja kaip priklausinys, nebus parduotas, o liks pardavėjui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė.
  1. Bylos duomenimis nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas žemės sklypas ( - ) nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikai, ir šiame sklype esantis pastatas - lA2p gyvenamas namas, ( - ), su priklausiniu - ūkiniu pastatu, ( - ). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad minėtame name ( - ) esantys butai yra privatizuoti; taip pat privatizuotos 5/6 dalys ūkinio pastato: po 1/6 dalį nurodyto ūkinio pastato nuosavybės teise priklauso suinteresuotiems asmenims J. A., J. K. ir I. K., bei R. Č., 2/6 dalys nurodyto ūkinio pastato nuosavybės teise priklauso N. R..
  1. Minėtame name esantis butas ( - ) šiuo metu nuosavybės teise priklauso pareiškėjai S. V. ir A. V.. Minėtas butas buvo privatizuotas remiantis 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymu. Pirmoji šio buto savininkė M. S. įgijo nuosavybės teisę į butą, ( - ) pagal pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą su tuometine valstybės įmone – Šiaulių valstybinės geležinkelio apygardos valdyba. ( - ) Buto privatizavimo sutartyje nurodyta, kad M. S. iš Šiaulių valstybinės geležinkelio apygardos pagal Šiaulių valstybinės geležinkelio apygardos įkainojimo aktą nupirko butą, kurio bendras plotas ( - ), buto kaina - ( - ), jokie buto priklausiniai sutartyje nenurodyti (2 tomas,116 b. l.). Tos pačios dienos analogiškoje buto ( - ) privatizavimo sutartyje nurodoma, kad parduotas butas ( - ) su sandėliuku kieme, kurio plotas ( - ) už ( - ) (3 t. 38 b. l.). Buto, ( - ) techninės apskaitos byloje yra nurodyta šiam butui priskirta ūkinio pastato dalis ir žyma „ūkinis neprivatizuotas“ (techninės apskaitos bylos originalas - 3 t. 126 b. l.). Techninės apskaitos byloje esančiuose 1998 m. liepos 7 d. kadastriniuose duomenyse nurodyta, kad butas ( - ) neturi priklausinių, o 1998-07-07 įkainavimo pažymėjime eilutė „2Im ūkinis 1/6“ yra išbraukta. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir remdamasis nurodytu reglamentavimu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad 1/6 dalis ūkinio pastato buvo privatizuota kaip buto ( - ) priklausinys.
  2. Vadovaujantis CPK 526-529 straipsniais, CK 4.22-4.27 straipsniais tam, kad teisme būtų patvirtintas valdymo faktas, būtina nustatyti šių sąlygų visumą: asmuo faktiškai turi daiktą, į kurį jam nuosavybės teisė nepriklauso, turėdamas tikslą valdyti jį kaip savo; asmuo šį daiktą valdo teisėtai; asmuo neturi valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų; valdomas daiktas neturi kito teisėto jo savininko. CK 4.22 straipsnyje valdymas apibūdinamas kaip savarankiška daiktinė teisė. Tokiam valdymui būdingi du požymiai: pirmasis – faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą; antrasis – daikto valdytojas turi būti įsitikinęs, kad niekas neturi už jį daugiau teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ir savininku pripažįsta kitą asmenį (CK 4.22 straipsnio 2 dalis).
  1. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę dėl ūkinio pastato dalies privatizavimo (1 t. 21 b. l.), 2015-10-17 pateikė teismui pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo į 1/6 dalį ūkinio pastato, esančio prie gyvenamojo namo ( - ). Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėja supranta, jog ginčo sandėliukas priklauso valstybei. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas sprendžia, kad name ( - ) esantis 6 butas buvo privatizuotas, o neprivatizuotą ginčo sandėliuką, nuosavybės teise priklausantį valstybei, pareiškėja naudoja kaip savo.
  2. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėja negali būti įgijusi savarankiškų daiktinių – valdymo - teisių į ginčo sandėliuką, kuris nuosavybės teise priklauso valstybei; tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos sąlygos valdymo faktui patvirtinti – neįrodyta, kad valdomas daiktas neturi kito teisėto jo savininko. Esant nurodytoms aplinkybėms Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-23 sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškimas dėl valdymo fakto patvirtinimo netenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
  1. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su daikto faktinio valdymo aplinkybėmis ir su ieškinio senaties termino taikymu šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau šių argumentų neanalizuoja. Apeliantės atstovo keliami klausimai dėl teismo skirtų baudų panaikinimo ir dėl teismo šališkumo taip pat yra išspręsti (civ. byla Nr. 2S-147-368/2017, civ. byla Nr. 2S-207-372/2017, civ. byla Nr. 3K-3-342-915/2017),todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
  1. Apeliantės atstovas, pateikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 41 Eur žyminį mokestį, todėl, apeliacinį skundą patenkinus ir pareiškimą atmetus, iš pareiškėjos apeliantei R. Č. priteistina 41 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str., 443 str. 6 d.).

12Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

13Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir pareiškimą atmesti.

14Priteisti iš pareiškėjos S. V. (a. k. ( - ) suinteresuotam asmeniui R. Č. (a. k. ( - ) 41 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Proceso dalyviai
Ryšiai