Byla 3K-3-293/2012
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto išreikalavimo iš svetimo valdymo ir žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės J. Š. prašymą išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams J. Š., Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmėja), trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto išreikalavimo iš svetimo valdymo ir žalos atlyginimo,

Nustatė

3Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 15 d. nutartimi, kurios rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas ištaisytas 2012 m. liepos 11 d. nutartimi, be kita ko, pripažino negaliojančia 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos Vilniaus miesto valdybos ir J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 83,50 kv. m rūsį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei nurodė šį rūsį grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei.

4Atsakovė J. Š. pateiktu prašymu prašo išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartį, nurodant: 1) ar nutartimi 83,50 kv. m rūsys, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo grąžintas visiems namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise? Jeigu taip, tai kokias teises pagal nutartį taikant restituciją Vilniaus miesto savivaldybė įgijo į 83,50 kv. m rūsį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ? 2) Jeigu Vilniaus miesto savivaldybė, taikant restituciją, 83,50 kv. m rūsį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įgijo nuosavybės teise, kas tokiu atveju yra šio rūsio savininkai ir nuosavybės teisės subjektai? Prašyme nurodoma, kad iki ginčo rūsio privatizavimo Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo šio savininkė, jis priklausė visiems butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kadangi nutartyje nenurodyta, kokias teises Vilniaus miesto savivaldybė įgyja į rūsį taikant restituciją, tai nutartis yra neaiški, dėl to tarp šalių vyksta ginčai vykdymo procese.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

6Prašymas dėl nutarties išaiškinimo atmestinas.

7Pagal CPK 278 straipsnio 1 dalį, kuri taikytina ir kasaciniame procese (CPK 340 straipsnio 5 dalis), jeigu teismo sprendimas (nutartis) yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų būtų tinkamai įvykdomas. Sprendimo išaiškinimo tikslas – pašalinti netikslaus ar neaiškaus teismo sprendimo trūkumus, jį sukonkretinant. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuluota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Naujapilė“ v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-533/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės N. Š. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-242/2009; kt.). Aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

8Byloje, kurioje priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartį prašoma išaiškinti, buvo sprendžiami Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimai, be kita ko, pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos Vilniaus miesto valdybos ir atsakovės J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 83,50 kv. m rūsį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei grąžinti šį rūsį valstybei. Nurodyti reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta remiantis Butų privatizavimo įstatymu, tačiau atsakovė J. Š. neturėjo teisės pagal šį įstatymą kartu su privatizuojamu butu įsigyti asmeninėn nuosavybėn po gyvenamuoju namu esančio rūsio. Taigi, byloje buvo nagrinėjama dėl rūsio pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, Butų privatizavimo įstatymo normų, restitucijos taikymo.

9Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutarties konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, konstatuota, kad: J. Š. neturėjo teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą kartu su privatizuojamu butu įsigyti asmeninėn nuosavybėn po gyvenamuoju namu esančio 83,50 kv. m rūsio, tačiau 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu jį įgijo asmeninėn nuosavybėn; ginčijamos 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl ginčo rūsio perleidimo J. Š. nuosavybėn prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms; rūsys, taikant restituciją (2000 m. CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145, 6.146 straipsniai), grąžintinas Vilniaus miesto savivaldybei. Nutarties rezoliucinėje dalyje išdėstytos išvados pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos Vilniaus miesto valdybos ir J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 83,50 kv. m rūsį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir šį rūsį grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei.

10Taip teismo nutartimi iš esmės išspręstas ginčas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir sandorio sukurtų teisinių padarinių pašalinimo – šalių grąžinimo į padėtį, buvusią iki negaliojančiu ab initio pripažinto sandorio. Teismo nutartis yra vientisas procesinis dokumentas, todėl, vykdant ją, privalu įvykdyti ne tik rezoliucinėje jos dalyje nurodytą sprendimą, bet ir laikytis motyvuojamojoje dalyje išdėstytų išaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010). Kai sandoris negalioja ab initio, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), ir toks grąžinimas paprastai atliekamas natūra (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145, 6.146 straipsniai). Restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinių teisių gynimo būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Akivaizdu, kad pripažinus negaliojančia 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos Vilniaus miesto valdybos ir J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 83,50 kv. m rūsį, šis rūsys, taikant restituciją natūra ir atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, Vilniaus miesto savivaldybei turėjo būti ir buvo grąžintas tokiomis teisėmis, kokias Vilniaus miesto savivaldybė turėjo iki negaliojančiu ab initio pripažinto sandorio, kartu taip panaikinant ir J. Š. asmeninės nuosavybės teises į rūsį, įgytas 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad byloje nebuvo keliami klausimai dėl Vilniaus miesto valdybos, kaip ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties šalies – pardavėjo, tinkamumo, taip pat dėl atsakovės J. Š. iki ginčijamos 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo turėtos nuosavybės teisės į rūsį bei tokios teisės įgijimo pagrindo, ir tai nebuvo kasacinio nagrinėjimo dalykas.

11Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės J. Š. prašymas išaiškinti teismo nutartį negali būti tenkinamas CPK 278 straipsnio 1 dalies prasme, nes nenustatytas privalomas šios teisės normos taikymo pagrindas – sprendimo neaiškumas. Pateiktu prašymu siekiama gauti teisinių santykių, kurie išeina už byloje išspręstų klausimų ribų, vertinimo. Teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų.

12Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 278 straipsnio 1 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

13Atmesti atsakovės J. Š. prašymą išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012.

14Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.