Byla 2-383-241/2016
Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Statybinių medžiagų arsenalas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys – R. G., R. M., P. B. ir E. K

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statybinių medžiagų arsenalas“ bankroto administratoriaus „Ad acta“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Statybinių medžiagų arsenalas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys – R. G., R. M., P. B. ir E. K..

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Administratorius nurodė, kad bankroto bylos iškėlimo metu bendrovė veiklos nevykdė, nekilnojamojo turto neturėjo, juridinių asmenų registre panaikino kontaktinės informacijos duomenis; paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus viešajam registrui pateikė už 2012 metus; nuo bendrovės įregistravimo iki bankroto bylos iškėlimo atsakovės akcininkais ir direktoriais įvairiais laikotarpiais buvo R. G. (2009-01-27 – 2012-03-29), R. M. (2012-03-29 – 2013-11-25), P. B. (2013-11-25 – 2013-12-05) ir E. K. (2013-12-05 – 2014-03-17), o nuo 2014 m. kovo 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo – vėl P. B.. Vilniaus apygardos teismo nutartimi P. B. nuo 2014 m. gegužės 26 d. penkeriems metams apribota teisė eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; R. M., P. B. bei E. K. atžvilgiu FNTT yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, neteisingų duomenų apie pajamas, turtą, pelną pateikimo, mokesčių nesumokėjimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo ir duomenų klastojimo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 9 d., kuriame viena iš tiriamųjų įmonių yra UAB „Statybinių medžiagų arsenalas“; administratoriui bendrovės dokumentai ir turtas nėra perduoti; didžioji dalis kreditorių reikalavimų yra susidarę R. M. vadovavimo laikotarpiu, nors pagal viešajam registrui pateiktus duomenis bendrovė buvo nemoki jau 2011 ir 2012 metais. Bankroto administratoriaus nuomone, šios aplinkybės rodo, kad įmonės valdymo organų sprendimai, dokumentų neperdavimas, priimti sąmoningai, siekiant sužlugdyti įmonę ir išvengti atsakomybės prieš kreditorius. R. M., žinodamas, kad bendrovė nemoki, neinicijavo įmonės bankroto bylos iškėlimo, toliau didino įsiskolinimus, sudarė bendrovę sužlugdžiusį akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, todėl negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos ir turto.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi pripažino atsakovės bankrotą tyčiniu.

7Vertindamas R. M. nurodytas aplinkybes visų byloje esančių duomenų kontekste, teismas jas pripažino prieštaraujančiomis administratoriaus nurodytoms aplinkybėms, kurios yra pagrįstos leistinais įrodymais bei sudaro loginę visumą, todėl atmetė R. M. argumentus, jog jis tinkamai vykdė direktoriaus pareigas, pardavė faktiškai veikiančią įmonę su teigiamu balansu. Dėl tokių nustatytų aplinkybių teismas taip pat nevertino 2013 m. lapkričio 18 d. pasirašyto turto perdavimo akto, išrašo apie prekių likučius, savikainą.

8Teismas pabrėžė įmonės vadovo pareigą įmonės nemokumo atveju kreiptis į teismą dėl jos bankroto bylos iškėlimo, laiku teikti finansines ataskaitas ir metinį pranešimą Juridinių asmenų registrui, iškėlus bankroto bylą, perduoti buhalterinės apskaitos dokumentus bankroto administratoriui. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad atsakovės vadovai šių pareigų neatliko. Atsižvelgęs į egzistuojantį įmonės vadovo ir įmonės teisinių santykių reguliavimą bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, įvertinęs tai, kad įmonės finansinė padėtis buvo sunki, dėl ko vadovai turėjo veikti atsižvelgdami į kreditorių interesus, buvusių atsakovės vadovų elgesį, kuomet per labai trumpą laiką įmonės akcijos buvo perleistos kelis kartus nesumokant net nominalios akcijų vertės, neteikiant finansinės atskaitomybės dokumentų, iškėlus bankrotą neperduodant įmonės dokumentų, teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netinkamą tvarkymą ir dėl to negalėjimą visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, teismas nepripažino įmonės vadovų elgesio sąžiningu ir protingu.

9Teismas atsižvelgė į susiklosčiusią teisinę situaciją, t. y. kad administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai bei turtas, nėra sudarytos galimybės išsamiai patikrinti įmonės veiklos efektyvumo ir teisėtumo; kad R. M. ir P. K. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir įteikti pranešimai apie įtarimą dėl tyčia paslėptų įmonių, tarp jų ir BUAB „Statybinių medžiagų arsenalas“; kad R. M. pardavus įmonės akcijas, įmonė nustojo mokėti mokesčius, teikti deklaracijas; įmonei esant nemokiai R. M. nepradėjo bankroto procedūrų, o įmonę pardavė, ką vėliau padarė ir kiti buvę savininkai įmonei ir toliau esant nemokiai, taip mažinant galimybes tinkamai atsiskaityti su kreditoriais, ir vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisyklė, sprendė, kad nagrinėjamu atveju būtent R. M. 2013 m. lapkričio 16 d. sudarytas atsakovės akcijų pirkimo–pardavimo sandoris bei vėlesni bendrovės akcijų perleidimo sandoriai pablogino galimybes atsiskaityti su kreditoriais, sukėlė jos nemokumą ir bankrotą. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, kad pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos, administratoriaus pateiktų rašytinių įrodymų teismas konstatavo, jog atsakovės bankroto byloje yra tyčinio bankroto požymių.

10III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

11Suinteresuotas asmuo R. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį ir bankroto administratoriaus prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

121. Teismas sprendė, kad apelianto pateikti duomenys prieštarauja vieni kitiems, tačiau apsiribojo faktinių aplinkybių išvardijimu, nenurodė motyvų, kodėl jo argumentus pripažino nepagrįstais. Iš nutarties turinio nėra aišku, kodėl teismas nevertino 2013 m. lapkričio 18 d. turto perdavimo akto, išrašo apie prekių likučius, savikainą.

132. Teismas neargumentavo, kodėl ypatingą dėmesį kreipė į tai, kad apeliantui ir kitiems asmenims yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, neteisingo duomenų apie pajamas, turtą ar pelną pateikimo, mokesčių nemokėjimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo ir dokumentų klastojimo, ir neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminis tyrimas yra nebaigtas ir šiuo atveju būtina vertinti R. M. veiksmus taikant nekaltumo prezumpcijos principą.

143. Nepagrįsta teismo išvada, kad 2013 m. lapkričio 16 d. įmonės perleidimo sandoris pablogino jos galimybes atsiskaityti su kreditoriais, sukėlė nemokumą ir bankrotą. Ši išvada padaryta neįvertinus R. M. argumentų bei turto perdavimo akto, išrašo apie prekių likučius, savikainą, kuris patvirtina jo teiginius apie tai, kad įmonė buvo parduota moki, su teigiamu balansu, faktiškai esančiais prekių likučiais. Byloje nėra duomenų patvirtinančių 2013 m. lapkričio 16 d. sudaryto akcijų pirkimo–pardavimo sandorio fiktyvumą.

154. Teismas vardija bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindus, tačiau nepateikia argumentų, kuris pagrindas taikytinas konkrečiu atveju. Teismo išvados ir vertinimai yra nekonkretūs ir neaiškūs, o nurodytos faktinės aplinkybės yra nepakankamos daryti neginčijamą išvadą, kad dėl R. M. veiksmų įmonėje buvo sukeltas tyčinis bankrotas.

165. Nepagrįsti teismo argumentai, kad jo vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo pagrindas inicijuoti bankroto procedūrą. Ši išvada apsiriboja subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu, registrų centrui teiktų deklaracijų subjektyvia analize ir pirkėjų asmenybių vertinimu akcijų pardavimo momentu. Objektyvių duomenų, kurie patvirtintų atsakovo veiksmų neteisėtumą, nėra, todėl daryti išvadą, kad įmonė privesta prie tyčinio bankroto dėl apelianto veiksmų, nėra pagrindo.

176. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad R. M. vadovavimo laikotarpiu susiformavo didžioji dalis kreditorinių reikalavimų. Jis įmonę R. K. pardavė su teigiamu balansu, dirbančiais darbuotojais, įmonės turtas ir gautinos pajamos iš sutarčių pardavimo metu viršijo įsipareigojimus, todėl teismo išvada, kad įmonė buvo nemoki nuo 2012 m. kovo 29 d., yra nepagrįsta. Daryti išvadą, jog apeliantas prisidėjo prie to, kad po akcijų pardavimo įmonė nebevykdė veiklos, nėra pagrindo, nes nėra tai patvirtinančių įrodymų.

187. Apeliantas direktoriaus pareigas vykdė tinkamai, tai patvirtina jo vadovavimo metu VMI teiktos deklaracijos. Teismo išvada, kad apeliantas VMI pateikė faktiškai įmonės veiklos neatspindinčius duomenis, nepagrįsta. Deklaracija VMI buvo teikta ir už 2013 metus, tačiau buvo gražinta pataisyti. Pirminis deklaracijos variantas VMI turėtų būti, tačiau bankroto administratorius visų duomenų iš VMI nepareikalavo. Prieš įmonės akcijų pardavimą VMI atliko įmonės patikrinimą ir esminių pažeidimų, neteisėtų direktoriaus veiksmų nenustatė.

198. Įmonės pardavimo metu nebuvo skolų VMI, Sodrai, skola darbuotojui buvo menka, nebuvo apribotos nuosavybes teisės. Įmonė turėjo kilnojamojo turto, kreditorių, debitorių, vykdė veiklą su užsienio įmonėmis, įmonėje dirbo darbuotojai. Teiginiai, kad R. M. vadovavo nemokiai įmonei, yra nepagrįsti įrodymais. Po deklaracijos duomenų pateikimo įmonė dirbo dar 11 mėnesių, todėl remtis 2012 metų deklaracijos duomenimis ir daryti išvadą apie finansinę padėtį, nemokumą nėra pagrindo.

20Atsakovės bankroto administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

211. Teismas spręsdamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą pagrįstai atsižvelgė į faktinių aplinkybių visumą, nulėmusią atsakovės bankrotą bei negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Teismo sprendimo teisėtumą patvirtina išsamiai įvertintos bylos faktinės aplinkybės.

222. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o visa eilė neatsakingų ir neteisėtų atsakovės valdymo organų priimtų sprendimų.

233. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad iki 2013 m. lapkričio 18 d. atsakovė veikė pelningai ir nebuvo pagrindo bendrovei kelti bankroto bylą, o akcijų perleidimo sandoris ir direktoriaus pasikeitimas neįtakojo įmonės bankroto bei gebėjimo atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantas būdamas vieninteliu bendrovės akcininku ir direktoriumi iš įmonės valdymo siekė pasitraukti tam, kad sukurtų prielaidas išvengti atsakomybės, o jo veiksmai sąlygojo situaciją, kai po bankroto bylos iškėlimo nebuvo rasta ne tik bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, bet ir turto, todėl nėra galimybių įvertinti bendrovės sudarytų sandorių, turto ar reikalavimų ir atsiskaityti su kreditoriais iš bendrovės turto.

244. Nustatęs ne viena ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tyčinio bankroto sąlygą, teismas padarė teisingą išvadą dėl atsakovės tyčinio bankroto. R. M. netinkamai vykdė savo kaip direktoriaus pareigas, įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos arba panaikintos, buvo paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

25IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

26Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

27Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių.

28Nagrinėjamu atveju įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas atsakovės bankrotą pripažino tyčiniu. Apelianto įsitikinimu, ši teismo išvada nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais, nenurodytas nė vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 straipsnio dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. Nors teismas neįvardijo konkrečių įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių, tačiau iš nutarties turinio matyti, kad atsakovės bankrotas pripažintas tyčiniu dėl įstatymuose įmonės valdymo organams nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymo ir netinkamo vykdymo (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.), dėl akcijų pirkimo–pardavimo sandorių nenaudingumo (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p.) ir dėl buhalterinės apskaitos dokumentų netinkamo tvarkymo (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).

29Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės netinkamas valdymas pasireiškė tuo, jog įmonei esant nemokiai, vadovai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat nevykdė pareigos laiku teikti finansines ataskaitas ir metinį pranešimą Juridinių asmenų registrui, iškėlus bankroto bylą, nevykdė pareigos perduoti bankroto administratoriui buhalterinės apskaitos dokumentus.

30ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šiems nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės balanso už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nustatė, kad atsakovė jau 2012 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, kadangi turimo turto vertė iš esmės prilygo per vienerius metus mokėtinoms sumoms ir trumpalaikiams įsipareigojimams. Spręsdamas atsakovės bankroto bylos iškėlimo klausimą teismas taip pat vadovavosi šiais duomenimis ir iš jų konstatavo atsakovės nemokumą. Taigi teismas pagrįstai sprendė, jog jau 2012 m. gruodžio mėnesį buvo pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.

31Apelianto teiginiai, kad tokia teismo išvada nepagrįsta, nes jis 2013 m. lapkričio mėnesį pardavė mokią įmonę, nėra pagrįsti objektyviais įrodymais. Apelianto teigimu, teismas neturėjo vadovautis 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso duomenimis, nes po šio balanso sudarymo bendrovė veiklą vykdė vienuolika mėnesių. Pažymėtina, kad atsakovės vadovai ir akcininkai nevykdė pareigos pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentus, todėl byloje esantis ir teismo vertintas atsakovės balansas yra vienintelis įrodymas, kuriuo teismas vadovavosi spręsdamas dėl atsakovės nemokumo. Apeliantas, ginčydamas aptariamas teismo išvadas, nepateikė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, todėl teismo išvada, kad įmonei esant nemokiai nė vienas iš jos vadovų nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra teisinga. Aplinkybė, kad bendrovė parduota po vienuolikos mėnesių nuo finansinės atskaitomybės sudarymo, nepaneigia teismo išvadų dėl bendrovės nemokumo, kadangi kitų duomenų, kurie leistų teigti apie bendrovės gerą finansinę padėtį, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas neginčija apelianto teiginių, kad jis pardavė veikiančią ir turinčią darbuotojų įmonę, tačiau tai nereiškia, kad įmonė buvo moki.

32Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

33Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad didelė dalis skolų kreditoriams susidarė būtent apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, teigia, kad įmonei vadovavo iki 2013 m. lapkričio 17 d., todėl po šios datos išrašytos sąskaitos negali būti vertinamos kaip jo vadovavimo įmonei laikotarpiu susidariusios skolos.

34Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad skolų socialinio draudimo ir valstybės biudžetams R. M. vadovavimo metu nebuvo, jos susidarė įmonei vadovaujant kitam direktoriui. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra vertinami vien R. M. kaip bendrovės akcininko ir vadovo veiksmai. Iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad dalis įmonės skolų susidarė R. M. vadovavimo laikotarpiu, kita dalis po bendrovės pardavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra svarbu tiksliai nustatyti kokia skolos dalis susidarė kiekvieno vadovo vadovavimo laikotarpiu, nes nustačius, kad jau 2012 m. gruodį įmonė buvo nemoki, akivaizdu, kad jos vadovai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, o nesant galimybės atsiskaityti su kreditoriais didino bendrovės įsipareigojimus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nė vienas iš vadovų nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors bendrovė buvo nemoki jau nuo 2012 m. gruodžio mėnesio. Taigi šiuo atveju nėra svarbu, kokia tiksliai skola kreditoriams susidarė apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu, nes bendrovei būnant nemokiai nei vienas iš direktorių nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o įsiskolinimas kreditoriams didėjo, nesant galimybės tų skolų padengti. Įstatyme įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas padidino kreditorių skolas ir sumažino galimybę jas atgauti.

35Pagal ABĮ 58 straipsnio 3 dalį bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui. Paskutinis atsakovės balansas pateiktas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vėliau finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami. Tokiu būdu įmonės akcininkai nevykdė pareigos išviešinti duomenis apie įmonės finansinę būklę, veiklos rodiklius ir turtinę padėtį, todėl bendrovei sudaryta galimybė nuslėpti savo veiklos rodiklių kaitą ir tikrąją bendrovės finansinę padėtį.

36Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą, per teismo nustatytą laikotarpį įmonės valdymo organai privalo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Atsakovės turtas ir dokumentai nėra perduoti bankroto administratoriui. Bankroto bylos iškėlimo metu atsakovės vadovu buvo P. B., kuris nevykdė ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte įtvirtintos pareigos ir tokiu būdu iš esmės panaikino administratoriaus galimybes patikrinti įmonės sandorius, įvertinti vykdytą veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, tinkamai nustatyti kreditorius, debitorius ir vadovų veiksmus vadovaujant bendrovei. Byloje esantis turto ir dokumentų perdavimo sąrašas patvirtina, kad R. M. 2013 m. lapkričio 18 d. atsakovės dokumentus ir turtą perdavė P. B. (79 b. l.), todėl pagrįsti apelianto teiginiai, kad už dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui jis nėra atsakingas.

37Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovės vadovai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, kad nepaisant įmonės nemokumo didino įsiskolinimus kreditoriams, žinodami apie apsunkintą galimybę su jais atsiskaityti, kad neteikė viešiems registrams finansinės atskaitomybės duomenų bei neperdavė bankroto administratoriui atsakovės turto ir dokumentų taip apsunkindami galimybę nustatyti bendrovės finansinė padėtį. Todėl teismo išvada, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas su įmonės valdymu susijusias pareigas, yra pagrįsta ir atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.

38ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas dar vienas tyčinio bankroto požymis – sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Teismas konstatavo, kad 2013 m. lapkričio 16 d. R. M. su R. K. sudarytas atsakovės akcijų pirkimo–pardavimo sandoris bei vėlesni bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai pablogino galimybes atsiskaityti su kreditoriais, sukėlė nemokumą ir bankrotą. Apelianto teigimu, ši teismo išvada nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad R. M. nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. buvo atsakovės akcininku, nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. atsakovės akcininku buvo P. B., nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. kovo 17 d. – E. K., o nuo 2014 m. kovo 17 d. – vėl P. B. (14-15 b. l.). Šių asmenų buvimo akcininkais laikotarpis sutapo ir su jų vadovavimo įmonei laikotarpiu. Byloje yra vienintelė 2013 m. lapkričio 16 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria R. M. perleido R. K. 100 paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės atsakovės akcijų už 5 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad šio sandorio kaina neatitinka nominalios akcijų vertės, be to, R. K. J. asmenų registre nebuvo įregistruotas akcininku, tačiau dėl to teigti, kad šis sandoris turėjo įtakos bendrovės nemokumui ar jos bankrotui, nėra pagrindo. Juridinių asmenų registre esantys įrašai patvirtina apie dar kelis kartus sudarytus įmonės akcijų perleidimo sandorius, kai vienus akcininkus pakeitė kiti, tačiau duomenų apie šių sandorių sąlygas ir jų kainą byloje nėra, todėl negalima teigti, kad šie sandoriai buvo įmonei nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pripažinti, kad atsakovės akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą pažymį, nėra pagrindo.

39Apeliantas teisus, kad jis nėra atsakingas už tai, kad po akcijų pardavimo įmonė veiklos nevykdė, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamoje nutartyje nėra konstatuota apelianto atsakomybė dėl įmonės veiklos nevykdymo.

40Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.

41Atsakovės vadovas P. B. atsakovės bankroto administratoriui neperdavė įmonės dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šią aplinkybę galima vertinti kaip netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą – įstatymų nustatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą. Tokiu būdu sudaroma galimybė nuslėpti vykdytus sandorius ir kitą finansinę veiklą ir negalima įvertinti įmonės veiklos teisėtumo. Aplinkybę, kad bendrovės dokumentai nėra išsaugoti, patvirtina ne tik faktas, jog jie nėra perduoti administratoriui, tačiau ir tai, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas įtariamųjų E. K., P. B. ir R. M. atžvilgiu, kuriame viena iš tiriamų veikų yra UAB „Statybinių medžiagų arsenalas“ buhalterinės apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų tyčinis paslėpimas dėl ko iš dalies negalima nustatyti minėtos įmonės veiklos, turto, finansinės būklės rezultatų, nuosavybės ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros (20-21 b. l.). Administratorius neturėdamas bendrovės finansinių dokumentų negali nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o tai sudaro kliūtis identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vieną tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatymo leidėjas išskyrė apgaulingą ir (ar) netinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).

42Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti atsakovės tyčinio bankroto požymius.

43Teismas pagrįstai atsakovės bankrotą pripažino tyčiniu, todėl neturi pagrindo apelianto argumentai apie administratoriaus veiksmų teikiant pareiškimą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu nesąžiningumą.

44Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino tyčinio bankroto požymius ir bylos faktines aplinkybes, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, pagrįstai atsakovės bankrotą pripažino tyčiniu, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

45Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

46Palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė... 2. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartimi atsakovei iškelta... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi pripažino... 7. Vertindamas R. M. nurodytas aplinkybes visų byloje esančių duomenų... 8. Teismas pabrėžė įmonės vadovo pareigą įmonės nemokumo atveju kreiptis... 9. Teismas atsižvelgė į susiklosčiusią teisinę situaciją, t. y. kad... 10. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 11. Suinteresuotas asmuo R. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m.... 12. 1. Teismas sprendė, kad apelianto pateikti duomenys prieštarauja vieni... 13. 2. Teismas neargumentavo, kodėl ypatingą dėmesį kreipė į tai, kad... 14. 3. Nepagrįsta teismo išvada, kad 2013 m. lapkričio 16 d. įmonės perleidimo... 15. 4. Teismas vardija bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindus, tačiau nepateikia... 16. 5. Nepagrįsti teismo argumentai, kad jo vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo... 17. 6. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad R. M. vadovavimo laikotarpiu... 18. 7. Apeliantas direktoriaus pareigas vykdė tinkamai, tai patvirtina jo... 19. 8. Įmonės pardavimo metu nebuvo skolų VMI, Sodrai, skola darbuotojui buvo... 20. Atsakovės bankroto administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti, o... 21. 1. Teismas spręsdamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą pagrįstai... 22. 2. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės bankrotą lėmė ne verslo... 23. 3. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad iki 2013 m. lapkričio 18 d. atsakovė... 24. 4. Nustatęs ne viena ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tyčinio... 25. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados... 26. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovės bankrotas... 27. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas... 28. Nagrinėjamu atveju įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas... 29. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą... 30. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga įmonei... 31. Apelianto teiginiai, kad tokia teismo išvada nepagrįsta, nes jis 2013 m.... 32. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs,... 33. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad didelė dalis skolų kreditoriams... 34. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad skolų socialinio draudimo ir... 35. Pagal ABĮ 58 straipsnio 3 dalį bendrovės metinių finansinių ataskaitų... 36. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą, per teismo nustatytą laikotarpį... 37. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovės vadovai nevykdė pareigos kreiptis... 38. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas dar vienas tyčinio bankroto... 39. Apeliantas teisus, kad jis nėra atsakingas už tai, kad po akcijų pardavimo... 40. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą... 41. Atsakovės vadovas P. B. atsakovės bankroto administratoriui neperdavė... 42. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima... 43. Teismas pagrįstai atsakovės bankrotą pripažino tyčiniu, todėl neturi... 44. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro... 45. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi... 46. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį nepakeistą....