Byla A-261-759-14
Dėl vietinės rinkliavos, nuostolių bei delspinigių priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gandras energoefektas“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gandras energoefektas“ dėl vietinės rinkliavos, nuostolių bei delspinigių priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gandras energoefektas“ (toliau – ir atsakovas, UAB „Gandras energoefektas“) 687 374 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. IV ketvirčio pradžios iki 2011 m. birželio 16 d., 378 780 Lt nuostolių atlyginimą už neteisėtą naudojimąsi IVR informacinėmis nuorodomis už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. bei 5 procentų metines procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 17 d. įsakymu Nr.30-524 buvo patvirtinti viešojo konkurso dėl išorinės vaizdinės reklamos informacinių nuorodų sistemos operatoriaus parinkimo nuostatai (toliau – ir Konkurso nuostatai). Įvykus konkursui, jo laimėtoju pripažintas atsakovas. 2008 m. spalio 1 d. jam buvo išduotas leidimas Nr. A448-68(4.2-TR3) įrengti ir eksploatuoti išorinės reklamos informacines nuorodas ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojų teise valdomų objektų (toliau – ir Leidimas). Leidimas buvo išduotas įrengti 14 išorinės vaizdinės reklamos informacinių nuorodų (toliau – ir Nuorodos). Leidime nurodomos jo galiojimo sąlygos, bendros nuostatos, o Leidimo priede nurodomos konkrečios Nuorodos, kurioms šios nuostatos taikomos. Už šias Nuorodas atsakovas sumokėjo rinkliavą už 2008 m. IV ketvirtį bei už 2009 m. I ketvirtį, Lietuvos apeliacinis teismas iš atsakovo priteisė rinkliavą už 2009 m. II-IV ketvirčius, 2010 m. I-III ketvirčius. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 16 d. įsakymu Leidimas buvo panaikintas.

6Remiantis Konkurso nuostatų 15-16 punktais, atsakovas privalo sumokėti vietinę rinkliavą nuo 2010 m. IV ketvirčio iki Leidimo panaikinimo. Be šių 14 Nuorodų atsakovas įrengė dar 43 Nuorodas, kurioms Leidimas nebuvo išduotas, ir už kurias vietinės rinkliavos jis niekada nemokėjo. Vertinant logiškai, tiek su Leidimu įrengtos Nuorodos, tiek neteisėtai įrengtos Nuorodos atliko tą pačią funkciją, todėl visos jos turi būti laikomos vietinės rinkliavos objektu. Pagal Konkurso nuostatų 16 punktą rinkliava pradedama skaičiuoti nuo Nuorodų įrengimo dienos ir mokama už Nuorodos plotą, nepaisant to, ar joje buvo patalpinta reklama (15 p.) Prašoma priteisti vietinės rinkliavos suma apskaičiuota už visas įrengtas Nuorodas iki Leidimo panaikinimo, ir ji sudaro 637 932 Lt. Panaikinus Leidimą, susidarė tokia situacija, kai vietinė rinkliava nebuvo skaičiuojama, o atsakovas įrengtose ir nedemontuotose Nuorodose vis dar talpino reklamą ir iš to gavo pajamas.

7Manė, kad šiuo atveju turėtų būti taikoma teisės analogija ir remiamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.499 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatytas nuostolių kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjas negalėjo naudotis jam priklausančiu ar patikėjimo teise valdomu turtu – žemės sklypais, kuris buvo užstatytas atsakovo statiniais, dėl to patyrė nuostolius, kurie iki 2012 m. lapkričio 30 d. sudarė 378 780 Lt. Jų dydis grindžiamas atsakovo pasiūlytu vietinės rinkliavos dydžiu, šias pajamas pagal Konkurso nuostatų sąlygas pareiškėjas turėjo gauti penkerius metus. Konkurso vykdymo metu Vietinės rinkliavos mokėjimo tvarka ir terminai buvo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 57 patvirtintais vietinės rinkliavos nuostatais, tačiau visos kitos sąlygos, tarp jų ir rinkliavos dydis, buvo nustatytos Konkurso nuostatais. Šiuo metu galioja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr.1-1713 patvirtinti Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatai (toliau – ir Rinkliavos nuostatai). Konkurso nuostatai yra specialusis aktas Rinkliavos nuostatų, nustatančių tik bendrąsias taisykles, atžvilgiu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimas, kuriuo Rinkliavos nuostatų 16 punktas buvo pripažintas neteisėtu, ginčo atveju netaikytinas, nes teisiniai santykiai, iš kurių kyla ginčas nagrinėjamojoje byloje, tarp pareiškėjo ir atsakovo atsirado dar 2008 m., atsakovas dar iki minėto teismo sprendimo priėmimo buvo pažeidęs visas Leidime nustatytas prievoles.

8Atsakovo atstovai su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Todėl galima kalbėti tik apie vietinę rinkliavą už 14 Nuorodų, kurioms buvo išduotas Leidimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas. Tai išimtinė savivaldybių tarybų kompetencija, ir sprendimų šiais klausimais priėmimas negali būti perkeliamas kitiems subjektams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava turi būti aiškiai ir konkrečiai nustatyta vietinės rinkliavos nuostatuose. Tuo tarpu Konkurso nuostatais išimtinė savivaldybės tarybos teisė nustatyti rinkliavos dydį buvo perkelta Konkurso laimėtojui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu pripažino, kad Rinkliavos nuostatų 16 punkto dalis, kuria rinkliavos kaina susieta su Konkurso rezultatais, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 3 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir ją panaikino. Analogiška nuostata įrašyta ir Konkurso nuostatuose. Pareiškėjas savo reikalavimus kildina iš Konkurso nuostatų normų, kurios negali būti laikomos tinkamu ginčo teisinių santykių reglamentavimu, todėl reikalavimai turi būti atmesti. Pagal Konkurso nuostatus pareiškėjas vietinę rinkliavą gali rinkti tuo atveju, kai Nuoroda yra naudojama. Ginčo atveju buvo naudojamos tik 2 Leidime nurodytos Nuorodos (Nr. 2 ir Nr. 55), kitų Nuorodų įrengti atsakovas neturėjo galimybių dėl objektyvių priežasčių (jos buvo numatytos gatvių apsaugos zonose, ar pareiškėjo nuosavybės ar patikėjimo teise nevaldomuose žemės sklypuose). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti vietinę rinkliavą už be Leidimo įrengtas Nuorodas. Neišdavus Leidimo įrengti šias Nuorodas, nėra pagrindo už jas skaičiuoti vietinės rinkliavos. Už Nuorodų naudojimą be Leidimo yra numatyta administracinė atsakomybė, tačiau teisės aktai nesuteikia pareiškėjui pagrindo už jas reikalauti sumokėti vietinę rinkliavą. Be to, įrengiamos Nuorodos pagal Konkurso nuostatus turėjo sudaryti sistemą, įrengus tik kelias Nuorodas iš numatytų 62, pastarosios neatliko reklamos funkcijos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ant pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų Nuorodų buvo eksponuojama ūkio subjektų reklama. Pagal Konkurso nuostatų 19 punktą pareiškėjui nurodytos teisės ir pareigos, kurių jis turi imtis, jeigu Nuorodos įrengtos be Leidimo, tačiau pareiškėjas jam suteiktomis teisėmis nesinaudojo. Dėl pareiškėjo prašomų priteisti nuostolių, pažymėjo, kad prašomi priteisti nuostoliai yra ne realūs, o hipotetiniai, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių realią pajamų gavimo tikimybę. Atsakovas nenaudojo visų Nuorodų, o pajamas iš jų gavo tik iki 2010 m. rugpjūčio mėnesio. Be to, Konkurso nuostatų normos suteikė atsakovui teisę įrengti Nuorodas, o ne pareigą. Reikalavimas priteisti palūkanas jokiais teisės aktais nepagrįstas, todėl atmestinas.

10Papildomai paaiškino, kad netiesa, jog UAB „Gandras energoefektas“ iki šiol naudoja Nuorodas. Paaiškėjus, kad visų Nuorodų įrengti negalima, atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kuri paaiškino, kad tai vieninga sistema ir nieko keisti negalima. Stendai buvo pradėti demontuoti nuo 2009 m., dalį jų demontavo UAB „Grinda“, kitus – 2012 m. pradžioje demontavo įmonė „Argo reklama“.

11II.

12Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu (III t., b. l. 139–145) pareiškėjo pareiškimą patenkino iš dalies. Priteisė Vilniaus miesto savivaldybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Gandras energoefektas“ 49 442 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. ketvirto ketvirčio iki 2011 m. birželio 16 d. Kitą pareiškimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-524 buvo patvirtinti Informacinių nuorodų sistemos operatoriaus parinkimo konkurso nuostatai, Leidimo įrengti ir eksploatuoti išorinės vaizdinės reklamos informacines nuorodas ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų forma bei pavesta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Investicijų plėtros komisijai vykdyti informacinių nuorodų sistemos operatoriaus parinkimo konkursą (I t., b. l. 34-47; III t., b. l. 111-119). Pagal Konkurso nuostatų 10 punktą, šis konkursas buvo paskelbtas Nuorodoms įrengti ir eksploatuoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 30-2534 patvirtintoje B grupės B6 tipo nuorodų – informacinių skydų sklaidos schemoje (toliau – ir Schema) nurodytose vietose Kirtimų, Pirklių, Lentvario, Žarijų, Liudvinavo, Galvės ((tarp Liudvinavo ir Kirtimų gatvių), Granito, V. A. Graičiūno ir Fermentų gatvių zonose (I t., b. l. 48), konkursas vyko tik dėl visų Schemoje nurodytų vietų. Pagal Schemą buvo numatyta įrengti 62 Nuorodas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 30-1074 Informacinių nuorodų sistemos operatoriaus parinkimo konkurso laimėtoju patvirtinta uždaroji akcinė bendrovė „Gandras energoefektas“ (I t., b. l. 50).

14Pagal Konkurso nuostatų 40 punktą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtinus konkurso rezultatus ir konkurso laimėtojui pateikus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Verslo ir paslaugų skyriui nustatyta tvarka suderintą Nuorodos įrengimo projektą bei banko ar draudimo kompanijos išduotą Leidimo sąlygų įvykdymo garantiją, kuri lygi 1 000 Lt už kiekvieną reklamos įrenginį, konkurso laimėtojui išduodamas leidimas ir leidimo priedas įrengti ir eksploatuoti Nuorodas laimėtose vietose. Be to, Leidimo 6 punkte nustatyta, kad tiksli nuorodų vieta, kiekis ir kita informacija nurodoma Leidimo priede, kuris išduodamas vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintu techniniu projektu, ir kuris gali būti keičiamas pagal reklaminės veiklos subjekto pateiktą informaciją. Minimuose dokumentuose vienareikšmiškai nustatyta, kad Leidimo pagrindu įgytą teisę statyti Nuorodas reklaminės veiklos subjektas gali realizuoti tik tuo atveju, kai paruošia bei suderina techninį projektą, pateikia atitinkamą garantiją, kreipiasi į Leidimą išduodančią instituciją ir jam išduodamas Leidimo priedas. Taigi, pagal pareiškėjo nustatytą teisinį reglamentavimą, leidimas įrengti Nuorodas laikomas išduotu tuomet, kai šalys pasirašo Leidimą įrengti ir eksploatuoti išorinės vaizdinės reklamos nuorodas ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų (kuriame nustatytos bendrosios leidimą išduodančio ir Nuorodas įrengiančio subjektų teisės ir pareigos) bei jo priedą, kuriame pateikiamas Nuorodų sąrašas (dėl kurių pateiktas suderintas Nuorodos įrengimo projektas bei banko ar draudimo kompanijos išduota Leidimo sąlygų įvykdymo garantija). Iš bylos medžiagos matyti, kad Leidimas buvo išduotas keturiolikai Nuorodų (Schemoje pažymėtoms numeriais 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 19, 21, 26, 29, 34, 36, 55) (I t., b. l. 52-60), įrengtoms laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 3 d.

15Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 30-707 nuo 2011 m. birželio 17 d. panaikino 2008 m. rugsėjo 2 d. išduotą UAB „Gandras energoefektas“ Leidimą Nr. A448-68(4.2-TR3) įrengti ir eksploatuoti išorinės vaizdinės reklamos informacines nuorodas ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų ir jo 1, 2, 3 ir 4 priedus (I t., b. l. 64).

16Remdamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 12 straipsniu, 13 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų 3 punktu, teismas padarė išvadą, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos Rinkliavų nuostatų, o ne anksčiau galiojusių vietinę rinkliavą reglamentavusių nuostatų normos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neteisingai traktuoja vietinės rinkliavos objektą, savo pareiškime prašydamas priteisti vietinę rinkliavą už Nuorodų įrengimą. Tiek Rinkliavų įstatymas, tiek Rinkliavų nuostatai vienareikšmiškai ir nedviprasmiškai apibrėžia rinkliavos rūšį – už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą, rinkliavos už Nuorodų įrengimą minėti teisės aktai nenumato. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vartodama sąvoką „tik už“, nustato baigtinį vietinių rinkliavų sąrašą. Savivaldybės administracijos direktoriui galiojantys teisės aktai nenumato teisės nustatyti rinkliavas, todėl jis savo priimamais teisės aktais, negali įvesti kitokios rinkliavos, nei numatytos Rinkliavų įstatyme bei nustatytos atitinkamos savivaldybės tarybos. Be to, Konkurso nuostatų 16 punktas nustato tik vietinės rinkliavos skaičiavimo pradžią, tačiau neįvardija jokios naujos rinkliavos rūšies. Nurodytų teisės aktų analizė leido teismui daryti išvadą, kad vietinė rinkliava galėjo būti renkama tik už Leidimo įrengti 14 Nuorodų išdavimą. Dėl išvardintų argumentų laikyta, kad 43 Nuorodų, kurioms Leidimas nebuvo išduotas, įrengimas negali būti vietinės rinkliavos, nustatytos Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte, bei Rinkliavų nuostatuose objektu. Todėl pareiškėjo pareiškimo dalis priteisti iš atsakovo 637 932 Lt vietinės rinkliavos už be Leidimo įrengtas 43 Nuorodas atmesta kaip nepagrįsta.

17Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomas mokėjimas, vietinės rinkliavos objektas iš esmės siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, pareiga mokėti vietinę rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (nutartis 2012 m. sausio 19 d. administracinėje byloje Nr. A442-112/2012, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011 ir kt.). Leidimu įrengti 14 Nuorodų atsakovui buvo suteikta teisė jas įrengti, naudoti bei gauti iš to pajamas, išdavus šį Leidimą, pareiškėjui atsirado teisinis pagrindas skaičiuoti vietinę rinkliavą, o atsakovui atsirado pareiga šią rinkliavą mokėti. Nepagrįstu teismas laikė atsakovo argumentą, kad vietinė rinkliava neturėjo būti skaičiuojama ir negali būti priteisiama, nes atsakovas dėl pareiškėjo kaltės negalėjo įrengti daugumos Schemoje numatytų Nuorodų. Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi bei tuo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 2A-1163/2011, išnagrinėtoje pagal UAB „Gandras energoefektas“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl leidimo panaikinimo ir žalos atlyginimo bei pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priešieškinį atsakovui UAB“ Gandras energoefektas“ dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, pareiškėjo ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį patenkino bei konstatavo, kad UAB „Gandras energoefektas“ – juridinis asmuo, kuris ėmėsi brangiai kainuojančio verslo, t. y. siekdamas gauti pajamas iš įmonių, įstaigų reklamos, būdamas apdairus verslininkas, ištyrė arba turėjo ištirti tokio verslo galimybes ir perspektyvas, įvertinti tai, kad ši reklama turėjo būti įrengiama šalies sostinės teritorijoje ne ant namų, o prie judrių gatvių, nenustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija būtų atsisakiusi pateikti Konkurso medžiagą ar UAB „Gandras energoefektas“ būtų teikęs pretenzijas dėl Konkurso sąlygų, Leidimo ar Konkurso nuostatų iki Konkurso ar po jo iki Leidimo išdavimo. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas minėta nutartimi padarė išvadą, kad UAB“ Gandras energoefektas“ Konkurso sąlygų, Schemos ar Leidimo (formos) nuostatos buvo aiškios ir priimtinos, bet kokios reklamos įrengimas mieste turėjo būti organizuojamas derinant poreikio į tam tikrą informaciją patenkinimą su saugaus eismo organizavimu ir kt.; situacija, kai Konkurso dalyvis nesikreipia dėl Konkurso dokumentų ar atskirų jo nuostatų paaiškinimo, pakeitimo, Konkurso panaikinimo, suponuoja išvadą, kad šie dokumentai tokiam asmeniui yra aiškūs, suprantami ir be išlygų priimtinos Konkurso organizatoriaus pasiūlytos sąlygos, kuriose inkorporuota galimybė atsirasti ar paaiškėti sutarties vykdymą suvaržančioms aplinkybėms (teisinio reglamentavimo pasikeitimas ir kt.), taip pat tai, kad jam priimtina tokių pasikeitimų rizika; UAB „Gandras energoefektas“ nesinaudojo Konkurso dokumentuose inkorporuota sąlyga/galimybe įgyvendinant šį projektą keisti įrenginių vietas, skaičių, apimtį, rinkliavos dydį ir kt., t. y. demontuotinas Nuorodas perkelti į kitas vietas, pats UAB“ Gandras energoefektas“ neatidžiu, nerūpestingu, verslo principams prieštaraujančiu elgesiu sąlygojo nuostolių atsiradimą.

18Spręsdamas dėl priteistino vietinės rinkliavos dydžio, teismas pažymėjo, kad prašoma priteisti vietinė rinkliava apskaičiuota pagal Konkurso metu pasiūlytą kainą. Atsižvelgęs į tai, kad Rinkliavos nuostatų 16 punktas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimu (administracinė byla Nr. Ik-3018-365/2010), kuris įsiteisėjo tik 2011 m. rugpjūčio 29 d., pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai ir 13 straipsnio 1 daliai ir panaikintas, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomas priteisti vietinės rinkliavos už Leidimo įrengti 14 Nuorodų išdavimą dydis apskaičiuotas pagal tuo metu galiojusius rinkliavos nuostatus, pagrįstas apskaičiavimais pagal Leidimo priede nurodytą skydelių kiekį, plotą, metinės rinkliavos kainą (II t., b. l. 123-124), todėl pareiškėjo prašymas priteisti vietinę rinkliavą už Leidimo įrengti ir eksploatuoti 14 Nuorodų išdavimą pagrįstas ir tenkintas.

19Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 – 6.248 straipsniais, 6.249 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, kad gali būti atlyginamos tik realios, o ne tikėtinos negautos pajamos, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę, privalo reikalaujantis atlyginti žalą asmuo, teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad nuo 2011 m. birželio 17 d. jis siekė išduoti leidimą įrengti išorinės vaizdinės reklamos informacines nuorodas kitiems asmenims tose vietose, kuriose Nuorodas buvo įrengęs atsakovas, kad atsakovas įrengė ir iki 2012 m. lapkričio 30 d. nepašalino visų nuostolių apskaičiavimo lentelėje (II t., b. l. 136-144) nurodytų 48 Nuorodų, kad buvo asmenų, siekiančių gauti tokį leidimą, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu būtų gavęs tokio dydžio vietinę rinkliavą, pagal kurį paskaičiuoti nuostoliai pareiškėjo prašyme, tuo labiau, kad, kaip jau buvo minėta, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo pripažinta, kad Rinkliavų nuostatų punktas, kuris reklamos kainą siejo su konkurso rezultatais, yra neteisėtas ir laikytas panaikintu. Dėl nurodytų argumentų teismas laikė, kad pareiškėjas neįrodė realios pajamų gavimo tikimybės, tuo pačiu laikė neįrodytu pareiškėjo patirtos žalos faktą. Nesant žalos, kaip vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti žalos (nuostolių) atlyginimą. Remdamasis CK 6.253 straipsnio 1, 3 dalimis, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13, 29 ir 31 punktais, Konkurso nuostatų 19 punktu, teismas pripažino, jog net ir nustačius žalos atsiradimo faktą, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas nevykdė savo pareigos kontroliuoti, kaip laikomasi išorinės reklamos įrengimo, eksploatavimo ir išardymo savivaldybės teritorijoje reikalavimų, nesiėmė priemonių išmontuoti neteisėtai naudojamas Nuorodas, ir tai yra savarankiškas pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės atsakovo atžvilgiu.

20Pareiškėjo paaiškinimas, kad atsakovui Nuorodų įrengimui atlygintinai buvo perduoti žemės sklypai, kuriais atsakovas naudojosi, todėl susiklostė faktiniai žemės nuomos santykiai ir todėl būtina pagal analogiją taikyti CK 6.499 straipsnį, teismo pripažintas nepagrįstu jokiais byloje surinktais įrodymais, tokį jo paaiškinimą paneigia Konkurso nuostatų 13 punktas, nustatantis, kad žemės sklypai Nuorodų įrengimo vietoms nesuteikiami. Kadangi pagal Konkurso nuostatus, Rinkliavų nuostatus nenumatyta atlikti jokių veiksmų dėl Nuorodoms įrengti reikalingų žemės sklypų (juos išnuomoti, suteikti naudotis ar pan.), teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo ginčo teisiniams santykiams taikyti CK 6.499 straipsnio nuostatas.

21Teismas pažymėjo, jog CK 6.2.10 bei 6.37 straipsniai nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams ir negali būti taikomi viešosios teisės nustatytiems privalomiesiems mokėjimams. Teisines pasekmes pastarųjų mokėjimų nevykdymo atvejais nustato viešosios teisės normos. Viešoji teisė (vietinę rinkliavą ir jos administravimą reglamentuojantys teisės aktai) nenumato palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl tokios palūkanos ir negali būti priteisiamos.

22III.

23Atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Gandras energoefektas“ apeliaciniu skundu (III t., b. l. 147-153) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo pareiškimas buvo patenkintas ir iš atsakovo pareiškėjo naudai priteista 49 442 Lt vietinės rinkliavos ir pareiškėjo pareiškimą atmesti visiškai. Taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

24Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame jis vadovavosi pripažintu prieštaraujančiu įstatymams bei panaikintu Rinkliavos nuostatų 16 punktu ir šio punkto pagrindu priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 49 442 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. ketvirto ketvirčio iki 2011 m. birželio 16 d., bei tokie teismo motyvai prieštarauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai, 13 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimams, teismų praktikai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 12 straipsnio 2 punktą, 13 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011 pateiktus išaiškinimus, savivaldybės taryba, įgyvendindama bendruomenių atstovavimu pagrįstą savivaldos teisę, turi pozityvią pareigą priimti sprendimus jos išimtinei kompetencijai priskirtais klausimais. Sprendimas dėl vietinės rinkliavos dydžio nustatymo, rinkliavos nuostatų patvirtinimas, savo teisine prigimtimi yra bendro pobūdžio teisės aktai, kurie turėtų būti taikomi iš esmės neapibrėžtam subjektų ratui. Rinkliava nėra sandoris, jos tvirtinimas po konkurso reiškia individualios, o ne bendros taisyklės nustatymą. Visiems potencialiems mokėtojams vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos turi būti išdėstytos nuostatuose, jų dydis turi būti žinomas iš anksto, o ne paaiškėti pasibaigus konkursui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2453/2011). Konkursu išimtinė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietines rinkliavas buvo perkelta konkurso laimėtojui, kas visiškai prieštarauja Konstitucijai. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-524, kuriuo buvo patvirtinti Konkurso nuostatai, buvo sudaryta galimybė perduoti išimtinę Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetenciją nustatyti vietines rinkliavas kitiems subjektams, taip pat numatyta galimybė nustatyti vietinės rinkliavos dydį konkurso būdu. Dėl šių priežasčių minėtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 17 d. įsakymas Nr. 30-524 taip pat prieštarauja Konstitucijai bei Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms, yra neteisėtas.
  2. Pirmosios instancijos teismo pateiktas ABTĮ 116 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kad Rinkliavos nuostatų 16 punkto normos pripažinimo negaliojančia padariniai gali būti taikomi tik nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d., kai įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis (administracinė byla Nr. A756-2267/2011), kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo dalis dėl Rinkliavos nuostatų 16 punkto pripažinimo negaliojančiu buvo palikta nepakeista, yra nepagrįstas ir pažeidžia visuotinai pripažįstamus teisės principus, kad niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nulius commodum capere de sua injuria propria), ir iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Taip pat toks aiškinimas ir teismo sprendimo dalis pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalies normą. Pabrėžtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu būtent pripažino, kad Rinkliavos nuostatų 16 punkto dalis, kuria rinkliavos kaina susiejama su konkurso rezultatais, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms, ir ją panaikino. Tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje visgi pritaikė Rinkliavos nuostatų 16 punkto normą. Taigi, teismas vadovavosi prieštaraujančiu įstatymui teisės aktu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nebegalėjo vadovautis Rinkliavos nuostatų 16 punkto norma ir šios normos pagrindu priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai vietinę rinkliavą. Pritarimas pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytam ABTĮ 116 straipsnio 1 dalies normos aiškinimui ir taikymui taip pat reikštų atsakovo diskriminavimą, jo teisių pažeidimą. ABTĮ 111 straipsnio normos numato galimybę kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo ryšium su individualia byla. Tai reiškia, jog tuo atveju, jeigu nagrinėjant šią bylą Rinkliavos nuostatų 16 punktas dar nebūtų buvęs pripažintas prieštaraujančiu įstatymui ir negaliojančiu, atsakovas turėtų teisę prašyti administracinį teismą ištirti šio norminio administracinio akto dalies (Rinkliavos nuostatų 16 punkto) teisėtumą. Tokiu atveju, teismui pripažinus Rinkliavos nuostatų 16 punktą prieštaraujančiu įstatymui ir negaliojančiu, šis norminis administracinis aktas (jo dalis) negalėtų būti taikomas individualioje byloje. Tačiau nagrinėjant šią bylą jau buvo žinoma, kad Rinkliavos nuostatų 16 punktas prieštarauja įstatymui ir ši norma jau buvo teismo pripažinta negaliojančia. Todėl kreiptis dėl šios normos teisėtumo ištyrimo nebebuvo galimybės. Tokiu būdu, jeigu pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl norminio administracinio akto pripažinimo negaliojančiu padarinių būtų pripažintos pagrįstomis ir teisėtomis, tuomet būtų paneigta asmenų, kurie dalyvauja byloje, nagrinėjamoje jau po atitinkamo norminio administracinio akto pripažinimo negaliojančiu, teisė kreiptis dėl byloje taikomo akto teisėtumo. Be to, pritarus teismo pateiktoms išvadoms dėl akto pripažinimo negaliojančiu padarinių, netektų prasmės ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto norma, kuri įtvirtina teisę kreiptis dėl proceso atnaujinimo, kai panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Pažymėtina ir tai, jog konstatavus, kad pripažintas negaliojančiu norminis administracinis aktas gali būti taikomas sprendžiant individualią bylą jau po tokio akto pripažinimo negaliojančiu, ir kad toks aktas turėtų sukurti teises iki teismo sprendimo, kuriuo šis aktas buvo pripažintas negaliojančiu, įsiteisėjimo ir paskelbimo, tuomet tokia situacija sudarytų galimybę viešojo administravimo subjektams piktnaudžiauti savo padėtimi ir skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo toks teisės aktas buvo pripažintas negaliojančiu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, vien tam, kad ilgiau galiotų (būtų taikomi) jų priimto neteisėto norminio administracinio akto padariniai.
  3. Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pažymi, kad nagrinėjama byla yra susijusi su specifiniais santykiais ir daug detalių, kurias žymiai lengviau atskleisti žodžiu. Be to, byla yra sudėtinga, tinkamas jos išnagrinėjimas gali užtrukti, todėl galimybė teismo posėdžio metu išsamiai pasisakyti dėl esminių argumentų, padėtų teismui efektyviai ir greitai išnagrinėti ginčą.

25Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (III t., b. l. 158-164) prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir patenkinti likusius pareiškėjo reikalavimus.

26Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovas, laimėdamas Konkursą, įgijo teisę įrengti ir penkerius metus eksploatuoti IVR informacines nuorodas, įsipareigojo periodiškai už šios veiklos teisę atlikti mokėjimus. Pirmosios instancijos teismo pateikiamas bylos faktinių aplinkybių vertinimas leidžia kalbėti tik apie leidimą įrengti IVR informacines nuorodas, t. y. vienkartinį valdžios subjekto veiksmą, išduodant teisinę galią turintį dokumentą. Vadovaujantis tokiu vertinimu, vietinė rinkliava turėtų būti mokama tik vieną kartą kaip atlyginimas už dokumento išdavimą. Tačiau tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo priteista vietinė rinkliava už laikotarpį nuo 2010 m. IV ketvirčio pradžios iki 2011 m. birželio 16 d., tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis byloje Nr. 2A-1163/2011, patvirtina, kad ši vietinė rinkliava nėra susijusi tik su apmokėjimu už vienkartinį dokumento išdavimą, ji apima ir pareigą mokėti už suteiktą teisę vykdyti veiklą. Atsakovas jau laimėdamas konkursą įgijo teisę apibrėžtoje teritorijoje vykdyti reklaminę veiklą, todėl Leidimas šiuo atveju buvo tik formalus dokumentas, padedantis šalims nustatyti pareigos mokėti už suteiktą teisę vykdyti veiklą dydį. Jokios papildomos teisės ar laimėtos teisės vykdyti veiklą apribojimai Leidime nebuvo nustatomi. Taigi, Leidimo išdavimas be formalaus mokėjimo prievolės dydžio užfiksavimo neturėjo tiesioginės įtakos Konkurso metu įgytai teisei vykdyti veiklą. Mano, kad vietinės rinkliavos objektu, be kita ko, yra ir faktinis IVR informacinės nuorodos įrengimas. Priešingu atveju būtų paneigta pati rinkliavos esmė, t. y. asmuo, laimėjęs konkursą ir įsirengęs reklamines nuorodas be valdžios subjekto leidimo, galėtų neatlygintai naudotis teise vykdyti reklaminę veiklą o valdžios subjekto teisė gauti pajamas, renkant vietinę rinkliavą, būtų pažeista.
  2. Atsakovas įrengė 57 IVR informacines nuorodas, t. y. buvo faktiškai įrengti 57 apmokestinimo rinkliava objektai. 14 iš jų atsakovas gavo Leidimą (pateikė banko garantiją), tam, kad gautų Leidimą likusioms 43 IVR informacinėms nuorodoms, atsakovas neatliko jokių veiksmų. Leidimo gavimas buvo siejamas ne su atsakovo atitikimu kokioms nors sąlygoms ar reikalavimams. Leidimo gavimas buvo priklausomas vien tik nuo atsakovo valios pateikti ar nepateikti banko garantiją. Taigi atsakovui sąmoningai apsisprendus neteikti banko garantijos jau įrengtoms IVR informacinėms nuorodoms ir pirmosios instancijos teismui patvirtinus, kad be Leidimo įrengtos informacinės nuorodos nepatenka į rinkliavos objekto sudėtį ir neturi būti apmokestinamos, daroma išvada, kad objekto priskyrimas vietinės rinkliavos kategorijai tampa priklausomas išimtinai nuo atsakovo valios.
  3. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė dvejopo pobūdžio santykiai. Pirmieji, kylantys iš CK XLIX skyriaus (viešas konkursas), susiję su atitinkamos teisės suteikimu, ir antrieji, kylantys iš vietinę rinkliavą reglamentuojančių teisės aktų. Pirmosios instancijos teismas vertino tik iš viešosios teisės kylančius santykius, todėl negalėjo tinkamai įvertinti visų teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Atitinkamai dėl to, 43 be Leidimo įrengtų IVR informacinių nuorodų teisinis statusas liko teismo neįvertintas, dėl ko ateityje tarp šalių kils nauji teisminiai ginčai. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad prašoma priteisti skola už be leidimo įrengtas ir eksploatuotas IVR informacines nuorodas, teismo manymu, nepatenka į vietinės rinkliavos objektą, t. y. negali būti vadinama taip, kaip nurodo pareiškėjas – vietine rinkliava, nereiškia, kad bylą nagrinėjęs teismas neturėjo kvalifikuoti šio reikalavimo ir įvertinti jo pagrįstumo ir kitų nei vietinę rinkliavą reglamentuojančių teisės aktų aspektu. Toks teismo sprendimas sukuria prielaidas asmenims piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. kaip ir šiuo atveju įsirengti informacines nuorodas be leidimo ir už tai nemokėti jokių mokesčių.
  4. Nei Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėtoje byloje Nr. 2A-1163/2011, nei šioje byloje nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, leidžiančios teigti, kad be Leidimo įrengtos IVR informacinės nuorodos atliko kitą nei su Leidimu įrengtos IVR informacinės nuorodos funkciją. Europos Teisingumo Teismas taip pat laikosi pozicijos, jog formalus tam tikros procedūros pažeidimas nešalina prievolės mokėti mokestį, teigdamas, kad prekės ar paslaugos neteisėtas patekimas į civilinę apyvartą nedaro įtakos šios prekės ar paslaugos vertinimui mokestine prasme (sprendimas byloje Goodwin and Unstead Nr. C-3/97, sprendimas byloje Tullihallitus Nr. C-455/98 ir t.t.). Šie argumentai pirmosios instancijos teismo liko neįvertinti, todėl buvo sukurtos visos prielaidos vertinti susiklosčiusią situaciją tokiu būdu, kad sąmoningas asmens elgesys, kuriuo yra vengiama atlikti formalius veiksmus (gauti Leidimą) tik iš kurių, pirmosios instancijos teismo vertinimu, kyla pareiga mokėti mokestį, iš esmės neprieštarauja įstatymų leidėjo valiai įpareigoti asmenis mokėti už teisės vykdyti atitinkamą veiklą suteikimą. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas faktiškai atleido atsakovą nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.
  5. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad net ir panaikinus Leidimą IVR informacinės nuorodos nebuvo demontuotos ir jose toliau buvo eksponuojama reklama, už kurią atsakovas galėjo ir turėjo gauti pajamas. Vadinasi, atsakovas faktiškai ir toliau įgyvendino jam Konkurso metu suteiktą teisę, už kurią buvo įsipareigojęs atlikti nustatyto dydžio mokėjimus. Pareiškėjas nuostolių buvimą grindė ir grindžia tik realiai įrengtomis ir eksploatuotomis IVR informacinėmis nuorodoms, t. y. faktiškai egzistavusiais apmokestinimo vietine rinkliava objektais. Tai, kad IVR informacinės nuorodos buvo faktiškai eksploatuojamos patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas byloje Nr. 2A-1163/2011. Toks apmokestinimo objekto fiziškas egzistavimas yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis reikalavimo realumą.
  6. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog nuostoliai yra neįrodyti, nepagrįstai neatsižvelgė į CK 6.249 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Sąvoka „atsakovo gauta nauda“ teisės doktrinoje aiškintina kaip nukentėjusiojo negautos pajamos (Civilinio kodekso komentaras. VI knyga. I tomas, p. 342). Nagrinėjamu atveju atsakovas, be Leidimo įrengdamas ir eksploatuodamas (gaudamas pajamas) 43 IVR informacines nuorodas, akivaizdžiai gavo naudos, t. y. nepagrįstai sutaupė nemokėdamas vietinės rinkliavos ir kitų mokėjimų, kuriuos jis būtų privalėjęs sumokėti, norėdamas įsirengti analogiškas informacines nuorodas kitiems subjektams priklausančiuose sklypuose. Atsižvelgiant į tai, tokia atsakovo gauta nauda turi būti pripažinta pareiškėjo nuostoliais.
  7. Pažymi, kad pareiškime buvo prašoma taikyti CK 6.499 straipsnio 2 dalį pagal analogiją, vadovaujantis šiame straipsnyje įtvirtintu nuostolių (negautų pajamų), patirtų dėl pavėluoto daikto grąžinimo, nuostolių nustatymo metodu. Konkurso nuostatų 13 punktas nustatė, kad sklypai informacinių nuorodų įrengimo vietoms nėra suteikiami, tačiau teismas izoliuotai vertino šią formuluotę. Visų pirma, Konkurso nuostatų 19 punktas nustatė, kad demontavus IVR informacines nuorodas, šių nuorodų įrengimo vietos priėmimo-perdavimo aktais turi būti grąžinamos pareiškėjui. Vadinasi, pirmiausiai šios vietos turėjo būti perduotos atsakovui. Visų antra, IVR informacinės nuorodos buvo technologiškai tvirtinamos prie žemės. Įvertinus tai, Konkurso nuostatų 13 punkto formuluotė galėjo reikšti tai, kad žemės sklypų, kuriuose yra įrengiamos informacinės nuorodos, nuosavybė nėra perleidžiama atsakovui arba tai, kad sklypų suteikimas nebus atskiro apmokestinimo dalykas (papildomai nereikalaujama mokėti nuomos mokesčio), tačiau šis punktas negalėjo būti vertinamas tuo aspektu, kad IVR informacinės nuorodos nebus fiziškai tvirtinamos/įrengiamos pareiškėjui nuosavybės ar patikėjimo teise valdomuose sklypuose. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai neatsižvelgė į CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostolių nustatymo metodą.
  8. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad nebuvo pateikti įrodymai, jog pareiškėjas siekė išduoti leidimą įrengti IVR informacines nuorodas tose vietose, kuriose fiziškai stovėjo atsakovo neteisėtai įrengtos IVR informacinės nuorodos, yra nepagrįstas, kadangi tokių įrodymų pateikimas objektyviai yra neįmanomas. Naujo leidimo išdavimas toms vietoms, kurios yra užstatytos atsakovui priklausančiu turtu, galėtų būti pripažįstamas neteisėtu, kadangi naujasis leidimo gavėjas neturėtų realių galimybių disponuoti leidimu suteikta teise.
  9. Byloje nustatyta, kad nuo 2009 m. sausio 28 d., kai atsakovas informavo pareiškėją apie visas, įskaitant ir be Leidimo, įrengtas IVR informacines nuorodas, pareiškėjas ne vieną kartą ragino atsakovą atlikti visus veiksmus, tam, kad būtų gautas Leidimas. Be to, pareiškėjas, nepažeisdamas Leidime įtvirtintų reikalavimų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, panaikino Leidimą ir vėliau ne vieną kartą ragino atsakovą demontuoti IVR informacines nuorodas. Taip pat nuo 2009 m. liepos 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. su atsakovu vyko teisminis ginčas, kurio objektas, be kita ko, buvo ir IVR informacinės nuorodos, todėl šių nuorodų demontavimas pareiškėjo iniciatyva būtų reiškęs papildomą teisinę riziką, kurios atidus ir rūpestingas asmuo paprastai neprisiimtų. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Konkurso nuostatų 19 punktas numatė tik pareiškėjo teisę savarankiškai demontuoti IVR informacines nuorodas, bet ne pareigą. Šia teise pareiškėjas yra pasinaudojęs. Dalis IVR informacinių nuorodų yra demontuotos. Dėl Nuorodų demontavimo ir saugojimo/sandėliavimo pareiškėjas patyrė išlaidas, kurių atsakovas net neplanuoja padengti. Nors atsakovas nurodo, kad IVR informacinės nuorodos yra didelės vertės bankui priklausantis turtas, jis net nesiekia atsiimti iš pareiškėjo šio turto. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimas, kad savarankiškas nuorodų nedemontavimas yra pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės, nėra pagrįstas visų bylos faktinių aplinkybių įvertinimu. Be kita ko, toks teismo vertinimas visiškai eliminavo atsakovo pareigą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus – pasibaigus Leidimo galiojimo laikui ar net negavus Leidimo demontuoti IVR informacines nuorodas. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovas sąmoningai prisiėmė įrenginių nedemontavimo riziką, nevykdydamas jam nustatytos pareigos, todėl teismo pozicija šios atsakovo prisiimtos rizikos neigiamas pasekmes perkelti pareiškėjui yra nepagrįsta ir neteisėta.
  10. ATBĮ 14 straipsnio 1 dalis įtvirtina teismo sprendimų privalomumą. Ši įstatymo nuostata nustato ne tik pareigą įvykdyti teismo sprendimą, bet ir atlikti tai per įmanomai protingą laikotarpį, tam, kad vykdomu sprendimu būtų realiai apgintos asmens teisės ir atkurta teisinė pusiausvyra. Tam, kad teismo sprendimai, kuriuose nustatyta pareiga atlikti bet kokio pobūdžio piniginius mokėjimus, būtų realiai vykdomi ir jais nebūtų piktnaudžiaujama, yra taikomas procesinių palūkanų institutas. CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos). Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, valdžios subjektas piniginiame prievoliniame santykyje su privačiu subjektu neturi teisės reikalauti įvykdyti prievolę kuo greičiau (reikalaudamas palūkanų), taigi atsiduria blogesnėje padėtyje nei alogiškoje situacijoje esantis privatus subjektas. Toks teismo vertinimas neužtikrina proceso šalių lygiateisiškumo ir paneigia teismo sprendimo, kaip asmens pažeistų teisių gynimo įrankio, paskirtį. Nagrinėjamu atveju, vien ta aplinkybė, kad ginčas yra nagrinėjamas administracine teisena užkerta kelią valdžios subjektui pasinaudoti tomis teisėmis, kurios įprastai yra suteikiamos kitiems subjektams, atsidūrusiems analogiškoje situacijoje ir reikalaujantiems užtikrinti jų teisę į jiems priklausančių piniginių sumų išmokėjimą.
  11. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas palūkanų nepriteisimą siejo tik su reikalavimais, susijusiais su vietine rinkliava, tikslinga pasisakyti dėl prašomų priteisti nuostolių ir palūkanų santykio. Iš CK 1.136 straipsnio 1 dalies bei CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų matyti, jog žalos padarymo faktas, yra pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei, kaip turtinei prievolei. Todėl civilinė atsakomybė laikytina pareiga atlyginti žalą, kuri atsiranda nuo žalos padarymo momento, bet ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2006; 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009).
  12. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs visų bylos faktinių aplinkybių ir netinkamai kvalifikavęs ginčo teisinį santykį, priėmė sprendimą, neatitinkantį nei ABTĮ 86 straipsnio, nei bendrųjų teisės principų. Teismas, nagrinėdamas bylą nepaisė ir nevertino atsakovui kilusių pareigų vykdymo, visas neigiamas, dėl atsakovo teisei prieštaraujančių veiksmų kilusias, pasekmes perkėlė pareiškėjui, be to sprendimu iš esmės atleido atsakovą nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Toks teismo sprendimas ir tik vienpusiškas faktinių aplinkybių vertinimas, patvirtinantis atsakovo nebaudžiamumą už neteisėtą veiklą, negali būti vertinamas kaip atitinkantis teisėtumo ar tuo labiau teisingumo ar sąžiningumo reikalavimus.

27Atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Gandras energoefektas“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 178-187) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

28Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tačiau savo 2013 m. birželio 18 d. patikslintu pareiškimu administracinėje byloje Nr. I-108-320/2013, kurį pareiškėjas teikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui, pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą. Tuo tarpu savo apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo skolą. Be to, minėtame patikslintame pareiškime pareiškėjas teikė argumentus bei pats aiškiai nurodė, kad pareiškėjo reikalaujamos iš atsakovo priteisti sumos laikytinos vietine rinkliava. Tuo tarpu savo apeliaciniame skunde pareiškėjas teikia visiškai prieštaringus motyvus, jog pareiškėjo prašomos priteisti sumos turėtų būti vertinamos kaip skola. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas savo apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus, t. y. tokius, kurie nebuvo keliami pirmosios instancijos teisme.
  2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad pareiškėjo prašomos priteisti iš atsakovo sumos laikytinos vietine rinkliava. Tokią išvadą pagrindžia tiek paties pareiškėjo argumentai, motyvai bei pareiškimo reikalavimai, tiek ir byloje esantys įrodymai. Konkurso nuostatuose pateikiamos nuorodos į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 1-1713 1 punktu patvirtintus Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatus bei numato šalių pareigas šiais Rinkliavos nuostatais vadovautis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius bei pareiškėjo reikalavimus patvirtina ir susiklosčiusi teismų praktika (žr., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1k-3018-365/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011). Be to, jeigu vis tik būtų pripažinta, kad pareiškėjo reikalaujama priteisti suma nėra vietinė rinkliava, tuomet tokie pareiškėjo reikalavimai negalėtų būti tenkinami jau vien dėl Rinkliavų įstatyme (4 str. 3 d.) numato įtvirtinto imperatyvaus draudimo pareiškėjui reikalauti kitokio atlyginimo, negu sumokėti pagal įstatymą nustatytą rinkliavą.
  3. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 12 straipsnio 2 punktą, 13 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011 pateiktus išaiškinimus, savivaldybės taryba, įgyvendindama bendruomenių atstovavimu pagrįstą savivaldos teisę, turi pozityvią pareigą priimti sprendimus jos išimtinei kompetencijai priskirtais klausimais. Sprendimas dėl vietinės rinkliavos dydžio nustatymo, rinkliavos nuostatų patvirtinimas, savo teisine prigimtimi yra bendro pobūdžio teisės aktai, kurie turėtų būti taikomi iš esmės neapibrėžtam subjektų ratui. Rinkliava nėra sandoris, jos tvirtinimas po konkurso reiškia individualios, o ne bendros taisyklės nustatymą. Visiems potencialiems mokėtojams vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos turi būti išdėstytos nuostatuose, jų dydis turi būti žinomas iš anksto, o ne paaiškėti pasibaigus konkursui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2453/2011). Konkursu išimtinė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietines rinkliavas buvo perkelta konkurso laimėtojui, kas visiškai prieštarauja Konstitucijai. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-524, kuriuo buvo patvirtinti Konkurso nuostatai, buvo sudaryta galimybė perduoti išimtinę Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetenciją nustatyti vietines rinkliavas kitiems subjektams, taip pat numatyta galimybė nustatyti vietinės rinkliavos dydį konkurso būdu. Dėl šių priežasčių minėtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 17 d. įsakymas Nr. 30-524 taip pat prieštarauja Konstitucijai bei Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms, yra neteisėtas. Savo reikalavimus pareiškėjas kildina iš konkurso ir jo pagrindu išduoto Leidimo, kurie laikytini prieštaraujančiais įstatymams bei yra neteisėti. Tuo tarpu Lietuvos teisėje galioja visuotinai pripažįstami teisės principai, kad niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nulius commodum capere de sua injuria propria), o iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009).
  4. Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjas apskritai neturi teisės reikalauti rinkliavos už informacinių nuorodų, kurių eksploatavimui nebuvo išduotas leidimas, įrengimą ir/ar eksploatavimą. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011). Aplinkybę, jog pareiškėjas galėjo reikalauti vietinės rinkliavos sumokėjimo tik už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą pagrindžia ir patys Konkurso nuostatai: 15 punktas, nes vietinė rinkliava mokama tik už leidimų išdavimą, o ne už informacines nuorodas; 16 ir 17 punktai, nes vietinei rinkliavai apskaičiuoti būtini duomenys (įrenginių skaičius, vieta, reklaminis plotas ir kita) nurodoma būtent leidime; 19 punktas, kuris numato, kokias išlaidas (nuostolius) gali reikalauti savivaldybė, panaikinus leidimą įrengti ir eksploatuoti informacines nuorodas.
  5. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 30-57 patvirtinto Leidimų įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą išdavimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo 22 punktas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 30 punktas, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 2141 straipsnis numato galimybę patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, kuris pažeidžia teisės aktų nustatytus reklamos naudojimo reikalavimus ir draudimus, taip pat savivaldybių tarybų patvirtintas išorinės reklamos įrengimo taisykles. Tačiau teisės aktai nenumato pareiškėjo teisės reikalauti rinkliavos sumokėjimo už IVR informacinių nuorodų naudojimą neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo.
  6. Nepagrįstu laiko pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas sukuria prielaidas asmenims piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įsirengti informacines nuorodas be leidimo ir už tai nemokėti jokių mokesčių. Kaip buvo pagrįsta pirmiau, už rinkliavos mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus įstatymai numato atsakomybę, kuri tam asmeniui gali būti taikoma. Todėl net jeigu asmuo nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, tokia aplinkybė negalėtų sudaryti pagrindo reikalauti sumokėti atitinkamą rinkliavą. Pavyzdžiui, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi savivaldybių tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti. Jeigu asmuo nesumoka šios rinkliavos, tokiam asmeniui gali būti skirta ATPK 1245 straipsnyje nustatyta bauda. Tačiau iš tokio asmens nereikalaujama kartu su bauda sumokėti dar ir vietinę rinkliavą už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti.
  7. Pareiškėjas nėra pateikęs teismui tikslių duomenų pagrindžiančių, kurios IVR informacinės nuorodos buvo atsakovo eksploatuojamos ir kokį laikotarpį. Ir nors pareiškėjas savo 2013 m. birželio 18 d. rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad iš pareiškėjo į bylą pateiktų 2012 m. kovo 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų matyti, jog IVR informacinės nuorodos Nr. 12, 13, 15 ir 18 neva yra naudojamos (ant jų neva skelbiama atsakovo klientų reklama), tačiau šios nuorodos net faktinių aplinkybių konstatavimo metu neatliko reklamos funkcijos. Pažymėtina, jog pagal konkurso nuostatus įrengiamos informacinės nuorodos turėjo sudaryti sistemą, t. y. privažiavus vieną nuorodą, turėjo būti nurodomas subjekto pavadinimas ir kryptis link jo, toliau nurodyta kryptimi privažiavus kitą informacinę nuorodą, turėjo būti nurodytas minėto subjekto pavadinimas su tolesnė krypties nuoroda link jo, ir t. t. Esant tik kelioms informacinėms nuorodoms (kaip ir buvo nagrinėjamu atveju), pastarosios neatliko šios paskirties. Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atitinkamai išaiškinęs (žr. 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011).
  8. Paminėtina ir tai, kad Konkurso nuostatų 19 punkte numatytos pareiškėjo teisės ir veiksmai, kurių jis galėjo imtis tuo atveju, jeigu informacinės nuorodos buvo eksploatuojamos neturint galiojančio leidimo, t. y. savivaldybė juos gali išardyti ir išvežti saugoti, o išardymo, išvežimo, saugojimo ir vietų sutvarkymo išlaidas apmoka reklaminės veiklos subjektas. Tuo tarpu, kaip kad pagrindžia šioje byloje esantys įrodymai, pareiškėjas šių veiksmų nesiėmė ir teisės akte numatytomis teisėmis nesinaudojo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pats pareiškėjas galimai prisidėjo prie nuostolių atsiradimo.
  9. Administracinėje teisėje galioja gero viešojo administravimo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama atlikti tik tai, kas įtvirtinta įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Įstatymai įtvirtina galimybę patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, kuris pažeidžia teisės aktų nustatytus reklamos naudojimo reikalavimus ir draudimus, taip pat savivaldybių tarybų patvirtintas išorinės reklamos įrengimo taisykles. Tačiau teisės aktai nenumato pareiškėjo teisės reikalauti nuostolių atlyginimo už IVR informacinių nuorodų naudojimą neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo. Be to, pagal ABTĮ 15 straipsnį bei 88 straipsnį teismui nėra numatyta teisė priteisti iš privataus subjekto nuostolius analogiškoje šiai bylai situacijoje; tėra numatyta galimybė priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.). Pažymėtina ir tai, kad nuomos teisiniai santykiai priskiriami prie sutartinių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vietinės rinkliavos įskaitomos į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 str. 2 d.), tai reiškia jų privalomą pobūdį ir lemia, kad ji nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, yra reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisė normomis; rinkliava nėra sandoris (2011 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2453/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19). Be to, Informacinių nuorodų sistemos operatoriaus parinkimo konkurso nuostatų 12 punktas nurodo, kad žemės sklypai IVR nuorodų įrengimo vietoms nesuteikiami. Taigi, atsakovas nevaldė, nenaudojo ir nedisponavo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu žemės sklypu, todėl ginčo situacijai nėra jokio pagrindo pagal analogiją taikyti nuomos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų ir vadovautis teismų praktika, suformuota nagrinėjant bylas dėl nuomos teisinių santykių.
  10. Pareiškėjo reikalaujama priteisti nuostolių suma, vertinant teisinio reguliavimo kontekste, galėtų būti prilyginama netiesioginiams nuostoliams (negautoms pajamoms), kurių priteisimas būtų įmanomas, tik esant nustatytoms visoms būtinoms civilinės atsakomybės sąlygoms. Tuo tarpu pareiškėjas šių sąlygų nagrinėjamoje byloje net neįrodinėjo. Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, atlyginamos tik nustačius jų buvimo realumą, t. y. atsižvelgiant į realias asmens galimybes gauti tokių pajamų, į jo pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti tokių pajamų. Negautas pajamas, kaip netiesioginius nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų; pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Pagal įstatymą nuostolių buvimas nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti pareiškėjas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2002; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011 kt.). Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado dėl neteisėtą žalą padariusio asmens veiksmų, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Didesnių, nei faktiškai asmuo patyrė, nuostolių atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2012 m. kovo 29 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Taigi, pareiškėjas turi įrodyti, kad jis patyrė realius, o ne hipotetinius nuostolius. Patirtus nuostolius pareiškėjas turėtų pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Taip pat nei Konkurso, nei Leidimo nuostatos nenumatė atsakovo pareigos įsigyti tam tikrą kiekį paslaugų ir/ar pirkti jas tam tikrą laikotarpį, ką pagrindžia (Konkurso sąlygų 16, 18 p.).
  11. Įstatymai nenumato pareiškėjo teisės nagrinėjamu atveju reikalauti procesinių palūkanų priteisimo. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakyta pozicija, jog CK 6.210 bei 6.37 straipsnių normos nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams ir negali būti taikomos viešosios teisės nustatytiems privalomiems mokėjimams. Be to, visi pareiškėjo reikalavimai laikytini nepagrįstais, todėl ir jokie išvestiniai pareiškėjo reikalavimai negali būti tenkinami.

29Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 171-175) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą ir neskirti bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka.

30Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Rinkliavų nuostatų 16 punktas buvo panaikintas 2011 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį. Iš atsakovo buvo prašoma priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2010 m. IV ketvirčio pradžios iki 2011 m. birželio 16 d. (leidimo panaikinimo), t. y. už laikotarpį, buvusį iki Rinkliavų nuostatų 16 punkto panaikinimo dienos. Sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ABTĮ 116 straipsnio 1 dalis numato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šiuo atveju bylą dėl Rinkliavų nuostatų 16 punkto pagrįstumo nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesivadovavo ABTĮ 116 straipsnio 2 dalimi ir nenustatė, kad panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Įstatymų leidėjas tik įsiteisėjusiems teismo sprendimams suteikia įstatymo galią (ABTĮ 14 str.) ir tik teismui yra suteikta teisė įvertinti konkretaus norminio akto atitiktį galiojantiems teisės aktams (ABTĮ 6 str.), todėl atsakovo argumentai, kad de facto Rinkliavų nuostatų 16 punktas prieštaravo jau ir Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose pateiktam teisės aiškinimui apie savivaldybių tarybų kompetenciją, neturi teisinio pagrindo. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nustatė, kad vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas, taikant konkurso metu pasiūlytą dydį, yra netinkamas, o ne tai, kad asmenys neturi pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Taigi, šiuo atveju atsakovas galėjo ginčyti tik vietinės rinkliavos dydį, o ne pareigą mokėti vietinę rinkliavą už Leidimą Nr. A448-68(4.2-TR3) įrengti ir eksploatuoti išorinės vaizdinės reklamos informacines nuorodas ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojų teise valdomų objektų. Jei teismas pripažintų, kad atsakovas neturi pareigos mokėti vietinę rinkliavą, būtų paneigiamas šalių lygiateisiškumas ir būtų patvirtinta apelianto teisė iš savo neteisėtų veiksmų gauti naudą (t. y. nepagrįstai sutaupyti nemokant vietinės rinkliavos), kas prieštarautų Ex injura non oritur jus (iš neteisės neatsiranda teisė) principui.
  2. Nagrinėjamu atveju, iš vietinės rinkliavos mokėjimo kylantys teisiniai santykiai tarp šalių atsirado 2008 m. spalio 1 d., kai UAB „Gandras energoefektas“ buvo išduotas Leidimas Nr. A448-68(4.2-TR3) įrengti ir eksploatuoti išorinės vaizdinės reklamos informacines nuorodas ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojų teise valdomų objektų. Tuo metu galiojo Rinkliavų nuostatų 16 punktas, nustatantis vietinės rinkliavos apskaičiavimo metodą ir Rinkliavų įstatymas, įpareigojantis asmenis mokėti vietinę rinkliavą. Teisinis santykis, kilęs dėl vietinės rinkliavos mokėjimo, pasibaigė 2011 m. birželio 16 d. panaikinus Leidimą Nr. A448-68(4.2-TR3) įrengti ir eksploatuoti išorinės vaizdinės reklamos informacines nuorodas ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojų teise valdomų objektų. Leidimo panaikinimo metu galiojo Rinkliavų nuostatų 16 punktas, joks įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl šio punkto panaikinimo tuo metu nebuvo priimtas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti teisės aktu, kuris ginčo santykio pradžios ir pabaigos momentu buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu ir tuo laikotarpiu veiklą vykdžiusiems subjektams buvo privalomas.
  3. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, vadovavosi pažodiniu šio straipsnio vertinimu ir neatliko jokio šio straipsnio interpretavimo, kuris galėtų būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 daliai ar teismų praktikai (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-379/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 yra nurodęs, kad ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas...“ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, t. y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma. Analogiška pozicija yra formuojama ir konstitucinėje jurisprudencijoje, kurioje, kaip konstatuota, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Kaip bebūtų, Konstitucinis Teismas taip pat pripažįsta, jog minėtoji Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (2011 m. spalio 25 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą (galiojimą ex tune) suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos. Būtent, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-778/2013). Nagrinėjamu atveju, jei būtų taikoma ši išimtis, atsakovas būtų pripažintas įgijęs teisę būti atleistas nuo Rinkliavų įstatyme įtvirtintos pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Toks teisinių pasekmių atsiradimas yra pakankamas pagrindas netaikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutarties retroaktyviai, nes toks poįstatyminio teisės akto (Rinkliavos nuostatų) vertinimas sąlygotų Įstatyme numatytos bendro pobūdžio, visiems subjektams taikomos, pareigos panaikinimą.
  4. Be to, ABTĮ 116 straipsnio 2 dalis, kurios teisinius padarinius iš esmės siekia taikyti atsakovas, yra speciali norma, kuri gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, teismui nustačius atitinkamas neigiamas teisines pasekmes visai teisinei sistemai ir siekiant išvengti teisėtų asmenų lūkesčių ir teisinio tikrumo principo pažeidimo. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad net didelį rezonansą visuomenėje turinčioms byloms, liečiančioms platų asmenų ratą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-16/2013), teismai netaiko ABTĮ 116 straipsnio 2 dalies, kadangi šio straipsnio taikymas beveik visais atvejais reikštų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo pažeidimą. Taigi, tuo atveju, jei būtų tenkinamas atsakovo reikalavimas, laikyti kad Rinkliavų nuostatų 16 punktas negali būti taikomas šiam ginčui, t. y. de facto pripažintas negaliojančiu nuo priėmimo momento, būtų pažeistas teisinis tikrumas ir teisėti lūkesčiai tų asmenų atžvilgiu, kurie, priešingai nei atsakovas, buvo sąžiningi, laikėsi teisės aktų reikalavimų ir laiku, ir tinkamai mokėjo vietinę rinkliavą, apskaičiuotą pagal Rinkliavų nuostatų 16 punktą. Visi atsakovo argumentai, susiję su Rinkliavų nuostatų 16 punkto taikymu šiam ginčui, yra išimtinai susiję tik su atsakovo asmeniu, kas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti reikšmingas neigiamas teisines pasekmes, kurios galėtų lemti ABTĮ 116 straipsnio 2 dalies taikymą. Be kita ko, Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi byloje Nr. 2A-1163/2011, priimta jau po Rinkliavų nuostatų 16 punkto pripažinimo negaliojančiu, priteisė iš UAB „Gandras energoefektas“ 105 098 Lt dydžio vietinę rinkliavą už 14 informacinių nuorodų už 2009 m. II, III, IV bei 2010 m. I, II, III ketvirčius. Atsižvelgiant į tai, dar 2011 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos apeliacinis teismas išsprendė klausimą dėl vietinės rinkliavos priteisimo, tuo atveju, kai nebegalioja Rinkliavų nuostatų 16 punktas, todėl priešingas klausimo dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą išsprendimas reikštų teisinio tikrumo principo ir teismų sprendimo privalomumo reikalavimo pažeidimą.
  5. Atsakovas savo teiginiui, kad pirmosios instancijos teismui laikantis minėtos pozicijos dėl Rinkliavų nuostatų 16 punkto taikymo šiam ginčui, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas netenka prasmės, pagrįsti nepateikė jokių argumentų, be to, ši nuostata galėtų būti taikoma tik tuo atveju, kai teismas konstatuoja, kad teisės aktas negali būti taikomas nuo priėmimo momento.
  6. Atsakovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismui laikantis minėtos pozicijos dėl Rinkliavų nuostatų 16 punkto taikymo šiam ginčui, Vilniaus miesto savivaldybei buvo sudarytos prielaidos piktnaudžiauti savo padėtimi, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė, pasinaudodama Konstitucijos ir ABTĮ laiduojama teise ginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus, pateikė apeliacinį skundą vien tam, kad ilgiau galiotų neteisėto norminio administracinio teisės akto padariniai, yra nekorektiškas ir teisiškai nepagrįstas, kadangi atsakovas nepateikia jokių argumentų/įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus miesto savivaldybė įstatymų laiduojama teise pasinaudojo ne bandydama apginti savo pažeistas teises, o siekdama piktnaudžiauti.
  7. Nesutinka su atsakovo prašymu nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir pažymi, kad visos šiai bylai reikšmingos aplinkybės ir faktai yra nustatyti įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi byloje Nr. 2A-1163/2011. Todėl šioje byloje yra išlikęs tik tarp šalių susiklosčiusio teisinio santykio tinkamo kvalifikavimo klausimas. Vadovaujantis ABTĮ 86 straipsnio 2 dalimi, administracinis teismas pats nustato, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Atkreipia dėmesį, kad jei apeliacinės instancijos teismas įvertintų pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolus, galėtų nustatyti, kad atsakovas abiejų pirmosios instancijos posėdžių metu vilkino teismo procesą, kartodamas ir kvestionuodamas Lietuvos apeliaciniame teisme nustatytas aplinkybes ir argumentus. Be to, tuo atveju, jei atsakovas manė, kad teismas gali nesuprasti byloje esančio teisinio santykio ar atitinkamų detalių, galėjo teikti išsamius paaiškinimus dėl šių aspektų apeliaciniame skunde. Taigi, atsakovas, siekdamas žodinio bylos nagrinėjimo, vėl planuoja vilkinti bylos nagrinėjimą, teikdamas tuos pačius argumentus dėl galutinėje ir neskundžiamoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nustatytų prejudicinių faktų ir juos kvestionuodamas.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32IV.

33Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo apeliaciniame skunde buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

34Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

35Šiuo atveju atsakovas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja tuo, kad žodinio bylos nagrinėjimo metu galėtų būti išsamiau paaiškintos bylos aplinkybės, nes byla yra sudėtinga ir posėdyje paaiškinus bylos aplinkybes padėtų teismui efektyviai ir greitai išnagrinėti ginčą.

36Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas atsakovo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

37Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.

38Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atsisakyta patenkinti skundo reikalavimą dėl rinkliavos priteisimo už įrengtas išorinės reklamos informacines nuorodas, kurioms nebuvo išduotas leidimas. Taip pat, pareiškėjo nuomone, jo naudai turi būti priteisti nuostoliai rinkliavos dydžio, kadangi atsakovas po leidimo įrengti išorinę reklamą panaikinimo nedemontavo informacinių nuorodų ir toliau jose eksponavo reklamą ir iš to gavo pajamų.

39Pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė pagrįstą sprendimą, rėmėsi taikytina ginčo santykiams teismų praktika panašiose bylose.

40Pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą vietinių rinkliavų objektas yra leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimas. Todėl vietinė rinkliava turi būti mokama tik šiuo pagrindu ir neišdavus leidimo išorinei reklamai, negali būti mokama vietinė rinkliava, remiantis Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Platesnis šios normos aiškinimas šio ginčo kontekste nebūtinas. Todėl pagrįstai už likusias 43 vnt. išorinės reklamos informacines nuorodas, kurioms nebuvo išduotas leidimas, nebuvo priteista pareiškėjo naudai vietinė rinkliava. Taip pat, remiantis šiais argumentais, negali būti priteista vietinė rinkliava ir už informacinių nuorodų naudojimo laikotarpį po išduoto leidimo atsakovui įrengti išorinę reklamą panaikinimo.

41Pareiškėjas, prašydamas priteisti nuostolius pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį, reikalavimą grindžia tuo, kad atsakovas, be leidimo įrengdamas ir eksploatuodamas 43 informacinės nuorodas, gavo naudos ir sutaupė nemokėdamas vietinės rinkliavos ir kitų mokėjimų ir dėl to ši nauda turi būti pripažinta pareiškėjo nuostoliais.

42Minėta CK 6.249 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais.

43Viena iš civilinės atsakomybės privalomai įrodinėtinų sąlygų yra patirtų nuostolių (žalos) padarymas. Neįrodžius nuostolių (žalos) civilinė atsakomybė negalima. Pareiškėjas, prašydamas priteisti nuostolių atlyginimą, remiasi tikėtinu atsakovo naudos gavimu, nors šiuo atveju pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį turi būti įrodyta reali atsakovo gauta nauda ir jos dydis, nes ji atitinkamai turi būti pripažinta pareiškėjo nuostoliais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nuostoliai nėra įrodyti ir dėl to tenkinti pareiškėjo reikalavimo šioje dalyje nėra pagrindo.

44Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo, nes palūkanos, kaip piniginės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, yra taikomos santykiams, kylantiems iš civilinių santykių. Viešoje teisėje už privalomų mokėjimų delsimą palūkanos nėra taikomos ir yra numatytos kitos mokestinių prievolių užtikrinimo priemonės (pvz. delspinigiai), tačiau tokia mokėjimo užtikrinimo priemonė santykiams, kylantiems iš rinkliavos įstatymo, nėra numatyta. Todėl santykiams, kylantiems iš viešosios teisės, negali būti priteistos ir procesinės palūkanos, numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje.

45Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.

46Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista rinkliavos mokesčio suma pareiškėjo naudai ir prašo pareiškėjo skundą atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsniu nustatytas dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

47Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Ten pat 2 dalimi nustatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

48Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011, kuria buvo palikta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo dalis dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Nuostatų 16 punkto, dalyje dėl rinkliavos kainos susiejimo su konkurso rezultatais, pripažinimo prieštaraujančių Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir pripažino jį panaikintu. Teismas nenurodė, kad panaikintas norminis administracinis aktas, Rinkliavos nuostatų 16 punktas, negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

49Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 nurodė, jog ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, t. y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma. Tokia išimtis, be kita ko, yra tie atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumas yra revizuojamas ryšium su teisme nagrinėjama individualia byla. Priešingu atveju, toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų laikyti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualioje byloje, atsiradimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-69/2009; 2009 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-68/2009 ir kt.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka po to, kai atitinkamas norminis administracinis aktas buvo pripažintas neteisėtu, jau nebegali vadovautis ir remtis teisės normomis ta apimtimi, kuria jos yra pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui dar iki procesinio sprendimo, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisino stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009 ir kt.).

50Esant šioms aplinkybėms, teismas negali remtis Rinkliavos nuostatų 16 punkto nuostata ir taikyti rinkliavos tarifą, nustatytą šiuo punktu. Tačiau vietinė rinkliava, nustatyta aukštesnės galios teisės aktu, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turi būti sumokėta ir ši prievolė už leidimo įrengti 14 informacinių nuorodų išlieka nepriklausomai nuo to, kad Rinkliavos nuostatų 16 punktas buvo panaikintas, bet rinkliava turi būti skaičiuojama remiantis tarifais, kurie buvo patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimo nuostatais, galiojusiais rinkliavos mokėjimo laikotarpiu.

51Apskaičiuota suma negali viršyti tos sumos, dėl kurios šalys sutarė pripažįstant atsakovą konkurso nugalėtoju. Rinkliavai apskaičiuoti būtina rinkti naujus įrodymus, nes rinkliavos dydžiui pagal patvirtintus rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą turi įtakos nuorodos įrengimo vieta, rinkliavos koeficientai ir kiti kriterijai (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 patvirtintų nuostatų 8-15 p.). Todėl būtina šalims pasiūlyti teikti savo įrodymus, pagrindžiančius skaičiavimą, taip pat ir teismas turi savarankiškai surinkti įrodymus, turinčius įtakos rinkliavos tarifui.

52Įvertinus tai, kad byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

53Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

Nutarė

54pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

55Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gandras energoefektas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

56Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį dėl 49 442 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo ir perduoti šioje dalyje bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

57Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir pareiškėja)... 5. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008... 6. Remiantis Konkurso nuostatų 15-16 punktais, atsakovas privalo sumokėti... 7. Manė, kad šiuo atveju turėtų būti taikoma teisės analogija ir remiamasi... 8. Atsakovo atstovai su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip... 9. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1... 10. Papildomai paaiškino, kad netiesa, jog UAB „Gandras energoefektas“ iki... 11. II.... 12. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu... 13. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos... 14. Pagal Konkurso nuostatų 40 punktą Vilniaus miesto savivaldybės... 15. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. gegužės 16... 16. Remdamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11... 17. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama... 18. Spręsdamas dėl priteistino vietinės rinkliavos dydžio, teismas pažymėjo,... 19. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 – 6.248 straipsniais,... 20. Pareiškėjo paaiškinimas, kad atsakovui Nuorodų įrengimui atlygintinai buvo... 21. Teismas pažymėjo, jog CK 6.2.10 bei 6.37 straipsniai nustato palūkanas... 22. III.... 23. Atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Gandras energoefektas“ apeliaciniu... 24. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    25. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (III t., b. l.... 26. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Byloje... 27. Atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Gandras energoefektas“ atsiliepime... 28. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Remiantis... 29. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atsakovo apeliacinį... 30. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
        1. Kaip teisingai... 31. Teisėjų kolegija... 32. IV.... 33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad... 34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnis... 35. Šiuo atveju atsakovas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš... 36. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą,... 37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.... 38. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria... 39. Pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje atmesdamas pareiškėjo skundą,... 40. Pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą vietinių... 41. Pareiškėjas, prašydamas priteisti nuostolius pagal CK 6.249 straipsnio 2... 42. Minėta CK 6.249 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo... 43. Viena iš civilinės atsakomybės privalomai įrodinėtinų sąlygų yra... 44. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino reikalavimo dėl... 45. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.... 46. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista rinkliavos... 47. Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi nustatyta,... 48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi... 49. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30... 50. Esant šioms aplinkybėms, teismas negali remtis Rinkliavos nuostatų 16 punkto... 51. Apskaičiuota suma negali viršyti tos sumos, dėl kurios šalys sutarė... 52. Įvertinus tai, kad byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų, atsakovo... 53. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 54. pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.... 55. Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gandras energoefektas“... 56. Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d.... 57. Nutartis neskundžiama....