Byla 2-1013-330/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų S. M. ir uždarosios akcinės bendrovės „Moleka“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nutarties, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Darbas Europoje“ bankroto administratorės prašymas bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Darbas Europoje“ bankroto byloje (Nr. B2-2340-560/2018), suinteresuoti asmenys – J. Č., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Cleanex“, S. M., L. K., uždaroji akcinė bendrovė „Moleka“, V. A., L. J.,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Pareiškėja BUAB „Darbas Europoje“ bankroto administratorė UAB „Ekvalda“ prašė pripažinti atsakovės UAB „Darbas Europoje“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad egzistuoja visi tyčinio bankroto požymiai: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Taip pat pareiškėja nurodė, jog egzistuoja pagrindas taikyti tyčinio bankroto prezumpciją dėl įmonės veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį.
  2. Suinteresuotas asmuo J. Č. prašė klausimą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu spręsti teismo nuožiūra. Nurodė negalinti pareikšti savo nuomonės, nes bankroto bylą iškėlė naujieji įmonės savininkai, kurie yra atsakingi už įmonės veiklą. Suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad buvusi įmonės vadovė J. Č. apie įmonės įsiskolinimą kreditoriui žinojo. Suinteresuotas asmuo BUAB „Cleanex“ prašė bankroto administratorės prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti. Suinteresuotas asmuo S. M. prašė BUAB „Darbas Europoje“ bankroto administratorės pareiškimą atmesti, o jos nelaikyti byloje suinteresuotu asmeniu. Nurodė nesanti susijusi su šia įmone. Suinteresuotas asmuo L. K. prašė bankroto administratorės prašymą atmesti. Nurodė nesąs susijęs su BUAB „Darbas Europoje“ veikla ir (ar) šios įmonės bankrotu. Suinteresuotas asmuo UAB „Moleka“ prašė bankroto administratorės prašymą atmesti. Nurodė atlikęs visas įmonės (atsakovės) akcininkui tenkančias pareigas, todėl jo veiksmai negalėjo lemti įmonės bankroto.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 23 d. nutartimi UAB „Darbas Europoje“ bankrotą pripažino tyčiniu.
  2. Teismas, spręsdamas dėl mokėjimų eiliškumo tvarkos pažeidimo, kaip tyčinio bankroto požymio, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Darbas Europoje“ ieškinį atsakovams BUAB „Cleanex“, L. K., S. M., L. J. dėl skolos už suteiktas darbuotojų nuomos paslaugas ir žalos priteisimo (civilinės bylos Nr. e2-1937-562/2017) nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis prejudicinę reikšmę. Įvertinęs tai, jog nurodytoje civilinėje byloje ieškinys, grindžiamas tų pačių įmonės mokėjimų eiliškumo pažeidimu, buvo atmestas, teismas padarė išvadą, jog šio tyčinio bankroto požymio egzistavimas nebuvo įrodytas.
  3. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jog laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. 96 darbuotojai nutraukė darbo sutartis su UAB „Darbas Europoje“ ir sudarė darbo sutartis su UAB „Cleanex“ – pagrindiniu ir vieninteliu UAB „Darbas Europoje“ klientu, teismas konstatavo, kad tokiu būdu UAB „Cleanex“ užsitikrino tolesnį savo veiklos stabilumą ir tęstinumą. Teismo vertinimu, tai sudaro pagrindą taikyti įstatyme nurodytą tyčinio bankroto prezumpciją.
  4. Teismas nepagrįstu pripažino bankroto administratorės argumentą, jog darbuotojų nuomos sutartis tarp UAB „Cleanex“ ir UAB „Darbas Europoje“ buvo sudaryta tarp susijusių asmenų, o sutarties kaina buvo sureguliuota taip, kad UAB „Darbas Europoje“ nekauptų jokio turto ar pelno. Pažymėjo, kad bankroto administratorė nepateikė šį argumentą pagrindžiančių įrodymų.
  5. Teismas sutiko su bankroto administratorės argumentais, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Teismas nustatė, kad PVM sąskaita faktūra DE Nr. 0015 buvo išrašyta netinkamai – ignoruojant minimalaus mėnesinio atlyginimo padidinimą, be to, UAB „Darbas Europoje“ nepagrįstai neišrašė klientui UAB „Cleanex“ PVM sąskaitų faktūrų už šiam klientui faktiškai suteiktas paslaugas 2014 metų spalio – gruodžio mėnesiais. Teismas pažymėjo, kad pastaroji aplinkybė konstatuota ir neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2568-562/2017. Teismas šias aplinkybes pripažino tyčinio bankroto požymiu ir, atsižvelgęs į pažeidimo mastą, konstatavo, jog tokiu būdu buvo esmingai pabloginta nemokios įmonės padėtis.
  6. Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys patvirtina, jog jau 2013 metais įmonė atitiko nemokios įmonės būklę, todėl teismas sprendė, kad UAB „Darbas Europoje“ vadovėms (tiek J. Č., tiek V. A.) kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau jos šios pareigos neįvykdė. Ši aplinkybė yra tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis. Taip pat teismas pažymėjo, kad įmonės vadovės V. A. veiksmai iki bankroto bylos iškėlimo neužtikrinant tinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, taip pat traktuotini įmonės valdymo organui įstatymuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, netinkamu vykdymu.
  7. Teismas nevertino bankroto administratorės argumentų dėl Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte apibrėžto tyčinio bankroto požymio egzistavimo, kadangi administratorė šių argumentų nedetalizavo ir nurodyto požymio egzistavimą pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Apibendrinęs ištirtas aplinkybes teismas konstatavo, jog nustatyti tyčinio bankroto požymiai sudaro pagrindą UAB „Darbas Europoje“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

6III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

7

  1. Suinteresuotas asmuo UAB „Moleka“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nutarties dalį, priimtą suinteresuoto asmens UAB „Moleka“ atžvilgiu, ir bankroto administratorės pareiškimą dėl UAB „Darbas Europoje“ bankroto pripažinimo tyčiniu šioje dalyje atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas atsakovės darbuotojų perėjimą dirbti į UAB „Cleanex“, taip pat sąskaitų už suteiktas paslaugas neišrašymą nepagrįstai pripažino tyčinio bankroto požymiais.
    2. Teismas, konstatavęs įmonės vadovų pareigos inicijuoti atsakovei bankroto bylos iškėlimą pažeidimą, nepagrįstai atsakomybę už tai (vadovų pareigos pažeidimą) perkėlė akcininkui UAB „Moleka“. Akcininkas neturi kitų pareigų, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina. UAB „Moleka“, įsigijusi įmonės akcijas, nežinojo, kad įmonės finansinė padėtis yra sunki ir atitinka nemokumo kriterijus. UAB „Moleka“ po akcijų perleidimo sutarties sudarymo susipažino su įmonės dokumentais ir nedelsiant kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
    3. Nepagrįstas bankroto administratorės argumentas, jog UAB „Moleka“ nevykdė pareigos paskirti įmonės vadovą. V. A. ir po akcijų perleidimo ėjo įmonės vadovės pareigas. Bankroto administratorė pateikė neteisingus duomenis apie įmonės akcininkų kaitą. Pateikti duomenys patvirtina, kad akcijų perleidimo sandoris buvo sudarytas 2014 m. lapkričio, o ne spalio mėnesį. Atsižvelgiant į trumpą laikotarpį nuo akcijų perleidimo iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nėra pagrindo teigti, jog po akcijų įsigijimo įmonė tęsė nuostolingą veiklą.
    4. Bankroto administratorė nepagrindė argumentų, jog UAB „Moleka“, UAB „Darbas Europoje“ ir UAB „Cleanex“ yra tarpusavyje susijusios įmonės. Tokiu būdu pareiškėja klaidina teismą.
    5. Bankroto administratorė nepateikė duomenų, patvirtinančių tikslingą UAB „Darbas Europoje“ darbuotojų perkėlimą į UAB „Cleanex“. Ji neįrodė, kad šių įmonių vadovai buvo susitarę veikti pažeidžiant UAB „Darbas Europoje“ interesus, nesąžiningai ir tikslingai kenkiant įmonei. Teismas nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė UAB „Moleka“, kaip juridinio asmens dalyvė. UAB „Moleka“ nurodytų kitų įmonių valdyme nedalyvavo, jai nežinoma šių įmonių veikla, todėl neaišku ir tai, kokie konkretūs veiksmai galėjo sąlygoti atsakovės nemokumą bei tyčinį bankrotą.
  2. Suinteresuotas asmuo S. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti bankroto administratorės prašymą dėl UAB „Darbas Europoje“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirajame skunde nurodė nesanti susijusi su UAB „Darbas Europoje“, teismo procesinis sprendimas negali jai sukelti jokių pasekmių, todėl ji šalintina iš bylos. Nurodė, jog teismas iš esmės neanalizavo darbuotojų perėjimo dirbti į kitą juridinį asmenį aplinkybių ir nepagrįstai pasitikėjo bankroto administratorės nuomone.
  3. UAB „Darbas Europoje“ bankroto administratorė atsiliepimais į suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus prašo suinteresuotų asmenų UAB „Moleka“ bei S. M. atskiruosius skundus atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimai į atskiruosius skundus grindžiami tokiais argumentais:
    1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 15 d. sprendimas dėl UAB „Cleanex“ atžvilgiu neišrašytų įmonės sąskaitų įsiteisėjo, o teismo sprendimas buvo panaikintas tik dalyje dėl atsakovų UAB „Moleka“, L. K. ir S. M.. Šis teismo sprendimas jau turi prejudicinę galią.
    2. UAB „Moleka“ argumentai dėl jos neprisidėjimo prie įmonės tyčinio bankroto yra nepagrįsti. Teismas teisingai pažymėjo, jog sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, kalti asmenys nenustatinėjami, tačiau turi būti įvertintos aplinkybės, susijusios su juridinio asmens dalyvio veiksmais ar sprendimais. Byloje nustatyta, kad UAB „Moleka“ nesiėmė veiksmų paskirti įmonės valdymo organą. UAB „Moleka“, atsižvelgiant į nustatytus ryšius su kitomis įmonėmis, negali būti laikoma apdairia ir sąžininga. Jos atskirojo skundo argumentai dėl esą melagingų duomenų yra nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi.
    3. S. M. į bylą įtraukta pagrįstai. Nors ji nebuvo UAB „Darbas Europoje“ valdymo organu ar dalyviu, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ji buvo susijusi su atsakove per kitas bendroves ir jų valdymo organus. Pateikti duomenys patvirtina, kad S. M. buvo UAB „Cleanex“ ir UAB „Moleka“ akcininkė, G. J. ir L. J. dukra, UAB „Moleka“ direktoriaus ir akcininko V. M. sutuoktinė.
    4. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, neturėjo pareigos vertinti S. M. veiksmų ir įtakos konkretiems tyčinio bankroto pagrindams. Nagrinėjamu atveju pakako nustatyti darbuotojų perkėlimo į kitą juridinį asmenį faktą.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Darbas Europoje“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra pagrįsta ir teisėta.

10Dėl tyčinio bankroto požymių vertinimo

  1. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis).
  2. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas. Tokią prezumpciją turi paneigti su tuo nesutinkantys asmenys.
  3. Apskųstąja nutartimi UAB „Darbas Europoje“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teismui nustačius, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis – įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Išvadą dėl nurodyto tyčinio bankroto požymio teismas grindė tuo, jog įmonės vadovės J. Č. ir V. A. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Darbas Europoje“, kuri nemokia tapo dar 2013 metais. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį – apgaulingą ir netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismas nustatė, kad viena PVM sąskaita faktūra paslaugų gavėjai UAB „Cleanex“ buvo išrašyta netinkamai, o kitos PVM sąskaitos faktūros už faktiškai suteiktas paslaugas nepagrįstai neišrašytos. Įvertinęs aplinkybę, jog 96 darbuotojai nutraukė darbo sutartis su UAB „Darbas Europoje“ ir sudarė darbo sutartis su UAB „Cleanex“ – pagrindiniu ir vieninteliu UAB „Darbas Europoje“ klientu, teismas konstatavo, kad tokiu būdu UAB „Cleanex“ užsitikrino tolesnį savo veiklos stabilumą ir tęstinumą. Taigi tyčinio bankroto faktą teismas grindė ir įstatyme įtvirtinta prezumpcija (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
  4. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
  5. Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu taip pat pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuojami kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau šie kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

11Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo

  1. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo sprendė konstatavęs tokias aplinkybes: 1) bendrovės nemokumo susidarymą dar 2013 metais; 2) suinteresuotų asmenų J. Č. ir V. A., ėjusių įmonės valdymo organo pareigas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymą.
  2. Suinteresuotas asmuo UAB „Moleka“ (apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti jos atžvilgiu priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atskirojo skundo esmę sudaro apeliantės pozicija, kuria siekiama paneigti jos, kaip UAB „Darbas Europoje“ akcininkės, įtaką teismo konstatuotų tyčinio bankroto požymių atsiradimui. Apeliacinis teismas apeliantės atskirojo skundo argumentų kontekste įvertinęs apskųstos nutarties motyvų turinį, jame (turinyje) neįžvelgia apeliantės akcentuojamų teismo išvadų, kurios esą lėmė UAB „Moleka“ atsakomybės už tyčinį įmonės bankrotą konstatavimą. Vadinasi, byloje spręstina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, kiek tai susiję su įmonės valdymo organų (be jų įasmeninimo) nevykdymu pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
  3. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
  4. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat nurodoma, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika, kaip minėta, šią sąlygą sieja su tuo, kad neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
  5. Šiuo atveju teismo išvada dėl BUAB „Darbas Europoje“ bankroto pripažinimo tyčiniu padaryta remiantis iš esmės vien įmonės valdymo organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, tačiau nenustačius, ar būtent dėl to padidėjo kreditorių reikalavimų suma ir bendrovės skolos, ar buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Apskųstoje nutartyje nurodyta, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo 2013 metais. Vertinant pirmosios instancijos teismo motyvaciją šioje dalyje, atkreiptinas dėmesys, kad teismas, priimdamas apskųstą nutartį, tik apytikriai nustatė bendrovės nemokumo momentą - 2013 metus. Apeliacinis teismas pažymi, jog aplinkybės ir kriterijai, kuriais teismas rėmėsi nemokumo būsenos nustatymo tikslu, nagrinėjamu atveju negali būti pripažinti pagrįstais ir pakankamais.
  6. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  7. Apeliacinis teismas pažymi, jog tyčinio bankroto nustatymo atveju, juolab kai vertinamas valdymo organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymas (nevykdymas), tikslus įmonės tapimo nemokia momentas yra esminis. Tačiau, kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, teismo išvada, jog įmonė jau 2013 metais buvo nemoki, iš esmės nemotyvuota. Tai leidžia manyti, jog įmonės nemokumo būsenos ir momento nustatymo tikslu pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik pritarimu bankroto administratorės teiginiams. Bankroto administratorės argumentai, jog įmonė nemokia tapo dar 2013 metais, grindžiami įmonės 2013 m. gruodžio 31 d. balansu, kur nurodyta, jog ataskaitiniu laikotarpiu įmonė turėjo 114 307 Lt vertės trumpalaikio turto, 239 114 Lt įsipareigojimų ir patyrė 125 729 Lt nuostolių. Apeliacinis teismas pažymi, jog įmonės nemokumo būsenai nustatyti reikšmingi ne visi įsipareigojimai, o tik pradelsti. Tačiau šios rūšies įsipareigojimai nurodytame balanse nebuvo fiksuoti, be to aplinkybės, jog visi įsipareigojimai buvo pradelsti, nepagrindžia ir bylos duomenys. Iš byloje surinktos medžiagos galima daryti prielaidą, kad įmonė konkrečiu laikotarpiu turėjo reikšmingų finansinių sunkumų, tačiau jie (duomenys) nėra pakankami daryti išvadą, jog 2013 metais įmonė pasiekė faktinio nemokumo būseną.
  8. Pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, nenustačius nei įmonės pradelstų įsipareigojimų dydžio, nei jų santykio su turto verte, vienareikšmiškai negali patvirtinti, kad jau 2013 metais įmonė buvo nemoki ir egzistavo įmonės valdymo organo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė įmonės nemokumo momentą, kiek tai yra susiję su tyčinio bankroto požymio – nevykdymo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimo nemokiam juridiniam asmeniui – vertinimu.
  9. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  10. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šios nutarties 28 punkte nurodytų aplinkybių nenustatė. Pažymėtina, jog objektyviai nenustačius, kad įmonė nemokia tapo dar 2013 metais (be kita ko, nenustačius kaip įmanoma tikslesnio nemokumo būsenos pradžios momento), nėra pagrindo išvadai, jog UAB „Darbas Europoje“ valdymo organas pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Kita vertus, kaip jau minėta, vien aplinkybė, jog įmonės finansinė padėtis tam tikru laikotarpiu buvo bloga, nuosekliai prastėjo ar net atitiko nemokumo kriterijus, o juridinio asmens valdymo organas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kita vertus, net ir pritarus teismo išvadai dėl įmonės nemokumo fakto nurodytu laikotarpiu (nors tokiai išvadai nėra pakankamo pagrindo), analizuojamu atveju nebuvo nustatyta, kokius padarinius sukėlė neteisėti įmonės valdymo organo veiksmai, t. y. kokiu būdu sumažėjo (išnyko) kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą. Tokiai išvadai buvo būtina nustatyti įmonės turtinę padėtį pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu ir delsimo įvykdyti įmonės vadovui tenkančią pareigą laikotarpiu. Tokio tyrimo pirmosios instancijos teismas neatliko, o tai leidžia daryti išvadą, jog teismas nenustatė ir priežastinio ryšio, būtino kvalifikuoti įmonės tyčinį bankrotą.

12Dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo

  1. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį – apgaulingą ir netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismas nustatė, kad viena PVM sąskaita faktūra paslaugų gavėjai UAB „Cleanex“ buvo išrašyta netinkamai, o kitos PVM sąskaitos faktūros už faktiškai suteiktas paslaugas be pagrindo nebuvo išrašytos.
  2. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tyčinio bankroto požymiu pripažįstamas atvejis, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
  3. Apeliacinio teismo vertinimu, toks teisinis reguliavimas lemia išvadą, jog vien netinkamo ar apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo fakto konstatavimas savaime nesudaro pakankamo pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nors atskiraisiais skundais apeliantės iš esmės nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių dėl tam tikrų įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumų (netinkamai išrašant PVM sąskaitą faktūrą bei už suteiktas paslaugas neišrašius PVM sąskaitų faktūrų), šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad atitinkami trūkumai lėmė, jog nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, kaip tai apibūdinta ĮBĮ 20 straipsnio 5 punkte. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad bankroto administratorė šiuos trūkumus nustatė ir gindama kreditorių interesus pareiškė atitinkamą ieškinį (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2568-562/2017). Tai taipogi leidžia teigti, jog bankroto administratorės tyčinio bankroto požymiu įvardijamos aplinkybės jau buvo įvertintos pasinaudojant kita teisės gynimo priemone.
  4. Apeliacinis teismas pažymi, jog netinkamas arba apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip tyčinio bankroto kriterijus, yra ne savarankiškas, o taikomas tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Todėl nagrinėjamu atveju nenustačius tikslaus įmonės tapimo nemokia momento ir neįvertinus teismo konstatuotų buhalterinės apskaitos trūkumų įtakos kreditorių interesų pažeidimui, nėra pagrindo vien pagal šį kriterijų daryti išvados dėl įmonės tyčinio bankroto. Tik nustačius tikslų įmonės tapimo nemokia momentą, turės būti įvertinta, ar konstatuoti trūkumai buhalterinėje apskaitoje lėmė įmonės nemokumą, ar dar labiau pablogino nemokios įmonės padėtį. Jeigu būtų nustatyta, kad minėti trūkumai iš tiesų lėmė įmonės nemokumą arba esmingai pablogino nemokios įmonės padėtį, turėtų būti įvertintas ir šio pažeidimo mastas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog tikslaus įmonės nemokumo momento nenustatymas sudaro objektyvias kliūtis įvertinti bankroto administratorės tyčinio bankroto požymiu įvardijamus įmonės buhalterinės apskaitos trūkumus.

13Dėl tyčinio bankroto prezumpcijos

  1. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jog laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. 96 darbuotojai nutraukė darbo sutartis su UAB „Darbas Europoje“ ir sudarė darbo sutartis su UAB „Cleanex“ – pagrindiniu ir vieninteliu UAB „Darbas Europoje“ klientu, teismas konstatavo, kad tokiu būdu UAB „Cleanex“ užsitikrino tolesnį savo veiklos stabilumą ir tęstinumą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai sudaro pagrindą taikyti įstatyme nurodytą tyčinio bankroto prezumpciją.
  2. Apeliantė UAB „Moleka“, nesutikdama su šiomis teismo išvadomis, atskirajame skunde nurodė, kad bankroto administratorė nepateikė duomenų, patvirtinančių tikslingą UAB „Darbas Europoje“ darbuotojų perkėlimą į UAB „Cleanex“. Administratorė neįrodė, kad šių įmonių vadovai buvo susitarę veikti pažeidžiant atsakovės UAB „Darbas Europoje“ interesus bei nesąžiningai ir tikslingai kenkiant atsakovei. Apeliantė S. M. atskirajame skunde nurodė, kad teismas iš esmės neanalizavo darbuotojų perėjimo dirbti į kitą juridinį asmenį aplinkybių ir nepagrįstai pasitikėjo vien bankroto administratorės nuomone. Apeliacinis teismas iš esmės pritaria apeliantų pozicijai, jog savarankišką tyčinio bankroto pagrindą (prezumpciją) sudarančios įmonės darbuotojų perėjimo dirbti į kitą juridinį asmenį aplinkybės nebuvo išsamiai įvertintos.
  3. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas įtvirtina prezumpciją, pagal kurią bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys.
  4. Apeliacinio teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos prezumpcijos. Įmonės darbuotojų perėjimo dirbti į kitą juridinį asmenį aplinkybė, vertinant nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymo galimybę, nėra esminė ir lemiama. Pažymėtina, kad reikšmingas IBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją charakterizuojantis požymis yra tas, jog veikla būna perkeliama kitiems subjektams, kurie dėl egzistuojančio ūkio subjektų ar jų valdymo organų sąsajumo (pvz., kuomet veikla perkeliama į nuo skolininko juridinio asmens atskirtą įmonę (naujai įkurtą įmonę), kuomet veikla perduodama juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja (ar pereina vadovauti) įmonės skolininkės valdymo organai ar su jais susiję asmenys) ir tokiu būdu visi skoliniai įsipareigojimai paliekami įmonei skolininkei, o reikalavimo teisės ir vykdyta veikla kitai (susijusiai) įmonei. Nors bankroto administratorė ir išsakė tam tikras įžvalgas, pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytas UAB „Darbas Europoje“ ir suinteresuoto asmens UAB „Cleanex“ sąsajumas, juolab toks, kad būtų pakankamas konstatuoti veiklos perkėlimą, kaip tai apibrėžta ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Manytina, jog šiuo atveju darbuotojų migravimo aplinkybei be pakankamo pagrindo buvo suteikta veiklos perkėlimo prasmė. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik darbuotojų perėjimo dirbti į kitą juridinį asmenį fakto konstatavimu, kai turėjo būti nustatytos ir kitos aplinkybės, kurių visuma leistų konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte sureguliuotą atvejį.
  5. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte apibrėžtos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui nepakanka nustatyti vien to, jog kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai įmonei buvo perduotas įmonės skolininkės valdytas turtas bei to, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Byloje tirtos aplinkybės neleidžia vien darbuotojų perėjimo dirbti į kitą juridinį asmenį vertinti kaip neteisėtą įmonės veiklos perkėlimą, susijusiems asmenims siekiant išvengti įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kaip tokia situacija sureguliuota ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Byloje nustatyti duomenys patvirtina, jog tiek atsakovė, tiek UAB „Cleanex“ vertėsi darbuotojų nuoma. Todėl buvo būtina įvertinti šios veiklos ypatumus, kaip antai, ar darbo sutartis nutraukė visi darbuotojai, kokią reikšmę įmonei turėjo sutartis nutraukę darbuotojai, kokiu tikslu sutartys buvo nutrauktos, ar nutraukus darbuotojų, dalyvaujančių nuomos veikloje (esančių nuomos objektu) sutartis, naujasis darbdavys perėmė ir reikalavimo teises į nuomos atlyginimą, priklausantį atsakovei. Apibendrinęs tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas daro išvadą, jog analizuojamu atveju pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos nebuvo pagrindo taikyti.

14Dėl byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumo vertinimo

  1. Apeliantė S. M. atskirajame skunde nurodė nesanti susijusi su UAB „Darbas Europoje“, kad teismo procesinis sprendimas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu negali jai sukelti jokių pasekmių, todėl ji turėjo būti pašalinta iš bylos.
  2. Suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis susijusi nagrinėjama byla. Jeigu paaiškėja, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį (CPK 443 straipsnio 3 dalis).
  3. Teismas, gavęs prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos prašymo kopiją ir kitus prie prašymo pridėtus dokumentus persiunčia netekusiems įgaliojimų įmonės valdymo organams ir kitiems šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie gali būti pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte pateiktas tokių asmenų sąrašas: vadovas, valdybos nariai, vyriausiasis buhalteris (buhalteris), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovas, įmonei iki bankroto bylos iškėlimo apskaitos paslaugas teikusios įmonės vadovas. Apeliacinio teismo vertinimu, nurodytas teisinis reguliavimas lemia, jog bankroto byloje sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotais asmenimis į bylą įtrauktini dalyvauti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte išvardinti asmenys.
  4. Bankroto administratorė, atsiliepime atsikirsdama į suinteresuoto asmens S. M. skundo argumentus, išvardijo aplinkybes, jos nuomone, apibūdinančias netiesioginius šio suinteresuoto asmens ryšius su UAB „Darbas Europoje“. Nutarties 41 punkte nurodytas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą išvadai, jog sprendžiant dėl tyčinio bankroto į bylą šaukiami dalyvauti asmenys, kurie gali būti pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, net ir gavęs atitinkamą S. M. prašymą, jos įtraukimo į procesą suinteresuoto asmens procesinėje padėtyje pagrįstumo neįvertino. Šis procesinis klausimas turi būti išspręstas iš naujo nagrinėjant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teisme. Tuo tikslu būtina įvertinti, ar apeliantės ryšiai su UAB „Darbas Europoje“ gali būti laikomi patenkančiais į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte pateikto asmenų sąrašo sudėtį.
  5. Tiek sprendžiant dėl apeliantės S. M. dalyvavimo byloje pagrįstumo, tiek vertinant apeliantės UAB „Moleka“ atsikirtimų pagrindą, kai prašoma priimti procesinį sprendimą, kuriuo UAB „Moleka“ iš esmės būtų pripažinta neatsakinga už įmonės privedimą prie bankroto, būtina atsižvelgti į tyčinio bankroto procedūros ypatumus, kurie nelemia pareigos atskirus veiksmus, rodančius tyčinio bankroto pagrindų egzistavimą, susieti su konkrečiais asmenimis. Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą - turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereikštų, jog pareiškėjo nurodyti įmonės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Minėta, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).

15Dėl bylos procesinės baigties

  1. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pažymi, kad įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės), tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė įmonės nemokumo atsiradimo momento, o priežastinio ryšio iš esmės nenustatinėjo, jo egzistavimą grįsdamas abstrakčiais ir nuo bylos duomenų atsietais motyvais, tyčinio bankroto nustatymo požymius konstatuodamas atribotai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateiktos tyčinio bankroto sampratos, neištyrė ginčui reikšmingų aplinkybių, kas lėmė nepakankamą teismo procesinio sprendimo motyvavimą. Dėl to liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas UAB „Darbas Europoje“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.
  2. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).
  3. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama didesne apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus bei papildomus paaiškinimus, panaikinus apskųstąją nutartį, BUAB „Darbas Europoje“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
  4. Nusprendus, kad yra pagrindas apskųstą teismo nutartį panaikinti ir įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti nagrinėti iš naujo, dėl kitų atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, apeliacinis teismas nepasisako. Apeliacinis teismas taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes šie klausimai turės būti išspręsti nagrinėjant bylą iš naujo.

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

17panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartį ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Darbas Europoje“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai