Byla 1A-125-485/2017
Dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. L. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje ir nuteista trijų metų laisvės atėmimo bausme

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui, nuteistajai S. L., jos gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui G. B., jo atstovui advokatui V. P.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. L. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. L. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje ir nuteista trijų metų laisvės atėmimo bausme.

3Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirta galutine ir neatlikta bausmės dalimi, šias bausmes iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 5 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

4Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

5Kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki įsiteisės nuosprendis, po įsiteisėjimo – panaikintina.

6Bausmės pradžia skaičiuotina nuo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendžio paskelbimo dienos.

7150 eurų išlaidų suma, susijusi su G. B. atstovavimu teisme, pripažinta proceso išlaidomis ir priteista G. B. iš S. L..

8Priteista iš S. L. 296,05 eurų išlaidų, susijusių su jos gynėjos advokatės A. R. M. pagalba, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai.

9Teisėjų kolegija

Nustatė

10

    1. S. L. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji 2015 m. rugsėjo 7 d., tiksliai nenustatytu laiku, siekdama apgaule įgyti svetimą turtą, neketindama vykdyti sandorio, SMS žinute atsiliepė į G. B. internetinėje svetainėje www.autogidas.lt ar www.autominute.lt įdėtą skelbimą apie parduodamą 2000 m. laidos automobilį „Renault Lagūna“, neketindama atsiskaityti už perkamą automobilį su G. B. pasirašė pirkimo – pardavimo, pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartis bei 850 eurų vertės paprastąjį vekselį, tuo tariamai UAB „( - )“ vardu už 850 eurų nupirko G. B. automobilį „Renault Lagūna“, valstybinis numeris ( - )
    2. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 24 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad S. L. kaltė įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais ir rašytine bylos medžiaga. Skiriant nuobaudą teismas atsižvelgė, jog nuteistoji yra recidyvistė, jos atžvilgiu lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, nuteistoji turi neišnykusį teistumą, o šis nusikaltimas padarytas lygtinio paleidimo metu.
    3. Apeliaciniame skunde nuteistoji S. L. prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Jei teismas manys, jog visgi jos veiksmuose yra nusikaltimo požymių, prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti žymiai švelnesnę bausmę.
      1. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai paskyrė jai maksimalią laisvės atėmimo bausmę, kadangi recidyvistui skiriama laisvės atėmimo bausmė, o pavojingam recidyvistui skiriama griežtesnė nei bausmės vidurkis bausmė, tačiau ne maksimali bausmė. Teismas aiškiai nurodo, jog apeliantei bausmės dydis nustatytinas BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis, tačiau paskiria maksimalią, kuri per griežta.
      2. Be nurodytos bausmės, skunde nurodo, jog jokio sukčiavimo nukentėjusiojo G. B. atžvilgiu nebuvo, jo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu ir tai darytina išvada, kad jokia žala nepadaryta. Nuteistoji neneigia, kad pasirašė tris dokumentus (automobilio pirkimo – pardavimo sutartis, pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartis ir 850 eurų paprastasis vekselis), jie galioja, tačiau su G. B. neatsiskaitė dėl blogos finansinės padėties ir skolos neneigė. G. B. pagal vekselį galėjo 850 eurų sumą išsiieškoti per antstolius. Su G. B. kontaktus palaikė, nesislapstė ir piniginį klausimą nuteistoji tikėjosi išspręsti. Apeliantės nuomone, teismas klaidingai aiškina, kad jos kaltę patvirtina minėti trys pasirašyti dokumentai, nes ji prisiėmė tik vieną įsipareigojimą – sumokėti už nusipirktą automobilį ir šie trys dokumentai apie tai kalba. Trijų dokumentų surašymas buvo skirtas tik G. B. teisių apdraudimui ir tai vertintina, tik kaip paprasti civiliniai santykiai, kurie nepagrįstai kriminalizuoti. Teismo išvada, jog nurodytas tikslas ir tyčia nukreipti nukentėjusįjį apgauti ir nesumokėti už automobilį sutartos pinigų sumos yra visiškai neteisinga ir nepagrįsta objektyviais įrodymais.
      3. Skunde nurodo ir tai, kad nepagrįstai pripažintos ir 150 eurų proceso išlaidų, kurios priteistos G. B. bei 296,05 eurų proceso išlaidos, kurios priteistos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.
    4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja, prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, nukentėjusysis ir prokuroras prašė skundą atmesti.
    5. Nuteistosios S. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
    6. Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ji padarė BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą bei mano, jog teismas jai paskyrė per griežtą bausmę, t. y. kelia jai paskirtos bausmės individualizavimo klausimą.

11Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies.

    1. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.
      1. Sukčiavimas kaip nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnyje, objektyviai pasireiškia alternatyviomis veikomis: 1) svetimo turto įgijimu; 2) svetimos turtinės teisės įgijimu; 3) turtinės prievolės išvengimu; 4) turtinės prievolės panaikinimu. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Sukčiavimo esmė – neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538–2010, 2K-587/2013).
      2. Pažymėtina ir tai, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Todėl svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2013, 2K-161/2013, 2K-346/2012). Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti teismo posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai.
    2. Apeliaciniame skunde nurodoma kritika dėl teismo išvados, kad nuteistosios kaltė įrodyta. Jos tvirtinimu, jokio sukčiavimo nagrinėjamojoje byloje nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo, išankstinio tikslo ir tyčios nesumokėti pinigų apeliantė neturėjo, šie požymiai nepagrįsti objektyviais įrodymais.
      1. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistoji S. L. 2015 m. rugsėjo 7 d., tiksliai nenustatytu laiku, siekdama apgaule įgyti svetimą turtą, neketindama vykdyti sandorio, SMS žinute atsiliepė į G. B. internetinėje svetainėje www.autogidas.lt ar www.autominute.lt įdėtą skelbimą apie parduodamą 2000 m. laidos automobilį „Renault Lagūna“, neketindama atsiskaityti už perkamą automobilį su G. B. pasirašė pirkimo – pardavimo, pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartis bei 850 eurų vertės paprastąjį vekselį, tuo tariamai UAB „( - )“ vardu už 850 eurų nupirko G. B. automobilį „Renault Lagūna“, valstybinis numeris ( - )
      2. Šis kaltinimas pirmosios instancijos teismo buvo grindžiamas nukentėjusiųjų G. B., R. M. (R. M.), liudytojos G. P. parodymais, bylos rašytine medžiaga. Nors apeliantė ne tik nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės instancijos teisme neigė kaltę dėl padaryto sukčiavimo, tačiau sutinkamai su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kuriais nustatyta ir inkriminuota veika yra teisingai, teisėjų kolegija pažymi, jog būtinojo objektyvaus nusikaltimo požymio - apgaulės - esmingumas pasireiškė pačios apeliantės veiksmais, siekiant įsigyti automobilį iš nukentėjusiojo G. B.. Tokią išvadą patvirtina tiesiogiai teisme ištirtų įrodymų visuma. Pagal apeliantės duotus paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme matyti, kad ji automobilių pirkimu – pardavimu užsiima 14 metų, per šį laiką dirbo ir pardavėja, ir su užsakymais. Perkant automobilį iš G. B. susitarė, jog pinigai bus sumokėti per 2 mėnesius, pati pildė visus dokumentus, t. y. pirkimo – pardavimo sutartį, pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartį, vekselį siekiant įrodyti, kad bus sumokėta ir teigė, jog planavo tai daryti. Įsigytą automobilį apeliantė neužilgo, t. y. tą patį mėnesį, galimai 2 savaitėms po pirkimo pardavė kitam, nežinomam pirkėjui, kadangi automobilis sugedo. Priešingai nei teigia apeliantė, nukentėjusysis G. B. neigia, jog nuteistoji jam skambino ir siūlė grąžinti automobilį. Pastarasis teismui nurodė, jog kelis kartus jai skambino po 2015 m. rugsėjo 20 d., S. L. jam sakė, jog automobilis gerai važiuoja, bet tai, kad jis parduotas – nesakė. Liudytoja G. P. parodė, jog dirbo UAB „( - )“, šios įmonės vadovė buvo S. L.. Su ja liudytoja važiavo į Vilkaviškį pirkti automobilio. Teisme patvirtino, jog buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartis ir vekselis. Minėtų dokumentų nerašė ir nežiūrėjo, tik parvarė automobilį į Garliavą, kurį paliko aikštelėje, toliau kas atsitiko su automobiliu nieko nežino. Liudytoja paaiškino, jog S. L. vadovaujamoje įmonėje dirbo du mėnesius, teko parvairuoti gal 10 automobilių ir gaudavo už tai atlyginimą, pati automobilių nepardavinėjo ir neperpardavinėjo. Liudytojas R. M. patvirtino, jog nupirko automobilį „Renault Lagūna“ 2016 m. rugsėjo 16 d., su juo važinėjo ir automobilis nebuvo netvarkingas. Pirkimas vyko Vilniuje, atvažiavo jaunas vaikinas su mergina, sakė, kad automobilis užrašytas jos vardu, bet buvo įrašyta kaltinamosios vardas ir pavardė, o pačią kaltinamąją liudytojas patvirtino, jog pirmą kartą matė teisiamajame posėdyje.
      3. Vertinant išanalizuotą baudžiamosios bylos medžiagą liko nepaneigta apeliantės pozicija, kad ji neturėjo išankstinės tyčios, t. y. tikslo nevykdyti sandorio. Kaip jau minėta nutarties 7.1. ir 7.2. punktuose dėl nusikaltimo būtinųjų požymių nustatymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors inkriminuota veika reiškėsi civilinių teisinių santykių kontekste užtikrinant sandorio įvykdymą trimis dokumentais bei užtvirtinant ir įmonės „( - )“ antspaudu, tačiau apylinkės teismas teisingai konstatavo nusikalstamą veikos pobūdį ir pagrįstai nustatė tyčios turėjimą nevykdyti prievolės. Įvertinus surinktus ir ištirtus įrodymus, jų visumą, apgaulės požymis yra esminis, nukentėjusysis buvo suklaidintas apeliantės, kuri pinigų mokėjimą užtikrino aptartomis ir pačios apeliantės supildytomis sutartimis bei vekseliu, siekiant pelnyti G. B. pasitikėjimą, be to, sutinkama su apylinkės teismo išvada ir motyvavimu dėl įmonės antspaudo panaudojimo šiame nusikaltime. Aplinkybės, kad dėl susiklosčiusios apeliantės blogos padėties, nes ji suimta, neturėjo galimybės su nukentėjusiojo G. B. atsiskaityti yra paneigtos bylos ištirta medžiaga ir pirmosios instancijos teismo padaryta teisinga išvada šiuo aspektu, kuri yra pagrįsta ir teisinga, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo skundo argumentu plačiau nepasisakys. Įvertinus visa kas nustatyta darytina išvada, jog apeliantė pasinaudojo nukentėjusiojo pasitikėjimu, jį įgaudama automobilio pirkimą įteisinant aptartais sandorio dokumentais, vekseliu bei panaudodama neteisėtai įmonės antspaudą, nors pirkėją nurodė save, t. y. fizinį asmenį. Vėliau, turėdama finansinį įsipareigojimą G. B. atžvilgiu, kelių dienų laikotarpiu, pardavusi automobilį, kuris neva sugedęs, kitam pirkėjui ir gavusi pinigus, su G. B. neatsiskaitė. Teiginys, jog ji neturėjo tam galimybės, nes buvo suimta, nepagrįstas, nes šios aplinkybės paneigtos bylos medžiaga iš kurios matyti, kad S. L. buvo suimta vėliau (gruodžio mėn.), o pinigus už parduotą automobilį „Renault Lagūna“ gavo rugsėjį, bet vis tik su G. B. neatsiskaitė net dalies skolingų pinigų. Vėliau kai baigėsi nustatytas sutartyje atsiskaitymo terminas, su nukentėjusiuoju nesusiekė, nekontaktavo ir galima sakyti, jog vengė atsiskaityti. Tokie veiksmai ne tik, kad nepaneigia jos kaltės, bet ir formuoja išvadą, jog apgaulės požymis pirmosios instancijos teismo nustatytas pagrįstai ištirtų įrodymų visumoje. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti bylos, nes ištirtų įrodymų visetas suponuoja kategorišką išvadą, jog esminė apgaulė apeliantės veiksmuose nustatyta bei įrodyta.
      4. Kadangi šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl šio subjektyvaus požymio nustatymui svarbus paties kaltinimo suvokimas, jog jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan. Nagrinėjamu atveju apeliantės kaltė ir tiesioginė tyčia pasireiškė būtent jos veiksmais, t. y. ji žinodama, kad pačios prisiimtos prievolės nebus vykdomos, meluodama ir apie tai nutylėdama, siekiant įtikinti nukentėjusįjį neva sąžiningo sandorio teisėtumu, įgijo svetimą turtą už kurį vėliau neatsiskaitė ir to siekė.
    3. Apeliacinio skundo argumentas dėl nukentėjusiojo nepatirtos žalos yra nepagrįstas. Toks minėtos aplinkybės vertinimas ir siejimas su nusikaltimo požymiais yra deklaratyvus vertinimas. Nors apeliantė mano, jog žala nukentėjusiajam nepadaryta, tačiau skundžiamu nuosprendžiu šiame kontekste teismas sprendė, jog G. B. civilinis ieškinys yra paliekamas nenagrinėtu, o tai reiškia, jog jis neatmestas. Nukentėjusysis dėl apeliantės veiksmų, kurių pagrindu jam galimai atsirado žala, tiek turtinė, tiek neturtinė, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu civilinio proceso tvarka ir taip užtikrinti savo pažeistų teisių gynimą.
    4. Skundo argumentai, jog apgaulės nebuvo, nes apeliantė neslėpė savo anketinių duomenų, nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. spalio 29 d. buvo ne kartą kontaktuojama su nukentėjusiuoju G. B., niekur nesislapstė ir tikėjosi išspręsti piniginį klausimą, yra nepagrįsti. Bylos medžiaga nustačius, kad automobilis iš G. B. buvo nupirktas pagal pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartį, kurioje numatyta, kad iki 2015 m. spalio 30 d. turi būti sumokėta galutinė ir sutarta 850 Eur suma, tačiau analizuojant apeliantės ir G. B. parodymus, matyti, kad po neįvykdyto susitarimo, nukentėjusysis negalėjo susisiekti su apeliante, o ir pati nuteistoji tvirtina, jog tik iki 2015 m. spalio 29 d. kontaktavo su G. B., t. y. kuomet dar nebuvo suėjęs pinigų sumokėjimo terminas. Taigi, nurodytos aplinkybės nepaneigia ir taip bylos medžiaga nustatytų nusikaltimo sudėties požymių visumos kas nėra absoliutus pagrindas daryti priešingas išvadas nagrinėtinu aspektu.
    5. Taip pat apeliantė skunde kritikuoja apylinkės teismo nuosprendyje jos kaltę pagrindžiančius įrodymus, kuriuose, pasak jos, apie kaltę nekalbama. Šis argumentas atmestinas tuo, kad teismas apeliantės kaltę grindžia ne tik tiesiogiai teisme ištirtų nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymų visete, bet ir netiesiogiai jos kaltę patvirtinančia bylos rašytine bylos medžiaga. Tai, kad apeliantė įrodymų vertinimą atlieka kitaip nei teismas, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, tačiau nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar absoliutus pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.
    6. Apibendrinus visa kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės neteisėti veiksmai atitinka inkriminuoto BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytus sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

12Dėl bausmės.

    1. Skundžiamas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendis kritikuojamas dėl nepagrįstai griežtos bausmės paskyrimo apeliantės atžvilgiu. Su tokia nuosprendžio kritika teisėjų kolegija sutinka.
      1. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti galimybę jam daryti naujus nusikaltimus, paveikti jį, kad nuteistasis toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
      2. Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, jog teismas, parinkdamas nuteistajai S. L. BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei apgaule įgyto turto vertę; į tai, kad kaltinamosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kaltinamoji savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo nepripažino; taip pat į kaltinamosios asmenybę – ji anksčiau buvo ne vieną kartą teista, ši nusikalstama veika padaryta lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, o tai rodo nuteistosios pavojingumą visuomenei, todėl šių nustatytų ir išanalizuotų aplinkybių pagrindu pagrįstai teismas sprendė, jog įgyvendinti bausmės paskirtį bei užtikrinti teisingumo principą, bausmės rūšis, kaip terminuotas laisvės atėmimas yra teisingiausias. Taip pat sutiktina su teismo išvada, jog parinkta bausmės rūšis turi būti vykdoma realiai, tačiau iš nuosprendžio motyvų dėl bausmės rūšies dydžio matyti, kad šioje dalyje teismas teisingai parinko, jog nuteistosios atžvilgiu teisingiausia būtų jai skirti BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkį, bet jau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismo sprendimas priimtas kitoks, t. y. pripažinus apeliantę kalta dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo jai skirtina maksimali laisvės atėmimo bausmė.
      3. Toks teismo sprendimas prieštarauja nurodytiems motyvams todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė bausmę (jos dydį), kuri keistina BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį baudžiamasis įstatymas numato viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Sutinkamai su apylinkės teismo nurodytais motyvais dėl bausmės rūšies ir dydžio parinkimo, teisėjų kolegija mano, jog visos reikšmingos aplinkybės bausmės individualizavimo procese suponuoja išvadą, jog paskirta maksimali laisvės atėmimo bausmė yra mažintina ir teisinga bei proporcinga skirtina 1 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
    2. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas paskyręs kaltinamajai bausmę, vadovaujantis BK 63 ir 64 straipsnių normomis ją bendrino su Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirta galutine ir neatlikta bausmės dalimis dalinio sudėjimo būdu bei paskyrė galutinę subendrintą S. L. bausmę. Kauno apygardos teismui konstatavus, jog Vilkaviškio rajono apylinkės teismas neteisingai parinko bausmės dydį ir ją pakeitė, todėl atitinkamai turi būti keistina ir galutinė subendrinta bausmė, t. y. iš dalies jas sudedant.

13Dėl išlaidų pagrįstumo.

    1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai pripažino proceso išlaidomis 150 Eur atstovavimo išlaidų, kurias patyrė G. B., taip pat nepagrįstai pripažintos ir 296,05 Eur išlaidų, susijusių su gynėjos pagalba, priteisiant jas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai.
      1. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio nuostatomis teismui numatyta teisė, pripažinus kaltinamąją kaltą, iš jos išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte numatytus atvejus. Iš baudžiamosios bylos matyti, jog pasiruošimo nagrinėti teisiamajame posėdyje metu, teismas nutartimi nusprendė pripažinti būtiną gynėjo teisiamajame posėdyje dalyvavimą pagal BPK 51 straipsnio 2 dalies taisyklę (kaltinamoji suimta kitame ikiteisminiame tyrime, todėl neturi galimybės savarankiškai įgyvendinti savo teisę į gynybą). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks gynėjo paskyrimo būtinumas buvo nepriklausomas nuo kaltinamosios valios, kadangi ji buvo suimta kitame tyrime, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos priteistos iš apeliantės nepagrįstai.
      2. Dėl priteistų proceso išlaidų, kurias patyrė nukentėjusysis G. B. apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste pažymi, jog pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį teismas, proceso dalyvio prašymu, jo patirtas išlaidas dėl savo iniciatyva pasikviesto atstovo, gali pripažinti proceso išlaidomis ir jas išieškoti iš nuteistojo. Be to, pripažintos išlaidos turi būti realios ir pagrįstos. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog nukentėjusiojo interesus atstovavo advokatas V. P. ir prašoma priteisti 150 Eur suma, kurią nukentėjusysis patyrė dėl atstovavimo, pagrįstos 2016 m. rugpjūčio 8 d. pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. ( - ) (t. 3, b. l. 25). Šios prašomos išlaidos yra pagrįstos ir teismo pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis bei priteistos iš nuteistosios S. L., kurios kaltė įrodyta.

14Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Nutarė

15nuteistosios S. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

16Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendį pakeisti:

17Nuteistajai S. L., pripažintai kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, paskirti 1 (vienų) metų 7 (septynių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

18Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirtos galutinės ir neatliktos bausmės dalimi (2 metai 11 mėnesių 17 dienų), prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 4 (keturis) metus terminuoto laisvės atėmimo, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

19Nepriteisti iš S. L. 296,05 Eur išlaidų dėl jos gynėjos advokatės A. R. M. pagalbos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai.

20Kitoje dalį nuosprendį palikti nepakeistą.

21Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Ryšiai