Byla 1A-562-493/2016
Dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Remeikos ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Indrei Karpienei, dalyvaujant prokurorui Haroldui Mulevičiui, nuteistajam L. S. ir jo gynėjui advokatui Žilvinui Kalinauskui, nukentėjusiosios K. L. atstovui advokatui Dominykui Varnui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo.

3Vadovaujantis BK 69 straipsniu, 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams ir L. S. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turtinės žalos atlyginimas, nurodant L. S. atlyginti nusikalstama veika K. L. padarytą turtinę žalą per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

4Nukentėjusiosios – civilinės ieškovės K. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, nukentėjusiosios naudai iš L. S. priteista 8344,30 Eur (aštuoni tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt keturi eurai 30 centų) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

6

  1. L. S. nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog jam nuosavybės teise priklausantis butas, esantis ( - ), unikalus numeris ( - ), yra įkeistas ir dėl šio buto 2009-10-05 priimta hipotekos teisėjo nutartis parduoti butą iš varžytinių, žinodamas, kad VĮ Registrų centre nekilnojamo turto registre įregistruoti šeši to paties buto arešto aktai, kuriais yra apribota disponavimo butu teisė, nuslėpdamas šią informaciją ir neturėdamas teisės buto parduoti, 2014-11-07 juridinių paslaugų kontoroje, esančioje ( - ), su nukentėjusiąja K. L. sudarė preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2015-06-30 parduoti jai minėtą butą už 65000 litų (18825,30 Eur skaičiuojant oficialiu euro kursu 3,45280 lito už vieną eurą) bei susitarė dėl avansinių mokėjimų grafiko, pagal kurį preliminarios sutarties sudarymo metu K. L. sumokėjo jam 5000 litų (1448,10 Eur), 2014-12-02 į jo banko sąskaitą Nr. ( - ) pervedė 10000 litų (2896,20 Eur), o 2015-02-16 – 4000 eurų, tačiau L. S. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes K. L., sužinojusi, kad parduodamas butas yra įkeistas ir areštuotas, atsisakė tęsti avansinius mokėjimus pagal 2014-11-07 preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, tokiu būdu jis apgaule pasikėsino įgyti didelės vertės K. L. turtą – 65000 litų (18825,30 eurų).
  2. Nuteistojo L. S. gynėjas advokatas Žilvinas Kalinauskas skundžia Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
    1. Skunde nurodoma, kad šiuo atveju klausimo, ar nuteistojo veika nevykdant arba netinkamai vykdant iš 2014 m. lapkričio 7 d. preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo L. S. sudarydamas šią sutartį. Pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo aiškiai nustatyti, koks buvo L. S. kaltės turinys ir jos kryptingumas jam sudarant preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį. Nuteistasis, duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, buvo nuoseklus savo paaiškinimuose visais esminiais klausimais pagal jam pareikštą kaltinimą. Nuteistasis patvirtino, kad nekilnojamo turto vertintojui nustačius buto vertę (7066 Eur), jis, siekdamas išvengti galimo turto pardavimo iš varžytinių, nusprendė butą parduoti įstatymo numatytu būdu, t. y. skolininko pasirinktam pirkėjui. Šį savo sprendimą realizavo patalpindamas skelbimą dėl parduodamo buto internetiniame skelbimų portale bei sulygdamas su į skelbimą atsiliepusia pirkėja K. L. 18 825 Eur atlygį už parduodamą butą. Tai, kad K. L. negalėjo sumokėti visos sulygtos sumos, sąlygojo 2014 m. lapkričio 3 d. preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, nustatant terminą iki 2015 m. birželio 30 d. Paaiškėjus, kad iki 2015 m. kovo 12 d. nenurodžius pirkėjo butas bus parduotas iš varžytinių ir, tuo pačiu metu kilus ginčui su K. L. dėl preliminarios sutarties vykdymo, kaip pirkėjas buvo pasiūlyta V. S.. Tuo pačiu metu buvo vykdomos derybos su K. L. dėl buto pardavimo sąlygų. L. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme taip pat patvirtino, kad jis neatsisako ketinimų parduoti butą K. L. už sulygtą 18825 Eur kainą.
    2. Tai, kad tarp K. L. ir L. S. nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. vyko derybos dėl galimybių išspręsti kilusį ginčą dėl buto pardavimo sąlygų, patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Tarp nurodytų dokumentų yra ir L. S. siūlymas dėl 2014 m. lapkričio 3 d. preliminarioje buto pirkimo-pardavimo sutartyje aptartų pardavėjo teisių ir pareigų perleidimo V. S.. Tai patvirtina, kad L. S. po to, kai, iškilus ginčui su K. L., kaip pirkėją nurodė V. S., neatsisakė ketinimų, jog butas būtų parduotas būtent K. L. už sulygtą kainą – 18825 Eur. Derybos dėl preliminarios buto pirkimo pardavimo sutarties sąlygų vykdymo vyko jau po to, kai K. L. atstovas kreipėsi į ( - ) policijos komisariatą, taigi tiek tariamai nukentėjusioji šalis, tiek nuteistasis tarp jų susiklosčiusius santykius vertino kaip civilinius ir siekė išspręsti juos vadovaujantis civilinio kodekso nuostatomis.
    3. Skunde teigiama, kad nuteistasis neginčija, kad pinigines lėšas, įneštas į antstolės depozitinę sąskaitą buto pirkimui, sudarė K. L. piniginės lėšos, kurios L. S. buvo patikėtos V. S.. Byloje nėra jokių įrodymų, kad L. S. vengia grąžinti ar siekia negrąžinti K. L. pagal preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį įneštų į L. S. atsiskaitomąją sąskaitą piniginių lėšų.
    4. Apelianto teigimu, akivaizdu, kad L. S., pasirinkdamas jam priklausančio buto realizavimo būdą (skolininko nurodytam pirkėjui), siekė parduoti butą už 18825 Eur, iš kurių 7076 Eur (nustatyta buto vertė) pakako, kad buto pardavimo sandoris būtų antstolio įformintas ir nuosavybės teisė į šį butą pereitų K. L.. L. S. sudarė su K. L. preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, siekdamas užsitikrinti, kad tik esant jo sąskaitoje visai sulygtai sumai jis K. L. vardu į antstolės sąskaitą įneš 7076 Eur, kurių pakaks, kad areštai pagal vykdomąsias bylas būtų panaikinti ir K. L. galėtų laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu. Tik iškilus ginčui tarp K. L. ir L. S. bei būtinybei iki 2015 m. kovo 12 d. nurodyti antstolei pirkėją, pastarasis, siekdamas, kad butas nebūtų parduotas iš varžytinių, kaip pasiūlytą pirkėją nurodė V. S. ir pagal susitarimą su ja įnešė jos vardu reikiamą pinigų sumą. Šiais savo veiksmais L. S. neatsisakė ketinimų parduoti K. L. butą kaip pasiūlytam pirkėjui už 18825 Eur, tačiau siekė, kad butas nebūtų parduotas iš varžytinių. Tai, kad šio tikslo nebuvo atsisakyta, patvirtina ir L. S. pasiūlymas K. L., kuriuo visas pardavėjo teises tomis pačiomis sąlygomis kaip ir 2014 m. lapkričio 3 d. sutartyje, turėjo perimti V. S..
    5. Apeliantas pažymi, kad liudytojas D. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme nurodė, kad preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu K. L. buvo informuota, jog ketinamam įsigyti butui taikomi apribojimai. Šias aplinkybes patvirtino ir L. S. savo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. L. S. nurodė, kad K. L. buvo informuota apie tai, jog ketinamas įsigyti butas yra areštuotas, tačiau po buto įsigijimo visi apribojimai bus panaikinti. Šiuo atveju teismas, vadovaudamasis P. M. ir K. L. parodymais ir darydamas išvadą, kad K. L. nebuvo informuota apie butui taikomus apribojimus, šių parodymų nevertino jų patikimumo aspektu. Akivaizdu, kad dėl savo jauno amžiaus bei nepatyrimo tikėtina, jog jie negalėjo suprasti informacijos, pateikiamos nekilnojamo turto registro išraše apie ketinamą įsigyti butą, kaip ir suprasti jiems pateikiamą žodžiu informaciją, nurodant, kad ketinamam įsigyti butui yra taikomi „apribojimai“. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog tiek K. L., tiek P. M. nurodė, kad 2014 m. lapkričio 3 d. sutartis buvo pasirašoma ir tvirtinama notaro. Apelianto nuomone, tai sudaro pagrindą abejoti šių liudytojų parodymais ir vertinti kaip patikimus.
    6. Skunde teigiama, kad, netgi darant prielaidą, jog K. L. nebuvo informuota apie tai, jog ketinamam įsigyti butui yra taikomi apribojimai, tai negalėtų būti vertinama, kaip esminis faktorius, nulėmęs K. L. apsisprendimą įsigyti butą. K. L. nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, siekdama prisiteisti iš L. S. 8344,30 Eur, o prevenciniu ieškiniu siekė apriboti buto pardavimą, tuo patvirtindama savo ketinimus įsigyti butą už 7076 Eur. Šios faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad apgaulę K. L. tikruoju suvokimu sudarė ne ta aplinkybė, kad L. S. jos neinformavo apie taikomus turto apribojimus, o L. S. siekis parduoti butą didesne (18825 Eur) nei nustatyta (7076 Eur) kaina.
    7. 2015 m. kovo 13 d. susitarimu, kuris buvo pateiktas K. L., buvo siekiama susitarti, kad L. S. prisiimti įsipareigojimai preliminaria buto-pirkimo sutartimi būtų perleisti V. S.. Tai, kad tokia galimybė buvo svarstoma, patvirtina ir susirašinėjimas elektroniniu paštu tarp K. L. atstovo ir L. S.. Šis siūlymas dėl susitarimo buvo atmestas K. L. atstovo, tačiau patvirtina, kad L. S. buvo įsitikinęs tokio susitarimo sudarymo teisėtumu ir tuo pačiu atliko veiksmus, kurie, jo įsitikinimu, leistų K. L., esant būtinumui, tinkamai apginti savo teises, jei jos būtų pažeistos.
    8. Ikiteisminio tyrimo metu į bylą buvo pateikta L. S. ir K. L. atstovo elektroniniai laiškai, taikos sutarties projektas, 2015 m. kovo 13 d. susitarimo projektas. Apelianto nuomone, minėti įrodymai patvirtina tą aplinkybę, kad abi preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties šalys tarp jų susiklosčiusius santykius vertino kaip civilinės teisės reglamentuojamus ir siekė juos realizuoti abiem pusėms priimtinais ir naudingais pagrindais. Byloje yra taip pat pateiktas 2015 m. spalio 2 d. Prienų rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-610-950/2015, kuriuo buvo atmestas K. L. prevencinis ieškinys, kuris įsiteisėjo po to, kai 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi Kauno apygardos teismas atmetė K. L. atstovo apeliacinį skundą. Šie teismų sprendimai, apelianto nuomone, taip pat patvirtina tai, kad šalys kilusį ginčą vertinio kaip civilinį ginčą, bei patvirtina tikruosius K. L. ketinimus buto, dėl kurio buvo sudaryta preliminari pirkimo-pardavimo sutartis, atžvilgiu.
  3. Nukentėjusiosios K. L. atstovas advokatas Dominykas Varnas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka ir prašo jį atmesti.
  4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Nukentėjusiosios K. L. atstovas ir prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
  5. Nuteistojo L. S. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinis skundas atmestinas.
  6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006).
  7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
  8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad šių reikalavimų teismas, pripažindamas L. S. kaltu dėl pasikėsinimo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė.
  9. Pagrindinis argumentas, kuriuo nuteistojo gynėjas remiasi apeliaciniame skunde, yra tai, kad L. S. neturėjo ketinimų apgaule užvaldyti K. L. priklausantį turtą, taigi tarp jų susiklosčiusi situacija turėtų būti vertinama kaip civiliniai teisiniai santykiai.
  10. Pažymėtina, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).
  11. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-526/2014, 2K-7-27-746/2015).
  12. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog L. S., kuriam priklausantis butas įkeistas ir dėl šio buto 2009 m. spalio 5 d. priimta hipotekos teisėjo nutartis parduoti šį turtą iš varžytinių, taip pat įregistruoti šeši šio buto arešto aktai, 2014 m. lapkričio 7 d. su K. L. sudarė preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią L. S. įsipareigojo šį butą parduoti už 18825,30 Eur, o K. L. įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2015 m. birželio 30 d. šią sumą sumokėti periodiniais avansiniais mokėjimais. Sutarties sudarymo metu K. L. L. S. sumokėjo 1448,10 Eur, 2014 m. gruodžio 2 d. ir 2015 m. vasario 16 d. pavedimais į L. S. banko sąskaitą pervedė atitinkamai 2896,20 Eur ir 4000 Eur. Tuo tarpu L. S. 2015 m. vasario 18 d. ir 2015 m. kovo 12 d. pavedimais antstolei D. M. pervedė nustatytą buto vertę sudarančią pinigų sumą (7076 Eur) ir 2015 m. kovo 12 d. pateikė prašymą, kuriame, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 704 straipsniu, prašė jam priklausantį butą parduoti skolininko nurodytam pirkėjui – jo sutuoktinei V. S.. 2015 m. kovo 13 d. L. S. įteiktas K. L. atstovo advokato Dominyko Varno pranešimas apie 2014 m. lapkričio 7 d. preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą. Šių faktinių aplinkybių nuteistojo gynėjas neginčija, bet nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu jų teisiniu vertinimu.
  13. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjo pateiktus argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad L. S. veikoje yra pakankamai požymių, kurie leidžia jo elgesį vertinti kaip apgaulės panaudojimą K. L. atžvilgiu, siekiant užvaldyti jai priklausančias pinigines lėšas, ir ši apgaulė buvo esminė, nulėmusi K. L. nepalankaus sandorio sudarymą, bei atimanti galimybę tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios susiklosčiusius santykius vertinti vien tik kaip civilinius. Nuteistas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose laikėsi pozicijos, jog preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį sudarė turėdamas tikslą ją įvykdyti, tai yra, už sulygtą kainą perduoti K. L. nuosavybėn. Tokius nuteistojo ketinimus paneigia keletas byloje nustatytų aplinkybių. Visų pirma, sudarant preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, K. L. ir ją lydėjęs P. M. nebuvo informuoti apie tikrąją buto teisinę padėtį, tai yra, kad butas yra įkeistas, priimta nutartis jį parduoti varžytinėse ir jis dar keletą kartų areštuotas skirtingų antstolių. Dėl savo nepatyrimo ir gyvenimiškos patirties stokos būsimi pirkėjai L. S. pasitikėjo, todėl neprašė pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo. Nors nuteistasis atskirose proceso stadijose skirtingai atsakė į klausimą apie tai, ar informavo nukentėjusiąją apie tikrąją buto teisinę padėtį (apeliacinės instancijos teisme teigė šių aplinkybių neatsimenantis), tačiau nukentėjusioji nuosekliai laikėsi pozicijos, jog informuota apie tai, kad butas įkeistas ir areštuotas, nebuvo ir, jei būtų apie tai žinojusi, pirkti buto nebūtų ketinusi.
  14. Pažymėtina, kad ir pačioje 2014 m. lapkričio 11 d. sutartyje pardavėjas nurodė garantuojantis, kad jis turi teisę sudaryti pagrindinę sutartį ir tinkamai įvykdyti visus iš jos kylančius įsipareigojimus, taip pat, kad jis yra gavęs visus reikiamus leidimus, sprendimus, sutikimus, patvirtinimus ir įgaliojimus, reikalingus sudaryti pagrindinę sutartį bei vykdyti iš jos kylančius įsipareigojimus ir tokie leidimai, sprendimai, sutikimai, patvirtinimai ir įgaliojimai yra galiojantys. Šios sutarties nuostatos neatitinka tikrovės, kadangi nuteistojo teisė disponuoti butu buvo apribota Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus ir penkiais antstolių sprendimais. Antstoliai V. M. ir A. K. savo raštuose paaiškino, kad L. S. neturėjo teisės sudaryti preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties ir priimti avansinius mokėjimus už areštuotą parduodamą turtą.
  15. Nuteistojo teiginius apie tai, kad sutartį jis sudarė sąžiningai ir ketino jos laikytis, paneigia ir tai, kad tokios sutarties įvykdymas apskritai buvo neįmanomas jau vien dėl to, kad sudaryti pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties L. S. negalėjo ir nebūtų galėjęs, kadangi 2009 m. spalio 5 d. hipotekos teisėjo nutartimi šį butą nuspręsta parduoti iš varžytinių ir antstolė D. M. vykdė išieškojimą. Taigi L. S. butą galėjo arba pats parduoti pasiūlytam pirkėjui, arba padengti visą įsiskolinimą ir vykdymo išlaidas, tuomet įkeitimas būtų buvęs panaikintas. Galimybės padengti visas skolas L. S. neturėjo, o tuo atveju, jei būtų K. L. pasiūlęs kaip pirkėją, nuosavybės teisė jai būtų perėjusi ne pagal pirkimo-pardavimo sutartį, bet pagal antstolės surašytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Šios aplinkybės patvirtina, kad ketinimo pasirašyti pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį ir ją vykdyti L. S. neturėjo.
  16. Juo labiau šią išvadą patvirtina ir tolimesni nuteistojo veiksmai pasirašius preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį. Sužinojęs apie tai, kad 2015 m. sausio mėnesį surašytas turto vertinimo ekspertizės aktas ir antstolė gali netrukus paskelbti varžytines, siekdamas pasinaudoti galimybe, numatyta CPK 704 straipsnyje, pats pasiūlyti areštuoto turto pirkėją, 2015 m. vasario 18 d. ir 2015 m. kovo 12 d. pavedimais antstolei D. M. pervedė nustatytą buto vertę sudarančią pinigų sumą (7076 Eur) ir antrojo pavedimo dieną pateikė antstolei prašymą butą parduoti savo sutuoktinei V. S.. Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje antstolė paaiškino, kad areštuoto turto pardavimo fiksavimui pakanka to, kad pinigai pervedami į depozitinę sąskaitą ir skolininkas nurodo, kas yra pirkėjas. Pasak L. S., pirkėja savo sutuoktinę jis nurodė todėl, kad su K. L. kilo nesutarimų dėl mokėjimų, tačiau ir toliau ketino laikytis sudarytos preliminarios sutarties. Vis dėlto, antstolei surašius turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, nuosavybės teisė būtų perėjusi V. S. ir preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties vykdymas būtų neįmanomas, o galimybė K. L. apginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka būtų apsunkinta.
  17. Tai, kad L. S. nesąžiningi veiksmai negali būti vertinami vien tik civilinių santykių apimtyje patvirtina ir daugiau aplinkybių, tai yra, kad nuteistasis, rašydamas žinutes, spaudė nukentėjusiąją atlikti likusius mokėjimus dar prieš sutartyje numatytą terminą, kad, net ir gavęs dalį pinigų pagal preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, nepadengė komunalinių įsiskolinimų, dėl ko 2015 m. kovo 5 d. bute buvo atjungtas dujų tiekimas, kad į antstolės depozitinę sąskaitą pervedė iš K. L. gautus pinigus, todėl negalėjo jų grąžinti, kad 2015 m. kovo 13 d., tai yra, kitą dieną po prašymo antstolei parduoti butą V. S. pateikimo, nukentėjusiosios atstovui nurodė esąs vieninteliu buto savininku, pasiūlė toliau vykdyti pasirašytą preliminarią sutartį ir garantavo, kad pasirašant notarinės formos buto pirkimo-pardavimo sutartį jokių apribojimų minėtam butui nebus taikoma.
  18. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog L. S. 2015 m. kovo 13 d. pateikė K. L. susitarimo projektą, kuriuo buvo siūloma susitarti, kad L. S. prisiimti įsipareigojimai pagal preliminarią sutartį būtų perleisti V. S., tačiau iš bylos duomenų matyti, kad šį pasiūlymą L. S. pateikė būtent K. L. gynėjas, į ką L. S. atsakė jau minėtais teiginiais, jog turėtų ir toliau būti vykdoma sudaryta preliminarioji sutartis. Tai, kad K. L. atstovas kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu, siūlė L. S. grąžinti visus sumokėtus pinigus, taip pat pasirašyti taikos sutartį, nereiškia, kad nukentėjusioji ir jos atstovas vertino situaciją tik kaip nesėkmingai susiklosčiusius civilinius santykius, juolab, kad visų pirma buvo kreiptasi į Prienų rajono policijos komisariatą su prašymais pradėti ikiteisminį tyrimą. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios gynėjo veiksmai, kuriais šis siekė pašalinti L. S. neteisėtų veiksmų padarinius, interpretuojami kaip siekis įsigyti butą už turto vertintojo nustatytą kainą, tačiau toks vertinimas nėra pagrįstas. Iš esmės tik pačios nukentėjusiosios ir jos gynėjo aktyvių veiksmų, sužinojus tikrąją buto teisinę padėtį, dėka buvo išvengta dar sudėtingesnės situacijos, kai buto nuosavybės teisė būtų perėjusi V. S..
  19. Atsižvelgdama į visas byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu L. S. veiksmų, kaip sukeliančių baudžiamąją atsakomybę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, vertinimu. Nuteistojo panaudota apgaulė, siekiant įgyti nukentėjusiajai priklausantį turtą, buvo esminė, kadangi būtent jos panaudojimas lėmė žalos nukentėjusiajai atsiradimą. Žinodama faktus, kuriuos nuteistasis nuo K. L. nuslėpė, ji nebūtų sudariusi sandorio, kurio kita šalis netgi ir negalėjo įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
  20. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gautas nukentėjusiąją K. L. atstovaujančio advokato Dominyko Varno prašymas priteisti nukentėjusiosios atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, sudarančias 600 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Dėl šių priežasčių advokato Dominyko Varno prašymas tenkintinas.

7Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

8Nuteistojo L. S. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinį skundą atmesti.

9Priteisti nukentėjusiajai K. L. iš nuteistojo L. S. 600 Eur (šešis šimtus eurų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms padengti.

Ryšiai