Byla 2K-150/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Lilijai Balaišienei, gynėjai advokatei Snieguolei Uždanavičienei, išteisintiesiems R. V. S., R. S., nukentėjusiosios atstovui advokatui Jonui Korsakui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžio ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės J. K. bei jos atstovo advokato Jono Korsako kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžių išteisintųjų R. V. S. ir R. S. baudžiamojoje byloje.

2Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžiu R. V. S. ir R. S. buvo pripažinti kaltais bei nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, atitinkamai laisvės apribojimu vieneriems ir dvejiems metams įpareigojant juos be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. K. padarytą 523 610, 53 Lt turtinę žalą. Iš R. V. S. ir R. S. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. K. solidariai priteista 523 610, 53 Lt turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš R. V. S. ir R. S. taip pat priteista po 4000 Lt nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

3Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžiu, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. apkaltinamąjį nuosprendį, R. V. S. ir R. S. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokurorės, prašiusios Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios ir jos atstovo – tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio jo ir nukentėjusiosios kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir išteisintosios gynėjos, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžiu R. V. ir R. S. buvo nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės ir užvaldė didelės vertės svetimą turtą.

6R. V. S., turėdama vieningą tikslą apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės ir užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, ilgalaikio artimo bendravimo laikotarpiu įgijusi nukentėjusiosios J. K. pasitikėjimą, 2007 metų pabaigoje paprašė nukentėjusiosios įkeisti jai priklausantį 400 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą – butą Vilniuje, Taikos g. 77-33 ir žemės sklypą Trakų r., Žukiškių k. – tam, kad S. B. jai (R. V. S.) suteiktų paskolą jos ir jos vyro R. S. bendroms reikmėms, ir įtikino nukentėjusiąją, kad skolą S. B. grąžins ir jos (J. K.) nekilnojamojo turto įkeitimas bus panaikintas. R. V. S., patvirtindama šiuos savo teiginius ir bandydama sustiprinti nukentėjusiosios J. K. pasitikėjimą, nurodė, kad ji ir jos sutuoktinis R. S. kaip garantą bendrosios jungtinės nuosavybės teise turi du didelės vertės butus, esančius Vilniuje, Čiurlionio g. 82A-23 ir Mindaugo g. 6-5, kuriuos kartu su vyru pardavusi, bet kokiu atveju atsiskaitys su nukentėjusiąja. Be to, R. V. S. nukentėjusiajai skolos grąžinimą garantavo ir Vilniuje, Mindaugo g. 16-1, bute 2007 m. lapkričio 29 d. išrašytu paprastuoju vekseliu, pagal kurį ji nukentėjusiajai įsipareigojo iki 2009 m. gegužės 25 d. sumokėti 400 000 Lt. Taip R. V. S. kartu su savo vyru R. S. nukentėjusiajai J. K. sukūrė apgaulingą regimybę dėl skolos grąžinimo, nors realiai neketino S. B. grąžinti paskolos. R. V. S. 2007 m. lapkričio 29 d. Vilniaus miesto 32-ajame notarų biure pasirašė paskolos sutartį su kreditoriumi S. B. dėl 101 367 eurų paskolos (pagal Lietuvos banko 2007 m. lapkričio 29 d. oficialų euro kursą tai atitiko 350 000 Lt) ir įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2008 m. balandžio 29 d., o šios paskolos grąžinimą užtikrino hipotekos lakštu, t. y. jos (R. V. S.) prievolės pagal 2007 m. lapkričio 29 d. sutartį tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas nukentėjusiajai įkeičiant asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą Vilniuje, Taikos g. 77-33, ir žemės sklypą Trakų r., Žukiškių k. Suėjus paskolos grąžinimo terminui ir R. V. S. iki sutartyje nurodyto termino negrąžinus paskolos S. B., R. V. S. toliau nuolat įtikinėjant nukentėjusiąją, kad skolą atiduos, bet tai padaryti aptariamu momentu jai ir jos vyrui trukdo problemos, susijusios su buto Vilniuje, M. K. Čiurlinio g. 82A-23, pardavimu, nes šis yra įkeistas bankui, su kuriuo būtina atsiskaityti, įtikindama J. K., kad, išsprendus problemas su banku bei pardavus butą, atsiskaitys su S. B. ir jos nekilnojamajam turtui bus panaikintas įkeitimas, pasinaudodama nukentėjusiosios pasitikėjimu, paprašė šios paskolinti jai (R. V. S.) dar 132 200 Lt. Nukentėjusioji J. K., būdama suklaidinta Vilniuje, Mindaugo g. 16-1, 2008 m. sausio 25 d. pasirašyto vekselio, kuriuo R. V. S. įsipareigojo nukentėjusiajai grąžinti skolą iki 2009 m. gegužės 25 d., paskolino R. V. S. ir jos vyro R. S. reikmėms 132 200 Lt. R. V. S. toliau tęsiant nukentėjusiosios J. K. įtikinėjimą, kad, pardavus jai ir jos vyrui priklausančius butus, S. B. ir nukentėjusiajai skolos bus atiduotos, R. V. ir R. S., žinodami, kad paskola užtikrinta nukentėjusiajai priklausančiu įkeistu pagal hipotekos lakštą nekilnojamuoju turtu, iš kurio gali būti įvykdyta R. V. S. prievolė pagal 2007 m. lapkričio 29 d. paskolos sutartį, pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius butus Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 82A-23 ir Mindaugo g. 6-5, tačiau skolos nei S. B., nei nukentėjusiajai J. K. negrąžino. Dėl to pirmiau nurodyto hipotekos lakšto pagrindu 2010 m. rugpjūčio 19 d. iš varžytynių buvo parduotas įkeistas J. K. priklausantis 400 000 Lt vertės nekilnojamasis turtas – butas Vilniuje, Taikos g. 77-33, ir žemės sklypas Trakų r., Žukiškių k. Tokiais savo veiksmais R. V. ir R. S., veikdami kartu, apgaule išvengė didelės 350 000 Lt vertės turtinės prievolės, taip padarydami nukentėjusiajai J. K. 400 000 Lt turtinę žalą, apgaulės būdu užvaldė jai priklausantį didelės vertės – 132 200 Lt – turtą ir iš viso nukentėjusiajai padarė 532 000 Lt turtinę žalą.

7Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs R. V. ir R. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nutartyje nurodė, kad J. K. R. S. turto ir pinigų neperdavė, todėl jam negalėjo atsirasti ir turtinė prievolė, taip pat tai, jog neaišku, kokiais įrodymais remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. S. veikė bendrininkų grupe ir apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės bei užvaldė didelės vertės svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kad R. V. S. ar R. S., siekdami negrąžinti paskolų, būtų suklastoję kokius nors dokumentus ar kitaip iškraipę objektyvią tikrovę ir dėl to būtų pasunkėjęs paskolos sutartį sudariusio asmens identifikavimas ar sandorio fakto įrodinėjimas. Be to, apeliacinės instancijos teismo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino nenuginčytos ir galiojančios taikos sutarties, taip pat neatsižvelgė į tai, jog šioje baudžiamojoje byloje baudžiamojo proceso tvarka nagrinėti klausimai jau buvo išspręsti civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo tvirtinimu, „byloje surinkti įrodymai neabejotinai nepatvirtina to, kad R. V. S., veikdama bendrininkų grupe, apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės bei apgaule užvaldė didelės vertės svetimą turtą“ ir „byloje nėra neginčijamų duomenų apie tai, kad R. V. S. turėjo iš anksto susiformavusią tyčią realiai nevykdyti paskolos sutarties ir negrąžinti 132 000 Lt, pasiskolintų iš J. K.“. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apgaulės buvimą R. V. ir R. S. veiksmuose, konstatavo, jog „nesant įrodymų, kad svetimas turtas buvo įgytas apgaule, nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties“. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, „pirmosios instancijos teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tačiau padarė byloje nustatytas aplinkybes neatitinkančias išvadas, ir nepagrįstai R. V. S. bei R. S. pripažino kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį“. Dėl to apeliacinės instancijos teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir R. V. ir R. S. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino.

8Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Valantiejus prašo apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

9Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir todėl neteisingai aiškino BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo pagrindinius nusikalstamos veikos sudėties požymius, t. y. tyčią ir apgaulę.

10Kasatorius, išdėstęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmę, teigia, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neteisingai nustatė apgaulės nebuvimą R. V. ir R. S. veiksmuose. Pasak kasatoriaus, būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Dėl to tais atvejais, kai padaryta veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė aplinkybė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltininko tyčia išvengti turtinės prievolės gali susiformuoti po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo įvykdyti savo pareigą. Turtinės prievolės išvengimas gali reikštis neteisėtai atsisakant vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarant situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas yra suvaržytas, pvz., tyčia tapus beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-203/2010, 2K-265/2011). Taigi, prokuroro nuomone, apgaulės samprata priklauso ir nuo BK 182 straipsnyje nurodytų sukčiavimo veikų pobūdžio, pvz., apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę. Skirtumą lemia tai, kad apgaulė išvengiant prievolės naudojama neįtraukiant nukentėjusiojo į jam nenaudingą sandorį ir nesiekiant, kad koks nors kitas suklaidintas asmuo patvirtintų kaltininkui reikalingą juridinį faktą, bet siekiant išvengti situacijos, sudarančios prielaidas būti priverstam vykdyti prievolę. Tai pasiekiama sukuriant fiktyvią teisinę padėtį, dėl kurios civilinės teisinės priemonės skolininkui tampa „nepavojingos“. Būtent vienas tokių būdų, kasatoriaus tvirtinimu, ir yra tapimas tyčia beturčiu, kad nebūtų turto, į kurį būtų nukreiptas reikalavimas.

11Kasatoriaus tvirtinimu, nagrinėjamoje byloje įžvelgtini net keli apgaulės momentai. Pirmiausia, pasak kasatoriaus, apgaulė pasireiškė, kai R. V. S., dar tik norėdama gauti paskolą iš S. B., nurodė melagingus duomenis, t. y. kad nukentėjusioji J. K. yra tolima jos giminaitė, taip siekdama kuo greičiau, be trukdžių gauti paskolą, įgyti kreditoriaus pasitikėjimą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas S. B. parodė, jog R. V. S. jai paskolintus pinigus žadėjo grąžinti dar iki sueinant paskolos grąžinimo terminui, tačiau šiam pasibaigus ji su juo net nesusisiekė ir pinigų negrąžino. Tuomet pats liudytojas S. B. ėmėsi veiksmų ir paskambino skolininkei, kuri jam žadėjo jau greitai grąžinti pinigus ir teigė, kad viskas yra gerai, tačiau praėjus metams po skolos grąžinimo termino pabaigos jokių veiksmų grąžinti skolą nebuvo imtasi ir tik nuolatos buvo įtikinamai žadama pinigus grąžinti. Kasatoriaus teigimu, panaši situacija susiklostė ir tarp R. V. bei R. S. ir nukentėjusiosios J. K., kurios turtas buvo įkeistas taip užtikrinant R. V. S. skolą S. B. – šiuo atveju taip pat buvo nuolat žadama grąžinti įkeistą turtą, tačiau užuot šį turtą grąžinus nukentėjusiajai, jis buvo parduotas iš varžytynių. Taigi, kasatoriaus nuomone, nors R. V. ir R. S. žinojo, kad neturi galimybės grąžinti pinigų ir įkeisto turto, nuolat melavo kreditoriams sakydami, jog tuoj viską sutvarkys, reikalai jau tvarkomi, taip vilkindami laiką.

12Pasak kasatoriaus, kitas akivaizdus apgaulės momentas šioje byloje – tai turto užvaldymas piktnaudžiaujant pasitikėjimu, kuris yra viena iš apgaulės formų. Kasatoriaus teigimu, piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas, siekdamas išvengti atsiskaitymų ar kitų mokėjimų, piktam panaudoja pasitikėjimu pagrįstus santykius, susiklosčiusius tarp jo ir nukentėjusiojo ar jo įgaliotų asmenų. Pasitikėjimu pagrįsti kaltininko ir nukentėjusiojo santykiai šiam yra garantas, kad kaltininkas įvykdys prievolę. Kasatoriaus tvirtinimu, R. V. ir R. S. su nukentėjusiąja pažįstami daug metų ir juos siejo artimi tarpusavio santykiai. Tai patvirtino ir pati nukentėjusioji, ir liudytojai R. M., A. K., to neneigė ir pati R. V. S. Taigi, prokuroro nuomone, šiuo atveju R. V. S., pasinaudodama tuo, kad ją su nukentėjusiąja J. K. siejo draugystė ir ši ja (R. V. S.) pasitikėjo, paprašė nukentėjusiosios įkeisti jai priklausantį turtą jau turėdama rimtų finansinių problemų ir suvokdama, kad įkeisto turto gali būti nepajėgi grąžinti nukentėjusiajai laiku ar grąžinti apskritai. Tam, kad nuramintų nukentėjusiąją, R. V. S. nuolat rašydavo vekselius, kuriais buvo tik siekiama pridengti apgaulę ir faktą, kad visų pasiskolintų pinigų bei įkeisto turto R. V. ir R. S. nebus pajėgūs grąžinti.

13Kasatoriaus teigimu, dar vienas apgaulės momentas, kurį būtina pažymėti, yra tas, kad R. V. ir R. S., gavę pinigus, tačiau neketindami jų grąžinti, sukūrė fiktyvią teisinę padėtį, dėl kurios nukentėjusiajai iš esmės buvo pasunkinta padėtis apginti savo teises civilinio proceso tvarka, todėl šiuos nukentėjusiosios interesus galima apginti tik baudžiamojo proceso tvarka.

14Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas akcentavo tarp R. V. bei R. S. ir nukentėjusiosios susiklosčiusių santykių civilinę prigimtį, tačiau neatsižvelgė į visus žinomus R. V. ir R. S. veiksmus ir liudytojų parodymus. Kasatoriaus tvirtinimu, R. V. ir R. S. turėjo realią galimybę atsiskaityti su kreditoriais, tačiau to nepadarė, „galiausiai dirbtinai tapdami nemokūs“. Pirma, iš S. B. paskolintų pinigų buvo grąžinti 2007 metais iš R. M. pasiskolinti 70 000 Lt, kurie buvo skolinti R. V. ir R. S. verslui, o likę pinigai, užuot atsiskaičius su skolininkais, buvo išleisti buto Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje, remontui, baldų pirkimui ir pragyvenimui (tuo metu nė vienas iš sutuoktinių neturėjo nei lėšų, nei pagrįsto pragyvenimo šaltinio). Antra, R. V. ir R. S. pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius butus Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 82A-23 ir Mindaugo g. 6-5, tačiau skolų nei S. B., nei J. K. negrąžino. Nukentėjusioji J. K. parodė, kad prieš parduodant butą Vilniuje, Mindaugo gatvėje, R. V. S. jai patarė kreiptis į antstolį, nes, jiems (R. V. ir R. S.) pardavus šį butą, antstoliai jai (nukentėjusiajai) pirmai grąžintų skolą. Tai patvirtino ir liudytoja A. M. 2009 m. gegužės 25 d. suėjus vekselių mokėjimo terminui, J. K., pasinaudodama R. V. S. patarimu, kreipėsi į antstolius dėl skolos išieškojimo, tačiau, antstoliui patikrinus, ji sužinojo, kad R. V. ir R. S. jiems priklausančius butus jau pardavė ir jie jau yra įregistruoti kitų asmenų vardu, o R. V. ir R. S. – neturi jokio turto. Tai, kad iš pinigų, gautų pardavus butus, nebuvo atsiskaityta su kreditoriais, patvirtino ir pati R. V. S. Taigi, kasatoriaus teigimu, R. V. ir R. S. ir vėl turėjo realią galimybę įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus – grąžinti kreditoriams iš jų pasiskolintus pinigus, tačiau to nepadarė ir gautus pinigus išleido savo reikmėms. Kasatoriaus tvirtinimu, nekilnojamo turto pardavimas šiuo atveju vertintinas kaip dirbtinai sukeltas nemokumas, todėl darytina išvada, kad R. V. ir R. S. veiksmai dėl nukentėjusiosios J. K. peržengė civilinių santykių ribas ir civiliniai turtiniai santykiai tarp jų peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Kartu kasatorius pabrėžia, kad įvykęs civilinis procesas dėl kreditoriaus S. B., kurio metu buvo patenkinti jo interesai, nėra tapatus baudžiamajam procesui, kuriame nukentėjusioji yra J. K. – S. B. turėjo realią galimybę susigrąžinti savo paskolą, nes ji buvo užtikrinta įkeistu nukentėjusiosios J. K. turtu, o J. K. interesų gynimas civilinio proceso tvarka buvo labai pasunkėjęs ir tapo faktiškai neįmanomas dėl R. V. ir R. S. veiksmų, sukelto dirbtinio nemokumo.

15Kasatoriaus teigimu, tai, kad R. V. ir R. S. nesiruošė grąžinti skolų, įrodo ir pasirašytos bei nenuginčytos, galiojančios taikos sutarties nevykdymas. Tai, pasak kasatoriaus, „įrodo V. R. S. apgaulę ir sutarčių sudarinėjimą siekiant pridengti savo neteisėtus ketinimus“. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino to, kad R. V. ir R. S., pardavę pirmą butą Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje, ir turėdami realią galimybę atsiskaityti su kreditoriais, su jais neatsiskaitė. Kasatorius nurodo, kad R. S. parodė, jog jis nusprendė nieko negrąžinti, tokį savo sprendimą grįsdamas tuo, kad, susitikęs su S. B. ir R. G., sužinojo, jog 100 000 Lt, kuriuos jis planavo grąžinti, būtų laikomi tik palūkanomis. O S. B. parodė, kad, 2009 metų vasarį suėjus skolos grąžinimo terminui, jis atvažiavo pas R. S. į tuomet dar neparduotą jo butą Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje, ir jie susitarė susitikti prie notarų kontoros, kur jam (S. B.) R. S. grąžins 100 000 Lt, bei pasirašė paskolos sutartį, kad paskolinta tik 250 000 Lt. Sutartu laiku R. S. prie notarų kontoros neatvyko, o, paskambinus R. V. S., ši pasakė, kad be vyro, kuris šiuo metu yra išvykęs į Kauną, ji negali spręsti pinigų grąžinimo klausimo. Vėliau R. S. į susitikimus ateidavo su advokatu K. P.. Šalims nepavyko taikiai išspręsti skolos grąžinimo klausimo, nes netiko sutarčių sąlygos, todėl jis (S. B.) buvo priverstas kreiptis į teismą ir įkeistas J. K. turtas buvo parduotas iš varžytynių, taip padengiant dalį R. V. ir R. S. skolos jam (S. B.). Likusią skolos dalį R. S. žadėjo grąžinti pardavęs butą Vilniuje, Mindaugo gatvėje, tačiau vis atidėdavo skolos grąžinimo terminą taip vilkindamas laiką. Taip pinigų ir negrąžino, o gautus pinigus išleido kitoms reikmėms. Liudytojas R. G. parodė, kad R. S. iniciatyva jis su juo susitiko 2009 metų pavasarį bute Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje, ir R. S. jam pasakė, kad planuoja parduoti šį butą, ir, pardavęs jį, grąžins skolą R. G. uošviui S. B.. Kasatoriaus nuomone, bet kokiu atveju R. S. sprendimas, kad 100 000 Lt, kuriuos jis planavo grąžinti, būtų laikomi tik palūkanomis ir todėl jis jų negrąžino bei nepadengė bent dalies skolos, yra nelogiškas, nes jei jis būtų grąžinęs bent palūkanas, tai būtų padengęs dalį savo skolos ir taip iš dalies pagrindęs savo ir žmonos ketinimą grąžinti skolą. Be to, R. V. S. parodė, kad iš esmės visus su pinigais susijusius reikalaus tvarkė R. S., taip tarsi parodydama, kad ji nėra labai suinteresuota šių skolų greitu grąžinimu ir savo finansinių problemų sprendimu. Dėl to, prokuroro teigimu, akivaizdu, kad R. V. ir R. S. panaudojo apgaulę, siekdami jos būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą ir išvengti didelės vertės turtinės prievolės.

16Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje neabejotinai neįrodyta, jog R. S. veikė bendrininkų grupe ir apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės ir užvaldė didelės vertės svetimą turtą, nurodo, kad teismas neįsigilino į byloje esančių įrodymų turinį, vertino tik R. V. ir R. S. apeliacinių skundų argumentus. Pasak kasatoriaus, iš R. V. S. parodymų matyti, kad, nepaisant sutuoktinių tarpusavio nesutarimų, piniginius reikalus jie spręsdavo kartu (dėl paskolos sumos ir skolinimosi fakto). R. V. S. savo vardu skolindavosi pinigus ne dėl to, jog norėtų nuslėpti pinigų skolinimosi faktą nuo savo vyro: skolinamasi buvo tiek R. V. S., tiek R. S. reikmėms, o viskas forminama R. V. S. vardu, nes R. S. buvo prasilošęs kazino ir jam pinigų niekas nesutiko skolinti. R. V. S. teigimu, ji su vyru aptarinėjo jų finansinę padėtį bei pokalbio metu sutarė, kad jiems būtina skolintis 350 000 Lt skoloms padengti ir tokią sumą vėliau iš S. B. skolinosi; jie kartu nutarė, kad pinigus turi skolintis R. V. S. Pasak kasatoriaus, nors R. S., jo teigimu, tiksliai nežinojo, o tik spėjo, iš ko ir kokiomis tiksliai paskolos sąlygomis jo žmona skolinasi pinigus, jis žinojo, kokia pinigų suma skolinamasi, palūkanų dydį, kurį jie kartu buvo aptarę. Liudytoja R. M. teisme parodė, kad R. S. buvo prasilošęs kazino, taip pat tai, kad R. V. ir R. S. abu nuolat skolindavosi pinigus – pati jiems pinigus skolino gal septynis kartus ir visada pinigus tvarkydavo R. S.. Kasatoriaus teigimu, tai, kad R. S. žinojo ir neneigė žinojęs apie skolą S. B., patvirtino ir liudytojas R. G., be to, ir pats R. S. parodė, kad su žmona svarstė, jog tam, kad išspręstų finansines problemas, jiems reikėtų 350 000 Lt. Vadinasi, R. S. žinojo apie imamas paskolas, kartu su R. V. S. spręsdavo dėl jų sumų, tardavosi dėl paskolų ėmimo, o vėliau kartu pasiskolintus pinigus naudojo, todėl, kasatoriaus nuomone, tai suponuoja ne tik R. V. S., bet ir R. S. kaltę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad sutuoktiniai R. V. ir R. S. savo butus Vilniuje, M. K. Čiurlionio ir Mindaugo gatvėse, pardavinėjo kartu. Be to, pasak pačios R. V. S., dėl buto Vilniuje, Mindaugo gatvėje, pirkimo–pardavimo sąlygų su pirkėju tarėsi vienas R. S., kuris tik vėliau jai paaiškino, kad pirkėjas už butą jam sumokėjo 700 000 Lt, perėmė skolą bankui ir laidavo už R. M. paskolą bankui. R. V. S. teigimu, pinigus už parduotą butą pasiėmė R. S., su kuriuo ji tada pykosi – reikalavo, kad sutuoktinis iš šių pinigų grąžintų jų skolas, bet jo kontroliuoti negalėjo. Iš šių pinigų R. S. padengė tik dalį skolų, o likusius investavo į brangiakailių verslą ir panaudojo šeimos pragyvenimui – nei S. B. skolos, nei J. K. įkeisto turto negrąžino, nes nesutiko su skolų dydžiu. Taigi, turėdamas realią galimybę padengti savo skolas S. B. bei J. K. ir savarankiškai disponuodamas 700 000 Lt, R. S. nusprendė nevykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir, užuot kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl ginčytino skolos dydžio, kurį jis vertino kaip neteisingą, pinigus tiesiog išleido kitoms reikmėms. Taip pat, pasak kasatoriaus, reikėtų atkreipti dėmesį ir į R. S. elgesį pardavus butą Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje. R. S. teigimu, pardavus šį butą, jis paskambino S. B. norėdamas jam grąžinti dalį skolos – 100 000 Lt, tačiau, nesusitarus dėl skolos dydžio kreditoriui, jis nesumokėjo šiam nieko ir vėliau pinigus panaudojo reikmėms, nesusijusioms su skolos grąžinimu.

17Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, akivaizdu, kad „R. S. atsako tais pačiais pagrindais kaip ir R. V. S.“, nes „šiuo atveju tiek R. S., tiek R. V. S. savo veiksmais neatsiejamai siekė bendro rezultato, jų veiksmai buvo nukreipti padaryti tą pačią nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnyje, jie abu sudarė sąlygas veikti vienas kitam ir veikė tyčia“. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai jų veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, jog sutuoktinių bendrininkavimas neįrodytas, nepakankamai ištyręs byloje esančius įrodymus, iš esmės vadovaudamasis tik R. S. parodymais, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

18Kasaciniu skundu nukentėjusioji bei civilinė ieškovė J. K. ir jos atstovas advokatas J. Korsakas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais paskiriant R. V. ir R. S. po ketverius metus laisvės atėmimo, taip pat iš R. V. bei R. S. nukentėjusiajai J. K. solidariai priteisiant 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 10 000 Lt jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Be to, kasaciniu skundu prašoma iš R. V. ir R. S. nukentėjusiajai J. K. priteisti jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

19Kasatoriai, išdėstę apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, teigia, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes yra grindžiamas nepatikimais R. V. ir R. S., liudytojų parodymais, išsamiai neištyrus visų reikšmingų bylai aplinkybių ir tinkamai neįvertinus visų byloje esančių įrodymų, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, ir dėl to netinkamai aiškino BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymį – apgaulę.

20Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 301 straipsnio nuostatų, „nuosprendį grindė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-205-560/2011, nes ši byla, kaip ir joje priimtas sprendimas, nebuvo pridėti prie baudžiamosios bylos, o joje esantys įrodymai nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme nebuvo tiriami“. Be to, kasatorių nuomone, pirmiau nurodytoje civilinėje byloje civilinį ieškinį pateikė S. B. dėl jam po iš varžytynių įkeisto nukentėjusiosios turto pardavimo trūkusios sumos, t. y. dėl visiškai kitų faktinių aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad civilinio proceso tvarka įsiteisėjusiais ir vykdomais sprendimais šioje baudžiamojoje byloje baudžiamojo proceso tvarka nagrinėtų klausimų apskritai neįmanoma išspręsti, dėl to apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 6 dalį – antstolio vykdomas išieškojimas baudžiamojo įstatymo prasme nėra nubaudimas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą, ir pabrėžia, kad dėl pačių R. V. ir R. S. sukelto nemokumo išieškojimas apskritai nėra vykdomas.

21Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl taikos sutarties vertinimo, teigia, kad, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, iš bylos medžiagos matyti, jog ši taikos sutartis buvo nutraukta vadovaujantis 8 punktu 2010 m. sausio 14 d. (T. 3, b. l. 58–59; T. 6, b. l. 119–120). Tai, kasatorių nuomone, patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, išsamiai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių.

22Kasatoriai skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, jog R. V. ir R. S., siekdami negrąžinti paskolų, būtų suklastoję kokius nors dokumentus ar kitaip iškraipę objektyvią tikrovę ir dėl to būtų pasunkėjęs paskolos sutartį sudariusio asmens identifikavimas ar sandorio fakto įrodinėjimas, padarė netyręs ir nevertinęs to, kad esminiu sukčiavimo požymiu pripažįstama apgaulė, kuri panaudojama turint tikslą suklaidinti ne tik paskolos sutartį sudariusio asmens identifikavimą ar sandorio fakto įrodinėjimo pasunkinimą, bet ir padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą, dėl to apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino R. V. bei R. S. veiksmus ir netinkamai pritaikė BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad R. V. ir R. S. gavę 1 002 000 Lt, S. B. negrąžino skolos, o R. S., 2009 m. gegužės 5 d. už parduotą butą Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje, gavęs 281 830 Lt, jau kitą dieną – 2009 m. gegužės 6 d. – 33 000 Lt pervedė A. L., o iki 2009 m. gegužės 8 d. – ir visus likusius pinigus. Taigi, kasatorių tvirtinimu, R. V. ir R. S., būdami atsakingi už nukentėjusiosios jiems faktiškai patikėtą turtą, grąžindami S. B. paskolą, turėjo realią galimybę sugrąžinti tikrajai turto savininkei – nukentėjusiajai – jiems jos patikėtą turtą, tačiau to nepadarė ir, piktnaudžiaudami tuo, ne tik nesiėmė priemonių, kad „šis turtas neišeitų iš J. K. nuosavybės ribų (tą nustatė ir Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1S-406-318/2010; T. 1, b. l. 78–81), bet, ir negrąžindami paskolos S. B. bei išlaukę iki 2010 metų rugsėjo mėnesio varžytynių, pasitelkę advokato padėjėją K. P., A. L. ir statytinį D. L., rinkoje kritus kainoms tris kartus, dalyvavo varžytynėse, išpirko ir patys perėmė nukentėjusiosios įkeistą turtą (tą patvirtina paties R. S. parodymai teisme). Išpirkę nukentėjusiosios įkeistą turtą, R. V. ir R. S. surengė dar vieną apgaulę – jie klaidino nukentėjusiąją, kad neva jai yra grąžinamas jos įkeistas turtas ir ši 2010 m. rugsėjo 22 d. pas notarę pagal parengtus dokumentus turėjo pati dar ir susimokėti 143 000 Lt už neva atgaunamą butą ir 8000 Lt – už žemės sklypą R. V. bei R. S. statytiniui D. L.. Tai, pasak kasatorių, patvirtino ir notarė A. P., parodžiusi, kad ji nepatvirtino buto ir žemės sklypo šalių pasirašytų pirkimo sutarčių, nes nukentėjusioji nesumokėjo pinigų D. L., be to, pagal dvi reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis nukentėjusioji turėjo patvirtinti tai, jog ji už reikalavimo teisių perleidimą prieš pasirašant sutartis iš D. L. yra gavusi 151 000 Lt bei dar atskiru pareiškimu atsisakyti regresinio reikalavimo pagal 2007 m. lapkričio 29 d. paskolos sutartį su R. V. S., pagal kurią nukentėjusioji, įkeisdama savo turtą, garantavo R. V. S. paskolą, gaunamą iš S. B. Tai, kasatorių nuomone, neginčytinai įrodo ir patvirtina suorganizuotą apgaulę ir R. V. bei R. S. nusikalstamus veiksmus, juolab, kad jau po dviejų–trijų mėnesių R. V. ir R. S. iš nukentėjusiosios perimtą butą per savo statytinį D. L. perrašė kažkokiai firmai.

23Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė ir nevertino to, kad teisme R. V. S. pati patvirtino, jog 2009 m. gegužės 23 d., pasirašydama vekselius, nukentėjusiajai klaidingai tvirtindama, kad butas Vilniuje, Mindaugo gatvėje, dar yra neparduotas, pasiūlė kreiptis į antstolius tam, kad atgautų savo pinigus (liudytojos A. M. parodymai), kai butas 2009 m. gegužės 13 d. jau buvo parduotas ir R. V. bei R. S. už jį gavo 700 000 Lt grynais. Tai, pasak kasatorių, patvirtina buvus apgaulę ir ją prasidėjus dar iki paskolos iš S. B. gavimo.

24Kasatoriai skunde nurodo, kad tiek pati nukentėjusioji, tiek ir patys R. V. bei R. S., tiek liudytoja R. Š. patvirtino, jog nukentėjusiosios ir R. V. bei R. S. santykiai buvo artimi. Pasak kasatorių, R. V. ir R. S., pasinaudodami nukentėjusiosios gerumu, patiklumu ir senyvu amžiumi, įgijo visišką jos pasitikėjimą (tai yra nustatęs ir Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1S-406-318/2010; T. 1, b. l. 78–81), o R. V. S. – dar ir skolindamasi iš šios nedideles pinigų sumas ir laiku jas grąžindama. R. V. ir R. S., įgiję nukentėjusiosios pasitikėjimą ir tvirtindami, kad jiems priklauso milijoninės vertės butai Vilniuje, M. K. Čiurlionio bei Mindaugo gatvėse, taip sudarydami šiai iliuziją esantys pasiturintys, bet nuslėpdami tai, kad butai buvo įkeisti bankams, kad yra skolingi bei kiek skolingi bankams, taip pat tai, kad jie dar 2007 m. gegužės 31 d. buvo pasirašę paprastąjį vekselį ir laidavę visu savo turtu už R. M. 2 800 000 Lt paskolą Ūkio bankui, prašydami įkeisti turtą tik gana trumpam laikui – penkiems mėnesiams, įtikino nukentėjusiąją įkeisti jai priklausantį 400 000 Lt vertės butą ir žemės sklypą kaip R. V. S. 350 000 Lt paskolai iš S. B. gauti garantiją.

25Kasatoriai teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog R. V. ir R. S. kartu aptarė, kokią pinigų sumą reikia pasiskolinti jų abiejų skoloms padengti, ir nutarė, kad skolinsis R. V. S., nes R. S. buvo prasilošęs kazino ir todėl jam niekas neskolino; R. S. žinojo, kad žmona pasiskolino pinigų ir kokią jų sumą, pats to norėjo ir tam pritarė; kad 350 000 Lt paskola iš S. B. buvo paimta abiejų sutuoktinių reikmėms; 2007 m. lapkričio 29 d. iš S. B. pasiskolintų pinigų, kurių grąžinimą, įkeisdama savo turtą, garantavo nukentėjusioji, dalį gavo ir R. S., o iš likusios dalies buvo grąžintos R. S. skolos, atliktas remontas bute Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje, nupirkti baldai ir naudojamasi pragyvenimui. Dėl to, kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad „aplinkybė, jog R. S. žinojo apie paskolintas sumas iš nukentėjusiosios, nukentėjusiosios įkeistą nekilnojamąjį turtą, kaip skolos grąžinimo S. B. garantą, patvirtina ir paties R. S. veiksmai sprendžiant ir turtinių prievolių įvykdymą kreditoriams“. Be to, pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, tikėdamas vien R. V. ir R. S. atskirai paimtais parodymais, jų nevertino tarpusavyje ir liudytojų parodymų bei kitų bylos įrodymų kontekste, neatsižvelgė į R. S. asmenybę (jam diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, mišrus asmenybės sutrikimas, priklausomybės sindromas vartojant alkoholį ir trankviliantus), taip pat į tai, kad jis yra siejamas su Kauno „Daškinių“ grupuote.

26Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog R. S. 2011 m. birželio 21 d. apklausos metu (prokurorės leidimu iki apklausos susipažinęs su visa bylos medžiaga ir gavęs bylos dokumentų kopijas) parodė, kad jis 2009 m. rugsėjo 21 d. taikos sutartimi sutartus mokėjimus po 3500 Lt pats nutraukė, nes nukentėjusioji neva nesilaikė susitarimo ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. O teisme R. S. jau teigė, kad nustojo mokėti tada, kai sužinojo, jog nukentėjusioji kreipėsi į teismą, nors 2009 m. rugsėjo 21 d. taikos sutartimi dėl ikiteisminio tyrimo, kaip ir teismo, susitarimo nebuvo. Be to, pasak kasatorių, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar iki 2009 m. rugsėjo 21 d. taikos sutarties pasirašymo, o ir į teismą su actio Pauliana ieškiniu nukentėjusioji kreipėsi tik 2010 m. gegužės 13 d., kai R. S. 2010 m. spalio 5 d. antrą ir paskutinį kartą sumokėjo 3500 Lt (pirmą kartą sumokėjo 2009 m. rugsėjo 21 d. pasirašant taikos sutartį). Tai, kasatorių tvirtinimu, įrodo ne tik R. S. parodymų prieštaringumą bei jų nepatikimumą, bet ir eilinę apgaulę siekiant ne grąžinti skolą, o vilkinti ir taip nutraukti ikiteisminį tyrimą bei civilinę bylą Vilniaus apygardos teisme, taip išvengiant skolos grąžinimo. Be to, tai patvirtina ir R. S. kartu su K. P. bandymas apgaule 2009 m. rugsėjo 24 d. vėl „pakišti“ nukentėjusiajai pasirašyti taikos sutartį.

27Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino liudytojo R. G. parodymų, kad R. V. S., prašydama paskolinti pinigų, jam tvirtino, jog garantas bus jos teta, o 2007 m. lapkričio 29 d. pasirašant paskolos sutartį R. V. S. notaro kontoroje ir S. B. taip pat sakė, jog įkeičiamo turto savininkė J. K. yra jos teta, nors iš tiesų nukentėjusiosios ir R. V. S. nesieja joks giminystės ryšys. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad R. G. parodė, kad R. V. S. reikėjo 400 000 Lt ir, kaip jam sakė R. M., R. V. S. skiriasi su vyru ir nori su ja (R. M.) vykdyti projektus. Pati R. M. parodė, kad dėl būsimo verslo ji tarėsi su abiem S., o apie skyrybas net neužsiminė. Taigi, kasatorių tvirtinimu, akivaizdu, kad R. V. S. dar prieš siekdama gauti paskolą iš S. B., jau nurodė objektyvios tikrovės neatitinkančias aplinkybes, t. y. R. V. ir R. S. bendrai veikdami siekė apgaule gauti paskolą, kurios net neketino grąžinti.

28Kasatoriai skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. V. ir R. S. bausmes ir pritaikęs jiems BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jas netinkamai aiškino ir taikė. Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas truko ilgai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daug laiko, kad R. V. ir R. S. neteisti ir išlaiko dvi nepilnametes dukteris (beje, viena duktė – A. S. – yra pilnametė ir jau treji metai gyvena ir dirba Anglijoje bei visiškai save išlaiko), nelaikytinos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei švelninti bausmę. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad įtarimai R. V. ir R. S. buvo pareikšti tik 2011 m. gegužės 6 d., todėl ikiteisminio tyrimo laikas šiuo atveju negali būti vertinamas kaip ilgas. Be to, pasak kasatorių, R. V. ir R. S. savo kaltės nepripažino, padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, jų atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau sunkinančia turi būti pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalis), jie nukentėjusiajai, kuri nusikaltimo padarymo metu buvo pensinio amžiaus, neįgali, padarė labai didelę turtinę žalą, kurios ne tik neatlygino, bet net nesiruošė atlyginti. Dėl to, kasatorių nuomone, R. V. ir R. S. turėtų būti paskirta BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyta laisvės atėmimo bausmė – kiekvienam iš jų po ketverius metus.

29Kasatoriai taip pat skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio. Pasak kasatorių, pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios prašymą priteisti jai 500 000 Lt neturtinei žalai, nevertino ir nepasisakė dėl nukentėjusiosios ieškinyje išdėstytų argumentų, kad: ikiteisminis tyrimas vyko dvejus metus ir nukentėjusioji turėjo gaišti savo brangų laiką, patyrė ilgalaikius nepatogumus ir dėl to, jog, būdama silpnos sveikatos, buvo priversta kreiptis teisinės pagalbos į advokatą, vykti pas tyrėjus, prokurorus, dalyvauti atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, rašyti prašymus, skundus ir kitus procesinius dokumentus; nukentėjusioji dėl nusikalstama R. V. ir R. S. apgaule prarasto turto ir kelerius metus vykstančių procesų patyrė (ir toliau patiria) labai stiprius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį ir nervinį šoką bei stresą, dėl to kilo sveikatos problemų ir ji buvo priversta kreiptis pagalbos į medikus bei gydytis net stacionare; po tokių ciniškų R. V. ir R. S. veiksmų nukentėjusioji buvo pažeminta kaimynų, artimųjų giminaičių ir pažįstamų akyse.

30Kasatoriai skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti nukentėjusiajai proceso išlaidas ir vietoj prašomų 10 000 Lt jai iš R. V. ir R. S. solidariai priteisti 8000 Lt. Pasak kasatorių, pirmosios instancijos teismas tik formaliai, visiškai nevertindamas advokato pagalbos trukmės ikiteisminio tyrimo metu, jo surašytų procesinių dokumentų skaičiaus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, jų apimties ir sudėtingumo, nutraukus ikiteisminį tyrimą advokato dalyvavimo Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant nukentėjusiosios skundą.

31Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Valantiejaus ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės J. K. ir jos atstovo advokato J. Korsako kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

32Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

33Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

34Šioje baudžiamojoje byloje prokuroro ir nukentėjusiosios bei jos atstovo kasaciniai skundai yra iš esmės paduoti dėl, kasatorių nuomone, netinkamo BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, padarytų nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusioji ir jos atstovas kasaciniame skunde taip pat ginčija BK 54 straipsnio 3 dalies, BPK 106 straipsnio 2 dalies, 115 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą pirmosios instancijos teisme. Vadinasi, kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatoriai skunduose dėsto liudytojų, nukentėjusiosios, išteisintųjų parodymus ir teigia, kad, pvz., apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad neabejotinai neįrodyta, jog R. S. veikė bendrininkų grupe ir apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės ir užvaldė didelės vertės svetimą turtą; nors R. S., jo teigimu, tiksliai nežinojo, o tik spėjo, iš ko ir kokiomis tiksliai paskolos sąlygomis jo žmona skolinasi pinigus, jis žinojo, kokia pinigų suma skolinamasi, palūkanų dydį, kurį jie buvo kartu aptarę; priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, iš bylos medžiagos matyti, kad taikos sutartis buvo nutraukta vadovaujantis jos 8 punktu 2010 m. sausio 14 d.; apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino R. V. bei R. S. veiksmus; apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes grindžiamas nepatikimais R. V. ir R. S., liudytojų parodymais ir kt. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

35Dėl kasatorių argumentų dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

36Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir nepagrindė įrodymų vertinimo išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl neteisingai aiškino BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo nusikalstamos veikos sudėties požymį – apgaulę.

37Nukentėjusioji ir jos atstovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir išsamiai neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, tinkamai neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir netinkamai aiškino BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymį – apgaulę. Taigi, nors kasatoriai skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės jie teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

38Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojamasis požymis, susiejantis minėtus sukčiavimo objektyviuosius požymius su didele verte. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan., arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba jo turtinės prievolės panaikinimu, tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui šiems veiksmams atlikti.

39Pažymėtina, kad viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant prievolę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo). Turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu) nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-81/2011, 2K-117/2013).

40Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad: tarp R. V. bei R. S. ir nukentėjusiosios J. K. buvo susiklostę artimi santykiai, jie buvo pažįstami daug metų, J. K. R. V. S. besąlygiškai pasitikėjo; R. V. S. iš nukentėjusiosios skolindavosi nedideles pinigų sumas ir laiku jas grąžindavo; R. V. S., jau turėdama ir žinodama apie jos bei sutuoktinio rimtas finansines problemas, paprašė nukentėjusiąją įkeisti šiai priklausantį 400 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą tam, kad galėtų gauti 350 000 Lt paskolą iš S. B.; R. V. S. žadėjo nukentėjusiajai, su vyru R. S. pardavus jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius butus Vilniuje, M. K. Čiurlionio bei Mindaugo gatvėse, grąžinti paskolą S. B., taip kartu nukentėjusiajai atgaunant šios įkeistą turtą; R. V. S., norėdama gauti iš S. B. paskolą, kuriai buvo reikalingas turto įkeitimas kaip garantija, melagingai šiam nurodė, kad J. K. yra jos teta; R. V. S. nukentėjusiajai skolos grąžinimą garantavo 2007 m. lapkričio 29 d. išrašytu paprastuoju vekseliu, pagal kurį ji nukentėjusiajai įsipareigojo iki 2009 m. gegužės 25 d. sumokėti 400 000 Lt sumą; R. V. S. 2007 m. lapkričio 29 d. Vilniaus miesto 32-jame notarų biure pasirašė paskolos sutartį su kreditoriumi S. B. dėl 101 367 eurų paskolos (pagal Lietuvos banko 2007 m. lapkričio 29 d. oficialų euro kursą tai atitiko 350 000 Lt) ir įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2008 m. balandžio 29 d., o šios grąžinimą užtikrino hipotekos lakštu, t. y. nukentėjusiajai įkeičiant asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą; suėjus paskolos grąžinimo terminui ir R. V. S. iki sutartyje nurodyto termino negrąžinus paskolos S. B., toliau nuolat įtikinėjant nukentėjusiąją, kad skolą atiduos, bet tai padaryti aptariamu momentu jai (R. V. S.) ir jos vyrui trukdo problemos, susijusios su buto Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje, pardavimu, nes jis yra įkeistas bankui, su kuriuo būtina atsiskaityti, R. V. S. įtikino J. K., kad, išsprendus problemas su banku bei pardavus butą, atsiskaitys su S. B. ir jos nekilnojamajam turtui bus panaikintas įkeitimas; J. K., būdama suklaidinta 2008 m. sausio 25 d. pasirašyto vekselio, kuriuo R. V. S. įsipareigojo nukentėjusiajai grąžinti skolą iki 2009 m. gegužės 25 d., R. V. S. prašymu paskolino jos ir jos vyro R. S. reikmėms 132 200 Lt; R. V. S. toliau tęsiant nukentėjusiosios J. K. įtikinėjimą, kad, pardavus jai ir jos vyrui priklausančius butus, S. B. ir nukentėjusiajai skolos bus atiduotos, R. V. ir R. S., žinodami, kad paskola užtikrinta nukentėjusiajai priklausančiu įkeistu pagal hipotekos lakštą nekilnojamuoju turtu, iš kurio gali būti įvykdyta R. V. S. prievolė pagal 2007 m. lapkričio 29 d. paskolos sutartį, 2009 m. gegužės 5 d. už 1 075 000 Lt (prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį R. S. iš pirkėjo gavo grynais 20 170 Lt, taip pat pagal pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjas įsipareigojo iš dalies padengti R. V. S. vardu pagal 2007 m. kovo 29 kredito sutartį paimtą kreditą, pervesdamas 773 000 Lt, o likusią 281 830 Lt sumą – sumokėti sutarties pasirašymo dieną pervesdamas pinigus į R. S. sąskaitą banke) pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje, o 2009 m. gegužės 13 d. – už 1 300 000 Lt butą Mindaugo gatvėje (pagal pirkimo–pardavimo sutartį R. S. iš pirkėjo gavo 700 000 Lt, o likusią 600 000 Lt sumą pirkėjas įsipareigojo sumokėti AB „Ūkio bankas“ R. V. S. įsipareigojimams pagal 2007 m. kovo 29 d. kredito sutartį padengti), tačiau skolos nei S. B., nei nukentėjusiajai J. K. negrąžino, o gautus pinigus išleido savo reikmėms, paskoloms grąžinti; butą Vilniuje, Mindaugo gatvėje, įgijo R. S. advokatas K. P.; hipotekos lakšto pagrindu 2010 m. rugpjūčio 19 d. iš varžytynių buvo parduotas įkeistas J. K. priklausantis 400 000 Lt vertės nekilnojamasis turtas; R. S. tarpininkas D. L. įgijo iš varžytynių parduotą nukentėjusiosios J. K. nekilnojamąjį turtą; 2010 m. sausio 14 d. nukentėjusioji J. K., remdamasi 2009 m. rugsėjo 21 d. jos ir R. V. S. pasirašytos taikos sutarties dėl 132 000 Lt skolos grąžinimo 8 punktu, kuriame nustatyta, kad, skolininkei pažeidus šioje sutartyje nustatytus mokėjimo terminus, ši sutartis vienašališkai nutraukiama, ją nutraukė, nes R. V. S., sumokėjusi dvi įmokas pagal nustatytus taikos sutartyje terminus, taikos sutarties nesilaikė ir pagal joje nustatytus terminus daugiau nukentėjusiajai nemokėjo; nors paskolos sutartys ir vekseliai buvo pasirašyti R. V. S. vardu (R. S. pinigų niekas neskolino, nes jis buvo prasilošęs kazino) ir ji skolinosi pinigus, R. S. žinojo apie žmonos skolas, jie tarpusavyje aptardavo finansinius šeimos reikalus. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad R. V. ir R. S. turėjo realią galimybę visiškai įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir sumokėti kreditoriams paskolintus pinigus, tačiau skolų negrąžino, gautus pinigus išleido savo reikmėms, savo verslo plėtojimui, kitų skolų grąžinimui, kad skolininkų valingi veiksmai perleidžiant savo butus ir sąmoningai tampant nemokiais atspindi sukčiavimo subjektyvųjį požymį – tyčią, motyvuotai konstatavo, kad nekilnojamojo turto pardavimas vertintinas dirbtinai sukeltu nemokumu ir kaltinamųjų R. V. S. ir R. S. veiksmai peržengė civilinių santykių ribas, nes „jie savo veiksmais padarė sutarčių sąlygas neįvykdomas. Kaltinamieji R. V. S. ir R. S. savo veiksmais išvengė turtinės prievolės įvykdymo – 350 000 Lt paskolos grąžinimo S. B., taip padarydami nukentėjusiajai J. K. 400 000 Lt turtinę žalą, dėl jos turto pardavimo varžytynėse. Būtinumo įvykdyti savo pareigą nukentėjusiajai J. K. – grąžinti jai paskolintus pinigus, kaltinamieji naudojo apgaulę. Kaltinamoji R. V. S. įgijo visišką nukentėjusiosios J. K. pasitikėjimą, pasinaudojant jos gerumu, patiklumu, jos senyvu amžiumi, nuolat įtikinėjo nukentėjusiąją nesijaudinti, kadangi viskas bus sutvarkyta, ji su sutuoktiniu parduos savo butą arba savo butus ir visiškai atsiskaitys bei bus panaikintas nukentėjusiosios J. K. turto įkeitimas. Pažymėtina, kad kaltinamoji R. V. S. nukentėjusiosios J. K. pasitikėjimą įgijo ir skolindamasi nedideles pinigų sumas ir laiku jas grąžindama“. Teismas taip pat teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad, skolindamiesi dideles pinigų sumas ir įsipareigodami jas grąžinti per trumpą laiko tarpą, kaltinamieji turėjo žinoti ir numatyti, kad negalės įvykdyti įsipareigojimų dėl šeimos finansinės padėties, savo gyvenimo būdo (kaltinamasis R. S. lošė kazino, įgijo brangius daiktus, darė remontą, investavo į verslą). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino R. V. bei R. S. veikas kaip sukčiavimą ir teisingai jas kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. O apeliacinės instancijos teismas, pažeidęs BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai konstatavo, kad R. V. ir R. S. veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties.

41Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl nagrinėjamoje byloje naikintinas.

42Dėl nukentėjusiosios ir jos atstovo skundo argumentų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi pirmosios instancijos teisme

43Nukentėjusioji ir jos atstovas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs R. V ir R. S. kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, skirdamas jiems bausmes taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šias nuostatas netinkamai aiškino ir taikė. Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas truko ilgai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daug laiko, kad R. V. ir R. S. neteisti ir išlaiko dvi nepilnametes dukteris (beje, viena duktė – A. S. – yra pilnametė ir jau treji metai gyvena ir dirba Anglijoje bei visiškai save išlaiko), nelaikytinos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei švelninti bausmę.

44Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuoti paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013).

45Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą R. V. ir R. S., įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad jie padarė sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis); kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nurodytų atitinkamai BK 59, 60 straipsniuose, nenustatyta (beje, nukentėjusiosios ir jos atstovo kasacinio skundo bylos kontekste pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, į tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybe sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas)); bausti administracine tvarka; neteisti; neįrašyti į narkologinę įskaitą; gydyti Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, ir atsižvelgęs į tai, kad ikiteisminis tyrimas byloje truko ilgai, nuo nuskalstamos veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, išlaiko dvi nepilnametes dukteris, byloje nėra įrodymų, jog kaltinamieji būtų padarę kitas nusikalstamas veikas, konstatavo, kad R. V. ir R. S. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes „BK 182 straipsnio 2 dalyje sankcijos ribose numatytos laisvės atėmimo bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui“, ir skirtina švelnesnė – laisvės apribojimo – bausmė. Individualizuodamas bausmę, teismas atsižvelgė į kaltinamųjų, kaip bendrininkų, dalyvavimo formą ir rūšį, kad nors pinigus skolindavosi kaltinamoji R. V. S., dėl skolos grąžinimo daugiausiai savo aktyviais veiksmais spręsdavo kaltinamasis R. S. (sudarydavo sutartis, vilkindavo skolų grąžinimą, disponavo gautais pinigais pardavus butus).

46Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodytos R. V. ir R. S. asmenybes, jų šeiminę padėtį, bylos proceso vyksmą apibūdinančios aplinkybės yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir yra daugiau tipinės nei išimtinės. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. V. ir R. S. išlaiko ne dvi nepilnametes dukteris, kaip tvirtinama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, bet vieną – P. S., gim. 1998 m., o kita jų duktė – A. S., gim. 1990 m. – yra pilnametė (T. 6, b. l. 83). Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog į kaltininko asmenybę, šeimines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius bei kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi teismas turi argumentuotai nurodyti, kokios yra išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodo, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-713/2007, 2K-515/2010, 2K-160/2011).

47Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonė, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-7-109/2013). Pažymėtina, kad tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.).

48Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2009 m. rugpjūčio 28 d., 2009 m. rugsėjį–sausį buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai( apklausiami liudytojai, gauti ir prie bylos pridėti ikiteisminiam tyrimui reikšmingi dokumentai ir pan.); nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2010 m. gegužės 10 d. nagrinėjant nukentėjusiosios J. K. skundus, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje, Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme, Vilniaus apygardos teisme buvo sprendžiamas ikiteisminio tyrimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nutraukimo ar atnaujinimo klausimas; 2010 metų liepą–lapkritį buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai (gaunami reikalingi dokumentai, apklausiami liudytojai ir pan.); Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas vėl nutrauktas; Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimu, iš dalies patenkinus J. K. skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimo, ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį vėl atnaujintas; 2011 m. vasario 21 d., apklausus J. K. kaip liudytoją, Vilniaus apskrities VPK MTV EMTS vyriausiosios tyrėjos nutarimu ji pripažinta nukentėjusiąja, 2011 metų balandį–liepą buvo atliekami kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai; 201 m. birželio 30 d. buvo pateiktas nukentėjusiosios civilinis ieškinys R. V. ir R. S. bei prašymas pripažinti ją civiline ieškove ir ji pripažinta civiline ieškove; 2011 m. gegužės 6 d. R. V. S. pareikštas įtarimas ir 2011 m. gegužės 9 d. jai paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti; 2011 m. gegužės 6 d. pareikštas įtarimas R. S. ir 2011 m. gegužės 9 d. jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti; 2011 metų gegužę–liepą buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai (apklausti įtariamieji, pridėti R. S. pateikti dokumentai, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertams pavesta pagal pateiktus medicininius dokumentus atlikti R. V. ir R. S. teismo psichiatrinį tyrimą dėl tikslingumo jiems skirti teismo psichiatrijos ekspertizę ir pan.); 2011 m. liepos 21 d. surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui.

49Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nepateisinamas delsimas, t. y. kad valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų. Kartu pažymėtina tai, kad baudžiamoji byla dėl didelės apimties ir sudėtingumo buvo paskirta nagrinėti teisiamajame posėdyje 2011 m. lapkričio 17 d., o nuosprendis priimtas 2013 m. sausio 31 d., t. y. bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko šiek tiek daugiau kaip vienerius metus, per kuriuos įvyko dešimt teisiamųjų posėdžių su pertraukomis. Kaip matyti, iš baudžiamosios bylos, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas R. S. prašymu, o teisiamųjų posėdžių pertraukos daromos dėl didelės įrodymų tyrimų apimties, papildomų dokumentų, turinčių reikšmės bylai išspręsti, reikalavimo, kaltinimo pakeitimo teisme ar neatvykus liudytojams. Proceso apeliacinės instancijos teisme trukmė – du mėnesiai. Dėl to nepateisinamų delsimų bylos teisminio proceso metu taip pat nenustatyta. R. V. ir R. S. baudžiamojo proceso metu buvo taikoma švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso trukmė iki kasacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo – ketveri metai penki mėnesiai – teismų praktikoje savaime nėra laikoma labai ilga, todėl šioje baudžiamojoje byloje nenustačiusi nepagrįstų delsimų baudžiamojo proceso metu, atsižvelgusi į bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija, neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai.

50Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. V. ir R. S. bausmes, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 1 dalies 5 punktas), R. V. S. skirtina vienerių, o R. S. – dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.

51Dėl nukentėjusiosios ir jos atstovo argumentų dėl neturtinės žalos

52Kasatoriai skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio. Pasak kasatorių, pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios prašymą priteisti jai 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nevertino ir nepasisakė dėl nukentėjusiosios ieškinyje išdėstytų argumentų. Taigi kasatoriai, nors tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės teigia, kad buvo pažeistos BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatos.

53Pažymėtina, kad turtinės bei neturtinės žalos dydžio klausimas iš esmės yra ne teisės, bet fakto klausimas. Todėl turtinės bei neturtinės žalos dydžio nustatymas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2010, 2K-497/2012). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą bei išsprendimą baudžiamojoje byloje.

54Kita vertus, pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

55Pagal teismų praktiką neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

56Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusioji patyrė išgyvenimus dėl didelės vertės turto praradimo, kad iš medicininių dokumentų matyti, jog ligomis, nuo kurių gydėsi, ji serga jau dešimt metų, antros grupės invalidumas jai nustatytas dėl bendro susirgimo 2005 m. vasario 3 d., įvertinęs kitas nustatytas bylai svarbias aplinkybes, nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino ir priteisė mažesnę sumą nei buvo prašoma.

57Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismai pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino R. V. ir R. S. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiosios interesus, teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos klausimą šioje byloje, vadovavosi ir CK 1.5 straipsnyje nustatytais teisės aiškinimo ir taikymo principais, siekdamas išlaikyti skirtingų nukentėjusiųjų ir nuteistojo interesų pusiausvyrą. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėdamas ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. K. klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar (ir) civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą.

58Dėl nukentėjusiosios ir jos atstovo prašymo priteisti proceso išlaidas

59Nukentėjusioji ir jos atstovas kasaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti nukentėjusiajai proceso išlaidas ir vietoj prašomų 10 000 Lt jai iš R. V. ir R. S. solidariai priteisti 8000 Lt. Pasak kasatorių, pirmosios instancijos teismas tik formaliai, visiškai nevertindamas advokato pagalbos trukmės ikiteisminio tyrimo metu, jo surašytų procesinių dokumentų skaičiaus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, jų apimties ir sudėtingumo, nutraukus ikiteisminį tyrimą advokato dalyvavimo Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant nukentėjusiosios skundą. Taigi kasatoriai, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad taip buvo pažeistos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos.

60Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pirmiau nurodytos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-431/2012). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011).

61Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiosios proceso išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, atsižvelgė į byloje esantį 2011 m. birželio 30 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 615969, nukentėjusiosios paaiškinimus ir, įvertinusi bylos nagrinėjimo trukmę, tai, kad advokatas dalyvavo teismo posėdžiuose, rengė procesinius dokumentus, iš R. V. ir R. S. solidariai priteisė 8000 Lt nukentėjusiosios turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas proceso išlaidų klausimą sprendė vertindamas konkrečias bylos aplinkybes. Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai 8000 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, padarė kokių nors teisės taikymo klaidų.

62Kasatoriai taip pat prašo iš R. V. ir R. S. nukentėjusiajai J. K. priteisti jos išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Kasatoriai šį savo prašymą grindžia prie kasacinio skundo pridėta 2013 m. rugpjūčio 29 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. JK-02, 2013 m. rugpjūčio 29 d. pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. 725360, kuriuose nurodyta, kad už atstovavimą, susipažinimą su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, teismų praktikos paiešką panašiose bylose ir jos analizę, teisines konsultacijas ir teisinės pozicijos formavimą, kasacinio skundo surašymą, dokumentų kopijų patvirtinimą ir pateikimą teismui pagal teisinių paslaugų 2009 m. rugpjūčio 11 d. sutartį Nr. JK-01 J. K. advokatui J. Korsakui sumokėjo 4000 Lt. Iš baudžiamojoje byloje esančios 2013 m. vasario 15 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. JK-01, 2013 m. vasario 15 d. pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. 654995 matyti, kad J. K. advokatui už susipažinimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliacinio skundo surašymą, teisines konsultacijas ir teisinės pozicijos formavimą, kasacinio skundo surašymą, dokumentų kopijų patvirtinimą ir pateikimą teismui, atstovavimą apeliacinės instancijos teisme pagal teisinių paslaugų 2009 m. rugpjūčio 11 d. sutartį Nr. JK-01 sumokėjo 2000 Lt.

63Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos sudėtingumą, taip pat į tai, kad R. V. ir R. S., patenkinus jų apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismo buvo išteisinti, o nukentėjusiosios skundas – atmestas, kad kasacinės instancijos teismas iš esmės tenkina nukentėjusiosios bei jos atstovo ir prokuroro skundus dėl R. V. ir R. S. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendį naikina, nukentėjusiajai priteistinos kasaciniu skundu prašomos jos kasacinės bei apeliacinės instancijos teisme turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

64Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

65Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. išteisinamąjį nuosprendį R. V. S. ir R. S. baudžiamojoje byloje ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. apkaltinamąjį nuosprendį su pakeitimais.

66Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistiesiems R. V. S. ir R. S. taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir jiems paskirtos laisvės apribojimo bausmės.

67Nuteistiesiems R. V. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirti vienerius, o R. S. – dvejus metus laisvės atėmimo.

68Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

69Iš R. V. S. ir R. S. nukentėjusiajai J. K. solidariai priteisti 6000 Lt jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžiu R. V. S.... 3. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą,... 5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžiu R. V. ir... 6. R. V. S., turėdama vieningą tikslą apgaule išvengti didelės vertės... 7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs R. V. ir R. S. baudžiamąją... 8. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo... 9. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos... 10. Kasatorius, išdėstęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmę,... 11. Kasatoriaus tvirtinimu, nagrinėjamoje byloje įžvelgtini net keli apgaulės... 12. Pasak kasatoriaus, kitas akivaizdus apgaulės momentas šioje byloje – tai... 13. Kasatoriaus teigimu, dar vienas apgaulės momentas, kurį būtina pažymėti,... 14. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas akcentavo tarp R. V. bei R.... 15. Kasatoriaus teigimu, tai, kad R. V. ir R. S. nesiruošė grąžinti skolų,... 16. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje... 17. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, akivaizdu, kad „R. S. atsako tais pačiais... 18. Kasaciniu skundu nukentėjusioji bei civilinė ieškovė J. K. ir jos atstovas... 19. Kasatoriai, išdėstę apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį,... 20. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 301... 21. Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl taikos... 22. Kasatoriai skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad... 23. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė ir... 24. Kasatoriai skunde nurodo, kad tiek pati nukentėjusioji, tiek ir patys R. V.... 25. Kasatoriai teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog R. V. ir R. S. kartu... 26. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog R. S.... 27. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino... 28. Kasatoriai skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas... 29. Kasatoriai taip pat skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu... 30. Kasatoriai skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu... 31. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus... 32. Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų... 33. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus... 34. Šioje baudžiamojoje byloje prokuroro ir nukentėjusiosios bei jos atstovo... 35. Dėl kasatorių argumentų dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir BPK 20... 36. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas... 37. Nukentėjusioji ir jos atstovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės... 38. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai... 39. Pažymėtina, kad viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu,... 40. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad: tarp R. V. bei R. S.... 41. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 42. Dėl nukentėjusiosios ir jos atstovo skundo argumentų dėl BK 54 straipsnio 3... 43. Nukentėjusioji ir jos atstovas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos... 44. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė,... 45. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų... 46. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodytos R. V. ir R.... 47. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad teismų... 48. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje... 49. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo... 50. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 51. Dėl nukentėjusiosios ir jos atstovo argumentų dėl neturtinės žalos... 52. Kasatoriai skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl... 53. Pažymėtina, kad turtinės bei neturtinės žalos dydžio klausimas iš esmės... 54. Kita vertus, pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo,... 55. Pagal teismų praktiką neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai... 56. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas... 57. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 58. Dėl nukentėjusiosios ir jos atstovo prašymo priteisti proceso išlaidas ... 59. Nukentėjusioji ir jos atstovas kasaciniame skunde taip pat nesutinka su... 60. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu,... 61. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiosios proceso išlaidų,... 62. Kasatoriai taip pat prašo iš R. V. ir R. S. nukentėjusiajai J. K. priteisti... 63. Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos sudėtingumą, taip pat į tai, kad R.... 64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 65. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 66. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžio... 67. Nuteistiesiems R. V. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirti vienerius, o... 68. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžio... 69. Iš R. V. S. ir R. S. nukentėjusiajai J. K. solidariai priteisti 6000 Lt jos...