Byla e2A-902-661/2020

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Ingos Staknienės ir Jelenos Šiškinos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgijamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti bylos asmenys - Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, VĮ Turto bankas, UAB “Šeimyniškių viešbutis“, I. U..

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

41.

5Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį ir bylų dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

62.

7Pareiškėja N. P. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į negyvenamąją patalpą – garažą (boksą) ( - ), kurį sąžiningai ir nepertraukiamai valdė nuo 1993 metų (vėliausiai nuo 2003 metų) ir valdo iki šiol (e.b.l. 1-7, t. 1). Nurodė, jog žemės sklypas, ( - ) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.

83.

9Pareiškėja nurodė, kad ant žemės sklypo yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys, VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre įregistruoti - butas/patalpa ( - ), negyvenamoji patalpa - garažas (boksas) ( - ) (toliau - garažas 1). Pareiškėjai taip pat greta nuosavybės teise priklausančio garažo 1 pastatyta negyvenamoji patalpa - garažas (boksas), ( - ) (toliau - garažas 2). Garažas 2 VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas, tačiau nuosavybės teisės į šį turtą nėra įregistruotos. Pareiškėja taip pat pažymi, jog kartu su buvusiu sutuoktiniu 1993 m. gruodžio 28 d. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe įsigijo (privatizavo) vienbutį gyvenamąjį namą, o garažais 1 ir 2 faktiškai naudojosi nuo vaikystės, bei toliau tęsė naudojimąsi nuo 1993 m., t. y. nuo tada, kada buvo privatizuotas Vienbutis gyvenamasis namas. 2006 m. balandžio 11 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 1837 nuosavybės teise įsigijo garažą 1 bei įsiregistravo nuosavybės teises į jį. Tuo tarpu, nors garažas 2 ir įregistruotas viešajame registre, tačiau nuosavybės teisės į jį nebuvo įregistruotos. Pareiškėjos vertinimu, egzistuoja visos sąlygos, sudarančios teisinį pagrindą nustatyti, jog ji įgijo nuosavybės teisę į garažą 2 pagal įgyjamąją senatį.

104.

11Suinteresuoti asmenys pateikė atsiliepimus į ieškinį, su juo nesutiko ir laikėsi pozicijos, jog pareiškimas negali būti tenkinamas, nes: i) registre yra užfiksuotas Garažo savavališkos statybos faktas, o savavališkai perstatytas Garažas negali būti nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį objektu; ii) Garažas pastatytas ant valstybinės žemės, todėl priklauso valstybei; iii) įgyjamosios senaties instituto taikymui būtinos prielaidos šiuo atveju neegzistuoja.

12II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

135.

14Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog bylos duomenys patvirtina, kad žemės sklypas, kuriame yra garažas 2, į kuri pareiškėja prašo nustatyti jai nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (e.b.l. 8-9, t. 1). CK 4.40 str. 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Teismas sprendė, jog byloje nėra jokių duomenų, kuriais minėta taisyklė galėtų būti paneigta, t. y. duomenų, patvirtinančių, jog vadovaujantis kokiais nors teisės aktais ir/ar sandoriais atitinkama taisyklė neturėtų būti taikoma. Todėl yra pagrindas konstatuoti, jog žemės sklype esantis garažas 2, kuris nepriklauso kitiems asmenims, priklauso Lietuvos Respublikai. Atitinkamai, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei, užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo.

156.

16Teismas taip pat sprendė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad garažas 2, t. y. objektas, į kurį prašoma nustatyti pareiškėjos nuosavybes teises įgyjamosios senaties būdu, dėl pačios pareiškėjos įvykdytų savavališkos statybos darbų, šiai dienai nėra suformuotas taip, kaip jis yra užfiksuotas ir išviešintas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose ir atspindėtas kadastro duomenyse. Minėtas objektas pareiškėjos yra savavališkai perstatytas, todėl negali būti laikomas sukurtu teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka. Kadangi N. P. atliktų savavališkos statybos darbų pasekmės nėra likviduotos, t. y. savavališkos statybos padariniai nėra pašalinti, garažas 2, kaip teisėtai sukurtas nekilnojamasis daiktas nėra suformuotas.

177.

18Teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė ir kitos būtinosios sąlygos, numatančios, kad daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. kad pareiškėja elgėsi kaip daikto savininkė ir suvokė, kad kiti asmenys neturi į valdomą daiktą daugiau teisių už ją. Minėtos sąlygos egzistavimą paneigia byloje surinkta medžiaga: pareiškėjos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei ( - ) seniūnijos susirašinėjimas (e.b.l. 16-19, t. 1) iš kurio matyti, kad pareiškėja 2006 metais kreipėsi į šias institucijas su prašymu parduoti jai garažą 2, t. y. ji suvokė, kad nėra garažo 2 savininkė ir siekė įgyti nuosavybę į jį pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos teiginiai apie garažo 2 valdymą kaip savo nuo pat vaikystės ir vėliau, nėra pagrįsti jokiais bylos įrodymais.

19III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

208.

21Apeliantė N. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą tenkinti.

229.

23Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, dėl kurių buvo neatskleista nagrinėjamos bylos esmė, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

2410.

25Teismas visiškai netyrė svarbių bylos aplinkybių, susijusių su ginčo Garažo priklausomybe, o apsiribojo tik fakto konstatavimu, jog atsižvelgiant į tai, kad įrašų apie Garažo priklausymą fiziniams ar juridiniams asmenims Nekilnojamojo turto registre nėra, ir į tai, kad Garažas pastatytas ant valstybinės žemės sklypo, - ginčo turtas priklauso Lietuvos Respublikai. Konstatuodamas, kad Žemės sklype esantis Garažas, kuris nepriklauso kitiems asmenims, priklauso Lietuvos Respublikai ir dėl ko, atitinkamai, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į tokį daiktą, užkerta kelią įgyti daiktą įgyjamąja senatimi, teismas netinkamai taikė CK 4.40 straipsnio 1 dalies ir 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas. Dėl to skundžiamas sprendimas yra neteisėtas.

2611.

27Pareiškėja procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, jog ji nuo pat gimimo gyveno kartu su savo tėvais bute ( - ) (toliau – Vienbutis gyvenamasis namas). Jame liko gyventi net ir po savo tėvų mirties. Vienbutį gyvenamąjį namą 1993-12-28 kartu su tuometiniu sutuoktiniu privatizavimo būdu įgijo bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise. Vienbutis gyvenamasis namas buvo pastatytas 1940 m. (tai pagrindžia nekilnojamojo turto registro duomenys), tais pačiais metais pastatytas ir Garažas (kuris faktiškai pagal plotą (9,05 kv.m.) atitinka sandėliuką), kuris stovi greta Vienbučio gyvenamojo namo, yra įregistruotas viešame registre, kaip atitinkantis statybą reglamentuojančių įstatymų nuostatas, nors į kurį nuosavybės teisės niekada nebuvo įregistruotos.

2812.

29Pareiškėjos tėvai, iki Pareiškėjai privatizuojant Vienbutį gyvenamąjį namą (ir kuris vėliau po santuokos nutraukimo atiteko Pareiškėjai), visą laiką buvo tiek Vienbučio gyvenamojo namo, tiek ir Garažo naudotojai, šiuos statinius valdė atvirai kaip savo, juos valdė iki savo mirties, bei šio valdymo niekas neginčijo. Pareiškėjai su sutuoktiniu privatizavus Vienbutį gyvenamąjį namą, Pareiškėja toliau liko valdyti Garažą atvirai kaip savo, šio valdymo niekam neginčijant, jam nesant įregistruotam nei kitų fizinių ar juridinių asmenų, nei valstybės ar savivaldybės vardu.

3013.

31Į bylą įtrauktas Turto bankas nepateikė jokių duomenų, jog Garažas priklausytų valstybei nuosavybės teise, kartu nepateikė jokių įrodymų, kad Garažas būtų perėjęs į valstybės nuosavybę kaip bešeimininkis turtas. Nors Turto bankas ir kėlė klausimą ar Garažas nebuvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas (Pareiškėjai neturint galimybės tokių duomenų savarankiškai gauti), tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą taip ir nepateikė, nors tokią galimybę turėjo (t. y. nesiekė ginti savo teisių į ginčo turtą, jeigu būtų manęs, kad tokia jų teisė būtų buvusi pažeista), kita vertus, Garažo statyba buvo baigta dar 1940 metais, Garažo naudotoju buvo Pareiškėja su šeimos nariais, tačiau, valstybė niekada nekėlė klausimo dėl statybos teisėtumo.

3214.

33Byloje įtrauktiems suinteresuotiems asmenims nepateikus ir nesant byloje jokių duomenų apie Garažo priklausomybę, teismas neturėjo jokių pagrindų (bei duomenų) Garažą pripažinti valstybės nuosavybe.

3415.

35Nesant duomenų apie Garažo priklausomybę valstybei, teismas turėjo aiškintis ir tai, ar Pareiškėja 1993 m. turėjo teisę privatizuoti Vienbutį gyvenamąjį namą kartu su Garažu, ir ar jis tuo metu galėjo būti šio namo priklausiniu (susietu funkciniu ryšiu, atsižvelgiant į tai, jog Pareiškėja su šeimos nariais statinį, kuris įvardytas kaip garažas (boksas) pagal savo plotą naudojo kaip sandėliuką), ir galbūt tai Pareiškėja ir padarė, nepaisant to, jog tai nebuvo aptarta valstybės įgaliotoms institucijoms (Šnipiškių seniūnijai) sudarant su Pareiškėja (jos sutuoktiniu) Vienbučio gyvenamojo namo privatizavimo sandorį (ir galimai Garažo privatizavimo klausimas nebuvo išspręstas dėl privatizavimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų netobulumo).

3616.

37Teismas netinkamai tyrė ir vertino aplinkybes apie prašomo įgyti nuosavybės teise ir įregistruoto statinio statybos teisėtumą. Pažymėtina, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Pirmiausiai jis turi būti nuosavybės teisės objektas. Tai – teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas. Statinys, kaip nekilnojamasis daiktas, sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Lietuvos Respublikos Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

3817.

39Garažas yra įregistruotas viešajame registre, kas tik patvirtina, jog šis turtas yra įtrauktas į civilinę apyvartą, atlikus jo, kaip nekilnojamojo turto objekto, įteisinimo procedūras. Atitinkamai, Garažas buvo sukurtas statybos būdu, statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, po to sekė jo registravimo (išviešinimo) procedūros. Nagrinėjamame ginče iškilo klausimas tik dėl šio Garažo priklausomybės, kadangi Nekilnojamojo turto registre nėra išviešinta kam šis turtas priklauso nuosavybės teisėmis, t. y. ar šis turtas nebuvo sukurtas kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisės objektas, ar nepriklauso tretiesiems asmenims. Savo ruožtu, Garažui esant įtrauktam į civilinę apyvartą (esant sukurtam statybos būdu statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir įregistruotam Nekilnojamojo turto registre ir kadastro duomenyse), įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos.

4018.

41Teismas turėjo vertinti liudytojų G. M. ir I. B. parodymus, ir dėl jų pasisakyti, kurie, nors ir neatitinka liudytojų parodymams keliamų CPK nustatytų reikalavimų tačiau atitinka CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytą vieną iš įrodinėjimo priemonių – rašytinius įrodymus; teismas taip pat turėjo vertinti liudytojų E. J. ir V. J. notarine tvarka patvirtintus parodymus ir dėl jų pasisakyti, tačiau to nepagrįstai nedarė motyvuojant, jog parodymuose nurodomas ne ginčo Garažas.

4219.

43Suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, UAB Šeimyniškių viešbutis, I. U., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, pateikė atsiliepimus į apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė visų įgyjamosios senaties instituto taikymo privalomųjų sąlygų bei teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais CK nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kuriais minėta taisyklė galėtų būti paneigta. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo objektas, kuris nepriklauso kitiems asmenims, priklauso Lietuvos Respublikai. Be to, suinteresuotas asmuo I. U. nurodė, kad apeliacinis skundas turėtų būti netenkinamas net ir tuomet, jei Apeliantė būtų įregistravusi Garažo valdymo faktą registre, o Garažas būtų suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka, kadangi ji nepradėjo valdyti Garažo sąžiningai, Garažas buvo valdomas neteisėtai ir jis nebuvo valdomas kaip savas, t. y. Apeliantė suvokė, kad ji nėra Garažo savininke.

44IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4520.

46Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

4721.

48Apeliantė teismo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į Garažą (2), bendro 9,05 kv. m ploto, tačiau, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad faktiškai šis objektas yra pasikeitęs, nes ji savavališkai rekonstravo vienbutį gyvenamąjį namą kartu su Garažu (1) ir Garažu (2).

4922.

50Įgyjamosios senaties (lot. usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).

5123.

52Nuosavybės teisei įgyti įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; kt.).

5324.

54Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

5525.

56Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis aktualia informacija, esančia viešuosiuose registruose (2019-02-22 išrašas) ir Vilniaus miesto skyriuje saugoma Žemės sklypo archyvine byla konstatuotina, kad Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos). Žemės sklypo plotas yra 0,0915 ha, paskirtis, pobūdis - kitos paskirties žemė (gyvenamiesiems pastatams su komercinės paskirties patalpomis). Remiantis VĮ „Registrų centras“ išrašu Nr. ( - ), konstatuotina, kad Žemės sklype stovi 576,70 kv. m bendro ploto pastatas - gyvenamasis namas ( - ) ir 51,86 kv. m bendro ploto pastatas - gyvenamasis namas ( - ). Pastatų turto administratorius - UAB „Žirmūnų būstas“. Pažymėtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. rugpjūčio 9 d. išvadoje Nr. ( - ) „Dėl žemės sklypo ( - ) ribų pažymėjimo kadastro žemėlapyje“ nurodoma, kad žemės sklypo ( - ) planai atitinka teritorijų planavimo dokumentus bei informuojama, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011-07-04 raštu ( - ) įpareigojo UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialą „Inžinerinė geodezija“ patikslinti žemės sklypo žemės sklypo ( - ), ribas.

5726.

58Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma yra imperatyvioji. Kadangi CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise.

5927.

60Atkreiptinas dėmesys, kad viena iš sąlygų įgyjamosios senaties nuostatoms taikyti yra tai, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Pagal įgyjamąją senatį nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turi būti kaip nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Kitokiu atveju pareiškėjo teisės negali būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina.

6128.

62Apeliantė įrodinėja, kad iš byloje pateiktų įrodymų galima taip pat matyti, kad Vienbutis gyvenamasis namas buvo pastatytas 1940 m. (tai pagrindžia nekilnojamojo turto registro duomenys), kaip ir pastatytas tais pačiais metais Garažas (kuris faktiškai pagal plotą (9,05 kv.m.) atitinka sandėliuką), kuris stovi greta Vienbučio gyvenamojo namo, yra įregistruotas viešame registre, kaip atitinkantis statybą reglamentuojančių įstatymų nuostatas, nors į kurį nuosavybės teisės niekada nebuvo įregistruotos. Tačiau kolegijos nuomone, aplinkybė, kad ginčo garažas pastatytas tais pačiais metais kaip ir gyvenamasis namas negali įrodyti statinio nuosavybės klausimo. Byloje nėra įrodymų, susijusių su ginčo garažo statybomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad garažas 2, t. y. objektas, į kurį prašoma nustatyti pareiškėjos nuosavybes teises įgyjamosios senaties būdu, dėl pačios pareiškėjos įvykdytų savavališkos statybos darbų, iki šiol nėra suformuotas taip, kaip jis yra užfiksuotas ir išviešintas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose ir atspindėtas kadastro duomenyse.

6329.

64Pažymėtina ir tai, jog byloje nurodyta, jog 2018 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjai buvo surašytas savavališkos statybos aktas dėl žemės sklype savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, rekonstruoto nesudėtingo pastato į neypatingą su mansarda pastatą, keičiant garažų paskirties patalpų adresu ( - ), ir adresu ( - ), paskirtį į gyvenamosios (butų) paskirties patalpas, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir šio straipsnio 24 dalį, statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, 2 punktą. 2018 m. rugpjūčio 13 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas N. P. surašė privalomąjį nurodymą Nr. ( - ), kuriuo nurodyta pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. išardyti, savavališkos statybos akte Nr. ( - ) nurodytas, savavališkai sklype pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas pastato dalis vadovaujantis 1996 m. spalio 26 d. nustatytais naujais kadastro duomenimis, ir 1996 m. spalio 26 d. ir 1996 m. spalio 28 d. įregistruotais Nekilnojamojo turto registre. Byloje nurodyta ir tai, kad ginčo objektas, į kurį prašoma nustatyti pareiškėjos nuosavybės teises įgyjamosios senaties būdu nėra suformuotas taip, kaip jis yra užfiksuotas ir išviešintas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose, po neteisėtos rekonstrukcijos nėra suformuotas taip, kaip tai atspindėta kadastro duomenyse, yra savavališkai perstatytas. Taigi, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Garažas buvo neteisėtai perstatytas ir nėra suformuotas taip, kaip tai atspindėta kadastro duomenyse, t. y. vadovaujantis teisės aktais suformuotu nekilnojamuoju daiktu. Dėl šios priežasties apeliantės apeliacinis skundas taip pat atmestinas ir dėl to, kad įgyjamąja senatimi negalima įgyti nuosavybės teisės į daiktą, kuris nėra suformuotas taip, kad apskritai galėtų būti nuosavybės teisės objektu.

65Dėl bylos baigties

6630.

67Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

6831.

69Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

70Dėl bylinėjimosi išlaidų

7132.

72Suinteresuotas asmuo UAB “Šeimyniškių viešbutis“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

73Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

Nutarė

74apeliantės N. P. apeliacinį skundą atmesti.

75Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.