Byla e2-128-516/2018
Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-955-440/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mindeauto“ ieškinį atsakovams D. K. ir Ž. K. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
  2. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) ,,Mindeauto“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo partneriai“, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2016 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. VL-3279 negaliojančia ir taikyti restituciją, t. y. grąžinti nuosavybės teises atsakovui Ž. K. į dovanojimo sutartimi perleistą turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).
  3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas Ž. K. yra BUAB „Mindeauto“ skolininkas, nes įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-359-1042/2017 ieškovei BUAB „Mindeauto“ iš Ž. K. priteistas 18 256,58 Eur žalos atlyginimas ir 5 proc. metinės procesinės palūkanos. Ieškovė paaiškino, kad Ž. K. 2016 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutartimi Nr. VL-3279 perleido jam priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), savo motinai atsakovei D. K.. Ieškovės vertinimu, dovanojimo sutartis pažeidžia ieškovės, kaip atsakovo kreditorės, teises, nes atsakovas dovanojimo sutartimi pablogino savo turtinę padėtį, neatlygintinai perleisdamas didelės vertės turtą.
  4. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisių į pirmiau nurodytą nekilnojamąjį turtą perleidimo draudimo. Ieškovė paaiškino, kad siekiant užtikrinti jos teisę į turto sugrąžinimą natūrą, taikytinos laikinosios apsaugos priemonės, nes sužinojusi apie pareikštą ieškinį atsakovė gali perleisti nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims. Be to, nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas, nes byla susijusi su bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių interesų apsauga, siekiu kuo operatyviau vykdyti bankroto procedūras. Ieškovė akcentavo, kad įrašas viešajame registre apribos tik atsakovės teisę disponuoti turtu, paliekant teises jį valdyti ir naudotis, todėl ši laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą, nurodydamas padaryti įrašą viešajame registre, draudžiantį atsakovei D. K. perleisti tretiesiems asmenims nuosavybės teises į 2016 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutartimi Nr. VL-3279 įgytą nekilnojamąjį turtą.
  2. Teismas nurodė, kad įvertinęs ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, pripažįsta, jog ieškinys prima facie pagrįstas.
  3. Teismas pažymėjo, kad kadangi ginčijamas konkretus sandoris bei prašoma taikyti restituciją natūra, pripažintina, jog ieškovės materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objekto teisinio režimo, jo tolesnio teisinio statuso pasikeitimu. Taigi, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių konkrečiam turtui (ginčo objektui), egzistuoja jo perleidimo tretiesiems asmenims (sąžiningiems įgijėjams) grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas gali tapti nebeįmanomas. Teismo vertinimu, kilus ginčui dėl sandorio, susijusio su turto perleidimu kitiems asmenims, teisėtumo bei restitucijos taikymo, laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, draudžiantis perleisti nuosavybės teises į ginčo sandoriu įgytą nekilnojamąjį turtą – atitinka ekonomiškumo principą.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

7

  1. Atsakovė D. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Teismas nenurodė motyvų ir aplinkybių, kodėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikytos. Ginčijama 2016 m. rugsėjo 12 d. sudaryta dovanojimo sutartis, kai turtinis reikalavimas atsakovui Ž. K. buvo pareikštas tik 2016 m. spalio 7 d., t. y. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. nebuvo apribotos jokios atsakovo teisės į turtą. Sudarydami sutartį, atsakovai neturėjo jokios informacijos, kad Ž. K. gali būti kam nors skolingas, ar kad ateityje bus pareikštas reikalavimas ir teismas priims sprendimą dėl žalos išieškojimo. Be to, padovanotas turtas Ž. K. buvo įgytas iš jo motinos D. K. taip pat dovanojimo sutarties pagrindu, tačiau nesutarus dėl esminių sąlygų, turtas buvo grąžintas D. K. atgal.
    2. Ieškovė nepateikė jokio įrodymo, kad bandė priteistą 18 256,58 Eur sumą išieškoti iš atsakovo Ž. K. įstatymo nustatyta tvarka, t. y. pateikiant teismo vykdomąjį raštą per antstolį. Taigi, ieškovė net nebandė savo teisių įgyvendinti priimtinais būdais, bet iš karto perkėlė išieškojimo naštą tretiesiems asmenims, areštuodama D. K. turtą ir ginčydama sandorį.
    3. Šiuo atveju nebuvo perleistas įmonės turtas, o Ž. K. perleido savo asmeninį turtą trečiajam asmeniui. Ieškovė nurodo, kad Ž. K. jai skolingas 18 256,58 Eur, tačiau ginčija sandorį, kurio vertė sudaro ne mažiau kaip 110 569 Eur. Kadangi skolos suma sudaro tik apie 10 proc. ginčo sandorio vertės, galima pagrįstai teigti, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai ir tai prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir lygiateisiškumo principams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones yra pažeidžiamos ne tik Ž. K., bet ir D. K. teisės, ieškovė siekia sužlugdyti tiek Ž. K., tiek D. K.. Šiuo metu nėra jokių duomenų, patvirtinančių būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. kad jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu.
  2. Ieškovė BUAB „Mindeauto“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškovė neteigia, kad ginčo dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovo Ž. K. nuosavybės teisės buvo apribotos, nes, priešingu atveju, ieškovė galėtų ginčyti sutartį dar ir kitais pagrindais, pavyzdžiui, dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.
    2. Turtą atsakovas neatlygintinai perleido savo motinai, todėl konstatuotina, kad abi sandorio šalys buvo nesąžiningos actio Pauliana aspektu. Ieškovė neginčija pagrindo, kuriuo pats atsakovas Ž. K. įgijo nuosavybę į ginčo turtą, tačiau šios aplinkybės nėra kaip nors susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, jų pagrįstumu.
    3. Ieškinyje pateikta informacija, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Ž. K. neturi jokio registruojamo nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas ieškovės patirtos žalos išieškojimas. Atsakovams laikantis pozicijos, kad ieškovė savo reikalavimą galėtų patenkinti kokiais nors kitais būdais (iš Ž. K. turimo turto, jo gaunamų pajamų ar pan.), jie turėjo su skundu pateikti duomenis apie tokį atsakovo turimą turtą, gaunamas pajamas ar kitus lėšų šaltinius, į kuriuos galėtų būti nukreiptas ieškovės reikalavimas.
    4. Laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu, todėl šalių interesų visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Be to, nors skunde nurodoma, kad taikomos priemonės pažeidžia atsakovų teises, niekaip nepaaiškinama, kaip konkrečiai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas Ž. K. nepriklausančiam turtui pažeidžia pastarojo teises, o taip pat, kaip realiai yra pažeidžiamos D. K. teisės, kurias įgyvendinti ji norėtų, bet negali to padaryti dėl pritaikytų priemonių, kuriomis ribojama tik teisė perlesti nuosavybės teises, t. y. skunde net neteigiama, kad D. K. ketino ar ketina ginčo turtą perleisti ir dėl taikyto draudimo negali to padaryti.
    5. Priešingai nei nurodo apeliantė, šiuo metu yra visi duomenys, patvirtinantys būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nesant draudimo perleisti atsakovei nuosavybės teise šiuo metu priklausančio ginčo turto, jo perleidimas tretiesiems asmenims būtų laikomas teisėtu ir neabejotinai apsunkintų ar padarytų neįvykdomu ieškovės siekiamo sprendimo įgyvendinimą.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytas draudimas perleisti tretiesiems asmenims nuosavybės teises į atsakovei D. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
  3. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
  4. Apeliantės D. K. įsitikinimu, šiuo metu nėra ir pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės teigimu, taikant laikinąsias apsaugos priemones yra pažeidžiamos ne tik Ž. K., bet ir D. K. teisės, ieškovė siekia sužlugdyti atsakovus.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nagrinėjamam klausimui aktualiu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, išnagrinėjęs bylos medžiagą, inter alia, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su apeliantės dėstoma pozicija.
  6. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize. Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
  7. Apeliantė atskirajame skunde pareikšto reikalavimo nepagrįstumą iš esmės įrodinėja tam tikrų actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų kvestionavimu, kaip antai, teiginiu, jog ginčo dovanojimo sutarties sudarymo metu ji nežinojo apie Ž. K. įsiskolinimus, apie tai, kad jam gali būti pareikštas reikalavimas teisme, o taip pat aplinkybėmis, jog ieškovė neįrodė, kad jai priteistą 18 256,58 Eur sumą ji negali išieškoti iš atsakovo Ž. K. kitais būdais, neginčydama dovanojimo sandorio. Tačiau tokie argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, reikalaujantis bylos faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų detalaus įvertinimo bei išnagrinėjimo, kuris negali būti atliekamas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, sprendžiant tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl pirmiau nurodyti atsakovės teiginiai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo teisingumu, tuo labiau, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-955-440/2017 ieškovės ieškinį tenkino visiškai, o net ir neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys tenkinamas, yra ieškinio tikėtiną pagrįstumą CPK 144 straipsnio prasme pakankamai patvirtinanti procesinė aplinkybė. Savo ruožtu atsakovės nurodytos aplinkybės apie tai, kaip ginčo turtą įgijo pats Ž. K., apskritai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui išspręsti, todėl taip pat nepaneigia pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo.
  8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad netaikius prašomos apsaugos priemonės, ieškovei palankaus sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas, buvimą.
  9. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo pasisakyta, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ir (ar) kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji yra taikoma (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; kt.).
  10. Nagrinėjamoje byloje draudimo perleisti nuosavybės teises į konkretų, ginčo sandoriu atsakovei perleistą nekilnojamąjį turtą nustatymo poreikį suponuoja pats ieškinio dalykas – reikalavimas, pripažinus dovanojimo sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją ir ginčo turto nuosavybės teises grąžinti ieškovės skolininkui Ž. K.. Draudimo perleisti nuosavybės teises į visą ginčo turtą nustatymas užkerta kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai ir atsirasti naujiems ginčo turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas akivaizdžiai apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovei palankaus sprendimo vykdymą.
  11. Kaip jau minėta, įrašo viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises atlikimas yra tik prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių išsaugojimą status quo, tačiau netrukdanti atsakovei D. K. įgyvendinti jos turimas ginčo turto naudojimo, valdymo teises, todėl neaišku, kaip konkrečiai, jeigu atsakovė šiuo metu nesiekia ir neketina ginčo nekilnojamojo turto perleisti tretiesiems asmenims, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė pažeidžia jos ir, tuo labiau, Ž. K. teises ir teisėtus interesus, bei kaip pasireiškia ieškovės neva vykdomas atsakovų žlugdymas, todėl šis atsakovės argumentas atmestinas, kaip visiškai deklaratyvus. Kaip susijęs su ginčo nagrinėjimo iš esmės dalyku atmestinas ir apeliantės skundo argumentas, kad ieškovė nesąžiningai ginčija 110 569 Eur vertės sandorį, kai Ž. K. jai skolingas tik 18 256,58 Eur.
  12. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.
  13. Iš prie atskirojo skundo pridėtų įrodymų matyti, kad už atsakovės D. K. atskirąjį skundą 2017 m. rugsėjo 25 d. nurodymu sumokėtas 38 Eur žyminis mokestis. Kadangi ieškovė šioje byloje yra bankrutavusi įmonė, o pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus, o pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, atsakovei D. K. grąžintinas jos sumokėtas 38 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

13Grąžinti atsakovei D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) už atskirąjį skundą sumokėtą 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį.

14Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Proceso dalyviai
Ryšiai