Byla e2-118-516/2017
Dėl nuosavybės teisės į buto dalį pripažinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-5871-852/2016 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovėms G. G. ir I. M. (trečiasis asmuo – notarė D. Š.) dėl nuosavybės teisės į buto dalį pripažinimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
  2. Ieškovė E. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad ji nuo 1992 m. kovo 2 d. įgijo nuosavybės teises į 5/8 dalis (62 proc.) buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jos atliktos buto privatizavimo įmokos pagrindu.
  3. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atliekant įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės į 62 proc. buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir nustatė atlikti įrašą viešame registre, uždraudžiant atsakovei G. G. perleisti nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tretiesiems asmenims.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovė suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, pridėjo prie ieškinio įrodymus, todėl teismas šioje bylos stadijoje neturi pagrindo konstatuoti, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.
  3. Teismas pažymėjo, kad iš Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog butas, į kurio 5/8 dalis (62 proc.) nuosavybės teisę prašo pripažinti ieškovė, priklauso atsakovei G. G.. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos, siekiant užtikrinti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, nes priešingu atveju iškiltų grėsmė, jog atsakovė gali perleisti ginčo objektą – nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims. Tokiu būdu teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas.
  4. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra tikslinga taikyti laikinųjų apsaugos priemonių buto daliai, todėl teismas nutarė atlikti įrašą viešame registre dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į visą butą.

6III. Atskirojo skundo argumentai

7

  1. Atsakovė G. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
    1. Rungimosi ir dispozityvumo principai, be kita ko, reiškia tai, kad teismas negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo. Teismas negalėjo pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių visam butui, kai ieškovė prašė taikyti tik buto 62 proc. apimtyje. Taigi teismas peržengė pateikto prašymo ribas. Taip buvo pažeisti esminiai civilinio proceso principai – rungtyniškumas ir dispozityvumas, o teismas nesant tam teisinio pagrindo ginčo teisenoje užėmė aktyvaus teismo poziciją.
    2. Nutartimi nepagrįstai ribojamos atsakovės teisės į tą buto dalį, dėl kurios ieškovė apskritai nereiškia reikalavimų. Pagal ieškovės pateiktus reikalavimus sprendimas dėl neginčijamos buto dalies byloje nebus priimtas, nes tokių reikalavimų ieškovė nekelia, todėl neįmanoma, kad sprendimo įvykdymas neginčijamoje buto dalyje pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomu. Nutartimi atsakovei buvo apribotas disponavimas nekilnojamuoju turtu, kurio bendra vertė sudaro 101 000 Eur. Akivaizdu, kad ši suma yra kur kas didesnė nei 50 816 Eur ieškinio suma, nurodyta ieškinyje. Taigi buvo pažeistas ir ekonomiškumo principas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis šiuo atveju negali būti taikoma, nes ši išimtis galėtų būti taikoma tuo atveju, kai turtas priklauso bendraturčiams nuosavybės teise, o tarp šalių nėra ginčo dėl to, ar turtas bendraturčiams priklauso nuosavybės teise, tačiau keliamas reikalavimas dėl konkrečios bendraturčio turto dalies nustatymo. Šiuo atveju ieškovė reiškia reikalavimą pripažinti, kad ji yra buto bedraturtė.
    3. Klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimas, nepranešus atsakovui, yra ne taisyklė, o taisyklės išimtis. Taisyklė yra ta, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas pranešus atsakovui. Atsakovės neinformavimas turėjo esminės reikšmės atsakovės procesinių teisių įgyvendinimui. Teismui sudarius galimybę atsakovei pasisakyti iki nutarties priėmimo, jam būtų žinomos aplinkybės, patvirtinančios ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, o tai sudaro atskirą pagrindą atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
    4. Ieškovė akivaizdžiai piktnaudžiauja jai suteiktomis procesinėmis teisėmis. Ieškovė mažiausiai tris kartus teikė ieškinius, kuriuos teismai atsisakė priimti ar paliko nenagrinėtus. Teismui priėmus ieškovės 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškinį ir 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi nustačius 10 dienų terminą 150 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, ieškovė teismui, tikėtina sąmoningai, pateikė įmokos mokėjimo kvitą, patvirtinantį 2016 m. rugpjūčio 1 d. vykdytą, t. y. kai ieškinys dar nebuvo pateiktas, 200 Eur žyminio mokesčio mokėjimą. Iš byloje esančio įmokos mokėjimo kvito net neaišku už kokį ieškinį, kokiame teisme ieškovė mokėjo žyminį mokestį. Tačiau akivaizdu, kad žyminis mokestis negalėjo būti mokamas civilinėje byloje Nr. e2-5871-852/2016. Byloje nėra duomenų, kad 2016 m. rugpjūčio 1 d. žyminis mokestis ieškovės pareiškimo dėl nustatytų trūkumų pašalinimo pateikimo dieną buvo nepanaudotas, grąžintas ieškovei, todėl laikytina, jog ieškovė per teismo nustatytą terminą žyminio mokesčio nesumokėjo. Manytina, kad ieškovė, teikdama minėtą įmokos kvitą, siekė suklaidinti teismą ir išvengti žyminio mokesčio sumokėjimo šioje byloje ir tokiu būdu sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Taigi teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį, o atsisakius ieškinį priimti, negali būti tenkinami reikalavimai taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
    5. Ieškovė visiškai nemotyvavo ir nepagrindė savo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buto daliai. Ieškovė nenurodė ir teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, atsakovės veiksmus, kurie galėtų trukdyti sprendimo įvykdymą. Taigi teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Byloje nėra jokių pagrįstų ir objektyvių duomenų, įrodančių, kad atsakovė yra nesąžininga, ketina turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
  3. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis).
  4. Nagrinėjant pirmiau nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turėtų netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).
  5. Iš esmės tokios pat pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad, norėdamas pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių ir bendruomenės interesų, teismas turi patikrinti, ar dėl valstybės kišimosi (kuris gali pasireikšti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymu) asmuo neturėjo prisiimti neproporcingos ir pernelyg didelės naštos (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir Guselnikovas v. Lietuva).
  6. Įvertinus pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, sutiktina su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones visam ginčo butui, kai pati ieškovė prašė taikyti draudimą perleisti nuosavybės teises tik į 62 proc. buto, o ieškinyje pareikštas reikalavimas pripažinti E. K. nuosavybės teises tik į konkrečiai pačios ieškovės nurodytas 5/8 dalis (62 proc.) buto, esančio (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju, kaip teisingai nurodo apeliantė, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių likusiai buto daliai (38 proc.), galbūt ieškovei palankaus sprendimo vykdymas negalėtų pasunkėti ar tapti neįmanomu, nes ieškovė nereiškia jokių reikalavimų į likusią buto dalį ir byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovei galbūt priklausanti buto dalis galėtų būti dar didesnė nei 62 procentai.
  7. Teismas neturi taikyti perteklinių laikinųjų apsaugos priemonių, kurių taikymas nėra būtinas sprendimo įvykdymui užtikrinti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi būti savitikslis, nes toks jų taikymas pažeistų ekonomiškumo bei proporcingumo principus, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, nustatant, kad draudimas perleisti nuosavybės teises taikytinas tik 5/8 (62 proc.) ginčo buto dalims (CPK 148 straipsnis).
  8. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės pozicija, kad laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju apskritai turėtų būti panaikintos.
  9. Priešingai nei nurodo apeliantė, ieškovė prie ieškinio pridėtame atskirame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo savo prašymą, paaiškindama, kad G. G. ir I. M., po palikimo priėmimo ir liudijimo gavimo, planuoja butą, kuriame ieškovė gyveno visą savo gyvenimą, parduoti, taip atimdamos iš ieškovės ne tik gyvenamąją vietą, bet ir teisę realiai gauti kompensaciją už ieškovės turtą. Kaip matyti iš aktualių Nekilnojamojo turto registro duomenų ir ką atsiliepime į ieškinį nurodo pati apeliantė, būtent jos vardu šiuo metu įregistruota nuosavybės teisė į visą ginčo butą, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė galėtų iš esmės be jokių suvaržymų perleisti ginčo objektą tretiesiems asmenims, o atsakovei ėmusis kokių nors veiksmų butui realizuoti (pavyzdžiui, preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas ar pan.), ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas akivaizdžiai būtų apsunkintas ar net taptų neįmanomas. Nors atsakovė akcentuoja, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, įrodančių, jog atsakovė yra nesąžininga, ketina turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, pažymėtina, kad įrašo viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises atlikimas yra tik prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių išsaugojimą status quo, tačiau netrukdanti atsakovei įgyvendinti jos turimas ginčo buto naudojimo, valdymo teises, todėl tuo atveju, jei atsakovė iš tikrųjų nesiekia ir neketina ginčo butą šiuo metu perleisti, minėta laikinoji apsaugos priemonė niekaip nepažeidžia ir negali pažeisti atsakovės interesų ir (ar) neproporcingai suvaržyti jos teisių. Kita vertus, atsakovės siekis panaikinti šią laikinąją apsaugos priemonę, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tik papildomai pagrindžia ieškovės ir pirmosios instancijos teismo poziciją dėl tikėtinos grėsmės ieškovei galbūt palankaus sprendimo įvykdymui egzistavimo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).
  10. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia atsakovės dėmesį, kad priešingai nei ji nurodo savo atskirajame skunde, atsakovo neinformavimas apie ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą nėra išimtis iš taisyklės. Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui tada, kai teismas mano, jog tai būtina, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinybės pranešti apeliantei apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jokių procesinių teisės normų nepažeidė. Būtent tokios pozicijos laikomasi aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-629-196/2016; 2015 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015). Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015, 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015, kt.).
  11. Savo ruožtu atsakovės skundo argumentai, kad ieškovė tinkamai neištaisė pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytų ieškinio trūkumų (nesumokėjo teismo nurodytos žyminio mokesčio dalies) ir todėl ieškinys apskritai neturėjo būti priimtas, apeliacinės instancijos teismo plačiau nenagrinėjami, kaip nesusiję su apeliacijos objektu – nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, bet nebuvo sprendžiamas ieškinio trūkumų šalinimo ir ieškinio priėmimo klausimas, teisėtumu ir pagrįstumu. Be to, kaip matyti iš 2017 m. sausio 13 d. parengiamojo teismo posėdžio protokolo, pirmosios instancijos teismas išaiškino atsakovės atstovei, kad žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo klausimas jau yra išspręstas ir atsakovei nesuteikta teisė skųsti šį procesinį sprendimą.
  12. Įvertinęs pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, nustatant, jog ieškovės E. K. reikalavimams užtikrinti viešame registre atliktas įrašas dėl nuosavybės teisės perleidimo tretiesiems asmenims draudimo taikytinas tik 5/8 dalims (62 proc.) buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį pakeisti.

13Nustatyti, kad ieškovės E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) reikalavimas užtikrinti viešame registre atliktas įrašas dėl draudimo atsakovei G. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) perleisti tretiesiems asmenims nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)), taikomas 5/8 dalims (62 proc.) buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)).

14Nutarties kopijas siųsti valstybės įmonei Registrų centrui ir šalims.