Byla 3K-7-13-916/2017

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės, Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

2sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

3dalyvaujant ieškovų (kasatorių) A. Ž. ir E. Ž. atstovams advokatei Linai Gudaitei ir Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos atstovui Pauliui Markevičiui,

4atsakovės AB „Vilniaus energija“ atstovėms Aistei Giruckienei ir Ingai Morkvėnienei,

5trečiojo asmens Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovėms Giedrei Devetinaitei-Puzarienei, Aleksandrai Prokopjevai ir Kristinai Engelgardt-Tkačuk,

6viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. Ž. ir A. Ž. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. Ž. ir A. Ž. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilniaus energija“ ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. R2-3654 panaikinimo ir įpareigojimo išnagrinėti ieškovų skundą, dėl įpareigojimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilniaus energija“ atlikti mokėjimų už ieškovams patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį perskaičiavimą; išvadą byloje teikiančios institucijos – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos metrologijos inspekcija, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

7Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

8

  1. Ginčo esmė
  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išlaidų karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai), nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekiui paskirstymą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovai E. Ž. ir A. Ž. prašė teismo panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. R2-3654 kaip neteisėtą ir nepagrįstą; įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją išnagrinėti ieškovų skundą dėl mokėjimų už karšto vandens temperatūros palaikymą perskaičiavimo; įpareigoti atsakovę UAB ,,Vilniaus energija“ atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti; įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) nuo 2010 m. spalio 2 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
  3. Ieškovė 2010 m. spalio mėn. buto šildymo įrenginius atjungė nuo pastato centralizuoto šildymo sistemos, o buto šildymo būdo pakeitimas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik 2011 m. gruodžio 27 d.
  4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 patenkino UAB ,,Vilniaus energija“ ieškinį ir priteisė iš E. Ž. skolą, susidariusią už laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. buto savininkei E. Ž. priskirtą šilumos kiekį butui Vilniuje, duomenys neskelbtini, šildyti bei bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, taip pat už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai). Paminėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.
  1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovė E. Ž. 2013 m. lapkričio 11 d. skundu (toliau – Skundas) prašė Komisiją išnagrinėti tarp pareiškėjos (ieškovės) ir UAB „Vilniaus energija“ (atsakovės) kilusį ginčą dėl karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio mokėjimo ir su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo apmokėti pareiškėjai.
  3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti nagrinėti ieškovės Skundą, nes Skundo nagrinėjimo metu Vilniaus apygardos teisme buvo apeliacine tvarka nagrinėjama civilinė byla, kurioje keliami klausimai dėl ieškovei priskirtos apmokėti skolos už šilumą ir karšto vandens temperatūros palaikymą pagrįstumo, taip pat klausimai dėl šilumos ir šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemos atjungimo nuo pastato bendros šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos teisėtumo.
  4. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-490-590/2014 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Šiame teismo sprendime buvo konstatuota, kad tai, jog ieškovė 2010 m. spalio mėn. buto šildymo įrenginius atjungė nuo pastato centralizuotos šildymo sistemos, nepanaikina jos prievolės sumokėti už šilumos energiją nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. Teismas nurodė, kad namų suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal šilumos punkte įrengto įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis. Karšto vandens suvartojimas butuose (patalpose) nustatomas pagal gyventojų deklaruojamus karšto vandens skaitiklių rodmenis ir (ar) karšto vandens suvartojimo normatyvus. Šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai), priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Tuo atveju, kai vonios šildytuvai (gyvatukai) nėra prijungti prie karšto vandens sistemos ir (ar) yra teisėtai atjungti, visiškai nereiškia, kad tokių namų karšto vandens sistemoje nėra šilumos sąnaudų karšto vandens temperatūrai palaikyti. Komisijos 2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. O3-5 yra patvirtinti šių šilumos sąnaudų vidutiniai normatyvai: kai nėra vonios šildytuvo – 80 kWh būstui per mėnesį, o kai vonios šildytuvas yra – 160 kWh būstui per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas šią kitoje civilinėje nustatytą aplinkybę laikė prejudiciniu faktu, kuris pakartotinai neįrodinėtinas.
  5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 atmetė ieškovės argumentus ir dėl netinkamo paskirstymo metodo taikymo (tai – prejudicinis faktas). Kadangi namuose ne visiems butams (patalpoms) šildyti naudojama centralizuotai tiekiama šiluma, suvartotos šilumos paskirstymui taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, patvirtintas Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19, kartu su Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (papildomas metodas Nr. 5 taikomas nuo 2008 m. spalio 1 d.). Namuose bendrovei vykdant karšto vandens tiekėjo veiklą (Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis), ne šildymo sezono metu susidarantis nepaskirstytas karšto vandens kiekis nebuvo išdalijamas namų gyventojams. Šildymo sezono metu su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis priskiriamas šildymui. Apie tai, kad ieškovai įregistravo savo buto šildymo būdo pakeitimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.75 straipsnio 2 dalis), UAB „Vilniaus energija“ sužinojo teisminės bylos nagrinėjimo metu, ieškovams toliau nebeskaičiuojamas mokestis už buto šildymą, kaip nesinaudojantiems buto šildymo paslauga, atitinkamai nėra priskiriamas su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis.
  6. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, kurioje yra įtvirtintas reikalavimas karšto vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėti ir atlikti jų patikrą, nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti karšto vandens prietaisų, priklausančių karšto vandens tiekėjui, įrengimo pareigą. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (17.3-16)-63 išaiškino, jog, daugeliui šilumos tiekėjų tapus karšto vandens tiekėjais daugumoje Lietuvos miestų, objektyviai nebuvo įmanoma per trumpą laiko tarpą vienu metu įvykdyti teisės aktuose nustatyto įpareigojimo įrengti metrologiškai patikrintus karšto vandens apskaitos prietaisus. Dėl šios priežasties, vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principais, buvo būtina atsižvelgti į objektyvias naujų apskaitos prietaisų įrengimo aplinkybes ir mastą. Namų duomenys neskelbtini ir duomenys neskelbtini butuose (patalpose) vartotojams priklausančių karšto vandens skaitiklių pakeitimo darbus UAB „Vilniaus energija“ pradėjo 2013 m. gruodžio 9 d.
  7. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, ieškovų reikalavimus atsakovei UAB „Vilniaus energija“ atmetė. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas byloje yra kilęs tarp ieškovų, kaip šilumos energijos vartotojų, ir energetikos įmonės, o ne tarp Komisijos ir vartotojų, todėl atmetė reikalavimus Komisijai.
  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų E. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
  9. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad Komisija, įvertinusi tai, jog Skundo pateikimo metu Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka buvo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčo tarp šilumos energijos tiekėjo ir vartotojo dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teisėtai atsisakė priimti Skundo dalį dėl priskiriamo mokėjimo už karšto vandens temperatūros palaikymą.
  10. Kolegija atmetė ieškovų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai civilinėse bylose Nr. 2A-490/590/2013 ir Nr. 2-4415-868/2013 nustatytas aplinkybes dėl ieškovų buto šildymo būdo pakeitimo neteisėtumo ir jų prievolės mokėti už faktiškai negautą šilumos energiją pripažino prejudiciniais faktais šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog kitose bylose dalyvavo tik ieškovė, o šioje byloje ir – A. Ž., nesudaro teisinio pagrindo kitose bylose nustatytų aplinkybių nepripažinti prejudicinėmis šioje byloje. Tai, kad bute gyvena ir butui teikiamomis paslaugomis naudojasi ir ieškovės sutuoktinis (ieškovas) A. Ž., šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes prievolė mokėti už butui patiekiamą šilumos energiją, karštą vandenį, kitas paslaugas kyla vartotojai E. Ž., kaip buto savininkei bei daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų bendraturtei, kuriai taip pat kyla ir teisiniai padariniai dėl tokio pobūdžio sutartinių prievolių nevykdymo.
  11. Nors Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. I-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 104–112, 114, 115, 117–124 punktai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu buvo pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau tai nepaneigia pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 (apeliacinės instancijos teisme bylos Nr. 2A-490-590/2014) padarytos išvados, kad nėra pagrindo atleisti ieškovę nuo prievolės sumokėti už šilumos energiją, nes ji neteikė įrodymų, jog buto šilumos įrenginiai buvo atjungti būtent 2010 m. spalio mėnesį ir kad šis atjungimas buvo teisėtas. Vadinasi, vėlesni teisinio reguliavimo pokyčiai nekeičia galutinės teismo išvados, kad ieškovė E. Ž. buvo šilumos energijos vartotoja ginčo laikotarpiu.
  12. Kolegija konstatavo, kad, remiantis byloje esančiais duomenimis, buvo įrodyta, jog atsakovė UAB „Vilniaus energija“ 2009 m. birželio ir gruodžio mėnesiais kelis kartus viešai spaudoje bei individualiai su siunčiamomis sąskaitomis siūlė Vilniaus miesto buitiniams karšto vandens vartotojams, nepasirinkusiems 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo arba kito karšto vandens tiekėjo, perduoti (parduoti) jai vartotojams nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus. Tačiau ieškovai šiuo pasiūlymu nepasinaudojo, todėl jų apskaitos prietaisai bus keičiami eilės tvarka. Lietuvos metrologijos inspekcija, atlikusi daugiabučiame name šilumos energijos ir karšto vandens apskaitai naudojamų matavimo prietaisų teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrą, pateikė išvadą, kad per abu patikrinimus teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo vartotojų patalpose (butuose) terminas Vilniaus mieste nustatytas iki 2017 m. kovo 1 d., todėl įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad ieškovai dar neturi jokio pagrindo teigti, jog dėl atsakovės UAB „Vilniaus energija“ kaltės jų bute esantis apskaitos skaitiklis neatitinka reikalavimų.
  13. Kolegija sprendė, kad ieškovams priskirtinai šilumos energijai apskaičiuoti buvo pritaikytas tinkamas paskirstymo metodas.
  14. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai), priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Kolegija konstatavo, kad nors ieškovė tiesiogiai ir nesinaudoja centralizuotai tiekiamu karštu vandeniu, tačiau išlieka daugiabučiame name įrengtos vandens tiekimo sistemos, kitų namo bendrojo naudojimo sistemų bendraturtė.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10

  1. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui arba panaikinti apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: 1) įpareigoti atsakovę UAB ,,Vilniaus energija“ atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, išmokėti sumą atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti; ir 2) įpareigoti atsakovę UAB ,,Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti nuo 2010 m. spalio 2 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ginčo laikotarpiu ieškovų butui nebuvo tiekiamas karštas vanduo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bylą nagrinėję teismai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis dėl ieškovų buto šildymo būdo pakeitimo neteisėtumo ir atsakovės atlikto šilumos energijos skirstymo teisėtumo nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. Šias aplinkybes teismai taikė ir likusiam ginčo laikotarpiui nuo 2011 m. spalio 31 d. iki 2015 m. gruodžio (šilumos energijos skirstymo neteisėtumas už šį laikotarpį apskritai nebuvo vertinamas), nereikalaudami jų įrodyti arba ignoruodami pateiktus įrodymus. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir rungimosi principą, nes vertino tik prejudicinius faktus, o ne visus kitus byloje esančius įrodymus. Be to, teismai negalėjo remtis kitose bylose nustatytais prejudiciniais faktais, paremtais Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis, kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažintos netaikytinomis. Taip pat bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad minėtose bylose nedalyvavo ieškovas A. Ž.
    2. Kasatorė nuo 2010 m. spalio yra įteisinusi buto šildymo būdo pakeitimą, ji atsijungusi nuo centrinio šildymo sistemos, o centralizuoto karšto vandens nevartoja nuo 2009 m. lapkričio, todėl kasatorei yra nereikalinga paslauga karšto vandens temperatūrai palaikyti ir ji šios paslaugos negauna. Teismai neįvertino, kad šilumos tiekėja formaliais pagrindais dėl ginčo laikotarpiu oficialiai įregistruoto centralizuoto šildymo būdo pakeitimo iš ieškovo reikalauja sumokėti už centralizuotą šilumos energiją, kurios ieškovas faktiškai negauna. Teismai pažeidė teisingumo principą, nes priskyrė ieškovei didesnį už faktiškai suvartotą šilumos energiją apmokėjimą, dėl kurio liko neapgintos šilumos vartotojo teisės, o šilumos tiekėja nepagrįstai praturtėjo vartotojo sąskaita. Vartotojas turi pareigą sumokėti tik už gautą prekę ar paslaugą. Mokestis negali būti išieškomas už nesuvartotą šilumos energiją, nes tai prieštarautų Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnyje numatytai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiūra, taip pat ir nuostatai, kad yra sumokama už parduotą prekę ar paslaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005).
    3. Bylą nagrinėję teismai neįvertino, nuo kada ieškovas įteisino buto šildymo būdo pakeitimą, pašalindamas neteisėtos statybos darbų padarinius. Užbaigus šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbus ieškovo bute buvo atlikti kadastriniai matavimai ir užpildyta deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, ši deklaracija buvo oficialiai įregistruota valstybės įmonėje Registrų centre. Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos statybos įstatyme statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą. Todėl Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais), pripažįstant, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Ieškovai byloje prašo nustatyti, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nutraukta nuo centralizuoto šildymo sistemų atjungimo įteisinimo. Atsakovės ir teismų argumentai, kad ieškovai privalo atgaline tvarka įforminti atjungimą, suponuoja kitas procedūras, kurios, sutartiniams santykiams faktiškai jau nutrūkus, turėtų tik formalų pobūdį.
    4. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai tvirtina, kad atsakovė nebuvo karšto vandens tiekėja ieškovo name, todėl neprivalėjo sutvarkyti karšto vandens apskaitos. Nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo laikotarpiu ieškovų daugiabučio namo gyventojai būtų tinkamai nusprendę pasirinkti 2-ąjį karšto vandens ruošimo būdą. Taigi laikytina, kad atsakovė buvo ir yra ieškovo namo karšto vandens tiekėja. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, kad karšto vandens tiekėjas neprivalo vykdyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Įstatymas plačiau nedetalizuoja, kokius veiksmus apima tiekėjo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą, tačiau, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu administracinėje byloje Nr. A-525-1298/2012, situacija, kai karšto vandens apskaitos prietaisai yra pakeisti ne visuose butuose, kuriuose vartojamas karštas vanduo, nurodyto reikalavimo neatitinka. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, kad tiekėjas, nustatydamas mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį gali priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams tik įvykdęs prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą. Karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros neatlikimas yra pakankamas pagrindas įpareigoti atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą, nes netiksli karšto vandens apskaita galėjo lemti esminius skirtumus skaičiuojant visų pastato butų šildymui priskirtą šilumos energiją. Todėl ieškovams įrodžius, kad atsakovė pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl karšto vandens apskaitos sutvarkymo, teismai privalėjo patenkinti ieškinį dėl šilumos paskirstymo perskaičiavimo, nes į patalpų šildymą buvo įtraukta šilumos energija, suvartota neapskaitytam karštam vandeniui ruošti.
    5. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad ieškovė privalo mokėti karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestį, nors į butą, atsisakius šios paslaugos, nėra tiekiamas karštas vanduo. Teismų nuomone, ieškovė privalo išlaikyti name esančią karšto vandens tiekimo sistemą, mokėdama karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį. Vertindami nurodytas aplinkybes, bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad šiluma karšto vandens temperatūrai (cirkuliacijai) palaikyti yra skiriama bendrojo naudojimo patalpoms šildyti ar namo inžinerinėms sistemoms apsaugoti arba prižiūrėti, o ne karšto vandens vartotojams tiekiamo karšto vandens kaip prekės kokybei užtikrinti. Šioms išvadoms prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-453-186/2015, kurioje teismai analogiškomis aplinkybėmis nusprendė, kad šiluma karšto vandens temperatūrai (cirkuliacijai) palaikyti yra skirta tik karšto vandens vartotojams tiekiamo karšto vandens kaip prekės kokybei užtikrinti, o ne bendrojo naudojimo patalpoms šildyti ar namo inžinerinėms sistemoms apsaugoti arba prižiūrėti. Šilumos tiekėja neturėjo teisės ieškovui skaičiuoti ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio nuo 2010 m. spalio. Karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis yra skirtas sumokėti už šilumos kiekį, tenkantį karšto vandens temperatūrai palaikyti, o ne patalpoms šildyti. Butuose, kuriuose nėra karšto vandens vartotojų, gyventojams negali būti taikomas cirkuliacijos mokestis, nes gyventojai negali būti verčiami mokėti už paslaugą, kurios jie negauna.
    6. Teismai neištyrė, ar atsakovė šilumos paskirstymui taikė tinkamą šilumos paskirstymo metodą ir ar jos atlikti skaičiavimai yra teisingi, į paskirstymą įtraukiant visas patalpas, įskaitant asmeninio naudojimo sandėliukus, už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės iki 2010 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2011 m. spalio 31 d. iki 2015 m. Komisija neįvertino, kad visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos (sandėliukai) nėra centralizuotai šildomos, tačiau atsakovė nepagrįstai priskiria ieškovams dalį namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos, nors kaimynams dalis už jų turimus sandėliukus nėra priskiriama. Taigi, šilumos tiekėja skirsto šilumos energiją, pažeisdama namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolės mokėti už bendrojo naudojimo objektų šildymą proporcingumo principą. Kiekvienas bendraturtis atlygina proporcingą bendrų patalpų šildymui tenkančią dalį. Todėl atsakovė privalėjo dalį šilumos energijos bendroms reikmėms priskirti ginčo namo sandėliukų savininkams pagal šių sandėliukų atitinkamą plotą, kuris nėra vienodas. Jei šiems sandėliukams būtų buvusi priskirta dalis šilumos bendroms reikmėms, ieškovams priskirtinos šilumos energijos kiekis būtų buvęs mažesnis.
  2. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kasacinio skundo teiginiai deklaratyvaus pobūdžio, jokių pagrįstų motyvų dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutarties neteisėtumo nepateikiama. Šilumos įrenginiai laikomi neatjungtais tol, kol buto savininkas neįvykdo teisės aktų reikalavimų ir buto savininkui prievolė mokėti už šilumos energiją lieka tol, kol nebus atlikti visi teisės aktų nustatyti atjungimo nuo centrinio šildymo įteisinimo veiksmai.
    2. Pagrįstomis laikytinos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 nustatytos prejudicinės aplinkybės, o tai, kad butu Nr. 6 naudojasi ir atsakovės sutuoktinis ar kiti asmenys, nesudaro pagrindo įtraukti juos į bylą.
    3. Komisija yra nurodžiusi, kad Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, kurioje yra įtvirtintas reikalavimas karšto vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėti ir atlikti jų patikrą, nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti karšto vandens prietaisų, priklausančių karšto vandens tiekėjui, įrengimo pareigą. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 ir 16 straipsnių nuostatas savivaldybės tarybos sprendimu nustatytas karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo terminas Vilniaus mieste yra iki 2017 m. kovo 1 dienos. Kadangi vartotojai, namų butų (patalpų) savininkai, sutikimo dėl karšto vandens skaitiklių pardavimo nepateikė, atsakovė, atitinkamuose Vilniaus miesto daugiabučiuose namuose nuo 2010 m. gegužės 1 d. pradėjusi karšto vandens tiekėjo veiklą, pradėjo įrenginėti naujus, metrologiškai patikrintus vandens skaitiklius. Skaitiklių pakeitimo darbus ginčo name atsakovė pradėjo 2013 m. gruodžio 9 d., t. y. nepažeisdama Vilniaus miesto savivaldybės nustatyto termino (iki 2017 m. kovo 1 d.).
    4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos vartotojais, iki teisės aktų nustatyta tvarka jiems bus įteisintas atjungimas, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Net teisėtai atsijungusiems asmenims pareiga atsiskaityti už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti išlieka. Išlaidos karšto vandens temperatūrai palaikyti yra priskirtinos prie namo savininkų išlaidų, t. y. nesiejant jų su konkrečiai suvartotu energijos kiekiu. Dėl cirkuliacijos mokesčio Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino, kad kasatorė, nors tiesiogiai ir nesinaudoja centralizuotai tiekiamu karštu vandeniu, išlieka daugiabučiame name įrengtos vandens tiekimo sistemos, kitų namo bendrojo naudojimo sistemų bendraturte, todėl jai priskirtinas apmokėti šilumos kiekis, tenkantis karšo vandens temperatūrai palaikyti, kai nėra vonios šildytuvo, – 80 kWh būstui per mėnesį.
  3. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Komisija, įvertinusi tai, kad Skundo nagrinėjimo metu Vilniaus miesto apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla, kurioje buvo keliami klausimai dėl kasatorei priskirtos skolos už šilumą ir karšto vandens temperatūros palaikymą pagrįstumo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. ir klausimai dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos atjungimo nuo pastato bendros šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos teisėtumo, taip pat atsižvelgdama į tai, kad nuo Vilniaus apygardos teismo sprendimo dėl buto atjungimo nuo bendros šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos teisėtumo priklauso ieškovams priskiriamo mokėjimo už karšto vandens temperatūros palaikymą dydis ir pagrįstumas, Skundo reikalavimą įpareigoti atsakovę atlikti priskirtų mokėjimų už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio perskaičiavimą atsisakė priimti nagrinėti.
    2. Šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Šis šilumos kiekis nustatomas būstui priklausomai nuo karšto vandens tiekimo sistemos tipo. Kasatorei priskiriamas mokestis už karšto vandens temperatūros palaikymą priklauso nuo kasatorės įvykdyto cirkuliacinės sistemos atjungimo nuo bendros pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos teisėtumo.
    3. Šilumos ūkio įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2008 m. sausio 1 d., 15 straipsnio 1 dalyje pirmą kartą įtvirtinta nuostata, nurodanti, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Šios nuostatos įgyvendinimui buvo ir yra būtini įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai, detalizuojantys sutvarkytos karšto vandens apskaitos požymius, reikalavimus ar kitus rodiklius, iš kurių galima spręsti, ar karšto vandens tiekėjas savo prievoles įvykdė. Taip pat nebuvo ir nėra apibrėžtas laikotarpis įgyvendinti šią karšto vandens tiekėjo prievolę. Karšto vandens tiekėjui įtvirtintos pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą kiekviename name vykdymas yra tęstinis procesas, todėl darytina išvada, kad reikalavimas karšto vandens tiekėjui nedelsiant sutvarkyti apskaitą kiekviename name įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
    4. Vadovaujantis Komisijos 2010 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. O3-74 ,,Dėl Komisijos rekomenduojamų ir kitų su komisija suderintų šilumos paskirstymo metodų pakeitimo“, jeigu ne šildymo sezono metu apskaičiuotas šilumos kiekis viršija Komisijos nustatytą normatyvą, nustatant mokėjimus už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams teisės aktuose nustatyta tvarka. Vadovaujantis atsakovės rašte pateikta informacija, darytina išvada, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio ne šildymo sezono metu susidarantis nepaskirstytas karšto vandens kiekis kasatorei nebuvo priskiriamas apmokėti.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi buvo nuspręsta byloje kilusius klausimus išsiaiškinti žodinio proceso tvarka ir pasiūlyta byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus paaiškinimus.
  5. Ieškovai, atsakydami į kasacinio teismo pateiktus klausimus, nurodė:
    1. Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Statybos įstatyme statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą. Todėl Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma mutatis mutandis, pripažįstant, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Ieškovai teisėtai ir laikydamiesi visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį. Buto šildymo ir karšto vandens tiekimo sutartis nutrauktina nuo teisėto šildymo ir karšto vandens ruošimo būdų pakeitimo, kaip nustato Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis. Bylą nagrinėję teismai privalėjo įvertinti, nuo kada ieškovai įteisino buto šildymo būdo pakeitimą, pašalindami neteisėtos statybos darbų padarinius. Ieškovai tvirtina, kad jų buto šildymo sutartis buvo nutraukta nuo buto šildymo būdo pakeitimo įteisinimo 2011 m. birželį, kai jie visiškai atsiskaitė už šilumos energiją, patiektą iki buto šildymo būdo pakeitimo.
    2. Vartotojai privalo sumokėti tik už faktiškai gautą šilumos energijos kiekį. Abi bylos šalys pripažįsta, kad šilumos energija faktiškai nebuvo tiekiama į ieškovo patalpas (vartotojas faktiškai nesuvartojo šios energijos, nes tiekėja neperdavė šios prekės vartotojui), o ginčo energijos kiekį gavo ieškovo kaimynai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnis), tačiau atsakovė reikalauja iš ieškovo sumokėti už ieškovo kaimynams, o ne pačiam ieškovui, faktiškai patiektą šilumos energiją, tik todėl, kad, atsakovės nuomone, ieškovas 2010 m. spalį neteisėtai pakeitė patalpų šildymo būdą. Ieškovai atkreipia dėmesį, kad šiuo metu nebegalioja Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 262 punktas, nustatantis, kad ieškovas išlieka šilumos vartotoju, jei nėra įvykdęs šių taisyklių reikalavimų, reglamentuojančių šildymo būdo keitimo statybos darbus. Nei minėtos taisyklės, nei joks kitas teisės aktas nenustato vartotojo prievolės apmokėti kitų asmenų suvartotą šilumos energiją tik dėl to, kad šilumos tiekėjas šildymo būdo pakeitimą laiko neteisėtu.
    3. Šildymo būdo keitimas yra statybos darbai, kuriuos teisėtai nustato tik Statybos įstatymas ir statybos techniniai reglamentai, o minėtas šildymo būdo pakeitimas užbaigiamas ir šilumos tiekimo sutartys nutraukiamos užpildžius deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą. Ieškovai buvo visiškai atsiskaitę atsakovei už šilumos energiją, patiektą iki ieškovų buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos 2009 m. ir šių darbų deklaravimo 2010 m. spalį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovai savo veiksmais padarė žalą namo bendraturčiams. Nuo 2010 metų atsakovė nebetiekia šilumos energijos į ieškovo butą, nes šis yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir šildomas autonomiškai vietiniu šildymu. Esant alternatyviam (vietiniam) buto šildymo būdui ir nesant žalos namo kitų butų bei patalpų savininkams, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nutraukti sutartį.
    4. Ieškovai prašo kasacinio teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) (toliau – Taisyklės) 263 punktas, nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja CK 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, jog subsidiari atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, įtvirtinančiai, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, CK 6.248 straipsnio 1 dalies normai, nurodančiai, jog civilinė atsakomybės būtina sąlyga yra kaltė, CK 6.247 straipsnio 1 dalies normai, įtvirtinančiai, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu, CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad atlyginama žala atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų, taip pat CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui.
    5. Jei šiluma, suvartota karšto vandens temperatūrai palaikyti, yra priskiriama prie bendro turto išlaikymo išlaidų, tuomet ši šilumos energija turi būti skirstoma proporcingai pagal butų plotus, o ne lygiavos principu pagal butų skaičių, nes toks skirstymas tiesiogiai prieštarauja CK 4.76 straipsniui. Ginčo daugiabučiame name, kuriame ieškovė gyvena, yra įrengta netipinė karšto vandens tiekimo sistema, o Komisija yra patvirtinusi vidutinius energijos sąnaudų normatyvus tipinėms sistemoms. Mokestis už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) yra tik mokėjimai, tiesiogiai susiję su trečiųjų asmenų karšto vandens vartojimu, skirtu tik tų vartotojų asmeniniams poreikiams tenkinti, nes atsakovė neįrodė, jog šilumos energija karšto vandens cirkuliacijai būtų kaip nors susijusi su bendro turto, šiuo atveju namo šilumos energijos tiekimo sistemos, išlaikymu (CPK 178 straipsnis), todėl ir šių objektų naudojimo išlaidos, t. y. šilumos energijos sąnaudos vamzdynuose, turi būti dengiamos tik šiais objektais besinaudojančių bendraturčių. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą praktiką, turėtų išaiškinti, ar tokiais atvejais, kai karšto vandens tiekimo sistema naudojasi tik dalis butų savininkų, tokia šildymo sistema yra laikoma bendrojo naudojimo objektu, taip pat ar už vamzdynuose susidarančius šilumos energijos, tiekiamos tik į privačius butus (kai bendrojo naudojimo patalpos nešildomos), nuostolius privalo mokėti visi butų savininkai ar tik tie butų savininkai, kurie naudojasi šia sistema savo asmeninio naudojimo butams šildyti, nes šilumos nuostoliai nėra susiję su šildymo sistemos remontu ir priežiūra. Neatskyrus paslaugų vartojimo santykių nuo bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo santykių, susiklosto teisiškai klaidingas sprendimas.
    6. Teismai neištyrė, ar atsakovė šilumos paskirstymui taikė tinkamą šilumos paskirstymo metodą ir ar jos atlikti skaičiavimai yra teisingi, į paskirstymą įtraukiant visas patalpas, įskaitant asmeninio naudojimo sandėliukus. Atsakovė netinkamai skirstė šilumą pagal šiuos metodus, nes dalį šilumos energijos priskyrė ir ieškovo butui, kuris buvo šildomas vietiniu būdu. Nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nors šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą, yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan.
    7. Ieškovai prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo“ Nr. O3-19 6.2.1 ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūrai palaikyti, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja CK 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
  6. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“, atsakydama į kasacinio teismo pateiktus klausimus, nurodė:
    1. Karšto vandens tiekimo sistemą sudaro karšto vandens tiekimo ir cirkuliacijos vamzdynai, kurie yra tiek bendrojo naudojimo patalpose, tiek ir vartotojų butuose, taip pat vonios šildytuvai (gyvatukai). Juose cirkuliuoja karštas vanduo, todėl jų paviršiai įšyla ir perduoda namui šilumą. Namų butams (patalpoms) Vilniuje, duomenys neskelbtini ir duomenys neskelbtini, šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto. Namuose ne visų butų (patalpų) šildymui naudojama centralizuotai tiekiama šiluma. Namuose įrengta karšto vandens tiekimo sistema, bendrovės žiniomis, yra mišri: name duomenys neskelbtini įrengta dvivamzdė su cirkuliacija stovuose ir vonių šildytuvais, kurie yra įrengti ne visuose butuose (patalpose), name duomenys neskelbtini beveik visuose butuose (patalpose) įrengta vienvamzdė karšto vandens tiekimo sistema su cirkuliacija tik rūsyje.
    2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 (peržiūrėta apeliacine tvarka – Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-490-590/2014) iš ieškovės E. Ž. buvo priteista skola, taip pat ir cirkuliacijos mokestis už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d., sprendimas yra įvykdytas, todėl daugiau nebekvestionuojami mokesčiai, apskaičiuoti iki 2011 m. spalio 31 d.
    3. Karšto vandens sistemos cirkuliacinis kontūras užtikrina nuolatinę karšto vandens cirkuliaciją per vandens šildymo įrenginį bei nuolatinę karšto vandens temperatūrą sistemoje ir paėmimo (vartojimo) vietoje. Šiuo kontūru tekantis vanduo nuolat yra šildomas šilumokaityje ir taip karšto vandens sistemoje palaikoma reikiama karšto vandens temperatūra, net ir tuomet, kai vanduo nenaudojamas. Šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai), priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Karšto vandens tiekimo sistemą sudaro vamzdynai, kurie yra tiek bendrojo naudojimo patalpose, tiek ir vartotojų butuose, taip pat vonios šildytuvai (gyvatukai). Juose cirkuliuoja karštas vanduo, todėl jų paviršiai įšyla ir perduoda namams šilumą. Šis šilumos kiekis, perduodamas šiais vamzdžiais bei vonios šildytuvais (gyvatukais), visiškai nepriklauso nuo karšto vandens vartojimo (nevartojimo), nes jie šyla ir tuo metu, kai karštas vanduo nevartojamas. Izoliuojant vamzdynų šilumą galima tik sumažinti perduodamą šilumos kiekį, tačiau tai nereiškia, kad šiluma bus visiškai neperduodama.
    4. Tuo atveju, jei ieškovės butui nebūtų priskirta dalis šilumos kiekio, perduoto per namų bendrojo naudojimo karšto vandens tiekimo sistemos vamzdynus, tai reikštų mokėtinų sumų padidėjimą likusiems savininkams, nes namų bei ieškovės bute esantys karšto vandens sistemos vamzdynai liko, tik jų perduodamas šilumos kiekis būtų paskirstytas mažesniam butų (patalpų) savininkų skaičiui, t. y. tokiu atveju būtų pažeisti likusių namų bendraturčių – butų / patalpų savininkų – interesai.
    5. Nepaskirstytasis karštas vanduo (ir šiluma su juo) atsiranda Vilniuje, duomenys neskelbtini namų vartotojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose vidaus tinkluose, atitinkamai visi bendraturčiai turi už tai atsakyti. Nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpiu (iki 2013 m. spalio 31 d.), nešildymo sezono laikotarpiu ieškovei nebuvo priskiriamas didesnis šilumos kiekis cirkuliacijai nei šilumos sąnaudų cirkuliacijai normatyvas, o ne šildymo sezono metu susidarantis nepaskirstytas karšto vandens kiekis nebuvo išdalijamas vartotojams.
  7. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, atsakydama į kasacinio teismo pateiktus klausimus, nurodė:
    1. Karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį šilumos vartotojai moka todėl, kad jiems suteikiama karšto vandens temperatūros palaikymo paslauga, t. y. karštas vanduo cirkuliuoja daugiabučio namo karšto vandens vamzdynais, kad bet kada atsukus karšto vandens čiaupą iš karto bėgtų karštas, o ne atšalęs vanduo. Cirkuliacijos vamzdynais ir vonios šildytuvais cirkuliuodamas karštas vanduo atiduoda šilumos dalį, reikalingą vonios patalpų sanitarinėms higienos sąlygoms užtikrinti (Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ patvirtinimo“, 2 lentelės 1.3 papunktyje nustatyta, kad vonios ir tualeto patalpose šaltuoju metu laikotarpiu turi būti palaikoma 20–23 °C temperatūra). Komisijos nuomone, galima teigti, kad karšto vandens cirkuliacinės sistemos paskirtis dvejopa: 1) palaikyti tinkamą karšto vandens temperatūrą; 2) užtikrinti, kad vonios ir (ar) tualeto patalpose būtų palaikoma higienos normą atitinkanti temperatūra.
    2. Visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams pagal Komisijos rekomenduojamus ar su Komisija suderintus šilumos paskirstymo metodus. Apskaičiuojant šilumos kiekį cirkuliacijai, tenkantį konkrečiam butui, vertinama bute įrengtos karšto vandens cirkuliacinės sistemos konstrukcija (įrengtų cirkuliacinių vamzdynų ir vonios šildytuvų kiekis), o ne karšto vandens suvartojimas. Jei butuose įrengta nevienoda karšto vandens sistema, pastate suvartotas šilumos kiekis cirkuliacijai dauginamas iš priskyrimo koeficiento.
    3. Jei daugiabučio namo atskirame bute atjungtas vonios šildytuvas, šilumos sąnaudos, kurios išsiskirdavo nuo vonios šildytuvo, iki jo demontavimo nebus išskiriamos ir šių šilumos sąnaudų dydžiu sumažės bendras šilumos kiekis cirkuliacijai pastate. Tačiau, vartotojui atjungus nuo cirkuliacinės sistemos tik vonios šildytuvą, jo bute lieka cirkuliacijos vamzdynai, kurie išskiria tam tikrą šilumos kiekį. Jei atskiras butas atjungtas nuo šildymo sistemos, įtakos šilumos sąnaudoms karšto vandens temperatūrai palaikyti nebus. Jei asmuo atsijungia nuo karšto vandens tiekimo sistemos, tačiau cirkuliacinė sistema lieka nepakitusi (t. y. cirkuliacijos vamzdynai ir vonios šildytuvai lieka bute), tai įtakos šilumos sąnaudoms karšto vandens temperatūrai palaikyti neturės.
    4. Kuo daugiau cirkuliacijos vamzdynų įrengta bute, tuo didesnės šilumos sąnaudos cirkuliacijai yra patiriamos bute ir atitinkamai pastato cirkuliacinėje sistemoje. Komisijos nuomone, mokėjimo už cirkuliaciją dydis negali būti diferencijuojamas priklausomai nuo to, ar butas prijungtas prie bendros pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, ar atjungtas nuo jos, nes net atsijungus nuo pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos cirkuliacinės sistemos konstrukcija gali likti nepakitusi, t. y. bute gali likti cirkuliaciniai vamzdynai, vonios šildytuvas. Todėl apskaičiuojant mokėjimo už cirkuliaciją dydį, kai butas atjungtas nuo šildymo ir karšto vandens sistemos, būtina vertinti cirkuliacinės sistemos konstrukcijos pakeitimus.
    5. Tuo atveju, jei mokėjimas už cirkuliaciją būtų diferencijuojamas priklausomai nuo to, ar butas prijungtas prie bendros pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, ar atjungtas nuo jos, ir gyventojams, kurių butai atjungti nuo bendros šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, būtų priskiriamas diferencijuotas (mažesnis) šilumos kiekis cirkuliacijai, kuris būtų apskaičiuojamas nevertinant bute įrengtos cirkuliacinės sistemos konstrukcijos, didelė tikimybė, kad kitiems pastato gyventojams kistų mokėjimo už cirkuliaciją dydis.

11Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
  1. Valstybė reglamentuoja teisinius santykius, susiklostančius šilumos ūkio srityje siekdama mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai (Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnis).
  2. Šilumos tiekimą šilumos vartotojams pagal jų poreikius patalpoms šildyti, vėdinti ir karštam vandeniui ruošti organizuoja savivaldybė, remdamasi šilumos ūkio specialiuoju planu (Šilumos ūkio įstatymo 9 straipsnis).
  3. Energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, numatyta nacionalinė reguliavimo institucija (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Tai įstaiga, reguliuojanti energetikos, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo srityse veikiančių subjektų veiklą ir atliekanti valstybinę energetikos priežiūrą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų (toliau – Komisijos nuostatai) 1 punktas).
  4. Siekdama savo veiklos tikslo, Komisija atlieka šias funkcijas: tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; tvirtina reguliuojamosios veiklos apskaitos reikalavimus; prireikus rengia ir teikia Vyriausybei valstybės reguliuojamų kainų nustatymo principus; nustato valstybės reguliuojamas kainas ir jų viršutines ribas; nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina teikiamų paslaugų sąnaudas atsižvelgdama į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą, tvirtina energetikos tinklų optimizavimo, plėtros ir rekonstravimo, taip pat papildomas energetikos tinklų operatoriaus sąnaudas, susijusias su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra; derina vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens, nuotekų tvarkymo paslaugų kainas ir kontroliuoja, kaip jos taikomos; ir kt. (Komisijos nuostatų 10 punktas).
  5. Prie šilumos tiekimo sistemos prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) (Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 1 dalis).
  6. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) pagal faktinį šilumos energijos suvartojimą pastate skaičiuoja santykinius šilumos šildymui, cirkuliacijai ir karštam vandeniui ruošti sunaudojimo rodiklius, vadovaudamasis Komisijos patvirtinta skaičiavimo metodika, analizuoja gautus duomenis, teikia juos pastato savininkui arba daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojui, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijai, butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotam asmeniui arba bendrojo naudojimo objektų administratoriui, pagal kompetenciją rengia pasiūlymus dėl šilumos energijos taupymo priemonių įgyvendinimo (Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 2 dalis).
  7. Daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrija arba pastato bendrojo naudojimo objektų administratorius kontroliuoja pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) veiklą ir pasirengimą naujam šildymo sezonui pagal jiems priskirtą kompetenciją energetikos ministro tvirtinamose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse (Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 3 dalis).
  8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp energijos (šilumos ir karšto vandens) pirkimo–pardavimo sutarties šalių, t. y. tarp vartotojų (ieškovai) ir tiekėjo (atsakovė UAB „Vilniaus energija“) bei energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuojančio ir valstybinę energetikos priežiūrą atliekančio subjekto (atsakovė Komisija). Ieškovų keliami klausimai yra susiję su energijos vartojimo teisiniais santykiais, jų specifika, pasibaigimo pagrindais ir tvarka, subjektų, kurie, gyvendami daugiabučiame name, nutraukė vartojimo sutartį, tačiau liko atskirų namo inžinerinių konstrukcijų bendraturčiais, santykiais su tiekėju.
  9. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą šilumos ūkio teisinį reguliavimą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šilumos ūkis yra reglamentuota valstybės prižiūrima veikla, kurioje šilumos ir karšto vandens tiekimas, kainų nustatymas, šioje srityje veikiančių subjektų veikla ir jos priežiūra yra reglamentuoti įstatymo, Komisijos patvirtintų metodikų ir taisyklių. Daugiabučių namų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę dalyvauti šilumos ūkio valdyme ir spręsti dėl jiems teikiamų paslaugų reikalingumo, kainos ir kokybės. Tačiau daugiabučių namų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių butų ir kitų patalpų savininkai privalo veikti laikydamiesi teisės aktais reglamentuotų šilumos ir karšto vandens tiekimo procedūrų, nesukelti grėsmės tvariam šilumos ūkio funkcionavimui.
  10. Atsižvelgdama į 33–34 nutarties punktuose pateiktą ginčo teisinių santykių specifiką ir atlikdama kasaciniame skunde apskųstų procesinių sprendimų teisinę priežiūrą, išplėstinė teisėjų kolegija toliau pasisakys šiais klausimais: 1) dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos momento nustatymo; 2) dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio ir 3) dėl mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį.

12Dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos momento nustatymo

  1. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Lietuvos Respublikos teisiniame reglamentavime (CK 6.390 straipsnis, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis) nustatyta butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013). Taigi, tiek Civiliniame kodekse, tiek kituose šilumos ūkį bei energijos vartojimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtinta ne tik vartotojo – daugiabučio namo buto savininko teisė vienašališkai nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir atsijungti nuo centrinio energijos tiekimo, bet ir pareiga užtikrinti, kad minimo pobūdžio sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams, t. y. kad vienam iš daugiabučio namo gyventojų nutraukus vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutartį kiti vartotojai galės netrukdomai naudotis tiekėjo teikiamomis paslaugomis. Sprendžiant klausimą dėl atsijungimo nuo bendrų centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, įrengtų daugiabučiame name, svarbu ne tik užtikrinti konkretaus vartotojo interesus, bet ir visa daugiabučio namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema besinaudojančių asmenų interesus, t. y. turi būti išlaikyta atitinkamų interesų pusiausvyra.
  2. Statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą, atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui, tiek šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais, kuriuose įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai.
  3. Nagrinėjamoje byloje ieškovai kelia klausimą, ar pagrįstai jų atsijungimo nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos momentu laikytas šio fakto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, o ne atitinkamo statybos dokumento – deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą – užpildymo momentas. Ieškovai ginčija, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą šilumos įrenginių atjungimo darbams įforminti užteko deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą, nes nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Statybos įstatyme (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija), statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą. Todėl, ieškovų nuomone, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma mutatis mutandis, pripažįstant, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys.
  4. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad deklaracija apie statybos darbų užbaigimą yra vienašalis aktas, jį nagrinėjamoje byloje užpildė buto savininkė ieškovė E. Ž., tuo tarpu šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartys yra dvišalis sandoris, kuriam nutraukti yra būtina abiejų šalių valia. CK 6.390 straipsnio 1 dalis nustato, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Taigi net ir tuo atveju, kai šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprasto remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui) ir deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina minėtos Civilinio kodekso nuostatos. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo teigti, kad vien deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, nes jei apie tokį sutarties nuraukimo pagrindą nepranešama energijos tiekimo įmonei, ji apie tai nežino.
  5. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovai pranešė atsakovei apie energijos tiekimo sutarties nutraukimą. Atsakovė nurodo sužinojusi apie ieškovų atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos faktą tik nuo šių duomenų išviešinimo Nekilnojamojo turto registre. Nors šildymo būdo pakeitimo fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre ir nėra tapatus vienašaliam pranešimui apie energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą (CK 6.390 straipsnio 1 dalis), tačiau šioje byloje nė viena iš ginčo sutarties šalių, t. y. nei ieškovai, nei atsakovė, šilumos tiekėja, neįrodinėjo, kad šilumos tiekėjai apie sutarties nutraukimą tapo ar turėjo tapti žinoma anksčiau negu duomenys apie šilumos būdo pakeitimą buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Neginčijus Nekilnojamojo turto registro duomenų teisėtumo, pagrindas, kuriuo remiantis buvo įregistruoti duomenys apie šilumos būdo pakeitimą, nėra aktualus. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 (apeliacine tvarka nagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-490-590/2014) buvo tirtas ieškovų atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos teisėtumo klausimas ir nuspręsta, kad teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos momentu laikytinas šio fakto išviešinimas, t. y. duomenų paskelbimas Nekilnojamojo turto registre. Teismo procesiniai sprendimai šioje byloje yra įsiteisėję, tačiau ieškovai ir toliau ginčija atsijungimo teisėtumo nustatymo klausimą, nurodydami, kad šią bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 priimtu sprendimu kaip prejudiciniu faktu ir nenustatė atsijungimo momento iš naujo.
  6. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju svarbus ne faktinis, o teisėtas atsijungimas nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, t. y. kada atsirado pagrindas nutraukti energijos tiekimo sutartį. Šios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia. Ieškovų argumentai, kad teismai negalėjo remtis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, nes jie paremti Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino netaikytinomis, yra nepagrįsti, nes šioje byloje yra vertintinas tik pats pranešimo apie atsijungimą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos ir energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą faktas, kuris sutampa su duomenų apie šilumos tiekimo būdo pakeitimą išviešinimu, t. y. kada atsirado realus pagrindas nutraukti šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartį, o ne kokiu pagrindu buvo atsijungta nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-490-590/2014 nurodė, kad „byloje nustatyta, kad atsakovės buto įrenginiai nuo daugiabučio namo šildymo sistemos faktiškai, tačiau neteisėtai buvo atjungti ne 2010 m. spalio 2 d., o 2010 m. rugsėjo mėnesį. Vietinio centrinio šildymo sistema atsakovės bute buvo įteisinta tik 2011 m. gruodžio 14 d.“
  7. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 yra nustatytas prejudicinis faktas dėl ieškovės atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos teisėtumo, nors toje civilinėje byloje nedalyvavo ieškovės sutuoktinis ir buvo sprendžiama dėl kito atsiskaitymo laikotarpio nei nagrinėjamoje byloje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien tai, jog ieškinio reikalavimai susiję su skirtingu laikotarpiu ir norima „kitaip“ išaiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, negali pateisinti nukrypimo nuo teisinio tikrumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013). Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ieškovų argumentai, kad bylą nagrinėję teismai nevertino ieškovo nedalyvavimo civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 fakto, nes Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų E. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartyje aiškiai pasisakė dėl A. Ž. nedalyvavimo civilinėje byloje ir joje priimto sprendimo prejudicialumo vertinimo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį, p. 9–10).
  8. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo momentu laikytinas šio fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre 2011 m. gruodžio 14 d. (žr. šios nutarties 40 punktą). Kadangi skolos už suvartotą šilumos energiją nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. klausimas buvo išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-490-590/2014, išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėjanti kasacinį skundą dėl teismų procesinių sprendimų kitoje civilinėje byloje, neturi teisinio pagrindo peržiūrėti ar keisti vykdytino procesinio sprendimo, todėl bus analizuojamas tik laikotarpis nuo ieškovų teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 14 d.

13Dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio

  1. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 4-253 patvirtintų Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių, taikomų projektuojant ir įrengiant naujas bei rekonstruojant esamas karšto vandens sistemas (įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 15 d.), 33 punktą karšto vandens sistemose privalomas cirkuliacinis kontūras, išskyrus atvejus, kai karšto vandens naudojimas laiko atžvilgiu yra reglamentuotas, o vandens temperatūra nebus žemesnė už nurodytą šių taisyklių 9 punkte. Reikalavimas įtvirtintas siekiant užtikrinti karšto vandens tiekimo sistema besinaudojančių vartotojų teisę reikalauti iš karšto vandens tiekėjo, kad jam priklausančiose patalpose arba bute būtų palaikoma teisės aktuose nustatyta karšto vandens temperatūra vandens paėmimo (vartojimo) vietoje ir vonių šildytuvų darbo režimas, jeigu pastato karšto vandens sistema atitinka teisės akto reikalavimus (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 226.1 punktas, 2012 m. rugsėjo 21 d. teisės akto Nr. 1-187 redakcijos 234.1 punktas).
  2. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių (toliau – Šilumos paskirstymo metodų taisyklės) 5.10 punktas nustatė dvejopo pobūdžio šilumos sąnaudas karštam vandeniui: 1) šilumos sąnaudas šalto vandens pašildymui, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį šalto geriamojo vandens pašildymui iki teisės aktais nustatytų parametrų; ir 2) šilumos sąnaudas cirkuliacijai, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį cirkuliuojančio karšto vandens temperatūros palaikymui ir vonios patalpų sanitarinių higienos sąlygų užtikrinimui.
  3. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 45 dalis šilumos vartotoją apibrėžia kaip juridinį ar fizinį asmenį, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.
  4. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės buitinį karšto vandens vartotoją apibrėžia kaip fizinį asmenį, kuris karštą vandenį perka savo buities reikmėms pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 punktas).
  5. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 227.2 punkte (2012 m. rugsėjo 21 d. teisės akto Nr. 1-187 redakcija), 235.2 punkte nustatyta daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko – buitinio karšto vandens vartotojo pareiga mokėti karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestį, t. y. laiku atsiskaityti už patiektą karštą vandenį, šilumos energiją karšto vandens temperatūrai (cirkuliacijai) palaikyti bei kitas karšto vandens tiekėjo suteiktas paslaugas. Taigi šioje teisės normoje buitinis karšto vandens vartotojas prilygintas daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkui, preziumuojant, kad visi daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkai yra ir buitiniai karšto vandens vartotojai.
  6. Iš to išplauktų, kad pareiga mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą (cirkuliaciją) nustatyta tiems asmenims, kurių naudojami šildymo prietaisai yra prijungti prie karšto vandens sistemos ir kurie naudojasi karšto vandens tiekėjo suteikta paslauga, nes karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį šilumos vartotojai moka todėl, kad, karštam vandeniui cirkuliuojant daugiabučio namo karšto vandens vamzdynais, bet kada atsukus karšto vandens čiaupą, iš karto bėgtų karštas, o ne šaltas vanduo. Kadangi cirkuliuodamas karštas vanduo atiduoda dalį šilumos, todėl jis nuolat turi būti pašildomas iki reikiamos temperatūros, t. y. turi būti palaikoma karšto vandens temperatūra.
  7. Taigi asmenys, kurie yra atsijungę nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos, t. y. jų naudojami šilumos įrenginiai nėra prijungti prie karšto vandens sistemos, nėra karšto vandens, kurio temperatūrai palaikyti yra skirta cirkuliacija, vartotojai.
  8. Tačiau aiškinant karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) sistemos paskirtį ir priklausymą, svarbus ne tik cirkuliacijos sistemos vartotojų išskyrimas, bet ir cirkuliacijos sistemos, kaip pastato inžinerinės konstrukcijos, įvertinimas.
  9. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas nustato, kad bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus) yra pastato bendrojo naudojimo objektai (Įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 2 punktas). Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad karšto vandens temperatūros palaikymo sistema daugiabučiame name, nepriklausomai nuo to, ar ja naudojasi visi daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai, yra statinio inžinerinės sistemos dalis (Statybos įstatymo 2 straipsnio 61 dalis), užtikrinanti šių patalpų funkcionavimą ir tenkinanti jų naudotojų poreikius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 62 dalis). Pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis).
  10. Daugiabučiame name paprastai nėra techninės galimybės, atskiram butui atsijungus nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos, atsisakyti ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) konstrukcijos, pavyzdžiui, vidurinio aukšto gyventojas negali atsisakyti karšto vandens cirkuliacijos, t. y. pašalinti dalies cirkuliacijos vamzdžio, jei virš jo yra kitas butas, kuriam reikalingas karštas vanduo ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) paslauga.
  11. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio ar jo vartojimo apskritai, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Šis šilumos kiekis nustatomas būstui per mėnesį vadovaujantis Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodika, patvirtinta Valstybinės energetikos ir kainų komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116 (toliau – Metodika), priklausomai nuo karšto vandens tiekimo sistemos tipo. Iš to išplaukia, kad karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis nepriklauso nuo karšto vandens vartojimo, nes už suvartotą karštą vandenį jo vartotojai moka atskirai, o šis mokestis priklauso tik nuo daugiabučiame name įrengtos karšto vandens cirkuliacijos sistemos. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Metodika, pagal kurią yra apskaičiuojamas cirkuliacijos mokestis, reglamentuoja atskirų energijos ir kuro rūšių normatyvinių bei faktinių sąnaudų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo ir taikymo tvarką skaičiuojant kompensacijas, t. y. skirta centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemomis besinaudojantiems asmenims.
  12. Metodikoje nustatyti tokie vidutiniai energijos sąnaudų normatyvai karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai): po 240 kWh būstui per mėn., iš jų vonios šildytuvui – 80, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti virtuvėje ir buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 160 kWh būstui per mėn., iš jų vonios šildytuvui – 80, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 80 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete), bet nėra vonios šildytuvo, ir po 10 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens cirkuliacija yra tik namo rūsyje (Metodikos 8 punktas, 3 lentelė). Ši cirkuliacijos mokesčio skaičiuoklė naudojama ne tik jos nurodytu tikslu, skaičiuojant kompensacijas, bet ir taikant Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus.
  13. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad techniškai turėtų būti užtikrinta, jog karšto vandens temperatūros palaikymo sistema neatliktų ir patalpų, atjungtų nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, šildymo funkcijos, tačiau šiuo metu daugeliu atvejų pagal senos statybos inžinerinių sistemų tipinę konstrukciją nėra techninių galimybių visiškai eliminuoti į atsijungusių nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkų patalpas bei bendrojo naudojimo patalpas patenkantį pastato karšto vandens temperatūros palaikymo sistemos energijos kiekį. Todėl nėra teisinio pagrindo ir visiškai atleisti daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkus nuo pareigos mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą, kaip daugiabučio namo inžinerinės konstrukcijos padarinį.
  14. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad ši tipinėms daugiabučių konstrukcijoms pritaikyta karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio skaičiuoklė visų pirma priklauso ne nuo realiai suvartoto šilumos kiekio, o nuo pačios konstrukcijos techninių ypatybių, t. y. cirkuliacijos stovo įrengimo vietos (virtuvėje, pagalbinėse patalpose ar rūsyje) ir cirkuliacijos sistemos tipo – su vonios šildytuvu (gyvatuku) ar be jo. Tais atvejais, kai cirkuliacijos stovai yra įrengti virtuvėje ir (ar) pagalbinėse patalpose, preziumuojama, kad karšto vandens temperatūros palaikymo sistema užtikrina ne tik karšto vandens higienos reikalavimus, bet ir šildo virtuvės ir (ar) sanitarinių mazgų patalpas, todėl net ir atsijungę nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos asmenys naudojasi dalimi cirkuliacijos sistemos teikiamos paslaugos (žr. šios nutarties 45 punktą). Taigi nepriklausomai nuo karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) sistemos bendraturčio valios, jis gauna bendromis pastato konstrukcijomis cirkuliuojančio karšto vandens teikiamą naudą.
  15. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Komisijos rekomenduojamą šilumos paskirstymo metodą, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo-vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, pasirenka šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai, pastato bendraturčiai CK, Daugiabučių bendrijų įstatymo nustatyta tvarka (žr. Šilumos paskirstymo metodų taisykles). Net ir tuo atveju, kai dalis daugiabučio gyventojų yra atsijungę nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, jie vis tiek išlieka tam tikra apimtimi ir centralizuotai teikiamų paslaugų gavėjais, pavyzdžiui, dėl bendrųjų patalpų šildymo ar cirkuliacijos stovų skleidžiamos šilumos jiems priklausančiose pagalbinėse patalpose. Todėl jie kartu su kitais, vis dar centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemomis besinaudojančiais gyventojais turi teisę pasirinkti geriausiai jų daugiabučio namo inžinerines konstrukcijas atitinkantį sprendimą, metodą, suvartojamos šilumos kiekiui ir kainai nustatyti. Kol tai nepadaryta, šilumos tiekėjas teisės aktų nustatyta tvarka taiko vieną iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovai su kitais daugiabučio namo gyventojais būtų pasirinkę individualų šilumos paskirstymo metodą, kuris geriau atitiktų pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas, todėl pagrįstai buvo taikomi Komisijos nustatyti ir geriausiai ieškovų daugiabučio namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemas atitinkantys šilumos paskirstymo metodai.
  16. Nagrinėjamoje byloje ieškovai yra atsijungę nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų, tam neprieštaravo kiti daugiabučio namo gyventojai, tačiau byloje nustatyta, kad ieškovų bute, sanitarinėse patalpose, yra įrengti cirkuliacijos stovai, todėl, nepaisant jų izoliavimo, ieškovams, vadovaujantis Metodikos 8 punktu, yra skaičiuojamas 80 kWh būstui per mėn. mokestis, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete), bet nėra vonios šildytuvo. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams nepasirinkus kito šilumos paskirstymo metodo, nėra teisinio pagrindo cirkuliacijos mokestį apskaičiuoti kitaip nei pagal Komisijos nustatytą Metodiką.
  17. Kitas ieškovų keliamas klausimas yra karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio skaičiavimas būstui, o ne priklausomai nuo daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisės, apskaičiuojamos pagal jų turimą turtą, dalies.
  18. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta pirmiau, šiuo metu cirkuliacijos mokestis priklauso tik nuo cirkuliacijos sistemos konstrukcijos, t. y. nuo stovo įrengimo vietos ir tipo (ilgio, storio ir pan.), todėl mokestis skaičiuojamas atsižvelgiant į šiuos rodiklius, o ne į daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų dalį, kuri yra bendroji dalinė nuosavybė. Nesant galimybių cirkuliacijos mokestį išskaidyti priklausomai nuo to, kuri jo dalis skirta cirkuliacijos sistemos vartotojų poreikiams tenkinti ir kuri dalis – cirkuliacijos sistemai, kaip bendrojo naudojimo objektui, nėra ir teisinio pagrindo apskaičiuoti cirkuliacijos mokestį savininkui buto, kuriame karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) sistemos stovas yra įrengtas pagalbinėse patalpose, vadovaujantis CK 4.82 straipsnio tvarka. Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad apskųsto procesinio sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio mokėjimo, laikoma pagrįsta, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą, todėl ji paliktina galioti.

14Dėl bendraturčio mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį

  1. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Šilumos ūkio įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2008 m. sausio 1 d., 15 straipsnio 1 dalyje pirmą kartą įtvirtinta nuostata, nurodanti, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. To paties straipsnio 2 dalis nustato, jog, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.
  2. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Vadovaujantis to paties Šilumos ūkio įstatymo straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Atsižvelgiant į tai, šilumos tiekėjo parduotas šilumos kiekis turėtų būti lygus į daugiabutį namą patiektam šilumos kiekiui, kuris apskaitomas pagal atsiskaitomąjį šilumos apskaitos prietaisą, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis.
  3. Kadangi panaši praktika – įpareigojimas vartotojams sumokėti už su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį – buvo taikoma ir iki minimo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, todėl ir kasacinio teismo išaiškinimai, priimti iki 2008 m. sausio 1 d., yra aktualūs šioje byloje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Viena vertus, jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartoti buityje. Kaip vartotojas, gyventojas abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama patalpoms šildyti, vonios šildytuvui (gyvatukui). Visa energija, tiekiama į namą, turi būti pagal šioje byloje esančias sutartis apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų. Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal bendraturčių nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai (pagal individualaus vartojimo prietaisų rodmenis), ir kaip savininkai (likusią dalį, fiksuotą tiekėjo apskaitos prietaisu, paskirstytą tarp jų kaip bendraturčių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004).
  4. Nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Tam, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti skirtumą tarp šilumos kiekio, kurį sunaudoja konkretūs daugiabučio namo vartotojai, besinaudojantys centralizuoto karšto vandens tiekimo sistema, ir šilumos kiekio, kuris sunaudojamas bendroms daugiabučio namo reikmėms, pastate turi būti įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai.
  5. Sistemiškai aiškinant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1, 2 dalis, Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (2014 m. birželio 1 d. redakcija), 74.2.2 punktą, reglamentuojančius vieną iš dedamųjų, į kurią yra atsižvelgiama perskaičiuojant šilumos bazinės kainos pastoviąją dedamąją, matyti, kad, šilumos tiekėjui esant ir karšto vandens tiekėju, visas pastate suvartotas šilumos kiekis gali būti paskirstomas (išdalijamas) vartotojams tik tiekėjui įvykdžius visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Tai lemia, kad šilumos, kartu ir karšto vandens tiekėjas turi pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name ir nors šios pareigos vykdymui terminas pirmiau minėtame įstatyme expressis verbis (aiškiai žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytas, tačiau tik ją įvykdžius atsiranda įstatyme numatytos prielaidos, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-382-858/2016).
  6. Šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį paprastai susidaro tada, kai karšto vandens vartotojai deklaruoja ne visą faktiškai suvartotą karštą vandenį, o pastate neįrengti nuotolinio valdymo apskaitos prietaisai, leidžiantys šilumos tiekėjui nepriklausomai nustatyti kiekvieno vartotojo suvartojamą karštą vandenį, taip pat tada, kai dėl karšto vandens tiekimo sistemos ypatumų karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) yra suvartojama daugiau šilumos kiekio nei Komisijos nustatyti normatyvai. Taigi tais atvejais, kai nėra tinkamai įrengtų apskaitos prietaisų, nėra galimybės ir atskirti, dėl kokių priežasčių susidarė šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį ir ar jis gali būti išdalytas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams. Be to, net ir tuo atveju, jei būtų įrengti metrologiškai patikrinti, teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, visą šilumos kiekį už nepaskirstytą karštą vandenį laikyti bendraturčių mokesčiu yra nepagrįsta, nes, kaip nurodyta pirmiau (žr. šios nutarties 59 punktą), karšto vandens temperatūros palaikymas (cirkuliacija) skirtas visų pirma karšto vandens vartotojų poreikiams patenkinti ir tik jo dalis yra skiriama cirkuliacijos sistemai išlaikyti.
  7. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokėjimo už šilumos kiekį, sunaudotą nepaskirstytam karštam vandeniui, ieškovams teigiant, kad, šilumos tiekėjai neįvykdžius teisės aktų reikalavimų ir neįrengus apskaitos prietaisų, šilumos kiekio nepaskirstytam karštam vandeniui sąnaudos negali būti tiksliai apskaičiuotos, šilumos tiekėja neįvykdė įstatyme jai nustatytos imperatyvios pareigos užtikrinti tinkamą duomenų apskaitą, todėl į patalpų šildymą neturi būti įtraukta šilumos energija nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti.
  8. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja teisės aiškinimo taisyklę, kad kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams.
  9. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl padarė klaidingą išvadą, leisdami šilumos tiekėjai skaičiuoti mokesčius už šilumos kiekį nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti.
  10. Šiai išvadai neturi įtakos aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 1-1070 buvo pratęstas skaitiklių įrengimo veiklos planas iki 2017 m. kovo 1 d. Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams, taikymas siejamas su tam tikros sąlygos buvimu, t. y. jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Atitinkamai yra naikintina skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovę perskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ mokėjimus, priskirtus už šilumos kiekį nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, ir ši ieškinio dalis tenkinta. Kadangi atsijungimas nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos nedaro įtakos šilumos ir karšto vandens tiekėjo pareigos įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkančius apskaitos prietaisus vykdymui, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė privalo atlikti ieškovams patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimdama šilumos energijos kiekį, priskirtą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti.

15Dėl bendraturčių mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą apskaičiavimo proporcingumo

  1. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad kiekvienas daugiabučio namo buto savininkas yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai susiję bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos ir bendraturtis, atsijungęs nuo centralizuoto šildymo sistemos, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai atsako šilumos tiekėjui už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).
  2. Įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės.
  3. Nešildomos ir neindividualizuotos daugiabučio namo rūsio patalpos priskiriamos prie daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų ir paskirstant bendrojo naudojimo patalpų išlaikymo išlaidas šilumos dalis rūsio patalpoms priskiriama visiems namo butų ir patalpų savininkams proporcingai kiekvieno bendrosios dalinės nuosavybės daliai.
  4. Kasaciniame skunde ieškovai pateikia tokius argumentus, susijusius su netinkamu bendrojo naudojimo patalpų ir konstrukcijų šildymo paskirstymu: 1) nurodo, kad karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis turėtų būti skaičiuojamas ne nuo buto vieneto, o nuo bendrojo naudingojo ploto, šiuos argumentus išplėstinė teisėjų kolegija aptarė šios nutarties 52 punkte, 2) nurodo, kad, esant Nekilnojamojo turto registre užregistruotiems duomenims apie konkretiems daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams priklausančias atitinkamo ploto rūsio patalpas, sandėliukus, šis sandėliukų plotas neturėtų būti įtraukiamas į bendrojo naudojimo patalpų plotą, jų išlaikymą paskirstant visiems daugiabučio savininkams priklausomai nuo jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykio (CK 4.82 straipsnio 7 dalis).
  5. Išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio ieškovų argumento, pažymi, kad šis klausimas nebuvo ieškovų suformuluotas kaip atskiras ieškinio pagrindas ir dėl to nebuvo spręstas bylą nagrinėjusių teismų. Ieškovai su ieškiniu į teismą kreipėsi 2014 m. sausio 6 d., ieškinys priimtas 2014 m. sausio 9 d. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį ieškinio priėmimas laikomas civilinės bylos iškėlimu. Ieškinyje ieškovai suformulavo reikalavimus, nurodytus šios nutarties 2 punkte. Nei iš ieškinio reikalavimų, nei iš jo turinio nebuvo galima spręsti apie keliamą bendrojo naudojimo patalpų paskirstymo ir sandėliukų išlaikymo klausimą. 2014 m. spalio 7 d. ieškovai, teikdami pirmosios instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, tarp kitų keliamų klausimų užsiminė ir apie sandėliukų šildymą. Pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė, nes ieškinio dalykas ar pagrindas gali būti pakeistas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje datos (CPK 141 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu nagrinėjamu atveju žodinis bylos nagrinėjimas buvo paskirtas 2014 m. balandžio 28 d. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu taip pat nepasisakė. Kasacinis teismas turi teisę patikrinti apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybės, neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šiuo atveju išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja neturinti teisės spręsti dėl mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą apskaičiavimo proporcingumo, nes šis klausimas pagrįstai nebuvo nagrinėjamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ne dėl bylą nagrinėjusių teismų netinkamo proceso teisės normų taikymo, o dėl to, kad ieškovai šį klausimą, kaip naują reikalavimą, iškėlė pavėluotai.

16Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą

  1. Ieškovai, teikdami kasaciniam teismui papildomus paaiškinimus, pateikė prašymą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Šilumos tiekimo taisyklių ir Šilumos paskirstymo metodikos tam tikrų nuostatų teisėtumo (žr. šios nutarties 23.4 ir 23.7 punktus). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčo santykiams taikytinos CK nuostatos ir Šilumos ūkio įstatymas, reglamentuojantys vartotojo teisę atsijungti nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos ir vienašališkai nutraukti energijos tiekimo sutartį (žr. šios nutarties 36 punktą), nėra aktualus ieškovų keliamas klausimas dėl Šilumos tiekimo taisyklių, ieškovo teigimu, ribojančių šias vartotojo teises, atitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktams klausimas. Nėra aktuali ir Šilumos paskirstymo metodikos atitiktis ieškovų nurodomiems teisės aktams dėl, ieškovo teigimu, neteisingo karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio skaičiavimo, kuris, kaip nurodė išplėstinė teisėjų kolegija, šiuo metu dėl savo funkcijų dvilypumo negali būti diferencijuotas ir skaičiuojamas vadovaujantis tik CK 4.82 straipsnio nuostatomis (žr. šios nutarties 49, 55 punktus). Remdamasi tuo, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo ieškovų keliamais klausimais kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

17Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Patenkinus dalį ieškovų kasacinio skundo reikalavimų, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos turi būti proporcingai paskirstytos: ieškovams – patenkintų, o atsakovei – atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
  2. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro 30,77 Eur, o kasacinis teismas patyrė 22,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš viso patirta 53,76 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  3. Kasacinis teismas tenkino vieną iš ieškovų pareikštų keturių reikalavimų, todėl 3/4 dalį bylinėjimosi išlaidų (40,32 Eur) atlyginti turi ieškovai po lygiai (po 20,16 Eur), o 1/4 dalį (13,44 Eur) – atsakovė.

18Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

19Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, kuriais buvo atmestas ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovę UAB ,,Vilniaus energija“ atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam karštam vandeniui paruošti, ir tenkinti šią ieškinio dalį – įpareigoti atsakovę UAB ,,Vilniaus energija“ iki 2017 m. kovo 1 d. atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki šios nutarties įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam karštam vandeniui paruošti.

20Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

21Priteisti iš ieškovės E. Ž. (a. k. duomenys neskelbtini) ir ieškovo A. Ž. (a. k. duomenys neskelbtini) po 20,16 Eur (dvidešimt Eur 16 ct), iš atsakovės UAB „Vilniaus energija“ (į. k. 111760831) 13,44 Eur (trylika Eur 44 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

22Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. sekretoriaujant Eglei Berželionytei,... 3. dalyvaujant ieškovų (kasatorių) A. Ž. ir E. Ž. atstovams advokatei Linai... 4. atsakovės AB „Vilniaus energija“ atstovėms Aistei Giruckienei ir Ingai... 5. trečiojo asmens Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos... 6. viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 7. Išplėstinė teisėjų kolegija... 8.
  1. Ginčo esmė
  1. Kasacinėje byloje... 9. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 10.
    1. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti... 11. Išplėstinė teisėjų kolegija... 12. Dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos momento nustatymo 13. Dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio 14. Dėl bendraturčio mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos... 15. Dėl bendraturčių mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą... 16. Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą 17. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
        18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 19. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 20. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 21. Priteisti iš ieškovės E. Ž. (a. k. duomenys neskelbtini) ir ieškovo A. Ž.... 22. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...