Byla 3K-3-109-611/2015
Dėl kreditorių komiteto nutarimų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Senjorų rezidencija“ bankroto byloje pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Senjorų rezidencija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ skundą dėl kreditorių komiteto nutarimų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Senjorų rezidencija“ bankroto byloje pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami bankroto proceso tikslų ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 30 straipsnio 3 dalies normos aiškinimo ir taikymo klausimai.

6Pareiškėjas BAB bankas „Snoras“ prašė teismo pripažinti neteisėtais ir panaikinti BUAB „Senjorų rezidencija“ 2013 m. spalio 14 d. kreditorių komiteto posėdžio 1–3 darbotvarkės klausimais priimtus nutarimus: 1) tęsti BUAB „Senjorų rezidencija“ ūkinę komercinę veiklą; 2) nutraukti darbo sutartį su vykdomuoju direktoriumi ir sudaryti sutartį su naujuoju valdytoju suderintomis sąlygomis, o klausimą dėl vyr. buhalterio darbo sutarties nutraukimo spręsti gavus naujojo viešbučio komplekso valdytojo nuomonę ir išvadas; 3) sudaryti viešbučio valdymo sutartį pagal pasiūlytą sutarties projektą ne vėliau kaip iki 2013 m. spalio 21 d.

7Pareiškėjas nurodė, kad BAB banko „Snoras“ įkeitimu užtikrintas 21 712 252,91 Lt (6 288 303,09 Eur) reikalavimas BUAB „Senjorų rezidencija“ bankroto byloje; reikalavimas patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi. Pareiškėjo teigimu, 2013 m. spalio 14 d. kreditorių komiteto posėdis buvo sušauktas pažeidžiant BUAB „Senjorų rezidencija“ kreditorių komiteto 2013 m. vasario 21 d. patvirtinto Kreditorių komiteto darbo reglamento (toliau – Reglamentas) 9 punktą. Bankui pranešimas apie 2013 m. spalio 14 d. įvyksiantį kreditorių komiteto posėdį pateiktas 2013 m. spalio 10 d. Prie pranešimo nebuvo pridėta posėdžio medžiaga. Pareiškėjas 2013 m. spalio 11 d. prašė administratoriaus pateikti kreditorių komiteto posėdžio medžiagą, tačiau iki pat posėdžio dienos prašomos medžiagos negavo. Pareiškėjas, negavęs numatomo posėdžio medžiagos, pasiūlė administratoriui atšaukti posėdį ir paskirti naują jo datą, tačiau tai nebuvo padaryta.

82011 m. spalio 14 d. įvykusiame kreditorių susirinkime pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo nutarta tęsti skolininkės vykdomą ūkinę komercinę veiklą iki atskiro kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) nutarimo dėl jos nutraukimo. Vykdant šį kreditorių susirinkimo nutarimą buvo pasirašytos atitinkamos sutartys, užtikrinančios ūkinės komercinės veiklos vykdymą. Pareiškėjo nuomone, toliau galėjo būti vykdomos tik tos sutartys, kurios pasirašytos iki 2013 m. spalio 1 d., tačiau 2013 m. spalio 14 d. kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta toliau tęsti skolininkės ūkinę komercinę veiklą ir sudaryti naujus sandorius, o tai prieštarauja ĮBĮ 30 straipsnio 3 daliai, nes 2013 m. spalio 14 d. kreditorių komiteto posėdyje numatytų sudaryti sandorių negalima laikyti susijusiais su įmonės veiklos nutraukimu – posėdžio protokole deklaruojamas siekis toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir sudaryti naujus sandorius. Tik teismui pritarus kreditorių ir (ar) administratoriaus siūlymui galimi naujų sandorių sudarymai įmonėje, iki 2013 m. spalio 1 d. pripažintoje bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

10Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi pareiškėjo BUAB banko „Snoras“ skundą tenkino – panaikino BUAB „Senjorų rezidencija“ 2013 m. spalio 14 d. kreditorių komiteto nutarimus, priimtus: pirmuoju darbotvarkės klausimu – nutarta tęsti BUAB ,,Senjorų rezidencija” ūkinę komercinę veiklą; antruoju darbotvarkės klausimu – nutarta nutraukti darbo sutartį su vykdomuoju direktoriumi ir sudaryti sutartį su naujuoju valdytoju suderintomis sąlygomis ir klausimą dėl vyr. buhalterio darbo sutarties nutraukimo spręsti gavus naujojo viešbučio komplekso valdytojo nuomonę ir išvadas; trečiuoju darbotvarkės klausimu – nutarta sudaryti viešbučio valdymo sutartį pagal pasiūlytą sutarties projektą ne vėliau kaip iki 2013 m. spalio 21 d.

11Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi BUAB ,,Senjorų rezidencija“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras. Teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi patvirtintas BAB bankas „Snoras“ 21 712 252,91 Lt (6 288 303,09 Eur) reikalavimas BUAB ,,Senjorų rezidencija“. 2011 m. spalio 14 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu nutarta tęsti BUAB ,,Senjorų rezidencija“ vykdomą ūkinę komercinę veiklą. Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

12Dėl Reglamento 9 punkto pažeidimo teismas nustatė, kad buvo procedūrinių kreditorių komiteto organizavimo pažeidimų, todėl 2013 m. spalio 14 d. nepagrįstai svarstyti ir priimti ginčijami kreditorių komiteto nutarimai, nes turėjo būti derinama kreditorių valia, negalėjo būti inicijuojami kitiems komiteto nariams sprendimai, su kuriais jie nebuvo laiku supažindinti.

13Dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo teismas nurodė, kad 2011 m. spalio 14 d. kreditorių susirinkimo metu nutarta tęsti BUAB ,,Senjorų rezidencija“ vykdomą ūkinę komercinę veiklą iki atskiro kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) nutarimo ją nutraukti. Toks kreditorių susirinkimo nutarimas nebuvo priimtas, tai reiškia, kad BUAB ,,Senjorų rezidencija“ ūkinė komercinė veikla nenutraukta. Iki 2013 m. spalio 1 d. ĮBĮ pakeitimo, tiek ir įsigaliojus įstatymo pakeitimams numatyta bankrutuojančios įmonės teisė vykdyti ūkinę komercinę veiklą, tačiau naujoji ĮBĮ redakcija įtvirtino vykdomos ūkinės komercinės veiklos pabaigos momentą. 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojus Įmonių bankroto įstatymo 2, 10, 11, 131, 20, 21, 28, 29, 30, 33, 35, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (toliau – ir ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas), įsigaliojo nauja ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies redakcija, reglamentuojanti, kad nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą; likviduojama dėl bankroto įmonė gali sudaryti tik su įmonės veiklos nutraukimu susijusius arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius. Teismo nuomone, tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama, kad būtų užtikrintas greitesnis ir sąžiningas rinkos dalyvių pasitraukimas iš rinkos verslo nesėkmės atveju, panaikinta galimybė bankrutavusiai (likviduojamai dėl bankroto) įmonei tęsti ūkinę komercinę veiklą, kad būtų užtikrinta santykinai mažesnė bankroto proceso trukmė. Teisės normoje reglamentuotas imperatyvas, nuo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo momento atimantis teisę bankrutuojančiai įmonei vykdyti ūkinę komercinę veiklą, nepriklausomai nuo to, ar skundžiamas nutarimas yra 2011 m. spalio 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimo tąsa, ar priimtas naujas nutarimas. Tai, kad ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalis taikytina BUAB ,,Senjorų rezidencija“, patvirtina ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta įstatymo taikymo ir įsigaliojimo tvarka, t. y. įstatymo taikymas teisėms ir pareigoms bei bankroto procedūroms įsigaliojus įstatymui, pažymint įstatymo taikymo galimybę toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki įstatymo įsigaliojimo, tačiau įgyvendinamos jam įsigaliojus. BUAB ,,Senjorų rezidencija“ teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą įgijo 2011 m. spalio 14 d. (iki įsigaliojant įstatymui), tokią veiklą vykdė tiek iki, tiek ir po įstatymo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojimo. Tai reiškia, kad nuo 2011 m. spalio 14 d. iki dabar vykstant įmonės bankroto procedūroms, įmonė atliko (atlieka) tęstinio pobūdžio veiklą ir įgyvendina ĮBĮ reglamentuotas bankrutuojančios įmonės teises ir pareigas net ir įsigaliojus naujai ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies redakcijai. Teismas, atsižvelgdamas į teisės įgijimo momentą, t. y. 2011 m. spalio 14 d., ir į įstatymo redakcijos įsigaliojimo momentą, t. y. 2013 m. spalio 1 d., sprendė, kad BUAB ,,Senjorų rezidencija“ bankroto byloje ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalies nuostatos, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, taikytinos nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (nesant objektyvios galimybės taikyti įstatymo nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įsiteisėjimo), t. y. nuo 2013 m. spalio 1 d. BUAB ,,Senjorų rezidencija“ vykdyta ūkinė komercinė veikla turėjo būti nutraukta. Kadangi BUAB ,,Senjorų rezidencija“ ūkinė komercinė veikla nuo 2013 m. spalio 1 d. vykdyta neteisėtai, o ginčijami kreditorių nutarimai priimti BUAB ,,Senjorų rezidencija“ ūkinės komercinės veiklos vykdymo klausimais, tai teismas sprendė, kad ginčijami nutarimai yra neteisėti.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį nepakeistą.

15Dėl Reglamento 9 punkto pažeidimo teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie posėdžio datą (pranešimas laiku negautas ne dėl administratoriaus kaltės), jam buvo žinoma posėdžio darbotvarkė, todėl manydamas, jog posėdžio metu gali būti priimti nutarimai, pažeidžiantys bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus, turėjo galimybę pasirūpinti dalyvavimu posėdyje, jo metu išsakyti argumentus sprendžiamais klausimais.

16Pasisakydamas dėl pirmojo darbotvarkės klausimo – ūkinės komercinės veiklos vykdymo, ir antrojo darbotvarkės klausimo – viešbučio valdymo sutarties sudarymo, teismas rėmėsi ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu, nurodė, kad nagrinėjama situacija patenka į šio įstatymo reglamentavimo sritį. Įsigaliojus ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui pripažintai likviduojama įmonei suteikta teisė tęsti ūkinę veiklą apsiriboja tik jau vykdomos veiklos tęstinumu, taip pat sandoriais, sudarytais prieš ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos įsigaliojimą, prisiimtų teisių ir pareigų vykdymu. Po ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, nepaisant ankstesniais sprendimais priimtų nutarimų tęsti veiklą, naujų sandorių ir naujos apimties pareigų prisiėmimas yra draudžiamas. BUAB „Senjorų rezidencija“ veiklą nutarta tęsti sudarant naują sutartį, t. y. ne tęsiant jau iki įstatymo įsigaliojimo priimtus įsipareigojimus, bet prisiimant naujas teises ir pareigas, kas įsigaliojus ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies naujai redakcijai buvo uždrausta. Kadangi antrasis darbotvarkės klausimas laikytinas išvestiniu iš pirmojo ir trečiojo, juo savarankiški su bankrutavusios įmonės veikla susiję klausimai nesprendžiami, tai, panaikinus pirmąjį ir trečiąjį nutarimus, naikintinas ir antrasis.

17Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies naujoji redakcija atitinka konstitucinės teisės normų, įtvirtintų Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, 70 straipsnio ir 2011 m. gegužės 25 d. įstatymo dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas nurodė, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, CPK 3 straipsnio 3 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis). Kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl teisės normų, kurios nagrinėjamoje byloje tiesiogiai netaikytinos, tyrimo reikštų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, šalių procesinio lygiateisiškumo principų pažeidimą (CPK 7, 17 straipsniai).

18III. Kasacinio skundo argumentai

19Kasaciniu skundu BUAB „Senjorų rezidencija“ prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – BAB banko „Snoras“ skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

201. Dėl ĮBĮ nuostatų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjama situacija patenka į naujos redakcijos ĮBĮ taikymo sritį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ redakcija nenustatė draudimo likviduojamai dėl bankroto įmonei vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Iki 2013 m. spalio 1 d. galiojęs ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas suteikė teisę įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Panašaus turinio nuostata galioja ir šiuo metu. Bendrovės kreditorių susirinkimo 2011 m. spalio 14 d. nutarimas toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą atitiko tuo metu galiojusio įstatymo reikalavimus, nes jokių draudimų įstatymas nenustatė. Bendrovės kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) nutarimas dėl ūkinės komercinės veiklos nutraukimo iki šiol nėra priimtas. Bendrovė pripažinta bankrutavusia Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartimi. Iki ĮBĮ pakeitimo 2013 m. spalio 1 d. bendrovės ūkinė komercinė veikla, atitinkanti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto reikalavimus, net ir po teismo nutarties pripažinti bendrovę bankrutavusia nebuvo ribojama. Byloje kyla įstatymo atgalinio veikimo teisinė problema, nes, BUAB „Senjorų rezidencija“ nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį. Kasatorius remiasi Konstitucinio Teismo praktika (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 2001 m. sausio 11 d., 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai), nurodo, kad įstatymai ir kiti teisės aktai netaikomi iki jų įsigaliojimo įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams. Išimtis iš šios taisyklės daroma tada, kai baudžiamojoje ar administracinėje teisėje panaikinamas veikos baudžiamumas ar sušvelninama teisinė atsakomybė (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Tokiems įstatymams pripažįstama atgalinio veikimo teisinė galia ir tai atitinka lex benignior retro agit principą. Pasak Konstitucinio Teismo, įstatymų leidyboje atgalinio veikimo įstatymo normų priėmimas turi būti išimtinis. Kitose srityse (ne baudžiamojoje ir administracinėje teisėje) retroaktyvaus (turinčio atgalinio veikimo galią) įstatymo priėmimas gali neigiamai atsiliepti asmenų teisėms (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarime nurodyta, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jeigu tai nurodyta pačiame įstatyme ir jeigu toks aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties. ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies nauja redakcija buvo priimta 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237, kurio 13 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimas šio įstatymo normas taikyti iki jo įsigaliojimo pradėtoms bankroto procedūroms, taigi įstatymų leidėjas nustatė šio įstatymo atgalinio veikimo (taikymo) galimybę. Byloje turėjo būti vertinama, kokioje teisinių santykių srityje numatyta atgalinio naujos redakcijos įstatymo nuostatų taikymo galimybė, ar atgalinis naujos redakcijos įstatymo nuostatų taikymas nepablogina teisės subjektų padėties, tačiau teismai to nedarė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad po naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies įsigaliojimo bendrovei suteikta teisė tęsti ūkinę komercinę veiklą apribojama jau vykdomos veiklos tęstinumu, taip pat anksčiau sudarytais sandoriais prisiimtų teisių ir pareigų vykdymu, o naujų sandorių ir pareigų prisiėmimas yra draudžiamas, tačiau neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo panaikintas kreditorių komiteto 2013 m. spalio 14 d. nutarimas tęsti bendrovės ūkinę komercinę veiklą (pirmasis darbotvarkės klausimas). Kreditorių komiteto 2013 m. spalio 14 d. nutarimas, priimtas pirmuoju darbotvarkės klausimu, nepažeidžia naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies. Pagal 2013 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. XII-237 13 straipsnio 1 dalį naujos redakcijos ĮBĮ taikytinas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Bendrovės teisė vykdyti ūkinę komercinę veiklą atsirado iki naujos redakcijos ĮBĮ įsigaliojimo, taip pat iki tol ši teisė pradėta įgyvendinti ir buvo įgyvendinta. Todėl apeliacinės instancijos teismo nurodyta pozicija yra pernelyg siaura, neatsižvelgta į bendrovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos specifiką, tokios veiklos vykdymo priežastis ir tikslus. Pagal tokį aiškinimą šioje bankroto proceso stadijoje bendrovė, esant pagrįstam poreikiui, negalėtų sudaryti naujų komunalinių paslaugų, ryšio ar elektros tiekimo, apsaugos paslaugų sutarčių. Tuo atveju, jeigu darbo sutartis su vykdomuoju direktoriumi ar kitu darbuotoju būtų nutraukta darbuotojo iniciatyva ar pasibaigtų kitais pagrindais, nepriklausančiais nuo bendrovės valios, tai naujos darbo sutarties sudarymas su kitu darbuotoju būtų teisiškai negalimas, tačiau tokia teismo pozicija neteisinga.

21Kasatoriaus teigimu, kreditorių komiteto 2013 m. spalio 14 d. nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl viešbučio komplekso valdymo sutarties sudarymo reiškia tik siekį pakeisti vykdomos ūkinės komercinės veiklos teisinę formą (būdą, modelį), o ne jos esmę (turinį) bei mastą, atsisakant vykdomojo direktoriaus instituto ir vietoj jo pasirenkant viešbučio komplekso valdytojo institutą. Sprendžiant dėl kreditorių komiteto nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu teisėtumo yra svarbus ne naujo sandorio, skirto bendrovės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, ir ne naujų bendrovės teisių ir pareigų prisiėmimo faktas, o tai, ar toks sandoris iš esmės keičia iki naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies įsigaliojimo bendrovės 2011 m. spalio 14 d. kreditorių susirinkime priimtą nutarimą tęsti bendrovės ūkinę komercinę veiklą ir jo pagrindu viešbučio komplekse vykdytą veiklą, ar keičia su tuo susijusių bendrovės teisių ir pareigų apimtį, įskaitant bendrovės išlaidas ir gautiną naudą (jos dydį) iš viešbučio komplekso valdymo sutarties sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį. Byloje nėra duomenų, kad viešbučio komplekso valdymo sutarties sudarymas padidino bendrovės išlaidas. Tokios aplinkybės pareiškėjas net neįrodinėjo (CPK 12, 178 straipsniai). Viešbučio komplekso sutarties sudarymu bendrovės kreditoriai siekia veiksmingesnio eksploatavimo ir didesnės turtinės naudos iš bendrovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos, kreditorių teisių ir teisėtų interesų didesnės apsaugos. Byloje esantys duomenys apie viešbučio kompleksą patvirtina, kad jo pardavimas, siekiant maksimaliai patenkinti bendrovės kreditorių interesus, atsižvelgiant į veiklos pobūdį ir objekto vertę, yra itin sudėtinga užduotis. Bylos duomenimis, bendrovė, vykdydama veiklą 2011 m. spalio 14 d. nutarimo pagrindu, gavo nemažas pajamas ir smarkiai sumažino nuostolius. Atsižvelgiant į viešbučio komplekso specifiką, tik tęsiant bendrovės ūkinę komercinę veiklą bendrovės kreditorių komiteto 2013 m. lapkričio 14 d. nutarimu trečiuoju darbotvarkės klausimu pasirinktu būdu būtų sudarytos prielaidos padidinti viešbučio komplekso vertę ir sudaryti sąlygas maksimaliai pelningai parduoti bendrovės turtą ir patenkinti kreditorių reikalavimus.

22Bendrovė ūkinę komercinę veiklą vykdo kreditorių susirinkimo 2011 m. spalio 14 d. nutarimo pagrindu, byloje nėra duomenų, kad bendrovės vykdoma ūkinė komercinė veikla neatitinka ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto reikalavimų. Pareiškėjas tokios aplinkybės net neįrodinėjo (CPK 12, 178 straipsniai). Bendrovės kreditorių susirinkimo 2011 m. spalio 14 d. nutarimu nuspręsta, kad bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymo pabaigą lems kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) nutarimas dėl ūkinės komercinės veiklos nutraukimo. Toks nutarimas iki šiol nepriimtas. Taigi bendrovės kreditoriams priklauso teisė spręsti dėl tolesnės ūkinės komercinės veiklos, jos turinio ir masto, nutraukimo. Priimdami kreditorių susirinkimo 2011 m. spalio 14 d. nutarimą bendrovės kreditoriai elgėsi pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies taikymas pagal apeliacinės instancijos teismo išaiškinimą pažeistų iki naujos redakcijos įstatymo susiklosčiusius teisinius santykius, inter alia, paneigtų kreditorių savivaldą ir autonomiją, sprendžiant jų kompetencijai priklausančius klausimus. Kadangi naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies normos reiškia draudimą (ribojimą) tam tikromis sąlygomis likviduojamai dėl bankroto įmonei vykdyti ūkinę komercinę veiklą, o seniau toks draudimas (ribojimas) nebuvo nustatytas ir bendrovei netaikomas, tai nagrinėjamu atveju naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies atgalinis taikymas pablogintų bendrovės teisinę padėtį, pažeistų jos kreditorių teises ir teisėtus interesus.

233. Dėl ginčo teisinių santykių. Bendrovė yra teisės subjektas, kuriam teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi iškelta bankroto byla, o 2011 m. spalio 27 d. nutartimi ji pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Taigi bendrovė yra teisės subjektas, kuriam taikomos bankroto procedūros (ĮBĮ 2 straipsnio 2, 3 dalys). Civilinė byla neapima tų veiksmų, kurie, nors ir susiję su bankrotu, tačiau atliekami be teismo proceso. Teisės doktrinoje pabrėžiama, kad bankroto bylos glaudžiai susijusios tiek su civiliniu procesu, teismo tiriamuoju procesu, tiek su priverstinio vykdymo procesu (R. Norkus, Bankroto bylų nagrinėjimas: teorija ir praktika, Justitia, 2007, Vilnius; S. Kavalnė, V. Mikuckienė, R. Norkus, R. Velička, Bankroto teisė, Pirmoji knyga, Justitia, 2009, Vilnius). Bankroto teisė reglamentuoja ne tik procesinius, bet ir materialinius teisinius santykius. Taigi bankroto teisė funkcionuoja materialiniu ir procesiniu teisiniu lygmeniu (S. Kavalnė, V. Mikuckienė, R. Norkus, R. Velička, Bankroto teisė, Pirmoji knyga, Justitia, 2009, Vilnius). Be to, bankroto teisė gali būti suprantama siaurąja prasme – teisinių santykių, susiklostančių vykstant bankroto procesui, visuma (bankroto teisiniai santykiai), ir plačiąja prasme – kai, be bankroto proceso (bankroto teisinių santykių), yra kiti teisiniai santykiai, susiję su bankrotu. Su bankrotu susiję teisiniai santykiai reglamentuojami tiek viešosios, tiek privatinės teisės normomis. Dėl bankroto teisės reguliavimo dalyko ypatumų teisės doktrinoje pripažįstama, kad bankroto teisė yra tarpšakinis teisės institutas (R. Norkus, Bankroto bylų nagrinėjimas: teorija ir praktika, Justitia, 2007, Vilnius, Nr. 2(64); S. Kavalnė, V. Mikuckienė, R. Norkus, R. Velička, Bankroto teisė, Pirmoji knyga, Justitia, 2009, Vilnius). Santykiai, susiję su įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, ūkinės komercinės veiklos tęstinumu, patenka į privatinės teisės sritį (S. Kavalnė, V. Mikuckienė, R. Norkus, R. Velička, Bankroto teisė, Pirmoji knyga, Justitia, 2009, Vilnius). Taigi bankroto procesinis teisinis reguliavimas ir jo pasikeitimai negali eliminuoti dispozityvumo bankroto procese, paneigti bankrutuojančios (bankrutavusios) bendrovės kreditorių savivaldos ir autonomijos, kuri tokiems asmenims iš esmės teisiniu reguliavimu pripažįstama, negali paneigti būtinybės derinti tokios bendrovės kreditorių interesus. Byloje kilęs ginčas iš esmės yra susijęs su bendrovės teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą įgyvendinimu, tokios veiklos apimtimi (ribojimu), todėl priklauso privatinės (civilinės) teisės reguliavimo sričiai, kurioje įstatymo atgalinis veikimas pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją konstituciškai nepateisinamas, nes visais atvejais dėl atgalinio įstatymo veikimo (taikymo) vienų teisės subjektų teisinė padėtis pagerėtų, o kitų pablogėtų. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kreditorių komiteto nutarimai, kurie iš esmės yra bendrovės kreditorių susirinkimo 2011 m. spalio 14 d. nutarimo tąsa, neatitinka naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostatų.

244. Dėl sąvokos „sandorių, susijusių su įmonės veiklos nutraukimu“ vertinimo. Naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatytas leidimas likviduojamai dėl bankroto įmonei sudaryti su įmonės veiklos nutraukimu susijusius sandorius. Įstatyme nėra tokių sandorių sąrašo, nepateikta tokia sąvoka. CK 2.111 straipsnyje, su kuriuo siejamos naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies normos (žr. Lietuvos Respublikos ūkio ministro Seimui pateiktą Įmonių bankroto įstatymo 2, 10, 11, 20, 21, 28, 29, 30, 33, 35 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamąjį raštą), taip pat nėra išvardyti tokie sandoriai, nenustatyta tokių sandorių sąvoka. Taigi tokio sandorio sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, teismas apie tokį sandorį sprendžia individualiai (ad hoc), atsižvelgdamas į konkretaus sandorio esmę, pobūdį, turinį ir juo siekiamus sukelti (sukeliamus) teisinius padarinius. Likviduojamas juridinis asmuo tiek naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies, tiek CK 2.111 straipsnio požiūriu turi teisę sudaryti sandorius, kurie skirti įstatymo tvarka parduotinam likviduojamam dėl bankroto juridinio asmens turtui išsaugoti bei tokio turto vertei, jo pardavimo kainai padidinti. Būtent tokia yra viešbučio komplekso valdymo sutartis, kuriai sudaryti kreditorių komitetas 2013 m. spalio 14 d. priėmė nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu. Dėl to net ir laikant, kad kreditorių komiteto 2013 m. spalio 14 d. nutarimų teisėtumo klausimas spręstinas atsižvelgiant į naujos redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį, ginčijami nutarimai jai neprieštarauja.

25Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

28Dėl bankroto proceso tikslų

29Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pat metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla (kartais, kai ji naudinga įmonei, – tęsiama), taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat įmonės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ v. BUAB „Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007, inter alia, išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti IĮ V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007; teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc prašymą, bylos Nr. 3K-3-16/2014; kt.). Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam tikros ĮBĮ nuostatos lemia ir tai, kad šalia kreditorių reikalavimų patenkinimo bankroto proceso tikslas yra taip pat ir skolininko teisių bei teisėtų interesų apsauga. Taigi, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nurodytus du tikslus, t. y. kreditorių ir skolininko interesų apsaugą, reikia derinti. Nors pagal bankroto procedūrų teisinio reglamentavimo prasmę, iškėlus įmonės bankroto bylą, prioritetas teikiamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, tačiau ir tokiu atveju turi būti racionaliai vadovaujamasi kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros principu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. BUAB „Okseta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-166/2008).

30Bankroto procesui būdingas ir turi būti išlaikomas teisinis apibrėžtumas. Bankroto proceso metu verslas kaip visuma ar nenaudojamas turtas praranda vertę. Ją taip pat mažina bankroto administravimo išlaidos. Įmonės verslo, turto vertė, iš jos gaunama įmonės ekonominė nauda (pajamos) galėtų būti panaudotos kreditorių reikalavimams tenkinti. Pagrindinio bankroto proceso tikslo pasiekimas užtikrintas ĮBĮ įtvirtintu reglamentavimu, kurio vienas iš principų – bankroto proceso operatyvumas. Išvadą, kad bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo principas, lemia tai, kad tam tikroms procedūroms atlikti įstatyme yra nustatyti terminai, su kurių pasibaigimu siejama teismo pareiga priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti IĮ V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-591/2008; 2009 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Turto bankas v. bankrutuojanti IĮ V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-249/2009; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Skirnuva“ v. L. K. IĮ „Talka“, bylos Nr. 3K-3-477/2011; kt.).

31Kreditorių reikalavimai bankroto procese gali būti užtikrinami dviem būdais: pirma, likviduojant įmonės turtą ir jį realizavus iš gautų pajamų tenkinant kreditorių reikalavimus; antra, užtikrinant įmonės (jos dalies ar gyvybingo verslo) veiklos tęstinumą ir tenkinant kreditorių reikalavimus iš tokios veiklos pajamų. Procedūriškai antrasis būdas įgyvendinamas sudarant įmonės ir kreditorių taikos sutartį bankroto byloje. Į likvidavimo stadiją įmonė įžengia tik tada, kai per ĮBĮ nustatytus terminus kreditoriams ir įmonei nepavyko susitarti dėl verslo išsaugojimo ir taikos sutarties sudarymo. Iš ĮBĮ nuostatų analizės darytina išvada, kad bankroto procesas apima tris stadijas: 1) bankroto bylos iškėlimo; 2) bankrutavimo; 3) bankrutuojančios įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo. Šios stadijos turi savo ypatumus, todėl kiekvienoje stadijoje skiriasi pačios įmonės teisinė padėtis ir administratoriaus kompetencija.

32Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į nurodytus bankroto proceso tikslus ir esamas bankroto proceso stadijas aptarti kasacinio teismo išaiškinimai yra aktualūs ir svarbūs, aiškinant ir taikant ĮBĮ 30 straipsnio nuostatas.

33Dėl Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 3 dalies galiojimo laike

34Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad bet kuri teisės norma gali būti tinkamai išaiškinta tik tada, jeigu bus atsižvelgta į jos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto normomis, taip pat jos santykį su Konstitucija ir joje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, esančiais visos teisės sistemos pagrindu. Pagal bendrąjį teisės principą lex benignior retro agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų atgalinis veikimas neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Bendrasis teisės principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/1999; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, byla Nr. 3K-3-100/2013; kt.). Teisėtai įgyta teisė pripažįstama ir nuo pažeidimų ginama jos atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu, o atliktų veiksmų atitiktis teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui tikrinamas pagal jų atlikimo metu galiojusias teisės normas.

35Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2, 10, 11, 131, 20, 21, 28, 29, 30, 33, 35, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2013 m. balandžio 18 d. įstatymas Nr. XII-237, įsigaliojęs 2013 m. spalio 1 d.) 9 straipsniu buvo pakeista ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalis, tiesiogiai expressis verbis įtvirtinant draudimą nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos likviduojamai įmonei vykdyti ūkinę komercinę veiklą, suteikiant jai teisę sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius. ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad vykdant bankroto procesus, pradėtus iki šio įstatymo įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Taigi, ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas likviduojamos įmonės ūkinės komercinės veiklos draudimas taikomas tiek iki ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo pradėtiems, tiek ir po jo įsigaliojimo (2013 m. spalio 1 d.) pradėtiems bankroto procesams, ir šis draudimas taikomas visiems bankroto procesams tik į ateitį. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad reikalavimas nevykdyti ūkinės komercinės veiklos bankrutavusioms ir likviduojamoms dėl bankroto įmonėms, kurių bankroto procesas pradėtas iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, reiškia šio įstatymo atgalinį veikimą. Vienodų reikalavimų dėl ūkinės komercinės veiklos draudimo visoms bankrutavusioms įmonėms taikymas kaip tik reiškia visų asmenų lygybės prieš įstatymą principo įgyvendinimą. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad ir iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusios ĮBĮ nuostatos nesuteikė teisės likviduojamai dėl bankroto įmonei vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Tokia išvada darytina iš ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatos, įtvirtinančios teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą bankrutuojančiai įmonei (t. y. antroje bankroto proceso stadijoje esančiai įmonei), jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius; 11 straipsnio 5 dalies 6 punkto nuostatos, nustatančios administratoriaus teisę vadovauti bankrutuojančios, o ne bankrutavusios, įmonės ūkinei komercinei veiklai; 31 straipsnio normos, reglamentuojančios administratoriaus teises ir pareigas likviduojant bankrutavusią įmonę ir nenustatančios likviduojamos dėl bankroto įmonės administratoriui teisės vykdyti bankrutavusios įmonės ūkinę komercinę veiklą, sisteminės analizės bei atsižvelgiant į jau aptartus bankroto proceso tikslus ir tai, kad pripažinta bankrutavusia įmonė pereina į likvidavimo stadiją, kurios paskirtis – parduoti visą įmonės turtą ir atsiskaityti su kreditoriais. Tokios pozicijos laikomasi ir bankroto teisės mokslo doktrinoje iki ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies pakeitimo, teigiant, kad likviduojamos dėl bankroto įmonės statusas reiškia, jog atliekamas pasirengimas užbaigti įmonės egzistavimą, todėl bankrutavusi įmonė turėtų baigti savo ūkinę komercinę veiklą, nes tokios veiklos vykdymas esant vieninteliam tikslui – realizuoti šios įmonės turtą ir ją išregistruoti – tampa sudėtingas. Kita vertus, bankrutavusios įmonės ūkinės komercinės veiklos tęsimas iš esmės prieštarauja likvidavimo proceso paskirčiai ir bankroto proceso tikslams, be to, nors ir yra naudingas paskesniosioms kreditorių eilėms (dažniausiai – trečiajai), tačiau neproporcingai riboja pirmosios ir antrosios eilių kreditorių teises, be to, tokios veiklos vykdymas gali padidinti kreditorių reikalavimus, jei nebus sėkmingas, t. y. pažeis skirtingų eilių kreditorių interesų pusiausvyrą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies normos taikymas ir bankrutavusioms įmonėms, kurių bankroto procesas pradėtas iki 2013 m. spalio 1 d., reiškia šios normos atgalinį taikymą bei konstitucinio principo lex retro non agit pažeidimą.

36Dėl ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies normos aiškinimo ir taikymo

37Nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį likviduoti ją dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti būtinus pavedimus ir nurodymus. Nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Likviduojama dėl bankroto įmonė gali sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę nurodytus sandorius. Be to, ĮBĮ 31 straipsnio norma, reglamentuojanti likviduojamos bankrutavusios įmonės administratoriaus kompetenciją, nustato administratoriaus teisę disponuoti įmonės turtu bei lėšomis ir pareigą užtikrinti jų apsaugą, teisę ir pareigą ĮBĮ nustatyta tvarka organizuoti turto pardavimą ir jį parduoti ar perduoti kreditoriams, pareigą tenkinti įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus kreditorių reikalavimus, taip pat nustato kitas administratoriaus teises ir pareigas, kurios tiesiogiai susijusios su bankrutavusios įmonės likvidavimu ir pabaiga, tačiau nenustato administratoriui teisės tęsti bankrutavusios įmonės ūkinę komercinę veiklą. Minėta, kad toks reglamentavimas yra pateisinamas tuo, kad bankrutuojančios įmonės mokumą galima bandyti atkurti jos bankrutavimo stadijoje, bankrutuojančiai įmonei sudarant taikos sutartis su kreditoriais, tačiau pripažinus įmonę bankrutavusia ir dėl to nusprendus ją likviduoti, tokia įmonė turi būti pabaigiama ir tai turi būti atliekama kuo greičiau per protingą terminą, t. y. per tokį laiko tarpą, kurio reikia bankrutavusios įmonės turtui parduoti maksimaliai kreditoriams palankiomis kainomis, atsiskaityti su kreditoriais bei atlikti kitus su įmonės pabaiga susijusius veiksmus. Taigi, bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijoje yra vienintelis tikslas – realizuoti visą įmonės turtą ir atsiskaityti su kreditoriais, tačiau nebeatliekami jokie veiksmai įmonės mokumui atkurti ar ją išsaugoti. Todėl paprastai suteikimas bankrutavusiai įmonei teisės tęsti ūkinę komercinę veiklą prieštarauja likvidavimo stadijos paskirčiai ir esmei. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iki bankrutavusios įmonės turto pardavimo momento būtina užtikrinti tokio turto apsaugą, priežiūrą ir tvarkymą tam, kad jis neprarastų savo rinkos vertės, todėl tam tikrais atvejais gali būti reikalingos tam tikros išlaidos, kad realizuotinas turtas būtų išsaugotas esamos būklės ar kad taptų likvidus ir galėtų būti realizuojamas, kad jis būtų apsaugotas. ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai su ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalimi, todėl ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostata, leidžianti likviduojamai dėl bankroto įmonei sudaryti su įmonės likvidavimu susijusius veiksmus, aiškintina ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios likviduojamos bankrutavusios įmonės administratoriaus kompetenciją, kontekste. Taigi nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad pagal bylą nagrinėjusių teismų ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies normos aiškinimą bankrutavusi ir likviduojama įmonė nebegali sudaryti naujų komunalinių paslaugų, elektros tiekimo ar apsaugos paslaugų sutarčių. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais išimtiniais atvejais gali susidaryti ir tokia faktinė situacija, kad po teismo sprendimo pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti ją dėl bankroto bus reikalingas tam tikras laiko tarpas, kol likviduojamos įmonės turtas bus parduotas dėl šio turto specifinio pobūdžio ar savybių, kurio metu likviduojama įmonė iš esmės galėtų turtą nuomoti ar kitaip naudoti ūkinei komercinei veiklai, iš to gaudama pajamų turto apsaugai, išlaikymui, administravimo procedūroms, bet neapsunkindama turto realizavimo, arba tam tikrais atvejais gali būti naudingiau parduoti turtą kaip veikiančio verslo dalį, gaunant tokiu būdu iš pardavimo didesnę naudą (pvz., patalpos, kurios gali būti parduodamos kartu su nuomos teisės apsunkinimu, gaunant iš nuomos pajamų laikotarpiu iki tokio turto pardavimo). Tokiu atveju, esant motyvuotam ir pagrįstam administratoriaus prašymui, ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostata suteikia teismui teisę nutartyje likviduoti dėl bankroto įmonę leisti bankrutavusiai įmonei sudaryti tam tikrus sandorius, reikalingus įmonės turto vertei išsaugoti ar nuostoliams mažinti, net jeigu tai susiję su tam tikru ūkinės komercinės veiklos vykdymu iki bus parduotas turtas. Ši teismo teisė leisti sudaryti tam tikrus sandorius pagal ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies normos turinį yra išimtis iš ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatytų apribojimų ir 31 straipsnio 1 dalyje nurodytos administratoriaus kompetencijos. Nagrinėjamos bylos atveju svarbu pažymėti, kad nurodyta ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies norma įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d. Tokiu atveju, kai teismo nutartis pripažinti bankrutuojančią įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto yra priimta iki 2013 m. spalio 1 d., likviduojamos dėl bankroto įmonės administratorius turi teisę kreiptis į teismą su atskiru prašymu leisti sudaryti prašyme nurodytus sandorius, tokį prašymą motyvuojant ir pagrindžiant, o teismui jį išsprendžiant nutartimi.

38Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 23 straipsnio 6 punkte įtvirtinta kreditorių susirinkimo teisė spręsti klausimus dėl ūkinės komercinės veiklos (jos tęstinumo, atnaujinimo, apribojimo, nutraukimo, sąmatos tvirtinimo ir pan.), teikti teismui pasiūlymus dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos apribojimų ar nutraukimo bei apribojimų disponuoti įmonės turtu nustatymo turi būti aiškinama sistemiškai su ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto, 11 straipsnio 5 dalies 6 punkto, 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bei atsižvelgiant į tai, kad ūkinę komercinę veiklą vykdyti, esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, gali tik bankrutuojanti įmonė, t. y. stadijoje iki ji bus pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl ši kreditorių susirinkimui nustatyta teisė nepaneigia ĮBĮ įtvirtinto draudimo likviduojamai dėl bankroto įmonei vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Nurodytos ĮBĮ nuostatos, nustatančios teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą tik bankrutuojančiai įmonei ir draudžiančios ją vykdyti bankrutavusiai įmonei, yra imperatyviosios, todėl kreditorių susirinkimas (komitetas) neturi teisės savo sprendimu paneigti šį draudimą. Tai, kad teisės doktrinoje bankroto teisė, kaip teisingai nurodo kasatorius, priskiriama prie tarpšakinių teisės institutų, turi tiek viešosios teisės, tiek privatinės teisės elementų ir iš esmės yra priskiriama prie privatinės teisės, kurioje dominuoja dispozityvusis teisinių santykių pobūdis, nepaneigia galimybės privatinėje teisėje įtvirtinti tam tikrus imperatyviuosius reikalavimus. Todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai, taikydami ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį, paneigė kasatoriaus kreditorių susirinkimo 2011 m. spalio 14 d. nutarimu išreikštą valią, paneigė kreditorių savivaldą ir autonomiją.

39Nagrinėjamos bylos atveju bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatoriaus kreditorių komitetas 2011 m. spalio 14 d. nutarimu nutarė tęsti bankrutuojančios įmonės ūkinę komercinę veiklą, Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 27 d. nutartimi pripažino kasatorių bankrutavusiu ir nusprendė likviduoti dėl bankroto. 2013 m. spalio 14 d. nutarimu kreditorių komitetas priėmė pareiškėjo BAB banko „Snoras“ skundžiamus nutarimus dėl ūkinės komercinės veiklos tęsimo, darbo sutarties su vykdomuoju direktoriumi nutraukimo ir sutarties su naujuoju valdytoju sudarymo suderintomis sąlygomis pagal pasiūlytą sutarties projektą ne vėliau kaip iki 2013 m. spalio 21 d. Kaip matyti iš šio kreditorių komiteto susirinkimo protokolo, sprendimas dėl ūkinės komercinės veiklos tęsimo priimtas vertinant ir neatsižvelgiant į nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusią ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies normą, draudžiančią likviduojamai dėl bankroto įmonei vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Kaip matyti iš viešbučio valdymo sutarties projekto, šią sutartį ketinta sudaryti neterminuotai, nes sutartyje joks terminas nėra nurodytas. Be to, kaip matyti iš kreditorių komiteto susirinkimo protokolo ir minėtos sutarties projekto, sprendimas dėl ūkinės komercinės veiklos tęsimo nėra siejamas su turto pardavimu, parduodamo turto vertės išsaugojimu. Šio sprendimo vienintelis tikslas – gauti lėšų iš viešbučio veiklos ir išsaugoti bankrutavusią įmonę. Pažymėtina, kad kasatorius pripažintas bankrutavusiu ir yra likviduojamas dėl bankroto jau daugiau nei trejus metus ir byloje nėra jokių duomenų, kad likvidavimas užsitęsė dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių, kad kasatoriaus bankroto administratorius ėmėsi realių veiksmų parengti turtą ar verslą pardavimui. Minėta, kad kreditorių komitetas pagal ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį neturi teisės savarankiškai spręsti dėl bankrutavusio kasatoriaus ūkinės komercinės veiklos tęsimo, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai, vadovaudamiesi ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalimi ir ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 13 straipsniu, sprendė, jog tokie kasatoriaus kreditorių komiteto 2013 m. spalio 14 d. nutarimai prieštarauja Įmonių bankroto įstatymui, ir juos panaikino. Kasacinio skundo argumentai dėl nurodytų motyvų nepaneigia bylą nagrinėjusių teismų išvadų teisingumo ir atitikties įstatymui.

40Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad juos naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnis 3 dalis).

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

42Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

43Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiami bankroto proceso tikslų ir Įmonių bankroto įstatymo... 6. Pareiškėjas BAB bankas „Snoras“ prašė teismo pripažinti neteisėtais... 7. Pareiškėjas nurodė, kad BAB banko „Snoras“ įkeitimu užtikrintas 21 712... 8. 2011 m. spalio 14 d. įvykusiame kreditorių susirinkime pagal tuo metu... 9. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė... 10. Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi pareiškėjo BUAB banko... 11. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi... 12. Dėl Reglamento 9 punkto pažeidimo teismas nustatė, kad buvo procedūrinių... 13. Dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo teismas nurodė, kad 2011 m. spalio... 14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014... 15. Dėl Reglamento 9 punkto pažeidimo teisėjų kolegija nurodė, kad... 16. Pasisakydamas dėl pirmojo darbotvarkės klausimo – ūkinės komercinės... 17. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su... 18. III. Kasacinio skundo argumentai... 19. Kasaciniu skundu BUAB „Senjorų rezidencija“ prašo panaikinti bylą... 20. 1. Dėl ĮBĮ nuostatų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai... 21. Kasatoriaus teigimu, kreditorių komiteto 2013 m. spalio 14 d. nutarimas... 22. Bendrovė ūkinę komercinę veiklą vykdo kreditorių susirinkimo 2011 m.... 23. 3. Dėl ginčo teisinių santykių. Bendrovė yra teisės subjektas, kuriam... 24. 4. Dėl sąvokos „sandorių, susijusių su įmonės veiklos nutraukimu“... 25. Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 28. Dėl bankroto proceso tikslų ... 29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto... 30. Bankroto procesui būdingas ir turi būti išlaikomas teisinis apibrėžtumas.... 31. Kreditorių reikalavimai bankroto procese gali būti užtikrinami dviem... 32. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į nurodytus bankroto proceso... 33. Dėl Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 3 dalies galiojimo laike... 34. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad bet kuri teisės... 35. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2, 10, 11,... 36. Dėl ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies normos aiškinimo ir taikymo... 37. Nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje... 38. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 23 straipsnio 6 punkte įtvirtinta... 39. Nagrinėjamos bylos atveju bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatoriaus... 40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio... 41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 42. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 43. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...