Byla 3K-3-249/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Grabinsko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 26 d. nutarties dėl pareiškėjo bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto administratoriaus UAB „Audersima“ prašymą pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas klausimas dėl galimybės pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, kai nebaigtos nagrinėti bankrutuojančios įmonės savininkų inicijuotos bylos, kuriose ginčijamas tam tikrų kreditorių reikalavimų dydis ir įmonės turto įvertinimas, buvęs bankroto bylos iškėlimo metu.

5Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartimi individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui iškelta bankroto byla, 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Dalis kreditorių reikalavimų buvo peržiūrėta teisme apeliacine ir kasacine tvarka, dalis – tikslinama, dėl kai kurių peržiūrėjimo dar nagrinėjami ginčai teisme. Bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas 2005 m. gruodžio 6 d. nusprendė nesudaryti taikos sutarties pagal pasiūlytą projektą ir įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

6Bankroto administratorius 2008 m. balandžio 25 d. prašyme pripažinti individualią įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto nurodė, kad tai, jog tam tikri patvirtinti kreditorių reikalavimai iki šiol yra ginčijami arba tikslinami, nėra kliūtis pripažinti įmonę bankrutavusia ir priimti nutartį likviduoti ją dėl bankroto, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnį kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos; sprendimas dėl įmonės pabaigos priimamas atlikus įstatymo nustatytas įmonės likvidavimo procedūras, taigi nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimas nebus kliūtis tikslinti kreditorių reikalavimus įmonės likvidavimo proceso metu.

7Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi prašymą pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. liepos 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi panaikino nurodytas teismų nutartis ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

9Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 8 d. nutartimi patenkino administratoriaus prašymą ir pripažino individualią įmonę V. ir S. M. prekybos centrą bankrutavusia, nutarė ją likviduoti dėl bankroto, patvirtino įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Teismas nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalį įmonė pripažįstama bankrutavusia ir priimama nutartis ją likviduoti, jeigu per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jeigu šis terminas teismo nepratęstas. Individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro kreditorių susirinkimas klausimą dėl taikos sutarties sudarymo svarstė 2005 m. kovo 1 d., 2005 m. rugpjūčio 4 d., o 2005 m. gruodžio 6 d. įvykusiame kreditorių susirinkime nusprendė taikos sutarties nesudaryti ir įpareigojo bankroto administratorių kreiptis į teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia bei likviduotina dėl bankroto. Teismas pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytais terminais pareikšti kreditorių reikalavimai patvirtinti teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, ši nutartis yra įsiteisėjusi, Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas taikos sutarčiai sudaryti - pasibaigęs, šis terminas nepratęstas, taikos sutartis nesudaryta. Teismas konstatavo, kad yra visos įstatymo nustatytos sąlygos pripažinti nurodytą individualią įmonę bankrutavusia ir likviduoti ją dėl bankroto.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 26 d. nutartimi atmetė atsakovės V. M. atskirąjį skundą ir Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje šioje bankroto byloje, nurodyta, jog nagrinėjamu atveju dalis įmonės kreditorių per įstatyme nustatytą terminą nepareiškė noro sudaryti taikos sutartį ir įpareigojo bankroto administratorių kreiptis į teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, todėl pagal šias aplinkybes teismai turėjo taikyti Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalį. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 3 dalimi, skundžiama nutartimi patvirtino individualios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Atskirajame skunde įvardyta Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-505/2008, kurioje nurodyta teismo pareiga, prieš priimant sprendimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir tvirtinant galutinius finansinius reikalavimus, iš esmės patikrinti bei įvertinti ginčijamų kreditorių pretenzijų pagrįstumą, priimta byloje, kurioje buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama, taikytos 1997 m. Įmonių bankroto įstatymo, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., normos; nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti, pagrįstumo, taikomos 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo normos, pagal kurias įmonės veikla laikoma pasibaigusia, priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos (Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 4 dalis). Kolegija nurodė, kad įvardytos Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, todėl pacituotas išaiškinimas nagrinėjamu atveju netaikytinas. Dėl atskirojo skundo argumentų, kad teismas negalėjo tvirtinti kreditorių VSDFV Marijampolės skyriaus ir Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimų, dėl kurių pagrįstumo nebaigti nagrinėti ginčai teisme, taip pat Marijampolės savivaldybės administracijos finansinio reikalavimo, dėl kurio vykdomas ikiteisminis tyrimas, kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje bankroto byloje, aiškinant Įmonių bankroto įstatymo 26, 30 straipsnių nuostatas, nurodyta, jog kreditorių reikalavimai gali būti tvirtinami teismo nutartimi pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina arba po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo; tokia nutartis gali būti priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vykstantys ginčai dėl tam tikrų kreditorių reikalavimų nėra kliūtis skelbti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, nes kreditorių reikalavimai gali būti tvirtinami ir tikslinami ir po nutarties pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto. Dėl atskirojo skundo argumentų, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo ne tik peržiūrėti ir patvirtinti kreditorių reikalavimus, bet ir įvertinti bankroto bylos iškėlimo teisėtumą, kolegija nurodė, jog apeliantės įvardytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje šioje individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-362/2007, kaip tik pažymėta, jog bankroto proceso tikslas ir būtinybė užtikrinti interesų pusiausvyros principo laikymąsi paneigia galimybę iš naujo spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, svarstant, ar buvo įstatyme nustatyti pagrindai bankroto bylai iškelti; bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad įmonė yra pajėgi įvykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta pagrindais, nurodytais Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, pvz., kreditoriams įsitikinus įmonės mokumu ir pasirašius taikos sutartį, o ne kvestionuojant bankroto bylos iškėlimo pagrįstumą. Skundo argumentą, kad, nepatvirtinus galutinio kreditorių reikalavimų sąrašo iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimo dienos, pažeidžiamos ne tik įmonės savininkų, bet ir visų kreditorių teisės, kolegija taip pat atmetė, nurodžiusi, jog kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami ir tikslinami, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Dėl tų pačių motyvų kolegija atmetė ir skundo argumentą, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, teismas turėjo įvertinti ir aplinkybes, susijusias su netinkamai nustatyta įmonės turto verte. Kolegija taip pat konstatavo, kad prašymas sustabdyti bankroto bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstos civilinės bylos dėl Marijampolės skyriaus valstybinės mokesčių inspekcijos, VSDFV finansinių reikalavimų, taip pat išnagrinėtas ieškinys dėl įmonės turto įvertinimo bei užbaigti vykstantys ikiteisminiai tyrimai, netenkintinas, nes, minėta, galutiniai kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami ir bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijoje iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Be to, bylos sustabdymas neatitiktų ir bankroto proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo bei bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėtų lūkesčių principų.

11III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

12Kasaciniu skundu atsakovė V. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 26 d. nutartį, priimti naują sprendimą – atmesti bankroto administratoriaus prašymą pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

131. Teismai neteisingai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnį, reglamentuojantį įmonės pripažinimą bankrutavusia. Nagrinėjamu atveju, kai ginčijama didelė dalis įmonės kreditorių reikalavimų, teismai neteisėtai konstatavo, kad yra visos sąlygos pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina. Šiuo atveju nėra nė vieno iš dviejų įmonei bankrutavusia ir likviduotina pripažinti būtinų pagrindų: pirma, nėra priimtos nutarties, kuria patvirtinti galutiniai visų kreditorių reikalavimai, ir nėra galimybės tokią nutartį priimti, kol neišnagrinėtos civilinės bylos, kuriose ginčijamas dalies kreditorių reikalavimų dydis, nepasibaigęs ikiteisminis tyrimas; antra, nėra pagrindo spręsti apie tikrąją kreditorių valią dėl taikos sutarties sudarymo: kreditorių balsų skaičių ir atitinkamai galimybę sudaryti taikos sutartį Įmonių bankroto įstatymo 28 straipsnio nustatyta tvarka gali lemti bylų, kuriose ginčijami kreditorių reikalavimai, baigtis; nors taikos sutartis turi būti pasirašyta visų kreditorių, tačiau, pasikeitus jų turimų balsų pusiausvyrai, gali pasikeisti ir atskirų kreditorių nuomonė dėl taikos sutarties sudarymo. Be to, nurodytų bylų nagrinėjimo rezultatai turės įtakos ir galimybei atsiskaityti su kreditoriais, patenkinant jų reikalavimus Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio nustatyta tvarka.

142. Spręsdami ginčo situaciją, teismai nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Po nutarties dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina paprastai praeina nedaug laiko iki priimama nutartis dėl įmonės pabaigos, ir per šį laiką gali būti neįmanoma tinkamai išspręsti kelis teisminius ginčus dėl kreditorių reikalavimų dydžio bei pagrįstumo. Priimdamas nutartį dėl įmonės pabaigos, teismas pagal Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnį nesaistomas pareigos patvirtinti galutinius kreditorių reikalavimus: tokiam sprendimui priimti reikia tik pateikti Įstatymo 32 straipsnio 4 punkte išvardytus dokumentus. Tai reiškia, kad, nepatvirtinus galutinių kreditorių reikalavimų sąrašo iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimo, pažeidžiamos ne tik įmonės savininkų, bet ir visų kreditorių teisės, neįgyvendinami teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai.

153. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu klausimu, t. y. dėl teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio nustatyta tvarka, kai neišnagrinėti ieškiniai, kuriais ginčijami tam tikrų kreditorių reikalavimai, taip pat ieškinys dėl įmonės turto įvertinimo, buvusio iškeliant įmonės bankroto bylą, yra nevienoda. Pagal iki 2009 m. tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką buvo reikalaujama, kad teismo sprendimas (nutartis) pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti priimamas tik po to, kai išnagrinėjami ieškiniai, galintys turėti įtakos įmonės mokumui; be to, teismas, priimdamas sprendimą (nutartį) paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto, sprendime (nutartyje) turi nurodyti patikslintą kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų sumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Panevėžio rajono valstybinė mokesčių inspekcija v. likviduojama AB “Savitiškis”, bylos Nr. 3K-37/1998, nurodyta, kad, priėmus sprendimą likviduoti bankrutuojančią įmonę, civilinės bankroto bylos nagrinėjimas pasibaigė, todėl tapo negalimas kreditorių reikalavimų sąrašo tvirtinimas, taip pat keitimas (1992 m. Įmonių bankroto įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 8 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnis); įsiteisėjus teismo sprendimui likviduoti įmonę dėl bankroto, prasideda įmonės likvidavimo, t. y. teismo sprendimo vykdymo, procesas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje AB „Vinva“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-541/2000, konstatuota, kad sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti gali būti priimamas tik po to, kai bus išnagrinėti bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikšti teisme ieškiniai dėl įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, nes nurodytų ieškinių nagrinėjimo rezultatai gali turėti įtakos bankrutuojančios įmonės mokumui atkurti arba kreditorių reikalavimų patenkinimo dydžiui. 2002 m. birželio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje AB „Rentinvesta“ bankroto byloje Nr. 3K-3-916/2002, kasacinio teismo išaiškinta, kad, nepriklausomai nuo to, jog kreditorių reikalavimų sąrašas ir šių reikalavimų apimtys patvirtintos teismo nutartimi, pagal 1997 m. Įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio 1 ir 3 dalis teismas, priėmęs sprendimą paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto, sprendime nurodo patvirtintą kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų sumą. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-505/2008, vadovaujantis nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, padaryta išvada, kad pagal 1997 m. Įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio nuostatas ta aplinkybė, jog bankroto byloje kreditorių reikalavimai patvirtinti teismo nutartimi, neatima iš kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisės ginčyti to ar kito kreditoriaus įtraukimo į kreditorių sąrašą ar kreditorinio reikalavimo (jo dalies) patvirtinimo, o, kilus ginčui dėl patvirtintų kreditorių reikalavimų, nepašalina teismo pareigos prieš priimant sprendimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir tvirtinant galutinius finansinius reikalavimus iš esmės patikrinti bei įvertinti ginčijamų kreditorių pretenzijų pagrįstumą. Nors įvardytos nutartys priimtos aiškinant 1997 m. Įmonių bankroto įstatymo normas, tačiau tiek 1997 m. Įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnyje, tiek 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnyje, reglamentuojančiuose įmonės pripažinimą bankrutavusia, įtvirtinta teismo pareiga, priėmus nutartį dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia, patvirtinti (patenkinti visiškai ar dalį) visų kreditorių reikalavimų sumą, t. y. nustatyta teismo pareiga išspręsti visus ginčus dėl kreditorių reikalavimų dydžio ir tik tada spręsti įmonės pripažinimo bankrutavusia klausimą. Dėl to nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais turi būti vadovaujamasi ir taikant 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio nuostatas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje šioje, t. y. individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto, byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2008, paneigė ankstesniąją praktiką, nurodęs, kad atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, jog negalima pripažinti įmonės bankrutavusia dėl to, kad nepatvirtinta 94 proc. kreditorių reikalavimų; vykstantys teisminiai ginčai dėl kreditorių reikalavimų nėra kliūtis skelbti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

16Apeliacinės instancijos teismo nurodymas skundžiamoje nutartyje, kad kreditorių reikalavimai gali būti tvirtinami ir tikslinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos, negali būti absoliutus pagrindas, suteikiantis galimybę pripažinti įmonę bankrutavusia, kai ginčijama didžioji dalis kreditorių reikalavimų. Tokia teisinė situacija pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, taip pat proporcingumo principą. Sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia turi būti priimamas tik tada, kai bankroto byla iš tiesų išnagrinėta (Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 1 dalis) ir yra reali galimybė įgyvendinti Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą – patvirtinti kiekvieno kreditoriaus patikslintą reikalavimų sumą. Nagrinėjamu atveju teismai pripažino bankroto bylą išnagrinėta, o įmonę bankrutavusia ir likviduotina, nors sutiko, kad yra tikimybė, jog reikės tikslinti kreditorių reikalavimus. Galimybė patikslinti kreditorių reikalavimus po nutarties dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina gali būti nebent išimtis, bet ne taisyklė. Siekiant įgyvendinti bankroto proceso operatyvumo principą, kreditorių reikalavimai turi būti reiškiami ir tvirtinami per Įmonių bankroto įstatymo nustatytus terminus, o teisė pareikšti ir patikslinti reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo, po nutarties, kuria įmonė pripažinta bankrutavusia, priėmimo sietina su kreditorių teisių apsauga tais atvejais, kai terminas kreditorių reikalavimams pareikšti ar patikslinti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ v. UAB „Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007, kurioje nurodyta, kad teisinis pagrindas priimti kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, yra tada, kai pripažįstama, jog jie paduoti dėl svarbių priežasčių praleidus Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, ir teismas nepriėmęs nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos.

174. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ v. UAB „Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007, nurodyta, kad Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, kuris leidžia nuosekliai vykdyti įmonės bankroto procedūras tam tikromis stadijomis ir neleidžia, jei to tiesiogiai nenustatyta Įmonių bankroto įstatyme, grįžti prie tų bankroto procedūros stadijų ir etapų, kurie jau buvo atlikti ir patvirtinti bankroto bylą nagrinėjančio teismo. Skundžiamos teismų nutartys, atsižvelgiant į teismuose nagrinėjamus ginčus dėl įmonės kreditorių reikalavimų, pažeidžia bankroto proceso stadijų eiliškumą ir įtvirtina galimybę piktnaudžiauti teise, reiškiant nepagrįstai didelius kreditorių reikalavimus. Nagrinėjamu atveju kreditorių finansiniai reikalavimai galutinai nenustatyti, jie yra ginčijami, todėl bankroto bylos nagrinėjimas negali būti laikomas baigtu. Kai nėra galutinai patvirtinti kreditorių reikalavimai ir tinkamai neužbaigta bankroto bylos nagrinėjimo stadija, teismo nutartis likviduoti įmonę, reiškianti naujos bankroto proceso stadijos – likvidavimo – pradžią, yra neteisėta. Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina konstatavimas, kai neaiški ir ginčijama teisme didelė dalis kreditorių reikalavimų, taip pat lemiamą reikšmę bankroto bylai iškelti turėjęs įmonės turto įvertinimas neatitinka iki 2009 m. buvusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, yra ydingas ir turi būti peržiūrėtas.

185. Nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai atsisakė vertinti įmonės bankroto bylos iškėlimo teisėtumo klausimą. Jeigu prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais būtų pripažinti nepagrįstais kreditorių reikalavimai, taip pat nustatyta, kad įmonės turtas įvertintas neteisingai, galėtų paaiškėti, jog bankroto byla iškelta neteisėtai. Tai būtų pagrindas CK 1.138 straipsnio 2 punkte nustatyta tvarka atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Teismai laikė, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, šios bylos iškėlimo teisėtumo klausimas tampa nekvestionuotinas, netgi tais atvejais, kai ši iškelta pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas. Kai nėra galimybės atnaujinti procesą bankroto bylos iškėlimo stadijoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007), taip pat negalima šios bylos iškėlimo pagrįstumo įvertinti bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, nelieka net teorinės galimybės atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Iki nurodytos kasacinio teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarties priėmimo buvo laikomasi visiškai priešingos pozicijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kauno baldai“ ir kt. v. UAB „Saulėtekis“, bylos Nr. 3K-3-146/2003, pripažinta, kad nurodytu atveju procesas gali būti atnaujintas, nes apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti bankroto bylą yra galutinė ir neskundžiama kasacine tvarka, tai reiškia, jog bankroto bylos iškėlimo stadija, įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nutarčiai, yra užbaigta. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad, paaiškėjus, jog bankroto bylos iškėlimo metu įmonė buvo moki (jos skolos neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės), negalima iš naujo spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimo, pažeidžia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Teismo nurodymas, kad bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, pvz., kreditoriams įsitikinus įmonės mokumu ir pasirašius taikos sutartį, o ne kvestionuojant bankroto bylos iškėlimo pagrįstumą, nėra pagrindas prieiti prie išvados, jog taip būtų tinkamai apginti pažeisti įmonės interesai. Kai mokiai įmonei nepagrįstai iškeliama bankroto byla, po to ji pripažįstama bankrutavusia ir likviduotina, išnyksta galimybė atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Priešingai negu nurodyta apeliacinės instancijos teismo, taikos sutarties sudarymas taip pat tampa negalimas, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 28 straipsnio 3 dalį taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažinti kasatorės įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto yra įsiteisėjusi, todėl nėra teismo nurodytos galimybės sudaryti taikos sutartį, taip pat nėra jokio kito Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodyto pagrindo nutraukti galbūt neteisėtai iškeltą bankroto bylą.

196. Teismai nepagrįstai netaikė CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir nesustabdė bankroto bylos nagrinėjimo tol, kol bus išspręstos kitos civilinės bylos, kuriose ginčijami tam tikrų įmonės kreditorių reikalavimai, taip pat įmonės turto įvertinimas (civilinė byla dėl VSDFV Marijampolės skyriaus finansinio reikalavimo nagrinėjama Kauno apygardos teisme, dėl Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo – Lietuvos apeliaciniame teisme, dėl turto vertinimo – Kauno miesto apylinkės teisme). Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai privalėjo sustabdyti bankroto bylą net nesant tokio šalių reikalavimo, nes bankroto byloje teismas turi pareigą būti aktyvus ir privalo užtikrinti viešojo intereso apsaugą. Apeliacinės instancijos atmetė prašymą sustabdyti bylą tik formaliai nurodęs, kad kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo, tačiau visiškai nevertino fakto, jog teismų sprendimai kitose civilinėse bylose turės prejudicinę reikšmę bankroto byloje, nesidomėjo Marijampolės apylinkės prokuratūroje vykstančio ikiteisminio tyrimo įtaka. Teismo argumentą, kad bylos sustabdymas neatitiktų ir bankroto proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo principų, paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje SIA „Pareks lizings“ v. UAB „Parex lizingas“, bylos Nr. 3K-7-260/2005, suformuluotas išaiškinimas, kad teismo veiksmai bankroto byloje, atlikti laikantis Įmonių bankroto įstatymo ir CPK reikalavimų, negali būti vertinami kaip bylos vilkinimas ir proceso terminų pažeidimas.

207. Neįvertinę būtinybės sustabdyti bankroto bylą, teismai pažeidė CPK 185 straipsnio 2 dalies nuostatas, įpareigojančias teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė CPK 234 straipsnį, kuriame nustatyta, kad civilinė byla teismo posėdyje nagrinėjama, kai yra pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims: teismo pranešimai apie klausimo dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka nebuvo įteikti bylos šalims ir trečiajam asmeniui. Be to, teismas ne tik netenkino kasatorės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, bet ir skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių šio prašymo atmetimo motyvų, tai taip pat vertintina kaip CPK 185 straipsnio 2 dalies pažeidimas.

21Atsiliepime į kasacinį skundą bankroto administratorius UAB „Audersima“ prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismų nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

221. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiomis teismo nutartimis yra patvirtinti visi bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu dėl kasatorės nurodytų teisminių procesų būtų sustabdytas sprendimo likviduoti įmonę priėmimas, tai šie procesai, aktyviai siekiant suinteresuotai šaliai, gali niekada nesibaigti. Kasatorė nurodo teismo sprendimų įvardytose civilinėse bylose įtaką įmonės mokumui atkurti, tačiau neatskleidžia, kurioje iš šių bylų priimtas sprendimas ir kaip galėtų atkurti įmonės mokumą. Tokios galimybės nėra.

232. Kasatorės argumentai, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 3 dalį teismas turi pareigą iš naujo ir iš esmės peržiūrėti anksčiau teismo patvirtintus kreditorių reikalavimus, nepagrįsti.

243. Įstatyme nenustatyta teismo pareigos, sprendžiant dėl įmonės likvidavimo, pasisakyti dėl bankroto bylos iškėlimo teisėtumo, juolab kai šis klausimas buvo peržiūrėtas instancine tvarka.

25Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismų nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamas nutartis priėmę teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi, priimta nagrinėjamoje bankroto byloje, pagrįstai pripažino individualią įmonę V. ir S. Mačiulių prekybos centrą bankrutavusia ir likviduotina bei patvirtino kreditorių reikalavimus, nes yra visos Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos tokiai nutarčiai priimti.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

28Dėl įmonių bankroto proceso tikslų

29Įmonių bankroto instituto tikslas – siekiant apsaugoti visuomenės interesus, sumažinti neigiamus dėl įmonių bankroto kylančius socialinius padarinius, kiek įmanoma operatyviau ir objektyviau spręsti tarpusavyje susijusių ūkio subjektų turtinius ginčus. Lietuvoje įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla, taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat įmonės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ v. BUAB „Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007, inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007 ).

31Įmonių bankroto įstatymo normų analizė suponuoja išvadą, kad pagrindinis bankroto proceso tikslas – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus. Šis tikslas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis. Kartu pažymėtina, kad tam tikros nurodyto Įstatymo nuostatos suponuoja ir tai, kad šalia kreditorių reikalavimų patenkinimo bankroto proceso tikslas yra ir skolininko teisių bei teisėtų interesų apsauga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nurodytus du tikslus, t. y. kreditorių ir skolininko interesų apsaugą, reikia derinti. Nors pagal bankroto procedūrų teisinio reglamentavimo prasmę, iškėlus įmonės bankroto bylą, prioritetas teikiamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, tačiau ir tokiu atveju turi būti racionaliai vadovaujamasi kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros principu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. BUAB „Okseta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-166/2008).

32Atsižvelgdama į aptartus įmonių bankroto proceso tikslus, teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde keliamų bankroto procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

33Dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia sąlygų

34Kasacinio skundo argumentai, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnį, reglamentuojantį įmonės pripažinimą bankrutavusia, atmestini.

35Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje bankroto byloje, perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, kai yra šios sąlygos:

361) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo patvirtinimo;

372) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo trys mėnesiai;

383) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo;

394) nepratęstas trijų mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti.

40Jeigu trys mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo Įmonių bankroto įstatymo nustatytą procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl pripažinimo įmonės bankrutavusia ir jos likvidavimo dėl bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. Esant šioms Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalies sąlygoms aišku, kad įmonės veikla neatnaujinta ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-591/2008). Pažymėtina, kad pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.

41Bylą iš naujo išnagrinėję ir skundžiamas nutartis priėmę teismai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra visos Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos pripažinti įmonę bankrutavusia ir priimti nutartį likviduoti ją dėl bankroto, nes: kreditorių reikalavimai patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi; per tris mėnesius nuo nutarties, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, įsiteisėjimo bankrutuojančios įmonės kreditoriai nepareiškė noro sudaryti taikos sutarties; teismui nepateiktas kreditorių susirinkimo prašymas pratęsti terminą taikos sutarčiai sudaryti, priešingai, kreditorių susirinkimas įpareigojo bankroto administratorių kreiptis į teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia bei likviduoti ją dėl bankroto.

42Kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto negalėjo būti priimta, nes dalis įmonės kreditorių reikalavimų dar ginčijama teisme, atmestini kaip nepagrįsti.

43Teisėjų kolegija pažymi, kad Įmonių bankroto įstatymo normose nenustatyta draudimo tikslinti kreditorių reikalavimus po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto priėmimo. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

44Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnį, yra pasisakęs, jog nurodyta norma taikytina ir kreditorių reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teisinis pagrindas priimti kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, yra tada, kai pripažįstama, kad jie paduoti dėl svarbių priežasčių praleidus Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, ir teismas nepriėmęs nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ ir kt. v. BUAB ,,Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007).

45Kasacinis teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje bankroto byloje, konstatavo, kad dėl to, jog kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo, tai iki to laiko jie taip pat gali būti ir tikslinami. Iš to darytina išvada, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalį gali būti tvirtinami teismo nutartimi, kuria teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, ar po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo. Tokia nutartis gali būti priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-591/2008).

46Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasaciniame skunde tvirtinama, jog nutartis likviduoti įmonę dėl bankroto gali būti priimta tik tada, kai galutinai patvirtinti visų kreditorių reikalavimai, kartu pripažįstama, kad jie gali būti tikslinami ir po nurodytos nutarties priėmimo, tik tai turėtų būti ne taisyklė, o išimtis. Nepaneigiant kasacinio skundo argumento, kad nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, kol vyksta teisminiai ginčai dėl kreditorių reikalavimų tikslinimo, galima kaip išimtis, bet ne taisyklė, konstatuotina, kad nurodyta išimtis teisingai taikyta nagrinėjamoje byloje.

47Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju individualios įmonės V. ir S. Mačiulių prekybos centro bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartimi (nurodyta nutartis įsiteisėjo 2004 m. gegužės 13 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas paliko ją nepakeistą); šia nutartimi buvo nustatytas 45 dienų terminas kreditorių reikalavimams pareikšti. Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai, kurie vėliau priimtomis nutartimis buvo patikslinti. Dėl kasatorės argumentų, kad dviejų įmonės kreditorių reikalavimų, patvirtintų bankroto byloje, dydis dar ginčijamas teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad bankrutuojančios įmonės savininkų ieškinys dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos reikalavimo peržiūrėjimo pareikštas 2008 m. gruodžio 10 d. (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-739-259/2009; Lietuvos apeliacinio teismo byla Nr. 2A-595/2009), t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams po bankroto bylos iškėlimo ir Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, priėmimo; nurodyto kreditoriaus reikalavimas buvo patikslintas Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, padidinant jį nuo 384 448 iki 391 055 Lt (T. 5, b. l. 144); skundžiama Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartimi dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto patvirtintas patikslintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos reikalavimas, t. y. 391 055 Lt. Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi buvo patvirtintas 1 735 677,66 Lt dydžio Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas (T. 3, b. l. 86, 116); šio reikalavimo pagrįstumas buvo peržiūrėtas pagal vieno iš bankrutuojančios įmonės kreditorių prašymą, tačiau Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartimi atsisakyta jį sumažinti; nurodyta nutartis buvo peržiūrėta apeliacine tvarka ir palikta nepakeista (T. 5, b. l. 156-157, 207-211); bankroto bylos nagrinėjimo metu Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas buvo perduotas AB Turto bankui; Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartimi nurodytas reikalavimas, sumažinus delspinigius, buvo perskaičiuotas ir patvirtinta 1 472 669,28 Lt reikalavimo suma (T. 16, b. l. 116-117). Bankrutuojančios įmonės savininkų skundas dėl Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo paduotas 2008 m. spalio 21 d., t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams po bankroto bylos iškėlimo ir Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, priėmimo; Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nutartimi nurodytą skundą atsisakyta priimti (civilinė byla Nr. 2-1695-555/2008); Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartimi apeliacinis procesas pagal pareiškėjų atstovo atskirąjį skundą nutrauktas (civilinė byla Nr. 2-138/2009). Taigi kasatorės argumentai, kad teisme yra ginčijamas ir Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas, yra nepagrįsti.

48Teisėjų kolegija sprendžia, kad ta aplinkybė, jog, praėjus penkeriems metams po bankroto bylos iškėlimo, įmonės savininkai vis dar ginčija tam tikrų kreditorių reikalavimų dydį, negali būti pakankamas, juolab besąlyginis, pagrindas atsisakyti pripažinti įmonę bankrutavusia ir priimti nutartį likviduoti ją dėl bankroto, nes tai neatitiktų pagrindinio įmonių bankroto proceso tikslo – kiek įmanoma operatyviau patenkinti visų įmonės kreditorių interesus ir teisėtus lūkesčius.

49Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nutartis priėmę teismai vadovavosi kasacinio teismo nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje bankroto byloje, išdėstytais išaiškinimais (CPK 362 straipsnio 2 dalis), jog kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami ir po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia bei likviduoti ją dėl bankroto priėmimo. Tai lemia kiekvienos konkrečios bylos aplinkybės, kurias kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgdamas, be kita ko, ir į įmonių bankroto proceso tikslus. Nagrinėjamu atveju teismai teisingai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio nuostatas, nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti ją dėl bankroto priimta atsižvelgus į šios konkrečios bylos aplinkybes, bankroto proceso tikslus, kreditorių teisėtų lūkesčių apsaugą. Būtent tokia pozicija atitinka ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo bankroto procese principus (CK 1.5 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų kasatorės argumentai, kad teismai, spręsdami ginčo situaciją, nesivadovavo nurodytais principais, atmestini kaip nepagrįsti.

50Dėl teismų precedentų ir nevienodos teismų praktikos

51Kasacinio skundo argumentai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu klausimu, t. y. dėl teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti ją dėl bankroto priėmimo Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio nustatyta tvarka, kai neišnagrinėti ieškiniai, kuriais ginčijami tam tikrų kreditorių reikalavimai, taip pat ieškinys dėl įmonės turto įvertinimo, buvusio iškeliant įmonės bankroto bylą, yra nevienoda, atmestini kaip nepagrįsti.

52Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą nurodyta, jog, nagrinėdamas bylas, teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas atitinkamas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai turi precedentinę reikšmę tik teismams nagrinėjant bylas, savo faktinėmis aplinkybėmis panašias į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje AB „Klaipėdos Smeltė“ v. BAB „Lietuvos farmacija“, bylos Nr. 3K-3-525/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Marijampolės miškų urėdija v. B. P., bylos Nr. 3K-3-215/2009, kt.).

53Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius; kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-52/2003; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. Sodininkų bendrija „Lakštingala“, bylos Nr. 3K-3-194/2008; 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-560/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-12/2009; kt.).

54Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Panevėžio rajono valstybinė mokesčių inspekcija v. likviduojama AB „Savitiškis“, bylos Nr. 3K-37/1998, kasacinio teismo padarytomis išvadomis dėl 1992 m. Įmonių bankroto įstatymo normų, reglamentuojančių sprendimo likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimą, o nagrinėjamoje byloje aiškintos ir taikytos 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo normos. Be to, nurodyta kasacinio teismo nutartis priimta byloje, kurios faktinė fabula esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje bankroto bylą nagrinėjantis teismas priėmė sprendimą likviduoti bankrutuojančią įmonę nepraėjus trijų mėnesių terminui kreditorių reikalavimams pareikšti ir nepatvirtinęs kreditorių reikalavimų sąrašo.

55Kasatorė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje AB „Vinva“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-541/2000, suformuluotu 1997 m. Įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio nuostatų dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia išaiškinimu, be to, pateiktu skirtingoms negu nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje pasisakyta dėl sprendimo pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti priėmimo, kol neišnagrinėti bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikšti ieškiniai dėl įmonės sudarytų sandorių negaliojimo, ir nėra jokių išaiškinimų, susijusių su kreditorių reikalavimų ginčijimu ir tikslinimu.

56Kasaciniame skunde cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje AB „Rentinvesta“ bankroto byloje Nr. 3K-3-916/2002, pasisakyta dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus teisės ginčyti kito kreditoriaus finansinį reikalavimą, patvirtintą teismo skelbiant įmonę likviduojama dėl bankroto, t. y. išspręstas visiškai kitas, negu nagrinėjamoje byloje kilęs, klausimas, aiškinant 1997 m. Įmonių bankroto 37 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas pagal visiškai skirtingas negu nagrinėjamoje byloje faktines aplinkybes.

57Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės įvardytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys priimtos bylose, kurių ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, jose nepateikta išaiškinimų nagrinėjamoje byloje sprendžiamu teisės klausimu. Dėl to nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatorės argumentais, kad kasacinis teismas yra suformulavęs skirtingas teisės aiškinimo taisykles dėl galimybės pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto priėmimo. Netapačių ginčų išsprendimas, taikant materialiosios teisės normas pagal konkrečių ginčų faktines aplinkybes, nevertintinas kaip teismų praktikos nevienodumas.

58Kasacinio teismo praktikoje iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutarties nagrinėjamoje individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje priėmimo nebuvo pasisakyta dėl 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio, reglamentuojančio įmonės pripažinimą bankrutavusia, nuostatų aiškinimo ir taikymo analogiškoms ar labai panašioms kaip nagrinėjamoje byloje aplinkybėms.

59Kasatorės argumentai, kad Lietuvos apeliacinis teismas iki skundžiamos nutarties priėmimo nuosekliai laikėsi kitokios teisės normų dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina aiškinimo ir taikymo praktikos, atmestini kaip nepagrįsti. Pirma, nurodyti kasacinio skundo argumentai grindžiami tik viena Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi. Suformuota teismų praktika suprantama kaip ne vienkartinė, o nuosekli, išdėstyta keliose nutartyse ar taikyta keliose analogiškose faktinėse situacijose taisyklė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje V. M. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-364/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje BUAB „Telematics Klaipėda“ v. R. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-52/2008; kt.). Antra, įvardytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-505/2008, pasisakyta dėl bankroto byloje dalyvaujančių asmenų teisės ginčyti vieno ar kito kreditoriaus įtraukimą į kreditorių sąrašą ir jo finansinio reikalavimo, jau pavirtinto teismo nutartimi, dydį, taigi 1997 m. Įmonių bankroto 37 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatos likviduoti įmonę dėl bankroto aiškintos byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

60Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų praktika nagrinėjamoje byloje kilusiu klausimu nelaikytina nevienoda, nes, minėta, nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto teismai priima atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, kreditorių teisėtų lūkesčių apsaugą, kitus bankroto proceso tikslus. Būtent tokia pozicija atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus bankroto procese (CK 1.5 straipsnis).

61Dėl bankroto bylos iškėlimo teisėtumo vertinimo

62Kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai atsisakė vertinti įmonės bankroto bylos iškėlimo teisėtumo klausimą, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

63Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą nurodyta, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas įmonės bankroto procedūros nuosekliai vykdomos tam tikromis stadijomis, o jas pabaigus ir teismui patvirtinus, grįžti prie jau atliktų bankroto proceso stadijų neleidžiama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005; 2007m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ v. BUAB „Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007).

64Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje bankroto byloje, pasisakant dėl galimybės atnaujinti procesą bankroto bylos iškėlimo stadijoje, pažymėta, kad bankroto proceso tikslas ir būtinybė užtikrinti interesų pusiausvyros principo laikymąsi paneigia galimybę iš naujo spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, svarstant, ar buvo įstatyme nustatyti pagrindai bankroto bylai iškelti; siekis apsaugoti kreditorių interesus įmonei skolininkei nevykdant įsipareigojimų suponuoja išvadą, kad, konstatavus nemokumo pagrindus ir jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, esminę reikšmę turi nebe įmonės mokumo būsena, buvusi bankroto bylos iškėlimo stadijos metu, bet esamuoju metu, t. y. ar kreditoriams išlieka grėsmė patirti nuostolių dėl įmonės skolininkės nepajėgumo įvykdyti prievoles; bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad įmonė yra pajėgi įvykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta pagrindais, nurodytais Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, o ne kvestionuojant bankroto bylos iškėlimo pagrįstumą. Toks teisių gynybos būdas bankroto byloje nevilkina bylos nagrinėjimo ir atitinka byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007).

65Nagrinėjamu atveju įmonės bankroto bylos iškėlimo Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka ir ši nutartis įsiteisėjo, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi konstatavo, kad bankroto byla iškelta teisėtai ir pagrįstai. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti bankroto bylą yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama. Taigi nagrinėjamu atveju bankroto bylos iškėlimo stadija buvo užbaigta nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi ir nėra teisinio pagrindo prie jos grįžti.

66Kasacinio skundo argumentai, kad iki nurodytos kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties priėmimo teismų praktikoje buvo laikomasi kitokios pozicijos dėl bankroto bylos iškėlimo teisėtumo vertinimo, taip pat atmestini.

67Minėta, kad suformuota teismų praktika suprantama kaip ne vienkartinė, o nuosekli, išdėstyta keliose nutartyse ar taikyta keliose analogiškose faktinėse situacijose taisyklė. Kasatorės teiginys apie kitokią teismų praktiką grindžiamas tik viena kasacinio teismo nutartimi, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje UAB „Kauno baldai“ ir kt. v. UAB „Saulėtekis“, bylos Nr. 3K-3-146/2003. Tuo tarpu dėl bankroto bylos iškėlimo klausimo svarstymo pasisakyta išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje bankroto byloje (kasacinės bylos Nr. 3K-7-362/2007).

68Kasatorės argumentai, kad dėl to, jog taikos sutartis gali būti sudaryta iki teismo nutarties likviduoti įmonę įsiteisėjimo dienos (Įmonių bankroto įstatymo 28 straipsnio 3 dalis), nagrinėjamu atveju nėra apeliacinės instancijos teismo nurodytos galimybės nutraukti galbūt neteisėtai iškeltą įmonės bankroto bylą, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

69Taikos sutarties sudarymas yra tik vienas iš Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytų bankroto bylos nutraukimo pagrindų. Jeigu bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad įmonė yra moki ir gali įvykdyti prievoles, gali būti siekiama bankroto bylos nutraukimo vienu iš Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007).

70Dėl bankroto bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu

71Kasacinio skundo argumentai, kad teismai nepagrįstai netaikė CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodyto privalomojo bylos sustabdymo pagrindo ir nesustabdė bankroto bylos, kol bus išspręstos kasatorės pradėtos bylos, kuriose ginčijami tam tikri kreditorių reikalavimai, taip pat įmonės turto įvertinimas, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

72Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje išplėstinės teisėjų kolegijos civilinėje byloje AB „Geonafta“, Svenska Petroleum Exploration AB v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-268/2005, kurioje spręsta dėl bankroto bylos sustabdymo, kol neišnagrinėtos civilinės bylos dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo, nurodyta, jog tai, ar galima išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Tik padaręs išvadą, kad nagrinėjamos bylos negalima išspręsti, kol nebus išnagrinėta kita byla, teismas privalo sustabdyti bylą.

73Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad dėl to, jog šiuo atveju kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami ir po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia bei likviduotina dėl bankroto priėmimo, neužbaigti teisminiai ginčai dėl tam tikrų kreditorių reikalavimų, nėra pagrindas stabdyti bankroto bylos nagrinėjimą pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju bankroto bylos sustabdymas neatitiktų ir bankroto proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo, be to, bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėtų lūkesčių apsaugos principų, bankroto proceso tikslų. Minėta, kad kasatorės nurodytų kreditorių reikalavimai pradėti ginčyti praėjus daugiau nei ketveriems metams po bankroto bylos iškėlimo ir Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai; ieškinys dėl įmonės turto įvertinimo, buvusio iškeliant bankroto bylą, pareikštas 2008 m. rugsėjo 4 d., t. y. praėjus taip pat daugiau kaip ketveriems metams po bankroto bylos iškėlimo.

74Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su proceso teisės normų pažeidimu

75Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra ne bet koks, o esminis proceso teisės normų pažeidimas. Esminė įvardytos proceso teisės normos pažeidimo reikšmė turi būti atskleista ir pagrįsta motyvuotais teisiniais argumentais, be to, turi būti argumentuotai pagrįsta, kad nurodytas pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui (nutarčiai) priimti (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde tik įvardyta, kad skundžiamas nutartis priėmę teismai pažeidė CPK 185 straipsnio 2 dalies, 234 straipsnio nuostatas, tačiau motyvuotais teisiniais argumentais neatskleistas esminis nurodytų teisės normų pažeidimo pobūdis, be to, įtaka skundžiamų nutarčių teisėtumui. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nepasisako dėl šių kasacinio skundo argumentų.

76Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apskųstas teismų nutartis kasaciniame skunde nurodytais argumentais.

77Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

78Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

79Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas klausimas dėl galimybės pripažinti įmonę... 5. Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartimi individualiai įmonei V. ir... 6. Bankroto administratorius 2008 m. balandžio 25 d. prašyme pripažinti... 7. Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi prašymą... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė... 9. Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 8 d. nutartimi patenkino... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009... 11. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 12. Kasaciniu skundu atsakovė V. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009... 13. 1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo 30... 14. 2. Spręsdami ginčo situaciją, teismai nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje... 15. 3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu klausimu, t. y. dėl... 16. Apeliacinės instancijos teismo nurodymas skundžiamoje nutartyje, kad... 17. 4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje... 18. 5. Nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai atsisakė vertinti įmonės... 19. 6. Teismai nepagrįstai netaikė CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir... 20. 7. Neįvertinę būtinybės sustabdyti bankroto bylą, teismai pažeidė CPK... 21. Atsiliepime į kasacinį skundą bankroto administratorius UAB „Audersima“... 22. 1. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiomis teismo nutartimis yra patvirtinti... 23. 2. Kasatorės argumentai, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 3... 24. 3. Įstatyme nenustatyta teismo pareigos, sprendžiant dėl įmonės... 25. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Marijampolės apskrities valstybinė... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 28. Dėl įmonių bankroto proceso tikslų... 29. Įmonių bankroto instituto tikslas – siekiant apsaugoti visuomenės... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto... 31. Įmonių bankroto įstatymo normų analizė suponuoja išvadą, kad pagrindinis... 32. Atsižvelgdama į aptartus įmonių bankroto proceso tikslus, teisėjų... 33. Dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia sąlygų ... 34. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė... 35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje... 36. 1) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo... 37. 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų,... 38. 3) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo;... 39. 4) nepratęstas trijų mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti.... 40. Jeigu trys mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo... 41. Bylą iš naujo išnagrinėję ir skundžiamas nutartis priėmę teismai... 42. Kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nutartis pripažinti... 43. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įmonių bankroto įstatymo normose nenustatyta... 44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Įmonių bankroto įstatymo 26... 45. Kasacinis teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje... 46. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasaciniame skunde tvirtinama, jog... 47. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju individualios įmonės V.... 48. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ta aplinkybė, jog, praėjus penkeriems... 49. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nutartis priėmę teismai... 50. Dėl teismų precedentų ir nevienodos teismų praktikos ... 51. Kasacinio skundo argumentai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika... 52. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą... 53. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek ir... 54. Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. birželio... 55. Kasatorė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 31 d.... 56. Kasaciniame skunde cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m.... 57. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės įvardytos Lietuvos... 58. Kasacinio teismo praktikoje iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m.... 59. Kasatorės argumentai, kad Lietuvos apeliacinis teismas iki skundžiamos... 60. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų praktika nagrinėjamoje byloje... 61. Dėl bankroto bylos iškėlimo teisėtumo vertinimo... 62. Kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai... 63. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą nurodyta, jog pagal... 64. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje... 65. Nagrinėjamu atveju įmonės bankroto bylos iškėlimo Kauno apygardos teismo... 66. Kasacinio skundo argumentai, kad iki nurodytos kasacinio teismo išplėstinės... 67. Minėta, kad suformuota teismų praktika suprantama kaip ne vienkartinė, o... 68. Kasatorės argumentai, kad dėl to, jog taikos sutartis gali būti sudaryta iki... 69. Taikos sutarties sudarymas yra tik vienas iš Įmonių bankroto įstatymo 27... 70. Dėl bankroto bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu ... 71. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai nepagrįstai netaikė CPK 163... 72. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.... 73. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje... 74. Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su proceso teisės normų... 75. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą... 76. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą, konstatuoja, kad nėra... 77. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 78. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009... 79. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...