Byla e2-376-302/2018
Dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Eurostatybų koncernas“ ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė LR CK 1.91 str. – laiduotojas bankui uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-5727-275/2017 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovams L. T., A. G. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Eurostatybų koncernas“ ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė LR CK 1.91 str. – laiduotojas bankui uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas UAB Medicinos bankas 2017 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 100 000 Eur negrąžinto kredito, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovų L. T. ir A. G. turimam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, piniginėms lėšoms (įskaitant ir darbo užmokestį), turtinėms teisėms, priklausančioms atsakovams ir esančioms pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pavesti vykdyti ieškovės pasirinktam antstoliui.
  2. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams patenkintas ir atsakovų atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
  3. Atsakovas A. G. 2017 m. lapkričio 29 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriame prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui A. G., papildomai nurodant, kad atsakovui A. G. leidžiama disponuoti jam sumokėtais dienpinigiais.
  4. Prašyme atsakovas A. G. teismui nurodė, kad po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo, atsakovas vyko į komandiruotes Islandijoje, Lenkijoje ir Suomijoje. Vilniaus apygardos teismui 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi areštavus atsakovui A. G. priklausančiose banko sąskaitose esančias lėšas, atsakovas nebegali naudotis jam pervedamais dienpinigiais. Tokia situacija lemia tai, kad atsakovas negali iš esmės kokybiškai atlikti savo darbo funkcijų.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi atsakovo A. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitimo atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad atsakovas, pateikęs prašymą, disponuoti dienpinigiais šio prašymo teismui nepagrindė. Be to, nenurodė, kokio dydžio dienpinigius atsakovas gauna, kai vyksta į komandiruotes ir nenurodė, kokio dydžio sumomis atsakovas siekia disponuoti.
  3. Teismas laikė pagrįstais ieškovo argumentus, kad atsakovui gali būti mokami gerokai didesnio dydžio dienpinigiai nei turėtų būti skirti pagal teisės aktų reikalavimus. Tokiu būdu dienpinigiai atlieka platesnio pobūdžio funkcijas, t. y. ne tik kompensuoja realias kelionėje patirtas išlaidas, bet tuo pačiu iš esmės tampa darbuotojo pajamomis, kuriomis jis gali disponuoti savo nuožiūra.
  4. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad antstolis M. Petrovskis, priėmęs vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2017 m. lapkričio 8 d. priėmė patvarkymą, kuris adresuotas atsakovo A. G. darbdaviui UAB „Fortum heat Lietuva“, nurodant, jog atsakovui leidžiama išmokėti 400 Eur sumą būtiniesiems poreikiams patenkinti. Atsakovas A. G., nesutikdamas su antstolio nustatyta jam išmokėtina kiekvieną mėnesį darbdavio suma, antstolio veiksmų neskundė.
  5. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas, manydamas, jog antstolio nustatyta suma būtiniems poreikiams patenkinti nėra pakankama, galėjo kreiptis į antstolį dėl nustatytos jam išmokėtinos sumos padidinimo.
  6. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į pateiktus įrodymus ir nustačius, kad antstolis yra palikęs atsakovui jo asmeninėms reikmėms disponuoti atitinkamą sumą kiekvieną mėnesį, yra pagrindas spręsti, jog nagrinėjamu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina proceso šalių pusiausvyrą ir nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržo vienos iš proceso šalių teisių labiau, nei būtina, todėl atsakovo A. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8

  1. Atsakovas A. G. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitimo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Atsakovas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitimo pirmosios instancijos teismui nurodė, kad CPK 739 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad negalima išieškoti sumų, kurios skolininkui priklauso kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves. Atsakovas nurodė, kad ieškovas bet kokiu atveju (net ir patenkinus jo ieškinį šioje byloje) negalėtų išieškoti iš atsakovo A. G. jam pervestų dienpinigių ir todėl nėra pagrindo jų areštuoti.
    2. Tokiu atveju, jei laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra areštuojamas turtas, iš kurio išieškoti negalima, tai tokia laikinoji apsaugos priemonė yra betikslė – priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą ir pradėjus priverstinį skolos išieškojimą atsakovo atžvilgiu, ieškovas vis tiek negalėtų išieškoti iš tam tikrų sumų, iš kurių išieškoti neleidžia CPK 739 straipsnis.
    3. Akivaizdu, kad jeigu darbuotojas, kurio darbo funkcijos susijusios su išvykimu į komandiruotes, į jas nebegali išvykti (nes paprasčiausiai šių komandiruočių metu nepragyvena), tai toks darbuotojas yra faktiškai nereikalingas darbdaviui. Dėl šios priežasties kyla grėsmė, kad nepakeitus laikinųjų apsaugos priemonių masto atsakovui, atsakovas gali likti be darbo arba jo darbo užmokestis dėl negalėjimo vykdyti jo tiesiogines darbo funkcijas sumažės. Tokiu atveju būtų pažeisti ne tik atsakovo, bet ir pačios ieškovo interesai (ieškovas netektų galimybės savo reikalavimų užtikrinti ir atsakovo gaunamu darbo užmokesčiu).
    4. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, į kokias valstybes atsakovas yra siunčiamas į komandiruotes, 400 Eur suma yra akivaizdžiai per maža būtiniesiems poreikiams patenkinti tiek komandiruočių, tiek buvimo Lietuvoje metu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 526 yra patvirtintas maksimalių dienpinigių dydžių sąrašas. Vien už 2017 metais lapkričio mėnesį vykusias komandiruotes, apie kurias atsakovas pateikė teismui įrodymus, atsakovui turėjo būti sumokėti 361 Eur dienpinigiai.
    5. Atsakovas gauna 1 924,97 Eur dydžio, neatskaičius mokesčių, mėnesinį darbo užmokestį. Atsakovas uždirba daugiau negu minimalus mėnesinis darbo užmokestis, todėl ieškovo nurodomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 2.5 punktas nedraudžia atsakovo gaunamų dienpinigių laikyti komandiruočių į užsienį kompensacija (ne darbo užmokesčiu).
    6. Pirmosios instancijos teismas abejodamas, jog atsakovui dienpinigiai yra išmokami nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, (t. y. mokami didesni dienpinigiai nei yra nustatyti maksimalūs jų dydžiai), galėjo nutartyje nurodyti, jog atsakovui leidžiama disponuoti jam sumokėtais dienpinigiais, kurie neviršija sąraše numatytų maksimalių dienpinigių dydžių.
    7. Nurodyti tikslios dienpinigių sumos, kuria turėtų būti leista disponuoti atsakovui, yra neįmanoma, nes atsakovas nežino, į kokias tiksliai komandiruotes jis bus siunčiamas, kiek jose užtruks, kokiose valstybėse bus jo komandiruotės. Visi šie sprendimai yra išimtinai priklausomi ne nuo paties atsakovo, o nuo jo darbdavio valios.
  2. Ieškovas UAB Medicinos bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo A. G. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad antstolis paliko atsakovo asmeninėms reikmėms disponuoti 400 Eur kiekvieną mėnesį. Taigi atsakovas be jokių apribojimų gali naudotis 400 Eur per mėnesį suma. Šią sumą atsakovas turi teisę gauti iš savo darbdavio. Pastaroji suma yra kiek didesnė nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, neatskaičius priklausančių mokėti mokesčių. Pažymėtina, kad atsakovas neskundė nei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams, nei antstolio M. Petrovskio 2017 m. lapkričio 8 d. patvarkymo, todėl laikytina, kad su 400 Eur antstolio nustatyta būtinųjų išlaidų dydžio suma sutiko.
    2. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad iš dienpinigių dengiamos komandiruotės išlaidos. Akivaizdu, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, darbdavys turi pareigą padengti darbuotojo kelionės, apgyvendinimo ir kitas išlaidas, o dienpinigiai yra mokami kaip papildomos sumos, kurių darbuotojas neturi pareigos išleisti kelionėje. Šiuos pinigus darbuotojas gali naudoti savo nuožiūra, kaip ir kitas gaunamas pajamas, pavyzdžiui darbo užmokestį.
    3. Aplinkybę, jog atsakovo komandiruotėje patiriamos išlaidos yra apmokamos atskiromis lėšomis, o ne iš dienpinigių, patvirtina ir paties atsakovo pateikti dokumentai. UAB „Fortum heat Lietuva“ direktoriaus 2017 m. lapkričio 10 d. įsakyme Nr. IV-78, 2017 m. lapkričio 10 d. įsakyme IV-81, 2017 m. rugsėjo 4 d. įsakyme Nr. IV-51, kuriais atsakovas komandiruotas į užsienio valstybes, nurodyta „apmokėti kelionės išlaidas“, „išmokėti dienpinigius“. 2017 m. rugsėjo 12 d. avanso apyskaitoje Nr. 17-49 aiškiai išskirtos išlaidos už taksi paslaugas į oro uostą ir namus, traukinio bilietus Norvegijos Karalystėje bei atskira išmoka – dienpinigiai. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais vertintini atsakovo teiginiai, jog dėl šiuo metu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas tariamai negali atlikti savo darbo funkcijų, o juo labiau kad išimtinai dienpinigių lėšomis dengia visas savo patiriamas išlaidas komandiruotėje. Iš paties atsakovo pateiktų darbdavio įsakymų, buhalterinės apskaitos dokumentų matyti, jog jis gali sėkmingai vykti į užsienio valstybes, o jo kelionės išlaidos yra apmokamos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso reikalavimus.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Apeliantas, kurio prašymas sumažinti jo atžvilgiu taikyto turto arešto mastą, leidžiant iš areštuotų lėšų disponuoti jam mokamais dienpinigiais, pirmosios instancijos teismo buvo atmestas, pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – UAB „Fortum heat Lietuva“ 2017 m. gruodžio 4 d. ir 2017 m. rugsėjo 12 d. avanso apyskaitas, UAB „Fortum heat Lietuva“ 2017 m. lapkričio 10 d. įsakymus Nr. IV-78 ir Nr. IV-81 dėl komandiruotės, UAB „Fortum heat Lietuva“ 2017 m. rugsėjo 4 d. įsakymą Nr. IV-51 dėl komandiruotės, 2017 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį Nr. 28, apelianto sąskaitos išrašą iš AB SEB banko sąskaitos laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 8 d. ir kvitus. Apeliantas nurodė, kad šiuos duomenis teikia, reaguodamas į pirmosios instancijos teismo iškeltas abejones dėl dienpinigių mokėjimo apeliantui fakto ir dydžio.
  2. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad teikiami įrodymai gali būti svarbūs vertinant atskirojo skundo argumentus, susijusius su būtinybe disponuoti mokamais dienpinigiais atsakovui. Tokiu atveju konstatuotina vėliau kilusi šių duomenų pateikimo į bylą būtinybė, ieškovas su šiais apelianto pateiktais įrodymais yra susipažinęs, dėl šių įrodymų pasisakė atsiliepime į atskirąjį skundą, todėl minėti įrodymai prijungtini prie bylos ir vertintini kartu su kita byloje esančia medžiaga (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).

13Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prielaidų ir sąlygų

  1. Remiantis CPK 148 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Minėtos normos pagrindu gali būti keičiamas ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, bet ir mastas. CPK 145 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota piniginėms operacijoms atlikti.
  2. Apeliantas 2017 m. lapkričio 29 d. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir atskirajame skunde nurodė, kad dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovams, apeliantas negali disponuoti jam mokamais dienpinigiais komandiruočių metu, todėl iš esmės negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijų. Apeliantas atskirajame skunde taip pat teigia, kad antstolis M. Petrovskis 2017 m. lapkričio 8 d. patvarkymu nustatė 400 Eur dydžio sumą, kuria apeliantas gali per mėnesį disponuoti savo būtiniesiems poreikiams patenkinti, tačiau apeliantui ši suma yra per maža, todėl teismas turėtų nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo papildyti, nurodant, kad apeliantas gali disponuoti jam mokamais dienpinigiais. Su tokiais atskirojo skundo argumentais pirmosios instancijos teismas nesutinka.
  3. Nagrinėjamu atveju visų pirma pažymėtinas tas aspektas, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo solidariems atsakovams pirmiausiai areštavo atsakovams L. T. ir A. G. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ ar nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ir /ar trečiuosius asmenis bendrai 100 000 Eur ieškinio reikalavimo sumai, o tik šio turto nesant, teismas areštavo atsakovų turtines teises ir pinigines lėšas, esančias bankų ir /ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant areštuotos sumos, leidžiant atsakovams pagal pareikštą ieškinį atsiskaityti su ieškovu. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, taikydamas apribojimus atsakovams, pirmiausiai areštavo jiems priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik šio turto nesant ar esant jo nepakankamai, taikė apribojimus atsakovų piniginėms lėšoms. Taip pat pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsakovams, nenumatė išlygų, kad tam tikro pobūdžio areštuotomis piniginėmis lėšomis apeliantas gali disponuoti, išskyrus atsiskaityti pagal pareikštą ieškinį su ieškovu.
  4. Antra, apeliantas, vertindamas, kad antstolio nustatyta konkreti lėšų suma, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota apelianto būtiniesiems poreikiams patenkinti, yra per maža, galėjo kreiptis į antstolį, prašydamas šią sumą padidinti, tačiau tokia teise nepasinaudojo, o antstolio veiksmų šiuo aspektu neskundė.
  5. Taip pat apeliantas atskirajame skunde teigia, kad CPK 739 straipsnio 2 punktas nustato, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves. Tokiu atveju, net ir patenkinus ieškovo reikalavimus, išieškojimas iš šių piniginių lėšų negali būti vykdomas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas savo nutartyje nenurodė, kokios konkrečioms sąskaitoje esančioms ar atsirasiančioms lėšoms pagal jų kilmę laikė areštą, vykdydamas nutartį konkrečias aprašytinas lėšas nustato ir aprašo antstolis. Jeigu antstolis nesilaikė CPK 739 str. 2 punkto reikalavimų, tai apeliantas gali skųsti antstolio veiksmus.
  6. Nors apeliantas kartu su atskiruoju skundu ir pateikė duomenis apie dienpinigių jam sumokėjimą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nėra pakankami duomenys Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo modifikavimui.
  7. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Kas laikytina pajamomis, išvardyta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje: pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016).
  8. Vadinasi, šiuo aspektu galima sutikti su ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, kad dienpinigiai nėra būtinosios išlaidos be kurių apeliantas negali iš esmės atlikti savo darbo funkcijų, o priskirtini apelianto gaunamoms pajamoms, kuriomis, patenkinus apelianto atskirojo skundo reikalavimą, apeliantas galėtų laisvai disponuoti. Taip pat sutiktina ir su ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad paties apelianto pateikti su atskiruoju skundu įrodymai patvirtina, kad būtiniausios išlaidos komandiruočių metu į dienpinigius neįeina.
  9. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu. Patenkinus anksčiau nurodytus apelianto prašymą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje tikslas – išlaikyti status quo (faktinė arba teisinė padėtis, kurią norima išsaugoti) būtų paneigtas ir toks apelianto reikalavimų patenkinimas neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiamų tikslų.
  10. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo svarbia aplinkybe apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta ir tokį faktą, kad ieškinys yra pareikštas dvejiems solidariems atsakovams. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė dviejų atsakovų atžvilgiu, pirmiausiai, kaip nurodyta jau anksčiau šioje nutartyje, areštuodamas abiejų atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, o paskiausiai – pinigines lėšas. Todėl apeliantas, rūpindamasis savo interesais, taip pat gali inicijuoti atitinkamo bendraatsakovo turto paieškas, kad pirmiausiai būtų areštuotas būtent nekilnojamasis ir kilnojamasis abiejų atsakovų turtas bendrai reikalavimo sumai, ir tik tokio turto neesant ar jo vertės nepakankant būtų areštuotos abiejų atsakovų piniginės lėšos likusiai ieškinio reikalavimų sumos daliai. Kadangi tikslių duomenų apie tai, kokios vertės ir kam priklausantis turtas šiuo konkrečiu atveju buvo antstolių aprašytas, vykdant teismo nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams, nėra, apeliacinės instancijos teismas išsamiau šiuo aspektu nepasisako.
  11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją ir pagrįstai atsisakė pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių mastą ir išplėsti leidžiamų atlikti su areštuotomis lėšomis piniginių operacijų sąrašą, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai