Byla 1A-17-361/2015

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio, teisėjų Arvydo Daugėlos ir Violetos Miliuvienės, sekretoriaujant Audriui Kvajauskui, dalyvaujant prokurorei Vidai Skalauskienei, nukentėjusiojo atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui, gynėjams advokatams Adomui Liutvinskui ir Dainiui Žiedui, nuteistajam A. P.,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P., jo gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. P., a. k. ( - ) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 400 Lt) bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL (26 000 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 5 dalies l punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 200 MGL (26 000 Lt) bauda.

3Nuosprendžiu nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. P. priteisti 4800 eurų (16 573 Lt) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. B..

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5

  1. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksli data, laikas ir vieta nenustatyti, telefonu sutaręs su nukentėjusiuoju R. B. pirkti iš jo automobilį ( - ), už 13 800 eurų (tai atitinka 47 649 Lt), jis nurodė minėtam nukentėjusiajam išrašyti sąskaitą už šį automobilį UAB ( - ) vardu ir 2007-12-19 avansu sumokėjo šiam dalį sumos, 9000 eurų (tai atitinka 31 075 Lt), pravesdamas juos į R. B. nurodytą sąskaitą, po to 2008-07-01 šį automobilį iš R. B. paėmė, nesumokėjęs likusios sutartos sumos 4 800 eurų (tai atitinka 16 573 Lt) ir 2009-06-23 šį automobilį, suklastodamas ir panaudodamas pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 000061, įregistravo savo, A. P., vardu ir taip apgaule įgijo 47 649 Lt vertės automobilį ( - ), padarydamas nukentėjusiajam R. B. 4 800 eurų (tai atitinka 16 573 Lt) turtinę žalą.

6Be to, A. P. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku ir vietoje suklastojo automobilio ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 000061, įrašydamas melagingus duomenis, kad R. B. jam pardavė automobilį ( - ), už 9000 eurų (tai atitinka 31 075 Lt), ir jis, pasirašydamas už R. B., šį suklastotą dokumentą 2009-06-23 panaudojo, pateikdamas jį valstybės įmonėje „Regitra“, esančioje Šilutėje, Pramonės g. 10A, bei tokiu būdu įregistravo šį automobilį savo vardu.

7Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį pakeisti ir, panaikinus BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymą nuteistajam A. P., už nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d., paskirti 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti A. P. galutinę subendrintą 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokurorės manymu, teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir teisingai kvalifikavo A. P. padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 182 str. 2 d. ir BK 300 str. 1 d., tačiau, skirdamas bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d., netinkamai taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas. Teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių, jog A. P. per 5 metus po padarytų nusikaltimų naujų veikų nepadarė, dirba, turi pajamų, didžiąją dalį apgaule užvaldyto automobilio vertės, t. y. 9000 eurų (tai atitinka 31 075 Lt) nukentėjusiajam atlygino, negalima laikyti išimtinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti A. P. švelnesnę nei įstatymas numato bausmę. Teismas neteisingai nurodė, kad A. P. didžiąją dalį apgaule užvaldyto automobilio vertės, t. y. 9000 eurų (tai atitinka 31 075 Lt), nukentėjusiajam atlygino, kadangi ši dalis buvo nukentėjusiajam sumokėta, ir sudarė sąlygas pastarajam manyti, kad tarp jo ir A. P. atstovaujamo juridinio asmens formuojasi civilinis teisinis automobilio pirkimo–pardavimo santykis, tačiau vėliau šias lėšas A. P. civilinio proceso tvarka reikalavo nukentėjusiojo grąžinti kaip nepagrįstai gautas. Ir nepriklausomai nuo A. P. valios šios lėšos nebuvo grąžintos tik dėl to, kad teismas civilinėje byloje nustatė, kad jos buvo sumokėtos už nusikaltimo dalyką – automobilį. Teismas neįvertino, kad A. P. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, siekdamas finansinės naudos, ir ją gavo, tuo tikslu suklastojo ir panaudojo oficialų dokumentą – pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, dėl padaryto nusikaltimo savo kaltės nepripažino, padarytos žalos neatlygino.

8Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Mano, jog nuosprendis yra prieštaringas, nepagrįstas įrodymais, priimtas šališko ir nesąžiningo proceso pasekmėje, todėl privalo būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis. Jis ( - ) per ( - ) automobilių aukciono 2007 m. rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje įsigijo dvi transporto priemones: ( - ) (09-25 sumokėta 18 380 $) ir ( - ) (10-05 sumokėta 20 880 $). R. B. iš ten pat panašiu laikotarpiu įsigijo transporto priemonę ( - ). Jis už savo transporto priemones su ( - ) atsiskaitė iš turėtos sąskaitos ( - ), R. B. iš ( - ) pervedė lėšas į ( - ) už ( - ). Jo prašymu ( - ) automobilių pristatymui į ( - ) nusamdė ( - ) įmonę ( - ), su kuria jis bendravo elektroniniu paštu ir nurodė automobilius: du savo ir vieną R. B. pervežti į ( - ). Į ( - ) uostą pristatomo krovinio atsiėmimui 2007-10-25 jis atvyko į ( - ), tačiau laivas vėlavo todėl jis buvo priverstas 2007-11-08 išvykti į ( - ), nesulaukęs automobilių, o ( - ) paprašė, kad pervežėjui M. S. C. būtų nurodyta krovinį perduoti R. B., kuris sutiko pasirūpinti automobilių priėmimu. Taip pat buvo nusamdęs įmonę ( - ), kuri turėjo pasirūpinti automobilių importu, su ja sunkiai sekėsi komunikuoti, todėl paprašė R. B. vietoje išsiaiškinti ir šį klausimą. R. B. organizuodamas automobilių įvežimą į ( - ) 2007-12-03 elektroniniu laišku nurodė, jog pristatytų transporto priemonių muito mokestis bus 7107,96 €, uosto - 461 €, 12% pagal katalogą, po 200 € techninė apžiūra ir apie 300 € transportavimas, ir paprašė pervesti pinigų į jo nurodomą sąskaitą. Todėl 2007-12-19 jis į R. B. elektroniniame laiške nurodytą sąskaitą pervedė 9 000 EUR. Vėliau įsigyti automobiliai tapo nebereikalingi, todėl su R. B. pagalba jie buvo pardavinėjami ( - ), tačiau nepavykus parduoti transporto priemonių, jis nutarė atsiimti ( - ). Tačiau nuvykus į ( - ) paaiškėjo, jog automobiliai importuoti R. B. vardu ir prieš perregistruojant transporto priemonę jo, A. P., vardu R. B. pareikalavo sumokėti PVM. Kadangi jis nesutiko patirti papildomų išlaidų, spręsdami susidariusią situaciją jie sutarė, jog R. B. automobilį jam perduos išrašydamas sąskaitą UAB ( - ) vardu. Sąskaitoje nurodyta suma jam buvo neaktuali, nes abiem pusėm buvo aišku, jog tai sandoris dėl akių ir mokėjimas nebus atliekamas. Parsivarius automobilį į ( - ) UAB ( - ) buhalterė dėl trūkumų, t. y. paaiškėjus, kad pardavėjas nėra PVM mokėtojas, apmokėjimo dokumentų nepateikimo ir kt. atsisakė transporto priemonę ( - ) įtraukti į įmonės balansą. R. B. jis pranešė, kad pagal jo išrašytą sąskaitą UAB ( - ) negali įforminti automobilio ir paprašė išrašyti sąskaitą jo, A. P., vardu, kurią būdamas ( - ) pasiėmė. Prieš parduodamas automobilį su R. B. išrašyta sąskaita kreipėsi dėl registracijos į VĮ ( - ), kur jo pareikalavo pasirašyti ant pateiktos sąskaitos ir 2009-06-23 įregistravo automobilį ( - ). Taip pat nurodo, jog R. B. nepavyko parduoti ir jo ( - ), tačiau nuvykus į ( - ), R. B. pareikalavo 10 000 EUR kompensacijos už patirtas išlaidas, o atsisakius mokėti šią niekuo nepagrįstą sumą, R. B. nebeįvykdė susitarimo grąžinti ( - ). Nebegalėdamas atgauti savo automobilio ( - ), jis nusprendė iš R. B. atsiimti bent tuos 9 000 EUR, kuriuos buvo jam pervedęs, taip kompensuojant patirtus nuostolius. Dėl to kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą su ieškiniu. Tuo tarpu R. B. 2010-10-19 Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, prašydamas surasti automobilio ( - ) savininkus, kurie turėtų paliudyti, kad automobilį įsigijo tarpininkaujant jam, A. P.. Pažymi, jog šiame pareiškime R. B. nekėlė jokių pretenzijų, jog jis sukčiavimo būdu užvaldė neva jam priklausiusią transporto priemonę ir/ar yra likęs skoloje kokią nors sumą, o sukčiavimą kildino iš reikalavimo grąžinti 9 000 EUR. Šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nustačius, jog šalis sieja civiliniai santykiai. Šilutės rajono apylinkės teismas 2012-09-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-385/2012, jo ieškinį atmetė dėl to, jog nustatė, kad R. B. suteikė jam tarpininkavimo paslaugas, be to, atsakovas R. B. gyvena ( - ), todėl ieškinys reikštinas šioje šalyje. Teismas konstatavo, jog jis neįrodė, kad R. B. pinigus gavo nepagrįstai. Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-21 nutartyje, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, vėlgi konstatavo, jog jis neįrodė, kad R. B. nepagrįstai praturtėjęs. Mano, jog teismams sąlyginai konstatavus, jog sandoris buvęs ir įvykęs tarp R. B. ir UAB ( - ), R. B. sugalvojo, kad jis dėl sukčiavimo neteko didelės vertės turto ir inicijavo prieš jį šią baudžiamąją bylą. Teismo nuomone faktą, jog jis, A. P., buvo automobilio ( - ) savininkas, paneigė nukentėjusiojo R. B. nuoseklūs parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, liudytojo V. J. parodymai ir nuketėjusiojo (atstovo) pateiktas 2007-09-13 sąskaitos N-6887 variantas. Jis taip pat teismui pateikė tos pačios datos ir numerio sąskaitą, kurios tikrumą patvirtino pardavėjas, tačiau teismas jo pateiktus dokumentus vertino kritiškai. Dėl R. B. ( - ) įvykdyto sukčiavimo jis prarado dviejų automobilių valdymą, o automobilį ( - ) jis sugebėjo atgauti tik sutikdamas įforminti fiktyvų ir tik dėl akių sudaromą sandorį. Teismas tiesiog nusprendė netikėti jo paaiškinimas, nenuginčijamais objektyviais įrodymais ir jo poziciją patvirtinančiais faktais, o rėmėsi nukentėjusiojo pateiktais dokumentais ir jo parodymais. R. B. nuosavybės teisę į automobilį ( - ), iš esmės įrodinėjo jo vardu išrašyta sąskaita bei dokumentais, patvirtinančiais, kad jis atliko transporto priemonių importo į ES procedūras, sumokėjo importo mokesčius. Tuo tarpu jis, A. P., įrodinėdamas, kad transporto priemonė ( - ) 2007-09-25 - 2009-07-01 laikotarpiu buvo jo nuosavybė, pateikė jo vardu pardavėjo išrašytą sąskaitą, o matydamas, jog tokiu pačiu dokumentu disponuoja nukentėjusysis, surinko papildomų objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo pateikto dokumento tikrumą: transporto priemonių pardavėjo ( - ) rašytinius ir notarinius patvirtinimus, kam atstovaujamoji bendrovė pardavė automobilius, apmokėjimo už turtą banko išrašus, įrodančius, jog jo sąskaitose nurodytos realios transporto priemonių kainos, o R. B. nepaaiškinamai mažesnės. Be to, sąskaita buvo patvirtina pardavėjo atstovo Jurgio S. P. parašu, šį parašo tikrumą paliudijant notarui, o dokumentas legalizuotas apostile pagal Hagos konvencijos nuostatas. Teismui R. B. sąskaita pasirodė tikresnė nei jo dėl to, jog jo sąskaitoje pristatymo vieta nurodyta Klaipėda, o R. B. – ( - ), tačiau nurodo, jog tai techninė klaida, kurią padarė automobilių pardavėjas, t. y. ( - ), kadangi iš tiesų visos jo perkamos transporto priemonės iki to laiko buvo plukdomos į Klaipėdos uostą, o tik šį kartą jos paties prašymu, kaip nurodo ( - ) atstovas J. P., pirmą kartą automobiliai buvo nukreipti į ( - ). Todėl mano, jog klausti, kodėl sąskaitoje nurodyta ( - ), o ne reali pristatymo vieta, reikėjo dokumento autoriaus, tačiau teismas visais įmanomais būdais vengė imtis adekvačių priemonių pašalinti prieštaravimus byloje. Banko ( - ) 2007-09-25 debeto išrašas patvirtina, jog jo vardu išrašytoje sąskaitoje nurodyta automobilio ( - ) kaina – 18 380 JAV dolerių – yra ta pati, kuri sumokėta ( - ) aukcione ( - ), tuo tarpu R. B. sąskaitoje nurodyta 10 380 JAV dolerių kaina yra mažesnė nei už pirkinį sumokėjo ( - ). Todėl mano, jog nėra jokių objektyvių priežasčių, kodėl pardavėjas ( - ) R. B. būtų turėjęs parduoti prekę patirdamas 8 000 JAV dolerių nuostolį, o to niekaip nesugebėjo paaiškinti ir pats nukentėjusysis, nors teismas jo parodymus laikė nuosekliais ir logiškais. Ši svarbi aplinkybė nebuvo išsiaiškinta ir su pardavėju. Taip pat nurodo, jog fiktyviai įforminant jo turto perleidimą jokių sumų mokėti nereikėjo, todėl tiek ( - ), tiek ( - ) atveju R. B. išrašomose sąskaitose įrašytos jam tinkančios sumos. Atkreipia dėmesį, jog R. B. niekada nereikalavo jo sumokėti už grąžintą automobilį ( - ), ir tik siekdamas apsiginti nuo jos pareikšto ieškinio, jis nurodė, jog 9 000 EUR buvo avansas, o tariamai 2007 metų gruodį nesumokėtos 4 800 EUR sumos pareikalavo tik 2013-03-14 šioje baudžiamojoje byloje. Apelianto manymu, nukentėjusiojo R. B. parodymai nėra nei nuoseklūs, nei logiški, todėl nėra nei patikimi ar teisingi, todėl jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Nuteistojo A. P. manymu, pirmosios instancijos teismas pagal kaltinimą įvykdžius BK 182 str. 2 dalyje numatytą nusikaltimą, nepagrįstai pripažino jį užvaldžius didelės vertės turtą, kadangi pagal teismo pripažintas aplinkybes buvo išvengta tik 4 800 EUR prievolės. Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje pripažindamas, kas nėra įrodymų, jog jis, A. P., pasirašė už nukentėjusįjį pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 000061, tačiau remiantis prielaidomis ir laikant nukentėjusiojo parodymus patikimais, nusprendė, jog tai padarė jis, A. P.. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad jis suklastojo R. B. parašą, todėl jis negali būti pripažintas kaltu dėl dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo, kadangi jis tik disponavo tokiais dokumentais, kokius jam išdavė R. B., t. y. iš pradžių UAB ( - ) išrašyta sąskaita, vėliau – jo vardu išrašytu dokumentu. Kadangi šie dokumentai R. B. buvo sukurti, tam, kad jis formaliai atgautų savo faktinę nuosavybę, jų panaudojimas negali būti pripažįstamas pavojingu bei kriminalizuojamas, ypač, atsižvelgiant į suėjusius senaties terminus. Šioje baudžiamojoje byloje iš esmės buvo nustatinėjamas transporto priemonės nuosavybės klausimas, t. y. sprendžiamas komercinis ginčas, kurio rezultate tariamam savininkui priteistas nesumokėtas kainos likutis, o man taikyta baudžiamoji atsakomybė už tai, kad, sekant teismų sprendimais civilinėje byloje, UAB ( - ) už 13 800 EUR įsigijusi transporto priemonę, nesumokėjo likusios dalies – 4 800 EUR kainos. Nuteistojo manymu, jis pateikė pakankamai objektyvių įrodymų, kad jis buvo įsigijęs transporto priemones – paties pardavėjo patvirtinimą, kam jis išrašė sąskaitas, kas jas apmokėjo ir kt. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nebuvo tenkinami jo pagrįsti reikalavimai ir prašymai dėl liudytojų apklausimo, ekspertizių atlikimo ir kt. užklausimų, todėl jam buvo užkirstas kelias pateikti daugiau jo nekaltumą patvirtinančių duomenų.

9Apeliaciniu skundu nuteistojo A. P. advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad jo ginamasis A. P. nukentėjusiuoju pripažintam R. B. teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį suklaidino Teismo tvirtinimas, kad apgaulė pasireiškė jo ginamajam suklastojus automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, nurodant, kad jam automobilį parduoda R. B. už 9000 Eur ir pateikiant šią sutartį VĮ „Regitra”, nesudaro pagrindo išvadai dėl R. B. suklaidinimo, be to, pažymi, jog byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog minimą sutartį suklastojo būtent ginamasis. Teismas, nustatęs, kad suklastota sutartis buvo panaudota tik kaip priemonė automobilio užvaldymui, turėjo pareigą skundžiamame nuosprendyje motyvuoti BK 300 str. taikymą, nes baudžiamojoje jurisprudencijoje nusistovėjusi nuostata, kad tais atvejais, kada suklastotas dokumentas panaudojamas tik kaip apgaulės priemonė svetimam turtui užvaldyti, veika kvalifikuojama tik pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnį. Teismas, taikydamas ginamajam BK 300 str. 1 d., skundžiamame nuosprendyje turėjo nurodyti, kodėl netaiko BK 95 str., pagal įvykio metu galiojusį įstatymą Nr. VIII-1968, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nesunkaus tyčinio nusikaltimo atžvilgiu apsiribojo penkerių metų terminu – BK 11 str. 3 d. ir 95 str. 1 d. „b” punktas. Nurodo, jog skundžiamas nuosprendis priimtas 2014-08-28, t. y. jau pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 300 str. 1 d. priėmimo senaties terminu. Teismas, pripažindamas ginamąjį kaltu padarius kvalifikuotą sukčiavimą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes tuo pačiu nuosprendžiu nustatė, kad ginamasis už byloje minimą automobilį yra sumokėjęs 9000 EUR ir skola R. B. sudaro tik 4 800 eurų, t.y. 16 573 litus. Nuosekliai laikantis baudžiamojoje jurisprudencijoje nusistovėjusios nuostatos, kad sukčiavimo sudėtis yra materiali, teismas turėjo pareigą pirmiausiai nustatyti tikruosius veikos padarinius, t. y. padarytos žalos dydį ir tą žalos dydį vertinti laikantis BK 190 str. nustatyto turto vertės išaiškinimo. Teismas padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad A. P. įgijo byloje minimą automobilį, kurio vertė 13 800 eurų (47 649 litų), kas teismo nuomone sudaro pagrindą taikyti BK 182 straipsnio 2 dalį 250 MGL aspektu. Žala, kurią kaip teigia R. B., jam padarė ginamasis pasiimdamas automobilį, sudaro tik 16 573 litai, t. y. neva ginamojo nesumokėta dalis nuo sutartos sumos. Su tokiu žalos dydžiu sutiko ir pirmosios instancijos teismas, pilnai tenkindamas nukentėjusiuoju pripažinto R. B. pareikštą civilinį ieškinį. Tokiu būdu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 182 str. 2 d. be pagrindo sutapatino byloje minimo automobilio vertę su neva padarytos žalos dydžiu nors tuo pačiu nuosprendžiu, kaip jau minėta, konstatavo, kad reali žala sudaro tik 16 573 litus. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas neišvengė dviprasmybės, nes aprašydamas ginamajam inkriminuoto kvalifikuoto sukčiavimo padarymo aplinkybes, nurodė, kad ginamasis apgaule įgijo 47 649 Lt vertės automobilį, padarydamas nukentėjusiajam 4 800 (kas atitinka 16 573 Lt) turtinę žalą. Tuo tarpu spręsdamas veikos kvalifikavimo klausimą, šios aplinkybės, t. y. žalos dydžio, jau nenurodo ir jos nevertina motyvuodamas BK 182 str. 2 dalies taikymą. Esant minėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginamasis padarė kvalifikuotą sukčiavimą, negali būti pripažinta pagrįsta ir atitinkanti bylos faktines aplinkybes, nes teismas be dėmesio paliko reikšmingus teisingam bylos išsprendimui faktus: ginamasis už minimą byloje automobilį yra sumokėjęs 31 075 litus, nesumokėta dalis, t. y. žala sudaro 16 573 litus. Tokiu būdu, teismas, spręsdamas ginamojo kaltės klausimą, turėjo vertinti aplinkybę, kad ginamojo įsiskolinimas už byloje minimą automobilį sudaro tik 16 573 litus, kas sudaro tik 127 MGL. Gynėjo manymu, ginamojo veika atitinka BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Tuo pačiu pastebi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas BK 182 str. 1 d., išvengė pareigos pasisakyti dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų padarinių šiame kaltinimo epizode. Teismas nustatė, kad byloje minimą automobilį ginamasis savo vardu įregistravo 2009-06-23, todėl nuo šios datos prasideda apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga. Pagal įvykio metu galiojusį įstatymą Nr. VIII-1968, buvo nustatyta penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už nesunkaus nusikaltimo padarymą. Pagal BK 11 str. 3 d., nusikaltimas, numatytas 182 str. 1 d., priskirtas prie nesunkių nusikaltimų, todėl apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje priimtas 2014-08-28, t. y. jau pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties penkerių metų terminui. Teismas jo ginamąjį kaltu pagal BK 300 str. 1 d. pripažino neatskleidęs šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių. Teisės taikymo aspektu reikšminga ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, aptardamas bylos įrodymus, nurodo ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21d. nutartį dėl šioje byloje minimo 9000 eurų pervedimo nukentėjusiuoju pripažintam R. B. teisinės prigimties, ir vertina šiuos procesinius sprendimus kaip ginamojo kaltę patvirtinančius įrodymus. Byloje minima pirkimo-pardavimo sutartis, pati savaime, nesukuria jokių žalingų padarinių. Žalingi padariniai atsirado ne dėl sutarties, o todėl, kad kaip mano teismas, ginamajam nepilnai atsiskaičius už byloje minimą automobilį su R. B.. Esant minėtoms aplinkybėms, ginamojo pripažinimas kaltu pagal BK 300 str. 1 d. yra aiškiai perteklinis, kadangi pagal pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nustatytas sukčiavimo aplinkybes, minima sutartis buvo panaudota kaip sukčiavimo priemonė-sukčiavimo objektyvioji pusė. Atsižvelgiant į šiame skunde minėtas ir pirmosios instancijos teismo nustatytas ginamajam inkriminuotų veikų padarymo aplinkybes, darytina pagrįsta išvada, kad šioje byloje teismas nustatė, jog ginamasis tiesiog vengė pilnai atsiskaityti už byloje minimą automobilį. Tokiu būdu, svarstytina ar tokia veika neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 186 str. 1 d. sudėties, tačiau tik tuo atveju jeigu žalos negalima patenkinti kitais būdais, t.y. civilinio proceso tvarka teikiant ieškinį. Gynėjo manymu, šioje byloje nagrinėjamas įvykis yra civilinis deliktas, kurio išsprendimui civilinės teisės priemonėmis, reiškiant ieškinį, nebuvo ir nėra jokių kliūčių. Teismas nustatęs, kad ginamasis už byloje minimą automobilį yra sumokėjęs daugiau nei du trečdalius R. B. minimos sutartos kainos, turėjo pareigą skundžiamame nuosprendyje pasisakyti kodėl kilęs civilinis ginčas dėl neva nesumokėtos sutartos sumos dalies, vertinamas kaip baudžiamasis nusikaltimas.

10Atsikirtimu į Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą nuteistojo A. P. gynėjas advokatas Dainius Žiedas nesutinka su prokurorės apeliacinio skundo reikalavimais, prašo jų netenkinti ir šį skundą atmesti. Gynėjo advokato manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvardino ir aptarė nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, kurios pagrindė BK 54 str. 3 d. taikymą. Taip pat mano, jog pernelyg ilga ikiteisminio tyrimo eiga, t. y. proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl šiuo atveju gali būti skiriama švelnesnė bausmė. Gynėjo advokato manymu, pirmosios instancijos teismas A. P. pagal BK 300 str. 1 d. privalėjo taikyti senaties terminą ir šioje dalyje bylą nutraukti. Taip pat mano, jog prokurorė apeliaciniame skunde pati pripažįsta, jog sukčiavimas galėjo pasireikšti tik 4800 Eur (16573 Lt) dalyje, UAB ( - ) arba A. P. vengiant sumokėti šią kainos dalį R. B., todėl sukčiavimas turėjo būti kvalifikuotas pagal BK 182 str. 1 d., o tokiu atveju ir šioje dalyje baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

11Teismo posėdyje prokurorė prašė baudžiamąją bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, nukentėjusiojo atstovas prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

12Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestinas, gynėjo advokato A. Liutvinsko ir nuteistojo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies ir baudžiamoji byla nutraukiama dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.

13Pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo sudėtis yra materiali. Taigi nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama siekiant pasisavinti turtą, t. y. kaltininko tikslas yra negrįžtamai paversti gautą turtą savo nuosavybe.

14Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir taip pat ir civilinių sutarčių, tarp jų ir nuomos sutarties, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrą valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2012). Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien neteisingų duomenų į sutartį įrašymo ar sutarties sąlygų nevykdymo. Baudžiamajai atsakomybei reikia tokios apgaulės, kuri esmingai apsunkintų pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Turi būti nustatyti kaltininko veiksmai (apgaulė), kurie gali apsunkinti pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų iš esmės paveikdamas asmens apsisprendimą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo. Būtent tai jo padarytą veiką daro nusikalstama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011).

15Apeliacinės instancijos teismo manymu, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra būdingos sukčiavimui ir dokumento suklastojimui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2007 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksli data, laikas ir vieta nenustatyti, A. P. telefonu sutaręs su nukentėjusiuoju R. B. pirkti iš jo automobilį ( - ), už 13 800 eurų (kas atitinka 47 649 Lt), nurodė minėtam nukentėjusiajam išrašyti sąskaitą už šį automobilį UAB ( - ) vardu ir 2007-12-19 avansu sumokėjo šiam dalį sumos, 9000 eurų (kas atitinka 31 075 Lt), pravesdamas juos į R. B. nurodytą sąskaitą, po ko 2008-07-01 šį automobilį iš R. B. paėmė, nesumokėjęs likusios sutartos sumos 4 800 eurų (kas atitinka 16 573 Lt) ir 2009-06-23 šį automobilį, suklastodamas ir panaudodamas pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 000061, įregistravo savo, A. P. vardu ir taip apgaule įgijo automobilį ( - ), 47 649 Lt vertės, padarydamas nukentėjusiajam R. B. 4 800 eurų (kas atitinka 16 573 Lt) turtinę žalą.

16Apylinkės teismas nuosprendyje nustatydamas A. P. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes konstatavo, kad automobilį ( - ) įsigijo nukentėjusysis R. B. iš ( - ), jis sumokėjo už transporto priemonę mokesčius, o A. P. 2007-12-19 labai skubiu tarptautiniu mokėjimo nurodymu pervedė 9000 Eur nukentėjusiajam R. B. už minėtą automobilį kaip avansą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, aplinkybę, jog automobilį ( - ) įsigijo nukentėjusysis R. B. iš ( - ) patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo R. B. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme (t. 4, b. l. 26-31), taip pat liudytojo V. J. parodymai (t. 3, b. l. 177-178) ir R. B. bei jo atstovo pateikta 2007-09-13 sąskaita faktūra Nr. B-6887 (t. 1, b. l. 9,10, t. 3, b. l. 123). Pažymėtina, jog aplinkybė, kad minėto automobilio savininkas – nukentėjusysis R. B., buvo nustatyta ne tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet ir nagrinėjant civilinę bylą Šilutės rajono apylinkės teisme ir Klaipėdos apygardos teisme apeliacine tvarka (t. 1, b. l. 161-163, 164-168). Apeliacinės instancijos teismas, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nors byloje yra kaltinamojo pateikta sąskaita faktūra (tuo pačiu numeriu, data, tik skiriasi automobilio kaina bei transporto priemonės pristatymo vieta) (t. 4, b. l. 83-86) bei minėtos užsienio įmonės atstovo J. S. P. raštai (t. 2, b. l. 93, 94, 115), kuriuose teigiama, kad automobilis ( - ) buvo parduotas A. P. minėtos užsienio įmonės, tačiau šie A. P. pateikti dokumentai vertintini kritiškai, kadangi pateiktoje sąskaitoje faktūroje esantys duomenys yra priešingi byloje nustatytoms aplinkybėms, kad automobilis ( - ) buvo siunčiamas bei pristatytas į ( - ) uostą, o ne į ( - ). Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog A. P. pateiktoje sąskaitoje faktūroje esantis notaro antspaudas patvirtina tik įmonės ( - ) atstovo J. P. parašo tikrumą, bet nepaneigia nukentėjusiojo R. B. parodymų apie automobilio ( - ) įsigijimą iš užsienio valstybės. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, aplinkybę, jog būtent R. B. įsigijo automobilį ( - ) patvirtina ir byloje esantis su šio automobilio įsigijimu susijęs dokumentas – ( - ) išleidimas ( - )) (t. 2, b. l. 30, 31), kuriuo remiantis buvo išmuitinti nukentėjusiojo R. B. vardu į ( - ) uostą atgabenti automobiliai konteineryje Nr. ( - ), t. y. konteinerio, kuriame buvo ir automobilis ( - ) gavėjas buvo nukentėjusysis R. B. (t. 2, b. l. 32, 33).

17Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. P. 2007-12-19 labai skubiu tarptautiniu mokėjimo nurodymu pervedė 9000 Eur nukentėjusiajam R. B. už minėtą automobilį kaip avansą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šią aplinkybę taip pat patvirtina nukentėjusiojo R. B. nuoseklūs parodymai. Tuo tarpu A. P. versija, jog šie pinigai nukentėjusiajam buvo pervesti pagal jo prašymą gautą elektroniniu paštu už tarpininkavimą padedant įsigyti nekilnojamąjį turtą ir už automobilių išmuitinimą, vertintina kritiškai, kadangi jos nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.

18Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo R. B. parodymais nustatė, kad jis kaltinamojo, t. y. UAB ( - ) savininko sūnaus, A. P., su kuriuo jį siejo verslo ryšiai, susitarimu dėl automobilio pirkimo iš jo, prašymu išrašė 2008-07-01 sąskaitą (pirkimo-pardavimo sutartį) UAB ( - ) pagal, kurią automobilį pardavė minėtai bendrovei už 13800 eurų. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes patvirtina byloje esanti minėta sąskaita (t. 1, b. l. 46, 47) bei nukentėjusiojo R. B. iš A. P. gauti minėtos bendrovės duomenys (PVM mokėtojo kodas, juridinio asmens kodas ir pan.) (t. 1, b. l. 6, 7, t. 2, voke esantis lapelis), o nukentėjusiojo R. B. parodymus, jog buvo išrašyta sąskaita UAB ( - ) vardu, patvirtina šio dokumento dalies (fragmento) kopija (t. 4, b. l. 1) padaryta VĮ „Regitra“. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nors teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad nukentėjusiajam išrašant minėtą sąskaitą dėl klaidos buvo netiksliai nurodytas automobilio VIN numeris, tačiau ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad A. P. yra prašęs išrašyti sąskaitą dėl automobilio pirkimo UAB ( - ) vardu, patvirtina nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefone esančios SMS žinutės turinys dėl kito automobilio ( - ) (t. 2, b. l. 12, 13-15). Aplinkybę, jog A. P. siekė įgyti automobilį iš nukentėjusiojo prašydamas išrašyti dėl jo sąskaitą (pirkimo-pardavimo sutartį) jo tėvo vadovaujamos UAB ( - ) vardu patvirtina, tai, kad ši bendrovė šiuo automobiliu laikinai naudojosi, t. y. ji šią transporto priemonę apdraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (t. 1, b.l . 101-114), minėtos bendrovės vardu buvo išimti laikinieji valstybiniai numeriai bei jis laikinai įregistruotas šios bendrovės vardu (t. 4, b. l. 44, 46). Tuo tarpu iš civilinėje byloje UAB ( - ) pateikto atsiliepimo matyti, kad bendrovė nepirko automobilio iš nukentėjusiojo R. B. (t. 1, b. l. 51). Tai patvirtina, kad A. P. siekė užvaldyti ir suklastodamas automobilio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 000061 bei ją panaudodamas, t. y. pateikdamas VĮ „Regitra“ tokiu būdu įregistruodamas automobilį savo vardu, taip įgijo nukentėjusiojo R. B. automobilį. Aplinkybę, jog minėto automobilio pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 000061 (t. 1, esančios voke) yra suklastota, patvirtina ne tik nukentėjusiojo R. B. parodymai, bet ir Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2013-01-09 specialisto išvada Nr. 11K-310(12), kurioje teigiama, kad ją pasirašė ne R. B., o kitas asmuo (t. 1, b.l. 60-63).

19Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. P. nukentėjusiajam R. B. už automobilį ( - ) pervedė 9000 Eur, todėl liko nesumokėjęs jam tik likusios – 4800 Eur sumos. Todėl negalima tokios veikos kvalifikuoti pagal BK 182 str. 2 d., nes padaryta ne 13 800 Eur (automobilio vertės) žala nukentėjusiajam R. B., o tik 4800 Eur žala, o ši suma neviršija 250 MGL dydžio sumos, todėl nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

20BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkiems nusikaltimams, joms taikomas 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio nustatytas 5 metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, todėl svarstytinas A. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties klausimas. Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis).

21Nustatyta, jog aprašyta veika padaryta ne vėliau kaip 2009-06-23. Nenustatyta, kad senaties eiga apkaltinamajam nuosprendžiui priimti dėl A. P. kokių tai veiksmų būtų sustojusi ar nutrūkusi, vadinasi, apkaltinamasis nuosprendis A. P. galėjo būti priimtas ne vėliau kaip iki 2014-06-23. Tuo tarpu Šilutės rajono apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis A. P. buvo priimtas 2014-08-28, taigi jau suėjus 5 metų senaties terminui, todėl, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai aplinkybei, dėl kurios buvimo pradėtas baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, baudžiamoji byla dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų A. P. nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

22Bylos nutraukimo atvejais (BPK 235, 254 straipsniai) įstatymas nenumato reikalavimo (ir galimybės) tenkinti civilinį ieškinį. Pagal teismų praktiką, kai teismas nutraukia bylą, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Todėl nukentėjusiojo R. B. pareikštas civilinis ieškinys taip pat paliekamas nenagrinėtu.

23Pagal suformuotą teismų praktiką, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. BK 95 straipsnis draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, suėjus senaties terminams. Taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą, kartu asmenį pripažintų kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą.

24Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-9/2012. Atsižvelgdamas į visa tai, kas buvo aukščiau paminėta, apeliacinės instancijos teismas, nepasisako nei dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su A. P. paskirtos bausmės individualizavimu, nei dėl visų A. P. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko apeliaciniuose skunduose nurodomų argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. P. kaltės.

25Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

26Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą A. P. nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

  1. P. paskirtą kardomąją priemonę užstatą panaikinti ir užstato davėjai V. P., grąžinti jos 2012-10-11 mokėjimo nurodymu, dokumento Nr. 9, sumokėtą 30 000 Lt užstatą į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB SEB banke.

27Nukentėjusiojo R. B. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

28Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Nuosprendžiu nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 5.
  1. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio mėnesio... 6. Be to, A. P. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku ir vietoje suklastojo... 7. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės... 8. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Šilutės rajono... 9. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. P. advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti... 10. Atsikirtimu į Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės... 11. Teismo posėdyje prokurorė prašė baudžiamąją bylą nutraukti suėjus... 12. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros... 13. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo... 14. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali... 15. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šioje byloje nustatytos faktinės... 16. Apylinkės teismas nuosprendyje nustatydamas A. P. padarytos nusikalstamos... 17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. P. 2007-12-19 labai skubiu... 18. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo R. B. parodymais... 19. Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. P. nukentėjusiajam R.... 20. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog veikos nusikalstamumą ir asmens... 21. Nustatyta, jog aprašyta veika padaryta ne vėliau kaip 2009-06-23.... 22. Bylos nutraukimo atvejais (BPK 235, 254 straipsniai) įstatymas nenumato... 23. Pagal suformuotą teismų praktiką, nutraukiant baudžiamąjį procesą... 24. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo... 25. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327... 26. Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį... 27. Nukentėjusiojo R. B. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.... 28. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros...