Byla 1A-381-594/2017
Dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją per šį laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Indrei Karpienei, dalyvaujant nuteistajai D. J., nuteistosios gynėjai advokatei Odetai Ragauskienei, nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos B. S. atstovei advokatei D. I. V.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. J. (toliau – D. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją per šį laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

3Kardomosios priemonės D. J. paskirtos nebuvo.

4Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos B. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš D. J. priteista 693,66 eurų turtinei ir 450 eurų neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį atmetant.

5D. J. išieškota 500 eurų nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos B. S. atstovavimo išlaidoms apmokėti.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7

  1. D. J. Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji 2016 m. gegužės 21 d., apie 19.30 val., ( - ), virtuvėje, buitinio ginčo metu sudavė kumščiu B. S. ne mažiau šešių smūgių į įvairias kūno vietas, padarydama jai odos nubrozdinimus dešinio antakio srityje, dešinės akies viršutiniame voke, kairės akies apatiniame voke, kairiame žande, smakro kairėje, poodines kraujosruvas kairiame žaste, tokiais veiksmais B. S. sukeldama nežymų sveikatos sutrikdymą.
  2. Apeliaciniu skundu nuteistoji D. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendį ir bylą nutraukti (vertinama kaip prašymas ją išteisinti).
    1. Apeliantės teigimu, 2016 m. gegužės 21 d. vakare įvyko konfliktas tarp jos ir B. S.. Pradžioje buvo apsižodžiuota dėl pasakymo, kad rankas galima nusiplauti ir kieme, dėl ko, B. S. apeliantę griebė už veido, o ši ją pastūmė nuo savęs. Konflikto pradžios niekas nematė, virtuvėje daugiau pašalinių asmenų nebuvo. Vėliau B. S. įsikibo jai į plaukus, ji taip pat, tuomet virtuvėje atsirado B. S. motina A. M., kuri taip pat įsikibo apeliantei į plaukus. Ji (D. J.) sušuko „Jonai, gelbėk“. Iš kambario jau buvo išbėgęs sūnus Deividas, kuris sušuko „paleisk mamą“, po ko, B. S. ją paleido, o A. M. ją dar laikė įsikibusi į plaukus (konfliktas tuo metu vyko koridoriuje). Apeliantė iškvietė policiją. Kitą dieną jai reikėjo į darbą, todėl į medikus buvo kreiptasi tik 2016 m. gegužės 23 d., ką patvirtina ir išrašai iš ambulatorinės asmens sveikatos istorijos. Joje konstatuota, kad apeliantė buvo sumušta, aiškiai matomas ausies kaušelio įdrėskimas, odos daugybiniai pažeidimai. Pažymima ir tai, kad įvykio metu ji (D. J.) buvo blaivi, o nukentėjusioji bei jos motina – išgėrusios.
    2. Apeliaciniu skundu pažymima, kad D. J. išdėstytas vertinamo įvykio aplinkybes iš dalies patvirtina ir nukentėjusiosios B. S. parodymai, tačiau aplinkybių, dėl kurių įvyko konfliktas niekas nematė ir nė vienas iš apklaustų liudytojų jų patvirtinti negali. Be to, 2016 m. gegužės 21 d. tarp B. S. ir jos sesers buvo kilęs konfliktas, buvo atvykę ir policijos pareigūnai, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad seseriai išvykus B. S. nebuvo sužalota, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra.
    3. Vertindama liudytoja byloje apklaustos A. M. parodymus apeliantė nurodo, kad minėta liudytoja paties konflikto nematė, yra artima nukentėjusiajai (jos motina), pati taip pat buvo įsikibusi D. J. į plaukus. Be to, jos parodymai, pasak apeliantės, yra prieštaringi. Darydama šią išvadą D. J. pažymi, kad apklausiama teisiamojo posėdžio metu A. M. paaiškino, kad konfliktas vyko vidury virtuvės, D. J. paėmė B. S. už plaukų, ją pasiguldė ir mušė pasilenkusi, nes B. S. gulėjo. Tačiau nei pati apeliantė, nei nukentėjusioji aplinkybės, kad B. S. buvo atsidūrusi ant žemės (grindų), nepatvirtino.
    4. Kritiškai apeliaciniu skundu vertinami ir liudytojos I. R. parodymai, nurodant, kad ji nukentėjusiosios teiginių dėl 6 jai suduotų smūgių nepatvirtino, kadangi paties įvykio nematė, tuo metu jau buvo išvykusi į namus ir sugrįžo tik po B. S. skambučio. Tuo tarpu I. R. teiginiai, kad jai atvykus abi moterys buvo kieme, B. S. kraujuota kakta, sutaršytais plaukais, tik patvirtina tarp moterų buvusį kontaktą. Šiuo aspektu pabrėžiama ir tai, kad nors I. R. pastebėjo sužalojimus B. S. veide, tačiau kaip tuo metu atrodė D. J. paaiškinti negalėjo.
    5. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl B. S. priteistos turtinės žalos dydžio, nurodant, kad VšĮ „Kauno centro poliklinikos“ pateikti duomenys tik patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusioji B. S. buvo nedarbinga laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. birželio 20 d., tačiau, tai niekaip nepatvirtina fakto, kad visą šį laikotarpį ji buvo gydoma nuo D. J. jai padarytų sužalojimų. Motyvuodama šią išvadą D. J. teigia, kad nežymaus sužalojimo gydymo laikotarpis buvo pakankamai ilgas, nėra nurodytos aplinkybės, ar tuo laikotarpiu nebuvo patirta kitų sužalojimų, nesirgta kokiomis nors ligomis.
    6. Kaip nepagrįsti vertinami ir skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvai dėl B. S. priteistos neturtinės žalos, nurodant, kad jokių nepatogumų nukentėjusiajai apeliantė negalėjo sukelti, juolab, padaryti nuostolių. Be to, apeliantės teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo buvo nustatytos aplinkybės, patvirtinančios kad nukentėjusioji patyrė emocinę depresiją, nes nesutarimai yra nevienkartinio pobūdžio. Nors skundžiamu nuosprendžiu teigiama, kad nukentėjusioji prarado darbą, tačiau, kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, B. S. UAB „P. A. G.“ dirbo tik nuo 2016 m. vasario 9 d., o jau 2016 m. liepos l d. rado kitą darbą, aplinkybė, jog atleidimas iš darbo buvo būtent dėl smurto buityje, neįrodyta.
  3. Nukentėjusioji ir privati kaltintoja B. S. pateikė atsiliepimą į nuteistosios D. J. apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir iš D. J. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje tiek nuteistoji D. J., tiek jos gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos B. S. atstovė advokatė D. I. V. prašė apeliacinį skundą atmesti.
  5. Nuteistosios D. J. apeliacinis skundas atmetamas.
  6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistosios D. J. apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
  7. Nors nuteistoji D. J. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdama, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl B. S. konstatuotų sužalojimų ji buvo pripažinta nepagrįstai, netinkamai įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. J. kaltės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant D. J. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. D. J. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
  8. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad savo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką D. J. nepripažino, tačiau konflikto, 2016 m. gegužės 21 d., apie 19.30 val. vykusio tarp jos ir nukentėjusiosios privačios kaltintojos B. S. iš esmės neneigė, paaiškindama, kad pirmoji už veido jai sugriebė B. S., po ko, D. J. griebė jai atgal ir jos apsistumdė. B. S. kibo jai plaukus, ji – atgal. Ji nepamena ar sudavė B. S.. Tuomet į virtuvę (kurioje vyko konfliktas) atėjo B. S. mama A. M., taip pat kibusi D. J. į plaukus. Po įvykio B. S. antakis buvo nudrėkstas, tačiau, D. J. nežino ar šis sužalojimas buvo padarytas jos veiksmais, ar B. S. ir jos sesers tarpusavio konflikto metu. Iš esmės analogiška nuteistosios pozicija išdėstyta ir jos apeliaciniame skunde. Tokiu būdu akivaizdu, kad paties fizinio kontakto su B. S. D. J. vis tik neneigia, nesutikdama tik su tuo, kad po vertinamo konflikto B. S. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti jos veiksmais. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, šie apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
    1. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo parodymais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.
    2. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konfliktas kilo tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų: B. S. yra D. J. sutuoktinio sesers dukra. Abi moterys tiek apklausiamos ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino, jog šis konfliktas tarp jų nėra pirmasis, pažymėdamos, kad praeityje tarpusavyje jos konfliktavo ne kartą. Esant tokiems konfliktiškiems tam tikrais giminystės ryšiais susijusių asmenų santykiams, siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje, atmesti ar patvirtinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisiamojo posėdžio metu keliamas vertinamo įvykio versijas, būtina itin kruopščiai patikrinti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą. Analogiškos pozicijos laikomasi ir vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje, pagal kurią, tokioje privataus kaltinimo byloje, kai nesutaria artimieji, jų santykiai įtempti, teismas turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją bei turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę artimais giminystės ryšiais susiję asmenys (sutuoktiniai, sutuoktinių tėvai, broliai, seserys ir pan.) ne visuomet parenka tinkamus žodžius savo priekaištams išreikšti, nesugeba pasirinkti tinkamų veiksmų konfliktui išspręsti, jų motyvuoti bei pateisinti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-299/2013, 2K-71/2012). Atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, jos kontekste sprendžiant D. J. parodymų patikimumo, o tuo pačiu ir jos kaltės klausimą, būtina įvertinti ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymus bei rašytinius įrodymus.
  9. Analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad 2016 m. gegužės 23 d. B. S. kreipėsi į gydytojus dėl 2016 m. gegužės 21 d. buityje patirtos traumos; buvo konsultuota neurologo, okulisto ir radialogo; diagnozė – S00.80 (kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas, nepatikslintas) bei G90.9 (autonominės (vegetacinės) nervų sistemos sutrikimas, nepatikslintas) (b. l. 62). 2016 m. gegužės 23 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1328/2016(02) B. S. konstatuoti odos nubrozdinimai dešinio antakio srityje (D. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino mačiusi šį sužalojimą iš karto po jos ir B. S. apsistumdymo), dešinės akies viršutiniame voke, kairės akies apatiniame voke, kairiame žande, smakro kairėje pusėje bei kraujosruvos kairiame žaste; sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; jie galėjo būti padaryti 2016 m. gegužės 21 d. (b. l. 6). Kaip nustatyta nukentėjusiosios B. S. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, šie jai konstatuoti sužalojimai buvo padaryti D. J. (šios nutarties pirmame punkte aprašytu laiku ir aplinkybėmis). Grįsdama šią išvadą nukentėjusioji parodė, kad įvykio dieną išlydėjusi savo draugę ir pusseserę (I. R.) ji užėjo į virtuvę, kurioje tuo metu buvo D. J.. Kai plovėsi rankas, D. J. ją puolė, jos apsižodžiavo, po ko, D. J. trenkė jai į galvą. Ji tik dengėsi. Smūgiai buvo iš šono. Už veido D. J. ji neėmė, jos netampė. Šias aplinkybes D. J. išsigalvojo. Iš aptartų duomenų seka, kad po D. J. ir B. S. konflikto (kurio iš esmės neneigia ir pati nuteistoji), B. S. kreipėsi į gydytojus, kur jai buvo nustatytas kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas bei autonominės (vegetacinės) nervų sistemos sutrikimas. Konflikto metu jos patirtus sužalojimus patvirtina ir aptarta specialisto išvada, todėl netikėti B. S. parodymais, kurių duomenimis, smūgius į galvą jai sudavė būtent D. J., nėra jokio objektyvaus pagrindo.
    1. Šios išvados kontekste pažymėtina, kad B. S. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, teisiamojo posėdžio metu jos išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės iš esmės sutapo su 2016 m. lapkričio 10 d. jos privataus kaltinimo skunde išdėstytomis aplinkybėmis, buvo nuoseklios ir detalios. Be to, sprendžiant tiek iš aukščiau aptartų D. J. teisiamojo posėdžio metu duotų, tiek ir iš jos apeliaciniame skunde pateiktų motyvų, nuteistoji neneigia konflikto metu susistumdžiusi su B. S. bei jos atžvilgiu naudojusi fizinį smurtą (kibusi jai į plaukus ir pan.), patvirtindama ir tai, kad po konflikto ant B. S. antakio ji matė įdrėskimus (šis sužalojimas jai buvo konstatuotas ir aukščiau aptartos specialisto išvados duomenimis).
    2. Abejonių B. S. parodymais teisėjų kolegijai nekelia ir tai, kad vertinamo įvykio metu ji buvo neblaivi. Kaip nustatyta liudytoja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustos I. R. (analizuojamo įvykio metu nevartojusios alkoholinių gėrimų) parodymais, B. S. vertinamo įvykio metu iš tiesų buvo vartojusi alkoholį, tačiau adekvati.
  10. Tokiu būdu neabejojant B. S. parodymų patikimumu, jų kontekste sprendžiant D. J. kaltės klausimą, pažymėtina ir tai, kad B. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus iš esmės patvirtino ir liudytoja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausta I. R.. Nors sutinkamai su jos išdėstytomis analizuojamo įvykio aplinkybėmis tiesiogiai vertinamo konflikto tarp B. S. ir D. J. ji nematė, tačiau, jai grįžus į įvykio vietą po B. S. skambučio, (kurio metu ši susijaudinusi paaiškino, kad D. J. puolė muštis), ji matė B. S. susivėlusią, jos veidas buvo raudonas, akis ar kakta kraujuota, kas įvertinus aukščiau aptartos specialisto išvados duomenimis B. S. nustatytus sužalojimus bei jų pobūdį, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog B. S. patirti sužalojimai buvo padaryti būtent komentuojamo konflikto su D. J. metu. Tokiu būdu, nuteistosios apeliacinio skundo argumentai, kad B. S. jai nustatytus sužalojimus galėjo patirti ir kiek ankščiau tą pačią dieną vykusio jos konflikto su seserimi metu, atmestini kaip deklaratyvūs. Aplinkybės, patvirtinančios ankstesnio B. S. konflikto su savo seserimi metu jai padarytus sužalojimus, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatytos nebuvo, to nepatvirtino nei vienas iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liudytojais apklaustų asmenų, tai pagrindžiančių duomenų nepateikė ir apeliantė.
    1. Priešingos išvados dėl I. R. parodymų patikimumo aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir D. J. apeliacinio skundo teiginiai, kad atvykusi į įvykio vietą ji pastebėjo B. S., tačiau negalėjo nurodyti, kaip tuo metu atrodė D. J.. Ši aplinkybė, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste jokios reikšmės neturi, todėl vien šiuo pagrindu atmesti I. R. parodymus kaip nepatikimus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad, pasak liudytojos, jos santykiai tiek su D. J., tiek su B. S. vertinamo įvykio metu buvo geri, jos tarpusavyje nekonfliktavo, todėl manyti, jog aukščiau aptartais parodymais I. R. siekė melagingai apkalbėti nuteistąją ir tokiu būdu padėti B. S., teisinio pagrindo nėra. Šių duomenų visumoje kaip neturintys jokios reikšmės vertintini ir D. J. apeliacinio skundo teiginiai, jog konflikto metu jai taip pat buvo nustatyti daugybiniai sužalojimai odoje, pakaušio srityje bei konstatuotas kairės ausies pakaušio įdrėskimas. Tai patvirtinančių objektyvių duomenų D. J. nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei pateikdama apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui, nepateikė. Ir vis tik, įvertinus analizuojamo konflikto pobūdį, kuris galėjo lemti ne tik B. S. objektyviais duomenimis nustatytus sužalojimus, bet ir D. J. sužalojimą, atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje vis tik sprendžiamas jos, bet ne nukentėjusiosios, dėl jai nustatytų sužalojimų pateikusios teismui privataus kaltinimo skundą, kaltės klausimas.
  11. Priešingos išvados dėl D. J. kaltės teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistosios skundo argumentai dėl liudytoja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustos A. M. parodymų vertinimo. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šios liudytojos parodymais, konstatuojant D. J. kaltę jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, apylinkės teismas vis tik nesirėmė, konstatuodamas, kad A. M. yra konfliktiškuose santykiuose su D. J., dėl ko, būdama B. S. mama, yra suinteresuota nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi. Ši aplinkybė pripažįstama ir apeliaciniame skunde, todėl teisėjų kolegija detaliau dėl šios liudytojos parodymų patikimumo ir vertinimo, nepasisako. Vis tik pažymėtina, kad šios liudytojos parodymuose esantys tam tikri neatitikimai (esminėms aplinkybėms sutampant), nepaneigia kitais bylos duomenimis nustatytų aplinkybių dėl J. J. kaltės.
  12. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą darytina pagrįsta išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl D. J. kaltės grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistosios D. J. lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Esant šiems duomenims, sutikti su D. J. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
  13. Analogiška išvada darytina įvertinus ir D. J. apeliacinio skundo teiginius dėl galimos būtinosios ginties. Sutinkamai su BK 28 straipsnio 2 dalimi, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.) (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012 ir kt.).
    1. Įvertinus tiek aukščiau aptartus, tiek ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu įvertintus įrodymus, abejonių tuo, jog vertinamu atveju jokių veiksmų, dėl kurių D. J. būtų tekę gintis nuo realaus B. S. kėsinimosi, nukentėjusioji neatliko, aukštesniajam teismui nekyla. Tiek B. S., tiek D. J., apklausiamos teisiamojo posėdžio metu, betarpiškai patvirtino, jog konfliktas kilo B. S. atėjus į virtuvę, kur ši ketino nusiplauti rankas, kas akivaizdžiai supykdė nuteistąją. Nors apklausiama teisiamojo posėdžio metu D. J. tvirtino, kad pirmoji už veido jai sugriebė B. S., tačiau jokių objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Jų nepateikė ir apeliantė, todėl tikėti šiais nuteistosios teiginiais teisinio pagrindo nėra. Tuo tarpu abejoti B. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kuriais ši patvirtino jokių smūgių D. J. nesudavusi, paaiškindama, kad viso įvykio metu ji tik dengėsi savo galvą nuo D. J. smūgių, sutinkamai su šios nutarties 9-10.1 punktuose išdėstyta argumentacija, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
  14. Pagrindo keisti/naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį vertinamu atveju nesudaro ir nuteistosios apeliacinio skundo argumentai dėl B. S. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžių.
  15. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Remiantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, nukentėjusioji B. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikalstamais D. J. veiksmais jai padarytos 893,35 eurų turtinės ir 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2-3). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs B. S. pateiktus dokumentus, civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies, priteisdamas nukentėjusiajai iš kaltinamosios 693,66 eurų. Abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, priešingai nei tai konstatuojama D. J. apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. birželio 20 d. B. S. buvo nedarbinga (b. l. 62), nedarbingumo išmoka nurodytu laikotarpiu jai mokėta nebuvo (vertinamo įvykio metu ji buvo neblaivi), 2016 metų balandžio mėnesį jos draudžiamos pajamos buvo 703,79 eurų (b. l. 7), dėl ko, apylinkės teismas, atlikęs atitinkamus paskaičiavimus, priteisė nukentėjusiajai 680,05 eurų negautų pajamų bei 13,61 eurų (b. l. 10) už teismo medicinos specialisto išvadą.
    1. Nors apeliaciniu skundu D. J. teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, ar nedarbingumo laikotarpiu B. S. nebuvo patyrusi kitų sužalojimų ar sirgusi kokiomis nors ligomis, tačiau šie apeliantės objektyviai nepagrįsti teiginiai nesudaro pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos nukentėjusiajai priteisimo. Konstatuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, 2017 m. vasario 6 d. raštu Nr. PK-209-923/2017 Kauno apylinkės teismas kreipėsi į VšĮ Kauno Centro polikliniką, prašydamas pateikti duomenis ar B. S. į gydymo įstaigą kreipėsi dėl 2016 m. gegužės 21 d. patirtų sužalojimų, kokiam laikotarpiui jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir dėl kokios ligos (b. l. 61). Atsakydama į Kauno apylinkės teismo pateiktus klausimus, 2017 m. vasario 17 d. VšĮ Kauno Centro poliklinika raštu Nr. 9-II-129 informavo, kad 2016 m. gegužės 23 d. B. S. į gydymo įstaigą kreipėsi dėl 2016 m. gegužės 21 d. patirtos traumos (vertinamo konflikto su D. J. data) ir jos nedarbingumas dėl šios priežasties buvo tęstas iki 2016 m. birželio 20 d. (b. l. 62). Tokiu būdu, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu B. S. priteistas 693,66 eurų turtinės žalos atlyginimas buvo pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, kurių patikimumu aukštesnysis teismas neabejoja. Apeliantės teiginiai, kad B. S. nedarbingumo laikotarpis, šiai patyrus tokio pobūdžio sužalojimus, buvo per ilgas, nėra pagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, juos paneigia aukščiau aptartame VšĮ Kauno Centro poliklinikos rašte užfiksuoti duomenys.
  16. Abejoti B. S. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydžiu, teisinio pagrindo taip pat nėra. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
    1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamas konfliktas įvyko tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų, B. S. buvo sužalota tyčiniais D. J. veiksmais. Be to, įvertintina ir tai, kad analizuojamo įvykio metu buvo sužalotas B. S. veidas, dėl ko, ji neabejotinai patyrė tam tikrus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus bei gėdą, sužalojimų faktą matė ir nukentėjusios mažametis sūnus. Įvertinus ir kitas aplinkybes, nurodytas skundžiamame nuosprendyje, motyvuojant neturtinės žalos atlyginimo priteisimą (apeliacinės instancijos teismas su apylinkės teismo motyvacija sutinka, todėl pirmos instancijos teismo motyvų nekartoja), konstatuoti, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nukentėjusiajai priteistas 450 eurų neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis ar neproporcingas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tuo tarpu aplinkybė, kad dėl komentuojamo įvykio B. S. prarado darbą, nustatant jai priteistinos neturtinės žalos dydį, sutinkamai su skundžiamo nuosprendžio motyvais, vertinama nebuvo, todėl apeliantės argumentai, neva teismas nepagrįstai rėmėsi šiais duomenimis, atmestini kaip neatitinkantys objektyvių nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų.
  17. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi D. J. apeliacinis skundas atmetamas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų – 100 eurų pagal 2017 m. kovo 13 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT, Nr. 849991 (b. l. 84), priteisimas negalimas.
  18. Atsiliepimu į D. J. apeliacinį skundą nukentėjusioji B. S., taip pat prašė priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas - 300 eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (b. l. 92, 93).
    1. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-174/2014).
    2. Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla D. J. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Byloje esanti 2017 m. balandžio 3 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. DIV-13 (b. l. 93) bei 2017 m. balandžio 3 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT, Nr. 909454 (b. l. 92), patvirtina nukentėjusiosios 300 eurų išlaidas, turėtas dėl advokatės D. I. Vinklerytės teisinės pagalbos Kauno apygardos teismui pateikiant nukentėjusiosios atsiliepimą į nuteistosios D. J. apeliacinį skundą bei atstovaujant nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau, pažymėtina, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.).
    3. Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta 2017 m. gegužės 10 d. vieno teismo posėdžio metu, kuriame nukentėjusiosios atstovė dalyvavo, posėdis vyko 25 min., įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, be to ir advokatės darbo vieta yra Kauno m., kas leidžia teigti, jog atvykimui į teismą daug laiko sugaišta nebuvo. Nukentėjusiosios atsiliepimo esmė sudaro vos vieną lapą, ta pati nukentėjusiosios atstovė dalyvavo ir bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu, todėl akivaizdu, kad su bylos medžiaga jau buvo susipažinusi. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nurodyta suma turi būti atlyginta iš dalies, iš nuteistosios D. J. priteisiant nukentėjusiajai 150 eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

8Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

9nuteistosios D. J. apeliacinį skundą atmesti.

10Iš nuteistosios D. J. priteisti nukentėjusiajai B. S. 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

11Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.